nd

Kas yra obligacija

Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, arba, paprasčiau tariant, tai yra tarsi investuotojo paskola bendrovei. Investuotojas skolina bendrovei tam tikrą pinigų sumą iš anksto nustatytomis sąlygomis ir sutartam laikotarpiui. Pasibaigus nustatytam laikui, bendrovė grąžina investuotojui pasiskolintą pinigų sumą (išperka obligaciją) ir už leidimą naudotis pinigais sumoka investuotojui. Palūkanos, priklausomai nuo nustatytų sąlygų, gali būti mokamos skirtingai. Jos gali būti sumokamos visos iš karto tuo metu, kai grąžinama paskola (išperkama obligacija), arba, jeigu obligacijos terminas yra ilgas, palūkanos gali bbūti mokamos keletą kartų priklausomai nuo nustatytų sąlygų. Obligacijos dažnai dar yra vadinamos fiksuotų pajamų vertybiniais popieriais, nes investuotojas žino, kokią sumą jis gaus

Pagrindinės obligacijų charakteristikos yra:

• Nominali obligacijos vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją.

• Obligacijų išpirkimo data – data, kurią bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą

• Palūkanų norma – tai bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai bendrovės palūkanos išreikiamos procentais – skaičiuojant nuo nominalios obligacijos vertės .

Be pagrindinių oobligacijos charakteristikų, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš anksto nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta bendrovės teisė išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui – t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė iišpirktų obligaciją prieš išpirkimo terminą. Tačiau net ir tuo atveju, kai jeigu tokia teisė investuotojui nenustatyta, jam nebūtina laukti išpirkimo termino. Investuotojas kada panorėjęs gali parduoti savo kitam investuotojui.

Savo ruožtu bendrovė gali skolintis ne iš vieno, o iš daugelio investuotojų tokiomis pat sąlygomis, tokiu būdu po truputį susirinkdama būtiną pinigų kiekį verslui plėtoti.

Kas parduoda (leidžia) obligacijas

Obligacijas gali leisti bendrovės arba – valstybės vardu – Vyriausybė. Lietuvoje obligacijas leidžia akcinės bendrovės, uždaros akcinės bendrovės ir Vyriausybė ( žr. VVP ).

Kodėl obligacijos yra perkamos

Asmuo, investavęs į obligacijas, gali planuoti savo būsimas įplaukas – grąžinamą sumą ir palūkanas. Taip pat jis iš anksto žino, kada paskolinti pinigai jam bus grąžinti ir kokiomis datomis jam bus sumokamos palūkanos. PPatogu ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, investuotojui nebūtina laikyti obligacijos iki išpirkimo datos. Jis gali bet kada parduoti ją kitam investuotojui, jei to pageidauja. Tuo tarpu paprastą paskolą nėra lengva parduoti.

Kokios obligacijos egzistuoja

1. Įmonių obligacijos:

Obligacija su fiksuota palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas tiksliai žino, kokio dydžio palūkanos jam bus sumokėtos. Pavyzdžiui, jeigu investuotojas nusiperka trejų metų termino 100 litų nominalios vertės obligaciją su 5 proc. metine palūkanų norma, tai reiškia, kad jis trejiems metams sskolina 100 litų ir už tai kiekvienais metais gaus po 5 litus, o po trejų metų jam bus grąžintas 100 Lt. Palūkanų mokėjimo terminai yra aptarti ir nustatyti iš anksto – jos gali būti mokamos visos iškart, išperkant obligacijas, kartą per metus, kitais nustatytais laikotarpiais.

Diskontuota obligacija – tai taip pat obligacija su fiksuota palūkanų norma, bet parduodama ji žemesne kaina nei nominali vertė, o išperkama, sumokant sumą lygią nominaliai vertei, tokiu būdu išpirkimo momentu sumokamos ir visos palūkanos. Pavyzdžiui, investuotojas nusiperka vienų metų trukmės 3 proc. metinių palūkanų diskontuotą obligaciją, kurios nominali vertė yra 100 litų. Tai reiškia, kad pirkimo momentu jis moka ne 100 Lt, o 97,09 Lt, o po metų bendrovė išperka obligaciją už 100 litų, tokiu būdu jam sumokėdama ir palūkanas. Obligacijos kaina šiuo atveju priklauso ir nuo palūkanų normos, ir nuo įsigijimo dienos.

