Finansinės analizės konspektas

1.1. Finansinės analizės vieta ir reikšmė

1 paveiksle įmonių veiklos finansinė analizė pateikta, naudojant trijų pagrindinių disciplinų blokus: ekonomikos teorijos, statistikos ir buhalterinės apskaitos. Toks ryšys susiformavo tiek istoriniu , tiek metodologiniu požiūriu.

1 pav. Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje

Ekonomikos teorija būdama visų kitų ekonomikos mokslų (statistikos, buhalterinės apskaitos, ekonominės analizės, finansinės analizės ) pagrindas, taip pat naudojasi analizės rezultatais, kaip kalbama apie makroprocesų vertinimą. Buhalterinės apskaita analizės pagrindu tapo per daugelį šimtmečių, o istorinių analizės mokslo ištakų reikia ieškoti eekonominėje žmogaus veikloje.

Susistemintos ekonominės analizės pradininkų yra laikomas prancūzas Žakas Savari (1622-1690), kuris įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas. Tuo metu ekonominės analizės pradmenys formavosi ir kitose šalyse ir ypatingai Italijoje. Apie finansinės analizės formavimosi tendencijas nėra tiksliai žinoma, tačiau daugelio šalių finansinės apskaitos formos ekonominėje apskaitoje buvo naudojamos jau gana seniai. Tačiau susisteminta finansinės atskaitomybės analizė buvo pradėta taikyti tik XIXa. pabaigoje. kaip tiks šis laikotarpis yra laikomas finansinės analizės atsiradimo pradžia.

Šiandien finansų srityje skiriami 5 požiūriai į ffinansų analizę:

1) empirinių tyrimų mokykla, kuri nagrinėjo kompanijų kreditines galimybes;

2) statistinės finansų analizės mokykla, kuri taip pat nagrinėjo kompanijų kreditines galimybes tik šiek tiek kitu aspektu;

3) multivariacinės analizės mokykla siekė sukurti koncepcinius analizės pagrindus;

4) analitikų mokykla nagrinėjo bankroto galimybes;

5) fondų rinkos dalyvių mokykla siekė finansinės aatskaitomybės duomenys nagrinėti tuo aspektu, kiek gerai jie atspindi įmonės investicijų efektyvumą bei kiek įvertina riziką.

1.2. Finansinės analizės turinys

Finansinės analizės turinys priklauso nuo to, kokių tikslų siekia finansų analitikas, tačiau apibendrintai galima teigti, kad finansinė analizė – tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialias tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Tačiau, tik atlikus ekonominės informacijos analizę, kuri siejasi su apskaita, kontrole, planavimu ir prognozavimu, galima objektyviai įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, kad būtų parengti ir priimti valdymo sprendimai. Gauta informacija padeda pažinti ir įvertinti ūkinius procesus ir reiškinius, parengti lanksčius valdymo sprendimus, taip pat numatyti finansinius ir ekonominius rodiklius. Tokiu būdu, finansinė analizė – tai ūkinių procesų pažinimo priemonė.

Įmonėje sukaupta informacija turi būti objektyviai įįvertinta. Tinkamai ir objektyviai neįvertinus informacijos, negalima priimti tikslių valdymo sprendimų. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Finansinė analizė leidžia geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, o svarbiausia – priimti optimalius valdymo sprendimus. Priimti optimalius valdymo sprendimus yra labai sunku, esant ribotiems ištekliams. Atskleisti vidinius ir perspektyvinius rezervus bei valdyti sudėtingus ūkinius procesus ir reiškinius yra finansinės analizės esmė. Todėl ji yra svarbiausias valdymo sistemos elementas.

Finansinės analizės tyrimo objektas – įmonių veikla ir jos rezultatai, kkurie atvaizduojami buhalterinės apskaitos ir finansinėje atskaitomybėje, projektuose bei kituose informacijos šaltiniuose.

Apibendrinant, galima teigti, kad finansinė analizė padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Atliktos finansinės analizės teikiama informacija leidžia įvertinti, ar praeityje priimti sprendimai tikslūs, taip pat pagrįsti esamus ir būsimus valdymo sprendimus.

1.3. Finansinės analizės tikslai ir uždaviniai

Kaip Jau buvo minėta, finansinės analizės turinys priklauso nuo to, kokių tikslų siekia finansų analitikas, tačiau apibendrintai galima teigti, kad pagrindinis tikslas – kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę ir pateikti pagrįstas išvadas. Galimas finansinės analizės tikslas apibūdinamas ir taip – teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą, arba atskleisti veiklos efektyvumo rezervus, remiantis įmonės finansine politika.

Svarbiausias finansinės analizės aspektas yra jos kokybės užtikrinimas. Tokiu būdu, savininkai ją atlikti paveda tik atitinkamoms institucijoms – auditoriams ir finansų ekspertams. Taigi, finansinės analizės tikslai gali būti skirtingi. Juos galima sugrupuoti į tris stambias grupes – finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. l lentelę).

1 lentelė

Finansinės analizės tikslai

Finansų apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas

Pelno apskaičiavimas

pajamų apskaičiavimas

išlaidų apskaičiavimas

sąnaudų paskirstymas

pelno apskaičiavimas Finansinė informacija

dinamikos įvertinimas

pelno prognozavimas

pinigų srauto prognozavimas

Veiklos ekonomiškumas

tikslų analizė

ekonominės padėties įvertinimas

alternatyvų įvertinimas

Vertės nustatymas

ankstesniųjų laikotarpių

išlaidų įvertinimas

turto balansinės vertės apskaičiavimas

turto likutinės vvertės apskaičiavimas

būsimų išlaidų numatymas Duomenų palyginimas

šakinė analizė

konkurentų analizė

ekonominės aplinkos vertinimas

galimų pataisų sričių įvertinimas

Išteklių panaudojimas

investicinė bazė

kapitaliniai įdėjimai

kapitalo išėmimas

žmogiškieji resursai

Mokesčių apskaičiavimas

duomenys mokesčiams apskaičiuoti

pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas

mokesčių apskaičiavimas

ataskaitų koregavimas Rinkos įvertinimas

akcijos kainos dinamikos įvertinimas

pinigų rinkos tendencijos

vertės pokyčių įvertinimas

rinkos modeliavimas

Kapitalo vertės didinimas

pinigų srautų schemos

kapitalo vertė

investuotojų lūkesčiai

rizikos ir pelno santykis

Toks finansinės analizės tikslų sugrupavimas atspindi jos išvadų panaudojimo kryptis:

1) auditoriai įvertina finansų apskaitos kokybę bei patikimumą,

2) kredito institucijų ir finansinių rinkų ekspertai vertina įmonės finansinę būklę, jos finansavimo galimybes,

3) o įmonės savininkams bei vadovams svarbu turėti šios analizės išvadas, kad galėtų priimti tinkamus finansų valdymo sprendimus.

Galima išskirti tokius finansinės analizės uždavinius:

1. padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą;

2. padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų;

3. nustatyti pelningiausias veiklos sritis;

4. padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą;

5. padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais ir kt.

Išsamiau finansinės analizės uždaviniai analizuojami 2 lentelėje:

2 lentelė

Finansinės analizės uždaviniai

Finansinės analizės uždavinys Apibūdinimas

1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką. Informacija gali būti įvairaus patikimumo, tikslumo ir pakankamumo, tačiau realiai ir objektyviai atspindinti ūkio būklę. Kad informacija išliktų patikima, visos jos judėjimo ir apdorojimo informacijos turi būtų kontroliuojamos. Informacijos tikslumas priklauso nuo jos ppanaudojimo paskirties. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, kokio tikslumo informacijos pakanka.

2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais. Norint objektyviai įvertinti kiekvieną ekonominį reiškinį, reikia jį apibūdinančius rodiklius palyginti su pasirinktomis bazėmis, kad galima būtų stebėti reiškinio kitimo tendencijas arba nustatyti nukrypimus nuo nustatytos bazės. Taip stebima ekonominių reiškinių vystymosi dinamika, jie vertinami, galima nustatyti jų įtaką kitiems ekonominiams reiškiniams. Baziniai palyginimo dydžiai gali būti prognozės duomenys, planai, normos, normatyvai, limitai, praėjusio laikotarpio duomenys, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, leidžiantys atlikti lyginamąją įmonių analizę.

Naudojantis palyginimais, Vakarų šalyse susiformavo vertikali, horizontali ir trendo (dinamikos) analizės rūšys. Atliekant išsamią analizę, siūloma taikyti 3-5, kartais 10 metų palyginimus. Toks palyginimas su keletu bazių sudaro galimybę nustatyti įmonės išsivystymo lygį arba stabilizavimo tendencijas.

3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Pagrindinis finansų valdymo tikslas yra racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investicijas tinkama ir naudinga linkme, palaikant įmonės mokumą. Valdymo apskaita ne tik padeda vadovams planuoti, daryti valdymo sprendimus, kontroliuoti įmonės veiklą, bet ir koordinuoti veiklą viduje ir gerinti atskirų jos padalinių tarpusavio ryšį.

Finansinė apskaita tvarkoma, vadovaujantis šalyje galiojančiais standartais, nuostatais, norminais aktais ir profesiniais apskaitos organizacijų reikalavimais. Apskaita atspindi praeities įvykius, o finansinė analizė, orientuota į ateitį, ir pabrėžia tuos verslo aspektus, kurie

yra kritikuotini ir kuriems gresia pavojus nustoti egzistavus. Apskaita įmonėje organizuojama taip, kad ji pateiktų reikalingus duomenis finansiniams sprendimams priimti. Finansinėje ir valdymo apskaitoje operuojama tiksliais dokumentais, o finansinėje analizėje naudojami apytiksliai duomenys.

1.4. Finansinės analizės šaltiniai

Finansinės analizės šaltiniais vadinama ta medžiaga, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti. Pagrindinis finansinės analizės šaltinis yra finansinės ataskaitos.

2 pav. Įmonės finansinės būklės analizės šaltiniai valdymo sprendimų priėmimo srityje

Pradedant analizuoti įmonės veiklą, reikia įsitikinti, ar surinkta visa reikalinga medžiaga, ar ji tikra ir teisinga, ar jjoje nėra klaidų ir sąmoningai iškraipytų rodiklių. Jeigu medžiaga, kuria remiantis buvo atliekama analizė, surinkta ne visa ir nerūpestingai, tai ir analizės rezultatai gali būti nekokybiški ir netinkami valdymo sprendimams pagrįsti.

Galima išskirti tokias finansinės analizės šaltinių grupes:

3 lentelė

Finansinės informacijos šaltinis Apibūdinimas

Finansinė informacija Metinės ataskaitos ir pranešimai,

preliminarios finansinės ataskaitos,

detalizuoti oficialūs dokumentai,

projektų ir pasiūlymų dokumentai,

visuminiai finansiniai duomenys,

įmonės akcijų rinkos duomenys,

bendrosios akcijų rinkos duomenys,

finansų analitikų prognozės ir valdymo prognozės.

Kiekybiškai įvertinta nefinansinė informacija gamybos,

paklausos,

užimtumo statistiniai dduomenys, tų gamybos šakų, kuriose gaminami palyginti vienarūšiai produktai.

Kiekybiškai neįvertinta informacija vadovų ir direktorių ataskaitos,

darbuotojų korespondencija,

vadovybės pastabos,

finansinės ir prekybinės spaudos paslaugos.

Analitikų dažnai naudojami tokie šaltiniai:

įvykusių susitarimų įrašai,

asmeninės sutartys,

nepriklausomų agentūrų vertinimai.

Lygių grupių įvertinimo informacija konkurentų prognozių vvertinimas.

Galima visus finansinės analizės šaltinius grupuoti ir į tokias grupes:

1. Planų ir normatyvų duomenys – tai visi rodikliai, pateikti įvairiuose planuose, projektuose, sąmatose, pasiūlymuose, normatyvuose. Šie rodikliai paprastai lyginami su faktiniais ir praėjusių laikotarpių rodikliais. Jų reikšmė analizei yra gana didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas.

2. Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug naudingos informacijos. Finansinė atskaitomybę sudaro šios ataskaitos: balansas, pelno ir nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita, pastabos, įmonės administracijos pranešimas. Prie atskaitomybės priskiriama ir auditoriaus išvada. Naudojant šias ataskaitų formas, galima apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą ir kt.

3. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos dduomenys yra naudojami dažniausiai tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų duomenų. Jie labai praverčia nustatant ūkinių operacijų teisėtumą, tikslingumą ir pagrįstumą, siekiant nustatyti materialinių vertybių trūkumų kaltininkus, įvairių nukrypimų nuo atitinkamų parametrų priežastis, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas. Atliekant analizę, būtina panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose ir pan.

4. Vidiniai neapskaitiniai analizės šaltiniai yra gaunami duomenys įmonėje ir jos padaliniuose, bet ne iš apskaitos sistemos. Tai posėdžių, pasitarimų, konferencijų medžiaga, taip pat duomenys, ggauti iš įmonių laikraščių, protokolų ir pokalbių su įmonės darbuotojais. Svarbus informacijos šaltinis yra įvairūs techniniais dokumentai (darbo brėžiniai, techniniai pasai), įmonės akcijų rinkos duomenys (įmonės kapitalizavimas, akcijų kainų kitimas, pelnas, tenkantis vienai akcija).

5. Išoriniai analizės šaltiniai yra duomenys, gaunami už įmonės ribų ir kuriuos pateikia kitos institucijos. Tai pirmiausia Vyriausybės statistinė medžiaga ir komercinių įmonių, kurios platina finansinę informaciją, duomenys.

Finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai, norint nuodugniai ir operatyviai tirti įmonės veiklą. Nuo šaltinių sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo priklauso analizės organizavimas ir rezultatai. Analizės šaltinių parinkimas priklauso nuo analizuojamojo objekto, nuo to, kas analizuoja, kokie keliami analizių tikslai, uždaviniai. Svarbu, kad naudojami informacijos šaltiniai ir jų pagrindu atlikta analizė padėtų priimti veiksmingus valdymo sprendimus ir kurti lanksčią įmonės veiklos strategiją.

Finansinės analizės kokybė, jos išvadų tikslumas priklauso nuo analizės šaltinių patikimumo. Tikrinant šaltinius, svarbu atsakyti į klausimus, ar tinkamai įformintos visos finansinės ataskaitos, ar laikomasi jų pateikimo terminų, ar finansinių ataskaitų formų rodikliai suderinti vieni su kitais, koks buhalterinio balanso perimamumas ir kt.

1.5. Finansinės analizės informacijos vartotojai

Įmonės finansine būkle gali domėtis ne tik investuotojai ir kreditoriai – teisę į tokią informaciją vienokia ar kitokia forma turi ir kiti vartotojai, t.y. valdžios institucijos, žiniasklaida, draudimo kompanijos ir kiti. LLiteratūroje sutinkama įvairių finansinės informacijos vartotojų klasifikacijų. Populiaru finansinės informacijos vartotojus skirstyti pagal informacinių poreikių patenkinimą bei informacijos detalumo lygį į dvi dideles grupes: į vidaus ir išorės vartotojus.

4 lentelė

Finansinės informacijos vartotojai

Vartotojų grupės Apibūdinimas

Vidinės informacijos vartotojai Įmonės vadovai, apskaitos bei finansų padalinių darbuotojai ir savininkai, turintys didelę dalį akcijų. Tai žmonės, kuriems reikalinga išsami ir detali informacija apie įmonės finansinę būklę, todėl jie, savaime suprantama, gali tiesiogiai prieiti prie finansinių duomenų, kad galėtų operatyviai reaguoti į pasikeitimus ir priimti tinkamus valdymo sprendimus.

Išorinės informacijos vartotojai Įstatymai numato, kad, pasibaigus finansiniams metams, įmonė skelbia metinę finansinę atskaitomybę akcininkams. Tai daroma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir reikalinga tam, kad visuotinis akcininkų susirinkimas galėtų patvirtinti metinio pelno paskirstymą, balansą ir kitas ataskaitas. Bankams pateikiami šiomis ataskaitomis pagrįsti verslo planai, o kitiems vartotojams gali būti pateikiamos supaprastintos finansinės ataskaitos

Literatūroje galima sutikti ir tokią finansinės informacijos vartotojų klasifikaciją:

1) Įmonės indėlininkai:

 Akcininkai. Juos domina dabartinis akcijų kursas, ir tai, koks jis gali būti ateityje. Akcininkas nori žinoti rizikos laipsnį, pelno dydį ir įmonės plėtimosi galimybes bei žinoti, kaip vadovybė kontroliuoja įmonės išteklius. Visais atvejais akcininkai, priimdami sprendimus, privalo remtis finansine informacija. Ši informacija reikšminga akcininkams, kurie nusprendžia kiekvienais metais didinti savo akcijų skaičių.

 Įmonės obligacijų ar kitų vvertybinių popierių turintys investitoriai. Investitoriaus, kuris perka įmonės išleistus vertybinius popierius ar obligacijas su nustatyta palūkanų norma, tikslai visiškai skiriasi nuo paprastų akcijų turėtojo tikslų. Skolininkui svarbiausia garantuoti, kad įmonė yra moki ir, kad yra pakankamas užstatas už paskolą. Šiuo atveju įmonės ekonominė padėtis kur kas svarbesnė už turto ir skolų vertę.finansin4 informacija taip pat gali būti labai svarbi sudarant paskolos sutartis, kuriose apibrėžiamos skolininkų teisės į tarpininkavimą, t.y. esant konkrečioms aplinkybėms jie įgalinami suvaržyti vadovybės veiksmus arba kontroliuoti turtą.

 kiti indėlininkai. Šiai kategorijai priskiriami bankai. Kai kurių bankų įmokėti indėliai sudaro gana didelę įmonės kapitalo dalį. Todėl bankai labiau domisi įmonių ekonomine padėtimi, nei paskolos garantijomis. Jeigu bankas suteikia įmonei didesnę paskolą, o jos ekonominė padėtis pablogėja, tai labai maža tikimybė, kad bus apsaugotas banko kapitalas.

2) Verslo dalyviai:

 tiekėjai ir kreditoriai; Tiekėjus ir kreditorius domina jų klientų finansinės garantijos. Prekybos kreditoriai įmonėms suteikia tiek pat kapitalo, kiek ir skolininkams. Tiekėjui visada rūpi apmokėjimo už pateiktą produkciją garantija. Konkrečiu atveju santykiai tarp tiekėjo ir kliento bus ypač svarbūs, pavyzdžiui, įmonės produkcijos didesnioji dalis gali priklausyti nuo vienintelio kliento.

 klientai; Klientai dažniausiai ramiai žiūri į savo tiekėjų finansinę padėtį. Kai sutartys ilgalaikės, svarbūs ir tiekimo sutrikimai bei dėl to susidarę nuostoliai. Taigi finansinė

analizė įtraukiama į kainų nustatymo procesą.

 darbuotojai ir profsąjungos. Darbuotojai ir profsąjungos rūpinasi darbo garantijomis bei darbo užmokesčio nustatymu. Abiem atvejais profsąjunga (darbuotojas) gali naudotis finansine informacija derybų metu arba nuspėdama darbo vietų užimtumo lygį ateityje.

3) Kiti:

 vyriausybė (dėl pajamų politikos);

 vyriausybė (dėl vadovavimo ir politikos); Vyriausybinėms organizacijoms finansinė informacija reikalinga, formuojant ūkio valdymo politiką bei vadovaujant konkrečioms jo šakoms. Šiems tikslams pasiekti būtinai panaudojamos finansinės ataskaitos. Jos padeda Vyriausybei vertinti konkrečių ūkio dalių padėtį ir patikrinti savo politikos veiksmingumą.

 vietinė valdžia; Vietinė valdžia nori kkontroliuoti savo apskrities įmonių padėtį dėl panašių priežasčių bei panašiais būdais, kaip ir centrinė vyriausybė.

 visuomeninio sektoriaus kontrolės agentūros; Jų veiklos tikslas – sumažinti centrinės Vyriausybės kišimąsi arba norą kontroliuoti pelningą veiklą. Tokios savireguliacijos tarnybos yra lankstesnės ir atsargesnės negu vyriausybinės, tačiau jas galima kritikuoti, nes joms trūksta panašių spaudimo priemonių.

 konkurentai; Konkurentų finansinė padėtis dažnai analizuojama, nustatant nestandartinę įmonės padėtį. Konkurencijos padėties (tyrimo ir vystymosi lygis, reklama, kainos, geografiniai veiksniai) stebėjimas gali būti lemiamas veiksnys, darant įmonės strateginius sprendimus.

 visuomenė. Ribotas visuomenės ssusidomėjimas finansine analize tam tikru mastu atspindi finansinių ataskaitų sistemos trūkumus. Be to, įmonių finansinę kontrolę gali apriboti menkas visuomenės finansinis išprusimas bei ribotas priėjimas prie finansinės informacijos.

4) Analitikai bei konsultantai. Jie dirba kaip nepriklausomi specialistai ir yra įtraukti į daugelį iišvardintų vartotojų grupių.

1.6. Finansinės analizės būdai ir rūšys

Analizės plačiąją prasme įvairovė nulemia būtinybę suprasti analizės būdų esmę, jų taikymo galimybes. Labais svarbu tinkamai juos pasirinkti, priklausomai nuo įmonės finansinei analizei keliamų uždavinių bei turimos informacijos.

Analizės būdai pateikiami 3 pav:

Vienas iš dažniausiai naudojamų loginės analizės būdų yra lyginimas. Tokiu būdu, galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodiklių dydžių, materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklių augimo tempus, dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti jos perspektyvas. Taikant lyginimo būdą, svarbu nepažeisti rodiklių palyginimo, nes kitaip neteisingai įvertintume realią padėtį. Lyginamus dydžius reikia įvertinti palyginamosiomis kainomis, tarifais, turi būti palyginami analizuojami periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, palyginama tiriamo subjekto organizacinė struktūra. Kartais tikslinga pašalinti veiklos produkto apimties bei struktūros ppasikeitimus. Nepalyginamus dydžius reikia perskaičiuoti, taikant infliacinius kainų indeksus, faktinius natūrinius rodiklius vertinant planinėmis kainomis, standartinėmis normomis.

Grupavimas yra analizuojamų rodiklių jungimas į grupes pagal grupei būdingus požymius:

 Priklausantys nuo įmonės veiklos,

 Aplinkos veiksniai.

Grupavimo būdas nustato ekonominių reiškinių tarpusavio ryšius, atskirų rodiklių įtaką bendriems rodikliams.

Apibendrinimas (sintezė) apibūdinamas kaip nagrinėjamų dalinių reiškinių (procesų) sujungimas į tiriamą visumą ir ją atspindinčių rodiklių apibendrinimas. Tokiu būdu analizė ir sintezės būdai papildo vienas kitą.

Vidutinių dydžių būdu tiriamos reiškinio tipinės savybės. Analizuojant reikia įvertinti įmonių veiklą pper ataskaitinį laikotarpį (metus, ketvirtį, mėnesį). Vidutiniai dydžiai būtini tiriant reiškinius, susijusius su įmonės veikla, pvz. vidutinį darbininkų išdirbį. Tačiau, rodydami bendras charakteristikas, vidutinius dydžius geriau naudoti kartu su grupavimu, nes naudojami vieni jie gali iškreipti individualius rezultatus.

Svarbiausių grandžių išskyrimas tyrimo sistemoje yra prioritetinių įmonės finansinės veiklos bei su ja susijusios veiklos sričių nagrinėjimas.

