Finansų analizė
PASKAITŲ KONSPEKTAS
Parengtas vadovaujantis “Finansų analizės” vadovėliu
(Eugenija Buškevičiūtė, Irena Mačerinskienė, KTU 99)
1. Finansų analizės teoriniai pagrindai
1. Finansų analizės vieta ekonominėje analizėje
Šiuo meet vienareikšmio ekonominės analizės apibrėžimo tiek Lietuvos,
tiek užsienio ekonominėje literatūroje. Ekonominė analizė, mūsų supratimu,
yra ekonominių procesų ir jų tarpusavio ryšių nagrinėjimas. Įmonėje ji
apima visus veiklos parengimo etapus, patį veiklos procesą ir jos produkto
pardavimą praeityje, dabartyje ir ateityje (darbo, materialinių ,
finansinių išteklių formavimą ir naudojimą, veiklos ekonominius bei
finansinius rezultatus).
Ekonominės analizės bendroji schema pateikiama 1 ppaveiksle. Čia
analizuojami ekonominiai reiškiniai bei procesai, jų analizė pateikiama
pagal susidarymo nuoseklumą bei analizės objektų ekonominius ryšius.
1 pav. Ekonominės analizės bendroji schema
Analizę galima būtų atlikti šiomis kryptimis:
• pardavimų analizė;
• veiklos išteklių formavimo ir panaudojimo analizė;
• veiklos sąnaudų analizė;
• ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės analizė;
• tyrimo apibendrinimas.
Iš 1 paveikslo matome, kad finansų analizė yra sudėtinė ūkio subjekto
ekonominės analizės dalis. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis finansų
analizė egzistuoja ir kaip savarankiškas mokslas, apibendrinantis
praktikoje vykstančius finansinės vveiklos procesus, jų dėsningumus.
Finansų analizė susijusi su tam tikros veiklos prognozavimu,
planavimu, apskaita ir kontrole (2 pav.). gavus ekonominę informaciją iš
tyrimo subjekto funkcinių padalinių (atsakingų asmenų) ir pasitelkus
finansų analizės metodus bei būdus, siekiama objektyviai įvertinti anksčiau
priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius vvaldymo sprendimus.
Kai kurie autoriai ekonominę analizę supranta kaip sistemą specialių
žinių apie ekonominius procesus, susidariusius dėl objektyvių ekonominių
dėsnių ir subjektyvių veiksnių poveikio(2, p.47). Tai atsispindi 3
paveiksle. Šiuo atveju ekonominė teorija, kaip teigia autrius, yra toliau
nurodytų mokslų teorinis pagrindas. Apskaitos-analitinė funkcija yra
pateikiama trijų disciplinų (buhalterinės apskaitos, finansų analizės,
ūkinės veiklos analizės) vieningame bloke. Toks požiūris, V.Kovoliovo
nuomone, pateisinamas istoriniu, metodologiniu ir informaciniu aspektu.
Manome, kad tikslinga kitaip pažvelgti į finansų analizę (šiuo atveju –
makroekonominiu ir mikroekonominiu aspektu).
2 pav. Finansų analizės vieta ir funkcijos
3 pav . Finansų analizės vieta ekonominės analizės sistemoje
1.2. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai
Siekdami pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius bei procesus, žmonės
nuo neatmenamų laikų juos analizuoja. Visuomeniniai, kaip ir ekonominiai
procesai dažnai analizuojami suskaidant tiriamąjį objektą į elementus bei
aiškintis jjo sudedamųjų elementų tarpusavio ryšius. Iš esmės analizė –
glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų,
reiškinių tyrimas.
Reiškiniai bei procesai, tiriami finansų analizės būdu, vyksta
gamybos sferoje, teikiant paslaugas, be kita ko – ir finansinio
tarpininkavimo paslaugas, t.y. susiję su konkrečių ūkio subjektų finansine
veikla bei jos rezultatais. Todėl finansinės analizės turinys yra
kompleksinis ūkio subjektų finansinės bei ūkinės veiklos ir jos rezultatų
tyrimas, siekiant tobulinti tiriamojo subjekto valdymą ir didinti jo
veiklos efektyvumą bei pelningumą. Toks tyrimas gali būti atliekamas
naudojant informaciją apie buvusią veiklą, aatliekamą dabar ir
perspektyvoje.
Taigi finansų analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė veikla
bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos,
atskaitomybės medžiagoje ir kituose informacijos šaltiniuose. Analizuojant
įmonių finansinę veiklą, išsiaiškinamas projektinių užduočių (verslo plano)
įvykdymas, lyginant faktinius rodiklius su projektiniais, taip pat jos
pasikeitimo priežastys, įvertinamos bei apskaičiuojamos finansinių
rezultatų didinimo galimybės ir numatomos konkrečios, realios bei pagrįstos
alternatyvios organizacinės, techninės, socialinės, ekonominės jų
panaudojimo priemonės.
Pažymėtina, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio subjektų finansinė
veikla yra labai dinamiška, rizikinga, todėl analizuojant ją, tai reikia
turėti galvoje ir analizę atlikti laiku. Taip pat svarbu gerai ištirti
įmonių padalinių finansinius rodiklius. Tokios analizės išvados reikalingos
operatyviam padalinio veiklos planavimui, , kai tenka priimti valdymo
sprendimus. Finansų analizė, kaip reikšminga įmonės finansinės būklės
aiškinimo ir gerinimo bei jos valdymo racionalizavimo priemonė, be to, gali
būti svarbi ir kaip įmonės veiklos kontrolės forma. Remiantis finansų
analizės duomenų baze, galima daryti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą
ir jos perspektyvumą apibūdinančias išvadas bei, remiantis jomis, kurti ir
diegti naujus projektus. Tik savalaikė ir objektyvi finansų analizė sudaro
galimybę įvairių lygių vadovams parengti alternatyvius savo veiklos
modelius ir priimti racionalesnius valdymo sprendymus tam tikram
laikotarpiui.
Remiantis anksčiau išdėstytomis mintimis, galima suformuluoti
svarbiausius bendruosius finansų analizės uždavinius (4 pav.). Be šių
uždavinių, gali būti keliami daliniai bei specifiniai analizės uždaviniai,
apie kuriuos bus kalbama 1.3. poskyryje. Finansų analitikas privalo
objektyviai ir kiek galima tiksliau įįvertinti esamą padėtį, projektų
kokybę, jų realumą, projektinių užduočių įvykdymo rezultatus ir jų
pasikeitimo svarbiausius veiksnius, taip pat siūlyti realias bei pagrįstas
priemones finansinei veiklai gerinti, neišduoti komercinių paslapčių.
4 pav. Svarbiausi finansų analizės uždaviniai.
Užsienio autoriai (C.Stickney, G.Foster, Ch.Gibson ir kiti) mažiau
skiria dėmesio finansų analizės uždaviniams ir kitaip juos formuluoja:
1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką
(informacija turi būti patikima, tiksli, pakankama; perteklinė
informacija mažinama).
2. Palyginti faktišką padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais
(palyginimo bazė yra prognozės duomenys, planai, normos, normatyvai,
limitai, praėjusio laikotarpio duomenys, giminingų įmonių rodikliai,
vidutiniai šakiniai rodikliai, veiksnių įtakos įvertinimas).
3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką (racionaliai
naudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą).
4. Kiti uždaviniai.
Palyginę pastaruosius uždavinius su 4 paveiksle suformuluotais finansų
analizės uždaviniais, matome, kad užsienio autorių, matome, kad užsieniom
autorių keliami uždaviniai iš principo atitinka autorės pateiktuosius
(informacijos kokybė, duomenų plyginimas, veiksnių įtaka tiriamam
rodikliui). Manytume, kad 4 paveiksle svarbiausi finansų analizės
uždaviniai yra geriau susisteminti, kryptingesni analitinio proceso
požiūriu ir ypač svarbūs besimokančiam asmeniui bei pradedančiam
analitikui. Be to, jie yra universalūs bet kuriam tyrimo objektui bei
subjektui.
