Finansiniai Atsiskaitymai

TURINYS

Įvadas…………………………2

1. Tarptautinės finansų institucijos………………………3

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?………………….5

2.1. Įkūrimo istorija…………………………5

2.2. Organizacinė struktūra………………………5

2.3. Narystė…………………………6

2.4. Veikla…………………………7

2.5. Kapitalas ir finansinė struktūra…………………..8

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla………………..12

3.1. Specialūs fondai……………………….14

3.2. TVF kreditinės operacijos…………………….16

3.3. Kreditų sąlygotumas………………………18

3.4. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime…….19

4. TVF ir jo ekonominės – finansinės analizės………………21

5. Lietuvos dalyvavimas Tarptautiniame Valiutos Fonde……………24

5.1. Ekonominių reformų programa iki 1993 metų birželio mėnesio. Tikslai……24

5.1.1. Pagrindiniai reformos programos elementai……………24

5.1.2. Reformos vykdymo kriterijai ir grafikas…………….25

5.1.3. Statistiniai reikalavimai…………………..25

5.2. TVF paskolos Lietuvai bei jų paskirstymas………………26

5.2.1. Užsienio paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas…………..28

5.2.2. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Tauro”

komercinį banką…………………….29

5.2.3. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui pper “Hermio”

komercinį banką……………………..30

5.2.4. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Turto”

komercinį banką……………………..30

5.2.5. Paskolų, gautų iš TVF, paskirstymas verslų vystymui per “Šiaulių”

komercinį banką……………………..31

Išvados…………………………32

Literatūra…………………………33

Priedai …………………………34

1 priedas. Centrinio departamento balansas………………..35

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. SSvarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės ffinansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti [Grižas, 1993, p.9].

Temos aktualumas: Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, TVF daug kam yra nežinoma, paslaptinga organizacija. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Kitas klaidingas požiūris – TVF laikomas tarptautiniu centriniu banku, kontroliuojančiu pinigų emitavimą pasaulyje. Tretiems atrodo kaip galinga prievartinė politinė institucija, verčianti vykdyti fiskalinį tteisingumą ir įstatanti šalis į griežtas ekonomikos ribas. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti Tarptautinį valiutos Fondą, jo tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jis susietas su Lietuva.

Darbo objektas: Tarptautinis Valiutos Fondas.

Darbo uždaviniai:

1) kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,

2) supažindinti su TVF įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,

naryste, kapitalu bei finansine struktūra;

3) apibūdinti TVF kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę

analizę;

4) apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiame Fonde; iš Fondo gautas ppaskolas bei jų paskirstymą.

Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir tarptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

1. Tarptautinės finansų institucijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Fund (IMF).

2. tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for Reconstruction and Development (IBRD).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

Ø Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).

Ø Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).

Ø Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).

Ø Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) – International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – IIslamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank (EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank (NIB).

12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Settlements (BIS).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

– kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

– ekonomikos stabilizavimas,

– šalių narių integracija,

– keitimasis informacija iir patyrimu,

– informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,

– techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje

buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 mmetų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia 156 šalis. Jo nariu gali tapti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra

Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja ppo vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių ššalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji taryba (Executive Board) yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Didžioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose oofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.

2.3. Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip ddepozitarijus.

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Spesial Drawing Rights – SDR). Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV ddoleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. VVisų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:

1) padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines

problemas,

2) padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,

3) remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,

4) padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,

5) padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,

6) pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies

ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 pproc. savo kvotos.

TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto.

2.4. Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų FFondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 229,26 mlrd. JAV dolerių.

Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų:

Nuosavi TVF ištekliai 1 lentelė

Eilinės peržiūros numeris Sprendimo dėl kvotų peržiūrosRealizavimo metai Kvotų suma metų pabaigoje(mlrd. SDR)

I 1952 8,7

II 1956 8,9

II 1959 14,0

IV 1966 14,0

V 1970 28,4

VI 1978 39,0

VII 1981 60,7

VIII 1983 90,1

IX 1990 135,2

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio ddydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.

Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

Laikinos TVF sutartys dėl lėšų pritraukimo

finansuoti savoms operacijoms 2 lentelė

Sutartys Sutarties metai Suma, mlrd. SDR Šalių kreditorių skaičius Besivystančių šalių dalis, %

Sutartys dėl “Naftos fondų” 19741975 6,9 18 72,5

Sutartys dėl “Viteneno fondo”(resursai papildomo finansavimo sistemai) 1979 7,8 14 41,5

Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba 1981 8,0 1 100,0

Trumpalaikės sutartys su centriniais bankais, dalyvaujant Tarptautinių atsiskaitymų bankui 1981 1,3 13 –

Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo AArabija 1983 1,5 1 100,0

Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdyba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku 1984 6,0 3 33,0

Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo 1986 3,0 1 –

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.

Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.

Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.

Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį.

Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų llėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.

Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PMF) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.

Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.

1 priede pateikiamas Centrinio departamento balansas.

Specialių skolinimosi teisių (Special Drawing Rights – SDR) departamentas.

Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio. Valiutų svoriai ir apimtys krepšelyje ppateikti 4 lentelėje.

SDR įvertinimas

(procentiniai svoriai, valiutos vienetų apimtys skliausteliuose)

4 lentelė

Valiuta SDR krepšelis

JAV doleris 40 (0,572)

Vokietijos markė 21 (0,453)

Japonijos jena 17 (31,8)

Prancūzijos frankas 11 (0,800)

Didžiosios Britanijos svaras sterlingų 11 (0,0812)

Tokio pobūdžio krepšelis galiojo iki 1995 metų gruodžio.

Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiriai tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais ( 16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd. SDR.

Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma[Tarptautinės finansinės organizacijos, 1993, p. 6].

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:

1) sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;

2) operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant

skolintas lėšas.

TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais

organais – iždo, centriniais bankais,

stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.

Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos ššalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.

Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:

1) šalies – narės per 12 mėn. gauta vvaliutos suma, buvusi prieš dabartinį

kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;

2) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti

200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).

Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji ssąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).

Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – sskolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.

TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. TTaigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .{}Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis ggauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.

Rezervinio kredito susitarimai arba susitarimai “ tand – by”(Stabd – by Arrangements), suteikia šaliai – narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. 1950 – ųjų metų pradžioje ir iki 1970 – ųjų metų vidurio susitarimai dėl rezervinių kreditų buvo 1 metai, nuo 1977 m. – nuo 18 mėn. iki 3 metų, dėl mokėjimų balansų deficito didėjimo.

Pagrindinė “ stand – by” kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių – narių makro ekonominių – stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims – skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims – narėms, kurios nori valiutines llėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. Nuo 1992 m. lapkričio mėn. yra nustatyti sekantys, šalių narių priėjimo prie TVF lėšų rezervų išplėstiniuose kreditiniuose susitarimuose, limitai:

1) kreditų suteikimas per metus – iki 68% šalies – narės kvotos;

2) kaupimasis, apimantis anksčiau šalies gauto kredito įsiskolinimą, kur ribinis dydis –

300% kvotos ( gryname išskaičiavime).

3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą (facility). Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.

1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:

1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei

valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;

2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei

patiriančių sunkumus kylant grūdų

pasaulinėms kainoms , kreditavimas;

3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).

Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių ppadengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.

2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.

3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mmažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. BBe to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.

4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. Šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kkainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.

Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui. <

Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:

1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .

2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 00,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.

3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. Šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.

4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.

5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mmėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.

6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.

1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43

šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.

Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vvaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

3.2. TVF kreditinės operacijos

Pirmuoju savo gyvavimo laikotarpiu, TVF atliko menka kreditoriaus vaidmenį. Tačiau 1970 m., o ypač 1980 m. įvyko ryškus jo kreditinės veiklos išsiplėtimas. Be to, mažiausiai išsivysčiusioms šalims specialiųjų fondų dėka, suteikti lengvatiniai kreditai (6,1 mlrd. SDR arba 8,3 mlrd. dol.).

TVF kreditai

5 lentelė

Periodas Kreditų apimtis

SDR mmlrd. %

15 m. 1947 – 1961 6,2 5,1

15 m. 1962 – 1976 35,0 28,6

15 m. 1977 – 1991 81,0 66,3

Iš viso 1947 – 1991 122,2 100.0

TVF ne tik betarpiškai šalis – nares, bet ir padeda joms gauti kreditus iš stiprių pramonės ššalių vyriausybių, centrinių bankų, tarptautinių atsiskaitymų banko, o taip pat ir vietinių komercinių bankų. Netgi nedidelis TVF kreditas padeda šaliai prieiti prie skolintų kapitalų rinkos. Suteikdamas kreditą, TVF lyg ir patvirtina tam tikros šalies mokumą. Ir atvirkščiai, atsisakydamas šaliai suteikti kreditinę pagalbą, užtveria jai kelią prie pasaulinės skolintų kapitalų rinkos.