Sudėtingi ekonominiai reiškiniai bei procesai paprastai nusakomi įvairiais finansiniais bei ekonominiais rodikliais. Svarbiausias detalizavimo tikslas yra nustatyti tiriamos sistemos sudėtinių elementų ryšius. Detalizavimo metu galima išsiaiškinti atsakingų asmenų bei atskirų skyrių indėlį į galutinį rezultatą įvairiais jo gyvenimo ciklo etapais, įvairių veiksnių įtaką įmonės pelningumui, išskirti nagrinėjamoje sistemoje svarbiausias tolesnio tyrimo grandis. Detalizuodami pelną prieš apmokestinimą, sužinome, kuri veikla pelninga, o kuri – nuostolinga.

Indeksais vadinami santykiniai dydžiai, apibūdinantys ekonominio reiškinio pakitimą laiko ir vietos atžvilgiu. Juos galima taikyti analizuojant pardavimų apimtį, susidariusias išlaidas, pelningumą ir kitus ekonominius procesus. Taikant indeksus, galima išaiškinti analizuojamo rodiklio veiksnius, išmatuoti jų poveikio dydį.

Procentais atspindimas plano įvykdymas, pokyčiai, įvykę per analizuojamąjį laikotarpį, tiriamų reiškinių struktūra.

Koeficientai parodo dviejų tarpusavyje susijusių konkrečių dydžių santykį. Jie naudojami nustatant ritmingumą, produkcijos rūšingumą, apyvartinių lėšų apyvartumą ir kt.

Eliminavimas – tai būdų sistema, leidžianti kiekybiškai išmatuoti kiekvieno veiksnio poveikį tiriamo rodiklio lygiui. Grandininių pakeitimų (vienas iiš eliminavimo būdų) būdo esmę sudaro tai, kad kiekvienas projektinis arba bazinis rodiklis iš eilės keičiamas faktiniu, kitus rodiklius imant nepakeistus. Rezultatas, gautas po kiekvieno pakeitimo lyginamas su rezultatu, gautu iki to rodiklio pakeitimo. Apskaičiuotas nukrypimas rodo atitinkamo veiksnio kiekybinę įtaką rodiklio pasikeitimui. Šiuo būdu nustatomas multiplikaciniais ryšiais susietų veiksnių poveikis rezultatui.

Balansinio būdo esmė yra ta, kad analizuojamų veiksnių ryšiai atvaizduojami balansine lygybe. Tam tikrų veiksnių įtakos dydžių algebrinė suma turi būti lygi reiškinio rezultatinio rodiklio nukrypimo dydžiui. Sudaromi tokie balansai: bazinių ir ataskaitinių dydžių ir kiekvieno veiksnio nukrypimų nuo plano (absoliutūs ir procentiniai). Nukrypimų balansai rodo veiksnio poveikį rezultatui. Sudaromi mokėjimo pajėgumo, pajamų ir išlaidų, materialinių, darbo, finansinių išteklių balansai.

Lyginamųjų svorių skaičiavimai atliekami, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gaunamas dydis išreiškiamas procentais.

Dinamikos eilutė yra eilė absoliutinių ar santykinių dydžių, apibūdinančių ekonominį reiškinį laiko požiūriu. Kiekviena atskira dinamikos eilutės reikšmė vadinama rodiklio lygiu, o skirtumas tarp dviejų lygių vadinamas absoliutiniu prieaugiu (sumažėjimu). Taikant šį analizės būdą, galima apskaičiuoti vidutinius rodiklių dydžius, vidutinį tam tikro laikotarpio augimo tempą, absoliutinį rodiklio prieaugį, rodiklio augimo tempą.

Ekonometrinių analizės būdų esmę sudaro matematinių bei statistinių metodų ir kompiuterių panaudojimas ekonominių uždavinių sprendimui. Šie būdai yypač efektyvūs, analizuojant didelės visumos finansinę būklę ir leidžia išsiaiškinti nefunkcinės ir funkcinės priklausomybės veiksnių poveikį, kurį tradiciniais būdais kiekybiškai įvertinti sunkiau. Tokiu būdu galima giliau ir visapusiškiau išsiaiškinti ūkio subjekto plėtojimo tendencijas ir jų perspektyvas.

Koreliacinė analizė leidžia ištirti priklausomybę tarp dviejų kintamųjų ir nustato ryšio stiprumą. Regresijos koeficientų apskaičiavimas leidžia šia priklausomybę išreikšti kiekybiškai.

Euristinių būdų pagrindą sudaro euristika, t.y. mokslas apie kūrybinį mąstymą. Šie metodai yra pagrįsti specialistų patyrimu ir intuicija (ji žadinama įvairiomis psichologinėmis priemonėmis), kuri pasireiškia sprendžiant ekonominius uždavinius ir ypač prognozuojant ekonomines situacijas.

Grafiniai būdai iliustruoja analizės rezultatus, leidžia nustatyti ryšio tarp atskirų rodiklių ar veiksnių formą, parodo ekonominio reiškinio kitimą laikui bėgant.

Specifiniai būdai apima finansinių koeficientų, SSGG, funkcinę-vertinę analizę ir kitus būdus.

Funkcinė -vertinė analizė (FVA) yra tiriamojo objekto sisteminio tyrimo metodas, kurį taikant siekiama užtikrinti visuomenei svarbias jo vartojimo savybes su mažiausiomis pastarųjų funkcionavimo sąnaudomis per visus objekto gyvavimo ciklo etapus. FVA objektu gali būti gaminys, paslauga, procesas, struktūra ir pan. Objekto gyvavimo ciklas – laikotarpis tarp mokslinio tyrimo darbų projekto ir objekto išėmimo iš eksploatacijos arba jo veiklos nutraukimo momento.

Apibendrintų finansinės analizės rūšių apibrėžimai yra šie:

Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius sprendimus ūkio subjektų atžvilgiu.

Operatyvinė analizė kartais dar vadinama išankstine (preliminarine), nes ji atliekama, nesibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą.

Retrospektyvinė analizė – praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.

Finansų analizės praktikoje jau yra nusistovėję tam tikri principai ir objekto finansinės būklės tyrimo principas – tai taip vadinamoji vertikali, horizontali ir detalizuota finansinių rodiklių analizė, paremta rodiklių sistemų (vadinamojo rodiklių medžio) sudarymu.

Vertikalioji analizė – tai įmonės finansinės būklės įvertinimas, nnaudojant įvairius santykinius rodiklius. Visų pirma, tai finansinių ataskaitų struktūrinių rodiklių apskaičiavimas, kas leidžia operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius ir atlikti finansinės būklės įvertinimą lyginamosios analizės būdu. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų reikšmių nėra arba jų nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. Atliekant keleto metų finansinių rodiklių finansinę analizę, galima nustatyti rodiklių pakitimų priežastis.

Horizontalioji analizė – tai pasirinktų finansinių rodiklių dinamikos tyrimas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas ttam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu, ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus. Dinamikos tendencijoms nustatyti naudojamos nesudėtingos kompiuterinės skaičiuotės. Horizontaliosios analizės atmaina yra Trendo analizė: analizuojant kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenis, aapskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjektų finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai.

Santykinė analizė dar vadinama koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Gali būti išskiriamos veiklos efektyvumo rodiklių, pelningumo rodiklių, likvidumo ir mokumo rodiklių, kapitalo, rinkos rodiklių grupės. Santykiniai rodikliai apskaičiuojami palyginus du ar daugiau rodiklių, – daug akivaizdesni ir reikšmingesni, negu absoliutūs rodikliai. Naudojant santykinius rodiklius, galima gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus.

2. ANALITINIO DARBO ORGANIZAVIMAS

Sėkmingas analitinio darbo atlikimas labai priklauso nuo apgal¬voto jo planavimo, kryptingo paskirstymo atskiriems atlikėjams, meto¬dologinio parengimo, kompiuterių taikymo.

Analizės sistemos funkcionavimo schema atsispindi paveiksle. Čia pateikta analizės sistemos technologinė struktūra ((apibrėžta tiesio¬mis linijomis) ir išskirta kibernetinė struktūra (apibrėžta punktyrinėmis linijomis). Kibernetinė sistema yra susijusi su valdymo funkcija, kurios objektas yra informacija. Atskirai paimti struktūriniai elementai taip pat yra sistemos, turinčios tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius su nagrinėja¬mo objekto vidinės ir išorinės aplinkos veiksniais.

4 pav. Analizės funkcionavimo schema

Aktyviausias analizės sistemos elementas yra žmogus-analitikas. Analitikas – tai fizinis asmuo, atliekantis įmonės finansinę analizę ir dirbantis vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais. Analitiko profesija dažnai tapatinama su buhalterio ir auditoriaus profesijomis. Šis sutapatinimas turi logikos, nes aanalitikas pirmiausia turi būti geras buhalteris. Jis, kaip ir auditorius, privalo turėti puikią intuiciją, aukštą profesinę kvalifikaciją, patirtį, būti kruopštus, sąžiningas ir atsakingas. Auditoriaus išskirtinė savybė yra jo nepriklausomumas. Daugelio įmonių analitikai yra dirbę buhalteriais, turi auditoriaus kvalifikaciją.

Finansinės analizės veiksmingumas daug priklauso nuo analitiko profesionalumo, jo asmeninių savybių patirties. Analitikas privalo turėti pakankamą profesinės kompetencijos lygį bendriems ekonominiams klausimams vertinti. Analitikui yra būtinos pagrindinės logikos, techninės profesinės ir informacinės žinios. Nagrinėjant atskaitomybę, neretai iškyla būtinybė iššifruoti ir smulkiau išnagrinėti konkrečius jos straipsnius ir rodiklius, išskirti veiksnius, turėjusių įtakos jų pasikeitimams. Daug papildomos informacijos gali būti paimta iš atitinkamų buhalterinės ir statistinės atskaitomybės formų, sintetinės ir analitinės apskaitos registrų. Vienas iš subjektyvių sąlygų lemiančių finansinės analizės kokybę yra ta, kad analitikas turi turėti “ skaičiaus jausmą”, t.y. galimybę negyvuose atskaitomybės skaičiuose įžvelgti sudėtingus ūkinius procesus, ir jų tarpusavio ryšius, verslo žaidimo taisykles ir, ar jų laikomasi.

Analitikas pats arba pasitelkęs specialistus organizuoja analizės sistemos funkcionavimą ir jos val¬dymą, tai yra parenka analizės būdus, informacijos apdorojimo priemones, parengia metodiką, projektuoja analizės procesą. Analizės sistema galės funkcionuoti tik tada, kai visi jos elementai bus visiškai parengti veikimui ir suderinti erdvėje bei laike.

Iš paveikslo matyti, kad visi „keliai“ tarsi susieina į metodi¬ką. Iš eesmės metodika ir yra visuma būdų, taisyklių, kurių reikia laiky¬tis, norint gerai atlikti kurį nors darbą. Šiuo atveju metodika yra analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų apra¬šymas. Ji apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Pažymėtina, kad kuo detaliau metodikoje aprašytas analitinės informacijos al¬goritmas, tuo intensyviau vyksta analizės procesas.

Kad analizės sistema kokybiškai funkcionuotų, reikia laikytis analizės procesą reguliuojančių principų, iš kurių svarbiausi – sisteminis požiūris, kompleksiškumas, reguliarumas, perimamumas, objektyvumas, diagnostinis principas.

Lietuvoje didesnėse įmonėse finansų ana¬lizę dažniausiai atlieka vyr. finansininkas, mažesnėse – vyr. buhalteris arba pats savininkas. Didelėse įmonėse gali būti ūkinės bei finansinės veiklos analizės grupės ar laboratorijos.

Praktika rodo, kad daugelyje Lietuvos įmonių analizės sistemos organizacinės valdymo struktūros dažniausiai susidaro stichiškai, o toks analitinis darbas atliekamas epizodiškai, t.y. pagal atskiras užduotis arba įmonės veiklos kontrolės metu. Be to, jose nepakankamas dėmesys skiriamas operatyvinei analizei. Pagrindinis šios analizės uždavinys yra kontroliuoti, kaip kiekvieną dieną naudojami finansiniai, materialiniai, darbo ištekliai visoje įmonėje, jos struktūri¬niuose padaliniuose, darbo vietose, kokia padėtis rinkoje. Tokiu būdu galima atlikti įvairių nuostolių apskaitą, diagnozuoti jų mažinimą, arba visišką pašalinimą. Svarbi tokios analizės sąlyga – gerai sutvarkytas normatyvus ūkis. Pažymėtina, kad ne visi ūkio subjektai turi pagrįstas veiklos išteklių bei kaštų nnormas, atitinkančias jų organizacines, techni¬nes bei socialines sąlygas.