Obligacija su kintama palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas negali tiksliai apskaičiuoti būsimos palūkanų sumos, tačiau jam yra nurodyta taisyklė (formulė), kuria remiantis, suėjus palūkanų mokėjimo terminui, bus apskaičiuojamos jo gautinos palūkanos.paprastai nurodytoje formulėje yra vienas kintamas dydis, kurio tiksli reikšmė nustatoma palūkanų mokėjimo dieną. Pavyzdžiui, nurodyta, kad metinė palūkanų norma bus LIBOR 6 mėn.+ 1%. LIBOR 6 mėn. yyra procentas, kokiu tą dieną Londono bankai tarpbankinėje rinkoje vienas kitam skolina pinigus pusei metų. Tai reikš, kad palūkanų mokėjimo dieną bus žiūrima, kokiu procentu bankai vienas kitam skolina pinigus pusei metų, ir prie tos sumos pridedamas fiksuotas procentas. Taigi šiuo atveju kiekvieną palūkanų mokėjimo datą investuotojo gaunama palūkanų suma keisis.

Konvertuojamosios obligacijos – tai tokios obligacijos, kai, atėjus obligacijos išpirkimo laikui, vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų. Dažnai investuotojui suteikiama teisė pasirinkti, ar gauti akcijas, ar paskolintą pinigų sumą. Tačiau kartais iš anksto tiksliai įvardijama, kiek akcijų investuotojas gaus už vieną obligaciją. Obligacijos galiojimo laikotarpiu investuotojui mokamos palūkanos.

2. Valstybės (-ių) išleidžiamos obligacijos

Šiuo atveju skolinasi ne bendrovė, bet valstybė, ir būtent valstybė prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Valstybės vardu Vyriausybės išleidžiamos obligacijos yra vadinamos Vyriausybės vertybiniais popieriais. Lietuvos VVyriausybės vertybiniai popieriai yra Vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai.

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieneri metai, yra vadinamos Vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abi Vyriausybės vertybinių popierių rūšys gali būti išleidžiamos ir su fiksuotomis, ir su kintamomis palūkanų normomis. Vyriausybė platina savo vertybinius popierius ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Atskira Vyriausybės vertybinių popierių rūšis– vadinamieji taupymo lakštai. Tai Vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, skatinant gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali, išleidimo momentu nustatytomis sąlygomis, pareikalauti, kad taupymo lakštai būtų išperkami pirma laiko.

Akcijos

Kas yra akcija

Taigi pradėsime nuo apibrėžimo. Akcijos – tai nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti bendrovės valdyme, t.y. balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po bendrovės likvidavimo, ir kt. Priklausomai nuo to, kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar vieninteliu savininku. Kiekviena akcija yra maža bendrovės dalelė ir asmuo jų gali

įsigyti mažesnį ar didesnį skaičių – priklauso nuo to, kiek jis gali skirti tam pinigų.

Gana dažnai žmonės įsivaizduoja, kad akcija – tai materialus daiktas, t.y. tam tikras popieriaus lakštas su vandens ženklais ir atitinkamais įrašais jame. Labai svarbu žinoti, kad taip būna ne visais atvejais. Įsigydami akcinės bendrovės akcijų, tokių materialių akcijų akcininkai negauna, nes akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios. Įsigijus akcinės bendrovės akcijų, finansų maklerio įmonėje (t.y. pas sąskaitų tvarkytoją) yra atidaroma asmens vertybinių popierių sąskaita, kkurioje fiksuojama, kiek ir kokių akcijų jis turi. Šiek tiek kitaip yra su uždarųjų akcinių bendrovių akcijomis, nes jos gali būti ir nematerialios, t.y. nuosavybė fiksuojama asmens vertybinių popierių sąskaitoje, ir materialios, t.y. popieriaus lakštas su visais reikalingais rekvizitais.

