Finansai

FINANSAI

TURINYS

1 tema. Finansų esmė ir vaidmuo

1.1. Finansų mokslo objektas

Finansai yra viena iš ekonominių kategorijų. Ekonominė kategorija – tai abstrakcija, išreiškianti ekonominius santykius, susiklostančius visuomenėje, turinčius bendrų bruožų ir objektyviai egzistuojančius (jie yra nepriklausomai nuo to, ar mes juos tiriame, ar ne). Ekonominė kategorija – žmonių susitarimas tam tikrus santykius išskirti, sistematizuoti ir vienaip ar kitaip pavadinti. Mes kalbame apie ekonominę kategoriją “finansai”. kuriai giminingos tokios kategorijos kaip pinigai, kainos, kreditas ir pan.

Finansai – tai sistema piniginių santykių, išreiškiančių nacionalinio produkto ppaskirstymą ir perskirstymą sudarant ir panaudojant piniginius fondus. Šią kategorija tiria mokslas, kuris taip pat vadinamas finansai. Tačiau reikia įsidėmėti, kad finansai – pirma kategorija, o tik paskui – mokslas.

Tarptautinių žodžių žodynuose sąvoka “finansai” pateikiama įvairiai, pvz., taip: “finansai [pranc. finance 90 procentų viso šalies gamybinio potencialo. Išsivysčiusiose šalyse – 20-40 procentų). Valstybinių įmonių finansai tvarkomi įvairiai, bet yra ir bendrų bruožų: valstybinės įmonės dažnai būna nepelningos (net nuostolingos), tad jų finansai susilieja su biudžetais ar specialiaisiais fondais.

Vietos finansai susiformavo aarba kaip iš feodalizmo laikų savivaldą turėjusių bendruomenių finansai, arba kaip dalies centrinės valdžios funkcijų perdavimo vietiniai valdžiai kartu su finansiniais ištekliais rezultatas. Šiuolaikinėse valstybėse jiems tenka nemažas vaidmuo. Patys būdami valstybės finansų sistemos grandimi, jie tarsi atkartoja tos sistemos eelementus: vietiniai finansai susideda iš vietinių biudžetų, vietinių specialiųjų fondų, vietinių įmonių finansų. Bet jiems būdinga tai, kad vietiniai finansai daugiausia aptarnauja socialines valstybės funkcijas ir vietos bendruomenės reikalus.

2.2. Valstybės pajamų sistema ir jų šaltiniai

Valstybės pajamų sistema – tai visuma būdų, kuriais valstybė piniginius išteklius mobilizuoja į savo fondus.

Pajamų šaltiniai – tai, iš kur šie ištekliai gaunami.

Pagal susiformavimo vietą, valstybės pajamų šaltiniai gali būti:

• Vidaus (tie, kurie yra šalyje);

• Išorės (iš kitų kraštų gaunami ištekliai).

Vidaus šaltiniai:

• Nacionalinės pajamos –

Jos valstybės pajamų šaltiniu tampa tada, kai valstybė, pasinaudodama finansų paskirstymo (perskirstymo) funkcija, centralizuoja dalį šalyje sukurtų nacionalinių pajamų. Tai svarbiausias ir pastoviausias pajamų šaltinis. Šiuolaikinėje valstybėje nacionalinių pajamų dalis, kutrią perskirsto valstybė, labai varijuoja, tačiau gana žymi. Švedijoje, Danijoje taip pperskirstoma apie 50 procentų visų nacionalinių pajamų, JAV – apie 30 procentų (Lietuvoje – apie 32 procentai).

• Nacionalinis turtas –

Šalies nacionalinis turtas kaip pajamų šaltinis nėra toks įprastas. Dažniausiai jis taikomas ypatingomis sąlygomis: karo, krizių, didelių reformų metu. Valstybė gali parduoti aukso atsargas, meno kūrinius, mišką ir t.t.

Išorės šaltiniai – tai kitose šalyse sukurtų nacionalinių pajamų ir esančio nacionalinio turto panaudojimas savo šalies piniginiams fondams formuoti. Kitų šalių nacionalinės pajamos gali būti pritraukiamos kaip:

• Paskolos;

• Savų investicijų duodamos pajamos;

• Nuomos mokestis;

• Kontribucija;

• Emituojant okupacinius pinigus iir kt.

Be to, kitų šalių nacionalinis turtas gali būti paimamas kaip kontribucija ar grobiamas.

Naudojami šie pagrindiniai valstybės pajamų mobilizavimo metodai:

• Mokesčiai –

Tai svarbiausias pajamų mobilizavimo metodas. Per juos perskirstoma didžiausia nacionalinių pajamų dalis (80-90 procentų valstybės biudžeto pajamų gaunama iš mokesčių, vietiniuose biudžetuose > 50 procentų). Specialieji fondai taip pat gauna mokesčių įplaukas bei lėšas iš biudžeto. Konkrečių mokesčių pajamos dažnai priskiriamos vienai ar kitai finansų sistemos grandžiai. Valstybės biudžetui paprastai priskiriami pagrindiniai, patys našiausi mokesčiai (pajamų, korporacijų pelno, akcizai, muitai ir kt.). smulkesni mokesčiai dažniau pakliūna į vietinius biudžetus, o į specialiuosius fondus – specialieji mokesčiai.

