Nesvetingoji Venera

Venera, kaip ir Merkurijus, atsiskleidė mums per paskutiniuosius 40 metų. Ilgą laiką mes nežinojome nei atmosferos slėgio planetos paviršiuje, nei jos radiuso. Astronominiai stebėjimai davė tik debesų sluoksnio, supančio planetą, radiusą.

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu . Apie ašį sukasi labai lėtai ir ppriešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48 kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm ddydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), temperatūra ~730 K. Tokią aukštą Veneros temperatūrą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje iišsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magnetinis laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi ~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, temperatūra 4670 K. Palydovų Venera neturi.

Žemės kaimynės Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 mln. km (Žemės – 150 mln. km). Iš visų planetų Veneros oorbita mažiausiai skiriasi nuo apskritiminės, todėl jos nuotolis nuo Saulės kinta labai mažai. Saulę Venera apskrieja per 225 Žemės paras. Žemės stebėtojui dangaus skliaute Venera nuo Saulės nenutolsta toliau negu 48°, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarine žvaigždė) arba rytais (Aušrinė žvaigždė). Planeta labai gerai atspindi Saulės spindulius. Už Venerą stipriau spindi tik Saulė ir Mėnulis, kartais ją galima įžiūrėti ir dieną! Neveltui senovės žmonės davė jai gražuolės romėnų meilės deivės Veneros vardą.

Jeigu Žemės ir Veneros orbitų plokštumos ssutaptų, kiekvieną kartą prasilenkdami matytume Venerą kaip juodą taškelį, slenkantį žėrinčiu Saulės disku. Iš tikrųjų tarp šių plokštumų yra 3,4° kampas, ir tokie sutapimai (tranzitai) pasitaiko retai. Per laikotarpį po teleskopo išradimo (1610 m.) buvo tik 6 Veneros tranzitai, paskutinieji iš jų — 1874 m. ir 1882 m. ir 2004 m. birželio 8 d. Artimiausiais tranzitas įvyks 2012 m. birželio 6 d.

Pro teleskopą Veneroje praktiškai nieko nematyti, nebent labai neaiškios ūkanotos dėmės jos atmosferoje. Debesų sluoksnis toks storas, kad niekados nesusidaro properšų, pro kurias pasimatytų paviršius. Debesų šydą gali įveikti tik radijo bangos, todėl radiolokacija tapo vienu svarbiausiu Veneros tyrimo metodu. Kita vertus, tirti tai, kas yra žemiau debesų gaubto, padeda nuleidžiamieji erdvėlaiviai.

Kieto Veneros paviršiaus spindulys lygus 6052 km. Jos sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai. Apie savo ašį Venera sukasi labai lėtai: kartą apsisuka per 243 žemiškas paras. Dar viena keistenybė – Venera sukasi priešinga kryptimi negu dauguma planetų, t. y. iš rytų į vakarus. Sukimosi apie ašį ir skriejimo aplink Saulę periodų derinyje išeina, jog para Veneroje lygi 117 Žemės parų.

Pagal masę (0,82 Žemės masės), skersmenį (12104 km) ir vidutinį tankį (5250 kg/m3) Venera labai panaši į Žemę. Taigi reikia manyti, kad iir šių planetų gelmės yra panašios. Kadangi Veneros vidutinis tankis šiek tiek mažesnis už Žemės, tai jos skystas metalinis branduolys turi būti mažesnis, o silikatų mantija storesnė. Mantiją gaubia uolienų pluta. Tačiau Veneroje neaptikta magnetinio lauko. Galbūt Venera dabar yra magnetinio lauko polių kaitos laikotarpio viduryje, o tada laukas bus smarkiai susilpnėjęs? Dar vienas Veneros skirtumas nuo Žemės – gamtinių palydovų neturėjimas.