Kokios akcijos yra leidžiamos

Visos bendrovių akcijos yra vardinės, o pagal akcijų savininkams suteikiamas teises jos skirstomos į klases. Yra skiriamos dviejų klasių akcijos – paprastosios ir privilegijuotosios.

Paprastosios vardinės akcijos (PVA) sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Visos paprastosios vardinės akcijos suteikia bbalsavimo teisę, t.y viena akcija suteikia vieną balsą. Akcininkai balsuoja susirinkimuose įvairiais bendrovei svarbiais klausimais (tvirtina finansinę atskaitomybę, auditorių išvadas bei ataskaitas, renka bendrovės valdymo organus ir kt.). Akcininkai taip pat turi teisę gauti dividendus, jeigu bendrovė dirba pelningai, tačiau ddividendai jiems nėra garantuoti. Paprastųjų akcijų savininkai dividendus gali gauti tik po to, kai jie išmokami privilegijuotųjų akcijų savininkams, o jiems išmokėjus, dar lieka pelno paprastųjų akcijų savininkų dividendams. Nors dividendai ir nėra garantuoti, bet bendrovės klestėjimo laikotarpiu paprastųjų akcijų savininkai gali gauti didesnius dividendus nei privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai yra nustatyti bendrovės įstatuose. Bendrovei bankrutavus ar priėmus sprendimą likviduotis, paprastųjų akcijų savininkai yra paskutiniai tarp pretenduojančiųjų į likviduojamos bendrovės turtą. Tai reiškia, kad pirmiau bus tenkinamos kitų, teisę į bendrovės turtą turinčiųjų pretenzijos (valstybės, kreditorių, obligacijų savininkų, privilegijuotųjų akcijų savininkų) ir tik su jais atsiskaičius, jei dar lieka turto, jis proporcingai padalijamas paprastųjų akcijų savininkams.

Privilegijuotosios vardinės akcijos (PrVA) yra vertybiniai popieriai, garantuojantys investuotojams tam tikrus dividendus, bbet paprastai nesuteikiantys balsavimo teisės. Bendrovės, išleidusios privilegijuotąsias akcijas, įstatuose turi būti nustatytas konkretus privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis procentais, skaičiuojant nuo akcijos nominalios vertės. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų skirtumas nuo paprastųjų ir yra dividendai bei jų išmokėjimas – privilegijuotosios akcijos suteikia teisę gauti nustatyto procento dividendus ir jie turi būti išmokami pirmiau nei dividendai už paprastąsias akcijas.

Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba su nekaupiamuoju dividendu. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nustatyto dydžio dividendą, tačiau jeigu ddividendams skirtos pelno dalies neužtenka visam nustatytam dividendui išmokėti, išmokama proporcingai sumažinta suma, o neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Tuo tarpu privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėta suma į kitus metus neperkeliama. Jeigu per 2 metus bendrovė neskiria privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui viso nustatyto dividendo, šios akcijos įgyja balsavimo teisę iki tų metų, kuriais visiškai atsiskaitoma su šių akcijų savininkais, pabaigos.

Akcininkams nusprendus, privilegijuotosios akcijos gali būti konvertuotos (pakeistos) į paprastąsias akcijas. Konvertuodama privilegijuotąsias akcijas su kaupiamuoju dividendu į paprastąsias, bendrovė turi visiškai atsiskaityti su privilegijuotųjų akcijų savininkais arba įsipareigoti įsiskolinimą padengti ne vėliau kaip iki kitų metų pabaigos.

