Finansiniai koeficientai ir jų analizė
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
PANEVĖŽIO INSTITUTAS
VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS
Finansiniai koeficientai ir jų analizė
Kursinis darbas
Atliko: PA-0/4 gr. stud. Ž. Ratkus
Tikrino: vyr. asist. Gaidžiūnaitė
Panevėžys, 2002
TURINYS
ĮVADAS 3
1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas 4
1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai 4
1.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? 4
1.3. Koeficientų trūkumai 6
2. Finansiniai koeficientai ir jų grupės 7
2.1. Finansinių koeficientų grupavimas 7
2.2. Pelningumo koeficientai 7
2.3. Likvidumo rodikliai 8
2.4. Finansų struktūros rodikliai 9
2.5. TTurto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai 10
2.6. Rinkos vertės koeficientai 10
3. Du Pont’o analizė 12
IŠVADOS 13
LITERATŪRA 14
ĮVADAS
Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir
santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės
pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba
santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai
parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs
rodikliai.
Šiame kursiniame projekte ir siekiama detaliai išnagrinėti finansinius
koeficientus: jų reikšmingumą, privalumus bei trūkumus, pasirinkimo bei
grupavimo problematiką bei apibūdinti pagrindinius praktikoje akcinių
bendrovių analizei naudojamus finansinius koeficientus.
Darbo pabaigoje taip pat pateikiama speciali Du Pont’o analizės
metodologija, kuri remiasi santykinių rodiklių panaudojimu akcinio kapitalo
rentabilumo nustatymui.
1. Koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas
1.1. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai
Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai
paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę.
Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų
įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais
požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius
rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas.
Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos
yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius
tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai
rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir
vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių
ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi
finansinėse ataskaitose.
Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais
dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir
t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl
reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali
būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad
suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime
įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo
situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug
akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į
išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas
su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau
galima.
Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti
vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį,
vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant
pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas,
tenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek
skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių
privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių
rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad
jas reikia mažinti, kai jos gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo.
Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį
rodiklį.
Galima paminėti santykinių rodiklių privalumus, palyginti su
absoliutiniais dydžiais, pateikiant šiuos pavyzdžius.
Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima pasakyti, kad
automobilis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai mes galime
apibūdinti objektyviai tik tada, jeigu žinome transporto priemonės greitį,
t.y. km per valandą.
Produkcija. Pavyzdžiui, dvi įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po
2000 staklių. Tačiau abu šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo
efektyviai. Tarkime, kad pirmoji įmone gamino produkciją su 50 darbuotoju,
o antroji – su 100. Galima daryti išvadą, kad pirmoji įmonė dirbo
efektyviau negu antroji. Pirmosios įmones našumas 40 staklių vienam žmogui,
o antrosios – tik 20. Žinoma, pirmoji įmone gali būti nerentabili, bet tai
jau kitas klausimas.
Pelnas. Abi įmones gavo po 5000 Lt pelno. Kuri įmone pelningesnė?
Jeigu A įmone gavo šį pelną, gavusi 50 000 Lt pajamų, tai A įmone bus
pelningesne tuo atveju, jeigu jos pelningumas bus 10% pardavimų sumos, o B
įmones -1%.
1.2. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?
Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų
finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių
rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo
bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi
iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime
pagrindinius momentus, į kuriuos būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei
renkanti tam tikrą finansinių rodiklių grupę arba sąranką.
Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia
nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios
veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų
nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės
veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti
savo finansinius įsipareigojimus ir pan.
Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius
rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui,
žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš
kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią
situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.
Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą
(rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau
prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant
santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai
prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai.
Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas
su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius,
reikia vadovautis tokiais principais:
1. Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris
apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais
parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti.
2. Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje
susieti ir kad tai galima būtų įrodyti.
3. Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai
yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus
dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius,
pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos
palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo
realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne
su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys
vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes
įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas
nėra jų darbo rezultatas.
4. Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui
vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio.
5. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų.
6. Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad
vadovas visada tai turėtų mintyje.
7. Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti
minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių
rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms
ūkio šakoms ir visiems laikams.
Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:
✓ Įvairioms šakoms, ir
įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai,
reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.
✓ Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi
skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra
nevienoda
✓ Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi
jo problemos.
Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus)
kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų,
kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti.
Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat
didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios
esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa
specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją
kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali
gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.
Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas
arba jo interpretavimas būtų toks, kad net:
1) norint pasiekti „gerą“ rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai
įmonės veiklai, kuri duotų naudos,
2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei
naudos.
Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos
atsiranda ir yra ppripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki
kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai
tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis
teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės
nuosmukį.
1.3. Koeficientų trūkumai
Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu ssuprasti ne tik
jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į
3 pagrindines grupes:
1) Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei,
kontrolei ir tobulinimui.
2) Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant
reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami
įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes.
3) Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos
efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo
obligacijų palūkanas.
Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai
reikalauja apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su
dideliu padalinių skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų
vidurkius sugretinimui. Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos
vidutiniais santykiniais rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas.
Žymiai svarbesni gali būti šakos lyderių santykiniai rodikliai.
Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai
šakų santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai,
kuriuos sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos
apskaitos praktika.
Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas,
santykiniai rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra
„geras“, o kuris „blogas“. Viską lemia firmos finansiniai reikalai.
Pagaliau, yra daug firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius
rodiklius, ir jų visuma išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.
2. Finansiniai koeficientai ir jų grupės
2.1. Finansinių koeficientų grupavimas
Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai
daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės
finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui,
vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai
skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai
koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.
Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės
teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina
jų nagrinėjimą.
Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai
laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir
bendrumų. Knygoje „Finansinė analizė“ išskiriamos tokios santykinių
koeficientų grupės:
1. Pelningumo.
2. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo.
3. Veiklos efektyvumo.
4. Kapitalo rinkos.
Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių
skaičiavimo metodikoje akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma
taikyti šių penkių grupių finansinius koeficientus:
1. Likvidumo.
2. Pelningumo.
3. Finansų struktūros.
4. Turto panaudojimo efektyvumo.
5. Rinkos vertės.
Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų
grupavimą teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę,
apskaičiavimo metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į
grupavimo subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius
koeficientus, suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų
struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės
grupes.
2.2. Pelningumo koeficientai
Pelningumas – pelnas, kurį gauna firma. Jis matuojamas atsižvelgiant į
visus panaudotus aktyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių.
Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi
atliekant finansinę analizę, nes:
✓ jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir
✓ pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir
investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.
Akcinio kapitalo ppelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunama
kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip:
[pic]
Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų
pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Aukštas lygis užtikrina
didelius dividendus.
Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai
vartoja savo turtą, parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno
pavidalu. Nustato, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam viso turto
piniginiam vienetui. Jis yra taip apskaičiuojamas:
[pic]
Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis
didesnis, tuo geresnis.
Grynasis pelningumas (neto pelno marža) parodo, kiek grynojo pelno
tenka vienam pardavimų litui. Jis apskaičiuojamas taip:
[pic]
Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Jis parodo visos įmonės
veiklos galutinį pelningumą. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Rodiklio
mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka.
Bendrasis pelningumas (bruto pelno marža) parodo, kiek grynojo pelno
tenka vienam pardavimų litui. Jis taip apskaičiuojamas taip:
[pic]
Šis rodiklis apibūdina įmonės pagrindinės veiklos palningumą, parodo, ar
pelninga parduoti prekes. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Verčiamt iš anglų kalbos, pelningumas dažnai vadinamas rentabilumu.