• Paskolos –

Per jas valstybė pritraukia lėšas biudžeto deficitui dengti bei finansuoti investicinius projektus. Deficitas – kai išlaidos viršija įprastines pajamas. Paskolos – greitas didelių sumų gavimo metodas. Ypač paskolų reikšmė išauga karo, krizių ir reformų metais. Vietinių biudžetų išlaidų padengimui taip pat naudojamos paskolos, tačiau didesnį čia svorį turi paskolos investiciniams projektams. Valstybinių įmonių investicijų didžioji dalis finansuojama iš paskolų. “Paskolos – tai iš anksto surinkti mokesčiai.”

• Pinigų emisija –

Jos teisė priklauso centrinei šalies valdžiai. Pinigų emisija naudojama, kai mokesčių pajamos nepadengia išlaidų, o paskolas paimti nenaudinga ar nėra kaip. Emisija, jei nėra sąlygota ūkio poreikio, iššaukia infliaciją. O infliacija – perskirstomasis procesas. Infliacija, viršijanti pprotingas ribas – griaunantis ūkį veiksnys. Todėl aptariamas metodas yra labai pavojingas.

2.3. Valstybės išlaidų sistema

Valstybės išlaidų sistema priklauso nuo tų funkcijų, kurias prisiima valstybė. XIX a. valstybė buvo “naktinis sargas”. Didžioji dalis išlaidų teko valdymui, karui ir visuomenės saugumui. Šiuolaikinė valstybė turi daug daugiau funkcijų: gamybinė nuosavybė, socialinė apsauga, nacionalinės kultūros plėtotė, švietimas ir t. t., todėl valstybės išlaidos apima daug platesnį sąrašą finansuojamų priemonių ir didesnę lėšų apimtį. 20-me šimtmetyje biudžeto išlaidos išaugo 150-200 kartų. Pagrindinė išlaidų dalis tenka valstybės biudžetui (apie 70 procentų) pačioms svarbiausios ir didžiausioms išlaidoms (karinėms, valdymo, ekonominėms, socialinėms, kultūrinėms) finansuoti.

Iš specialiųjų fondų dengiamos valstybinio socialinio draudimo išlaidos (Švedijoje, Danijoje socialinis draudimas vykdomas iš biudžeto). Iš šių fondų finansuojamos ekonominės išlaidos, ypač susijusios su ekonominių struktūrų plėtojimu, finansinėmis kreditinėmis organizacijomis, ekonominių programų vykdymu.

Valstybės įmonių išlaidos – ekonominės: einamosios (susijusios su einamąja veikla) ir investicinės (tai išlaidos statybos montavimo darbams, įrengimams, projektavimui, žemei įsigyti). Didžiausios investicijos skiriamos energetinio komplekso įmonėms, moderniausių technologijų gamykloms.

Vietinių finansų dalyje didžiausia išlaidų dalis tenka socialinėms išlaidoms, susijusioms su bendruomenių reikalais (municipalinė statyba, kelių tiesimas ir priežiūra, sveikatos apsauga, švietimas ir t.t.). Ekonominės išlaidos susijusios su geresnių sąlygų vietos verslininkams organizavimu.

Valstybė savo funkcijas vykdo panaudodama visų finansų grandžių išteklius.

2.4. Finansų valdymas

Ši sąvoka aapima:

• Finansų politikos rengimą ir vykdymą;

• Finansų planavimą;

• Piniginių išteklių panaudojimą vykdant finansų politiką;

• Biudžeto sudarymą ir vykdymą;

• Mokesčių surinkimą;

• Paskolų užtraukimą bei valstybės skolos valdymą ir t.t.

Institucijos, dalyvaujančios finansų valdyme:

• Parlamentas;

• Valstybės galva;

• Vyriausybė ar jos vadovas;

• Finansų ministras (kitos finansų reikalus tvarkančios institucijos ministro rango vadovas);

• Kiti ministrai ir žemesnio rango institucijų vadovai;

• Įvairių šakinių žinybų vadovai;

• Įmonių vadovai.

Finansų valdymo vaizdas priklauso nuo situacijos, tradicijų, išsivystymo ir kt.

JAV kongresas užsiima įstatymų leidimu, nustato valstybės skolos dydį. Prezidentas pateikia biudžeto projektą ir vykdymo ataskaitą. Ministerija rengia bendrąją finansų politiką, vykdo finansų įstatymų laikymosi kontrolę, administruoja finansų agentus (objektus), užsiima monetų ir banknotų leidyba. Valstybės pajamas tvarko vidaus pajamų tarnyba, muitų tarnyba, alkoholinių gėrimų, tabako gaminių ir ginklų prekybos biuras. Yra valstybės paskolų ir valstybės skolos valdymo tarnybos, pinigų apyvartos kontrolės tarnyba (atlieka nacionalinių bankų priežiūros funkciją). Administracijos ir biudžeto valdyba prognozuoja, valdo, kontroliuoja ir koordinuoja valstybines programas bei jas finansuoja. Ji sudaro federalinio biudžeto projektą ir rengia finansines programas, kontroliuoja federalinio biudžeto vykdymą.

