Pinigai

TURINYS

ĮVADAS ` 2

1. PINIGŲ KILMĖ 3

1.1. Pinigų kilmės teorijos 3

1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai 5

1.3. Metaliniai pinigai 7

1.4. Pirmykštės monetos 8

2. PINIGŲ FUNKCIJOS 10

2.1. Funkcijos 10

2.2. Funkcijų sąveikos 12

3. VIDINIS IR IŠORINIS KONVERTAVIMAS 13

4. INFLIACIJA 14

4.1. Aukso standartas – žema infliacija 14

4.2. Infliacijos priežastys 14

5. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS 16

5.1 Pinigų formos 16

5.2.Šiuolaikiniai pinigai 16

5.2.1. Pinigai siaurąja prasme 17

5.2.2. Pinigai plačiąja prasme 18

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 271. PINIGŲ KILMĖ

1.1. Pinigų kilmės teorijos

Istorikai ir ekonomistai beveik iki pat XIX a. vidurio buvo įsitikinę, kad pinigai yra sąmoningas žmogaus valios padarinys. Vieni manė , kad pinigus sukūrė kolektyvinė žmonių valia, atseit kuri nors gentis vieną gražią dieną sugalvojusi ir pradėjusi vartoti pinigus; kiti skelbė, kad pinigai atsiradę kurio nors valdymo įįsakymu.

XVIII a. t.y racionalizmo amžiuje, filosofai ir istorikai ne tik pinigų , bet ir kalbos, tikybos, bei valstybės atsiradimo priežasčių ieškojo sąmoningame žmogaus valios akte. Bet apie XIX a. vidurį visas racionalias teorijas ėmė griauti įvairios empirinės filosofijos srovės ir gamtos mokslų išplėtoti indukcijos metodai. Subjektyvi, racionali pinigų kilmės hipotezė pradedama keisti objektyvia, empiriškai evoliucine pinigų atsiradimo teorija.

Racionalistams buvo galutinai suduotas smūgis 1892 metais pasirodžius V.Ridžvėjaus knygai, kurioje buvo teigiama, kad pinigai yra ilgos, savaimingos, kultūrinės raidos padarinys. Pinigai vveikiausiai bus atsiradę visai atsitiktinai, bet , atitikdami tuometines ūkio sąlygas, greit prigijo ūkiškuose žmonių santykiuose. Tolesnė pinigų raida buvo varoma iš dalies grynai instinktyviais žmonių kolektyvo veiksmais, iš dalies visai jau sąmoningais paskirų žmonių žygiais. Ši objektyvi, su tautos ūūkio raida susijusi teorija gali būti pavadinta empiriškai evoliucine teorija, kuri suskyla dar į kelias teorijas, kurių svarbiausios būtų: 1) mainų teorija, 2) mokėjimų teorija, 3) sakralinė teorija

1) Mainų teorija. Ši teorija yra pati seniausia. Jau Aristotelis (384-322) aiškino pinigų atsiradimą mainais ir teims mainams vertės mato reikalingumu. Neabejotina, kad mainai galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo jau atsiradusi privati nuosavybė, nes tik tai ,ką turime nuosavo galime duoti mainais kitam. Nuosavybės sąvoka savaime iškelia nuosavybės keitimo mintį – mainus. Paprastai mainai prasideda tais daiktais, kurie jau buvo pasidarę privatinės nuosavybės objektais.

Žmonės stato du daiktus vienas prieš kitą, juos lygina, vertina. Mainomųjų daiktų vertės lygybę iš karto žmogus nustatinėja grynai išoriniais požymiais. Senovės žmogus savo primityviomis priemonėmis vis dėlto šiaip taip ppajėgia nustatyti išorinius daiktų požymius, tačiau tie požymiai dar ne visuomet parodydavo vidinę daiktų vertę, kuri mainams turėjo pirmaeilę svarbą. Ta vidinė vertė buvo laikoma kažin kuo objektyviu, glūdinčiu pačiame daikte, ir dėl to jos nustatymas primityviam žmogui buvo tikrai nelengvas dalykas. Tačiau ir tai vidinei daiktų vertei nustatyti buvo surastas daiktas, kuris atrodė tinkamiausias vertės matas. Tokiais daiktais virto dramblio kaulas, už, kurį galėjau įsigyti brangesnius daiktus, kaulo kiaukutų virvelė virto žuvų vertės matu

Yra istorikų ir ekonomistų, kurie pirmykščiuose vvertės matuose nori jau matyti pirmuosius pinigus. Bet pirmieji pinigai atsirado tik tuo momentu, kada žmogus paėmė mainais tokį daiktą, kuris tiesiogiai jam ir nebuvo reikalingas, kuris patsai netenkino jokio medžiaginio reikalo, bet už kurį žmogus galėjo įsigyti kitų jam reikalingų tiesiogiai jam naudingų daiktų, kurie jau patys betarpiškai tenkino jo ūkiškus reikalus.

Juo labiau vystėsi ūkio gyvenimas, juo didesnis daiktų skaičius virsdavo tokiais nesunaudojamais dalykais, kuriais buvo galima mainikiauti. Juo labiau didėjo mainikiavimo objektų skaičius, juo sunkiau buvo galima surasti žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalingas tas daiktas, kurį norima duoti mainais, kad gautų sau reikalingų dalykų.

Taigi žmonės jau iš anksto ėmė rūpintis įsigyti tokių daiktų, kurie dažniausiai buvo kitų pageidaujami, nes tik tokiu būdu galima buvo išvengti bereikalingų mainų tarpininkų. Tokiu visai natūraliu būdu žmonės galėjo pradėti ieškoti mainams tokių daiktų, kurie patys tiesiogiai nebuvo jiems reikalingi, bet kuriems tarpininkaujant lengviau buvo galima įsigyti kitų jam tiesiogiai reikalingų dalykų.

Kai tas “nežinomas žmogus” pirmą kartą žmonijos istorijoje paėmė mainais tiesiogiai jam nereikalingą daiktą vien tuo tikslu, k.ad vėliau už jį gautų jau tiesiogiai reikalingų dalykų, tuomet ir įvyko pinigų gimimo valanda, nes tuomet daiktas, buvęs iki šiol vien mainų objektu, atseit preke, virsta mainų tarpininku, mainų įrankiu, arba, trumpai ssakant, virsta pinigu.

Taigi pinigų atsiradimas suskaldo mainomuosius daiktus į dvi dideles rūšis: vieni daiktai pasidaro mainų įrankiais, arba pinigais, kiti daiktai pasilieka, kaip ir buvę, mainų objektais, arba prekėmis.

2) Mokėjimo teorija. Ši teorijos šaka yra mažiau paplitus . Jos kūrėjai mano, kad ne mainai bus pinigus sukūrę, nes mainai yra atsiradę tik vėlesniame ūkiškos raidos etape. Anksčiau nei žmonės ėmė mainikiauti tarp savęs, jie jau mokėjo savo ar svetimos genties vyresniesiems dovanas, duokles, baudas.

Tie visi daugiau ar mažiau priverstiniai mokėjimai ir bus sukūrę pinigus, nes vartojamais tokiems mokėjimams daiktais pamažu pradėta matuoti kitų daiktų vertę, imta tokius daiktus taupyti, kad, mokėjimo laikui atėjus, turėtų kuo užsimokėti. Vėliau imta tokiais daiktais ir mainikiauti , nes noriai ima tokius daiktus, kuriais galima atsiteisti ir vyresnybei.

3) Sakralinė teorija. B.Laumio veikale “Heiliges Geld” ieškoma pinigų kilmės kulto apeigose. Daiktai, kuriais buvo mokama kunigams ir aukojama dievams, pamažu virsta ir mainų įrankiais, būtent tais daiktais pradedama mainikiauti, tie daiktai yra visų pageidaujami, nes visi turi atlikti kulto prievoles. Pinigai yra teisės, tai yra dievų teisės padariniai. Taip pat Laumas mėgina aiškinti ir kitus pinigų privalumus. Taip, pavyzdžiui, senovinio kulto apeigose daiktų atvaizdai dažnai buvo laikomi tuo pačiu, kuo ir patys daiktai, kaip pasitaiko ir mūsų dienų mmagijoje. Panašiai, mano Laumas, esą ir su popieriniais pinigais, bankų notomis, ar nepilnavertėmis biloninėmis monetomis, ir tie visi dalykai laikomi grynais pinigais, nors jie ir neturi patys savyje tos vertės, kuri jiems teikiama. Liaudies vaidentuvė sieja pinigus su piktųjų dvasių veiksniais; inteligentiški valdžios organai deda monetose įvairius tikybinio turinio įrašus. Tie visi dalykai taip pat rodo, kad pinigų kilmė yra susieta su kulto įpročiais.1.2. Pirmykščiai daiktiniai pinigai

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tinkamos ekonominės sąlygos, kurių svarbiausios būtų: 1) asmeninė žmogaus laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės; 2) individuali, bet kilnojamo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būti mainų objektu; 3) darbo pasidalijimas, nes kur viskas, kas reikalinga gaminama savame ūkyje, ten nėra vietos mainams.