Daugelio išsivysčiusių šalių firmų vadovai didesnį dėmesį skiria
finansinių rezultatų įvertinimui ir mažiau reikšmingais laiko šiuos
rezultatus formuojančius gamybinius veiksnius. Dėl to finansinių
rezultatų analizės duomenys dažnai būna neobjektyvūs ir neatspindi įmonės
tikrosios finansinės būklės. Tik pastaraisiais metais užsienio šalių
ekonominėje literatūroje nurodoma, kad reikia apskaičiuoti ir gamybinius
veiksnius, darančius įtaką finansiniams rezultatams. Jie dažniausiai
grupuojami į išorinius (politiniai, teisiniai, kultūriniai ir kt.) ir
vidinius (materialiniai, darbo ir finansiniai ištekliai), kurie gali būti
lemiami konkurencinėje kovoje, turėti didelę reikšmę firmos veiklos
efektyvumui ir perspektyvai.
1.3. Finansų analizės rūšys
Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas
procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei
supratimo (5 ir 6 paveikslai) ji klasifikuojama į tam tikras rūšis
5 pav. Finansinės veiklos analizės rūšys ir uždaviniai (5, p. 10)
Penktąjame paveiksle finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais,
kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais
analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties,
analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai
susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. Pavyzdžiui,
firmoje gali būti keliamas uždavinys: išsiaiškinti per praėjusią savaitę
(mėnesį) patirtus nuostolius, siekiant atlikti jų reguliavimo operaciją, ir
numatyti tokių nuostolių atsiradimą perspektyvoje bei imtis priemonių jų
pašalinimui arba didinti finansinius rezultatus, plėtojant pardavimų
apimtis, ir sprendžiami kiti įvairiausi tiriamo objekto finansinės veiklos
gerinimo uždaviniai.
Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų (dažniausiai –
alternatyvinių) vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius
sprendimus ūkio subjekto atžvilgiu.
Operatyvinė analizė kartais dar vadinama
išankstine ( preliminarine),
nes ji atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis
laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius
rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą. Žodis
“diagnostika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “diagnostikos” ir reiškia
“sugebantis pažinti”. Diagnozavimas – tai reiškinio, proceso, būsenos
išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinamas(6, p. 108). Mūsų atveju tai būtų
ūkio subjekto finansinės veiklos sutrikimų( pakilimų) bei jos neigiamų ar
teigiamų rezultatų išankstinis išaiškinimas. Retrospektyvinė analizė –
praeityje gautų finansinių rezultatų įvertinimas.
Su šeštuoju paveikslu finansų analitikui taip pat tikslinga
susipažinti, nes jjame pagal įvairesnius praktikoje taikomus požymius
detaliau suklasifikuotos finansų analizės rūšys. Atliekant tyrimus, galima
taikyti abi schemas (5 ir 6 pav.), praplečiant pirmąją antrosios turiniu.
Skaitytojams kai kurie 6 paveikslo klasifikavimo požymiai gali asocijuotis
su planinės ekonomikos ūkinės veiklos analizės teorijoje nurodytais
požymiais ir juos atitinkančios analizės rūšys (1, p. 56). Pavyzdžiui,
apimties, subjekto, palyginimo pobūdis ir kiti požymiai. Manytume, kad toks
analizės rūšių priskyrimas planinės ekonomikos teorijai nėra tikslingas,
nes 6 paveiksle parodytos naujo turinio analizės rūšys praktikoje
atliekamos bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Lietuvoje, ir rrinkos
ekonomikos sąlygomis teorijoje privalu pastebėti bei vertinti realius
ekonominio gyvenimo procesus. Be to, tikslingai susistemintas finansų
analitiko darbas yra kokybiškesnis bei rezultatyvesnis. Sisteminio darbo
įgūdžius ypač svarbu taikyti mokymo procese.
Užsienio autorių literatūroje, mūsų manymu, nepakankamai įvertinamos
praktikoje naudojamos finansų analizės rūšys, kurios dažnai įįvairiai
suprantamos arba sutapatinamos su analizės metodais bei būdais.
Užsienio autoriai dažniausiai mini tris finansinės analizės rūšis:(3,
p. 127)
• horizantalioji analizė
• vertikalioji analizė
• santykinė analizė.
Tačiau horizantalioji ir vertikalioji analizė yra identiškos mūsų
praktikoje taikomiems palyginimo bei dinamikos eilučių analizės, taip pat
rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimo būdams.
Horizantalioji analizė analizė atliekama tada, kai finansinių
ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis,
o nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši
analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių,
dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės
balanso, pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis.
Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami
kelių metų (5-10) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami
rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos
ūkio subjekto finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Tarkim,
kad pardavimų apimtis per 33 metus didėja 120 procentų, o pelnas prieš
mokesčių mokėjimą didėja 70 procentų. Trendo analizė padės suprasti, kad
pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų
augimo.
Vertikalioji analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės
ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu,
o gautas dydis išreiškiamas procentais. Užsienio šalių ekonomistai šią
analizę dažnai vadina struktūrine analize. Bendras bazinis rodiklis gali
būti įmonės balanso aktyvų, pasyvų, pelno, kaštų, pardavimų suma. Atliekant
keleto metų finansinių rodiklių struktūrinę analizę, galima nustatyti
rodiklių pakitimų priežastis.
Santykinė analizė literatūroje ir praktikoje ddar vadinama finansinių
koeficientų analize. Šie koeficientai išreiškia finansinių ataskaitų bei
kitos informacijos duomenų tarpusavio ryšius. Užsienio autoriai finansinius
koeficientus įvairiai klasifikuoja į grupines sistemas, tačiau likvidumo
(mokumo) ir pelningumo grupės yra visų pripažįstamos. Dar gali būti
išskiriama veiklos aktyvumo rodiklių, įsiskolinimo rodiklių ir kapitalo
rinkos rodiklių grupės. Šiame skyriuje plačiau apie tai nekalbėsime, nes
finansiniai koeficientai bus taikomi 3-e skyriuje, atliekant skaičiavimus.
1.4. Ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys
Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui
svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje aplinkoje. Jau
anksčiau minėjome, kad, siekiant priimti įmonės perspektyvai efektyvius bei
atsakingus valdymo sprendimus, tikslinga tyrinėti ne tik jos finansinę
būklę, bet ir pastarosios susiformavimo veiksnius, t.y. atlikti analizę
pagal įmonėje vykstančių ekonominių reiškinių bei procesų kryptis (7 pav.).
Pažymėtina, kad ūkio subjektų finansinė veikla apima piniginių
santykių organizavimą, t.y. procesą, susijusį su piniginių išteklių bei
fondų sudarymu, skirstymu, naudojimu, finansinių įpareigojimų vykdymu, o
finansinė būklė yra finansinės veiklos rezultatas tam tikru momentu arba
laikotarpiu (7, p.5).
Įmonių finansinė veikla yra organiškai susijusi su jų ūkine bei
komercine veikla, jos vienos kitą sąlygoja. Žinome, kad bet kuri veikla
dažniausiai prasideda nuo finansinių išteklių įsigijimo ir baigiasi
finansiniu rezultatu. vAdinasi, finansinis rezultatas didžia dalimi
priklauso nuo įmonės vadybos darbų sėkmingumo, vadybos ciklo elementų
racionalaus suderinimo bei finansinių ir kitų išteklių tinkamo panaudojimo.
Kita vertus, pati įmonės vveikla gali būti plėtojama geresnio finansinio
rezultato linkme priklausomai nuo turimų finansinių išteklių. Pavyzdžiui,
kai trūksta apyvartinio kapitalo (praktikoje vadinamų apyvartinių lėšų),
gerokai pablogėja ir įmonės finansinė būklė. Taigi rinkos ekonomikos
sąlygomis finansiniai ištekliai turi sąlyginį pirmumą prieš materialinius
ir darbo išteklius.