Taigi, palyginę šias dvi akcijų klases, galime apibendrinti, kokie gi yra paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų pranašumai ir trūkumai viena kitos atžvilgiu:

Akcijų klasė: Pranašumai Trūkumai

Paprastosios akcijos 1. Balsavimo teisė visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

2. Teisė į dividendus, jeigu bendrovė dirba pelningai;

3. Galimybė bendrovės klestėjimo laikotarpiu gauti didesnius dividendus, negu privilegijuotųjų akcijų savininkai, kurių dividendai yra nustatyti bendrovės įstatuose. 1. Dividendai nėra garantuoti. Galimybė gauti dividendus atsiranda tik po to, kai jie išmokami privilegijuotųjų akcijų savininkams;

2. Paprastųjų akcijų savininkai yra paskutiniai tarp pretenduojančiųjų į likviduojamos bendrovės turtą.

3. Paprastosios akcijos negali būti konvertuojamos į privilegijuotąsias akcijas.

Privilegijuotosios akcijos 1. Teisė gauti nustatyto dydžio dividendus prieš išmokant juos paprastųjų aakcijų savininkams;

2. Pirmenybė prieš paprastųjų akcijų savininkus gauti likviduojamos bendrovės turto dalį.

3. Privilegijuotosios akcijos gali būti konvertuojamos į paprastąsias akcijas. 1. Nesuteikia balsavimo teisės visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

2. Nėra galimybės gauti didesnio dydžio dividendų, nei nustatyta įstatuose;

Bendrovės gali išleisti ir darbuotojų akcijas, jeigu tai nustatyta jų įstatuose. Tai yra paprastosios vardinės akcijos, turinčios darbuotojų akcijų statusą. Šių akcijų įsigyti gali tik jas išleidusios bendrovės darbuotojai. Darbuotojų akcijų galiojimo terminas yra ne ilgesnis kaip 3 metai, o jam pasibaigus darbuotojų akcijos laikomos paprastosiomis akcijomis.

Akcijos ir obligacijos: už ir prieš

Palyginus akcijų klases, galima tarpusavyje palyginti ir nuosavybės vertybinius popierius – akcijas bei skolos vertybinius popierius – obligacijas.

Kaip jau žinoma, bendrovės akcininkas yra tos bendrovės bendrasavininkis, tuo tarpu obligacijų savininkas yra tos bendrovės skolintojas, t.y. išleisdama obligacijas bendrovė skolinasi lėšų iš šalies.

Kur investuoti savo pinigus, gali nuspręsti tik pats asmuo. Kad būtų lengviau suprasti investavimo į akcijas bei obligacijas skirtumus, palyginkime jas tarpusavyje:

• obligacijos turi nustatytą palūkanų normą, todėl jų savininkas negaus daugiau ir tuo atveju, kai bendrovė klesti ir jos akcininkai gauna žymiai didesnius dividendus;

• obligacijų savininkas visada gauna fiksuotas palūkanas – nepriklausomai nuo to, ar bendrovė klesti, ar dirba nuostolingai;

• obligacijų savininkai neturi balsavimo teisės ir nėra nei bendrovės savininkai, nei bbendrasavininkiai, tuo tarpu akcininkai turi balsavimo teisę visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;

• bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai turi pirmenybę prieš akcijų savininkus gauti likviduojamos bendrovės turto dalį.

Apibendrinkime, investavimo į akcijas ir obligacijas pranašumus ir trūkumus:

Vertybiniai popieriai Pranašumai Trūkumai

Akcijos 1. Akcininkai turi balsavimo teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, t.y. tiesiogiai dalyvauja bendrovės valdyme;

2. Jeigu bendrovė dirba pelningai, akcininkai gali gauti didesnius dividendus nei obligacijų su nustatyta palūkanų norma savininkai. 1. Bendrovei dirbant nuostolingai, akcininkams dividendai nemokami, o obligacijų savininkai gauna nustatytą palūkanų normą;

2. Bankroto atveju akcininkų pretenzijos į likviduojamos bendrovės turtą tenkinamos paskiausiai.

Obligacijos 1. Obligacijų savininkas visada gauna nustatytas palūkanas, jos nepriklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų;

2. Bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai turi pirmenybę prieš akcininkus gauti likviduojamos bendrovės turto dalį. 1. Obligacijos nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės;

2. Bendrovei dirbant pelningai, obligacijų savininkai negauna daugiau, nei nustatyta obligacijų palūkanų norma.

Kodėl bendrovės leidžia akcijas

Jau žinome, kokių klasių akcijos yra leidžiamos, tačiau kodėl jos apskritai leidžiamos?