Primityviems pinigams atsirasti užteko, kad tos trys nurodytos sąlygos būtų buvusios bent savo užuomazgoje. Atitinkamai toms trims pirmykščio gyvenimo sąlygoms rikiavosi ir įvairios pirmykščių pinigų rūšys, nes pinigai visur ir visuomet yra labai artimai susieti su visomis ūkio gyvenimo sąlygomis.

Kaip nuosavybė iš karto atsiranda nebūtiems gyvenimui dalykams, taip lygiai ir pirmuosius pinigus sudaro nebūtini gyvenimui dalykai. Pirmaisiais pinigais virsta pigesni ar brangesni prabangos daiktai. Tasai reiškinys, kad nebūtini gyvenimui dalykai pasidarė pirmaisiais pinigais, tenka aiškinti dviem veiksniais: ekonominiu ir

psichologiniu. Pirmieji pradeda mainytis turtingesnieji žmonės, kuriems rūpėjo įsigyti prabangos daiktų. Tokie daiktai turėjo paklausą ir todėl už juos buvo galima gauti kitų ir būtinų gyvenimui dalykų. Tie daiktai už kuriuos ir buvo galima gauti visų reikalingų daiktų, ir virsta paprastai pinigais.

Antras veiksnys buvo psichologinio pobūdžio. Tas veiksnys kaip tik ir nulėmė, kad tie daiktai, kurie gyvenimui būtini, be kurių žmogus gali išsiversti, ir pasidarė pinigais. Visų būtinų gyvenimui dalykų žmogus tėra reikalingas tik tam tikro, griežtai riboto kiekio, tuo ttarpu tų dalykų, kurie tenkina žmogaus tuštybę, norą išsiskirti iš kitų žmonių, parodyti pasauliui savo didybę, galią, tokių dalykų troškimas ir pageidavimas nežino jokių ribų. Labai dažnai juo daugiau tokių dalykų turima, juo didesnis jų noras bei alkis atsiranda.

Įvairių amžių įvairios tautos yra laikiusios pinigais įvairiausius daiktus. Kurios tautos kuriuos daiktus laikė pinigais, nulėmė turbūt ekonominės, socialinės ir politinės kiekvienos tautos gyvenimo sąlygos. Neretai pasitaikydavo, kad ta pati tauta savo vidaus rinkoje turėjo vienus pinigus, prekiaudama su svetimomis gentimis, turėjo kkitus pinigus, atseit tokius pinigus kurie buvo svetimųjų pageidaujami. Galime išskirti tokias pirmykščių pinigų rūšis:

1) Sraigių kiautai ( kiaukutai ) . Įvairiausių sraigių kiaukutai buvo vartojami pinigais, bet labiausiai buvo paplitę kauro kiaukutai. Visose Ramiojo vandenyno salose iki pat paskutiniųjų laikų ttie kauro kiaukutai buvo laikomi pinigais. Jų randama ir senovės Ninevijos griuvėsiuose, ir Pietų Rusijos kurganuose, ir pagaliau senovės vokiečių, švedų ir anglų kapuose.

2) Audiniai. Audiniais buvo mokamos duoklės ir kontribucijos bei išperkami vergai. 945m. rusų taikos sutartis su graikais sako, kad už vieną vergą bus duodami du audinių gabalai. Kryme dar XIII a. prekės buvo vertinamos audinių kaina. Laukiniai Afrikos, Amerikos ir Australijos gyventojai ir dabar vartoja audinius kaip vertės matus.

3) Namų ruošos įrankiai: indai ir darbo įrankiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakraščių žmonėms – meškerės. “Iliados” duomenimis, graikai pinigais laikė metalinius ir molinius puodus, vazas, trikojus ir geležines gerves. 1886m. Kretos salos iškasenose buvo rasti senovės Gurnijos įstatymai, kurie įsako imti bbaudas metaliniais puodais ir trikojais .

4) Kailiai. Girių gyventojams dažnai pinigais būdavo kailiai, kurie slavų ir buvo vadinami odiniais pinigais. Kailius vartodavo vietoje pinigų kartaginiečiai, skandinavai, amerikiečiai, kirkizai taip pat ir senovės lietuviai.

5) Galvijai. Visos klajoklių, normadų tautos vartodavo kaip pinigus galvijus. Pagal galvijų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Lotynų pinigų pavadinimas pecunia yra kilęs iš žodžio pecus – galvijai; kapitalas nuo caput – galva, galvijų galva iš ko vėliau kilo senovinis prancūzų .chaptel – galvijų pelno tikslais nuomojimas. Mūsų skatikas, slaviškas sskotik, skot, lenkiškas skotec atsirado iš gotiško skatts, kas reiškia galvijai, iždas, mokestis, turtai. Iš to paties kamieno kilęs ir dabartinis vokiškas žodis Schatz – turtas. Pas žydus galvijai ir pinigai turi tą patį pavadinimą kessept, indų pinigais rupia yra kilęs iš sanskritų rupa – galvijai. Tie visi pinigų pavadinimai parodo kaip, kaip arti yra susietos pinigų ir galvijų sąvokos. Visos tautos gyvenančios prie Viduržemio jūros, turėjo vieną piniginį vienetą, jautį. Tas piniginis vienetas įsigali visoje vidurinėje Europoje ir Azijoje. Vokietijoje galvijų pinigai išsilaikė iki pat X a.

6) Vergai. Vergų prekyba buvo pelningas verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių kitų dalykų, todėl vergai lengvai pasidarė kitų daiktų vertės matu.

Be tų visų nurodytų pirmykščių pinigų, buvo dar daug įvairių kitų daiktų, kurie įvairiais laikais įvairiuose kraštuose buvo laikomi pinigais: žuvys, žuvų odos, briedžiai, tabakas, medvilnė, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas.1.3. Metaliniai pinigai

Kai žmonės pradėjo apdirbinėti metalą greitai pastebėjo įvairių metalų vartojimo galimumus, metalo dirbinių naudingumą ir pagaliau kai kurių metalų grožį. Metalo privalumai padaro juos plačiai pageidaujamais dalykais. Varis, švinas, geležis, sidabras ir auksas greitai įgyja didelę reikšmę įvairių tautų gyvenime.

Brangieji metalai, turtingesniųjų žmonių turimi, visų pageidaujami ir todėl dažnai mainomi, lengvai pasidaro mainų įrankiu. VVienodo svorio to paties metalo gabalai keičiami vieni kitais. Metalus nesunku vienus nuo kitų atskirti spalva, svoriu ir kietumu. Lengvumas metalus skaldyti ir lydyti leidžia metalais vykdyti stambius ir smulkius mokėjimus, ko žinoma negalima padaryti su kitais daiktais: indais, audiniais, įrankiais, vergais ir pan.

Mažo didumo ir menko svorio brangieji metalai vis dėl to turi palyginti didelę vertę, todėl patogu juos laikyti bei saugoti. Jie labai sunkiai bet kuriais cheminiais ar fiziniais procesais sunaikinami ir todėl labai mažai jų teprapuola. Jų atsarga yra palyginti pastovi, ir todėl kasmetinis brangiųjų metalų prieaugis, bent staigiai , žymiai nepakeičia tos atsargos didumo. Tasai metalų atsargos pastovumas nemažai padėjo metalams virsti pinigais.

Spėjama, kad auksas ir sidabras, galbūt dar anksčiau elektronas, pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovės Babilonijos žemėse. Dantiraščio raštas aiškiai rodo, kad apie 2500m. prieš Kristų babiloniečiai jau mokėdavo brangiaisiais metalais. Tačiau turima pagrindo spėti, kad metalai buvo vartojami mokėjimams anksčiau gyvenusių Babilonijos žemėse aukštos kultūros šumerų tautos ( 4000-2000m. pr. Kr. ). Iš Babilonijos piniginė sistema persimeta į Egiptą, vėliau į Europą, Graikiją.

Kai ėmė smarkiau augti žmonių turtai, kilti ūkio kultūra, kai žymiai padidėjo mainų skaičius ir mainomųjų daiktų vertė, pradeda išnykti pigesniųjų metalų geležies, švino ir vario ppinigai. Tikraisiais pinigais pasidaro auksas ir sidabras.1.4. Pirmykštės monetos

Brangieji metalai nors ir turėjo visus pinigams reikiamus privalumus, tačiau jie negalėjo visai tinkamai tarpininkauti ekonominiame žmonių santykiavime, nes 1) nepatogu buvo kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį ir 2) sunku buvo patikrinti metalo grynumą. Taigi, brangieji metalai pradėti liedinti tam tikro nusistovėjusio pavidalo gabalais. Vėliau tie gabalai gauna tam tikrus įkirtimus, kurie turėjo parodyti, kaip prireikus patogiausia skaldyti. Dažniausiai vartojami gabalai buvo lazdelės, vinys ir spiralinės vielos, rinkės. Maždaug vienodo svorio gabalai dar nebuvo monetos tikrąja to žodžio prasme. Jiems trūko metalo grynumo požymių.