Kiekviena įmonė yra savarankiškas ir sudėtingas finansinis organizmas
(8 pav.). Įmonės veikloje sąlyginai galima išskirti 3 ciklus – tai
finansavimo, investicijų ir pagrindinės veiklos (gamybos, komercijos,
paslaugų teikimo).
Plečiant įmonės veiklą ar kuriant naują įmonę reikalingos investicijos
pastatams, kitoms ilgalaikėms priemonėms įsigyti. Jos finansuojamos iš
skolintų ir nuosavų finansavimo šaltinių.
Pagrindinės veiklos ciklo metu sukaupiamos tos veiklos atsargos,
gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos, skirtos pardavimui. Įmonei reikia
turėti pakankamai finansinių išteklių, reikalingų atsargoms įsigyti,
išlaidoms įvairiuose veiklos etapuose padengti. Pirkimas ir pardavimas turi
vykti lygiagrečiai, t.y. pagrindinės veiklos procesas turi būti
finansuojamas nepertraukiamai. Susidarius atotrūkiui tarp išlaidų ir
galimybių jas padengti pinigais, atsiranda pirkėjų skolos įmonei
(debitoriai) ir įmonės skolos tiekėjams (kreditoriai), sutrinka veikla. Tai
matyti iš apyvartinio kapitalo apytakos ciklo (9 pav.).
Finansavimo ciklo metu atliekamas piniginių santykių organizavimas,
t.y. vykdomos įvairios finansinės operacijos – įvairiausi atsiskaitymai,
grynųjų pinigų įplaukos ir išlaidos iš įvairios veiklos, pelno skirstymas
ir pan.
Iš 7 paveikslo matome, kad įmonės veiklos išteklių panaudojimas ir jai
skirtos išlaidos aiškinamos bei kontroliuojamos pagal darbo ir veiklos
organizacines operacijas, ekonominius procesus, vietas, atsakingus asmenis.
Tokia analizė galėtų būti veiksminga iišaiškinant įmonėje susidariusius
netikėtus nuostolius ar priimant įmonės plėtojimo strateginius sprendimus.
7 pav. Įmonės ekonominiai reiškiniai ir jų analizės kryptys
8 pav. Įmonės veiklos schema
9 pav. Lėšų apytakos ciklas
1.5. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys
Bet kurios rūšies ar valdymo lygio analizę atliekančiam analitikui
svarbu matyti tyrimo subjektą ir objektą juos supančioje ap
1.6 Analizės būdai
Skaitmeninės ir loginės informacijos apdorojimui naudojama analizės
būdų sistema. Tokiu būdu išsiaiškinama ekonominių bei finansinių procesų
veiksniai, ūkio subjekto vidinės veiklos galimybės. Finansų analitikui
svarbu žinoti analizės būdų esmę, jų taikymo galimybes, mokėti pasirinkti
juos priklausomai nuo analizei keliamų uždavinių, turimos pradinės
informacijos.
Literatūroje ir praktikoje analizės būdai dažnai tapatinami su
analizės metodais. Žodis metodas kilęs iš graikų kalbos žodžio „methodos“
ir reiškia „tyrimo kelią“. Plačiąja prasme metodas – tai gamtos ar
visuomenės reiškinių tyrimo būdų ir priemonių visuma. Vadinasi, metodas yra
platesnė sąvoka nei būdas. Suprantame, kad finansų analizės metodas yra
ūkio subjektų finansinės veiklos ir jų vidinių galimybių tyrimo būdų ir
priemonių visuma.
Analizės būdai įvairių autorių klasifikuojami nevienodai. Vieniju
išskiria tradicinius būdus (6 paveikslo loginiai ir grafiniai) ir
matematinius (ekonominiai, euristiniai). Kiti autoriai būdus vadina
metodais ir skirsto į šešias grupes: horizontalioji, vertikalioji ir trendo
analizė, santykiniai koeficientai, lyginamoji analizė, faktorinė analizė.
Užsienio literatūroje, kaip minėjome, nurodomos trys analizės rūšys
(horizontalioji, vertikalioji ir santykinė analizė), o analizės
būdai
dažniausiai neišskiriami, nors praktiniuose apskaičiavimuose ir naudojami.
Analizės būdai autorės suklasifikuoti 12 paveiksle. Išskiriame tokias
analizės būdų sistemos, turinčios bendrus požymius, grupes:
• loginių būdų,
• ekonometrinių būdų,
• euristinių (psichologinių) būdų,
• grafinių būdų,
• kitų (specifinių) būdų.
[pic]
Čia tik trumpai apibūdinsime analizės būdus, išskyrus funkcinę-vertinę
analizę ir SWOT analizę.
Finansų bei ekonominė analizė plačiausiai taiko lyginimo būdą.
Liaudyje sakoma, kad visa, kas palyginama, yra pažintina. Taikant šį būdą,
galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodiklių dydžių,
materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklių augimo tempus,
dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti
jos perspektyvas.
7 paveiksle atsispindi lyginimo analizės būdo naudojimo sritys, t.y. įmonės
viduje ir tarpįmoninis lyginimas arba lyginimas su atitinkamos šakos
rodikliais. Dinamikos tyrimui galima naudoti dviejų ir didesnio skaičiaus
laikotarpių (mėnesių, metų) duomenis.
Analizei taikant lyginimo būdą, svarbu nepažeisti rodiklių
palyginamumo, nes antraip neteisingai įvertintume realią padėtį. Lyginamus
dydžius reikia įvertinti palyginamomis kainomis, tarifais, turi būti
palyginami analizuojami periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo
metodika, palyginama tiriamo subjekto organizacinė struktūra. Kartais
tikslinga pašalinti veiklos produkto apimties bei struktūros pasikeitimus.
Nepalyginamus dydžius reikia perskaičiuoti, taikant infliacinius kainų
indeksus, faktinius natūrinius rodiklius vertinant planinėmis kainomis,
standartinėmis normomis. ,
[pic]
7 pav. Lyginimo analizės būdo naudojimo schema
Grupavimas yra analizuojamų rodiklių jungimas į grupes pagal grupei
būdingus tam tikrus požymius. Pavyzdžiui, finansinį kompanijos rezultatą
veikia įvairūs veiksniai. Juos galima sugrupuoti, pavyzdžiui ttaip:
• priklausantys nuo įmonės veiklos,
• aplinkos veiksniai.
Grupavimo būdas padeda nustatyti ekonominių reiškinių tarpusavio
ryšius, atskirų rodiklių įtaką bendriems rodikliams. Plačiau grupavimo būdą
nagrinėja statistikos mokslas.
Svarbiausių grandžių išskyrimas tyrimo sistemoje yra prioritetinių
įmonės finansinės veiklos bei su ja susijusios veiklos sričių nagrinėjimas.
Šiuo atveju prioritetinės veiklos sritys dažniausiai yra susijusios su
tyrimo sistemoje vykstančiomis ar numatomomis disproporcijomis, pavyzdžiui,
nepakankamu veiklos produkto konkurentabilumu Lietuvos rinkoje, mažomis
produkcijos eksporto galimybėmis, pasenusia gamybos technologija ir
nepakankama darbininkų kvalifikacija ir pan.