2.1. Pagrindiniai analitinio darbo etapai, procedū¬ros ir operacijos

Analitikui svarbu, kad jo dar¬bas būtų tikslingas, prasmingas ir sėkmingas. Norint to pasiekti, reikia susipažinti su analitinio darbo etapais, procedūromis bei operacijomis. Išskiriami šeši analitinio darbo etapai ir juos atitinkančios procedūros bei operacijos. Taikant šiuos analitinio darbo etapus, procedūras bei operacijas, galima rengti tyrimus ne tik ūkio subjektuose, bet ir individualius ar grupinius namų, kursinius, diplominius darbus.

5 pav. Analitinio darbo etapai, procedūros bei operacijos

Analizės rezultatų apiforminimas bei pateikimas priklauso nuo analizės rūšies, tikslo, uždavinių bei analitiko įgūdžių. Jie gali būti api¬forminami ir pateikiami kaip ataskaitos, referatai, namų, kursiniai, di¬plominiai darbai, projektai ir pan. Paprastai analitiniuose darbuose išnagrinėjama tyrimo metodologija, kuri vėliau taikoma atliekant įvairius skaičiavimus, pateikiant vertinimus analitinėje arba tiriamojo objekto veiklos gerinimo dalyje, po kurių pateikiamos išvados ir pasiūlymai.

Svarbų vaidmenį ekonominėje analizėje vaidina analitinės lentelės, iliustracijos. Jose pateikiami duomenys turi būti susiję su nagrinė¬jamu reiškiniu ir jį tinkamai charakterizuoti. Analitinės lentelės ir iliust¬racijos negali būti „numestos, kaip nereikalingos, jas būtina analizuoti tekste.

Atskiro finansinio rodiklio analizės etapai, procedūros ir opera¬cijos pateiktos 3 paveiksle. Šiuo atveju tyrimo apimtis paprastesnė, tačiau gali būti sunku gauti informaciją, aprašyti algoritmus ir pan.

6 pav. Atskiro finansinio rodiklio analizės principinė

schema

Finansinio rodiklio analizės etapai šioje schemoje apima loginius-matematinius ir kiekybinius bei kokybinius analizuojamo rodiklio pasi¬keitimus, jo ryšius su procesais, vykstančiais tiriamos sistemos viduje ir aplinkoje. Procedūros – tai dalis etapų, apimančių programos sudarymą, in¬formacijos rinkimą, įvairias skaičiuotes, analizuojamų dydžių interpre¬tavimą. Programinės procedūros metu kuriama metodika, atskirų etapų analizės atlikimo tvarka. Procedūros susideda iš įvairiu nuoseklumu pa¬sikartojančių operacijų, kurias gali atlikti žmogus arba jo valdomos techninės priemonės.

Pateikiama supaprastinta finansinės analizės schema:

7 pav. Finansinės analizės schema

1 etapo ypatumai. Pasiruošimo etape sudaromas finansinės aanalizės planas, kuriame numatoma:

1. analizės tikslas;

2. analizės objektas;

3. analizės turinys (gamybos ar ūkio padalinio veiklos klausimų kompleksas ar konkrečios jo ypatybės: pardavimų sumažėjimo priežasčių analizė, pelningumo , mokumo analizė ir pan.)

4. asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę;

5. informacijos šaltiniai

6. darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai

7. kur, kada ir kas aptars analizės rezultatus

8. kas panaudos rekomendacijas atlikus analizę

9. kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos.

2 etapo ypatumai. Buhalterinės atskaitomybės apima balansą, pelno(nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą. Galima nurodyti šiuos balanso analizės trūkumus:

1. Balanse atsispindi įmonės turto ir jo šaltinių apskaitinė vertė konkrečiu laiku, ttačiau reali jų vertė gali būti visai kitokia. Šie duomenys neduoda atsakymo į klausimą, kaip buvo pasiekti vieni ar kiti rezultatai.

2. Balanso negalima nagrinėti atskirai, būtina atsižvelgti į jo dinamiką, o pagal galimybes palyginti su kitų įmonių informacija.

3. Interpretuoti balansą galima ttik tada, kai turima informacija apie sąskaitų apyvartą.

4. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į dinamiškus balanso straipsnius (atsargos, skolos tiekėjams, skolos pirkėjams.

5. Pagrindinis įmonės veiklos tikslas – pelnas. Tačiau kaip tik šis rodiklis balanse atspindimas ne visai tiksliai.

6. Balansas nėra griežtai reglamentuotas. (gali būti išsmulkintos sąskaitos).

3 etapo ypatumai. Analizės atlikimo eiga yra tokia:

1. rodiklių pasirinkimas.

2. informacijos surinkimas.

3. veiksnių išskyrimas.

4. ryšių tyrimas.

5. rezultatų apibendrinimas;

6. išvados.

3. FINANSINĖS ANALIZĖS RYŠYS SU APSKAITA

LR Įmonių apskaitą reglamentuoja LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas, LR įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas ir nacionaliniai verslo apskaitos standartai. Įmonių apskaitos informacija turi būti:

1. objektyvi ir palyginama;

2. pateikiama laiku;

3. pakankamai išsami ir vertinga vidaus ir išorės vartotojams;

Analizuojant įmonės finansinę veiklą, labai svarbu įvertinti apskaitos būklę, nustatyti, ar buvo laikomasi apskaitos principų.

8 pav. Bendrieji apskaitos principai

Objektyvumas reiškia, kad visa tai, kas parodoma apskaitos ddokumentuose, turi būti pagrįsta patikrintais, tikrais ir teisingais faktais.

Pastovumas reiškia, kad pasirinktas metodas kiekvienam ekonominiam reiškiniui matuoti ir vertinti turi būti taikomas pastoviai. Metodų keitimas yra priimtinas, tačiau turi būti nustatyta, ar naujasis metodas tinkamesnis nei senasis.

Piniginio matavimo principo esmė yra ta, kad apskaitoje turi būti fiksuojami tik tie veiklos aspektai, kurie gali būti išmatuoti pinigais.

Apdairumo principas teigia, kad apskaitoje turi būti atsargiai traktuojami galimi neaiškių situacijų padariniai. Remiantis šiuo principu sudaromi įvairūs rezervai, kad susidariusi neaiški situacija nesutrikdytų nnormalios ūkinės veiklos.

Ūkinio vieneto principas reiškia, kad apskaitos tikslais verslas ir savininkai yra atskiri ekonominiai subjektai. Informacija apie ūkines operacijas, kuri vykdo įmonė turi atsiriboti nuo buhalterinių įrašų, kurie atsiranda įmonės savininkui vykdant ūkines operacijas savo vardu.

Besitęsiančios veiklos principas reiškia, kad įmonės veikla bus tęsiama ateityje.

Kaupimo principas teigia, kad atitinkamo laikotarpio pelnas ar nuostolis yra bendrųjų pajamų ir bendrų sąnaudų skirtumas, o ne pinigų gavimas ar sumokėjimas. Sandėriai ir įvykiai yra pripažįstami, kai jie atsiranda, ir yra užfiksuojami finansinėse ataskaitose to laikotarpio, su kuriuo jie susiję.

Stabilaus piniginio vieneto principas rodo, kad pinigai turi pastovią vertę, t.y. apskaitos požiūriu infliacija neegzistuoja. Trūkumas yra tas, kad kai kuriais atvejais pateikta informacija gali klaidingai atspindėti įmonės veiklos rezultatus. Tokiu atveju šalyse, kur vyrauja didelė infliacija, skaičiuojami įvairūs kainų indeksai ir jais remiantis atitinkamai skaičiuojama.

Dvejybinio įrašo principas teigia, kad kiekvienas ekonominis įvykis turi būti atvaizduotas dviejose sąskaitose debete ir kitos sąskaitos kredite. Jis garantuoja balansinę lygybę: Turtas = Įsipareigojimai + Nuosavybė.

Suderinimo principo esmė yra ta, kad sąnaudos, susijusios su konkrečiomis pajamomis, turi būti pripažintos tą patį laikotarpį, kurį pripažįstamos pajamos. Reikia surasti tinkamą metodą, kaip gaminamiems produktams paskirstyti tiek tiesiogines, tiek ir netiesiogines išlaidas.

Realizavimo principo esmė yra ta, kad pajamos turi būti ppripažįstamos tuo metu, kai jos uždirbtos (tuo metu, kai suteiktos paslaugos ar perduota nuosavybės teisė į produkciją).

Reikšmingumo principas teigia, kad tam tikra suma yra raiškinga, jei ją įtraukus į finansines ataskaitas, tai padarytų įtaką vartotojo vertinimui. Kai sumos yra trivialios, nereikia eikvoti laiko ir pastangų tiksliai traktuojant sąskaitos tam tikrus aspektus.

Išskyrimo principas reiškia, kad kai tam tikros sumos yra gautinos ir sumokėtinos tam pačiam ekonominiam subjektui, balanse neturi būti atvaizduotas jų skirtumas, nebent yra įstatyminė teisė kompensuoti vieną sumą kita.

4. HORIZONTALIOJI , VERTIKALIOJI IR SANTYKINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖ

Horizontalioji analizė rodo finansinėse ataskaitose apskaitomų rodiklių dinaminius pakitimus, išreikštus absoliučiais ir santykiniais dydžiais. Nuokrypis skaičiuojamas lyginant ataskaitinių metų rodiklius su praėjusio laikotarpio duomenimis. Horizontali analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką. Labai svarbu lyginimui parinkti bazinius rodiklius, lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiama skaičiui. Tačiau jeigu taip atsitiko, tai neturėtų būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Pvz., jei praėjusiai metai įmonė gavo 3000lt. nuostolį, o ataskaitiniai metais 5000lt pelno, tai 8000lt. nukrypimas negali būti išreikštas procentais

Trendo analizė yra horizontaliosios analizės atmaina. Jos pagrindinis tikslas nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo tendencijas ir dėsningumus. Todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (10-15metų).

Vertikalioji analizė atspindi finansinėse ataskaitose apskaitomų rodiklių struktūrinius ppakitimus, išreikštus santykiniais dydžiais. Atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis yra lyginamas su pasirinktu bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma. Taigi, kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu.

4.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai

Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.

Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.

Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę. Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas.

Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie, kurių

apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose.

Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime įvertinti įmonės ūūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau galima.

Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, ttenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos gali bbūti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį

Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su absoliutiniais dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius.

1. Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės greitį, t.y. km per valandą.

2. Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po 2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50 darbuotoju, o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji įmonė dirbo efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40 staklių vienam žmogui, o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone gali būti nerentabili, bbet tai jau kitas klausimas.

3. Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė? Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos, o B įmones -1%.

4.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?

Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. TTaigi iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuos būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių rodiklių grupę arba sąranką.

Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan.

Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.

Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą (rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai. Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas su bendrais įmonės tikslais.

Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius, reikia vadovautis tokiais principais:

– Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu llaimėjimai galėtų būti patobulinti.

– Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.

– Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius, pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas nėra jų darbo rezultatas.

– Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.

– Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų.

– Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad vadovas visada tai turėtų mintyje.

– Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams.

Reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams. Su šiuo teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:

– Įvairioms šakoms, iir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.

– Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda.

– Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi jo problemos.

Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti. Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.

Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arba jo interpretavimas būtų toks, kad net:

1) norint pasiekti „gerą“ rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos,

2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei naudos.

Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės

nuosmukį.