Metalų gabalai, keisdami savo pavidalus, perėjo ištisą raidos etapų eilę, kol virto tikrosiomis monetomis. Tokius monetų raidos etapus ryškiai rodo Romos pinigų istorija. Romėnai iš karto vartojo kaip pinigus vienodo svorio, bet nevienodos formos vario gabalus. Dar vėlesnių romėnų pinigai atrodo kaip varinės plokštelės, kuriose iškalti galvijų atvaizdai. Pagaliau atsiranda vieni ar dviejų svarų vario rinkės, kurio pėdsakų galima pastebėti ir modernių tautų piniginio vieneto pavadinimuose: italų lira ir priešrevoliucinis prancūzų livras iš lotynų libra, svaras; dabartinis anglų svaras žymimas raide ₤, t.y. pirmąja raide žodžio libra.

Patsai vardas “moneta”turi ryšių su lotynų žodžiu moneo , t.y. įspėju, primenu. Monetos vardu romėnai garbino deivę Junoną, kuri juos įspėdavusi gresiančių

pavojų valandą. Tos Junonos Monetos šventykloje buvusi romėnų pinigų kalimo įmonė, ir todėl toje šventykloje pagaminti pinigai imti vadinti monetomis. Patys romėnai monetą paprastai vadindavo nummus , iš graikų žodžio numosnomos , t.y. įstatymas.

Kokia buvo pirmųjų pinigų forma nėra tiksliai pasakyta. Vieni skelbia, kad pirmosios monetos buvusios kiaušinio pavidalo, kitiems atrodo jos buvusios ovalinės metalo skardelės, kuriose iš abiejų pusių buvo įspausti ženklai ar atvaizdai.

Monetos paprastai buvo gaminamos iš aukso, sidabro ir vario. Mažoji Azija turėjo auksinius pinigus, Graikija –– sidabrinius, Roma – varinius. Iš karto kiekvienas kraštas gamindavosi monetas tokio metalo, kurį rasdavo savo žemėse. Jų išradimas buvo nepaprastai svarbus, labai teigiamas ekonominės pasaulio raidos įvykis. Moneta ne tik žymiai sustiprino ir labiau išplėtė ekonominius žmonių santykius, bet ir smarkiai padidino ekonominę žmogaus kūrybą.

Nors patsai monetų išradimas buvo, be abejo. Kultūrinė žmonijos pažanga, tačiau daug turėjo amžių praeiti, kol galėjo visiškai pasireikšti visa ekonominė monetų reikšmė. Tai atsitiko maždaug antroje XVIII a. dalyje ir XIX a. pradžioje. ŽŽmonijos istorijoje buvo nemaža tokių veiksnių, kurie trukdė tinkamą monetų raidą ir nedavė joms parodyti viso savo pajėgumo ekonominiame žmonių santykiavime. Svarbiausi jų: 1) silpna, menka monetų gamybos technika, kuri nepajėgdavo nukalti griežtai to paties svorio ir aiškiai vienodo grynumo mmonetų; 2) monetų susidėvėjimas. Pasaulyje eidavo daugybė sudilusių, nebetekusių savo pilnos vertės monetų, kurias vengdavo imti visi žmonės; 3) sąmoningas monetų bloginimas. Monetas blogindavo dviem būdais: a) monetas gaminta senojo svorio ir senojo pavadinimo, bet iš blogesniojo metalo; b) monetas gamindavo senojo metalo ir senojo pavadinimo, bet mažesnio svorio.

Kai išnyko beveik visi veiksniai, kurie trukdė teigiamą monetų raidą, kai pati monetų gamybos technika virto labai tobula, kai aiškūs teisiniai nuostatai sutvarkė monetų gamybos, apyvartos ir likvidavimo kelius, kaip tik tuo pačiu metu, būtent XIX a. pradžioje, užkerta kelią tolesniam monetų įsigalėjimui didelis jos konkurentas – banko nota. Dar XVIII a. banko nota buvo vien tik bankų tarpusavio mokėjimo priemonė; XIXa. pradžioje banko nota pasidaro svarbiu kredito įrankiu, būtent virsta prekybos ppinigu; 1890-1900m. nota eina drauge su monetomis kaip lygios joms vertės pinigas; nuo 1900m. notos vis labiau pradeda pralenkti metalo pinigus ir greitu laiku pasidaro svarbiausia mokėjimo priemone; pagali.au nuo Didžiojo karo pradžios notos tampa vieninteliu tikru pinigu, nes pilnos vertės metalo pinigų, atseit aukso monetų, nebelieka apyvartoje.

Kai išnyko monetų bloginimo pajamos, XVIII ir XIX a. įvairių kraštų valdžios mėgina atsigriebti popierinių pinigų gamybos pelnais. Popierinių pinigų gamyba, nepateisinama krašto prekių apyvarta, techniniu terminu vadinama infliacija, veikė visai panašiu bbūdu krašto ūkį, kaip ir monetų bloginimas. Valdžios dažnai imdavosi infliacijos priemonių ne vien ieškodamos iždui lengvai gaunamų pajamų, bet ir verčiamos tokių sunkių viešojo gyvenimo sąlygų, kurioms visi kiti iždo pajamų šaltiniai buvo uždaryti. Kai įsigalėjusios infliacijos padariniai imdavo naikinti tautos ūkio gajumo syvus ir tuo pakirsdavo paties viešojo ūkio pajėgumą, valdžios tuojau pat griebdavosi energingų kovos priemonių su infliacija arba, techniniu terminu sakant, pradėdavo varyti defliaciją.

Taigi, moderni valstybė, ką tik suskubusi gimti, tuojau pat imasi globoti krašto ūkį ir didelį dėmesį skiria ūkio pagrindui – pinigams. Ji pasiima pinigų gamybos teisę. Pinigų santvarka yra susieta ne tik su suverenios valdžios teisėmis, bet ir su viso krašto ekonominiu, kultūriniu ir politiniu gyvenimu.

Monetų ir suverenumo saitai turi ne tik istorinės, bet ir grynai gyvenimiškos reikšmės. Žmonės mato iškaltus monetose suverenios valdžios ženklus, kurie rodo tos valdžios susirūpinimą pinigų reikalais, todėl patys ima mažiau kreipti dėmesį į monetų medžiagą. Tokia gyvenimiška monetų ženklų reikšmė labai palengvino pakeisti monetas popieriniais pinigais. Popieriaus gabalas, pažymėtas valdžios ženklais, gaminamas ir leidžiamas į apyvartą valdžios autoritetu, virto ir žmonių akyse teisėtu, tikru pinigu, kai tuo pačiu metu svetimų kraštų monetos pasidarė vien tam tikra savotiškos rūšies prekė.2. PINIGŲ FUNKCIJOS

2.1. Funkcijos

Ekonomistai apibūdindami pinigus teigia, kkad jų negalima apibūdinti vien tik kaip grynuosius pinigus, ar apibrėžti kaip turtą. Pinigus apibūdina jų funkcijos. Pinigai yra viskas kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba labai likvidi kaupimo priemonė.

Mainų tarpininkas. Ši pinigų funkcija yra aiški. Į pinigus keičiame prekes ir paslaugas, o po to šiuos pinigus – į tas prekes ir paslaugas, kurių norime įsigyti. Tokia karuselinė mainų sistema padeda išvengti didelių nepatogumų, būdingų natūriniams mainams, vadinamojo abipusio norų sutapimo. Ką reiškia toks norų sutapimas? Kad įvyktų natūriniai mainai, reikia atrasti tą, kas nori įsigyti prekių ir paslaugų, kurių mes norime įsigyti.

Tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Tai tokai mainų sistema, kurioje žmonių grupė keičia savo prekes ne tiesiai į tas, kurių jų nori, bet į tokias, kurių, jų įsitikinimu, norės tie, kurie dabar turi pirmiesiems reikalingų prekių. Pagaliau tuos produktus galima pirma panaudoti mainams, o po to jie tampa pinigais.

Mainai gali paplisti, jeigu didelės infliacijos metu žlunga pinigų sistema ir kainos kiekvieną dieną dvigubėja. Tokiu atveju pinigai taip menkai išsaugo vertę, kad net labai trumpas laikas tarp pinigų gavimo ir jų išleidimo yra per ilgas, todėl kai kurias, nors ir ne visas operacijas yra geriau atlikti mainais.

Kartais nnatūriniai mainai gali būti praktikuojami ir tada, kai įstatymai reglamentuoja kainų minimumą arba kai pardavėjai gali išlaikyti savo prekių kainas ir neprarasti rinkų, kai pasiūla prašoka paklausą. Taip pat šie mainai praktikuojami ir visiškai normaliomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, keičiant vieną automobilį į kitą. Natūriniai mainai įsigali tose šalyse, kur yra dideli mokesčių tarifai, pavyzdžiui Švedijoje; mat tai yra būdas išvengti mokesčių.

Vertės matas ir būsimųjų mokėjimų priemonė. Antroji pinigų funkcija – matuoti vertę. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Šiuolaikinėje ekonomikoje vertę reikia nuolat lyginti; pirkėjai turi lyginti daugybės pardavėjų pasiūlymus, o tai padaryti būtų gana sunku, jeigu kiekvienas pardavėjas savo prekių kainas nustatytų, lygindamas su įvairiomis prekėmis. Pavyzdžiui, kaip nustatyti, kurioje parduotuvėje pigiau, jeigu viena parduotuvė prašo dviejų svarų sviesto už vieną svarą jautienos, o kita parduotuvė už svarą jautienos prašo 10 pieštukų. Norint gerai apsispręsti, reikia žinot santykį, kuriuo remiantis, bet kuri prekė yra keičiama į kitas.