Paskirstyti kreditai

6 lentelė

Šalys 1947 – 1976 1977 – 1991

Išvysčiusios pramonę 60,6 7,9

Besivystančios 39,4 92,1

Kaip matyti iš lentelės, 1947 – 1976 m. TVF daugiausia kreditavo išsivysčiusias šalis. 48,7 % gavo 5 lyderiaujančios šalys: Didžioji Britanija (24,9%), JAV (8,6%), Italija, Prancūzija, Vokietija. Tačiau kreditinis TVF palaikymas ne sugebėjo užkirsti kelio 2 dolerio devalvacijoms, svaro sterlingo rezervinėje valiutoje praradimo, Breton – Vudo valiutinės sistemos krizės bei suirimo.

Fondo kreditinės veiklos plėtimasis sąlygojamas 3 pagrindiniais faktoriais:

1. Artimųjų Rytų įvykiai, karas Persijos įlankoje prispyrė sumažinti naftos tiekimą į pasaulinę rinką, jos kainų pakilimą, kas pablogino daugelio šalių mokėjimo balansus.

2. TVF suaktyvino finansinį palaikymą besivystančioms šalims, priartėjusioms prie makroekonominių ir struktūrinių reformų, o taip pat įsijungė į šių šalių užsienio skolos reguliavimą.

3. Nuo 1990 – ųjų metų dėl gilių socialinių – ekonominių pertvarkymų bei perėjimo prie rinkos ekonomikos išaugo TVF kreditai Rytų Europos bei buvusioms TSRS šalims.

3.3. Kreditų sąlygotumas

TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių ppolitinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą.

Šios tvarkos esmę sudaro trys vienas kitą papildantys elementai:

Ø šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas

makroekonomikos ir struktūros reformas;

Ø plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti

tose šalyse vykdomas struktūrines reformas;

Ø užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių

bankų.

TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą.

Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais.

TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje.

Dabartiniu metu keliamos sąlygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus.

TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie:

1. Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto

2. Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip

tos šalys vykdo savo įsipareigojimus.

3. Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami

monitoringo procese. Turi būti vertinami ttik tokie pokyčiai, kurie bus

būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas.

4. Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu.

5. Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus.

6. Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos.

7. Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai.

8. TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai.

9. Kreditiniai susitarimai su šalimis narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas.

TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku.

Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir RVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai.

3.4. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime

TVF stebi bei kontroliuoja šalis – nares, esančias jo sutartyje, kuri fiksuoja pagrindinius pasaulinės valiutų sistemos struktūrinius principus.

1) TVF ggalioje yra kurti besąlygiškai likvidžias priemones, išleidžiant SDR. Paskutiniai SDR skirti oficialių valiutinių rezervų papildymui, mokėjimo balanso saldo padengimui. Šalis, turinti sąskaitoje SDR, gali pirkti konvertuojamą valiutą iš kitų SDR sistemos narių. TVF kontroliuoja nustatyto limito laikymąsi SDR operacijose. SDR operacijos suteikia šalima galimybę, tam tikru mastu, padengti mokėjimo balanso deficitą.

2) TVF yra “vedėjas” Vakaruose, nustatant aukso demonetizaciją, Vakarų šalių vaidmens susilpnėjimą pasaulinėje valiutos sistemoje.

Pagal III Statutą, kiekviena šalis įstodama į Fondą, turėjo sumokėti 25% kvotos auksu arba 10% oficialių jos aukso – dolerių rezervų vertės, priklausomai nuo to kuris dydis mažesnis. Visos šalys – narės turėjo išreikšti savo valiutos paritetus atitinkamu aukso kiekiu.

Pagal naujai, 1978 m. įsigaliojusią Sutartį, TVF šalys – narės negali naudoti aukso kaip jų valiutos vertės išreiškimo priemonės, lygiai taip pat ir jų valiutinių paritetų.

25% kvotos įnašą auksu pakeitė įnašas SDR bei konvertuojama valiuta.