Sudėtingi ekonominiai reiškiniai bei procesai paprastai nusakomi
įvairiais finansiniais bei ekonominiais rodikliais. Apibendrinančių
rodiklių skaidymas mintimis įvairiomis kryptimis (vietą, laiką, įvairius
veiksnius) į sudėtines dalis (elementus) vadinamas detalizavimo būdu arba
tam tikro reiškinio ar proceso analize. Svarbiausias detalizavimo tikslas
yra nustatyti tiriamos sistemos sudėtinių elementų ryšius. Detalizavimo
metu galima išsiaiškinti atsakingų asmenų bei atskirų skyrių indėlį į
galutinį rezultatą, nustatyti numatomų nuostolių vietą, laiką, veiklos
produkto finansinį rezultatą įvairias jo gyvavimo ciklo etapais, įvairių
veiksnių įtaką įmonės pelningumui, išskirti nagrinėjamoje sistemoje
svarbiausias tolesnio tyrimo grandis ir pan. Pavyzdžiui, planuojamą sekantį
mėnesį išmokėti darbo užmokestį ir mokesčius firmoje galima skirstyti pagal
darbuotojų kategorijas, firmos funkcinius bei linijinius skyrius, įmokas
Sodrai, pajamų mokestį valstybės biudžetui ir sveikatos draudimo fondui,
arba apskaičiuojant pelną, gautą iš realizacinės, finansinės, investicinės
ir kitos veiklos bei įpatingos veiklos. Taip detalizuodami pelną prieš
apmokestinimą, sužinotumėme, kuri veikla pelninga, o kuri – nuostolinga.
Apibendrinimas (sintezė) yra nagrinėjamų dalinių reiškinių (procesų)
sujungimas į tiriamą visumą ir ją atspindinčių rodiklių apibendrinimas.
Tokiu būdu analizės ir sintezės būdai papildo vienas kitą.
Indeksai yra santykiniai dydžiai, apibūdinantys ekonominio reiškinio
pakitimą laiko ir vietos atžvilgiu. Juos galima taikyti analizuojant
pardavimų apimtį, susidariusias išlaidas, pelningumą ir kitus ekonominius
procesus. Taikant indeksus, galima išaiškinti analizuojamo rodiklio
veiksnius, išmatuti jų poveikio dydį. Jie plačiai nagrinėjami statistikos
vadovėliuose.
Grandininių pakeitimų (eliminavimo) būdo esmę sudaro tai, kad
kiekvienas projektinis arba bazinis rodiklis iš eilės keičiamas faktiniu,
kitus rodikliu imant nepakeistus. Rezultatas, gautas po kiekvieno
pakeitimo, lyginamas su rezultatu, gautu iki to rodiklio pakeitimo.
Apskaičiuotas nukrypimas rodo atitinkamo veiksnio kiekybinę įtaką rodiklio
pasikeitimui. Eliminavimo būdas taikomas multiplikaciniais ryšiais susietų
veiksnių kiekybinio poveikio rezultatyniam rodikliui nustatyti. Pavyzdžiui,
atliekant pelno apimties, pelningumo rodiklių, medžiagų sąnaudų, darbo
našumo ir kitų rezultatinių rodiklių faktorinę analizę. Užsienio
ekonominėje literatūroje grandininių pakeitimų būdas taip pat plačiai
taikomas analizuojant gamybos išlaidų atskirų straipsnių pasikeitimus
[1.p.34].
Balansiniai sugretinimai padeda nustatyti atskirų ekonominių
reiškinių tarpusavio ryšį bei priklausomumą, išaiškinti kompanijos
materialinius, darbo, finansinius išteklius ir tikslinę jų naudojimo
paskirtį. Balansiniai sugretinimai gali būti taikomi įmonės finansinei
būklei analizuoti. Pavyzdžiui, analizuojant įmonės pajėgumą mokėti,
sugretinami mokėjimo šaltiniai su terminuotais mokėjimo įsipareigojimais.
Lyginamųjų svorių skaičiavimai yra identiški anksčiau apraštos
vertikaliosios analizės būdui.
Dinamikos eilutė yra eilėje absiliutinių ar santykinių dydžių,
apibūdinančių ekonominį reiškinį laiko požiūriu. Kiekviena atskira
dinamikos eilutės reikšmė vadinama rrodiklio lygiu, o skirtumas tarp dviejų
lygių vadinamas absoliutinių prieaugiu (sumažėjimu). Pažymėtina, kad
dinamikos eilučių analizės būdas yra beveik tapatus horizontaliosios
analizės būdui. Taikant dinamikos eilučių analizės būdą, galima
apskaičiuoti vidutinius rodiklių dydžius: vidutinį rodiklio lygį ar
vidutinį absoliutinį prieaugį per tam tikrą laikotarpį, vidutinį tam tikro
laikotarpio augimo tampą, absoliutinį rodiklio prieaugį, rodiklio augimo
tempą (1 lentelė). Šiems skaičiavimams taikomi aritmetiniai bei
geometriniai vidurkiai.
1 lentelė
“N” įmonės pelno analizė 1997 – 1998 metais
|Rodiklis |1997 m. |1998 m. |Nukrypimas | |
| | | |(+,-) |% |
| | | |Tūkst. Lt. | |
|Pelnas, tūkst.|1000 |1100 |+100 |10 |
|Lt | | | | |
|Iš jo pagautė |(20) |30 |+50 |neskaičiuojama|
|(netekimai), | | | | |
|tūkst. Lt. | | | | |
Pažymėtina, kad, lyginant teigiamą rodiklį su baziniu rodikliu kuris
yra neigiamas arba lygus nuliui, ekonominio reiškinio pasikeitimas
procentais neskaičiuojamas.
Ekonometrinių analizės būdų esmę sudaro matematinių bei statistinių
metodų ir kompiuterių panaudojimas ekonominių uždavinių sprendimui. Jie
spartina analizės atlikimo tempus, daro ją gilesnę, veiksmingesnę. Šie
būdai ypač efektyvūs analizuojant didelės visumos finansinę būklę
(asocicijos, sudėtingos struktūros kompanijos ir pan.) ir leidžia
išsiaiškinti nefunkcinės ir funkcinės priklausomybės veiksanių poveikį,
kurį tradiciniais būdais kiekybiškai įvertinti sunkiau. Tokiu būdu galima
giliau ir visapusiškiau išsiaiškinti ūkio subjekto plėtojimo tandencijas ir
jų perspektyvas. Praktikoje taikomi įvairūs ekonometriniai analizės būdai.
Labiausiai paplitę būdai yra: regresinė-koreliacinė analizė, matematinis
prognozavimas ir kiti, nurodyti 12 paveiksle.
Regresinė ir korialiacinė analizė naudojama tiriant atsitiktines
priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto funkcinio charakterio.
Pavyzdžiui, tarp finansinio rezultato ir personalo kvalifikacijos.
Regresijos ir koreliacijos teorija, kaip viena svarbiausių matematinės
statistikos mokslo sričių, teikia galimybes:
• kiekybiškai išreikšti ekonominių reiškinių ryšį bei jų formą;
• nustatyti tuo pačiu metu veikiančių daugelio veiksnių įtaką nagrinėjamam
rodikliui (nustatoma kiekvieno veiksnio įtaką atskirai).
Korialiacinė analizė leidžia nustatyti objektyviai egzistujančių
reiškinių ryšio stiprumą ir iš dalies – formą (tiesinę ir netiesinę). Ryšio
stiprumas įvertinamas ribose: -1 iki 0 ir nuo 0 iki 1. Regresinė analizė
leidžia nustatyti tarpusavyje susijusių reiškinių priklausomybės formą:
tiesinė, antro laipsnio polinomas, laipsninė regresija, hiperbolė ir kt.
Ekonometriniai būdai išdėstyti tokiuose kursuose kaip matematinė
statistika, tikimybių teorija, matematinis programavimas, aukštoji
matematika. Norint taikyti ekonometrinius būdus finansų analizei, reikėtų
kreiptis į atitinkamos mokslo krypties bei šakos specialistus.
Euristinių būdų (12 pav.) pagrindą sudaro euristika, t.y. mokslas apie
kūrybinį mąstymą. Taikant šiuos būdus naudojamasi individualia asmens
nuomone ir kolektyviniu ekspertiniu įvertinimu. Šie metodai yra pagrįsti
specialistų patyrimu ir intuicija (ji žadina įvairiomis pcichologinėmis
priemonėmis), kuri pasireiškia sprendžiant ekonominius uždavinius ir ypač
prognozuojant ekonomines situacijas.
