Mokesčių esmė ir reikalingumas

Turinys

ĮVADAS 2

1. MOKESČIŲ ESMĖ 3

2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI 6

3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES 8

4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ 9

5. ADAMAS SMITAS – KLASIKINIŲ APMOKESTINIMO PRINCIPŲ KŪRĖJAS 15

6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS 18

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 25ĮVADAS

Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir

juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.

Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo

pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padeda

paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.

Visuomeninė santvarka, vvalstybės uždaviniai ir funkcijos lemia

socialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir

funkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip

vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo

iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamų

tvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu ir

nelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:

nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)

gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.

Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo uždaviniai: 11. Pateikti mokesčių esmę.

2. Įvertinti apmokestinimo

uždavinius ir principus.

3. Pateikti mokesčių atsiradimo

istoriją ir jos pradininkus.

4. Pateikti išvadas.

Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė. 1. MOKESČIŲ ESMĖ

„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo

daugiau, o ggagenimo — kuo mažiau“ — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.

prancūzų valstybės veikėjas.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai

valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.

Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.

Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.

Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.

Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:

„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei“ (G. M.

Pajuodienė); „. mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų

mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms“ (J. Rimas, R.

Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų

privalomieji mokėjimai“ (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.

Puzinauskas).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas

toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui

nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės

(savivaldybės) funkcijoms vvykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta

tvarka“.

Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčių

bruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį

-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės

arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:

„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos

Respublikos įstatymai“.

Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje

valstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėti

tiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –

gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalines

paslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti ir

individualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltą

vandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šias

paslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidas

dažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai už

komunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančioms

įmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirties

centralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus

piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms

vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus

išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš

mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų

valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:

a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį

apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas

(kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti

bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.

Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo

seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių

nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir

kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti

mokesčius.

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka ddaug įvairių funkcijų: apsaugos,

gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo., administracines. Valstybių

kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo

kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis

jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei

policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį

visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą

švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius

ūkininkavimo santykius.

Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų

struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –

pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)

valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami

dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „. virsta paprasta

piliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriems

visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.

Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinės

valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką,

švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies

ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas

valstybės išlaidas.

Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be

prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims

nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikyti

armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų

tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumo

užtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklos

srityse privatūs asmenys ddažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., Puzinauskas

P., 2001)

Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti

komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arba

nesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti

uostus, elektrines, juos prižiūrėti.

Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būti

visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro,

nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypač

tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia

rūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti

gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugų

nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas

piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai

reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigi

mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei

socialinio gyvavimo pagrindas.

Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymus

tarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenį

apibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. Tam paskirtas atskiras

knygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai“, kuriame V.

Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius,

veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet

drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.“ Mokesčiai „gali

paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai

technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios

priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir

šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų

džiaugsmas. Mokesčiai yra

padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir

neišpasakytai daug .blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet

mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“. Profesorius Alfonsas

Žilėnas mokesčius apibūdino taip: „Gyventojai gauna iš valstybės. taikos

ramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą. ir t. t. Bet

susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai

naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir

išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį

naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų

valstybės iždan mokesčius, valdžia ttik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai,

kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus

iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig

naudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu“.

Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas“ 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio

„Valstybės ūkis (finansai)“ citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama

žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių“ teorija. Ja mėginama įrodyti,

kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam

tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad

šiuolaikinėje visuomenėje valstybė iir savivaldybės rūpinimosi gyventojais

požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai

veikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001) 2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri

principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į

apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai

gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų,

ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys

visur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms

(valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai,

transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės

politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų

paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo

siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.

Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos

sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo,

aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo

uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių

prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo

apribojimas.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai

jį veikti. Gali pakenkti per ddideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.

Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir

plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.

Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai

svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius

mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama

našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir

bendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto

prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko

principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų

ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą,

ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų

produktyvumą bei elastingumą.

Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų

būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės

dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi

atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Vienas iš apmokestinimo teisingumo

principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi

valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą

reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra

gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio

valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:

horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir

panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –

skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip

atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys

apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga

spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl

apmokestinimas turi būti progresinis.

Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne

trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius

procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra

pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių

paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių

perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir

paslaugų .kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio,

mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti

žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti

apmokestinimo įtaką ekonominėms ppaskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų

ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo

sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų

galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net

pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygio

mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi,

reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas

veiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų.

Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas

mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir

pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir

patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų

pernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei

sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad

itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi

nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.

Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia

numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto

mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu

mokėtojui būdu ir laiku.

Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių

produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.

Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis

įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių

tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.

Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta

išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai

reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį

aktyvumą.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai

suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti

tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus

apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų.

Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau

apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiau

apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į

kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei

mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus

išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo.

Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio

efektyvumo reikalavimus, bet gali būti įjuos ir neatsižvelgta. Užtat,

norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia

kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, dažnai tenka

pasirinkti „mažesnę blogybę“, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo

uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų

yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl

formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia

atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai.

Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu

vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos

reikalavimus: laiduoja, kad į biudžetą numatytais dyd.žiais reguliariai

įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms

pajamoms;

skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį; suderina

centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant

jų biudžetų

pajamas. 3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES

Apmokestinimo ir mokesčių istorinė raida apima ilgą laikotarpį.

Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Plėtojantis valstybėms, keičiantis

jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami

mokesčiai, jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Taigi valstybių

mokesčių sistemos, atskiri mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat

pertvarkoma _ ir tobulinama įvairiuose žmonių visuomeninės raidos etapuose.

(Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Apie mokesčius, jų „užkrautą“

žmonėms naštą, mokesčių apskaičiavimo prieštaras, rinkimo prievartinį

pobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo sseniausių laikų. Pirmųjų rašytinių

žinių apie mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama

Biblijoje – senovės knygų rinkinyje. Kultūros (Senojo Testamento laikai

apima didžiulį laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki 100 metų pr.m.e.;

Naujojo Testamento laikai skaičiuojami nuo 100 metų pr.m.e. iki 132-135

metų), subrandinusios tas knygas, seniai išnyko. Vis dėlto Biblija

vaizduoja įvykius, glaudžiai susijusius su to meto žmonėmis ir vietomis.

Antai Evangelijoje pagal Matą „teikiamas pamokymas apie šventyklos mokestį“

(Naujasis testamentas, 1988, p. 69). Dėl mokesčio ciesoriui skelbiama

Evangelijoje pagal Morkų (Naujasis testamentas, 1998, p. 130). Gi „Laiške

romiečiams“, ddėstant bendruomenės gyvenimo taisykles, raginama kiekvieną

žmogų būti klusniu viešajai valdžiai ir „jos klausyti ne tik dėl grasos,

bet ir dėl sąžinės“. Akcentavus tokią krikščioniškąją nuostatą, išskirtinai

primenama: „Juk todėl ir mokesčius mokate.“ (Naujasis testamentas, 1988,

p. 386).

Seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse,

atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris

priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu

buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems mūšiams.

Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Užuominų

apie mokesčius randama VI-V amžiuje prieš mūsų erą gyvenusio Ksenofonto

Atėniečio traktate „Apie „pajamas“ (Meidūnas, Puzinauskas, 2001, p. 33).

Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios

mokėjimų natūra arba pinigais formos. Senovės Romoje, pavyzdžiui, mokesčius

tam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kiti

asmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antrojoje pusėje įžvalgiai pastebėjo

romėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliams

taikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliui

didesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergo

kainą.

Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų

jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos

mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės^-

geniausia mokėjimo natūra arba pinigais forma. Pirmykštėje bendruomenėje

nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nugalėtojų. Kuriantis feodalinėms

valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline

renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui

(Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant,

laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į valstybės iždą, o

duokles valdiniai duodavo savo ponams – žemvaldžiams ir visa tai būdavo

daroma natūra. Ilgainiui, formuojantis prekiniams-piniginiams santykiams,

mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių – visų

gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų

eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. 4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ

Yra žinoma, kad XV-XVI amžiais Europos valstybėse prasidėjusi

politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų.

Išaugo išlaidos armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan.

Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų dengti iš viduramžiais įprastų

pajamų šaltinių – domenų (karaliui ir valstybei priklausančio turto) ir

regalijų (monopolinė teisė gauti tam tikras pajamas, pavyzdžiui, iš monetų

kalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų). Utilitariniai poreikiai apibrėžė

praktinę tuometinio finansų mokslo funkciją: ieškoti naujų valstybės pajamų

šaltinių, juos teoriškai pagrįsti. Aktualūs pasidarė mokesčių klausimai.

Spręsti mokesčių problemas paskatino didžiulis XVI-XV1I amžiaus

ekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl krašto

praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelkti

dėmesį į muitus. Anglų merkantilizmo atstovas Tomas Manas (1571-1641) siūlė

mažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtoms

eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, naudojamoms

šalies viduje. Žodžiu, merkantilistai suformavo muitų politiką, aktualią ir

šiais laikais. Iš viso tuo metu valstybės veikėjai visomis išgalėmis

stengėsi gausinti valstybės pajamas, tvarkyti iždą. Susikūrė net iždo

tvarkymo mokslas – kameralistika. Tokios veiklos imtasi bei apie tai

mąstyta ir kitose šalyse. Vokiečių kameralizmo kūrėjai buvo Vilhelmas

Šrėderis, Liudvikas Zekendorfas, Justi ir kiti.

Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomeninės bei

politinės gyvenimo sąlygos, kartu keitėsi žmonių požiūris į mokesčius.

Viduramžių žmonėms mokesčiai buvo vien parama tokiam valdovui, kuris

nebepajėgia išsiversti savo domenų pajamomis, o naujaisiais laikais, žlugus

feodalinei santvarkai, mokesčiai jau suprantami kaip:

• teikiamas valstybei atlyginimas už policinę ir teisinę piliečio

bei jo turto globą;

• draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad

galėtų naudotis savo turimais turtais;

• piliečio išsipirkimas nuo tolesnio valstybės „kėsinimosi“ į jo

turtus.

Laikotarpiu nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a.

pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo

mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos,

Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už

atsargų požiūrį į mokesčius, tikslingumą juos pasitelkti tik kraštutinumo –

visuotinų negandų ir karų – atvejais. Antai Žanas Bodenas (1530-1596)

išleistoje 1580 m. prancūzų ir 1586 m. lotynų kalbomis knygoje „Apie

valstybę“ kėlė mokesčių visuotinumo ir mokestinio valdančiųjų sluoksnių

imuniteto uždraudimo reikalavimus. Ši pažangi idėja tapo mokslinės

literatūros apie mokesčius leitmotyvu (turinio arba stiliaus elementas,

pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis išskirtinę reikšmę) iki pat

buržuazinės 1789-1794 metų revoliucijos.