Apskritai, turint N prekių ir neturint vertės mato, galima sužinoti, kad tarp jų yra (N-1)N/2 keitimo santykių. Viskas pasidaro paprasčiau jeigu vieną iš prekių padarome vertės matu. Dabar jau lieka N-1 santykių skaičius. Taigi, vertės matas leidžia sutaupyti labai daug mūsų pastangų. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, jog kažkas turi reikalų su

200 įvairių daiktų. Turint vertės matą, jam arba jai reikės nustatyti 199 kainas, išreikštais vertės mato terminais. O tuo tarpu neturint vertės mato teks skaičiuoti 19900 keitimo santykių.

Dar vienas didelis vertės mato pranašumas – apskaitos paprastumas.

Viena iš specifinių pinigų, kaip prekės vertės, mato, funkcijų – būsimų mokėjimų priemonė. Tai matas, kuriuo išreiškiami būsimieji mokėjimai. Naudojantis vertės matu, atsiranda rimtų problemų, nes, nelaimė, mes visi pajuntame, jog pinigų vertė visą laiką kinta. Šiuo požiūriu pinigai yra labai menkas vertės matas.

Kaupimo ppriemonė. Pinigai gali pasitarnauti ir kaip kaupimo priemonė. Šiuo požiūriu pinigai turi keletą ypatumų. Vienas iš jų yra tai, kad pinigai nereikalauja jokių operacijų išlaidų arba tos išlaidos yra labai mažos. Operacijų išlaidos – tai papildomos pinigų ir laiko sąnaudos, kurios neišvengiamos, keičiant vieną daiktą į kitą. Žmonės, nusprendę kaupti bet kokį turtą, privalo nusipirkti šio turto už pinigus, gautus kaip pajamos. Vėliau, panorus vietoj šio turto įsigyti prekių ar dar ko n.ors, ši turtą reikia iškeisti į pinigus. Abi ššios operacijos – pinigų keitimas į turtą, vėliau šio turto keitimas vėl į pinigus – susijusios su išlaidomis.

Kita pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybė yra tai, kad išreikšta pinigais, vertė yra tvirta. Tai labai svarbu, nes paprastai visos skolos yra vertinamos ppinigais. Vadinasi, pinigai turi tvirtą vertę skolų ir kitų įsipareigojimų (pvz., nuomos mokėjimo) atžvilgiu.

Dvi esminės pinigų, kaip kaupimo priemonės, savybės yra galimybė išvengti didelių sandėrio išlaidų ir tvirta pinigų vertė skolų atžvilgiu. Prie šių pridėkime dar dvi savybes. Pirma, pinigų ir vertė svyruoja prekių ir paslaugų atžvilgiu. Vadinasi, jeigu kas nors nori turėti tokį turtą, kurio prekių ir paslaugų perkamoji, lygiai kaip ir skolų mokomoji galia stabili, pinigai iš tikrųjų tam tikslui idealiai netinka. Kadangi daugelis iš mūsų pinigus naudojame daugiausia prekėms pirkti, tai gali atrodyti, kad jie nėra tokia gera kaupimo priemonė, nes tai turtas, kurio kaina kinta. Jeigu toks tvirtinimas turi bent kiek tiesos, tai jau yra dingstis svarbioms išlygoms. Įvairių turto rūšių bei prekių ir paslaugų kainos ssvyruoja ne sutartinai. Vadinasi, tie žmonės, kurie, tarkim, turi įsigiję paprastų akcijų arba prekių atsargų, turėtų suprasti, kad, atmetus infliaciją, jų turtas mažėja labiau negu laikant pinigus. Deja, tikrai patikimos apsaugos nuo infliacijos nėra. Antra, turėtume atsiminti, kad tam tikros pinigų rūšys (pačios praktiškiausios, pvz., grynieji pinigai) nebūtinai yra pelningos.

2.2. Pinigų funkcijų sąveika

Paprastai tas pats piniginis vienetas atlieka visas pinigines funkcijas. Tai yra todėl, kad būtų labai nepatogu naudoti skirtingus piniginius vienetus kaip mainų tarpininką ir kaip vertės matą. Pavyzdžiui, įįsivaizduokime, kad mainuose tarpininkauja sidabrinės monetos, o vertės matas, kuriuo remiantis nustatomos kainos yra auksinės monetos. Tokiu atveju kiekvieną kartą perkant mintyse reikėtų skaičiuoti, kiek reikia duoti pirkliui, kad ta suma atitiktų auksiniais pinigais nustatytą kainą. Pagaliau, kaip ką tik buvo pažymėta, pinigų, kaip kaupimo priemonės, pranašumas yra labai aiškus tada, kai patys piniginiai vienetai yra ir mainų tarpininkai (išvengiama sandėrių išlaidų), ir kaip vertės matas (turint tvirtą vertę skoloms mokėti). Dėl to ir reikia, kad visas funkcijas atliktų tas pats piniginis vienetas.3.VIDINIS IR IŠORINIS KONVERTAVIMAS

Prisiminkime Svietų Sąjungos gyvavimo metus. Kai centrinės valdžios nustatytos kainos buvo žemesnės negu tos, kurios paklausą sulygintų su pasiūla, t.y. kurios rinką subalansuotų, to rezultatas buvo ilgėjančios eilės prie parduotuvių.

Kai vien pinigų nepakanka reikiamoms prekėms ir paslaugoms gauti, ekonomika smunka iki barterinės ekonomikos lygio. Užuot naudojus pinigus kaip mokėjimo priemonę, reikia griebtis kitų gėrybių ir naudoti jas kaip priemones gaunant tai, ko reikia. Pinigų kaip mokėjimo ir kaip vertės saugojimo priemonių funkcija pamažu žlunga. “John’as Carre aprašo, kaip romano “Russian House” veikėja priversta bilietus į filharmoniją naudoti kaip mokėjimo priemonę, pirkdama importinį muilą, kuris po to turi būti keičiamas į languotą grynos vilnos atraižą audinių parduotuvėje” (A.J. Isachsen, C.Hamilton, 1992, p.161).

Kai pinigai neatlieka savo vaidmens, ssakome, kad jie tampa nekonvertuojami, t.y. tampa “neiškeičiami”.

Sovietų Sąjungos rublis beveik buvo praradęs savo vidinį konvertavimą; jis beveik neatliko vidaus mokėjimo priemonės vaidmens. Todėl šalia “rublinės ekonomikos” atsirado “dolerinė ekonomika”. Individui labiau apsimokėjo kaupti dolerius nei rublius. Jis buvo įsitikinęs, kad doleriai ir kita vakarietiška valiuta ilgiau gali išlaikyti savo perkamąją galią. Daugeliu atveju dolerį lengviau buvo naudoti vidaus mokėjimuose nei rublį. Kai vis daugiau prekių įkainojamos doleriais, ši užsienio valiuta įgyja vis daugiau reikšmės įvertinant įvairių prekių brangumą ar pigumą.

Kalbėdami apie išorinį konvertavimą, turime galvoje tai, kaip lengvai šalies valiuta gali būti keičiama į kitų šalių pinigus (arba valiutą).4. INFLIACIJA

4.1. Aukso standartas – žema infliacija

Nuo 1880 iki 1914 metų dauguma šalių buvo susiejusios savo popierinius pinigus su auksu. Tai reiškia, kad pareikalavus kiekvienos šalies centrinis bankas privalėjo nustatyta kaina banknotus keisti į auksą ir priešingai. Vietoje tabako, kaip banknotų užstato, centriniai bankai privalėjo turėti aukso atsargų. Banknotų kiekis, kurį jie galėjo išspausdinti, buvo ribojamas tuo aukso kiekiu, kurį jie turėjo savo atsargose.

Kadangi vienos šalies valiuta turėjo tvirtą kursą aukso atžvilgiu, šalys taip pat turėjo tvirtą kainą (arba kursą) viena kitos atžvilgiu. Antai Amerikos doleris galėjo visada būti iškeistas į 1,640 gramo aukso; britų svaro vertė buvo 7,988 gramo aaukso. Žinant mainomąsias vertes aukso atžvilgiu, šių dviejų valiutų vertė viena kitos atžvilgiu taip pat žinoma – 7,988:1,640 dolerio už svarą; kitaip sakant, 4,87 dolerio yra vieno britų svaro kaina.

Jeigu išlaidos ir kainos Jungtinėse Valstijose didėtų palyginti su Didžiosios Britanijos išlaidomis ir kainomis, Amerikos preke būtų sunkiau pasiduoti ir JAV turtų deficitą prekyboje su Didžiąja Britanija. Kadangi už šį deficitą turėtų būti mokama auksu, banknotų kiekis Jungtinėse Valstijose turėtų būti mažinamas. Savo ruožtu mažesnė pinigų apyvarta numuštų kainas. Todėl Amerikos prekės vėl galėtų konkuruoti, ir ilgainiui prekybos balansas atsinaujintų.