Vokietijoje prezidentas neturi įgaliojimų finansų srityje. Finansų ministerija rengia pagrindines finansų, mokesčių, valiutos ir kreditinės politikos gaires, sudaro biudžeto ir vidutinės trukmės federalinį planą, kontroliuoja biudžeto vykdymą, atlieka biudžeto kasos vykdymą, skirsto išteklius tarp biudžetinės sistemos grandžių, renka mokesčius.

Danijoje egzistuoja dvi ministerijos: finansų ir mokesčių.

Taigi, svarbiausia finansų valdymo institucija

– finansų ministerija ar jos analogas. Finansų ministras – vienas įtakingiausių vyriausybės narių. Klasikinės jo funkcijos:

• Atstovauja finansų įstatymus. Jo ministerija leidžia instrukcijas, detalizuojančias finansų tvarkymą;

• Sudaro biudžetą;

• Užtikrina valstybės kasos (iždo) funkcionavimą;

• Tvarko krašto pinigų ir kredito politikas.

Šiuo metu finansų ministerijų funkcijos gana stipriai kinta: kai kuriose šalyse jos skaidomos, t. y. pavedamos kitoms institucijoms, kai kuriose finansų ministerijai priskiriamos platesnės, anksčiau nebūdingos funkcijos.

2.5. Finansų teisė

Finansų teisę sudaro:

• Konstitucija;

• Įstatymai ir kiti parlamento aktai, prezidento dekretai;

• Vyriausybės (arba įgaliotų kolegialių institucijų) nutarimai;

• Finansų ministro įsakymai, ministerijos (taip ppat ir spec. tarnybų: muitinės departamento, mokesčių inspekcijos ir kt.) leidžiamos taisyklės ir kt.;

• Kitų žinybų norminiai dokumentai;

• Teismų sprendimai.

Finansų teisės turinys – tai su valstybės pajamomis ir išlaidomis susijusių kredito, pinigų emisijos santykių reglamentavimas, procedūros priimant sprendimus ir juos apiforminant, apskaitos vedimas, kontrolės procedūros ir atsakomybė, valdant valstybės lėšas; santykius su nevalstybinėmis finansų institucijomis nustatančios ir kitos su piniginių fondų sudarymu ir panaudojimu susijusios teisės normos.

2.6. Lietuvos Respublikos finansų valdymo institucijos

Lietuvos Respublikos Seimas –

• Leidžia įstatymus, kurie nustato svarbiausias teisės normas ((mokesčių įstatymus, tam tikras išlaidų normas, išteklių paskirstymo proporcijas, svarbiausių spec. fondų funkcionavimo pagrindus, valstybės skolinimosi procedūras, pinigų sistemą , vertybinių popierių apyvartą);

• Tvirtina valstybės biudžetą ir jo vykdymo apyskaitą;

• Vertina šalies finansų būklę ir kontroliuoja biudžeto vykdymą;

• Tvirtina ar atstatydina aukštus pareigūnus ((Premjerą, Valstybės kontrolierių, Lietuvos Banko valdybos pirmininką);

• Ratifikuoja tarptautines sutartis;

• Tvirtina vyriausybės programą.

Lietuvos Respublikos Prezidentas –

• Pasirašo (arba vetuoja) Seimo priimtus įstatymus;

• Teikia Seimui kai kurių aukštų pareigūnų kandidatūras. Kai kurias tvirtina pats;

• Vertina šalies finansų būklę (metinis pranešimas);

• Pasirašo ir teikia Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos vadovas –

• Priima sprendimus dėl įstatyminių normų ir teikia jas Seimui;

• Tvirtina konkrečius įstatymų normatyvus, kuriuos jam paveda Seimas (pvz., neapmokestinamą minimumą);

• Parengia biudžeto projektą ir pateikia jį Seimui;

• Tvirtina kai kurių spec. fondų ir spec. programų sąmatas;

• Tvirtina tas biudžeto ir spec. fondų lėšas, kurios nebuvo patvirtintos Seime, ir perkelia asignavimus kompetencijos ribose;

• Vertina finansų padėtį šalyje, imasi priemonių jai gerinti;

• Kontroliuoja ministerijų veiklą;

• Koordinuoja tarptautinių sutarčių rengimą, pasirašo jas ir teikia Seimui ratifikuoti;

• Vykdo valstybės skolinimosi politiką;

• Tvirtina finansų institucijų nuostatas iir vadovus;

• Leidžia teisės aktus finansų klausimais;

• Priima galybę operatyvių sprendimų finansų srityje.

Lietuvos Respublikos Finansų ministerija –

Jos funkcijas apsprendžia nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Finansų ministerijos uždaviniai:

• Kaupti lėšas valstybės funkcijoms vykdyti ir tvarkyti jų naudojimą;

• Rengti biudžeto projektą ir organizuoti jo vykdymą;

• Teikti pasiūlymus dėl mokesčių politikos ir įgyvendinti mokesčių įstatymus;

• Valdyti valstybės vardu paimtas paskolas ir duotas garantijas;

• Metodiškai vadovauti buhalterinei apskaitai ir t.t.