3) TVF vykdo tarpvalstybinį valiutinių kursų režimų reguliavimą. Pagal TVF įstatą, nustatantį Breton – Vudo valiutų sistemos principus, TVF kontroliuoja Fondo patvirtintų oficialių aukso ir valiutų paritetų apsaugą, o taip pat sankcionuoja jų pakeitimus.

Šiandien galiojančiame valiutų kurso reguliavimo įstate, šalių – narių įsipareigojimai nėra apibrėžti. Tai suteikia šalims tam tikrą laisvę, priimant savo sprendimus konkrečioje srityje. Pagal

Įstatą TVF gali tvirtinti, kad tarptautinė ekonominė situacija leidžia vesti plačią valiutų reguliavimo sistemą, besiremiančią stabiliais, bet keičiamais paritetais. Tokioje sistemoje, leidžiami paritetų nuo rinkos valiutų kurso nukrypimo limitai siekia + – 4,5%. Pereiti į šią sistemą galima tik sutikus šalims – narėms, turinčioms balsų daugumą (85%), t. y. praktiškai sutikus JAV bei Europos Sąjungos šalims.

4) Ryškia TVF veiklos reguliavimo pakraipa, tampa valiutinių apribojimų likvidavimas. Statuto sutartyje TVF reglamentuoja valiutinių rinkų funkcionavimo mechanizmą, valiutinių operacijų režimą. Valiutiniai apribojimai leidžiami ttik 2 atvejais:

1. Pagal XVI Statuto įstatą, valiutinius apribojimus gali saugoti arba nustatyti, pereinamuoju laikotarpiu, nauji TVF nariai, o šio periodo pratęsimas nenustatytas.

2. Fondo oficialus pareiškimas apie tam tikros valiutos deficitą suteikia, po konsultacijos su Fondu, bet kuriai šalia – narei teisę įvesti laikinus šios valiutos operacijos apribojimus.

5) TVF dalyvauja tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių, suteikiant šalims kreditus, reguliavime bei atlieka tarptautinio kreditavimo koordinatoriaus vaidmenį. Pavieniai komerciniai bankai įžiūri Tarptautiniame valiutos Fonde garantą, gauti pelnui bei instrumentams, pagrįstiems jjų kreditinės veiklos šalyse – skolininkėse, išplėtimu.

TVF, lyginant su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, aktyviai dalyvauja besivystančių šalių, tokių kaip Rytų Europos šalys, Rusija ar kt., užsienio skolų reguliavime.

6) TVF pastoviai prižiūri šalių – dalyvių makroekonominę politiką bei pasaulinės ekonomikos ppadėtį. TVF renka visą informaciją, liečiančią atskirų šalių bei pasaulinių ūkių procesų visumą. Ši informacija apima ekonominio augimo ir pinigų apyvartos kainų dinamikos, importo – eksporto prekių, paslaugų kapitalo, mokėjimo balanso padėties, oficialių aukso ir valiutinių rezervų, pramonės, aukso importo – eksporto, užsienio kapitalo investavimo, valiutos kurso judėjimo ir daugelio kitų funkcijų duomenis bei kruopštų jų apribojimą. Šalys – narės neturi teisės kliudyti TVF gauti šiuos duomenis. Jos privalo konsultuotis su TVF makroekonominės ir valiutinės politikos klausimais.

Per savo egzistavimo laiką TVF virto tikrai universalia organizacija bei gavo svarbiausio organo, tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime, pripažinimą. Taip pat buvo pripažintas tarptautinio kreditavimo autoritetiniu centru bei valstybių kreditavimo srautų ir šalių – skolininkių mokumo garanto koordinatoriumi.

Be to TVF pradeda uužimti svarbią poziciją “ šalių septynetuko” sprendimų realizavime, tampa pagrindine, besiformuojančios pasaulio ekonomikos reguliavimo sistemos, grandimi. TVF užsirekomendavo save, kaip aktyviai veikiančiu pasauliniu valiutiniu institutu, sukaupė daug ir naudingos patirties.

Žinoma, kaip ir kita tarptautinė organizacija, TVF tampa ne tik bendradarbiavimo arena, bet ir nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencija. JAV jau nebeturi monopolinės galios, nustatant Fondo politiką. TVF ir JAV turi derinti savo elgseną su pagrindinėmis Vakarų Europos valstybėmis bei Japonija. Vis didėja besivystančių Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos įtaka TTVF. Aktyviau pradeda reikštis Rusija ir kitos buvusios TSRS šalys.