Dėl nedidelės šios knygos apimties negalime plačiai išnagrinėti
euristinių ir kitų analizės būdų. Todėl siūlome apie euristinius būdus
plačiau pasiskaityti šiuose leidiniuose (14,15,16).
Grafiniai būdai
(diagramos, statistinės kreivės) aiškiau iliustruoja
analizės rezultatus, ledžia nustatyti ryšio tarp atskirų rodiklių ar
veiksnių formą, parodo ekonominio reškinio kitimą laikui bėgant.
Prie specifinių būdų galima priskirti finansinių koeficietų, SWOT,
funkcinę – vertinę analizę ir kitus būdus.
Finansinių koeficientų analizė plačiai nušviečiama užsienio bei mūsų
šalies autorių publikacijose, todėl manome, kad būtų netikslinga šioje
knygoje ją dar kartą aptarti. Su finansinių koeficientų analize galima
susipažinti leidiniuose (1,3,17,18,19,20,21,22).
Kuriant naują firmą ar jau veikiančioje firmoje atliekant rizikingus
sprendimus, reikėtu pasitelkti SWOT analizę (14 paveikslas ir 2 priedas).
SWOT aanalizę sudaro keturi elementai:
• pranašumai,
• trūkumai,
• galimybės,
• grėsmės.
Pagal šious elementus įvertinamos firmos vidinės veiklos sąlygos ir
aplinkos veiksniai pateikiame 2 priede.
Funkcinė – vertinė analizė (FVA) yra tyriamojo objekto sisteminio
tyrimo metodas, kurį taikant siekiama užtikrinti visuomenei svarbias jo
vartojimo savybes su mažiausiomis pastarųjų funkcionavimo sąnaudomis per
visus objekto gyvavimo ciklo etapus.
FVA objektu gali būti gaminys, paslauga, procesas, struktūra ir pan.
Objekto gyvavimo ciklas – laikotarpis tarp mokslinio tyrimo darbų
S
W
Pranašumai (Strengths) Trūkumai
(Weaknesses)
|Vidinės veiklos sąlygos |
|Pinigai |
|6. AAtsargos |
|Vadyba |
|7. Produkcija |
|Personalas |
|8. Rinka |
|Įrengimai |
|9. Apskaitos ir finansinė būklė |
|Pastatai |
O
T
Galimybės (Opportunities) Grėsmės
(Threats)
|Aplinkos veiksniai |
|Konkurencija |
|4. Socialiniai pokyčiai |
|Technoligija |
|5. Ekonominiai pokyčiai |
|Politiniai pokyčiai |
|6. Apmokestinimo kaita |
14 pav. SWOT analizės schema
Pradžios ir oobjekto išėmimo iš eksplotacijos arba jo veiklos nutraukimo
momento.
FVA metodas pirmą kartą panaudotas JAV mokslininkų penktojo
dešimtmečio pabaigoje. Jau karo metu, trūkstant brangių spalvotųjų metalų,
JAV ekonomikos kompanija „General Motors“ kai kurių detalių gamyboje juos
laikinai keitė pigesniais metalais. Karui pasibaigus taip pat buvo ieškoma
alternatyvių ekonomiškesnių tyrimo objektų funkcijų atlikimo būdų. 1959 m.
įsteigta FVA amarikiečių specialistų draugija kurios prezidentu buvo
išrinktas inžinierius L. Mailsas [25, p. 7.]. Vėliau FVA metodas paplito
VFR, Anglijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kitose šalyse.
Autorė neturi pakankamai informacijos dėsnio FVA taikymo dabartinėms
sąlygomis.
Kai tyrimas atliekamas, taikant FVA, remiasi funkciniu požiūriu.
Taikant tradicinius analizės būdus, vadovaujamasi daiktiniu požiūriu, t.y.
siekiama tobulinti daiktą, procesą. Remiantis funkciniu požiūriu,
atliekamas objekto funkcijų aprašymas ir parenkami sprendimai, padedantys
užtikrinti kokybišką jų atlikimą su mažiausiomis sąnaudomis. Pagrindinė FVA
idėja yra ta, kad vartotojui svarbiausias ne pats objektas, o tos
funkcijos, kurias jis gali atlikti. Funkcinio požiūrio principui realizuoti
išsiaiškinama tiriamos sistemos struktūra, jungianti elementus, jų
tarpusavio ryšius bei įvairius santykius, po to parengiami FVA atlikimo
modeliai, t.y. struktūrinnis, funkcijų aprašymo, funkcinis – struktūrinis
ir funkcinis – vertinis modelis (15 pav.).
15. pav. FVA atlikimo modelių schema
Remiantis šiais modeliais, taip pat tieriamojo objekto būkle iki FVA
ir atlikus FVA, pateikiamos įmonės veiklos tobulinimo priemonės. Rengdami
jas, FVA tyrinėtojai domisi tiek esamais, tiek alternatyviais bei
ekonomiškesniais tiriamųjų objektų funkcijų atlikimo būdais. Įvairūs
variantai lyginami, siekiant optrimalaus santykio tarp tyriamojo objekto
bei jo atliekamų funkcijų kokybės ir jos lygiui pasiekti reikalingų
minimalių sąnaudų. Taigi FVA metodo taikymas padeda taupyti materialinius,
darbo, finansinius išteklius, vadinasi, yra nepertraukiamo įmonės veiklos
gerinimo paieškos sistema, kuri realizuojama nuolat ieškant naujų įdėjų ir
sprendimų variantų papildomam efektui gauti [3 ir 4 priedai].
FVA metodas, taikomas konkrečioms veiklos sąlygomis, yra
modifikuojamas. Tačiau visais taikymo praktikoje atvejais galima išskirti
bendrus tipinius metodinius bruožus [24, p. 51]:
• trys fazės;
• keturi uždaviniai;
• penki klausimai;
• metodoliginiai etapai.
Pirmoje fazėje sprendžiami koncepcinio pobūdžio klausimai: funkcinės-
vertinės analizės naudojimo sfera ir sprendimo strategijos parinkimas
nurodant visuomeninio naudojimo kryptį. Antroje fazėje atliekama funkcinė
analizė, t.y. įvertinamos analizuojamo objekto funkcijos, jų atlikimui
reikalingos sąnaudos ir nustatomos tolesnių sprendimų kryptys. Trečia fazė
yra funkcinė sintezė; čia kuriami alternatyvinių sprendimų variantų
projektai bei įdėjos ir pateikiamas kritinis jų įvertinimas.
FVA naudojimo praktikoje svarbiausi uždaviniai yra šie:
1. Parinkti tinkamą objektą.
2. Tiksliai bei išsamiai apibūdinti ir įvertinti analizuojamojo objekto
funkcijas.
3. Parengti maksimalų skaičių pasiūlymų, užtikrinančių funkcijų veikimą
4. Parinkti bei parengti tinkamą optimalų tiriamojo objekto tobulinimo
variantą.
Metodiniu požiūriu, praktiškai taikant FVA, kiekviena iškilusi
problema reikalauja teisingo ir išsamaus atsakymo į penkis klausimus:
1. Koks objektas yra tiriamas?
2. Kokios tiriamojo objekto funkcijos?
3. Kiek kainuoja tiriamasis objektas, t.y. kokios jo gamybos sąnaudos bei
kokia jjo atliekamų funkcijų vertė?
4. Koks kitas objektas gali vykdyti panašias funkcijas ir vykdyti jas
geriau?
5. Kiek kainuoja kitas objektas bei kokia jo atliekamų funkcijų vertė?
Vienas svarbiausių funkcinės-vertinės analizės metodikos elementų yra
darbo planas, kurį sudaro keletas metodologinių etapų. Kiekvienas etapas
susideda iš tam tikra tvarka nuosekliai išdėstytų darbų (4 priedas).