Bendrovės, išleisdamos akcijas, gauna lėšų (pinigų ar turto), kurios padeda joms plėtoti įmonės veiklą nesiskolinant tų reikiamų lėšų iš kitų šaltinių, pvz., bankų. Investuotojas, kuris perka akcijas, bendrovei pinigų neskolina, jo investuoti pinigai yra tiesiogiai naudojami tolesniam bendrovės veiklos plėtojimui.

Akcijų įsigijimo rizika

Prieš investuojant pinigus į akcijas, nereikėtų pamiršti, kad visada egzistuoja su šiuo investavimo būdu susijusi rizika. Jeigu bendrovė dirba sėkmingai ir uždirba pelno, iš to naudos turi ir akcininkai. Visuotiniame akcininkų susirinkime akcininkai balsuodami patys nusprendžia, kaip paskirstyti uždirbtą pelną – ar jį skirti veiklos plėtrai, ar išmokėti dividendus. Jeigu bendrovės akcininkams pastoviai yra mokami dividendai, akcijų vertė gali kilti. Tačiau jeigu bendrovė dirba nuostolingai ar netgi bankrutuoja, jos akcijų vertė krinta, akcininkams dividendai nebemokami, investuotojas, investavęs įį tokią bendrovę, tiesiog praranda savo pinigus. Nereikia pamiršti, kad dėl nenusisekusio bendrovės likimo ne visada reikėtų kaltinti vien tik vadovybę ar nesėkmingai susiklosčiusias tam tikras aplinkybes. Egzistuoja ir tokie rizikos faktoriai kaip bendra vertybinių popierių rinkos būklė ar šalies ekonominė situacija, kuri gali labai stipriai paveikti akcijų kainą. Be to, yra ir tokių bendrovių akcijų, kurias sunku parduoti, nes visiškai nėra paklausos, t.y. tiesiog nėra kam jų parduoti. Dėl to be galo svarbu teisingai pasirinkti, į kurią bendrovę investuoti ssavo pinigus. Pasirenkant savo investicijų objektą, visada reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius kaip bendrovės vadovybė, finansinė būklė, pardavimai ir pajamos, dividendų mokėjimas, perspektyvos, konkurencingumas ir t.t. Išmintingas investuotojas, prieš priimdamas sprendimą investuoti savo pinigus, visada patikrins minėtus veiksnius ir atsižvelgs įį juos arba kreipsis į profesionalius finansų patarėjus, kurie yra savo darbo žinovai ir gali patarti, kur ir kaip investuoti pinigus.

Sėkmingo investavimo !!!

« atgal

LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA IR DEPOZITORIUMO VAIDMUO JOJE

Vertybiniai popieriai (VP) – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. VP rūšys – akcijos, obligacijos, Vyriausybės vertybiniai popieriai, taupymo lakštai, teisės ir kt. Išsamiau apie tai – Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių rinkos įstatyme ir Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme

Vertybiniai popierių apyvarta gali būti pirminė (pasiūlymas įsigyti VP jų išleidimo metu bei jų perleidimas investuotojų nuosavybėn) ir antrinė (pasiūlymas įsigyti jau išleistų į apyvartą VP, taip pat jų perleidimas kkitiems investuotojams). Akcinės bendrovės akcijos ir obligacijos, Vyriausybės vertybiniais popieriai gali būti platinami ir jais prekiaujama viešai kreipiantis į visuomenę ir (arba) kreipiantis į daugiau kaip 100 asmenų (vieša VP apyvarta). Pagal sandorio vietą yra išskiriama biržinė ir užbiržinė VP apyvarta.