Pagal radiolokatorių, įrengtų dirbtiniuose Veneros palydovuose duomenis sudaryti gana detalūs Veneros paviršiaus reljefo žemėlapiai, juose jau matyti 100-200 m dydžio dariniai. Apskritai Veneros paviršius yra gana plokščias. Didžiąją jo dalį sudaro kalvotos lygumos. Jose matyti tūkstančiai vulkaninių kupolų ir vulkanų kūgių, pasižyminčių labai nuolaidžiais šlaitais. Dažnai vulkano viršūnėje žiojėja apiręs krateris. Tarp vulkaninių formų gausu smūginių kraterių. Didžiausio jų skersmuo 275 km. Šio kraterio, kaip ir kai kurių kitų, dugnas užlietas lavos. Dėl to ir dėl atmosferinės erozijos (vėjas ir jo nešama smulki medžiaga) Veneros smūginiai krateriai yra lėkšti, negilūs. Mažesnių kaip 6 km kraterių nėra, nes palyginti maži meteoriniai kūnai spėja išgaruoti tankioje atmosferoje ir nepasiekia paviršiaus.

Kalnynai, aukšti plokščiakalniai aprėpia vos apie dešimtadalį Veneros paviršiaus. Aukštumų daugiausia yra šiauriniame planetos pusrutulyje. Čia esantis didžiausias plokščiakalnis, vadinamas Ištarės žeme, užima 1000 x 1500 km plotą. JJį supa kalnų virtinės, tarp jų Maksvelio kalnai su aukščiausia (11 km) viršūne visoje planetoje. Kitas didelis kalnų rajonas yra nusidriekęs 15 000 km palei planetos pusiaują ir yra iškilęs virš lygumų iki 5 km. Tai Afroditės žemė. Įstabus vadinamasis Beta rajonas. Jame puikuojasi 6 km aukščio Rėjos ir Tėjos ugnikalniai. Jų skersmuo ties pagrindų maždaug 800 km, o viršūnių įdubos siekia dešimtis km. Veneroje vulkaninė veikla aktyvesnė negu Žemėje. Tiesa, tiesioginių nuorodų į dabar veikiančius vulkanus Veneroje kol kas nerasta, tačiau vulkaninių reiškinių pėdsakai akivaizdūs – lava padengti didžiuliai plotai. Lavos srautai nepaliaujamai keitė reljefo išvaizdą, todėl šiandieną stebimo paviršiaus amžius tėra, matyt, keli šimtai milijonų metų.

Veneros paviršiaus struktūra liudija, jog globalinės plokščių tektonikos, kaip Žemės plutoje, ten nėra. Galbūt trūksta tam reikalingo plutos standumo. Tokioje plutoje vidinės šilumos ir magmos srautai gali sukelti lokalinius tektoninius procesus. Kad tokių iš tiesų esama, rodo vietovės, neįprastai turtingos įvairiomis detalėmis. Ten matyti paviršiaus klostės, sprūdys, lūžiai, plyšiai, vingiuoja ilgi ir platūs lavos kanalai. Vietinio aktyvumo sritys yra arti kalnuotų rajonų, tad jie galbūt yra ilgalaikės vulkaninės veiklos padarinys.

Nuleidžiamųjų aparatų, pasiekusių Veneros paviršių, nuotraukose matyti sustingusios lavos plokštės, išbarstyti įvairaus dydžio aštriabriauniai akmenys bei smulkiagrūdės medžiagos danga. Tirtų

Veneros uolienų cheminė sudėtis artima Žemės bazaltams.

Veneros debesys kybo tankioje atmosferoje. Prie pat paviršiaus atmosferos slėgis lygus 9 MPa. Čia dujų tankis vos 15 kartų mažesnis už vandens tankį. Veneros atmosferos cheminė sudėtis visiškai nepanaši į Žemės oro sudėtį. 96% jos tūrio sudaro anglies dioksidas. Antroje vietoje yra azotas (apie 3%), ir visiškai mažai erdvės lieka argonui, heliui, sieros dioksidui, anglies monoksidui, vandenilio chloridui bei kt. dujoms. Kelia nuostabą, kad Veneroje labai maža vandens – jo ten apie 110 000 kartų mažiau negu Žemėje. Visas jis yra atmosferoje, ir vandens garai tesudaro apie 0,2% jos tūrio.