Armanas Rišeljė (1585-1642) finansams paskyrė savo „Politinio

testamento“ devintojo skyriaus septintąjį skirsnį. Bendrieji jo

samprotavimai apie fiskalines problemas įėjo į istoriją finansinių

kardinolo maksimų pavadinimu. A.Rišeljė metaforiškai palygino finansus su

valstybės nervais ir Archimedo atramos tašku, suformulavo apmokestinimo

principus: „Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktųjų

mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka

pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu

reikalinga valstybei“. Jis pateikė ir analizavo du alternatyvius biudžeto

pajamų akumuliavimo reformos projektus. Iš jų pasirinko būtent tą, kuriame

valstybės iš.laidos mažinamos keičiant paskolų sąlygas (pavyzdžiui,

sumažinant palūkanas, nukeliant paskolos dengimo terminą) ir reguliuojant

tarnautojų užmokestį, t. y. teikė pirmumą nuo XVI a. pabaigos Prancūzijoje

nusistovėjusiems finansų sanavimo metodams. Pažymėtina, kad tokios linijos

XVII a. antrojoje pusėje laikėsi ir Žanas Batistas Kolberas (1619-1683).

Kitą (radikalų) biudžetinės reformos projektą A.Rišeljė kritikavo.

Projektas atspindėjo tokius valstybės biudžeto pajamų bazės pokyčius, kaip

perėjimas nuo luominių žemės-turto mokesčių (vadinamų talja, t. y. pastovių

tiesioginių mokesčių, dažniausiai feodalų nustatytų savavališkai ir nuo XV

a. rinktų daugiausia iš valstiečių bei regalijų prie netiesioginių

mokesčių). A.Rišeljė iš patirties žinojo, kad netiesioginių mokesčių

didinimas sukelia mokesčių mokėtojų nepasitenkinimą, dažnai peraugantį į

bruzdėjimą ir maištus.

A.Rišeljė, taip pat Prancūzijos finansų ūkį tuo laikotarpiu tvarkęs

siurintendantas (valdytojas) M.Sulis, finansų teorijos klausimus nagrinėjo

atsižvelgdami į valstybės fiskalinius (iždo politika gauti kuo daugiau

pajamų iš mokesčių) interesus, smerkė didelius mokesčius. Jų amžininko

Antuano Monkretjeno (1575-1621) „Politinės ekonomijos traktate“ (1615 m.),

skirtame jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai karalienei, šalies

ūkis įsivaizduojamas pirmiausia kaip valstybinio valdymo objektas.

Valstybės (karaliaus) turto šaltiniu A.Monkretjenas laikė užsienio prekybą,

ypač pramonininkų ir amatininkų dirbinių išvežimą. Šiame veikale pirmą

kartą mokslo istorijoje paskelbtas mokesčių reformos, atsižvelgiant į

valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, projektas.

Nors

veikalo pavadinimas buvo skambus, A.Monkretjenas rašė

perdėm praktinį darbą, kuriame mėgino įtikinti vyriausybę, kad reikia

visapusiškai globoti Prancūzijos pramoninkus ir pirklius, o šie už tai

mokėdami mokesčius gausins valstybės iždą. Jis siūlė įvesti didelius muitus

užsienio prekėms, kad jų įvežimas nekliudytų nacionalinei gamybai.

A.Monkretjenas šlovino darbą ir neįprastai savo metui išaukštino klasę,

kurią laikė svarbiausia šalies turtų kūrėja: „Geri ir šaunūs amatininkai

nepaprastai naudingi savo šaliai, aš drįstu pasakyti, kad jie labai

reikalingi ir turi būti gerbiami“.

A.Monkretjenas taip pat pasiūlė likviduoti gabelę

(Prancūzijoje viduramžiais nustatytas druskos mokestis, kurį mokėdavo

valstiečiai) ir turtinio kadastro (apmokestinamųjų objektų apyrašo ir

įkainojimo) pagrindu įvesti pajamų mokestį. Ši pažangi mokesčių teorijos

plėtojimo kryptis visapusiškai suvokta ir praktiškai pritaikyta buvo tik

XVIII a., kai feodalinė valdžia numarino ir į užmarštį nustūmė M.Sulio,

A.Rišeljė ir Ž.Kolbero mokymą apie racionalų (tikslingą, aiškiai suvokiamą,

išreiškiamą) ir subalansuotą, t. y. stengiantis išlaikyti pusiausvyrą,

požiūrį į valstybės pajamų formavimo šaltinius, biudžetinių išlaidų

ribojimą.

Valstybinių išlaidų problemą nagrinėjo ir Viljamas Petis

(1623-1687). Svarbiausiame ekonominiame veikale „Traktatas apie mokesčius

ir rinkliavas“, išspausdintame 1662 m., siekė vyriausybei parodyti, kokiu

būdu (be abejo, jam pačiam dalyvaujant ir net vadovaujant) padidinti

mokestines pajamas. Šiame kūrinyje V.Petis taip pat išsamiai išdėstė savo

ekonomines pažiūras. Jį domino pasikartojantys dėsningi procesai. Jam

rūpėjo dėsniai, natūraliai lemiantys darbo užmokestį, rentą ir net,

sakytume, apmokestinimą.

V.Petis pagrindė valstybės išlaidų mažinimo armijai,

administraciniam aparatui, rūmams, teismui, bažnyčiai ir didinimo

socialinėms reikmėms (prieglaudoms, ligoninėms, našlaičių namams) būtinumą.

Jo „Traktate apie mokesčius ir r.inkliavas“ apibūdinti mokesčių naštos

perkėlimo teorijos elementai. Santykinį skirtumą tarp mokesčių faktinių

mokėtojų ir mokesčių subjektų iliustravo žemvaldžių, sąmoningai

perkeliančių jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma)

ir žemės ūkio produktų pirkėjų (padidinus atitinkama mokesčio dalimi šių

produktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad „. žemės mokestis

virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį pagrindinai

sumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi“. Taip pat padarė išvadą, kad kuo

neturtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjį

druskos mokesčius.

Kitokios ekonominės mokesčių problemos nagrinėtos XVII a. pabaigoje-

XVIII a. antrojoje pusėje. Šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo

rengiami įvairūs mokesčių reformų projektai. Finansų mokslo raida skatino

fiziokratų teorijos (ekonominiai tyrimai iš cirkuliacijos sferos perkelti į

gamybos sferą, žemė ir žemdirbystė vertinama kaip vienintelis turto

šaltinis, o žemės ūkio darbas – vienintelis gamybinis darbas) formavimąsi,

o ši savo ruožtu turėjo didelės įtakos moksliškai grindžiant realinių

mokesčių sistemos organizavimo principus.