1880-1914 metais buvo būdingas ekonominis šalių atvirumas viena kitai, sparus ekonominis augimas ir jokios infliacijos nebuvimas. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1919) aukso konversija buvo sustabdyta. 1920 metų viduryje daugelyje šalių ji buvo vėl atnaujinta. Tačiau dėl 1930 metų krizės tarptautinėje ekonomikoje aukso konversija vėl buvo sustabdyta visose šalyse, išskyrus JAV. Čia centrinio banko teisė ir pareiga konvertuoti dolerius į auksą buvo išlaikyta iki pat 1971 metų. (Po 1945 metų tik centriniai kitų šalių bankai galėjo reikalauti aukso už dolerius).4.2. Infliacijos priežastys

Kai pinigų sistemos ryšys su auksu nutraukiamas, valdžiai atsiranda galimybė priversti savo centrinį banką spausdinti daugiau banknotų. Viena, šitaip sutaupomi ištekliai – nebereikia išimti aukso, nors jis ir šiaip guli nenaudojamas,

kaip banknotų užstatas. Antra, šitaip pakertama piniginės politikos disciplina. Kai demokratiškai išrinkta valdžia turi monopoliją spausdinti naujus banknotus, ji visuomet jaučia pagundą griebtis spausdinimo staklių didėjančioms valstybės išlaidoms padengti. Trumpalaikėje perspektyvoje tai padidina valdžios populiarumą ir atitinkamai jos šansus būti perrinktai.

Trumpalaikėje perspektyvoje, t.y. 2-3 metus, infliacija gali būti nepageidaująs įvairių ekonominių ir politinių jėgų sąveikų padarinys, o ne per didelio spausdinimo sąveikos rezultatas. Tačiau tvirtas kainų didėjimas ilgą laiką neįsivaizduojamas be smarkiai išaugusios pinigų pasiūlos.

1960 metais Jungtinių Valstijų prezidentas Lyndon’as JJohnson’as nenorėjo finansuoti populiaraus karo Vietname didindamas mokesčius. Be to, tuo pat metu jis dar padidino valstybės išlaidas įvairioms rūpybos sistemoms plėtoti. Šito rezultatas buvo didėjanti pinigų pasiūla. Iš pradžių reikalai klostėsi puikiai. Tepalas, t.y. pinigai šalies ekonomikoje, gražiai tepė ratus , o bendroji produkcija sparčiai augo. Tačiau kai visi ištekliai buvo sunaudoti, santykinai spartesnė pinigų pasiūla pradėjo skatinti kainų didėjimą, t.y. infliaciją.

Panašūs procesai devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje vyko Sovietų Sąjungoje ir kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Didėjančios vvalstybinės išlaidos , kurių jau neįmanoma buvo padengti didesnėmis valstybės įplaukomis, buvo padengiamos naujais spausdinamais banknotais. Banknotų pasiūlai augant greičiau už prekių pasiūlą, infliacija tampa realybe. Tačiau kai kainos nustatomos centralizuotai, realiai joms padidėti neleidžiama. Susiduriame su tuo, ką galime ppavadinti “paslėptąja” arba “nuslopinta” infliacija. Tiesą sakant, ją nesunku pastebėti; apie ją raiškiai byloja nuolat ilgėjančios eilės. Apie ją taip pat byloja grįžimas prie gryno barterio ir prekyba, paremta užsienio šalių valiuta.5. ŠIUOLAIKINĖS PINIGŲ FORMOS

5.1. Pinigų formos

Pinigai yra įvairių formų. Viena iš jų – pilnaverčiai prekiniai pinigai (arba tiesiog prekiniai pinigai). Tai pinigai, kurių, kaip prekės, vertė visiškai atitinka jų, kaip mainų tarpininko, vertę. (Tarkime, kad turime auksinę monetą, kurią galima išlydyti ir gauti gryną auksą. Jeigu šį auksą galima parduoti už tiek, kokia yra tos monetos nominali vertė, tada ši moneta ir yra prekinis pinigas.)

Vienas iš prekinių pinigų pavyzdžių – tai vadinamieji pilnaverčių pinigų pakaitalai. Tokie pinigai patys paprastai neturi jokios vertės, bet gali atstoti pilnaverčius prekinius pinigus. Tai ttik pažymėjimas, jo savininkui suteikiantis teisę gauti tam tikrą sumą prekinių pinigų.

Kita pinigų forma yra kreditiniai pinigai. Tai tokie pinigai, kurie patys neturi medžiagos vertę atitinkančios vertės ir kurių negalima iškeisti į pilnaverčius pinigus. Kreditiniai pinigai yra pranašesni už kitas pinigų formas tuo, kad jiems nereikia eikvoti retųjų gamtos išteklių. Užuot eikvojus brangiai kainuojantį auksą ir sidabrą pinigams gaminti, galima išsiversti su mažiausiomis išlaidomis: tai įrašai bankų apskaitos knygose (indėliai), popierius (banknotams spausdinti) arba šiek tiek paprasto metalo (monetoms kalti). PPinigai yra ženklas, suteikiantis jų turėtojui galimybę įsitraukti į prekių ir paslaugų ekonomiką.

Tačiau lieka problema, kas labiau tinka kreditiniams pinigams: ar pilnaverčiai pinigai, tokie kaip aukso monetos, ar pilnaverčių pinigų pakaitalai. Prekinių pinigų kiekis reguliuojamas pagal prekių apimtį, o kreditinių pinigų kiekį kontroliuoja valstybė. Pagrįstai nuomonės gali skirtis dėl to, ar geriau, kai pinigų kiekį reguliuoja tokie atsitiktinumai, kaip naujų aukso klodų atsiradimas, ar vyriausybė. Kai kas tiki, kad vyriausybės, nevaržomos aukso standartų ar kitų taisyklių, per sparčiai didina pinigų kiekį, todėl atsiranda infliacija. Taip elgiamasi dėl to, kad padidinus pinigų kiekį, tuoj pat pajuntami malonūs rezultatai: sumažėja nedarbas ir palūkanų normos.5.2. Šiuolaikiniai pinigai

Dabartiniu metu pinigų funkciją atlieka ne vien standartiniai pinigai. Jie naudojami įvairiomis formomis, įvairiais pavidalais. Tos formos įvairiose šalyse įvairiais laikotarpiais gali būti nevienodos. Tik primityvioje ekonomikoje pinigai yra vienintelis arba vyraujantis finansinis turtas. Visos ekonomiškai išsivysčiusios ir dauguma silpnos ekonomikos šalių turi kompleksinę finansų sistemą, kurioje pinigai yra tik viena iš daugelio finansinio turto formų.

Skiriamos dvi pinigų grupės:

1. Pinigai siaurąja prasme. (Įeina pinigai M1.)

2. Pinigai plačiąja prasme. (Įeina pinigai M2, M3, L.)5.2.1. Pinigai siaurąja prasme

Pagrindinis pinigų pasiūlos elementas yra vadinamieji M1 pinigai. M1 – tai grynieji pinigai ir indėliai bankuose iki pareikalavimo.

Grynieji pinigai – tai popieriniai ppinigai iždo pinigų, banknotų ir nepilnaverčių monetų pavidalu. Šalies grynieji pinigai, esantys už bankų sistemos ribų ir bankų atsargose, sudaro pinigų bazę (H). Tai yra padidintos galios pinigai, visų kitų piniginių elementų pagrindas.

Indėliai – tai bankams saugoti patikėtos lėšos. Indėliai iki pareikalavimo – tai neterminuoti indėliai. Palūkanos už juos labai mažos arba visai nemokamos, jiems išrašomi čekiai. Čekiniai indėliai (depozitai) yra pati didžiausia

Čekis yra vertybinis popierius – tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų (pervestų) jame įrašytą pinigų sumą (B.Martinkus, V.Žilinskas, 1996, p. 142). Čekiai pakeičia grynųjų pinigų apyvartą. Šiandieninėje Lietuvoje čekiai naudojami vadovaujantis Ženevos Konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo, pasirašytos 1931m. Čekinis atsiskaitymas – tai negrynųjų pinigų – čekių sistema, naudojama kliringiniuose atsiskaitymuose, dalyvaujant komerciniams bankams ir centriniam šalies bankui; tai čekių pervedimas iš banko, kuriame jie buvo padėti, į banką, kuriam jie perrašyti. (Kliringas – atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sistema, pagrįsta bankų tarpusavio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų įskaitymu.) Taigi, kaip matyti iš čekio apibrėžimo, galima akcentuoti, kad tai yra įstatymo nustatytos formos rašytinis įsakymas bankui išduoti arba perkelti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Tai ir tiesioginis įsakomasis vekselis, kurį čekinės sąskaitos savininkas iišrašo bankui ir kuris yra apmokamas pagal pareikalavimą. Čekį galima išrašyti arba komerciniams bankams, arba centriniam bankui, tačiau šis netvarko privačių indėlininkų sąskaitų, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus; jis saugo arba bankų įstaigų, arba vyriausybės sąskaitas. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, tai jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą. Čekiniai indėliai (indėliai banko sąskaitoje, kuriems išmokėti indėlininkas turi teisę išrašinėti čekius) bankuose sudaro didelę dalį pinigų masės, kuri naudojama kasdieniniams poreikiams. Čekinės sąskaitos indėlininkas gauna iš banko čekių knygelę ir su čekiais gali imti pinigus. Čekiai yra knygelės pavidalo. Jų apskaita griežta. Čekių, kuriuos išrašo fizinis arba juridinis asmuo, vertė priklauso nuo to asmens sąskaitoje esančio pinigų kiekio. Taigi, visas čekių knygelių pinigų kiekis, kurį galima paimti bet kuriuo metu, yra lygus visų indėlių iki pareikalavimo sumai. Šie indėliai iki pareikalavimo ir sudaro čekines sąskaitas, laikomas komerciniuose bankuose. Čekiai – patogi atsiskaitymo forma, plačiai naudojama tarpusavio atsiskaitymuose. Sudarant įvairius sandorius, be grynųjų pinigų (valiutos), čekinių indėlių dar yra naudojami ir kelioniniai čekiai, kuriais atsiskaitoma už įvairias paslauga bei prekes. Kelioniniai čekiai – tai tam tikrų bankų ir specializuotų firmų parduodami čekiai, kuriuos galima atkurti, jei jie būtų pavogti ar pamesti (B.Martinkus, V.Žilinskas, 1996, p. 142). Kelioniniai čekiai gali būti

įvairaus nominalo.