Veneros debesys labai smarkiai sklaido Saulės šviesą. Debesys dalį energijos dar ir sugeria, todėl paviršių apšviečia (apšviestumas čia kaip Žemėje debesuotą dieną) ir šildo tik keli procentai pasiekusios planetą šviesos. Nežiūrint to, temperatūra Veneros paviršiuje siekia 430 °C! Taip yra dėl stipraus šiltnamio reiškinio, kuriam atsirasti Veneros atmosfera labai tinkama (CO2, H2O, SO2 molekulės smarkiai sugeria infraraudonąją spinduliuote). Dėl atmosferos cirkuliacijos ppaviršiaus temperatūra beveik nepriklauso nuo platumos bei paros meto. Sezoninių kitimų Veneroje nėra, nes jos sukimosi ašis nėra pakrypusi į orbitos plokštumą. Kylant nuo paviršiaus aukštyn temperatūra greitai krinta ir 90-100 km aukštyje pasiekia minimumą – minus 100 °C. Termosferoje, kkur dujų tankis visiškai mažas, temperatūra vėl stipriai kyla. 140-150 km aukštyje aptinkama didžiausia elektronų koncentracija. Kadangi Veneros negaubia magnetinis laukas, Saulės vėjo įtaką tiesiogiai patiria jos atmosfera. Saulės vėjas suspaudžia jonosferą dieninėje planetos pusėje ir ištempia ją, kaip kometos uodegą, naktinėje pusėje. Kartu jonosfera sutrikdo Saulės vėją, aplink ją magnetinis laukas darosi stipresnis negu tarpplanetinėje erdvėje.

Veneros debesys pasklidę 45-65 km aukštyje. Jie yra šiek tiek susisluoksniavę. Apatinis tankiausias debesų sluoksnis tvyro labiau kaip migla, o viršutiniame jau išryškėja tam tikros struktūrinės detalės, regimos ultravioletinėje srityje. Abu sluoksnius skiria lengva miglelė. Debesų prigimtis dar nėra visai aiški. Sprendžiant pagal debesų optines savybes, juos greičiausiai sudaro 1-3 mikrometro dydžio 80% sieros rūgšties skiedinio lašeliai. Apatiniame sluoksnyje kybo ir stambesnių ddalelių, tarp jų galbūt ir sieros kristalėlių. Pirmieji aerozoliai Veneros atmosferoje aptinkami maždaug 35 km aukštyje, toliau jų koncentracija didėja ir perauga į apčiuopiamus debesis. Vidutinė temperatūra debesų lygyje yra apie 0°C.

Veneroje nepaliaujamai pučia rytų vėjas. Jo greitis viršutinių debesų lygyje yra apie 100 m/s, taigi debesys apskrieja planetą per 4 dienas. Leidžiantis artyn paviršiaus, vėjo greitis mažėja ir prie pat paviršiaus sumažėja iki 1-2 m/s. Vėjų greičiai planetos ašigalių kryptimis daug mažesni. Tokios Veneros atmosferos cirkuliacijos priežastys ddar neatskleistos.

Venera ir Žemė panašios dydžiu ir vidumi, tačiau pasauliai virš šių planetų plutų visiškai skirtingi. Kažkada planetų evoliucijos keliai išsiskyrė. Galėjo lemti Veneros artumas Saulei. Karšti Saulės spinduliai neleido kondensuotis vandens garams, jie disocijavo, vandenilis paliko planetą, o deguonis susijungė su planetos plutos medžiaga. Nebuvo skysto vandens, nebuvo kur ištirpti anglies dioksidui, ir jis liko atmosferoje, susidarė puikiausios sąlygos šiltnamio reiškiniui rastis. Šitaip susiklostė nepakeliamo karščio, gniuždančio slėgio ir nuodingų dujų su sieros rūgšties debesimis derinys – tikras pragaras grožio ir meilės deivės vardu pavadintoje planetoje.

