Diagnozė:“Šiltnamio efektas“. Tikėti ar ne?

ĮVADAS

Ekologai įvairiausiais būdais beldžiasi į žmonių širdis: Žemę veikia šiltnamio efektas, klimato atšilimas, dėl to trinka kraštovaizdžio formavimosi procesai, sausumos ir vandens organinis pasaulis. Akivaizdu – tai buvo per menki argumentai. Tuomet ,,žalieji” ėmė gąsdinti: tirpsta Antarktida, Arktika, pora metrų sumažėjo Everestas, pasaulinio vandenyno lygis kyla vis greičiau – užtvindys trečdalį sausumos, o didelė dalis Europos dėl karščio taps dykuma! Rodos, į tai vėl niekas nesuregavo. Tada smogė mokslininkai: tai paveiks bendruomenių socialinę ir ekonominę raidą. Pastaroji sąvoka ,,ekonominė rraida” kapitalistiniame pasaulyje linksniuojama be perstojo. Prireikė rimtų oponentų ir įrodymų, kad neverta kelti bangų vandens stiklinėje. Ir žinote ką? Tokių atsirado. Tiesa, negausiai, tačiau šių žmonių įrodymai pagrįsti ilgais moksliniais tyrimais, o ne apytikslėmis prognozėmis.

Šiltnamio efektas – kas tai?

Šiltnamio efektas švedų chemiko Svantės Arenijaus dėka buvo žinomas jau XIX amžiaus pabaigoje.

Žemės atmosfera yra skaidri regimiesiems ir daliai ultravioletinių Saulės spindulių. Žemės paviršius sugeria šiuos spindulius ir įšyla. Šiluminiai spinduliai vadinami infraraudonaisiais. Dalis sugertos šilumos infraraudonųjų spindulių pavidalu vvėl išspinduliuojami į kosmosą. Kai kurios atmosferos medžiagos (pirmiausia anglies dioksidas ir vandens garai) sugeria infraraudonuosius spindulius, t.y. sulaiko šilumą. Atmosferą galima palyginti su milžinišku šiltnamiu, kuriame temperatūra yra aukštesnė nei išorėje, todėl šilumos kaupimo atmosferoje procesas vadinamas šiltnamio efektu.

Šis reiškinys yra abia svarbus: be jo žemė atšaltų tiek, kad prasidėtų ledynmetis. Tačiau kol kas viskas klostosi atvirkščiai. Didžiausią įtaką klimato atšilimui daro anglies dioksido dujos, kurių koncentracija ore vis didėja.

Anglies dioksidas

Bespalvės, nedegančios, silpnai rūgščios dujos. Anglies dioksidas yra natūrali oro sudedamoji dalis. Jis susidaro kvėpuojant gyviesiems organizmams ir visų pirma degant medžiagoms (elektrinėse, deginant anglį, naftą ir dujas). Mažos koncentracijos anglies dioksidas yra nekenksmingas,o didelės – gali veikti svaiginančiai ar troškinančiai. Anglies dioksidas priklauso klimato dujoms, kurios, absorbuodamos ilgųjų bangų spinduliavimą, sąlygoja natūralų šiltnamio efektą. Nuo industrializacijos pradžios (XIX a.), daugiau naudojant anglies, gamtinių dujų ir mazuto bei iškirtus tropinius miškus, anglies dioksido kiekis atmosferoje padidėjo maždaug 25%. Maždaug 50% antropogeninio (žmogaus sukelto) šiltnamio efekto sudaro anglies ddioksidas (www.chf.vu.lt).