Funkcijos:

• Teikia lėšas numatytoms reikmėms;

• Kontroliuoja valstybės pajamų įplaukimą į biudžetą;

• Tvarko įplaukų apskaitą;

• Nagrinėja klausimus dėl papildomų asignavimų skyrimo metų eigoje ir teikia pasiūlymus LLietuvos Respublikos Vyriausybei;

• Rengia metodinius nurodymus valiutinių operacijų reguliavimo klausimais, teikia pasiūlymus dėl lito ir kitų valiutų santykio;

• Leidžia ir išperka VVP, organizuoja loterijas;

• Disponuoja valstybės turtu komerciniuose bankuose ir t.t.

Finansų ministerijos reguliavimo sferai priskiriama keletas svarbių institucijų:

• Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos;

• Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos;

• Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos;

• Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos

• Finansų ministerijos mokymo centras.

Be to, Finansų ministerija yra šių institucijų steigėja:

• Būsto paskolų draudimas;

• Būsto ir urbanistikos plėtros fondas;

• Indėlių draudimo fondas;

• Lietuvos prabavimo rūmus;

• LR audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas;

• Centrinė finansų ir kontraktų agentūra.

Muitinės Departamentas prie Finansų ministerijos –

Svarbiausi uždaviniai:

• Kontroliuoti muitų ir tarifų taikymą, jų ir kitų mokesčių surinkimą ir įstatymų numatytų sankcijų taikymą;

• Kontroliuoti importo, eksporto, tranzito draudimą ir apribojimų laikymąsi;

• Vykdyti kontrabandos prevenciją;

• Užtikrinti tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi;

• Rinkti užsienio prekybos statistinius duomenis.

Valstybinė Mokesčių Inspekcija prie Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius) –

Svarbiausi uždaviniai:

• Užtikrinti mokesčių surinkimą, jų apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo kontrolę;

• Organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą, teikti visą informaciją mokesčių mokėtojams, skatinti savanoriškai mokėti mokesčius ir padėti mokesčių mokėtojams;

• Organizuoti konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto ir perimto ar perduoto turto ir lobių apskaitą, įkainojimą, realizavimą;

• Užtikrinti turimos informacijos apie mokesčių mokėtojus slaptumą;

• Kontroliuoti mokesčių įstatymo pažeidimų tyrimą ir kaltų asmenų patraukimą atsakomybėn.

Prie finansų valdymo institucijų priskiriama ir Valstybės Kontrolė – Lietuvos Respublikos Seimui atsakinga institucija, pprižiūrinti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolė audituoja:

• Valstybės biudžeto vykdymą;

• Valstybinių piniginių išteklių naudojimą;

• Valstybinio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo;

• Socialinio draudimo biudžeto vykdymą;

• Atitinkamas lėšų valdymo institucijas ir paramos gavėjus, kaip naudojamos LR gautos ES lėšas ir kaip vykdomos programos, kuriose dalyvauja Lietuva.

• Valstybės kontrolė turi teisę audituoti savivaldybių biudžetų vykdymą.

Valstybės kontrolierius ar jo atstovas gali dalyvauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiuose, pareiškia savo pastabas ir gali sustabdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų priėmimą. Valstybės kontrolė teikia Seimui Išvadą dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos, Išvadą dėl Vyriausybės ataskaitos apie valstybės skolą bei pačios Valstybės kontrolės veiklos ataskaitą.

Finansų valdyme aktyviai dalyvauja visų ministerijų vadovai.

3 tema. Valstybės išlaidos

3.1. Valstybės išlaidų esmė

Visuomenė pati savaime nacionalinių pajamų negamina, bet turi bendrų siekių, todėl turi ir bendrų išlaidų. Kas yra bendri reikalai, ir ar bendri siekiai yra bendri?

Bendri reikalai gali būti:

 Tėvynės laisvės gynimas;

 Rimties palaikymas;

 Valstybinių institucijų išlaikymas ir kt.

Bendrų siekių supratimas skiriasi skirtinguose socialiniuose sluoksniuose. Prieštaravimus tarp supratimų ir tuo pačiu tarp valstybės išlaidų paskirstymo išsprendžia valstybinės institucijos. Jos nutaria ir pripažįsta, kas yra bendri reikalai. Kad ir ką jos pripažintų, kyla abejonių, ar tie “bendri reikalai” iš tikrųjų yra bendri.

Tik politinis procesas, kuris suteikia vienoms ar kitoms bendruomenės grupėms valstybinių iinstitucijų valdymo teisę ir galimybę, išsprendžia problemą. Valdančiųjų jėgų grupė (ar jų koalicija) dažnai nusprendžia pati, kas yra visuomenės interesai (bendri reikalai), o kas ne. Jei visuomenė gyvena ramius laikus, tai tradicinė bendrų reikalų sistema yra stabili ir mažai keičiasi. Revoliucijų ir reformų laikais supratimas apie bendrus reikalus yra labai dinamiškas, o kartais ir labai besikaičiantis.