Metodologinį bendrosios mokesčių teorijos pamatą sudarė XVIII a.

prancūzų švietėjų darbuose keltos idėjos. Kaip ne kartą buvo pabrėžiama to

meto veikaluose ir aiškinamuosiuose raštuose, valstietija kentėjo nuo

trigubos priespaudos: ji mokėjo rentą ir nešė įvairiausių feodalinių

prievolių naštą; išlaikydavo gausią kunigų ir vienuolių armiją, atiduodama

bažnyčiai dešimtąją savo pajamų dalį; iš esmės vienintelė mokėjo mokesčius

karaliui. Bajorija ir dvasininkija mokesčių nnemokėjo, o miesto buržuazija

buvo palyginti silpna, antra vertus, galėjo kur kas sėkmingiau išsisukinėti

nuo mokesčių. Tokia ekonominė sistema visai neskatino valstiečių geriau

dirbti žemę, plėsti gamybą. Todėl buvo reikalaujama panaikinti mokesčių

mokėjimo imunitetą (privilegijas) dvarininkijai ir dvasininkijai,

pasitelkti liaudies įgaliotus atstovus sprendžiant mokesčių nustatymo ir

valstybės išlaidų reguliavimo reikalus.

Pajungdama ekonominę politiką pajamoms iš mokesčių mokėtojų gauti,

valstybė naudojosi feodalinėmis atgyvenomis, stabdė jų irimą. Visa

Prancūzija buvo suskaldyta į atskiras provincijas muitų sienomis, prie

kurių buvo imami muitai už vežamas prekes. Tai trukdė plėtotis vidaus

rinkai, kapitalistinei įmoninkystei. Kita kliūtis – miestuose išlikę

amatininkų cechai su savo privilegijomis, griežta reglamentacija ir gamybos

ribojimu. Tai taip pat buvo naudinga vyriausybei, nes ji nuolat pardavinėjo

cechams vis tas pačias privilegijas kaskart iš naujo imdama mokesčius.

Tarp kūrinių apie naujos mokesčių sistemos parengimą, analize ir kritika

išsiskyrė Pjero Buagilbero, Sebastjano Vobano, Ano Roberto Žako Tiurgo ir

kitų ekonomistų veikalai. Juose buvo siūlomi įvairūs reformų variantai

turint tikslą pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius.

Rekomenduota panaikinti vidaus muitus. Klasifikacinėje apmokestinimo

principų skalėje išskirtinai kotiruojami mokesčių visuotinumo ir

proporcingumo (atitinkamai mokesčių mokėtojų turtui arba pajamoms)

principai. Taip pat buvo numatyta įvairias mokesčių (turto, pajamų ir

netiesioginius mokesčius) rūšis sujungti į mokesčių sistemą.

Pjeras Buagilberas (1646-1714) savo svarbiausiame teoriniame veikale

„Traktatas apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį“ teigė, kad reikia

įvykdyti didelę mokesčių reformą. Nesigilinant į detales, galima teigti,

kad jjis siūlė seną, aiškiai regresinę sistemą pakeisti proporciniu arba iš

dalies progresiniu apmokestinimu. Esant regresinei sistemai, kuo didesnės

tam tikro asmens pajamos, tuo mažesnis moke.sčių procentas; esant

proporcinei sistemai, ta dalis tuo didesnė, kuo didesnės pajamos. Taigi

P.Buagilbero siūlymas buvo nepaprastai drąsus: juk diduomenė ir bažnyčia

tuo metu visai nemokėjo mokesčių, o jis norėjo juos apmokestinti bent tokia

pat proporcija kaip ir varguomenę. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Kaip ir visi ankstyvieji ekonomistai, P.Buagilberas savo teorinius

teiginius siejo su praktika, stengėsi jais pagrįsti savo siūlomą politiką.

Jo, kaip vieno iš ekonomikos mokslo pradininkų, vaidmenį nusako tai, kad

jis savo reformas grindė tuo laiku vientisa ir nuodugnia pažiūrų sistema.

P.Buagilbero minčių eiga, reikia manyti, sutapo su Viljamo Pečio logika.

Jis klausė, kas lemia ekonominį šalies augimą; P.Buagilberą jaudino

Prancūzijos ekonomikos stagnacijos ir smukimo priežastys. Paskui jis perėjo

prie bendresnio teorinio klausimo: kokie dėsningumai veikia visuomeniniame

ūkyje, tvarkant finansus ir kaip šie dėsningumai užtikrina ūkio raidą.

P.Buagilbero veikalai yra vienas iš svarbiausių informacijos

šaltinių apie vargingą to laikotarpio Prancūzijos ekonomikos būklę, apie

sunkią tautos, kurios tris ketvirtadalius sudarė valstietija, padėtį. Ji

buvo alinama didelių mokesčių. Tačiau apie tai rašė daugelis. Antai 1707

metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius Sebastjanas Vobanas

(1633-1707) rašė, kad vienas gyventojų dešimtadalis skursta, penki

dešimtadaliai yra labai vargingoje padėtyje ir tik vienas, aukščiausias,

dešimtadalis gyvena gerai, iš to skaičiaus -keletas tūkstančių žmonių –

prabangiai. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Apskritai XVIII a, įsitvirtino ir išplito apmokestinimo ne

keliais, kaip būdavę iki tol, bet tik vienintelio mokesčio teorija. Tokiu

vieninteliu mokesčiu S.Vobanas siūlė „karališkąją dešimtinę“, o Fransua

Kenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai – žemės mokestį. Anot S.Vobano,