Priežastys

XIX – XX amžius Žemės istorijoje – audringos pramonės plėtros laikotarpis. Žmogaus veiklos poveikis geografinei aplinkai jau neapsiroboja vien kraštovaizdžio paklotiniu paviršiumi. XIX amžiuje vyko sparti industrializacija, augo miestai, didžiųjų upių nuotėkis buvo sureguliuotas, išsiplėtė drėkinamų žemių plotai, atmosferoje susikaupė daug antropogeninės kilmės aerozolių ir anglies dioksido. Antropogeninės kilmės cheminių priemaišų į atmosferą patenka tiek iš stacionarių (gamyklos, elektrinės, katilinės ir kt.), tiek iš mobilių (transporto priemonės) taršos šaltinių. Pavyzdžiui, nuo SO2 ir NO2 buvimo atmosferoje priklauso rrūgščiųjų lietų susidarymas,o tokie organiniai junginiai, kaip benzapirenas pasižymi agresyviu kancerogeniniu (vėžį sukeliančiu) poveikiu. Suodžiai paveikia atmosferos optines ir katalitines savybes: kinta atmosferos skaidrumas, radiacinis balansas, paspartėja cheminės reakcijos aerozolio paviršiuje. Didelė ozono koncentracija troposferoje skurdina miškus ir visą augmeniją1

Mus saugo juosiantis žemę it skydas – ozonas. Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus. Jis saugo Žemę nuo biologiškai abia aktyvių 200-400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės . Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui).

1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F.Raulandui, N.Mosinai (JAV) P.Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai – chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai. Tuo metu ši mokslininkų hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Mokslininkus itin puolė, netgi bandė papirkti, gąsdino, šantažavo “Diupon” firma, kuri gamina daugiausiai freonų pasaulyje. Šiandien jau neabejojama, kad ozoną ardo freonai (daugiausia F-11, F-12), t.y. iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro, fluoro, bromo atomai ozono abia tes paverčia deguonies molekulėmis. Kuo freonai ir jų garai stabilesni atmosferoje, tuo jie pasižymi didesne ozono sluoksnio ardomąja galia. Šiai didžiausiai firmai nepasisekė papirkti mokslininkų ir jai teko priimti sprendimą, kadangi mokslininkai buvo tolerantiški jie suteikė vvaldžiai du pasiūlymus:

5. arba stabilūs freonai (tetrachloridas, trichloretanas) keičiami mažiau stabiliais (tetrachloretilenas, trichloretilenas);

2. arba freonai keičiami anglies dioksidu bei kai kuriais metaniniais angliavandeniliais (propanu, butanu, propilenu, butilenu)2.

Vienoje 1985 metais buvo pasirašyta tarptautinė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, o 1987 metais, Monrealyje priimti papildomi protokolai dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį gamybos ir naudojimo apribojimo. Pvz., pastaraisiais metais sunaudojamų Lietuvoje freonų kiekis sumažėjo nuo 1.5 iki l kg skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui. Freonai dar plačiai naudojami aerozolių (50 proc. Visų pagamintų freonų), šaldytuvų gamyboje (apie 28 proc.), metalinių paviršių nuriebalinimui prieš juos nudažant. Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių.

CO+O3→CO2+O2

Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono “skylės” buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 mm. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc.. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. Ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300-330 D.v. (1 D.v. – 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis – Dobsono vienetas), ir buvo apie 20-30 proc. Mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui3.

Žmogaus veikla per paskutinį tūkstantmetį apėmė praktiškai visą sausumą. Ir dėl to visur atsirado žmogaus sukurtos, pakeistos arba net pertvarkytos gamtos židinių. Tokie židiniai plėtėsi, jų vis daugėjo, kol galiausiai XX šimtmečio prieigose geografinės aplinkos pertvarka įgavo globalinį masta, ne tik pagal plotą, bet ir pagal intensyvumą. Pavyzdžiui, sprendžient pagal požymius dirvožemyje, žmogus jau sunaikino natūralių Žemės rutulio miškų. Naikinant miškus ypač drastiškai keičiamas žemės paviršiaus albetas – jis padidėjo 10 – 15 %, o tai neišvengiamai sukelia klimatodaros procesų pokyčių, aridizacija virsta savaiminiu procesu. Savo ruožtu, dėl natūralios augalijos dangos sunaikinimo ir dirvožemių struktūros pasikeitimo susilpnėja cheminis dūlėjimas, nes sumažėja biomasė ir organinių rūgščių agresyvumas. Tačiau padidėja temperatūros paros svyravimo gylis, dėl ko sustiprėja mechaninis uolienų dūlėjimas.