Valstybėse, kuriose ūkis pagrįstas piniginiais – prekiniais santykiais, bendri reikalai vykdomi per valstybės išlaidas. Tai reiškia, kad valstybė apmoka tas sąnaudas, kurios atsiranda dėl bendrų reikalų tvarkymo.

Peržvelgdami civilizacijos finansų raidą, galime konstatuoti, jog didėja valstybės vaidmuo visuomenėje. Bendrų reikalų vis daugėja – didėja ir valstybės išlaidos (ir absoliučiai, ir santykinai). Bet tai – ne visai absoliuti tendencija. Prieš kurį laiką valstybės išlaidos pasiekė lokalinio maksimumo tašką. Kai kurios valstybės imasi santykinai mažinti išlaidas. Ideologinis pagrindas – privatizavimas, valstybinės nuosavybės mažinimas, valstybės atsakomybės už socialinę ekonominę būklę mažinimas. Tai vadinama tečerizmu ar reiganomika.

Šie aptariami bendri reikalai turi tiesioginį ryšį su valstybės funkcijomis. Valstybės išlaidos – tai lėšos, kurias valstybė skiria ir panaudoja savo funkcijoms vykdyti.

3.2. Valstybės išlaidų sudėtis

Klasifikavimas – tai vienų ar kitų išlaidų grupavimas pagal įvairius požymius. Valstybės išlaidos klasifikuojamos įvairiai:

1. Pagal fondus (finansų sistemos grandis):

 Valstybės biudžeto išlaidos;

 Savivaldybių biudžetų išlaidos;

 Atskirų specialiųjų fondų

išlaidos;

 Valstybės (savivaldybių) įmonių išlaidos.

2. Pagal išlaidų veikimo laiko pobūdį:

 Einamosios išlaidos (kai išlaidų rezultatas yra trumpalaikis, o išlaidos išleidžiamos tam kartui);

 Išlaidos investicijoms.

3. Pagal tai, kaip dažnai pasitaiko:

 Paprastosios –

Periodas po periodo (dažnai 1 metų), kartojasi maždaug to paties dydžio;

 Nepaprastosios –

Kartas nuo karto atsiranda ar iš viso pasirodo vieną kartą, o paskui išnyksta, arba kai lėšos skiriamos didesnės nei paprastai. Nepaprastosios išlaidos turi tendenciją tapti paprastomis.

4. Pagal ekonominius elementus:

 Išlaidos darbo užmokesčiui;

 Išlaidos socialiniam draudimui;

 Išlaidos maitinimui;

 Išlaidos vaistams;

 Išlaidos inventoriui įsigyti;

 Išlaidos apyvartinėms lėšoms formuoti ar ppapildyti;

 Išlaidos kapitaliniams įdėjimams.

Klasifikacija pasirenkama pagal tyrimų pobūdį. Mums svarbiausias yra skirstymas pagal ekonominę – socialinę paskirtį, nes toks skirstymas tiksliausiai atspindi valstybės funkcijų ir išlaidų sąryšį.

5. Pagal socialinę – ekonominę prasmę valstybės išlaidos skirstomos į:

 Valdymo išlaidas-

Užtikrina valstybės aparato, valdymo institucijų darbą. Tai pačios būdingiausios valstybes išlaidos.

 Karines išlaidas-

Užtikrina valstybės egzistavimą, teritorinį vientisumą, suverenumą, santvarką. Savo prigimtimi jos artimos valdymo išlaidoms. Atskiriamos dėl praktinių sumetimų (jos labai didelės ir valdymas turi specifikos).

 Ekonomines išlaidas-

Jos susijusios su valstybės kišimusi įį ekonomiką. Dėl jų valstybė norima linkme pasuka gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumus.

 Išlaidos socialiniams – kultūriniams reikalams-

Tai išlaidos, skirtos šalies gyventojų reikalams. Jos kelia šalies kultūros (plačiąja prasme) lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę įtampą joje.

3.3. Šalies vvaldymo išlaidos

Viena svarbiausių valstybės funkcijų – bendras visuomenės gyvenimo organizavimas (valdymas). Šiuolaikinėje visuomenėje tai yra sudėtingas procesas. Demokratinėse valstybėse tai vyksta:

 Valstybiniu lygiu (valdymu);

 Savivalda.

Savivalda – visuomenės organizavimo formos, kurios atsiranda ir plėtojasi visai valstybei nesikišant, kišantis labai ribotai ar kai valstybė tik padeda juridiškai įforminti tokios savivaldos galią.