„karališkosios dešimtinės“ mokestis turėjo siekti 10 procentų visų mokėtojo

nuosavybės ir pajamų rūšių. Išskirtina tai, kad dirbantiems nuolatinį darbą

ir padieniams darbininkams šis mokestis buvo nustatytas mažesnis – 1/30 jų

pajamų dalis. Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija,

pirmieji visus mokesčius sugrupavo į tiesioginius ir netiesioginius. Būtent

sąvoka „tiesioginiai“ reiškė „neperkeliamus“, o „netiesioginiai“ – ne

tiesiogiai pačio apmokestinamo subjekto mokamus, bet kitiems asmeninis

sumokėti „perkeliamus“ mokesčius. Fiziokratų mokymas turėjo didelės įtakos

mokesčių teorijai. Prancūzijos mokesčių sistemoje fiziokratai neperkeliamu

laikė žemės mokestį ir siūlė jį įvesti kaip vienintelį mokestį, panaikinus

kitas mokesčių formas. O tai reiškė, kad šį mokestį privalo mokėti ne vien

valstiečiai, bet ir dvarininkai, dvasininkai. Fiziokratų teorijos ypatybė

buvo ta, kad jos buržuazinė esmė slypėjo po feodaliniu apvalkalu. Nors

F.Kenė ir ketino apmokestinti grynąjį produktą vieninteliu mokesčiu, iš

tikrųjų jis apeliavo į apsišvietusių valdžios struktūrose dirbančių žmonių

interesus, žadėdamas jiems žemės pajamingumo didėjimą ir kaimo

aristokratijos stiprėjimą.

Prisiminkime, ką gi F.Kenė laikė grynuoju produktu, kurį ketino

apmokestinti vieninteliu mokesčiu. Savo žymiajame veikale „Ekonominės

lentelės“ F.Kenė vaizdžiai parodė kaip paskirstomas derlius, kurį nuima

valstietis suaręs, patręšęs

ir apsėjęs žemės sklypą. Dalį grūdų valstietis

supylė sėklai, kitą dalį pardavė, kad galėtų įsigyti reikalingiausių miesto

prekių, ir su pasitenkinimu įsitikino dar turįs šiokį tokį atliekamų grūdų

kiekį.

F.Kenė gerai žinojo, kas bus su šiuo grūdų pertekliumi. Valstietis

atiduos jį pinigais arba natūra senjorui, karaliui ir bažnyčiai. Jis net

apskaičiavo, kokia dalis teks kiekvienam gavėjui: senjorui – keturi

se.ptintadaliai, karaliui – du septintadaliai, bažnyčiai – vienas

septintadalis. Kyla du klausimai. Pirmas — kokią teise turi šios

institucijos paimti iš valstiečio didelę jo derliaus arba pajamų dalį?

Antras: iš kkur atsiranda grūdų perteklius? (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Į pirmą klausimą F.Kenė atsakė maždaug šitaip. Apie karalių ir

bažnyčią nėra ko kalbėti: tai, taip sakant, Dievo duota. O dėl senjorų, tai

jis rado savotišką ekonominį paaiškinimą: jų rentą (pajamas, reguliariai

gaunamas be darbinės veiklos iš žemės) galima laikyti teisėtomis

palūkanomis už tam tikrus „avansus žemei“ (avances fonciers) – kapitalo

įdėjimus, girdi, kadaise jų įdėtus, kad žemė taptų tinkama dirbti.

Atsakymas į antrą klausimą F.Kenė atrodė dar aiškesnis. Grūdų perteklių

davusi žemė, gamta. Tokiu pat natūraliu būdu jis atitenkąs tam, kas yra

žemės savininkas.

Žemės ūkio produkto perteklių, susidarantį atėmus visus jo gamybos

kaštus, F.Kenė vadino grynuoju produktu (produit net). Jį fiziokratai

vienašališkai tapatino su žemės renta ir laikė natūraliu žemės vaisiumi.

Mokesčių reformavimo problematika domėjosi taip pat Anas Tiurgo ((1727-

1781). Jis 1774-1776 metais ėjo Prancūzijos generalinio finansų

kontrolieriaus (ministro) pareigas. A.Tiurgo parengė ilgalaikę programą,

apimančią šias apmokestinimo radikalios reformos kryptis, – mokesčių ėmimo

atpirkimo teisės panaikinimas ir iš žemės nuosavybės gaunamų pajamų

apmokestinimas. A.Tiurgo šios programos nenorėjo viešai skelbti, nes gerai

suprato, kaip į ją reaguos suinteresuotieji sluoksniai. Tačiau jis labai

atkakliai ėmėsi įgyvendinti daugelį konkrečių praktinių priemonių, šalino

didžiausias mokesčių taikymo nesąmones ir neteisybes, lengvino mokesčių

naštą pramonei ir prekybai, prispausdamas mokesčių rinkimo teisės

atpirkėjus. (Mokesčių atpirkėjų kompanijas sudarė turtingi finansininkai,

atpirkinėjantys iš vyriausybės teisę imti mokesčius, plėšiantys šalį. Ir

V.Petis savo veikaluose griežtai pasisakė prieš atpirkimo sistemą,

smaugusią verslininkystę ir gamybą.) Antra vertus, A.Tiurgo mėgino apriboti

valstybės biudžeto išlaidas, kurios daugiausia buvo skiriamos karaliaus

rūmams išlaikyti. (Stačiokas R., Rimas J., 2003) 6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS

A.Smito parengtus apmokestinimo principus racionalizavo ir

besiformuojančios laisvosios konkurencijos rinkos epochai pritaikė Žanas

Šarlis Sismondis. Didžiausias jo indėlis į ekonomikos mokslą yra 1819 m.

išleista knyga „Naujieji politinės ekonomijos principai, arba apie turto ir

gyventojų skaičiaus santykį“. Ji, kaip rašė pats autorius, atsirado ne tik

nuodugniai studijuojant kitų mokslininkų veikalus, kiek išaugo iš gyvenimo

stebėjimų jį įtikinusių, kad esą neteisingi patys „ortodoksinio mokslo

pagrindai“. Ž.Sismondis reikalavo, kad ekonomikos teorija už savo

abstrakčių schemų matytų žmogų. Ši knyga buvo sklidina tauraus humanizmo ir

griežtai kritikavo tuometinės ūkio ir finansų sistemos ydas. Kartu jis gana

veiksmingai prisidėjo prie mokslo apie mokesčius. Ž.Sismondis atskiru

principu kėlė neapmokestinamo minimumo idėją.