4.3. Santykinių rodiklių trūkumai ir kaip jų išvengti?

Kaip ir kitos valdymo priemonės, santykiniai rodikliai gali būti naudojami klaidingai arba net piktybiškai. Yra keletas situacijų, kai santykiniai rodikliai gali klaidinti, jeigu bus neįžvalgiai panaudoti. Žemiau pateikiamos situacijos ir nurodoma, kokių turi būti imtasi priemonių, kad būtų išvengta suklydimų. Tarkime, kad turime duomenis apie dvi tos pačios pramonės šakos įmones:

A įmonė B įmonė

Pardavimų pasikeitimas, % 10 30

Taigi A įmonė gali būti vertinama kaip turinti menką pardavimų prieaugį palyginti su B įmone. Be t vienas iš vveiksnių, turinčių įtakos įmonės plėtimuisi, yra jos užimama rinka. Tikriausiai yra lengviau išplėsti, padidinti mažą rinką negu didelę. Todėl, aiškinant minėtus rodiklius, tikslinga papildyti informaciją, kuri parodytų kiekvienos įmonės turimos rinkos dalį. Tarkime, kad turime tokius duomenis:

A įmonė B įmonė

Turimos rinkos dalis, %

Ataskaitiniais metais 55 10

Praėjusiais metais 50 13

A įmonės nedidelis pardavimų prieaugis grindžiamas tuo, kad ji disponuoja didesne rinkos dalimi. Be to, ji savo jau ir taip nemažą rinkos dalį padidino dar 5 % , o b įmonė rinką 3% susiaurino. Iš pateikto ppavyzdžio daroma išvada, kad visus santykinius rodiklius būtina interpretuoti kontekste.

Kitas pavyzdys. Savo balansuose įmonės A ir B pateikė tokius duomenis atsargų apyvartumui apskaičiuoti:

A įmonė B įmonė

Metinė pardavimų suma, Lt. 1200 1200

Atsargos balanso sudarymo diena, lt. 200 200

Atsargų apyvartumas, kartais 6 6

Tačiau naudojant kitą informaciją, kuri nepublikuojama, ggaunamas visiškai kitas atsargų apyvartumo rezultatas:

A įmonė B įmonė

Medžiagos sunaudotos per metus, Lt. 800 600

Vidutinis metinis atsargų likutis, lt. 100 400

Tikrasis apyvartumas, kartais 8 1 1/2

Šie duomenys rodo, kad visus rodiklius reikia mokėti tirti ir vertinti, juos interpretuoti savo įmonės mastu ir lyginti su kitų įmonių rodikliais.

Santykinių rodiklių skaičiavimui būdingas proporcingumo principas, t.y. kad skaitiklis ir vardiklis nepriklausytų nuo produkcijos ar kitos apimties rodiklio įtakos.. tačiau ne visada pavyksta tai padaryti.

Informacija santykiniams rodikliams apskaičiuoti gali būti gaunama tik pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, t.y. finansinė būklė parodoma laikotarpio pabaigoje. Todėl santykiniai rodikliai neatvaizduoja realios situacijos, ypač sezoniškose veiklos sferose. Pvz. atsargos ir gautinos sumos laikotarpio pabaigoje gali labai skirtis nuo vidutinių sezono metu.

Ūkinės operacijos, įvykusios metų pabaigoje, gali taip pat iškreipti santykinį rodiklį arba sudaryti ssąlygas vadovams šiais rodikliai manipuliuoti, darant juos patrauklesniais. Pvz., įmonės mokumo koeficientas lygus 1,5 (30 000/20 000). Tačiau panaudojus 10 000lt. grynųjų pinigų kreditoriniam įsiskolinimui sumažinti prieš ataskaitos sudarymą, galima padidinti mokumo koeficientą iki 2 (20 000/10 000).

Neigiami skaičiai, naudojami santykiniam rodikliui apskaičiuoti, taip pat gali suformuoti klaidingą išvadą, nes, dalydami du neigimus skaičius, gauname teigiamą santykinį rodiklį.

4.3. Santykinių rodiklių vertinimas ir grupavimas

Visi santykiniai rodikliai apskaičiuojami skaitiklį dalijant iš vardiklio, tačiau santykinio rodiklio dydis gali būti išreikštas įvairiai. Jeigu ddu skaičiai, turintys tą patį įvertinimą, sujungiami į santykinį dydį, tai jis gali būti išreikštas kaip santykis, grynas skaičius, procentas arba promilė. Pavyzdžiui, 5 Lt:100Lt gali būti išreikštas taip:

1. santykiu – 1:20.

2. grynu skaičiumi – 0,05.

3. procentais – 5%.

4. promilėmis –0,5 0%.

Pirmasis metodas praktikoje naudojamas retai, bet apskritai jis yra labai vaizdus rodant daugiau kaip trijų rodiklių tarpusavio ryšį. Santykiui išreikšti pasirenkant 2,3 ar 4 būdus, dažniausiai lemia susitarimas. Pavyzdžiui, bendro mokumo koeficientą įprasta matuoti grynu skaičiumi 2 (arba 2 kartais), o pardavimų pelningumą – procentais (pvz. 10%).

Kaip jau buvo minėta, įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.

Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina jų nagrinėjimą.

Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir bendrumų. Išskiriamos tokios santykinių koeficientų grupės:

1. Pelningumo rodikliai.

2. Likvidumo rodikliai.

3. Veiklos efektyvumo rodikliai.

4. Struktūriniai rodikliai.

5. Kapitalo rinkos rodikliai.

Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimą teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimo metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl ppernelyg nesigilindami į grupavimo subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus, suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes.

5. FINANSINIAI KOEFICIENTAI

5.1. Pelningumo rodikliai

Tiek užsienio, tiek lietuvių ekonominėje literatūroje yra akcentuojama, kad pelningumas yra svarbiausias kriterijus ir pagrindinė veiklos tęstinumo sąlyga. Įmonės pelningumui nustatyti yra analizuojami šie pelningumo rodikliai:

4 lentelė

Pelningumo rodiklių suvestinė

Eilės Nr. Pardavimų pelningumo rodikliai Turto pelningumo rodikliai

Kapitalo pelningumo rodikliai

1 Bendrasis pardavimų pelningumas Bendrasis turto pelningumas

Akcinio kapitalo pelningumas

2 Grynasis pardavimų pelningumas Ilgalaikio turto pelningumas

Nuosavo kapitalo pelningumas

3 Pinigų grąžos iš pardavimų koeficientas Trumpalaikio turto pelningumas Pastovaus kapitalo pelningumas

4 Pinigų grąžos iš turto koeficientas Pinigų grąžos iš nuosavo kapitalo koeficientas

Pardavimų pelningumas domina visus rinkos dalyvius, nes parodo įmonės ūkinės-gamybinės ir komercinės veiklos pelningumą. Kapitalo pelningumas svarbus investuotojams, nes atskleidžia jų investicijų pelningumą bei galimybę uždirbti dividendus. Turto pelningumas domina visus analitinės informacijos vartotojus, kadangi parodo turto panaudojimo efektyvumą. Tačiau labiausiai pelningumo rodiklis svarbus įmonės vadovams, nes parodo jų sugebėjimą racionaliai valdyti turtą.

Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes:

a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir

b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.

Bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip:

Bendrasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.

Veiklos pelningumas. Rodiklis vaizduoja įįmonės sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi. Jis tiriamas kartu su pardavimų augimu ir bendrojo pelno kitimu.

Veiklos pelningumas apskaičiuojamas pagal analogišką formulę:

Įprastinės veiklos pelningumas. Rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo ir naudojamas apskaičiuoti kitiems rodikliams.

Ataskaitinių metų pelningumas apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių išskaitymo. Pelnas prieš apmokestinimą gaunamas atėmus iš pardavimų visas įprastines veiklos sąnaudas. Lieka neatimti tik ypatingosios veiklos sąnaudos ir mokesčiai. Pelnas prieš apmokestinimą yra ypač svarbus, nes būtent jis yra pagrindinis bendrovės tikslas ir jo kelerių metų apimties palyginimas bei sugretinimas su kitų toje pačioje šakoje veikiančių įmonių pelnu prieš apmokestinimą, duoda puikų atramos tašką įmonės veiklai įvertinti. Šiame rodiklyje atsispindi bet koks ryškesnis pardavimo, valdymo (administravimo) ar finansavimo sąnaudų pakeitimas, nes pelnas prieš apmokestinimą nuo bendrojo pelno skiriasi veiklos sąnaudų dydžiu. Rodiklį palyginus su įprastinės veiklos pelningumu, galima nustatyti ypatingos veiklos finansinio rezultato poveikį, o pardavimų grynąjį pelningumą palyginus su ataskaitinių metų pardavimų pelningumu- mokesčių įtaką.

Grynasis pardavimų pelningumas parodo visos įmonės veiklos (komercinės, investicinės, finansinės) galutinį pelningumą, nustato, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Rodiklio mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka. Grynasis pardavimų pelningumas priklauso nuo verslo rūšies, vadybos lygio, sąnaudų struktūros, kainų politikos ir kt. Jeigu

įmonė mažai pelninga, tai rodo, kad jai buvo blogai vadovauta, sumažėjo įmonės veiklos efektyvumas, prekių kainos ir t.t. Aukštas pelningumas nusako įmonės stabilumą ir veiklos tikslingumą rinkoje.

Nuosavo kapitalo pelningumas nustato, kiek pelno tenka kiekvienam savininkų investuotam į verslą piniginiam vienetui. Jis taip pat rodo, ar pakankamas nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo srities, kuri duotų palyginti daugiau grynųjų pajamų. Tuo norima išsiaiškinti, ar dabartinės investicijos ir toliau lieka pelningos. Smulkiam verslui sunkiai pavyksta šį koeficientą taikyti praktiškai, nnes savininkas dažniausiai neturi galimybių rinktis skirtingų investicijų rūšių.

(8)

Turto pelningumas arba turto grąža atspindi, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam viso turo piniginiam vienetui. Jis apibūdina sugebėjimą pelningiau naudoti visą turtą, parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu. Šį rodiklį priimtina lyginti su palūkanų norma, ir jei turto pelningumas mažesnis už palūkanas, reikia susirūpinti rezultatyvesniu turto valdymu, išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė nepatenkinamą turto pelningumo lygį.

Atliekant pelningumo analizę, visi rodikliai tiriami dinamiškai. Tai padeda nustatyti pelningumo kitimo tendencijas. Tačiau ddar daugiau informacijos apie pelningumo rodiklių kitimą galima gauti analizuojant juos veikiančius veiksnius. Jų analizei dažniausiai naudojama Du Ponto piramidinės analizės metodika. Du Ponto piramidinę pelningumo analizę įvairūs autoriai taiko įvairiai, nors esminis principas tas pats rodiklis principas – tai ppelningumo rodiklių išskaidymas į naujus rodiklius – veiksnius, kurie parodo pagrindines pelningumo kitimo priežastis. Turto pelningumas išskaidomas į du veiksnius: pardavimų pelningumą, apyvartumą. Toks rodiklių išskaidymas padeda nustatyti, kokie veiksniai padidino ar sumažino pelningumą. Ši informacija ypač vertinga įmonių vadovams: jie gali geriau laiku užkirsti kelią neigiamoms tendencijoms ir numatyti pelningumo didinimo būdus.

5.2. Turto pelningumo piramidinė analizė

Turto pelningumas dar vadinamas vienu iš investicijų pelningumo matavimo būdų. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės-gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą. Skaičiuojant šį rodiklį dažnai imamams pelnas iki palūkanų ir mokesčių, siekiant, kad turto pelningumui neturėtų įtakos įmonės finansinė veikla, o vien tik ūkinė-gamybinė.

Turto pelningumo analizė atliekama turto pelningumo formulę išskaidžius į veiksniu, darančius įtaką turto pelningumui:

čia:

TP – turto pelningumas;

GP – grynasis ppelnas;

T – vidutinė metinė turto vertė;

PaP – pardavimų pelningumas;

TA – turto apyvartumas.

Tokiu būdu, išskirimai tokie veiksniai:

 Pardavimų pelningumas;

 Turto apyvartumas.

