Žmogus yra būties piemuo

ŽMOGUS YRA BŪTES PIEMUO

Žmogus gyvena tam, kad džiaugtūsi gyvenimu, savo būtimi, bet ne visiem pavyksta tuo džiaugtis, tada tampi būties vergu. Gyvenimas tau tampa nebe mielas, viskas aplinkui tampa neidomu, pradedi nusivilti savimi.

„Tokiame pasaulyje, kur kur neįmanomas joks stabilumas, jokia pastovi būsena, kur viskas nepaliaujamai juda ir keičiasi, skuba ir lekia, kur ant virvės išsilaikoma vien tik žingsniuojant ir krutant, nekyla net mintis apie palaimą. Palaimos negali būti ten, kur yra Platono „nuolatinis tapsmas ir niekada nėra buvimo“. PPirmiausia, nė vieno nėra laimingo, visi kol gyvena, siekia tariamos laimės, kurią retai tepasiekia, o jei ir pasiekia, tai tik dėl to, kad nusiviltų: taisyklė vis ta pati – kiekvienas galiausiai gryžta į uostą sudaužytu, stiebo netekusio laivu. Tada jau jam visai vis tiek, ar buvo laimingas, ar nelaimingas savo gyvenime, kuris susidėjo tik iš trukmės neturinčios dabarties, o nūnai jis yra pasibaigęs“. (A. Schopenhauer „Parenga ir paralipomena“, 2001, psl. 130)

Tai kodėl žmonės skuba? Gal dėl to kad greičiau ssurastų savo laimę? Tai kodėl jos neranda? Žmogus niekada nebus laimngas, kad ir kiek pinigų jis turėtų, vistiek jam jų bus per mažai, kad ir kiek meilės turėtų, jam maža. Nors ir sakai kad esi laimingas, širdyje žinai, kad tai nnetiesa.Vis kažko trūksta, vis norisi kažko daugiau. Žmogus laimę praranda per savo godumą. Per savo godumą jis praranda galimybę džiaugtis givenimu. O kiek žmonių pasaulyje, kurie niekada nesidžiaugė savo gyvenimu. Jie visai neskuba, gyvena savo mažame pasaulėlyje ir džiaugiasi tuo, ką turi. Tai turbūt geriausias laimės apibūdinimas. Kai nieko neturi, tai ir daugiau nereikia. Bet retas, kas tai supranta. Visi gyvena užsidarę savyje, ir retas kas atsiskleidžia.

„Mūsų gyveimo epizodai panašūs stambiagabaritinę mozaiką, kurios elementai iš arti nekelia įspudžio: norint pamatyti jų grožį, reikia atsitraukti. Todėl būtina suprasti, kad „siekti ko nors trokštama“, – vadinasi, dirbti tuščią darbą, nors visą laiką gyvenime laukdami ko nors geresnio, apgailestaudami neretai ilgimės praeities. Prie viso to dar prisideda individualios valios nepasotinamumas: kiekvienas ko nnors išsipildymas kelia naują norą ir geismą, vyrauja amžinas nepasitenkinimas, ir taip be galo, be krašto!“ (A. Schopenhauer „Parenga ir paralipomena“, 2001, psl. 131 – 132)

Visi gyvena šia diena, tik retas planuoja atetį. Todėl prispyrus bėdai mes pagalvojam apie praeitį, kaip praeityje jiem buvo gerai, prisimena tą momenta, kai neturėjo problemų, bet vistiek gyveno šia diena. Galvoja ir apie ateitį, kaip jie gyvens toliau, kaip išgyventi šią blogą dieną. Iš dalies tai yra gerai, gyventi šia diena, nes kai žžmogus pradeda planuoti atetį ir jam tie planai nueina „šuniui ant uodegos“, jis nusivilia savimi ir gyvenimu ir vėl pradeda galvoti apie praeitį, bando prisiminti ką darė blogai, kad planai liko neygivendinti.

„Tai, kas buvo, to daugiau nebėra, yra lygiai taip pat nereikšminga, kaip tai, ko niekada nėra buvę. Bet visa, kas yra, kitą akimirką jau yra buvę. Todėl nereikšmingiausia dabartis aplenkia reikšmingiausią praeitį tuo, kad turi tikrovę; dėl tos priežasties dabartis santykiauja su praeitimi kaip kažkas su nieku“. (A. Schopenhauer „Parenga ir paralipomena“, 2001, psl. 128 – 129)