Lietuvoje vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudaro:

a) Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB) – akcinė bendrovė, įsteigta VP pasiūlos ir paklausos koncentravimui, sudaranti galimybę visiems rinkos subjektams per viešosios apyvartos tarpininkus operatyviai sudaryti sandorius pagal kursą, realiai atspindintį susiklosčiusios VP rinkos kkonjunktūrą.

b) Viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio įmonės arba banko specializuoti finansų maklerio padaliniai (toliau – FMĮ), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Priklausomai nuo įmonės rūšies ir kategorijos jie:

• savo ir klientų vardu bei lėšomis atlieka VP pirkimo ir pardavimo operacijas,

• konsultuoja investuotojus VP kainų ir investavimo į juos klausimais,

• valdo savo klientų VP portfelius,

• atidaro klientams VP ir pinigų sąskaitas ir yra atsakingi už klientų nuosavybės teisės įrodymą į vertybinius popierius.

Viešosios apyvartos tarpininkas, apskaitantis(saugantis) sandorio objektu esančius VP ir(ar) pinigines lėšas, bet nevykdantis kliento pirkimo – pardavimo pavedimo, vadinamas VP ir(ar) piniginių lėšų saugotoju.

c) Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD arba Centrinis depozitoriumas)

d) Kliringo bankas – Lietuvos banko mokėjimo sistema LITAS, užtikrinanti piniginių atsiskaitymų įvykdymą už sandorius su VP tarp FMĮ ir bankų pagal gautas iš Centrinio depozitoriumo atsiskaitymo nurodymus. Centrinis depozitoriumo vertybinių popierių atsiskaitymų sistema ir Kliringo bankas užtikrina VP ir lėšų pervedimo vienalaikiškumo principą.

e) Emitentai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys (tarp jų ir Finansų ministerija ir Lietuvos bankas), savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas.

f) Investuotojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu nuosavybės teise turintys bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių.

g) Klientai – tai fiziniai arba jjuridiniai asmenys, kurie naudojasi FMĮ teikiamomis paslaugomis perkant ir parduodant VP biržoje ar už biržos ribų, gauna konsultacijas investavimo klausimais, suteikia makleriams įgaliojimus tvarkyti ar valdyti jų VP portfelį, turi finansų maklerio įmonėse atsidarę VP sąskaitas.

h) Vertybinių popierių komisija (VPK) – valstybinė institucija, atliekanti VP rinkos priežiūros ir reguliavimo, investuotojų apsaugos bei kitas Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių rinkos įstatyme numatytas funkcijas.

VP registravimas. Bet koks Emitentas (taip pat ir užsienio) pirmiausiai privalo gauti VPK leidimą viešam pirminiam VP platinimui. VPK jis turi pateikti VP emisijos prospektą, memorandumą ar programą. Gavęs leidimą Emitentas ar jo įgaliotinis – viešosios emisijos tarpininkas kreipiasi į Centrinį depozitoriumą dėl ISIN kodo priskyrimo VP emisijai (jei naujai platinama emisija nebus prijungiama prie anksčiau išleistos VP emisijos). Įregistravus įstatinio kapitalo didinimą Juridinių asmenų registre, sąskaitų tvarkytojas turi pateikti reikiamus dokumentus VP bendrosios sąskaitos atidarymui Centriniame depozitoriume. Tam tikrais atvejais emisijas, skirtas neviešam platinimui, emitentai gali iš karto registruoti Centriniame depozitoriume, kuris apie tokių emisijų registravimą per 10 dienų privalo informuoti VPK. Šiuo atveju pateikiami dokumentai, nurodyti Dokumentų pateikimo Centriniam depozitoriumui, registruojant VP, neregistruojamus VPK, tvarkoje. Emisiją įregistravus Centriniame depozitoriume, t.y. atidarius (ar papildžius) emisijos registracijos bei VP sąskaitų tvarkytojų bendrąsias sąskaitas, VP sąskaitų tvarkytojai privalo tuos popierius įįskaityti į klientų asmenines VP sąskaitas. Pažymėtina tai, kad Lietuvoje visi vertybiniai popieriai yra nematerialūs, t.y. fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, atidaromose vertybinių popierių savininkų vardu. Įrašas vertybinių popierių sąskaitoje yra tiesioginis nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymas. Vertybinių popierių sąskaitos gali būti tvarkomos popieriuje arba kompiuteriniu būdu.