Veneros paviršiaus dariniams suteikiami deivių, mitologinių būtybių bei šiaip pasižymėjusių moterų vardai. Tarp jų yra ir lietuviškų: Neringos rajonas; Audros ir Undinės lygumos; Lados žemė; Vakarinės slėnis; Aušros, Auskos, Brėkštos, Laumės, Raganos, Saulės, Vaivos ir Žlėjos kalnynai; Gabijos ir Vaidilutės terasos; Lazdonos, Medeinės ir Žvėrynės kanjonai; Gegutės, Giltinės, Laimos ir Verpėjos teseros (taisyklingos formos kalnagūbrių tinklai); Javinės, Krūminės ir Žemynos kalnų vainikai; Praurimės sritis; Birutės, Dainos, Danutės, Gražinos, Janinos, Nomedos, Ugnės, Virgos ir Živilės krateriai; Aleksotės, Eglės, Mildos, Nijolės kalnai; Žemaitės vulkanas.

Veneros tyrimai

Nors Venera ir ryškus dangaus šviesulys, bet ją stebėti yra sudėtinga. XVII a. pradžioje italas G.Galilėjus pro savąjį teleskopą pastebėjo Veneros fazes, kurios dar kartą patvirtino M.Koperniko hheliocentrinės pasaulio sistemos teisingumą. Stebėdamas Veneros tranzitą 1761 m. birželio 6 d., rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas atrado Veneros atmosferą. Nematant planetos paviršiaus, nebuvo kaip tiksliai išmatuoti planetos skersmens, nustatyti jos sukimosi apie ašį periodo. Pagal tamsių dėmių judėjimą Veneros diskelyje 1961 m. buvo išmatuotas atmosferos sukimosi periodas (4 dienos). Pačios planetos sukimosi apie ašį periodą pavyko išmatuoti tik radiolokacijos būdu 1964 m. Pirmoji automatinė stotis į Venerą buvo paleista 1961 m. Tai buvo „Venera 1″. Pirmoji leistis mėgino „Venera 4″ 1967 m., tačiau ji dar nebuvo tinkamai parengta: pasiekusi 260 °C temperatūros ir 17 atmosferų slėgio zoną, stotis sudegė, nors iki paviršiaus dar buvo likę 26 km. Sėkmingai planetos paviršių pasiekė tik „Venera 7″ 1970 m. pabaigoje. Iki 1986 m. Veneroje nusileido dar 12 robotų. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Veneros paviršių zondavo JAV stotis „Magellan“. Iki šiol Veneros link buvo paleista 21 automatinė stotis, dar kelios ją tyrė pakeliui į Merkurijų, Halio kometą, Jupiterį bei Saturną. 17 stočių leidosi arba numetė zondus. Deja, žmonės dar ilgai negalės skristi į Venerą, nes milžiniškame slėgyje ir karštyje, nepadėtų joks skafandras. Tačiau juk prieš 100 metų skrydžiai į kosmosą apskritai atrodė utopija, todėl reikia tikėtis, kad sulauksime ekspedicijos ir į Žemės seserį.

Veneros charakteristika <

1.Nuotolis nuo Saulės(vid.) – 108,2mln.km

2.Skriejimo greitis – 35km/s

Apskriejimo periodas…224,70d.

Apsisukimo periodas..243,69d.

3.Matomumas

Didžiausias spindesio ryškis…-4.6

Matoma 3-4h prieš saulėtekį arba tiek pat po saulėlydžio. Mūsų danguje matoma ryškiausiai po Saulės ir Mėnulio.