Vadinasi mes visi gyvename kartu su praeitimi. Praeitis neatsiejama būties dalis. Ne visi žmonės moka džiaugtis šia akimirka, kaip ir nevisi moka džiaugtis tuo ka turi, jie nesupranta, kad ši akimirka, už akimirkos bus jau praeitis. Todėl reikia džiaugtis ir vertinti kiekvieną akimirką, nors ne visos jos džiaugsmingos. Tada mes džiaugiamės, kad viskas jau praeityje. Bet vis tiek mes džiaugiamės. Nors tai jau optimistinis požiųris. Aš manau, kad būtis yra nereikšminga, nes vistiek ji tampa praeitimi. Tai kam reikalinga būtis? Būtis, tai tik akimirka, sekundė, kuri greitai ir nepastebėtai praeina. Nors iš kitos pusės mes gyvename būtyje, tik ta būtis lekia labai greitai, net ne pastebimai, todėl ir mes stengiamės nneatsilikti. Bet dažniausiai mes nespėjame palei šį pagreitį ir dažniausiai pasiliekame praeityje.

„Mirties būtinybė kildintina pirmiausia iš to, kad žmogus yra tik reiškinys, ne daigtas pats savaime, taigi ne tikrai esantis. Jeigu žmogus būtų toks, jis nebūtų baigtas. O tai, kad tik tokio tipo reiškiniuose gali reikštis jų pamatą sudarantis daigtas pats savaime, yra pastaroja ypatybė.

Teisingiausia būtų, jei gyvenimą laikytume nusivylimu: viskas gana aiškiai į tai nukreipta“. (A. Schopenhauer „Parenga ir paralipomena“, 2001, psl. 135 – 136)

Žmonės ne visada išlaiko būties spaudimą, tada jie puola į depresiją ir ryžtasi savižudybei. Bet tai neišeitis. Pasaulyje kiekvieną dieną nusižudo tūkstančiai žmonių. Kas juos tai verčia daryti? Žmogus yra trapi būtybė, todėl visokios gyvenime atsiradusios problemos jį priveda prie drastiškų veiksmų. Tačiau mūsų gyvenimas, tai tik mažytė dalis visoje būties sampratoje. Kai žmogus miršta prasideda nebūtis, tai visai kita savoka. Nebūtimi vadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties. Tarp dviejų nebūties begalybių tęsiasi trumpas laiko ruožas, suvokiamas kaip kelias iš būties į nebūtį. Tarp dviejų nebūties begalybių tęsiasi trumpas laiko ruožas, suvokiamas kaip kelias iš būties į nebūtį. Šitaip būtis atskiriama nuo nebūties tam tikru laiko tarpu: kol gyvenama, yra tik būtis, o nebūties nėra, nes nebūtis ateina kartu su mmirtimi. Tarp būties ir nebūties įspraudžiamas laiko – nuo gimimo iki mirties – pleištas. Todėl kasdieninei sąmonei nebūtis visada yra kažkur labai toli; nebūtis neturi jokio realumo ir nekelia jokios apčiuopiamos grėsmės.

„Platonas suformulavo problemą, kuri tapo lemtinga visai filosofijai. Tapo aišku, kad pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas (juslių organai) ir juslėmis suvokiami daigtai (reiškiniai) yra tarpusavyje susiję. Kūnas yra „giminingas“ juslėms suvokiamiems daigtams. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažystančiojo dvasia, kurią Platonas dar vadina siela, ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis. Klausimas, kuris jam kyla, yra toks: kaip mūsų dvasia gali pažinti tikrąją būtį?“ (M. Anzenbacher „Filosofijos įvadas“, 1992, psl. 48)

Rašydamas šią esė – “Žmogus būties piemuo”, daug sužinojau api būtį, jo sampratą. Šis mano darbas privertė mane susimastyti apie gyvenimo sampratą, džiaugsmą, laimę. Žmogus negali be būties, tai neatsiejama gyvenimo dalis. Supratau, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, nes vėliau tai jau bus vėlu, nes būtis už akimirkos tampa praeitimi, istorija ir to nebepakartosi.

Kas būna nebūtyje? Tai taip pat ydomus klausimas, priverčiantis susimastyti. Kas būna prieš žmogui gimstant ir jam mirus? Kur jo dvasia keliauja po mirties ir kur ji būna prieš gimstant? Šie klausimai

turbūt nebus niekad atsakyti.

Mano nuomone geriausia yra gyventi šia diena, nes ateities nesuplanuosi, nes nežinai kas gali nutikti už akimirkos, o praeities nesugražinsi. Nors jei žmogus neplanuos, nebus jam noro siekti užsibriešto tikslo. Gyvenime turėti tikslą yra labai gerai, nes be tikslo, gyvenimas tampa beprasmis.

LITERATŪRA

Schopenhauer A. Parenga ir paralipomena. Vilnius: Pradai, 2001.

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.