Šie veiksniai daro tiesioginę įtaką turto pelningumo kitimui, nes didėjant pardavimų pelningumui didėja turto pelningumas, o greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir didėja turto pelningumas. Daugikliams kintant priešinga kryptimi, poveikis atvirkštinis. Išskirti veiksniai gali būti išskaidyti į sudėtinius elementus ir atvaizduoti schema:

9 pav. Turto pelningumo piramidinė analizė pagal L. Bernstein

10 pav. Turto pelningumo analizė pagal Du Ponto piramidę remiantis Lietuviška atskaitomybe <

5.3. Mokumo ir likvidumo sąvokos finansinėje analizėje

Likvidumas (liquidity) aiškinamas kaip VP arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė. Priklausomai nuo operacijų sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių skiriami įvairūs likvidumo laipsniai. Kitur sutinkamas toks likvidumo apibūdinimas:

 Galimybė paversti turtą grynaisiais pinigais;

 Grynųjų pinigų dalis bendruose aktyvuose.

Iš apibrėžimų matyti, kad likvidumo supratimas yra panašus, bet netapatus. Grynųjų pinigų dalį aktyvuose galima būtų laikyti rodikliu, tačiau tada aptiktumėme daugiau įvairesnių aiškinimų, nes likvidumo rodikliai turi siauresnę ir konkretesnę išraišką bei reikšmę. Jie padeda finansinių ataskaitų vartotojams nustatyti įmonės sugebėjimą apmokėti trumpalaikius įsipareigojimus naudojant pinigus ir kitus trumpalaikio turto elementus.

Enciklopedinio žodyno autoriai nurodo, kad “likvidumo rodikliai- tai rodikliai, parodantys įmonės pajėgumą laiku vykdyti skolinius įsipareigojimus(angl. “solvency ratios” – mokumo rodikliai). LR finansų ministerija 1993m. rašte “Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių nemokumo ir laukiamo nemokumo” pateikia keletą rodiklių trumpalaikiam mokumui įvertinti.

Tai kuo gi skiriasi mokumas nuo likvidumo?

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad “mokumas – mokamasis pajėgumas; mokus – galintis mokėti”. Remiantis šiais aiškinimai, mokumas ir likvidumas nėra tapačios sąvokos, anglų kalba jos apibūdinamos skirtingais terminais, nors yra labai artimos ir glaudžiai susijusios. Tokiu būdu, įmonės mokumas – tai įmonės potencialus sugebėjimas turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti įsipareigojimus. Kad galėtų atsiskaityti su tiekėjais ir kreditoriais, įmonė turi turėti nne tik pinigų, bet ir likvidų turtą, kurį galėtų greitai paversti pinigais, arba kitaip tariant, turi turėti mokėjimo priemonių, kurias galėtų panaudoti atsiskaitymams už įsipareigojimus. Mokėjimo priemonės gali būti likvidžios. Jomis galima apsirūpinti tuo momentu, kada reikia mokėti. Mokėjimo priemonių šaltiniai gali būti akivaizdūs ir potencialūs. Akivaizdūs mokėjimo priemonių šaltiniai – tai pinigai, gaunami už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas, kreditai, o potencialūs – tai įmonės mobilaus turto elementas, kurie gali būti greitu laiku paversti grynaisiais pinigais.

Priklausomai nuo to, ar greitai įmonė sugeba turtą paversti pinigai, galimi įvairūs turto likvidumo, o kartu ir įmonė mokumo laipsniai. Turto likvidumą lemia šie veiksniai:

1. Kaip greitai galima turtą pirkti ir parduoti;

2. Pirkimo arba pardavimo operacijų išlaidos;

3. Ar stabilios ir prognozuojamos turto kainos.

Nustatyti, kuris turtas yra likvidžiausias, o kuris nelikvidžiausias, kartasi būna labai sunku, nes trys minėtieji veiksniai gali atskleisti skirtingus dalykus. Pavyzdys:

 tarkime turtą A galima greitai parduoti, bet yra didelės sandorio išlaidos;

 Turtui B parduoti reikia daugiau laiko, tačiau sandoris nieko nekainuoja;

 Turtą C galima grietai ir su nedidelėmis išlaidomis parduoti, bet jo kainą labai sunku numatyti iš anksto.

Galima ir tokia situacija, kai turtas yra visiškai nelikviduos, t.y. jo neįmanoma parduoti, nes nėra pirkėjo, toks turtas likviduojamas negaunant jokių pajamų.

Jei įmonės turtas yra likvidus, įįmonė turi mokėjimo priemonių skoloms sumokėti, bet, kai įmonė turi nelikvidų turtą, ji gali tapti nemoki.

Galima dar viena situacija. Tarkime įmonės turtas yra likvidus, tačiau, pavertus jį mobiliausiomis mokėjimo priemonėmis – pinigais, jų gali neužtekti visoms įmonės skoloms padengti. Vadinasi, įmonė, turėdama likvidų turtą, tampa nemoki.

IŠVADA: Mokumo sąvoka yra susijusi su įmonės finansine būkle, o likvidumo – su turtu.

5.4. Mokumo rodikliai

Mokumas – tai potencialus įmonės sugebėjimas turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Įmonė yra moki, kai nagrinėjamu laikotarpiu turi daugiau mokėjimo priemonių, nei įsipareigojimų.

3 lentelė

Rodikliai, reikalingi įmonės mokumui įvertinti

Eilės Nr. Trumpalaikio mokumo rodikliai Ilgalaikio mokumo rodikliai

1. Grynasis apyvartinis kapitalas Bendrasis skolos rodiklis

2. Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas Nuosavo kapitalo koeficientas

3. Greitasis trumpalaikio mokumo koeficientas Ilgalaikio įsiskolinimo rodiklis

4. Laibai greito trumpalaikio mokumo koeficientas Ilgalaikių skolų apdraustumo ilgalaikiu turtu rodiklis

5. Absoliutus trumpalaikio mokumo koeficientas Skolos apdraustumo grynaisiais pinigais rodiklis

6. Grynųjų pinigų srauto iš ūkinių gamybinių operacijų ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis Skolos pastovaus kapitalo, skolos akcinio kapitalo ir skolos kapitalo rinkos verte koeficientai.

7. Pardavimų apmokėjimo koeficientas Skolos grąžinimo koeficientas

8. Pastovaus kapitalo likvidumas Skolų grąžinimo trukmė

Bendrojo ir greitojo mokumo rodiklių analizė yra svarbi įmonės veiklos strategijos požiūriu, mokumo koeficientus būtina sistemingai analizuoti ir tirti jų pasikeitimų dinamiką, atskleisti pasikeitimų veiksnius bei priežastis. Labai svarbu apskaičiuoti bendrojo ir greitojo

mokumo koeficientų skirtumą. Optimalu, kai skirtumas tarp šių dviejų rodiklių yra nedidelis.

Analizuojant trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklius, svarbu išsiaiškinti tris dalykus:

1. kokios yra įmonės galimybės gauti grynuosius pinigus;

2. koks yra grynųjų pinigų poreikis;

3. iš kokios veiklos gali būti gaunami grynieji pinigai.

Įmonių mokumo analizė paprastai atliekama lyginant grynųjų pinigų paklausą su pasiūla. Grynųjų pinigų poreikis ir jų panaudojimas apibrėžiamas laiko atžvilgiu ir skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis pinigų poreikis susijęs su apyvartinio kapitalo poreikiu ir lėšų poreikiu palūkanoms apmokėti, o grynųjų pinigų ššaltinis yra pelningos produkcijos gamyba ir pardavimas. Ilgalaikis grynųjų pinigų poreikis formuojasi įmonės gamybiniam pajėgumui palaikyti ir skoloms grąžinti. Šiems tikslams pinigai gali būti kaupiami iš įmonės vidaus ir išorės šaltinių .

Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui.

Grynasis apyvartinis kapitalas paskaičiuojamas taip:

viai. Šis rodiklis padeda išsiaiškinti grynojo apyvartinio (darbinio) kapitalo apimtį ir jo kitimo tendencijas dinamikoje. Jei GAK reikšmė yra neigiama, tai rodo, kad įmonė turi didelius įsiskolinimus, kkurių negali padengti, o apyvartinės lėšos įmonėje yra naudojamos neefektyviai.

Grynojo apyvartinio kapitalo santykis su turtu leidžia daryti išvadas apie įmonės bankroto didėjimą arba mažėjimą.

Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip:

Šis kkoeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse manoma, kad patenkinamas šio rodiklio lygis svyruoja nuo 1 iki 1,2 proc.

Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas taip:

arba

Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1 ar net dar mažesnis.

Šio rodiklio reikšmė neturėtų būti mažesnė, kaip 0,75-0,8 proc.

Šio rodiklio reikšmė neturėtų būti mažesnė, kaip 0,2-0,25 proc.

Ilgalaikio mokumo rodikliai yra šie:

Kuo šis rodiklis mažesnis, tuo geresnė įmonių finansinė būklė. Jis rodo, kokia dalis skolintų lėšų panaudojama formuojant įmonės turtą. Kreditorių nuomone, šis santykis turi būti mmažas norint apsaugoti juos nuo rizikos gauti nuostolius įmonės bankroto atveju. Priimtinas rodiklio lygis sudaro nuo 0,3 iki 0,5 proc.

Svetimų lėšų naudojimas pelnui didinti priimtinas tol, kol netrikdo įmonės pusiausvyros. Vakarų šalyse, apibūdinant įmonių įsiskolinimą, vartojamas terminas “leverage” (svertas), kuris nustatomas lyginant įsiskolinimus (dažniausiai ilgalaikius) su vienu iš kapitalo rodiklių. Tokių dviejų dydžių santykis (pusiausvyra) yra racionalus tol, kol didina įmonės pelną.

Rinkos šalyse rimtai įsiskolinusios laikomos tokios įmonės, kurių ilgalaikės skolos rodiklis didesnis kaip 0,5 arba 50 proc., o ttai atitinka skolinto ir nuosavo kapitalo struktūrą (33:67). Teigiama, kad optimali kapitalo struktūra yra 50 proc. skolinto ir 50 proc. savo kapitalo. Tokiu atveju bendrasis skolos rodiklis bus lygus 1.

Ilgalaikių skolų apdraustumo turimu turtu rodiklis parodo, kiek kartų ilgalaikio turto vertės pakaks apmokėti ilgalaikiams įsiskolinimams. Šis rodiklis suteikia daug informacijos apie įmones, kurioms gresia bankrotas.

Įmonės ilgalaikiam mokumui nustatyti skaičiuojamas skolos grąžinimo rodiklis. Šis rodiklis apibūdinamas kaip kreditų patikimumo, kredito grąžinimo rodiklis. Jis apskaičiuojamas taip:

Šis rodiklis rodo, kiek kartų ūkinės veiklos pelnas gali būti didesnis už kredito gražinimo sumas ir palūkanas. Tokiu būdu, jis apibūdina kredito saugumą, jo apdraustumą įmonės pelnu. Priimtina šio rodiklio reikšmė neturi būti mažesnė kaip 1,3. optimali šio rodiklio reikšmė turi būti lygi 2,5. toks koeficiento dydis grindžiamas tuo, kad jeigu įmonės įplaukos iš jos veiklos sumažės 50 proc., tai, esant net ir tokiai padėčiai, skolas ji galės grąžinti.