Lietuvos Respublikos čekių įstatymas reglamentuoja čekių išdavimo, jų galiojimo, indosavimo (perdavimo), laidavimo, apmokėjimo tvarką ir iš to kylančias pasekmes bei pretenzijų reguliavimo tvarką. Teisinė čekio forma reikalauja, kad jame būtų nurodyta: žodis “čekis” dokumento tekste ta kalba, kuria jis išrašytas; besąlygiškas pavedimas sumokėti įrašytą sumą; išrašytas mokėtojas (bankas); mokėjimo vieta; čekio išrašymo vieta ir data (žodžiais); čekio davėjo parašas. Čekis gali būtu išrašomas tiktai į banką, laikantį davėjo lėšas, kuris bendra tvarka davėjas turi teisę tvarkyti čekiu. Čekis nnegali būti akceptuojamas ir įrašai apie akceptą neturi jokios galios. (Akceptas – sutikimas apmokėti atsiskaitymo ir prekinius dokumentus (E.Misiū.nas, 1992, p. 4).) Bet koks įrašas čekyje apie palūkanų mokėjimą laikomas negaliojančiu. Čekis gali būti išrašytas mokėti konkrečiam asmeniui arba jo pateikėjui. Čekis, kuriame nenurodytas pinigų gavėjas, laikomas pateikėjo čekiu. Kiekvieno čekio, išskyrus išrašytą “pateikėjui”, išduoto vienoje, o mokėtino kitoje valstybėje arba išduoto ir mokėtino toje pačioje valstybėje, gali būti išrašomi keli vienodi egzemplioriai, kurie turi būti sunumeruoti pačiame čekio tekste. PPriešingu atveju, jei jie nesunumeruoti, kiekvienas iš jų laikomas atskiru čekiu.

Paplitus elektronikai, pinigų sistema toliau evoliucionuoja. Lėšų pervedimo mechanizmas, t.y. lėšų judėjimo tarp įvairių bankų sąskaitų sistema, yra gana įvairus. Šiuo metu viena populiariausių lėšų pervedimo priemonių yra mokėjimo kortelės. Jos yra savotiška konkurencija čekiams, nes jų didesnės panaudojimo galimybės. Tačiau, kita vertus, tokiai sistemai veikti taip pat yra daug kliūčių. Bandymus taikyti elektroninius mokėjimus visuomenė sutiko ne itin entuziastingai; taip buvo iš dalies dėl to, kad tokia sistema indėlininkui neleidžia atidėti sąskaitų mokėjimų, kai jo arba jos sąskaitoje yra mažai pinigų. Vis dėlto mes gal prieisime prie visuotinio elektroninio atsiskaitymo, nors ir ne taip staigiai.

Be viso to reiktų nepamiršti, jog ir mokėjimo kortelės, ir čekiai nėra pinigai tiesioginę prasme, nes jie atlieka tik mainų funkciją. Pinigai yra indėliai, o kortelės ir čekiai – tik mokėjimo instrumentai; jie atspindi tik pinigų mokėjimus, bet ne indėlius.5.2.2. Pinigai plačiąja prasme

Kadangi pinigų sistema nuolat kinta, turtas, reiškiantis pinigus, taip pat kinta. Dėl tto nėra aiškaus skirtumo tarp pinigų ir kitų daiktų. Bet kuriuo metu gali būti keletas daiktų, kurie yra pusiaukelėje į pinigus. Todėl pinigų ir ne pinigų skiriamoji linija yra labai neryški. Pinigus nuo kitų torto formų skiria likvidumas. Turto likvidumas priklauso nuo:

• kaip greit juos galima pirkti arba parduoti,

• pirkimo arba pardavimo operacijų išlaidų,

• ar stabilios ir prognozuojamos tų aktyvų kainos.

(Pinigai siaurąja prasme, pradedantys likvidumo skalę yra labai likvidūs.)

Likvidumas nėra aiškiai apibrėžta sąvoka, nes trys jo elementai gali atskleisti skirtingus dalykus, todėl nelengva nnuspręsti, kuris iš turimų aktyvų yra likvidžiausias ir kuris nelikvidžiausias. Be to, likvidumas ilgainiui gali keistis sunkiai nuspėjama kryptimi. Taip pat galima teigti, jog likvidumas turi ir psichologinių elementų.

Viena iš didžiausių problemų, kuri gali kilti kalbant apie pinigus, yra ta, jog nepriklausomai nuo to, plačiąja ar siaurąja prasme jie apibūdinti, visada bus tokių aktyvų, kurie nors ir neįtraukti į pinigų apibrėžimą, bet yra arti ribos. Virtimas pinigais yra nuolatinis procesas. Todėl tie aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais. Kvazipinigai bei pinigai L sudaro pinigų apibūdinimą plačiąja prasme.

Į kvazipinigų sąvoką įeina taip vadinami pinigai M2 ir pinigai M3. M2 – tai pinigų kiekis M1 (grynieji pinigai ir indėliai bankuose iki pareikalavimo) ir taupomieji indėliai.

Taupomasis indėlis – tai neribotam laikui padėta į banką pinigų suma, už kurią mokamos palūkanos. Taupomieji indėliai yra neterminuoti, jiems mokamos palūkanos. Viena iš taupomųjų indėlių formų yra einamosios sąskaitos knygelė. Bet santaupos gali būti laikomos ir pagal rašytinį indėlininko ir banko susitarimą ne tik einamosios sąskaitos knygelėje. Kita rūšis – indėlių sertifikatai – yra taikomi tam tikrai sumai. Nors gyventojai ir gali paimti pinigus iš sąskaitos pagal indėlių sertifikatą iki nustatytos mokėjimo datos, bet tuo atveju kai kurioms sąskaitoms yyra numatomos palūkanų baudos. Tokios baudos taikomos ir einamosios sąskaitos knygelėms, turinčioms nustatytą terminą, o kitoms einamosios sąskaitos knygelėms – netaikomos.

Didieji indėlininkai gali įsigyti perleidžiamųjų indėlių sertifikatų, kuriuos leidžia tik palyginti gerai žinomi bankai. Jie yra perleidžiamieji, o tai reiškia, kad kas nors, įsigijęs tokį sertifikatą, gali pareikalauti savo lėšų dar nesuėjus mokėjimo terminui, parduodamas indėlių sertifikatą pinigų rinkoje. Tada, suėjus terminui, bankas sumoka naujajam sertifikato pirkėjui. Tokius perleidžiamuosius indėli sertifikatus perka daugiausia verslininkai ir vyriausybės įstaigos. Tai labai likvidūs aktyvai, nes jų rinka labai aktyvi. Perleidžiamųjų indėlių sertifikatų terminas paprastai yra metai arba mažiau; dažnai jie leidžiami taip, kaip patogiau tam tikram pirkėjui.

Taupomuosius indėlius nesunku pervesti į čekinius, o dabar yra ir taupomųjų indėlių, kuriems išrašomi čekiai (nuo 1998m. – MMDA’s). Čekių kiekis jiems yra ribojamas (pvz.: 2-3 čekiai per mėnesį).

M3 – tai pinigų kiekis M2 (grynieji pinigai, indėliai bankuose iki pareikalavimo ir taupomieji indėliai) ir terminuoti indėliai bei užsienio valiuta.

Terminuoti indėliai – tai nustatytą laiką saugoma pinigų suma, už kurią mokamos palūkanos. Terminuotų indėlių palūkanos yra didesnės už taupomųjų indėlių palūkanas.

Valiuta, arba grynieji pinigai – tai popieriniai banknotai ir monetos, išleidžiami šalies vyriausybės; tai piniginis vienetas, valstybėje priimtas kaip teisėta mokėjimo priemonė. Užsienio valiuta – tai kkitos šalies pinigai; tai užsienio valiuta, kuri, finansuojant tarptautinę prekybą ir užsienio investicijas, keičiama į vietinę šalies valiutą. Valiutos keitimas – tai užsienio valiutos pirkimas arba pardavimas.