4.Planetos sandara ir dydis

Anglies dioksidas(96%)ir azotas(3,5%)sudaro atmosferą. Veneros debesys visai nepanašūs į Žemės ir jie sudaryti ne iš vandens garų, o iš sieros rūgšties lašelių.

Planetos dydis:

Pusiaujo skersmuo…12 104km

Ašigalinis skersmuo.12 104km

5.Temperatūra

Dienos ir nakties temperatūros skiriasi ne daugiau kaip 50 laipsnių. Dieną temperatūra siekia 470 laips. karščio!

6.Metų laikų kaita

Nėra

7.Magnetinis laukas

Dėl lėto sukimosi magnetinio lauko nėra.

8.Palydovai

Neturi.

9.Planetos tyrimai

1761m. – M. Lomonsovas atrado Veneros atmosferą.

1961m. – Išmatuotas atmosferos sukimosi periodas.

1961m. – Paleista pirmoji kosminė stotis „VENERA-1″.

1964m. – Mokslininkai negali patikėti, kad Venera sukasi apie savo ašį taip lėtai ir dar priešinga pusę!

1967m. – Į Venerą bandė leistis pirmoji kosminė stotis „VENERA-4″,bet pasiekusi 260laipsnių karštį sudegė, nors iki paviršiaus buvo likę tik 26km..

1970m. – Patvirtintas tikslus Veneros apsisukimo periodas.

1970m.pabaigoje – Į Venerą sėkmingai nusileido pirmoji kosminė stotis „VENERA-7″

1990m.-1992m. – Planetą zondavo kosminė stotis „MAGELLAN“. Ji nustatė, kad prieš milijonus metų Venera buvo šelstantis ugnikalnių pasaulis. Dabar planeta siautėja silpniau.

2004m.birželio 8d. – Buvo Veneros tranzitas.

2012m.birželio 6d. – Bus Veneros tranzitas.

10.Smalsiems

Venera toks pat kaip ir Merkurijus yra uolienų

kamuolys. Venera su Žeme yra artimos kaimynės, pagal dydį tikros seserys. Žemė gyvybės ir vandens pasaulis, o kaimyninė Venera yra pragaištingas šiltnamis! Venera yra ryškiausias žiburys po Saulės ir Mėnulio. Jeigu Žemės ir Veneros orbitų plokštumos sutaptų, kiekvieną kartą prasilenkdami matytume Venerą kaip juodą taškelį, slenkanti žėrinčiu Saulės disku. Tokie tranzitai būna, tik labai retai. Paskutinieji 1874m., 1882m.ir 2004m. birželio 8d.Artimiausias bus 2012m. birželio 6d. Per vieną iš tranzitų astronomas M. Lomonsovas atrado Veneros atmosferą, bet pro ją nieko neįmanoma įįžiūrėti. Planeta aplink savo ašį sukasi labai lėtai ir dar į kitą pusę. Tuo patikėti niekas negalėjo. Oro tankis ir aerodinamis pasipriešinimas paviršiuje tokie dideli, kad čia neįmanoma bėgti, o automobilis vargiai pajudėtų didesniu, nei 30km/h. Mums įprastas 10km/s vėjas, Veneroje turėtų griaunamąją galią. Veneros paviršių pasiekia tik 3% Saulės šilumos. Gamtinių palydovų neturi, bet Žemė padovanojo, net 11 dirbtinių. Iki šiol Venerą pasiekė 21 kosminė stotis.17 stočių leidosi arba numetė zondus. Veneroje karščiau, nei Merkurijuje, todėl žmonėms ši planeta nnesvetinga, nors ir Žemės kaimynė. Deja.

Paregta pagal:

1.A.Ažusienis ir kt. Astronomija. – V.,2003 m.

2.Z.Sviderskienė. Planetos, žvaigždės, galaktikos. – K., 2002 m.

3. Astronomijos enciklopedinis žodynas