Dovydas Rikardas daug prisidėjo ne tik prie konkrečių ekonomikos

mokslo sričių, kaip antai: pinigų cirkuliacija ir kreditas, tarptautiniai

ekonominiai santykiai, bet ir prie mokesčių teorijos plėtotės. Jo manymu,

egzistuoja mechanizmas, pradedantis automatiškai veikti padidėjus

mokesčiams už vadinamuosius pirmojo būtinumo reikmenis. Jis taip pat

tvirtino, kad mokesčių perkėlimo turtingiesiems mokėtojams dėka darbdaviai

priversti padidinti dirbančiųjų atlyginimus, nes šie visada griežtai

priklauso nuo pragyvenimo minimumui apibrėžtų lėšų. (Stačiokas R., Rimas

J., 2003)

D.Rikardas, kaip ir A.Smitas, buvo tos nuomonės, kad dideli

mokesčiai kliudo kaupti kapitalą ir todėl stabdo reprodukciją. Beje, tokios

pažiūros buvo būdingos Žanui Batistui Sėjui ir Frederikui Bastijai.

Mokesčių analizei savo kūryboje daug vietos paskyrė Džonas Stiuartas Milis

(1806-1873). Jo veikale „Politinės ekonomijos principai“ mėginta sujungti

skirtingus ekonominius požiūrius ūkio ir verslininkystės, taip pat

apmokestinimo klausiniais. Būtent gvildendamas valstybės vaidmenį

ekonomikoje autorius ir gana vaizdžiai nagrinėjo mokesčius. Svarbi šio

darbo ypatybė, kad jis yra, kaip teigė Dž.Milio amžininkai, o vėliau ir

kiti žymūs ekonomistai, geriausias XIX a. vidurio traktato, kuriame

ekonomikos mokslas (taip pat ir mokesčių teorija) nagrinėjamas kaip visuma,

pavyzdys. Iki pat Alfredo Maršalo (1842-1924) „Ekonomikos principų“,

išleistų 1890 m., tai buvo autoritetingiausias ir įtakingiausias ekonominis

traktatas.

Buvo mėginusiųjų teigti, jog Dž.Milio veikalas „Politinės

ekonomijos principai“ (1848 m.) yra meistriška kompiliacija. Tačiau

pastarieji asmenys lyg .susigėdę ar suabejoję dėl tokios, manytume, baltais

siūlais dygsniuotos pseudoaiškiaregystės, suskumba pareikšti, kad

„nepaisant to – arba tiksliau sakant, kaip tik dėl to, – Milio knyga turėjo

neregėtą pasisekimą. Jam gyvam esant ji išėjo šešiais leidimais, buvo

išversta į daugelį kalbų“. Nekreipdami dėmesio į įvairias apkalbas,

konjunktūrinius išpuolius ir ketinimus menkinti Dž.Milio veikalų mokslinę

reikšmę, atsiverskime jo žymiojo darbo penktosios knygos antrą dalį. Ji

pavadinta „Bendrieji apmokestinimo pricipai“. Įsigilinkime į apmokestinimo

ir apskritai mokesčių teorijos, kaip visumos, išsamų ir logiškai sklandų

mokslinį interpretavimą. (Stačiokas R., Rimas J., 2003)

Dž.Milis pirmiausia išsamiai cituoja keturis teorinius A.Smito

suformuluotus apmokestinimo teiginius ir pripažįsta juos klasikiniais

mokesčių sistemos principais, visapusiškai šiuos principus analizuoja.

Dž.Milio galva, kažkokių papildomų aiškinimų ir iliustracijų nereikia

antram, trečiam ir ketvirtam A.Smito teiginiams. Jie visiškai suprantami ir

aiškūs, Kiek ir kaip tam tikras mokestis atitinka arba prieštarauja

apmokestinimo principams galime spręsti nagrin.ėdami konkrečias mokesčių

rūšis. Tačiau pirmą iš nurodytų principų, t. y. apmokestinimo tolygumo

principą, anot Dž.Milio, būtina išsamiau apibūdinti. Jo esmės ir veikimo

žmonės dar gerai nesuvokia ir apie apmokestinimo tolygumą dažnai

sprendžiama klaidingai.

Atsakoma į klausimą: kodėl gi būtent mokesčių tolygumas laikomas

neginčijama apmokestinimo taisykle? Priežastis gana paprasta. Vyriausybei

jokiais būdais netinka aštrinti skirtumų tarp atskirų asmenų arba klasių

dėl pretenzijų į naudą, kurią jiems duos vyriausybės veikla. Už tai iš

valdinių vyriausybės reikalaujamos aukos (mokesčiai) vienodai privalo

slėgti visus gyventojus (mokesčių mokėtojus). Pažymėtina, kad tokio metodo

taikymas visuomenei ggresia mažiausiu nuostoliu. Jeigu kuris nors vienas jos

narių apkrautas mažesniais negu teisėta apmokestinimo norma mokesčiais,

kažkam kitam teks gerokai didesnė mokesčių našta. Nepagrįstas mokesčių

lengvinimas vieniems neduos tiek pat gėrio, kiek neteisingas apmokestinimas

padarys žalos ir blogio. Vadinasi, apmokestinimo tolygumas, kaip valstybės

mokesčių politikos principas, reiškia aukų vyriausybei tolygumą. Tai toks

mokesčių vyriausybės išlaidoms dengti paskirstymas, kai nė vienas mokesčių

mokėtojas nejaučia didesnių ar mažesnių apmokestinimo nepatogumų. Ir nors

tokio tobulo mokesčių skirstymo, kaip ir visų kitų gyvenimiškojo tobulumo

principų, neįmanoma visiškai realiai realizuoti, tačiau kiekvienu konkrečiu

tyrimų atveju Dž.Milis ragino pirmiausia remtis idealo suvokimu ir stengtis

jį nesavanaudiškai įgyvendinti apmokestinimo praktikoje.