Užsienio valiutas superka ir parduoda valiutos dileriai ir bankai visoje šalyje. (Dil.eris – asmuo, kuris investuoja savo pinigus į rizikingas biržos ar prekybos operacijas, tikėdamasis, pasikeitus rinkos sąlygoms, gauti pelno (B.Martinkus, V.Žilinskas, 1996, p. 33).) Šie bankai ir valiutų dileriai kartu sudaro užsienio valiutų rinką (biržą), rinką, kur keičiama, parduodama bei perkama užsienio valstybių valiuta ir nustatomi valiutų kursai. Tokia rinka yra būtina, nes visos šalys, prekiaujančios tarptautiniu mastu ir investuojančios arba skolinančios užsienyje, turi savo vietinę valiutą, kurią reikia iškeisti į prekybos partnerių valiutą. Valiutą galima laisvai pirkti arba ją perkant bei parduodant gali subsidijuoti valstybė, taip pat gali būti valiutos kontrolė. Valiutos kontrolė – tai valstybės organų atliekama nacionalinės valiutos keitimo į kitas užsienio valiutas kontrolė; tai priemonė, padedanti apriboti šalies valiutos laisvo keitimo į užsienio valiutą kiekį. Valiutos kontrolė taikoma kaip priemonė, padedanti pašalinti mokėjimų balanso trūkumą ir apsaugoti nustatytą valiutos kursą nuo “karštųjų pinigų” , pinigų, kuriuos susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, stengiamasi paversti materialinėmis vertybėmis arba kapitalu, investuojant į kurią nors ekonomikos sritį, valiutos įplaukų ir išvežimo. Valiutos

kontrolės sistemos nustato bendrą valiutos kiekio aukščiausią lygį, kuris gali būti skirtas užsienio prekybai bei investicijoms ir dažnai diskriminuoja tam tikras prekių rūšis, pavyzdžiui, antrarūšį importą. Paprastai valiutos kontrolė vykdoma tada, kai nacionalinė valiuta yra nekonvertuojama.

L – tai pinigų kiekis M3 (grynieji pinigai, indėliai bankuose iki pareikalavimo, taupomieji indėliai, terminuoti indėliai bei užsienio valiuta) ir vyriausybės ir kt. vertybiniai popieriai.

Vertybiniai popieriai – akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Vertybiniai ppopieriai yra:

• akcijos

• obligacijos

• opcionai

• hipotekos lakštai

• vekseliai

• čekiai

• būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai)

Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai (paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose. Jos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir duoda didžiausią pelną pagal pasirinktą rizikos lygį. Vertybiniai popieriai padeda firmoms ir valstybinėms kompanijoms apsirūpinti piniginiais aktyvais, kurie būtini, pplečiant gamybą arba paaštrėjus konkurencinei kovai.

Akcijos – tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai – akcininkai dalyvauja formuojant akcinės bendrovės kapitalą, ir suteikiantys turtines ir asmenines neturtines teises; tai bendrovės nuosavybės vienetą paliudijantis sertifikatas. AAkcijų savininkams yra mokami dividendai, pinigų išmokos akcininkams, per tam tikrą laiką kiekvienai akcijai tenkanti korporacijos grynojo pelno dalis. Visos bendrovės išleidžia paprastąsias akcijas, tačiau kai kurios dar išleidžia ir privilegijuotųjų akcijų. Paprastoji akcija – tai akcija, liudijanti bendrovės nuosavybės dalį ir suteikianti jos savininkui turtinių ir neturtinių teisių. Privilegijuotoji akcija – tai tokia akcija, už kurią iš anksto nustatyto dydžio dividendai išmokami pirmiau nei už paprastąją akciją. Paprastųjų akcijų savininkai kasmet gali gauti vis kitokį dividendų procentą. Jų padėtis dividendų atžvilgiu gali būti blogesnė nei privilegijuotųjų akcijų savininkų, kai bendrovė neturi pakankamai pelno, arba geresnė, kai bendrovė jiems išmoka daug didesnius dividendus. Paprastosios akcijos savininkui dividendai išmokami atsiskaičius su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais. Paprastosios akcijos jų turėtoju.i garantuoja bbalsavimo teisę bendrovės valdymo klausimu, lygias teises į pelno dalį (dividendus), į likvidavimo pajamas arba nuostolius, teisę į naujas akcijas, padidėjus kapitalui. Privilegijuotąsias akcijas būtų galima pavadinti hibridinėmis, nes vienu metu jos iš esmės labiau panašios į obligacijas, o kitu – į paprastąsias akcijas. Privilegijuotųjų akcijų nustatyti dividendai panašūs į obligacijų palūkanų mokėjimą, nes jie yra fiksuoto dydžio ir dažniausiai išmokami anksčiau už paprastųjų akcijų dividendus. Privilegijuotosios akcijos, kaip matyti iš pavadinimo, yra pranašesnės už paprastąsias akcijas, išskyrus tai, kad jjų savininkų balsavimo teisė dažniausiai yra apribojama. Bankrutavus bendrovei, privilegijuotųjų akcijų savininkams turto likučiai išmokami pirmiau nei paprastųjų akcijų savininkams. Taigi, privilegijuotosios akcijos suteikia jos savininkams turtinių privilegijų: gali garantuoti didesnį dividendų procentą, be to, dividendai išmokami pirmiau nei kitų akcijų savininkams. Yra privilegijuotųjų akcijų, panašių į paprastąsias akcijas, nes jų mokėjimo terminas nenustatytas ir nebūtina jų iš anksto išpirkti. Daugumos privilegijuotųjų akcijų savininkai gali gauti reguliarius fiksuotus dividendus. Jei mokėjimai yra begaliniai, tai emisijos laikas neribotas. Jų vertė nustatoma taip (B.Martinkus, V.Žilinskas, 1996, p. 110):

kur: Vpa – privilegijuotosios akcijos vertė

Dpa – privilegijuotosios akcijos dividendai

ipa – pageidaujama pelno norma

Kita vertybinių popierių rūšis – obligacijos. Obligacijos – tai vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos, taip pat papildoma pinigų suma (kuponu arba procentiniu išmokėjimu), išmokama kiekvienais metais per visą obligacijos galiojimo periodą. Kitaip tariant, obligacija yra skolininko įsipareigojimas sumokėti tam tikrą sumą tam tikru metu, vadinamuoju išpirkimo metu, bei skolos laikotarpiu mokėti nustatyto dydžio palūkanas, arba vadinamąjį kupono procentą, arba tiesiog kuponą. Šis kupono procentas yra nustatomas iš anksto ir nesikeičia tol, kol obligaciją išleidusi korporacija nebankrutuoja. Paprastai skolininkas pasilieka sau teisę grąžinti sskolą anksčiau, kad išvengtų įsipareigojimo toliau mokėti palūkanas.Tačiau daugelio obligacijų priešlaikinio skolos grąžinimo teisės būna apribotos. Tai vadinamoji pirkėjo apsauga, kuri reiškia, kad išpirkus obligaciją anksčiau nustatyto laiko, jos savininkui turi būti išmokėta tam tikra suma, viršijanti obligacijos nominaliąją vertę, t.y. vertę, kuri buvo užrašyta ant obligacijos, ją išleidžiant; sumą, kurią reikia sumokėti, pasibaigus obligacijos galiojimo laikui. Obligacija yra ilgalaikės paskolos teikimo priemonė, kurią išleidžia valstybė arba ūkinis vienetas. Obligacijas išleidusi firma privalo kartą per metus, per pusmetį arba per ketvirtį mokėti nustatytą palūkanų sumą. Tai mokėjimas pagal kuponą. Jį padalijus iš obligacijos nominaliosios vertės, gaunama kupono palūkanų norma. Obligacijos kainą rinkoje lemia kupono palūkanų mokėjimai: kai kitos sąlygos vienodos, kuo jie didesni, tuo aukštesnė obligacijos kaina rinkoje. Mokėjimo pagal kuponą normą, kuri lemia obligacijų pardavimo nominaliąją vertę, gali nustatyti investicijomis užsiimantys bankininkai. Obligacija, nors trumpam patekusi į rinką, vadinama neapmokėta obligacija arba seno leidimo obligacija. Obligacijos vertė – tai jos esamoji vertė, kurią sudaro du pinigų srautų šaltiniai: periodinių palūkanų mokėjimų pagal kuponą srautas ir nominalioji vertė, arba vertė, padengiama pasibaigus mokėjimo terminui. Pirkėjas negali grąžinti obligacijos anksčiau nustatytos datos. Tačiau obligaciją galima parduoti, nesulaukus jos išpirkimo termino. Tokios obligacijos pardavimo kaina priklauso nuo šio tipo obligacijų pasiūlos ir ppaklausos, todėl gali būti didesnė ar mažesnė už nominaliąją vertę. Nuolatinių obligacijų kainos kitimas yra atvirkščiai prop.orcingas naujai išleistų obligacijų palūkanų normos kitimui. Obligacijų yra daug rūšių. Lietuvos respublikos vertybinių popierių įstatymas skiria iždo, savivaldybių, akcinių bendrovių, bankų obligacijas.

Akcijų ir obligacijų svarbiausi skirtumai:

1. Obligacijos savininkas yra paskolinęs pinigus ir laikomas kreditoriumi, o akcininkas, išpirkęs dalį korporacijos nuosavybės, – bendrininku ir tam tikru mastu gali kontroliuoti jos veiklą.