Svarbiausi FVA metodo momentai – tiksliai nustatyti tyriamojo objekto
funkcijas ir apskaičiuoti joms atlikti reikalingas sąnaudas.
Funkcinio požiūrio principas vaidina svarbiausią metodologinį vaidmenį
funkcinėje-vertinėje analizėje. Funkcija bendrąją prasme yra veiklos
sritis, pareigos atlikimas ir paskirtis. Funkcinėje-vertinėje analizėje
funkcija suprantama kaip tiriamojo objekto išorinio pasireiškimo savybė
[16, p. 18].
Nagrinėjamojo objekto funkcijų ir tenkinamų visuomeniškai būtinų
poreikių aprašymas iš principo sutampa. Skirtumas tik tas, kad „poreikio“
sąvoka susijusi su žmogumi (kolektyvu) ar jo veikla, o „funkcijos“ sąvoka
visada susijusi su techniniu ar netechniniu funkcijos nėšėju (tiriamuoju
objektu), kuris ir tenkina poreikius. Vadinasi, funkcijos išreiškia
nagrinėjamojo objekto esmę, okonstrukcija, procesas ir struktūra yra
funkcijų pasireiškimo forma.
Funkcijos formuluojamos, laikantis tokių svarbiausių principų:
išreikštos minties trumpumas, aukštas apibendrinimo lygis, išsamumas.
Tiriamojo objekto funkcija turėtų būti apibūdinta kuo trumpiau, t.y. dviem
žodžiais: daiktavardžiu ir veiksmažodžiu. Pavyzdžiui, objektui „sandėlys“
svarbiausia funkcija gali būti formuluojama taip: „prekių atsargų
kaupimas“. Pažymėtina, kad juo labiau apibendrinti funkcijų formulavimai,
juo mažiau yra juos rybojančių sąlygų ir sukuriamos didesnės galimybės
naujiems sprendimams.
Kadangi tiriamųjų objektų funkcijos labia įvairios, todėl tikslinga
jas susisteminti į grupes (5 priedas). Objektų funkcijos pagal panaudojimo
sritį skirstomos į išorines ir vidines.
Išorinės funkcijos rodo analizuojamojo objekto, kaip atskiros
sistemos, ryšius su naudojimo sfera bei išorine aplinka. Svarbiausia
(eksplotacinė) funkcija atspindi objekto esmę, paskirtį ir vartojimo
procese vaidina svarbiausią vaidmenį. Antraeilės funkcijos neturi įtakos
objekto gyvybingumui ir atspindi šalutinius jo kūrimo tikslus.
Vidinėsfunkcijos palaiko objekto gyvybingumą bei darbingumą.
Pagrindinės funkcijos užtikrina tiriamojo objekto gyvybingumą bei
svarbiausios funkcijos realizavimą (pakeičia, perduoda, saugo, pateikia
rezultatus vartotojui ir pan.). Pagalbinės funkcijos sudaro sąlygas atlikti
pagrindines funkcijas (sujungia, fiksuoja, izoliuoja, nukreipia, garantuoja
ir pa.).
Išorinės ir vidinės funkcijos pagal naudingumo laipsnį skirstomos į
naudingas, nenaudingas ir žalingas. Naudingos funkcijos atspindi objekto
funkcijiškai būtinas vartojamąsias savybes ir salygoja objekto gyvybingumą.
Nenaudingos funkcijos namažina objekto gyvybingumo, bet palaiko
nereikalingą parametrą ir brangina objektą. Žalingos funkcijos neigiamai
veikia objekto gyvybingumą, blogina vartojamąsias jo savybes, brangina
objektą. Tobulinant tiriamąjį objektą, paprastai šalinamos nenaudingos ir
ypač žalingos funkcijos, plečiamos naudingos funkcijos.
Vienas svarbiausių FVA taikymo praktikoje tikslų – sąnaudų tiriamojo
objekto kūrimui, gamybai ir eksplotavimuo mažinimas. Mokslinio tyrimo
darbų, naujo produkto parengimo ir įdiegimo stadijoje sudaromos sąlygos
išvengti nereikalingų ar papildomų sąnaudų. Veiklos išteklių sąnaudos,
skirtos objekto kūrimui ir eksplotavimui, skirstomos taip:
1. Sąnaudų minimumas, gaunamas objekto kūrimo ir jo funkcionavimo
optimaliomis sąlygomis (funkcionaliai būtinos sąnaudos).
2. Nereikalingos (papildomos) sąnaudos, kurias sąlygoja nukrypimai nuo
optimalių sąlygų. Nereikalingos sąnaudos,
patiriammos dėl neekonomiškos
veiklos, produkto konstrukcijos technologijos, dėl neefektyvaus
organizavimo bei vadybos.
FVA metodo taikymas praktykoje yra efektyvus. Pavyzdžiui, amerikiečių
statybos firmų patirtis rodo, kad kiekvienas doleris, išleistas FVA,
sąlygoja 5-20 dolerių ekonomiją. Lenkijos statybos organizacijos ir
statybinių medžiagų įmonėse, taikant FVA, darbų vidutinis efektyvumas apie
šešis kartus didesnis nei išradydinės bei racionalizacinės veiklosv
efektyvumas [30, p. 40, 47].
Šios knygos apimtis neleidžia detaliai išnagrinėti FVA metodo taikymo
įvairiais atvejais. Prieduose (3,4,5,6) pateikiame analytinius FVA taikymo
pavyzdžius. Plačiau apie FVA siūlome pasiskaityti 16, 24,25,26,27,28 ir29.
Klausimai ir užduotys
1. Remdamiesi 1 priede pateikta informacija, įvertinkite savo galimybes
atlikti dabar ir ateityje finansų analitiko funkcijas, kai modelis
parametrams taikoma balų sistema.
2. Pažvelkite į 3 paveikslą. Iš kurių elementų sudaryta ekonominės analizės
sistema? Kokius ekonominius ekonominius procesus tiria ekonominė
analizė?
3. Kokie dokumentai sudaro Lietuvos ūkio subjektų finansinę atskaitomybę ir
kokie ryšiai sieja šiuos dokumentus? Ar svarbu analitikui žinoti apie
tokius ryšius? Teigiamą ar neigiamą atsakymą argumentuokite.
4. Ar tikslinga atlikti finansinę analizę? Kada tai gali būti tik
„nereikalingas“ darbas?
5. Paaiškinkite, kuo reikšmingas verslininkui lėšų apytakos ciklas.
Susiekite jį su investicijų, finansavimo ir pagrindinės veiklos ciklais.
6. Aptarkite analizės būdus. Gal Jūs norėtumėte juos kitaip suklasifikuoti?
7. Ar skiriasi finansų analizės būdai ir metodai? Galite pagrįsti ir
kitokią – savąją – nuomonę.
8. Paaiškinkite, kuo sskiriasi finansinė būklė nuo finansinės veiklos.
9. Pasinaudoję Jums Žinomos firmos duomenimis, mėginkite atlikti SWOT
analizę. Po to suformuluokite išvadas irv pateikite vieną arba du
argumentuotus pasiūlymus, kaip apsisaugoti nuo grėsmių (2 priedas).
10. Sudarykite Jums rūpimos nesudėtingos prekės, paslaugos, proceso
funkcinį-vertinį modelį, įvertinkite Jūsų numatytų pakeitymų ekonominę
bei finansinę arba socialinę naudą. Siekdami lengviau atlikti užduotį,
galite remtis šios knygos 3,4,5 priedais ir literatūros sąraše
nurodytomis knygomis.
2. Finansų analizės organizavimas
Perskaitę šį skyrių, Jūs galėsite:
• suprasti finansų analizės vietą ekonominėje analizėje;
• susipažinti su analitinio darbo etapais, procedūromis, operacijomis;
• sužinoti užsienio šalių finansų analizės organizavimo principus;
• įgyti praktinių įgūdžių analitinio darbo organizavimo srityje.