Daugeli mokslininkų realesniu skolos gražinimo rodikliu laiko šį rodiklį:

Tai motyvuojama tuo, kad mokesčių rinkimo institucijos, palyginti su kreditoriais, turi pirmenybę, t.y. pirmiausia turi būti sumokami mokesčiai, ot tik po to likęs pelnas gali būti panaudotas skolai grąžinti. Skaičiuojant skolos grąžinimo koeficientą pagal šią formulę, manoma, kad jis turėtų būti lygus 1 arba didesnis už 1. <

Kadangi grynieji pinigai yra greičiausias apyvartinis turtas, tai įmonės dažniau skaičiuoja grynųjų pinigų ir visų įsiskolinimų santykį. Šį rodiklį galima būtų vadinti skolos apdraustumo pinigais koeficientu:

Šis rodiklis parodo, kiek reikia grynųjų pinigų visoms skoloms grąžinti ir faktiškai, kuri skolos dalis yra dengiamam grynaisiais pinigais. Kadangi investuotojai ir kreditoriai taip pat suinteresuoti, kad būtų sumokėtos palūkanos ir dividendai, todėl yra nuomonių, kad ir skolos grąžinimo rodikliams apskaičiuoti reikėtų vartoti ne pelno dydį, o grynųjų pinigų srautą iš ūkinės gamybinės veiklos. taigi gali būti apskaičiuotas dar vienas skolos grąžinimo rodiklis:

čia: t- einamieji metai;

t-1 rodo, kad ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis buvo panaudota grynųjų pinigų forma, o einamaisiais metais reikės piniginių išmokų. Šioje formulėje sumokėtos palūkanos pridedamos prie pinigų srauto, nes, apskaičiuojant grynųjų pinigų srautą, jos buvo atimtos.

Kartus su skolos grąžinimo koeficientu apskaičiuojamas ir palūkanų apmokėjimo koeficientas, t.y.:

Didėjanti šio rodiklio reikšmė rodo įmonės ilgalaikį mokumą, o mažėjanti – gali signalizuoti apie būsimus ilgalaikio mokumo sunkumus.

Labai aktualus pinigų srauto panaudojimas ir skolų grąžinimo trukmei nustatyti:

Šis rodiklis aprodo, per kiek metų įmonė gali atsiskaityti su įsipareigojimais. Vakaruose manoma, kad normalus skolų grąžinimo laikas turi būti ne ilgesnis kaip 10 metų, stiprios kompanijos skolas gali grąžinti greičiau kaip per 5 metus.

Palūkanų padengimo koeficientas. JJis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų:

Šis koeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar pajėgtų mokėti metines palūkanas.

5.5. Veiklos efektyvumo (apyvartumo) koeficientai

Efektyvumas suprantamas kaip racionalus lėšų gamybos procese cirkuliavimas, duodantis teigiamą gamybos rezultatą, t.y. greitą gamybos proceso ciklą, kurio metu sukuriamas ne tik pelnas, bet ir pinigų srautas, reikalingas gamybos proceso tęstinumui palaikyti. Tas pinigų srautas panaudojamas atlyginimams išmokėti, atsargoms kaupti, skoloms grąžinti ir kitiems poreikiams tenkinti. Kad gamybos procesai vyktų normaliai ir nenutrūkstamai, piniginės lėšos vienu metu turi būti visose apytakos stadijose. Kuo greičiau šios lėšos iš vienos apytakos stadijos pereina į kitą, tuo mažesnio jo kiekio reikia gamybos, prekybos ar paslaugų procesui. Paspartėjus lėšų apyvartumui, dalis jų gali būti išlaisvinama ir panaudojama papildomam produkcijos kiekiu gaminti, papildomoms paslaugoms teikti, ar panaudoti papildomo pelno kūrimo reikalams. Šiems reiškiniams įvertinti ir stebėti reikalingi rodikliai, kurie apibūdintų lėšų judėjimą iš vienos apytakos stadijos į kitą.

Atsižvelgiant į veiklos efektyvumo rodiklių turinį, galima išskirti tris rodiklių grupes:

1. išlaidų lygio,

2. trumpalaikio turto apyvartumo,

3. ilgalaikio turto apyvartumo.

Pagrindinės veiklos išlaidų rodiklis = Pagrindinės veiklos išlaidos / Pardavimai

Bendrovės efektyvumui, panaudojant turimą turtą, nustatyti yra skaičiuojamas parduotų prekių savikainos vienam pardavimų litui rodiklis. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:

Iš šio rodiklio galima spręsti apie įmonės ūkininkavimo efektyvumą, valdymo tarnybų poveikį išlaidoms, sugebėjimą kontroliuoti jų formavimą. Rodiklio kitimo ribos yra nuo 50 iki 90 proc. Jeigu šis rodiklis sudaro daugiau negu 90 proc., vadinasi, įmonė turi tam tikrų sunkumų apmokėdama išlaidas. Jei rodiklis sudaro 50 proc. ir mažiau, vadinasi, įmonė ūkininkauja efektyviai ir pelningai.

Veiklos sąnaudų vienam pardavimų litui rodiklis parodo nne tik administracinių, bet ir pardavimų bei bendrų sąnaudų vienam pardavimo litui būklę. Jis apskaičiuojamas taip:

Šis rodiklis parodo ne vien tik administracinių, bet ir pardavimų sąnaudų bei bendrų sąnaudų vienam pardavimo litui būklę. Šio rodiklio kitimo ribos 10-15 proc.

Šie rodikliai apibūdina įmonės tam tikros veiklos (gamybinės, pardavimų, paslaugų, administravimo ir kt.) išlaidų lygį arba kiek tam tikrų išlaidų tenka vienam pardavimų litui (centais ir procentais). Jie netiesiogiai atspindi tos veiklos pelningumą.

Trumpalaikio turto apyvartumo rodikliai

Trumpalaikio turto apyvartumas daro labai ddidelę įtaką įmonės finansinei būklei. Remiantis finansinėmis ataskaitomis, galima apskaičiuoti tokius trumpalaikio turto apyvartumą apibūdinančius rodiklius:

Debitorinio įsiskolinimo (gautinų sumų) apyvartumas dienomis parodo, per kiek dienų klientai padengia debitorinį įsiskolinimą.

Šis rodiklis parodo ne tik debitorinį įsiskolinimą dienomis, bet ir informuoja aapie bendrovės mokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu, apie sėkmę ieškant įsiskolinimus.

Per kiek dienų vidutiniškai bendrovė grąžina savo skolas atspindi kreditorinio įsiskolinimo dienomis ir kartais rodikliai, kurie apskaičiuojami pagal formules:

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintos atsargos. Vidutinės atsargos apskaičiuojamos atsargų metų pradžioje ir pabaigoje sumą dalijant iš dviejų.

Rodikliai parodo visų atsargų ir jų elementų saugojimo įmonės sandėliuose trukmę ir apyvartumą kartais, t.y. kiek kartų per metus ar kitą nagrinėjamą laikotarpį atnaujinamos atsargos.

Vienos dienos apyvarta = Pardavimai / 365

Rodikliai parodo kokia buvo pardavimų suma per dieną.

Šis koeficientas parodo, ar įmonei netrūksta savų apyvartinių lėšų (apyvartinio kapitalo), ir rodo trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą uždirbant pajamas iš pardavimų, t y, kiek pajamų tenka kiekvienam trumpalaikio turto litui. Be tto, iš šio koeficiento galima spręsti apie trumpalaikio turto cirkuliacijos intensyvumą.

Apskaičiavus trumpalaikio turto apyvartumo koeficientą tikslinga jį palyginti su apyvartinio kapitalo apyvartumo koeficientu. Jis skaičiuoja¬mas taip:

Rodikliai išreiškia trumpalaikio turto atnaujinimą per metus kartais ir dienomis.

Rodiklis parodo atsargų lyginamąjį svorį, bendroje turto sumoje.

Rodiklis parodo apyvartinio kapitalo judėjimo greitį per metus ar kitą nagrinėjamą laikotarpį.

Kapitalo apytakos ciklas dienomis = Debetinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis + Atsargų apyvartumas dienomis – Kreditinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis

Rezultatas parodo, per kiek dienų kapitalas pereina visas aapytakos stadijas.

Ilgalaikio turto apyvartumo rodikliai

Tam, kad pateikti pilnesnę įmonių veiklos efektyvumo analizę, yra skaičiuojami ilgalaikio turto apyvartumo rodikliai. Daugelis autorių pažymi, kad geras turto apyvartumo rodiklis yra 1,6-1,8. Įmonių praktika rodo kad, turto apyvartumo rodikliai labai priklauso nuo įmonės veiklos specifikos.

Prie ilgalaikio turto apyvartumo rodiklių paprastai priskiriamas viso turto apyvartumo kaltais rodiklis. Šis rodiklis apskaičiuojamas taip:

Apskaičiuotieji dydžiai parodo įmonės viso turto (trumpalaikio ir ilgalaikio) apyvartumą kartai dienomis ir mėnesiais:

Ilgalaikio turto apyvartumas dienomis apskaičiuojamas taip:

Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos.

5.6. Kapitalo rinkos rodikliai

Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų.

Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos rinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu. Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos.

Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai. Pelno vienai akcijai skaičiavimo formulė yra tokia:

Grynasis pelnas – Privilegijuotųjų akcijų dividendai

Vidutinis svertinis paprastųjų akcijų skaičius apyvartoje

Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra aakcijos savininko nuosavybė, t.y. kiek grynojo pelno uždirba viena paprasta akcija per 1 metus.

Kainos ir pelno akcijai santykis (P/E):

Akcijos rinkos kaina

Pelnas akcijai

Kainos ir pelno santykis atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jis nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį.

Dividendų išmokėjimo koeficientas apskaičiuojamas taip:

Bendra išmokėtų dividendų suma

Bendra grynojo pelno suma

Jis gali būti apskaičiuotas ir taip:

Paprastos akcijos dividendai

Paprastos akcijos minimalus pelnas

Šis rodiklis parodo, kiek įmonė išmokėjo dividendų, atitinkančių gautą pelno sumą.

Dividendų pelningumas. Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai paprastajai akcijai:

Dividendai – privilegijuotųjų akcijų dividendai

Paprastųjų akcijų skaičius

Investuotojui bei akcininkui svarbu palyginti įmonės mokamus dividendus su įmonės akcijų rinkos kaina. Tuo tikslu apskaičiuojamas dividendų lygis:

Vienos paprastos akcijos dividendai

Paprastos akcijos rinkos kaina

Šis rodiklis gerai nusako įmonės finansinę būklę, jos pastovumą, ypač, jei analizuojamas kelerių metų.

6. ĮMONIŲ BANKROTO PROGNOZAVIMO METODIKOS RAIDA

Anksčiau nemokumo prognozavimo metodika buvo išskirtinė mokslininkų domėjimosi sritis. Publikuotus straipsnius šiuo klausimu galima rasti tik specializuotuose leidiniuose Journal of Finance, Journal of Commercial Banks, Journal of Business ir kt., kuriuose buvo nagrinėjami sudėtingi modeliai bei teorijos. Bankroto teorijos pradininkais galima laikyti C.Merwin, A.Winakor ir R.Smith, P.Fitzpatrick bei W.Hickman, kurie siūlė skaičiuoti 1-3 skirtingus rodiklius nustatyti įmonės bbankroto grėsmę. Vėliau buvo įsitikinta, kad 1 rodiklio nepakanka bankrotui numatyti ir imtasi ieškoti naujų, efektyvesnių modelių bei metodikų. Pirmieji bankroto prognozavimo modeliai ilgą laiką nerado pritaikymo srities užsienio šalyse dėl sudėtingos koeficientų skaičiavimo metodikos. Sparčiai vykstantis perversmas informacinių technologijų srityje sudarė palankias sąlygas šių modelių praktiniam pritaikymui.

Bankroto teoriją plėtojo įvairių šalių mokslininkai: W.Beaver, A.Kovaliov, R.Taffler ir H.Tisshaw; siekiant sukurti kompleksinį įmonės būklę įvertinantį indikatorių. Daugelis autorių sutaria, kad kol kas efektyviausias būdas bankroto tikimybei įvertinti yra Z modelis, dar vadinamas Altman modeliu. Modelio esmė yra ta, kad įvertinant įvairius santykinius rodiklius, išvedamas apibendrinantis Z koeficientas. Jis apskaičiuojamas naudojant multiplikacinę-diskriminantinę analizę, kurios metu nustatomi koreliacinės tiesinės funkcijos parametrai. Edward I. Altman (1968) buvo pirmasis sėkmingai panaudojęs minėtąją analizę, siekiant diagnozuoti bankroto tikimybę įmonėje. Pirmajame jo modelyje tiesine funkcija bankroto tikimybė buvo apskaičiuota remiantis dviem rodikliais:

Z = – 0,3877 – 1,0736 Kl + 0,0579 Kfp (33)

čia: Kl (likvidumo koeficientas) = ;

Kfp (finansinio priklausomumo koeficientas) = .