Galima sutikti žmonių, kurių bendrieji finansinių normų

(taisyklių) teisingo nustatymo principai netenkina. Jie pageidauja kažkokio

mokesčių reikalo esmę labiau apibrėžiančio dalyko. Šiuos žmones paprastai

žavi požiūris, kai kiekvieno piliečio mokami mokesčiai tapatinami su

atlygiu už asmenines paslaugas, gautas iš visuomenės. Reikalavimą

kiekvienam mokėti proporcionalų savo disponuojamų turtų vertei mokestį

siūloma teoriškai grįsti tuo, kad, pavyzdžiui, du kartus didesnę nuosavybę

valdantis asmuo naudojasi ir dvigubai didesniu vyriausybės garantuotu turto

saugumu. Vadovaujantis pirkimo-pardavimo principais tokio turto savininkas

privalo vyriausybei mokėti du kartus didesnį mokestį.

Absurdiška būtų manyti, kad vyriausybės funkcijos baigiasi tik

valdinių nuosavybės saugumo garantija. Tai gali nuvesti į dar didesnius

klystkelius. Kai kas netgi gina tokią klaidingą nuomonę: kadangi vyriausybė

privalo saugoti ne vien piliečių nuosavybę, bet ir juos pačius,

todėl

kiekvieną žmogų ji apgaubia lygiai tokiu pat saugumu. Lyg ir gautųsi, kad

iš visų gyventojų imamas vienodo dydžio fiksuotas, vadinamasis pagalvės,

mokestis būtų tinkamiausias ekvivalentis užmokestis vyriausybei už

piliečiams garantuoto saugumo paslaugą. Tuo pačiu už nuosavybės saugumą

žmonėms derėtų mokėti vyriausybei ir kitą, šios nuosavybės dydžiui

proporcionalų mokestį.

Dž.Milis parodė, kad dešimtį kartų didesnės nuosavybės teisei

užtikrinti nereikia tiek pat didesnio valstybės garantuoto saugumo.

Pavyzdžiui, negalima tvirtinti, kad 1000 svarų sterlingų nuosavybės

saugumas per metus vyriausybei atsieitų dešimtį kartų brangiau negu 100

svarų sterlingų nuosavybės saugumas. Juk tai, tarkime, gali kainuoti du

kartus brangiau, o gal ir tiek pat. Tie patys teisėjai, policininkai ir

kareiviai, saugantys pirmąją nuosavybę, saugos ir antrąją. Saugumo

garantavimas didesnėms pajamoms nereikalauja – išskyrus retas išimtis –

gausesnio apsaugos aparato darbuotojų skaičiaus. Ką beimtume šiuo atveju

saugumo rodikliais (ar tai būtų darbas ir išlaidos jam apmokėti, saugomo

asmens gerovė, jausmai arba koks nors kitas konkretus dydis) n.epavyks iš

šių rodiklių išvesti (sintetinti) kažkokių apibrėžtų proporcijų. Jeigu

norėtume įvertinti vyriausybės įvairiems asmenims teikiamo saugumo naudą,

tektų aiškintis, kurie iš šių asmenų, praradę valstybės garantuotą saugumą,

liktųsi labiausiai nuskriausti. Į šį klausimą Dž.Milis atsakė šitaip:

labiausiai būtų skriaudžiami protiškai atsilikę ir fiziškai silpni asmenys,

jie tikriausia pavirstų vergais. Vadinasi, jei nors kruopelytę tiesos

rastume nagrinėjamoje mokesčių teisingumo teorijoje, žmonės, mažiausia

pajėgūs savarankiškai egzistuoti ir apsiginti, t. y. kuriems ypač reikia

valstybės ggarantuoto saugumo privalėtų mokėti didesniąją šios paslaugos

kainos dalį negu protingi (verslūs, iniciatyvūs, kūrybingi) ir

stiprūs žmonės. Atsitiktų visiškai priešingas Į socialinio

teisingumo idėjai dalykas. Juk šios idėjos įgyvendinimo esmė – ne kartoti,

bet taisyti ir šalinti nelygybę ir neteisingumą skirstant visuomenines i

gėrybes.

Vyriausybė, jos užtikrinanti saugumą veikla reikalinga

visiems piliečiams. Nėra reikalo aiškintis, teigia Dž.Milis, kuriam iš jų

tai reikalingiau. Kiekvienam vienodai. Jeigu vienas asmuo arba klasė,

gaunanti iš vyriausybės tiek nežymią naudą, kad dėl to tenka kęsti

nepriteklius ir fizinius nepatogumus, ims piktintis ir skųstis, tai kalba

apie netvarką ne apmokestinimo sistemoje, o kažkur kitur. Nenormaliai

padėčiai taisyti būtina imtis veiksmingų priemonių. Ne skųstis dėl jos ir

tuo remiantis reikalauti mažinti mokesčius. Juoba kad savanoriškai

įsipareigojant siekti tikslų, įsipareigojama ir sąžiningai atlikti

kiekvieno pareigą, t. y. vienodai proporcingai aukoti vardan bendro tikslo,

toks principas turi tapti taisykle ir privalomųjų mokesčių atveju, jai

pagrįsti, anot Dž.Milio, nereikia ieškoti kažkokių dar painesnių ir

giliaminčių teiginių.