4. TVF ir jo ekonominės – finansinė analizės

TVF lengvai milijonais nesišvaisto. Jis kontaktuoja tik su savo narių vyriausybėmis ir atidžiai stebi jų ekonominės veiklos žingsnius. Tuo tikslu Fondas reguliariai daro pasaulio šalių ir jų grupių ekonomikos analizes, kurių apžvalgas skelbia dukart per metus išleidžiamame žurnale “World Economic Outlook”. TVF ir Lietuvoje turi atstovą, kuris tiesiogine tų žodžių prasme diena po dienos stebi, kaip funkcionuoja ekonomika.

Atsižvelgiant į 1991 m pasaulio regionų kasmetinių ekonomikos pokyčių duomenis, buvo prognozuojama, kad 1992 m. pasaulio ekonomikos augimas sudarys apie 1,5 proc., o sekančiais metais dar labiau padidės. Tokias prielaidas leido daryti tai, kad pramonės šakose, kurioms buvo būdingas didelis nuosmukis, buvo pradėjusios ryškėti kilimo tendencijos. Tuo pat metu kai kuriose valstybėse vyko tolesnis ekonomikos smukimas. Nors kreivė, žyminti padėtį ekonomikoje, aukštyn kyla gana vangiai, tačiau dabartinėje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų momentų:

1. Daugelyje išsivysčiusių šalių infliacija darosi saikinga ir bendru mastu

mažėja palyginti su 1974 – 1975 ir 1980 – 1982 m.

Tokia padėtis leido ženkliai sumažinti trumpalaikių paskolų palūkanų normą. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Ameriką, taip pat Japoniją ir D. Britaniją.

2. Priešingai minėtiems aštuntojo ir devintojo dešimtmečio metams nebuvo didelių trukdymų vartojimo prekių rrinkoje, nors augimo tempai ir buvo sulėtėję. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko 1991 m. nuosmukis buvo gana saikingas, palyginti su dviem ankstesniais.

3. kai kurie pagrindiniai veiksniai, kurie turėjo įtakos ekonominės veiklos aktyvumo sumažėjimui, 1991 m. prarado savo reikšmę arba visiškai išnyko. Tai pasakytina apie krizę Viduriniuosiuose Rytuose – išnykus nestabilumui, namų ūkio bei korporacinis sektoriai sumažino savo įsiskolinimus. Tvirtėjant finansiniams balansams, stiprėjo veiklos aktyvumo pagrindas.

4. Daugelio besivystančių šalių pastangos stiprinti savo ekonomiką

pastaraisiais metais pradėjo duoti vaisius. Nors išsivysčiusiose šalyse ekonominis aktyvumas ir mažėjo, besivystančiose, krintant palūkanų normai, ekonominis aktyvumas pradėjo didėti.

IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS. Po tam tikro suaktyvėjimo JAV ir Kanadoje 1991 m. pabaigoje vėl išryškėjo ekonomikos smukimas. Tuo pat metu D. Britanija jokio pakilimo nepatyrė. Ekonominės veiklos mažėjimas buvo būdingas Japonijai ir Europai. Šiaurės Amerikoje 1992 m. ekonominė veikla suaktyvės, tačiau tam tikri duomenys rodo, jog aktyvumo kilimas tebesvyruos. Pagrindinės to priežastys – namų ūkio ir įmonių pastangos sumažinti įsiskolinimus, taip pat kai kurių kainų nepastovumas. Europoje ekonominį augimą riboja gana aukštos palūkanų normos. Apskritai verslo ir vartojimo sferos pasitikėjimas vienas kitu 1991 m. pabaigoje smuko daugelyje šalių.

Silpnėjant ekonominei veiklai, trumpalaikių kreditų palūkanų norma žymiai sumažėjo JAV, Kanadoje, Japonijoje ir D. Britanijoje. Nors gamybos potencialo panaudojimo lygis buvo ggana žemas (išskyrus Japoniją) ir sumažėjo galimybės realizuoti vertybinius popierius, palūkanų normos kritimas padėjo sušvelninti ekonomikos smukimą ir pagerinti aktyvumą be didelio infliacinio spaudimo. Tačiau tolesnis padėties nėra garantuotas, ir reikia iš anksto ruoštis tam atvejui, jeigu pradėtų augti infliacinis spaudimas. Šiuo atveju finansinė veikla turėtų būti nukreipta tam, kad neatsirastų palankių sąlygų pernelyg lengvai realizuoti vertybinius popierius – būtent to nesugebėta išvengti suaktyvėjimo laikotarpiais, buvusiais po dviejų smukimo periodų.