Šio modelio patikimumas siekė tik 50 proc. Pateikiamos tokios bankroto tikimybės, priklausančios nuo apskaičiuotos Z koeficiento reikšmės:

 jei Z = 0, tai bankroto tikimybė yra 50 procentų;

 jei Z<0, tai bankroto tikimybė

mažesnė nei 50 procentų ir mažėja, mažėjant Z koeficientui;

 jei Z>0, tai bankroto tikimybė didesnė nei 50 procentų ir didėja, didėjant Z koeficientui.

Tačiau šis modelis nėra tikslus, nes neatsižvelgiama į tokius svarbius rodiklius kaip pelningumas, rentabilumas, aktyvų apyvartumas ir pan. Todėl jis buvo toliau tobulinamas, kol įgavo penkių rodiklių pavidalą. Patobulintas modelis, pagrsįtas multiplikacine-diskriminantine analize, leido atskirti bankrutuojančias įmones nuo nebankrutuojančių. E. Altman ištyrė 66 įmones: 33 bankrutuojančias ir 33 nebankrutuojančias ir pasiekė puikių rezultatų, kurių patikimumas siekė 95 proc. Jis nnumatė skirtingas bankroto tikimybės apskaičiavimo formules įvairių tipų įmonėms:

– gamybinėms įmonėms, registruotoms vertybinių popierių biržoje;

– įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje;

– paslaugų įmonėms.

Bankroto tikimybė (Z) gamybinėse įmonėse, registruotose vertybinių popierių biržoje, pagal E.Altman modelį nustatoma taip:

(34)

15 lentelė

Altman modelio kreditinio įmonės pajėgumo indekso nustatymas

Rodiklio apskaičiavimo formulė

K1

K2

K3

K4

K5

Kritinė Altman indekso reikšmė, gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržose, buvo apskaičiuota remiantis statistinės atrankos taisyklėmis ir sudarė 2,675. Tokiu būdu, bankroto tikimybė priklausomai nuo Z reikšmės pasiskirsto ttaip:

 Z reikšmė 1,8 ir mažiau, tai bankroto tikimybė labai didelė;

 jei Z reikšmė nuo 1,81 iki 2,7, tai bankroto tikimybė didelė;

 jei Z reikšmė nuo 2,71 iki 2,9, tai galimas bankrotas;

 jei Z reikšmė 3 ir daugiau, tai bankroto tikimybė labai maža.

Įmonėms, kkurių akcijos nekotiruojamos VPB, bankroto tikimybė nustatoma taip:

(35)

Modelio, skirto įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos vertybinių popierių biržose, ribinė Z reikšmė lygi 1,23. Vertinant bankroto tikimybę atsižvelgiama į tokias Z reikšmes:

jei Z>2,90, tai įmonė gali išvengti bankroto;

 jei Z<1,23, tikėtina, kad įmonė bankrutuos.

Šio penkių rodiklių modelio tikslumas (metų bėgyje) – 95 procentai. Paklaida, kad numačius bankrotą įmonė išsilaikys – 3 procentai, o priešingu atveju – 6 procentai. Dviejų metų bėgyje perspektyvai galima prognozuoti 83 proc. tikslumu, o nukrypimai atitinkamai bus 6 ir 28 procentai.

Paslaugų bei individualių įmonių bankroto tikimybei nustatyti naudojamas keturių rodiklių modelis:

(36)

Šio modelio kritinis taškas yra 2,6, o bankroto tikimybė nuo Z koeficiento pasiskirsto taip:

 jei Z>2,6, tai įmonė gali išvengti bankroto;

 jei Z<1,1, tikėtina, kad įmonė bankrutuos.

Pažymėtina, kkad pagrindinis Altman modelio trūkumas buvo tas, kad, vertinant įmonių nemokumo (bankroto) pasireiškimą, analizuoti mikroekonominiai veiksniai (įmonių santykiniai finansiniai rodikliai), neįvertinant makroekonominės aplinkos, ekonominių struktūrinių pokyčių, korporatyvinio valdymo aspektų, kurie taip pat gali paveikti įmonių finansinę būklę.

Altman modelio taikymo patikimumas priklauso nuo įmonės sugebėjimo rinkti ir kaupti informaciją apie savo veiklą, objektyviai ir laiku šią informaciją analizuoti ir panaudoti. Lietuvos sąlygomis šio modelio taikymas yra labai svarbus, nes įmonių bankroto tikimybei įvertinti įmonės naudoja tik pavienius santykinius rodiklius, nesuteikiančius galimybės ggauti susintetintą galutinį rezultatą. Tačiau autonomiškai naudojamas Altman modelis nesudaro pakankamai objektyvaus bankroto tikimybės įvertinimo galimybės. Būtina taikyti ir kitus platų spektrą turinčius bankroto diagnozavimo modelius.

Įmonių bankrotui prognozuoti tinka viena iš finansinės analizės krypčių, t.y. finansinių ataskaitų (balanso, pelno ir nuostolio, pinigų srautų) straipsnių pokyčių tyrimas. Dideli svarbiausių straipsnių pokyčiai įtakoja įmonės finansinį stabilumą. Ši metodika identifikuoja įmonės veiklos trūkumus, bet nenustato veiksnių, lemiančių įmonių bankrotą. Todėl detalesnei įmonių bankroto diagnostikai būtina apskaičiuoti įmonių būklę apibūdinančius santykinius rodiklius.

Bankroto tikimybės nustatymas tiriant straipsnių pokyčius

Finansinių ataskaitų formos Straipsniai ir jų pokytis Straipsnių pokyčio įtaka įmonės finansiniam stabilumui

Balansas Ilgalaikis materialusis turtas (IMT):

1. IMT sumažėjimas

2. IMT padidėjimas

Kelia grėsmę įmonės finansiniam stabilumui, jeigu parduodamas siekiant mažinti finansinių išteklių lygį

Sukelia neigiamų įmonės veiklos pokyčių, jeigu įsigyjamas tik siekiant investuoti lėšas

Trumpalaikis turtas:

1. Didelis atsargų kiekio augimas

2. Pagamintos produkcijos atsargų didėjimas

3. Nebaigtos gamybos atsargų didėjimas

4. Gautinų sumų padidėjimas

5. Grynųjų pinigų sumažėjimas

Kelia grėsmę įmonės finansiniam stabilumui, jeigu tai nesusieta su veiklos plėtra bei pagerėjusiu žaliavų ir medžiagų tiekimu arba nepasitikėjimu tiekėjais

Rodo gamybos nesklandumus ir pardavimų sulėtėjimą bei galimą pardavimų mažėjimą, sukeliantį piniginių išteklių trūkumą

Rodo gamybos proceso sulėtėjimą dėl gamybinių techninių procesų organizavimo nesklandumų, dėl technikos gedimų, žemos darbuotojų kvalifikacijos, blogo darbo organizavimo, sukeliančio neritmingą produkcijos atsargų susikaupimą

Rodo įmonės produkcijos pirkėjų nnemokumą, blogą debitorių apskaitą ir kontrolę, sumažėjusią atsiskaitymų politikos kontrolę arba atsiskaitymų politikos pakeitimą; prekių, parduotų kreditan, padidėjimą, jeigu tai nesusiję su didesniu pasitikėjimu pirkėjais ir klientais; slaptą tiekėjo ir pirkėjo sandorį, kuriuo leidžiama perparduoti tiekėjo produkciją neatsiskaičius už ją, o vėliau pasidalyti gautą pelną

Staigus pinigų sumažėjimas sąskaitose gali liudyti produkcijos arba paslaugų sumažėjimą; pirkėjų įsipareigojimų nevykdymą, įmonės neveiklumą kontroliuojant pirkėjų mokumą; įmonės veiklos siaurinimą, jeigu tai nesusiję su pirkėjų ar klientų finansinės būklės pagerėjimu ir padidėjusiu pasitikėjimu jais; įmonės investicinės veiklos padidėjimu, plečiant įmonę ir naudojant papildomą pelną: padidėjus produkcijos paklausai, daugiau pinigų išleidžiama įsigyti žaliavų, medžiagų ir kitų išteklių

Trumpalaikiai įsipareigojimai:

1. Mokėtinų sumų padidėjimas Staigus šių sumų padidėjimas rodo įsiskolinimų darbuotojams, biudžetui, tiekėjams, kredito institucijoms padidėjimą (jeigu tai susiję su teigiamais mokumo pokyčiais, kai tiekėjai padidina tiekimo kreditus, pastebėję geresnę finansinę būklę), tiekėjų finansinės būklės pablogėjimą, kai jie sumažina tiekimo kainas; arba tiekėjų ir klientų susitarimą mokėti už tiekimą produkciją mažesnę kainą

Nuosavas kapitalas ir rezervai:

1.Kapitalo sumažėjimas

2. Ilgalaikių įsipareigojimų padidėjimas

Nuosavo kapitalo sumažėjimas dėl įmonės pelningumo sumažėjimo ir nesugebėjimo pritraukti papildomų investicijų rodo blogą finansinę būklę

Ilgalaikių įsipareigojimų padidėjimas rodo įmonės nesugebėjimą laiku atsiskaityti, t.y. įmonės ilgalaikio mokumo pablogėjimą arba nenaudingų sandorių sudarymą

Pelno ir nuostolio ataskaita Pardavimai

Pardavimų apimties sumažėjimas rodo aarba paklausos sumažėjimą, arba nepakankamai gerą paradavimų organizavimą, marketingo stoką, nepagristą kainų politiką. Neigiamai gali veikti įmonės veiklą ir staigus pardavimų padidėjimas, rodantis gaminių išpardavimą prieš įmonės likvidavimą, jeigu pardavimų padidėjimas nėra susijęs su pozityviais procesais, produktų paklausos didėjimų, gera kainų politika ir marketingu

Sąnaudų straipsniai Sąnaudų straipsnių augimas, nesusijęs su gamybos proceso plėtimu, rodo, netaupų, neekonomišką įmonės veiklos organizavimą, susietą su lėšų švaistymu, neapgalvotais brangiais pirkiniais, administracinio valdymo personalo išplėtimu, nepagrįstu jo darbo apmokėjimo didinimu, negamybinės veiklos srities didėjimu (jeigu ji nepelninga), blogu finansinės veiklos organizavimu arba nenumatytų ypatingos veiklos nuostolių atsiradimu

Pinigų srautų ataskaita Pinigų srautas iš įmonės ūkinės veiklos Sumažėjimas rodo blogą finansinę būklę ir pinigų trūkumą tipinei ir netipinei veiklai, plėtoti įmonės gamybinį pajėgumą, grąžinti skolas, išmokėti dividendus ir investuoti lėšas be išorinių finansavimo šaltinių

Pinigų srautas iš įmonės investicinės veiklos Sumažėjimas rodo išmokėtas pinigų sumas, susijusias su išteklių įsigijimu, perleidžiant materialų ir nematerialų turtą, pinigines išlaidas, įsigyjant vertybinius popierius, perleidžiant materialų ir nematerialų ilgalaikį turtą

Pinigų srautas iš įmonės finansinės veiklos Sumažėjimas rodo piniginių santykių su trečiaisiais asmenimis pablogėjimą per ataskaitinį laikotarpį, nesugebėjimą pasinaudoti išoriniais finansavimo šaltiniais

Pinigų srautai, susiję su ypatingą veikla Atsiradę nuostoliai iš ypatingos veiklos turi neigiamą įtaką įmonės finansinei būklei

Šaltinis: Mackevičius J. (2001) Lietuvos mokslas. Auditas. Teorija. Praktika. Perspektyvos. P.794- 797