Pagrindinės sąvokos
Analitinio darbo etapai, procedūros, operacijos Firma
kompanija,gamybinė apskaita
Analizės principai, uždaviniai
Išorinė ir vidinė analizė
Analizės sistema
Įvedama ir iišvedama informacija
Finansinė apskaita
Metodika
Finansininiai rodikliai
Žmogus–analitikas
Finansų analizė
1. Analitinio darbo organizavimas
Sėkmingas analitinio darbo atlikimas labai priklauso nuo apgalvoto jo
planavimo, kryptingo paskirstymo atskiriems atlikėjams, metodologinio
parengimo, kompiuterių taikymo.
Analizės sistemos funkcionavimo schema asispindi 16 paveiksle.
Čia pateikta analizės sistemos technologinė struktūra (apibrėžta tiesiomis
linijomis) ir išskirta kibernetinė struktūra (apibrėžta punktyrinėmis
linijomis). Kibernetinė sistema yra susijusi su valdymo funkcija, kurios
objektas yra informacija. Atskirai paimti struktūriniai elementai taip pat
yra sistemos, turinčios tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius su nagrinėjamo
objekto vidinės ir išorinės aplinkos veiksniais.
Aktyviausias analizės sistemos elemrntas yra žmogus-analitikas. Jam
keliami reikalavimai nurodyti 1 priede. Analitikas pats arba pasitelkęs
specialistus organizuoja analizės sistemos funkcionavimą ir jos valdymą,
tai yra parenka analizės būdus, informacijos apdorojimo priemones, parengia
metodiką, projektuoja analazės procesą. Analizės sistema galės funkcionuoti
tik tada, kai visi jos elementai bus visiškai parengti veikimui ir
suderinti erdvėje bei laike.
Iš 16 paveikslo matome, kad visi „keliai“ tarsi susieina į metodiką.
Iš esmės metodika ir yra visuma būdų, taisyklių, kurių reikia laikytis,
norint gerai atlikti kurį nors darbą [1, p. 315]. Mūsų atveju metodika yra
analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji
apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus
pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Pažymėtina, kad kuo pilniau ir
detaliau metodikoje aprašytas analitinės
informacijos algoritmas, tuo intensyviau vyksta analizės procesas.
16 pav. Analizės funkcionavimo schema [2, p. 23]
Kad analizės sistema kokybiškai funkcionuotų, reikia laikytis analizės
procesą regulioujančių principų, iš kurių svarbiausi – sisteminis požiūris,
kompleksiškumas, reguliarumas, perimamumas, objektyvumas, diagnostinis
principas. Šie principai taikomi regulioujant analizės, taip pat ir finansų
analizės, metodologijos ir metodikos procedūras.
Lietuvos Respublikos įvairių tipų didesnėse įmonėse finansų analizę
dažniausiai atlieka vyr. Finansininkas, mažesnėse vyr. Buhalteris arba pats
savininkas. Didelėse įmonėse gali būti ūkinės bei finansinės veiklos
analizės grupės ar laboratorijos.
Praktikoje tikslinga ūkio subjektuose, priklausomai nuo jų dydžio,
turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą: asmenims ar
tarnybas, atliekančias analizę, jų valdymo aparatą ((17 pav.). Ši struktūra
gali būti valdoma „rankomis“ ar kompiuteriais. Pagal 17 paveiksle pateiktą
schemą matyti, kad analizės procese dalyvauja įmonės vadovas bei visi
specialistai. Jų komunikacinius ryšius koordinuoja analizės organizatorius.
Tokia organizacinė analizės sistemos valdymo schema gali būti taikoma
vidutinio dydžio įmonėse, o mažesnėse įmonėse ją galima koreguoti bei
supaprastinti paliekant svarbiausius analizės sistemos valdymo ryšius. Tai
leistų monės ir jos padalinių vadovams numatytais terminais operatyviai
gauti analitinę informaciją (finansinius rodiklius) apie valdomų objektų
veiklą per dieną, savaitę, mėnesį, ketvirtį ir priimti tikslesnius
diagnostinius valdymo sprendimus. Pažymėtina, kad išvedamos analitinės
informacijos kokybė labai priklauso nuo kuo tikslesnių įmonėje bei jos
aplinkoje vykstančių socialinių ir ekonominių procesų algoritminių
aprašymų, o tai padaryti kartais būna nelengva, ypač aprašant socialinius
procesus. Sudarant analitinių uždavinių sprendimo programas, tiktų plačiai
naudoti optimizavimo metodus.
Praktika rodo, kad daugelyje Lietuvos įmonių 17 paveiksle nurodytos
analizės sistemos organizacinės valdymo struktūros dažniausiai susidaro
stichiškai, o toks analitinis darbas atliekamas epizodiškai, t.y. pagak
atskiras užduotis arba įmonės veiklos kontrolės metu. Be to, jose
nepakankamas dėmesys skiriamas operatyvinei analizei. Pagrindinis šios
analizės uždavinys yra kontroliuoti, kaip kiekvieną dieną naudojami
finansiniai, materialiniai, darbo ištekliai visoje įmonėje, jos
struktūriniuose padaliniuose, darbo vietose, kokia padėtis rinkoje. Tokiu
būdu galima atlikti įvairių nuostolių apskaitą, diagnozuoti jų mažinimą
arba visišką pašalinimą. Svarbi tokios analizės sąlyga – gerai sutvarkytas
normatyvus ūkis. Pažymėtina, kad ne visi ūkio subjektai turi pagrįstas
veiklos išteklių bei kaštų normas, atitinkančias jų organizacines,
technines beisocialines sąlygas.
Siekiant gerinti analitinį darbą Lietuvos įmonėse, tikslinga būtų:
• atlikti šį darbą visuose įmonės valdymo lygiuose;
• nustatyti ryšius tarp analizės vykdytojų;
• sukurti lanksčią analizės sistemos organizacinę struktūrą ir, iškilus
naujiems uždaviniams, ją koreguoti;
• nustatyti operatyvios ekonominės bei finansų analizės rodiklių minimumą,
formų maketus, metodiką, atlikimo terminus;
• maksimaliai sumažinti atotrūkį tarp atliktos analizės rezultatų bei
išvadų ir jos rekomendacijų panaudojimo.
17 pav. Analizės sistemos organizacinė valdymo schema
Kiekvienam, o ypač pradedančiam analitikui svarbu, kad jo darbas būtų
tikslingas, prasmingas ir sėkmingas. Norint to pasiekti, reikia susipažinti
su analitinio darbo etapais, procedūromis bei operacijomis (18 pav.). Čia
išskiriami šeši analitinio darbo etapai ir juos atitinkančios procedūros
bei operacijos. Kadangi jų turinys kiekvieno tyrimo metu būna skirtingas,
jų čia neaptarsime, išskyrus analizės rezultatų apiforminimą. Taikant šiuos
analitinio darbo etapus, procedūras bei operacijas, galima rengti tyrimus
ne tik ūkio subjektuose, bet ir individualius ar grupinius namų, kursinius,
diplominius darbus.
Analizės rezultatų apiforminimas bei pateikimas peiklauso nuo analizės
rūšies, tikslo, uždavinių bei analitiko įgūdžių. Jie gali būti apiforminami
ir pateikiami kaip ataskaitos, referatai, namų, kursiniai, diplominiai
darbai, projektai ir pan. Paprastai analitiniouse darbuose išnagrinėjama
tyrimo metodologija, kuri vėliau taikoma atliekant įvairius skaičiavimus,
pateikiant vertinimus analitinėje arba tiriamojo objekto veiklos gerinimo
dalyje, po kurių pateikiamos išvados ir pasiūlimai. Reikalavimai,
kuriuos
turi atitikti studijų darbų struktūrą, tekstas, literatūros bibliografinis
aprašas, paprastai nurodomi tokių darbų parengimo tvarkos aprašymuose ir jų
čia nekartosime [3]. Tokius darbus išleidžia mokymo įstaigos ir juose
nurodytatvarka gali kiek skirtis.