Valstybinis valdymas – visuomenės gyvenimą reguliuoja valstybė. Ji pati savaime yra specifinė organizacija, tad ji turi ir save valdyti. Valstybės valdymo išlaidoms priskiriama:

 Aukščiausių konstitucinių institucijų išlaikymas (karalius, prezidentas, parlamentas, vyriausybė ir kt.);

 Tiesioginis valstybės valdymas – vyriausybinių struktūrų išlaikymas (ministerijos ir kt.);

 Užsienio politikos vykdymas (ambasados ir t.t );

 Teisėsaugos institucijų išlaikymas (teismų sistema ir kt.);

 Vidaus rimties palaikymas (Vidaus reikalų sistema, policija, gyventojų apskaitos ir migracijos tarnyba, pabėgėlių įstaigos ir kt.);

 Nacionalinio saugumo tarnybų išlaikymas (žvalgyba, informacijos saugumo rreikalams rinkimas ir apdorojimas ir t.t.);

 Vietinės valdžios institucijų išlaikymas (valdžios aparatas, kai kurių programų finansavimas ir kt.).

Valdymo išlaidos istoriškai yra, ko gero, pirmosios, ir labai svarbios. Stiprėjant valstybėms, plečiantis jų funkcijoms, sudėtingėjant valdymui, natūraliai auga ir valstybės valdymui skiriamos lėšos. Šiuolaikinėse valstybėse valdymo lėšų dinamika įdomi: absoliutinėmis sumomis jos pastoviai auga. Bet valstybei prisiimant vis daugiau funkcijų, aktyviau kišantis į ekonominį – socialinį visuomenės gyvenimą, valstybės valdymo išlaidos šalies biudžetuose santykinai mažėja.

Valdymo išlaidos – amžinas politinės kovos taikinys: opozicija reikalauja jjas mažinti, o tapusi valdančiąja partija – dažniausiai jas didina.

Valdymo išlaidos valstybei yra būtinos, be jų valstybė egzistuoti negali.

3.4. Karinės išlaidos

Karinės išlaidos valstybei būtinos, nes valstybės dažniausiai gimsta ir miršta karuose. Viena esminių valstybės funkcijų – ginti savo šalį nuo užsienio priešų ar pačiai užgrobti kitą valstybę.

Karinė jėga naudojama strateginiams, politiniams, ekonominiams tikslams pasiekti. Karines išlaidas apsprendžia šalies pretenzijos (pvz., JAV karinės išlaidos šaltojo karo metu sudarė daugiau kaip 6 procentus BVP, arba apie 30 procentų federalinio biudžeto išlaidų. TSRS buvo daugiau nei 50 procentų biudžeto išlaidų).

Karinėmis išlaidomis laikytina:

 Karių ir karininkų išlaikymas ir apmokymas;

 Karinės infrastruktūros kūrimas ir išlaikymas;

 Ginkluotės ir kitos karinės technikos įsigijimas;

 Kariniai moksliniai tyrimai ir naujų technologijų kūrimas;

 Naujų technologijų įsavinimas;

 Karinės pramonės plėtotė;

 Šalies ūkio pritaikymas karo reikalams;

 Gyventojų karinis apmokymas, auklėjimas ir propaganda;

 Karinės administracijos išlaikymas;

 Civilinė gynyba;

 Kariškių ir nuo karo nukentėjusių asmenų pensijos;

 Kontribucija ir reparacijos;

 Karo pasekmių likvidavimo išlaidos;

 Kosmoso įsisavinimas.

Karinės išlaidos skirstomos į:

 Tiesiogines –

Tai išlaidos, betarpiškai susijusios su pasiruošimu karui ir karo veiksmais. Istoriškai šioje grupėje vyravo išlaidos kariškiams išlaikyti ir apmokyti, bet mokslo ir technikos pažanga priverčia vis daugiau lėšų skirti projektavimo darbams, ginkluotei, amunicijai įsigyti ir išlaikyti. Šios išlaidos ypač išauga karų metu.

 Netiesioginės –

Tai išlaidos, susijusios su karo pasekmių likvidavimu: dėl karinių išlaidų iššauktų paskolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, ppensijos, sugriovimų atstatymas ir kt.

Paslėptosios karinės išlaidos – jos neparodomos karinių žinybų sąmatose bei biudžeto asignavimuose, bet paslepiamos civilinėse išlaidose. Tai strateginių kelių tiesimas, mokslo tiriamieji darbai, pirminis karinis mokymas, civilinių ir gynybos objektų statyba ir pan.

Karinės technikos ir amunicijos įsigijimo išlaidos. Jei tokią techniką gamina valstybei priklausančios įmonės, tai ji yra labai pigi, nes jos savikainoje fiksuojamos tik tiesioginės išlaidos ir nenumatoma jokio pelno, mokslo tiriamieji darbai ir kt. Tai padengiama iš biudžeto. Jei tiekėjai – privačios kompanijos, tuomet į kainą įkalkuliuojamos visos išlaidos ir labai aukštas pelnas. Tai paaiškina, kodėl šnekama apie karinius – pramoninius kompleksus. Daugelyje šalių jie turi didžiulę valdžią.

3.5. Ekonominės išlaidos

Jos atsiranda valstybei kišantis į ekonomiką. Taip vyksta iš seno. Europos valstybėms buvo būdinga, kad ginklų gamyklos ir arsenalai, pašto, telegrafo bei kitos tarnybos priklausė valdžiai. Jų kūrimas ir tolesnis finansavimas vyko iš valstybės lėšų.