Europoje augimas žymiai sulėtėjo 1991 m., ir manoma, kad 1992 m. ekonomikos vystymasis taip pat išliks prislopintas. Vystymuisi ir toliau trukdo struktūrinės kliūtys. Kai kurios nedidelės valstybės šiuo metu bando prisitaikyti prie finansinių apribojimų, atsiradusių devintojo deš. Pabaigoje. Naujas ribojantis faktorius yra “kieta” Vokietijos finansinė pozicija, kurios laikytis verčia infliacinis spaudimas. Kai kurias Vokietijos partneres tokia pozicija patenkina, nes ir joms svarbu toliau mažinti infliaciją. Tačiau daugelyje Europos šalių infliacija sumažėjo. Kitoms Europos šalims, tarp jų ir potencialioms Europos bendrijoms šalims, būtina garantuoti valdžios stabilumą, užtikrinti, kad bus vykdomi įsipareigojimai, laikytis bendrų ekonomikos ir finansų sąjungos reikalavimų, mažinti infliaciją ir stiprinti nuosaikaus augimo procesą.

Apskritai labai svarbu, kad trumpalaikiai ekonominiai tikslai būtų suderinti su perspektyvine nuosaikaus augimo strategija, kurios laikomasi nuo devintojo deš. Pradžios. Pagrindiniai šios strategijos tikslai yra pasiekti kainų

stabilumą, kuris garantuotų žemą ir stabilią infliacijos normą, neturinčią didelės įtakos ekonominiams sprendimams, skatinti taupymą siekiant sumažinti visuomeninio sektoriaus deficitą, pašalinti visas kliūtis efektyviam išteklių išdėstymui ir užtikrinti aukštą užimtumo lygį atitinkamu struktūrinės reformos laikotarpiu.

Didelis struktūrinis biudžeto deficitas yra pati didžiausia kliūtis siekiant pasitenkinamo neinfliacinio augimo nuosaikaus vystymosi laikotarpiu. Tai rodo JAV, Italijos, Kanados pavyzdys. Išsivysčiusioms šalims šiuo metu tenka didelė atsakomybė už tai, kad būtų stiprinamas pasitikėjimas biznio sluoksniuose, kuris šiuo metu yra labai trapus. Taip pat būtina įveikti įįtampą prekybiniuose santykiuose. Šie uždaviniai, be abejo, yra susiję politine parama, kuri reikalinga siekiant išsklaidyti įtampą prekyboje ir pašalinti kliūtis, trukdančias ją plėtoti.

BESIVYSTANČIOS ŠALYS. Besivystančių šalių grupė (čia nepriskiriama Rytų Europa ir buvusi TSRS) tikisi sustiprinti ekonomiką ir pasiekti, kad 1992 – 1993 m. bendrasis nac. Produktas išaugtų vidutiniškai 6 proc. Per metus, palyginti su 3,5 proc. 1990 – 1991 m. Ekonominio stiprėjimo atspindys yra gamybos atnaujinimas, kuris šiuo metu pastebimas Viduriniųjų Rytų regione. Daugelyje šalių ekonominis augimas yra vvykdomų reformų ir stabilizacijos rezultatas. Spartesniam ekonomikos plėtojimui besivystančiose šalyse teigiamos įtakos turės ir trumpalaikių paskolų palūkanų normos sumažėjimas Šiaurės Amerikoje bei Japonijoje. Poveikį joms, be abejo, darys ir ekonominis pagyvėjimas išsivysčiusiose šalyse.

Vakarų šalių vidaus politika, požiūris į besivystančias ššalis pastarųjų ekonomikos perspektyvai taip pat labai svarbu. Ši reikšmė pasireiškia investicijų ir eksporto politika.

Struktūrinės , kurių tikslas – sustiprinti bei efektyviai išdėstyti išteklius, konsoliduoti finansus – yra būtinas sėkmingo ekonominio reguliavimo kursas. Nenormalaus finansinio deficito pašalinimas padidina šalies viduje esančias santaupas ir sumažina priklausomybę nuo užsienio kredito, o tai savo ruožtu didina pasitikėjimą ir skatina privačias investicijas. Patirtis rodo, kad finansų konsolidacija turi didelės įtakos sėkmingam