Svarbų vaidmenį ekonominėje analizėje vaidina analitinės
lentelės, iliustracijos. Jose pateikiami duomenys turi būti susiję su
nagrinėjamu reiškiniu ir jį tinkamai charakterizuoti. Analitinės lentelės
ir iliustracijos negali būti „numestos, kaip nereikalingos“, jas būtina
analizuoti tekste. Lentelės be teksto gali būti sudaromos pasibaigus
dienai, savaitei, mėnesiui, ketvirčiui ir pan., t.y. kai analizė
atliekama periodiškai. Lentelės arba iliustracijos pavadinimas turi
tiksliai, apibendrinta forma atspindėti turinį, būti korektiškai
suformuluotas ir kiek galima trumpesnis. Iš jo turėtų būti aišku, kokie
rodikliai analizuojami, duomenų gavimo vieta, laikotarpis ar data. Dar
reikia nepamiršti nurodyti matų vienetus, informacijos šaltinius.
———————–
Apibendrinančių rodiklių apžvalga
Pagrindinio (pastovaus) kapitalo formavimo ir naudojimo bei įrengimų darbo
analizė
Apyvartinio (kintamo) kapitalo formavimo ir naudojimo analizė
Darbo išteklių formavimo ir naudojimo analizė
Pelno ir pelno naudojimo analizė
Ūkio subjekto finansinės veiklos bei finansinės būklės aanalizė
Tyrimo apibendrinimas, išvados, pasiūlymai bei sprendimų priėmimas
Pardavimų apimties ir produktų kokybės rodiklių analizė
Veiklos sąnaudų analizė
Prognozavimas
Planavimas
Apskaita
Kontrolė
Ekonominė informacija
FINANSŲ ANALIZĖ
Praeities sprendimų įvertinimas
Perspektyvinių sprendimų priėmimas
Ekonominė teorija
Statistika
Finansų analizė
Ūkinės veiklos analizė
Buhalterinė apskaita
1. OObjektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.
(Informacija turi būti tiksli, pakankama).
2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų
kokybę, jų realumą.
3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus.
4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir
apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimmybes
5. Susiteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius
pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti
perspektyvoje.
6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams,
neišduodant komercinių paslapčių.
7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį
komerciniais pagrindais.
Svarbiausi finansų analizės uždaviniai
Perspektyvinė
Operatyvinė
Retrospektyvinė
Kontrolei
Planavi-mui
Regulia-vimui
Organi-
zavimui
Aktyvi-
nimui
Įvertinimo
Diagnostinė
Analizės uždaviniai
Paieškos
Analizės rūšys ir uždaviniai
Klasifikavimo požymiai
Pagal laiką
Pagal paskirtį analizė reikalinga
Analizės funkcija
Finansinės būklės rodiklių pasikeitimas
POŽYMIAI
ANALIZĖS RUŠYS
Alternatyvių projektų pagrindimui
Respublikos ūkis
Asociacijos
Įmonės, organizacijos
Skyrių, cechų veikla
2. Pagal subjektą
Išoriniai atlikėjai
1. Pagal apimtį
Vidiniai analitikai
3. Pagal tikslą
Ekonominės informacijos patikimumui įvertinti
Infliacijos įtakos finansiniams rodikliams įvertinimui
Personalo ekonominiam skatinimui ppagrįsti
Kiti tikslai
Periodinė
Vienkartinė
Perspektyvinė
Operatyvinė
Retrospektyvinė
4. Pagal pasikartojimų dažnumą
Kompleksinė
Teminė
5. Pagal laiką
6. Pagal analitinės programos turinį
Vidinė
Tarpįmoninė
Tarpšakinė (šakinė)
7. Pagal palyginimo pobūdį
Pelno didinimas
Kaštų mažinimas
Gamybos ekologizavimas
Materialinių sąnaudų mažinimas
Kitos kryptys
8. Pagal tyrimo kryptį
Atrankinė
Ištisinė
Kompiuterizuota analizė
Rankinė
9. Pagal analizės objekto aprėpimo laipsnį
10. Pagal skaičiavimo technikos panaudojimą
6. Pav. Finansų analizės rūšys
Siekiama išaiškinti įmonės ūkininkavimo bei įdiegtų ar numatomų įdiegti
investicijų efektyvumą.
Kontroliuojama veikla pagal pagrindinius šios veiklos objektus.
Kontroliuojami įmonės finansiniai rezultatai ir jų pasikeitimo pagrindiniai
veiksniai
I. Pagal darbo operacijos
pagrindinius veiksnius:
• darbo priemonės,
• darbo objektai,
• procesas.
II. Pagal bendrojo darbo proceso sudėtines dalis:
• kkonkrečių produktų gamybinis procesas (technologinis),
• veiklos operacija, jos elementai.
III. Pagal veiklos
ekonominius procesus:
• tiekimas,
• gamybinis procesas,
• produkcijos realizacija,
• įplaukų paskirstymas
IV. Pagal veiklos išteklių ir rezultatų judėjimo stadijas:
• išteklių šaltinių nustatymas,
• išteklių gavimas,
• išteklių saugojimas,
• išteklių panaudojimas veikloje,
• produkto realizavimas ir atsiskaitymas su pirkėjais.
V. Pagal išlaidų susidarymo vietą:
• įmonė,
• cechas,
• skyrius,
• darbo vieta, sandėlis,
• kitos vietos.
VI. Pagal atsakingus asmenis:
• prezindentas,
• viceprezidentas,
• direktorius,
• skyrių vadovai,
• kiti vadybininkai,
• ekspeditorius ir kiti asmenys.
Norima kontroliuoti įmonės išteklių apyvartą.
Siekiama išaiškinti veiklos išlaidų lygį ir jos gerinimo galimybes
atskiruose įmonės padaliniuose.
Norima kontroliuoti veiklos finansinius rezultatus pagal atsakingų asmenų
sprendimus.
INVESTICIJOS
FINANSAVIMO
ŠALTINIAI
A. Ilgalaikis turtas
B. Trumpalaikis turtas
A. Kapitalas ir jo rezervas bei nepaskirstytasis pelnas
B. B. Ilgalaikės ir trumpalaikės skolos
ĮMONĖ
V
E
I
K
L
A
IŠLAIDOS
PINIGINĖS ĮPLAUKOS
A. Materialinės
B. Amortizacijos
C. Darbo užmokestis ir priskaitymai socialiniam draudimui
D. Mokesčiai
E. Palūkanos
F. Kitos
Veiklos produktas (prekių, paslaugų pardavimas)
GRYNASIS PELNAS
Pagrindinės veiklos ciklas
Investicijų ciklas
Finansavimo ciklas
GRYNASIS PELNAS
Kreditoriai
Mokesčiai
Pinigai
Medžiaga
Darbo jėga
Debitoriai
Veiklos procesas
Veiklos produktas
* ekonominių – socialinių tarnybų
* techninių tarnybų
* gamybinių ir komercinių skyrių
•
* gamybinių poskyrių
Analizės proceso bei posistemių valdymo blokas – vadovai
•
Analitinių
uždavinių generaliė
matrica
Tarnybų iir
skyrių
uždavinių
matrica
•
Skaičiavimo centras ar kompiuteris
Analizės sistemos valdymo blokas
•
Išvedama (analitinė) informacija
Technika
•
Žmogus-analitikas
Analizės procesas
•
Būdai bei metodai
Analizės principai
Metodika
Įvedama informacija
Tiriamojo objekto struktūrinis modelis
Funkcijų aprašymo modelis
Funkcinis struktūrinis modelis
Funkcinis vertinis modelis
Rodiklių lyginimas
Analizės būdai
Analizės organizatorius
Įmonės
vadovas
Specialistai