Šiuolaikinių valstybių ekonominių išlaidų vaidmuo susiformavo XX a. I pusėje – laisvos rinkos trūkumai pasireiškė perprodukcijos krizėmis. Antrojo pasaulinio ir šaltojo karų metu šiuolaikinėse valstybėse ūkis iš esmės pakito.

Valstybės ekonominės išlaidos:

1. Gamybinės infrastruktūros finansavimas:

Gamybinė infrastruktūra – tai kompleksas ūkio šakų, sudarančių galimybes egzistuoti visam ūkiui. Tai energetika, ryšiai, transportas, melioracijos sistema, uostai, oro uostai, keliai ir kt. Valstybė dalyvavo, o kkai kur ir dabar dalyvauja, kuriant ir palaikant funkcionavimą šių šakų, nes:

• Privatus kapitalas ne visada nepajėgus sukoncentruoti tokias lėšas, kurios reikalingos greitai šių objektų statybai;

• Šios šakos ne visada būna pelningos.

(Jau porą dešimtmečių šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja kitokios tendencijos – susikūrusios tarptautinės korporacijos ir milžiniški investiciniai bei pensiniai fondai sukaupia milžiniškas lėšas, pakankamas bet kokiems projektams finansuoti)

2. Šiuolaikinių mokslinių tyrimų darbų finansavimas:

Mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis (mokslas labai brangus), atskiroms kapitalo struktūroms moksliniai tyrimai kosmose ar kitur yra pernelyg brangūs. Be to, valstybė suinteresuota, kad būtent jų šalies gamybinės jėgos augtų mokslo pasiekimų pagrindu, ir tie pasiekimai būtų prieinami savo šalies gamintojams. Daugelyje išsivysčiusių šalių 40-50 procentų visų mokslo tiriamųjų darbų išlaidų padengiama iš valstybės lėšų.

3. Išlaidos kapitaliniams įdėjimams:

Valstybė, norėdama išlaikyti ūkio augimą, palaikyti konjunktūrą, užbėgti už akių nedarbo augimui, gali tiesiogiai investuoti į šalies gamybinį potencialą. Tuo ji siekia šalies struktūrinių pokyčių, didindama progresyvių šakų reikšmę. Tos šakos paprastai labai imlios mokslui ir kapitalui, t.y. jos reikalauja milžiniškų pirminių investicijų. Valstybės lėšų dalyvavimas kuriant naujas ūkio šakas pagreitina šalies ūkio modernizavimą ir struktūrizavimą.

4. Subsidijos ūkio šakoms ir atskiriems gamintojams:

Atskiri ūkio objektai ir ištirtos šakos gali pakliūti į padėtį, kai tampa nuostolingos ar kai konkurencija gali numesti kainas žemiau sąnaudų lygio. Tais atvejais, jei valstybė

negali leisti tų objektų ar ištisų šakų bankrotų, ji iš savo lėšų skiria finansinę pagalbą. Ta pagalba gali įgauti įvairias formas:

• Dotacijos nuostoliams padengti bei monopolijoms palaikyti;

• Dotacijos eksporto draudimui;

• Eksporto premijos;

• Paskolų garantijos ir kt.

Svarbiausias subsidijų tikslas – palaikyti savo šalies ūkio subjektų konkurencingumą.

5. Išlaidos užsienyje:

Ekonominės išlaidos užsienyje – tai tos valstybės išlaidos kitose valstybėse ar kitoms valstybėms, kurių tikslas yra savo šalies kapitalo prioriteto kitose šalyse įtvirtinimas.

Išlaidos kitose šalyse – pinigai iš šalies donoro nueina šaliai recipientui ir ten kažkas vyksta (pvz., Danija ddovanoja Lietuvai daniškus vandens valymo įrenginius ir pastato juos Lietuvoje – tai Danijos išlaidos Danijoje , bet Lietuvai). Tokių išlaidų gali būti daug:

• Kariniai ir kitokie tiekimai kitoms šalims:

Valstybė perka savo šalyje produkciją ir pateikia ją nemokamai ar mažesnėmis nei rinkos kainos kitoms šalims. Tikslas – palankių rėžimų palaikymas ir priėjimo savo kapitalui prie pigių išteklių, žaliavų bei plačios gatavų gaminių rinkos, užtikrinimas.

• Lengvatinės ar beprocentės paskolos:

Kartais jų iš viso nereikia grąžinti. Labai dažnai jos susiejamos su gavėjo įsipareigojimu pirkti šalies donoro pprodukciją.

• Išlaidos besivystančių šalių pareigūnų ir kitų piliečių mokymui:

Vienoje ar kitoje šalyje apmokyti piliečiai dažniausiai tampa tos šalies kultūros skleidėjais savo šalyje, atstovauja tos šalies ekonominiams interesams, padeda užmegzti glaudesnius ryšius ir teikia pirmenybę šalies donoro produkcijai ir kitiems ekonominiams interesams.

Per eekonomines valstybės išlaidas ypač ryškiai pasireiškia finansų reguliavimo funkcija.