2. Obligacijos savininkas tiksliai žino, kokią pinigų sumą jam išmokės korporacija per nustatytą laikotarpį ir jam pasibaigus. Akcininkas tiksliai nežino, kokia bus išmokama dividendų suma ir kiek kainuos jo akcijos.

3. Jei obligacijos leidėją ištinka bankrotas, obligacijos savininkas netenka tik metinių pajamų – palūkanų, t.y. apmokėjimo pagal kuponą, o pradinė obligacijos vertė visada jam bus grąžinta prieš padalijant likučius akcininkams. Obligacijos savininkas turi pirmumo teisę prieš skirstant korporacijos pajamas, t.y. pirmiausia atsiskaitoma su obligacijų savininkais, o tik po to – su akcininkais.

Normaliomis sąlygomis investicijos į obligacijas mažiau rizikingos ir mažiau pelningos. Obligacijų vertę ypač smarkiai veikia infliacija, nes obligacijoje nurodyta pinigų suma dažniausiai neindeksuojama ir nuostoliai gali būti labai dideli.

1 lentelėje pateikiamos akcijų ir obligacijų pagrindinės skiriamosios savybės:

1 lentelė

Akcijų ir obligacijų pagrindinės skiriamosios savybės

(B.Martinkus, V.Žilinskas, 1996, p.126)

Akcijos Obligacijos

1.Neterminuotos ir leidėjo neišperkamos

2.Pajamų dydis nefiksuotas (išskyrus privilegijuotąsias akcijas)

3.Išleidžia akcinės

bendrovės (korporacijos 1.Terminuotos ir leidėjo būtinai išperkamos

2.Palūkanos iš anksto nustatytos

3.Išleidžia valstybiniai ar municipaliniai organai, korporacijos bei finansinės institucijos

Opcionai taip pat yra vertybiniai popieriai. Tai kontraktai, jų pirkėjui suteikiantys teisę pirkti arba parduoti turtą už tam tikrą iš anksto nustatytą kainą per konkretų laikotarpį. Opciono vertė iš esmės priklauso nuo to, kaip keičiasi jo atstovaujamo turto – akcijų arba prekių – vertė. Opciono vertę veikia dar du veiksniai: nepastovumas – opciono atstovaujamo turto kainų pasikeitimo dažnumas ir laiko vertė – opciono galiojimo ttrukmė. Itin nepastovių kainų turtui atstovaujančio opciono vertė bus didesnė nei opciono, kurio atstovaujamo turto vertė keičiasi labai mažai. Opcionas, kuriuo galima naudotis keletą metų iš eilės, turės didesnę vertę už tą opcioną, kuriuo tegalima naudotis kelis mėnesius. Opcionas, suteikiantis teisę pirkti, – tai pirkimo opcionas, arba pirkėjo opcionas, kurio turėtojui leidžiama kažką pirkti arba “pareikalauti grąžinti” tam tikra kaina ir nustatytu laiku ateityje. Opcionas, suteikiantis teisę parduoti, – tai pardavimo opcionas, arba pardavėjo opcionas, kuris turėtojui leidžia parduoti arba, kkitaip tariant, “įdėti” kažką į opciono pardavėjo rankas, jeigu to nebeverta ilgiau laikyti. Tiek pirkimo, tiek ir pardavimo opcionas yra kontraktas, suteikiantis jo savininkui teisę įsigyti arba parduoti tam tikrą turtą kontrakte nurodyta kaina ir laikotarpiu. Patys populiariausi opcionai, kuriais pprekiaujama tarptautinėse rinkose, – tai suteikimas teisės pirkti arba parduoti vertybinius popierius.

Hipotekos lakštai – vertybiniai popieriai, pažymintys fizinių arba juridinių asmenų nekilnojamojo turto įkeitimą įstatymo numatyta tvarka, imant paskolą. Hipotekos lakštai išrašomi dviem egzemplioriais, kurių pirmas lieka paskolą suteikusiam juridiniam asmeniui – kredito įstaigai (hipotekos bankui), antras – paskolą gavusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Hipotekos lakštai jų laikytojams duoda pažymėtų procentų metines pajamas. Jie išperkami lakšte pažymėtu terminu apmokant hipotekos lakšto pažymėtą sumą (paskolos sumą), į kurią buvo įkeistas nekilnojamas turtas. Jo neišpirkus, visos teisės į įkeistą nekilnojamąjį turtą pereina hipotekos lakšto laikytojui.

Vertybinių popierių grupei taip pat priskir.iami ir vekseliai. Vekselis yra finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam ttikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekseliai gali būti įsakomieji ir paprastieji. Įsakomuoju vekseliu jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Paprastuoju vekseliu jo davėjas pats besąlygiškai pasižada išmokėti jame nurodytą pinigų sumą. Be to, vekseliai skirstomi į iždo ir komercinius vekselius. Iždo vekseliai – valstybės vertybiniai popieriai, išleidžiami mažiau negu metams; tai trumpalaikė valstybės iždo skola. Komercinis vekselis – trumpalaikio skolos pasižadėjimo raštas, išleistas akcinės bendrovės be ggarantijos, naudojamas komercinių operacijų srityje. Vekselis gali būti išrašytas keliais vienodais egzemplioriais. Šių egzempliorių eilės numeriai turi būti įrašyti vekselio tekste, o jei to nėra, kiekvienas egzempliorius laikomas atskiru vekseliu. Kiekvienas savininkas turi teisę pasidaryti jo nuorašą. Vekselių naudojimo tvarką reglamentuoja ir reguliuoja Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas ir atitinkami Vyriausybės nutarimai, taip pat kitos teisės normos.

Gan paplitusi vertybinių popierių rūšis yra čekiai, įstatymo numatytos formos rašytinis įsakymas bankui išduoti arba perkelti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. (Plačiau apie juos žr. 3.1 poskyrį.)

Paskutinė mūsų minėta vertybinių popierių grupė yra būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai). Būsimieji sandoriai – tai sandoriai pirkti arba parduoti prekes ir finansines priemones nustatytomis kainomis tam tikru laikotarpiu ateityje. Jie, kaip ir opcionai, yra dvišales sutartis reiškiantys vertybiniai popieriai. Tačiau būsimojo sandorio savininkas, skirtingai nuo opciono savininko, rinkoje susiklosčius nepalankiai situacijai, neturi galimybės nepasinaudoti sutartyje numatytomis teisėmis. Nusipirkęs būsimąjį sandorį, jis įsipareigoja pirkti ar parduoti vertybinius popierius nustatyta kaina ir laiku. Jis privalo laikytis sutarties. Todėl dažniausiai būsimuosius sandorius aptarnauja rinkos tarpininkai. Skirtingai negu turimų prekių rinkoje, kurioje yra prekiaujama nedelsiant tiesiogine šio žodžio prasme, būsimųjų sandorių rinkoje yra prekiaujama tik kontraktais. Būsimieji sandoriai gali būti sudaromi specialiai taip, kad ppatenkintų įvairių kontrakto šalių poreikius. Taigi būsimųjų sandorių rinkose prekiaujama įvairių rūšių prekėmis bei produktais, valiuta, vertybiniais popieriais ir kitomis finansinėmis priemonėmis.

Apibendrinant galima teigti, jog pinigai (M) tai:

M=grynieji pinigai+indėliai iki pareikalavimo+taupomieji indėliai+terminuoti indėliai+užsienio valiuta+vertybiniai popieriaiIŠVADOS

Kaip galima pastebėti šiame darbe, evoliucionuojant žmonijai, keitėsi ir pinigai, jų formos. Tobulėjant technikai, ryškėja tokia tendencija: einame link visuomenės, neturinčios grynųjų pinigų, o daugumą operacijų, darant įrašus apskaitoje, atlieka elektronika.

Galima teigti, jog šiuolaikiniame pasaulyje pinigai nėra vien pasyvus ūkiško žmonių santykiavimo bei kultūrinio sugyvenimo veiksnys. Pinigai nėra neutralus ūkio reiškinys. Jie veikia ūkišką krašto pajėgumą ir tinkamai tvarkomi virsta svarbiu ekonominės krašto raidos bei kultūrinės tautinės pažangos varikliu. Žinoma, pinigai nėra vienintelis ekonominės bei kultūrinės gerovės kūrėjas, tačiau pinigai pasilieka, be abejo, vienas svarbiųjų ūkiškos bei kultūrinės pažangos veiksnių. Pinigai yra priemonė tautai reikalingoms medžiaginėms gėrybėms gauti. Pinigai yra tas būtinas įrankis, kurį tauta, tinkamai vartodama, gali pasiekti tų tikslų, kuriuos gyvenimas jai kelia. Pinigai yra gyvas įkūnijimas tų visų privalumų, kurie jungia visas ūkio gėrybes į vieną visumą, kuri vadinasi vertė. Ta daiktų vertė yra drauge ir tų daiktų matas. Matuodami pinigais įvairių kraštų ūkio “potencialus”, nustatome tų kraštų tarpusavio pajėgumo santykius. Pinigai yra taip suaugę, taip yra susi