Sutikdami su reikalavimu, kad vyriausybė privalo iš visų imti

lygiavertes aukas, pirmiausia išsiaiškinkime, ar ši taisyklė realizuojama

praktiškai, kiekvieną priverčiant mokėti į valstybės iždą vienodą turimų

piniginių lėšų procentą. Daugumas teigia, kad tokia praktika nėra

veiksminga, nes, tarkime, dešimtosios dalies ėmimas iš nedidelių pajamų

mokėtojui yra gerokai didesnis apsunkinimas, negu tokios pat dalies ėmimas

iš didesnių pajamų. Būtent tuo ir buvo grindžiamas gana populiarus

apmokestinimo projektas įvesti vadinamąjį pprogresyvinį mokestį iš pajamų,

gautų už naudojimąsi nuosavybe (kapitalo eksploatavimą), t. y. pajamų

mokestį, kurio santykinė (procentinė) apimtis auga didėjant pajamoms.

Tokio požiūrio tiesos dalį, Dž.Milio tvirtinimu, sąlygoja

mokesčio, kuris gali būti sutaupytas vartojant prabangos dalykus, ir

mokesčio, imamo už būtiniausius reikmenis, skirtumas. Kasmet rinkti 1000

svarų sterlingų mokestį iš 10 tūkstančių svarų sterlingų pajamas gaunančio

asmens dar nereiškia, kad iš jo atimamas egzistavimo šaltinis arba tam

tikri kasdieniai gyvenimo patogumai. Ir ar galima lyginti šį efektą su tuo,

kai iš žmogaus, turinčio iš viso tik 50 svarų sterlingų pajamų,

reikalaujama 5 svarų sterlingų mokesčio? Jo auka vyriausybei ne tik

didesnė, bet apskritai nepalyginama su pirmo mokėtojo auka. Atrodo, kad

socialiai teisingas apmokestinimo naštos skyrimo būdas yra apmokestinti tik

tam tikrą minimalų dydį pajamų, kurių praktiškai pakanka tiktai

būtiniausiems reikmenims įsigyti. Sakykime, kad kuriems nors asmenims,

gyvenantiems vien iš pajamų, reikia per metus 50 svarų sterlingų kiekvienam

apsirūpinti viskuo būtiniausiu, kad be prabangos ir išlaidumo egzistuoti ir

išsaugoti sveikatą, taip pat nepatirti nuolatinių fizinių nepriteklių.

Apmokestinti siūlyta tik viršijančias šią sumą pajamas, t. y.. mokestį imti

ne iš bendros pajamų sumos, bet tik iš dalies, viršijančios oficialiai

nustatytą pragyvenimo minimumą. Pavyzdžiui, jei mokesčio norma 10 procentų,

tai 60 svarų sterlingų pajamos bus vertinamos 10 svarų sterlingų (60-50=10)

grynųjų pajamų. Iš jų kasmet reikėtų imti vieno svaro sterlingų mokestį.

Esant bendrosioms 1000 svarų sterlingų pajamoms analogiškai tektų

apmokestinti tik 950 svarų sterlingų. Tuo būdu kiekvienas žmogus mokėtų

tvirtai apibrėžtą ne visos gaunamų pajamų sumos, o tik jų pertekliaus dalį.

Taigi neviršijančios 50 svarų sterlingų pajamos apskritai neapmokestinamos

nei tiesioginiu mokesčiu, nei kitais mokesčiais už būtiniausius reikmenis.

Tai, Dž.Milio giliu įsitikinimu, tos minimalios pajamos, kurias darbuotojas

privalo gauti už savo darbą, ir vyriausybei nederėtų jų apkarpyti mokesčių

žirklėmis, Kartu šios apmokestinimo praktikos plėtojimas yra svarus

argumentas išsaugoti mokesčius prabangos dalykams, kurių, nepaisant

pragyvenimo minimumą ribojančių sąlygų, lengvabūdiškai geistų mažas pajamas

gaunantys žmonės. Vadinasi, atleidimo nuo mokesčio iš pajamų, naudojamų

būtiniausiems produktams įsigyti klausimas sprendžiamas remiantis konkrečiu

tokių pajamų tikslinio vartojimo faktu. Jeigu neturtingas žmogus, vos galįs

nusipirkti būtiniausių produktų, dalį lėšų iššvaisto kažkokioms pramogos

užgaidoms ir įnoriams tenkinti, jis lygiai kaip ir turtingi privalo už tai

į valstybės iždą įmokėti savo dalį vyriausybės išlaidoms dengti.

Dž.Milis išsamiai nagrinėja charakteringiausius proporcinio

apmokestinimo praktinio taikymo atvejus, mokesčių nustatymo teisingumo

problematiką. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu jis laikė nuosavybę, įgytą

neįdėjus darbo, t. y. pirmiausia „sutinkamai su testamentu gautą palikimą,

viršijantį tam tikrą sumą“ (Miraui, 1990, p. 138). Lėšos, mokesčių forma

privalančios įplaukti į valstybės iždą, šio mokslininko nuomone, negali

būti didesnės, negu išlaidos vyriausybės ūkinei ir organizacinei veiklai

užtikrinti laisvosios konkurencijos sistemos funkcionavimą. IŠVADOS

1. Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl

visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti

prie valstybės iišteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė.

4. Mokesčiai turi garantuoti tokias pajamas, kad jų įvedimas būtų

pateisinamas.

5. LITERATŪRA

1. Buškevičiūtė E., 2003, Mokesčių sistema. Kaunas, 331 p.

2. Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001, Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida.

Vilnius, 63 p.

3. Stačiokas R., Rimas J., 2003, Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis.

Kaunas, 119 p.

4. Buškevičiūtė E., Pukelienė V., 1998, Valstybės mokesčių sistema, Kaunas,

221 p.