3.6. Išlaidos socialiniams – kultūriniams reikalams

Labai ryškiai finansų reguliavimo funkcija pasireiškia ir socialiniuose – kultūriniuose reikaluose. Šios išlaidos padeda išlaikyti socialinę taiką, o kai pasiekiama įtampa – ją sumažinti.

Istoriškai socialines valstybės išlaidas galime rasti senovės pasaulyje: Egipte ne derliaus metais buvo dalijamas faraono sandėlyje sukauptas maistas; Romos imperijoje plebėjai gaudavo “duonos ir žaidimų”. Ankstyvojo kapitalizmo valstybėse tokių išlaidų beveik nebuvo. Prie jų būtų galima priskirti pensijas už tam tikrus nuopelnus (pvz., pensija madam Pompadur siuvėjo našlei). Šiuolaikinėse valstybėse socialinės išlaidos gana žymios ir reikšmingos. Tai išlaidos švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui.

Švietimui. Visuomenės raida, gamybinių jėgų plėtotė, mokslo techninė pažanga reikalauja tam tikro bendro išsilavinimo lygio. Tik žmonės, turintys bendrąjį išsilavinimą, ggali prisitaikyti prie naujų technologijų lygio. Bendrą išsilavinimą gauti iš asmeninių pajamų neracionalu, nes didelė visuomenės dalis reikiamo išsilavinimo lygio nepasieks. Specialių žinių įsigijimą finansuoti iš asmeninių lėšų taip pat neracionalu, nes:

• Nežinia, ar tokių žinių reikės iš viso;

• Reikalavimai keičiasi pernelyg dažnai.

Iš biudžeto finansuojamos bendrojo lavinimo mokyklos. Daugelyje šalių iš vietinių biudžetų išlaikomos ar labai gausiai finansuojamos ikimokyklinės įstaigos. Specialus (profesinis) išsilavinimas gali būti finansuojamas iš įvairių šaltinių: biudžeto, specialių fondų, įmonių lėšų.

Aukštasis mokslas finansuojamas įvairiai. Yra valstybinių mokslo įstaigų, kur vviską padengia valstybė ar vietos valdžia, yra valstybės dotuojamos aukštosios mokyklos, yra ir privačių.

Taigi, išlaidos švietimui yra valstybės išlaidos kvalifikuotai darbo jėgai rengti ir bendram aukštam visuomenės lygiui palaikyti.

Sveikatos apsaugai. Šias išlaidas galime laikyti valstybės išlaidomis darbo jėgai palaikyti. Įvairiose šalyse jos organizuotos gana skirtingai, bet vyrauja draudiminis būdas – valstybė organizuoja specialius sveikatos draudimo fondus, kurių lėšos panaudojamos gydymui. Kai kur pagrindinės medicininės paslaugos yra nemokamos, nes jų sąnaudos padengiamos iš biudžeto. Net ir ten, kur vyrauja draudiminė medicina, yra gyventojų kategorijos, kurių išlaidas prisiima valstybė. JAV valstybė neorganizuoja sveikatos draudimo, bet ten yra dvi medicinos programos, dengiančios neįgalių ir neišgalinčių asmenų išlaidas (Medicare ir Medicaid).

Socialiniam draudimui. Šiuolaikinė valstybė negali apsieiti be visuomeniškai ar valstybiškai organizuoto socialinio draudimo, . šiuo metu naudojami keli jo modeliai:

• Visi socialiniam draudimui skirti mokesčiai patenka į biudžetus ir visos išmokos mokamos iš ten;

• Socialiniai mokesčiai patenka į specialius socialinio draudimo fondus ir didžioji dalis poreikių finansuojama iš ten, bet dalis išlaidų dengiama ir iš biudžeto.

JAV vyrauja privatūs pensijų ir kiti socialinio draudimo fondai.

Socialinės išlaidos:

• Pensijos;

• Invalidų, senelių, našlaičių prieglaudų išlaikymas;

• Įvairi socialinių negandų profilaktika ir socialinė reabilitacija;

• Nedarbo pašalpos ir pašalpos asmenims, neįgalintiems pilnavertiškai dirbti ar gauti pakankamas pragyventi pajamas;

• Įvairios integracijos programos (narkomanų, imigrantų ir t,,t,.t.) ir kt.

Išlaidas ssocialinėms reikmėms galime vertinti dvejopai: jos padeda išlaikyti socialinę taiką, tačiau, jai jei socialinės garantijos yra pernelyg didelės, valstybei gresia ūkio efektyvumo smukimas.

Kultūrai. Šiuolaikinė valstybė skiria dalį savo lėšų ir kultūrai. Valstybė užsako ir perka meno kūrinius, skiria pensijas ir stipendijas menininkams, išlaiko ar skiria paramą meno kolektyvams. Iš biudžeto lėšų išlaikomos institucijos, propaguojančios nacionalinę kultūrą (pvz., LTV), kalbą, istorinį paveldą.

Plati šiuolaikinės valstybės funkciją skalė apsprendžia didelę valstybės išlaidų įvairovę ir didelį jų lyginamąjį svorį nacionalinėse pajamose.