Nors vertinimo požiūriu tai yra teisinga, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į
šių sąvokų ekonominės prasmės skirtumus. Rentabilumo rodikliai dažniausiai
naudojami, kai nagrinėjamas veiklos efektyvumas, kitaip sakant, kai norima
nustatyti, kiek naudos gavo įmonė, patirdama vienokias ar kitokias
išlaidas. Todėl siūloma rentabilumo rodiklius atskirti nuo pelningumo
rodiklių, nors juos skaičiuojant taip pat remiamasi ppelnu.
2.3. Likvidumo rodikliai
Likvidumas – tai vertybinių popierių arba materialinių vertybių
pavertimo grynaisiais pinigais galimybė.
Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį
patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo
įsipareigojimus, pasibaigus terminui.
Bendrasis padengimo koeficientas (bendrasis likvidumas) padeda
nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.
Jis taip apskaičiuojamas taip:
[pic]
Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių
kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo
jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos
šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2
iki 2,0.
Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas (einamasis arba greitas
likvidumas) yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir
trumpalaikių įsipareigojimų.
[pic]
Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus
maždaug 1 ar net dar mažesnis.
2.4. Finansų struktūros rodikliai
Mokumas – firmos gebįjimas laiku įvykdyti savo įsipareigojimus.
Reikėtų nepainioti mokumo su pasyvo rodikliais, kuriuos dažnai taiko
kredito institucijos analizuodamos įmonės kreditinį pajėgumą.
Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti
savo ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo
partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.
Svarbiausias įsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybės
santykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusė
finansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip:
[pic]
Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp
įmonės skolų ir viso turto. Jis nustato, kiek įsiskolinimų tenka
kiekvienam
viso turto piniginiam vienetui.
[pic]
Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus.
Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes
bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę
teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną
bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos
akademinių ir praktinių diskusijų objektas.
Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų
padengimo koeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir
mokesčių išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš
palūkanų: Šis koeficientas parodo, koks ggali būti minimalus veiklos pelnas,
kad įmonė dar pajėgtų mokėti metines palūkanas.
[pic][pic]
Šis rodiklis apibūdina sugebėjimą laiku mokėti palūkanas, t.y., kiek
kartų daugiau firma užsidirba pelno, negu jo reikia įsiskolinimo išlaidoms
– palūkanoms padengti.
2.5. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai
Apyvartumas – tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis.
Šis rodiklis parodo kiek litų uždirba vienas į turtą įdėtas litas.
Apyvartumo rodikliai dar vadinami aktyvumo rodikliais, nes jie parodo, kaip
aktyviai įmonė naudoja savo turtą.
Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip
yra valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo
rodiklių, tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.
Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka
kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas:
[pic]
Šis rodiklis apibūdina sugebėjimą panaudoti ilgalaikį turtą. Kuo jis
didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didinti
pardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto.
Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka
kiekvienam turto litui. Jis randamas pagal formulę:
[pic]
Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą, t.y. kaip
įmonė sugeba panaudotivisą turtą pardavimų pajamoms uždirbti. Kuo jis
didesnis, tuo geriau.
Atsargų apyvartumas nustato, kiek kartų per metus pasikartoja
materialinių atsargų payvarta, t.y. kiek kartų atsargos buvo išparduotos ir
vėl sukauptos. Jis apskaičiuojamas:
[pic]
Šis rodiklis rodo sugebėjimąvaldyti ir kontroliuoti lėšų, ivestuotų į
atsargas, apsisukimą. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos
atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti
mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių.
Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp
pardavimo laiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų
skolų apmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš
vienos dienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų):
[pic]
Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių, kada produkcija yra
apskaitoma kaip pirkėjų įsiskolinimas.
2.6. Rinkos vertės koeficientai
Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių
akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų.
Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė – tai suma, kurią
investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu
laiko momentu. Ji apskaičiuojama:
[pic]
Skaičiuojant šį rodiklį, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų
paprastųjų akcijų skaičių sandorio (pardavimo) momentu. Jei per metus įmonė
išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija
perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos.
Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai.
Pateiksime pagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę:
[pic]
Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko
nuosavybė.
Kainos ir pelno santykis (P/E) atspindi, kiek investuotojas moka už
vieną įmonės pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių,
nes jis nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį.
[pic]
Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai
paprastajai akcijai:
[pic]
3. Du Pont’o analizė
Du Pont’o sistema – tai dažnai naudojamas metodas įvertinti firmos
rentabilumui akcentuojant savininkų nuosavybės pelningumą (ROE). 1.
paveiksle matyti Du Pont’o metodo grafinis vaizdas.
Metodas buvo sukurtas JAV E. I. Du Pont’o bendrovės užsakymu. Du
Pont’o lygtis pradedama tokiu originaliu savininkų nuosavybės pelningumo
(ROE) apibrėžimu:
[pic]
Toliau šis santykis apibūdinamas trijų svarbiausių veiklos
veiksmingumo rodikliu – rentabilumo, vertybinių popierių su nustatytu ir
nenustatytu pelningumu santykio ir kapitalo panaudojimo – funkcija. Šiems
ryšiams parodyti reikia perrašyti savininkų nuosavybės pelningumo (ROE)
lygtį. ROE yra lygus bendrojo kapitalo pelningumo (ROA) ir nuosavybes
koeficiento / daugiklio (EM) sandaugai. ROE yra ROA produktas ir kartu
bendro pelningumo matas. EM yra vertybinių popierių su nustatytu ir
nenustatytu pelningumu santykio matas. Taigi:
[pic]
Suskaldžius ROA dalimis, matoma, kad kapitalo pelningumas yra ribinio
grynojo pelno ((angl. net profit margin, NPM) – rentabilumo mato ir bendrojo
kapitalo apyvartumo (angl. total asset turnover, TAT) – bendrojo turto
panaudojimo mato – rezultatas.
IŠVADOS
Finansiniai koeficientai yra plačiai naudojami atliekant tarp įmoninę
bei tam tikro laikotarpio finansinę analizę. Tai grindžiama tuo, kad
santykinis rodiklis parodo dviejų skaičių santykį.
Pasirenkant finansinius koeficientus, visų pirma, reikia nusistatyti
įmonės bei analizės tikslus. Taip pat darbe pasiūlyta eilė principų,
kuriais reikia vadovautis, renkantis finansinius koeficientus.
Finansiniams koeficientams yra būdingi tam tikri trūkumai, kurie
reikalauja apdairumo.
Įvairūs autoriai skirtingai grupuoja finansinius koeficientus. Galima
išskirti šias grupes: pelningumo, mokumo (likvidumo), finansų struktūros,
turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės.
Remiantis finansiniais koeficientais buvo sukurtas Du Pont’o metodas,
kuris naudojamas įmonių rentabilumo įvertinimui.
LITERATŪRA
1. Gaidienė Z. Finanasų valdymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir
švietimo leidykla, 1998. 126 p. ISBN 9986 – 418 –10 – 0.
2. Buškevičiūtė E. Finansų analizė: vadovėlis / Buškevičiūtė E.,
Mačerinskienė I. Kaunas, 1999. 380 p. ISBN 9986 – 13 – 710 – 1.
3. Kvėdaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius, 1996. 64 p. ISBN 9986 –
12 – 107 – 8.
4. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius, 1997. 66 p. ISBN 9986 –
13 – 205 – 4.
5. Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Vilnius,
1995. 36 p. ISBN – 15 – 2214 – 5.
6. Darškuvienė V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas, 1997. 56 p. ISBN 9986 –
415 – 51 – 5.
7. Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. Vilnius, 1999.
46 p. ISBN 9986 – 12 – 101 – 6.
8. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 256 p. ISBN 9986 –
12 – 405 – 6.
9. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. Vilnius, 1998. 634 p.
ISBN 9986 – 405 – 12 – 3
10. Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas, 1998. 406p. ISBN 9986
– 19 – 102 – 2.