Ypač ryškūs kraštovaizdžio gamtiniai pokyčiai atsirado dėl melioravimo darbų: beveik neliko miškelių, ištiesinti natūralūs upeliai, paviršinis vandens nuotėkis pervestas į

drenažo nuotėkį, nusausintos aukštapelkės, ėmė kisti upių nuotėkio režimas ir ežerų vandens lygis, plačioje sausinimo sistemoje sustiprėjo dirvų erozija ir defliacija, padidėjo rūgštingumas4. Nuo klimato sąlygų baseine taip pat priklauso upių vandeningumo kitimas, kartu hidrocheminis režimas. Didelė dalis ištirpusių mineralinių, organinių medžiagų į ežerus ir vandens talpyklas patenka jų intakais. Reljefo ypatybės, klimato sąlygos, geologinė sandara lemia upelių tinklo išsivystymą, mažieji upių intakai yra pagrindiniai keliai, kuriais šios medžiagos iš baseinų atkeliauja į ežerus.

Klimatas lemia, kokie veiksniai ir kaip suformuos aar performuos reljefą, koks bus tų procesų intensyvumas. Vienas ryškiausių dabartinių geomorfologinių procesų, performuojančių Lietuvos kalvotų vietų pagrindą, yra dirvų erozija. Dėl erozijos poveikio kai kuriose Baltijos aukštumų dirbamų šlaitų vietose susidarė įvairiai nuardyti dirvožemiai. Stipriausiai erozija paveikė smėlingus – žvyringus, riedulingus išgaubtos formos šlaitus, nes ten, kur padidėja šlaito statumas, padidėja ir vandens srauto jėga. Tai ypač akivaizdu po smarkaus lietaus ar spartaus polaidžio, kurie padidina vandens nuotėkį, kartu ir žemės paviršiaus ardymą. Tačiau bėdų pridaro ir vėjo erozija, kkuri gali vykti ir šiltuoju metų laiku, ir šaltuoju, kur dirvožemio paviršius įšąla augalijos bei sniego nepridengtose plikose suartose moreninio priemolio bei priesmėlio kalvose5.

Anksčiau aptarti procesai, vykstantys metų metus, dar yra be perstojo veikiami žmogaus vykdomos gamtos taršos. Būtų jjuokinga kalbėti apie gatvėje besimėtančius plastikinius butelius ar nuorūkas, kai kasdien masiškai ir mums namatomai naikinama gamta švinu. Daugiau nei du trečdaliai švino naudojama akumuliatorių pramoinėje lieti kabeliams ir forminėms detalėms. Vidutiniškai 20 tūkstančių tonų švino kasmet sunaudojama gaminti akumuliatoriams arba švino suriko forma krištolo pramonėje. Gaminamas ir perdirbamas ir kaip prieškorozinis pigmentas. Švino suriko dažai yra reikalingi tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, apsaugoti nuo korozijos ilgalaikius plieno statinius ( tiltus, atramas ir pan.).

Sanuojant senus plieno statinius, juose gali susidaryti didelis kiekis švino dulkių. Kitas švino taršos šaltinis yra automobilių transportas. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas). 75 procentai benzine esančio švino kartu su automobilių išmetamosiomis dujomis patenka į aplinką.

Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginimus, kkur deginamo švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu ir švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas6.

Per pastaruosius pora šimtmečių įsigalėjusi žmogaus veikla, dėl kurios keičiasi atmosfera, hidrosfera, sausumos paviršius ir biosfera. Šios sferos, savo ruožtu, daro grįžtamąjį poveikį klimatosferai – koks jis?

Pasekmės

Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes ssuplonėjęs sluoksnis daugiau praleidžia biologiškai aktyvią saulės alfa ir beta ultravioletinę spinduliuote. Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei plonėja ozono sluoksnis: bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimt imk procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2-3 proc. Todėl žmonės, mėgstantys kaitintis saulėje, turėtų žinoti, kad tai yra pavojinga.

Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu.

Ultravioletinė spinduliuotė organizmui pavojinga tuo, kad ji, kaip ir jonizuojanti spinduliuotė, organizme išlaisvina daug ląstelėms kenkiančių laisvųjų radikalų. Laisvieji radikalai – atomai ar atomų grupės, dėl tam tikrų priežasčių, pvz., ultravioletinės spinduliuotės poveikio, netekę vieno elektrono. Agresyvus laisvasis radikalas yra nestabilus. Jis stengiasi susigrąžinti prarastą elektroną. Organizme visada yra tam tikras kiekis laisvųjų radikalų, kurie padeda naikinti bakterijas ar užkirsti kelią uždegimams. Tačiau laisvieji radikalai puola ir sveikąsias organozmo ląsteles. Labai rimtų problemų atsiranda tada, kai agresyvūs radikalai tiesiog užtvindo organizmą, pvz. Gavus didelę dozę ultravioletinės ar jonizuojančios spinduliuotės. Tada stipriai žalojami sveiki audiniai. Šiandien manoma, kad laisvieji radikalai turi didelės įtakos kalkėjant kkraujagyslių sienelėms (aterosklerozė) ir tuo pačiu vystantis širdies infarktui. Kai kurie laisvieji radikalai gali pakenkti akies lęšiukui, sukelti giedravalkį arba pagreitinti odos senėjimo procesą. Dar didesnis laisvųjų radikalų vaidmuo vystantis vėžiui: jie atakuoja ląstelės branduolį kuriame užkoduota genetinė informacija, ir iš jo atima elektroną. Tokiu būdu ląstelės augimas tampa nekontroliuojamas, išsivysto augliai, ypač odos, didėja rizika susirgti vėžiu.

Mokslininkai įrodė, kad odos vėžiu dažniau serga tie žmonės, kurie vaikystėje ilgai kaitinosi saulėje. Žmonės, vaikystėje vengę saulės spinduliuotės, 70 proc. Rečiau suserga odos vėžiu. Šiuo metu daugiausia melanoma sergama Australijoje, Kvinslendo provincijoje, kur gyventojai pirmieji pradėjo naudoti apsauginius kremus nuo saulės ultravioletinės spinduliuotės. Pasirodo, ten naudoti kremai atspindėjo beta ultravioletinę spinduliuote ir neatspindėjo alfa ultravioletinės spinduliuotės. Reiktų žinoti, kad blokuojantys kremai apsaugo ir nuo alfa, ir nuo beta ultravioletinės spinduliuotės, o ekranuojantys – tik nuo beta ultravioletinės spinduliuotės.

Kad žmonės nepiktnaudžiautų per ilgai deginantis saulėje, JAV nuo 1994 m. šalia oro prognozės “New York Times” spausdina tos dienos ultravioleto indeksą, kurio skalė yra nuo O iki 10. Jei ultravioleto indeksas artimas O, žmogus vidurdienį saulėje gali būti l vai., jei 10 – tik 13 min.

Be to, pastaraisiais metais užsienyje galima nusipirkti sensometrų – prietaisų, fiksuojančių ultravioletinės spinduliuotės intensyvumą. Sensometras panašus į llaikrodį pradedantį cypti (garsinis signalas), kai šio prietaiso savininkui laikas palikti paplūdimį.

Jei išnyktų ozono sluoksnis – Žemės apsauginis apvalkalas, Žemė atiduotų kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšaltų. Dar daugiau, specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono stratosferoje vis mažės, tai ims sparčiai nykti įvairios augalų rūšys žus gyvūnai, o žmogus bus priverstas slėptis po specialiais gaubtais!

Bene populiariausias globalinio atšilimo scenarijus – dėl ledynų tirpimo neliks ištisų miestų. Dar 1987 metais vokiečių žurnalas ,,Spiegel” prabilo apie naują pasaulinį tvaną. Pagal jų prognozes, jau 2040 – aisiais po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Roma, Kopenhaga, Londonas, Kairas, Hamburgas, bus matomos tik Niujorko dangoraižių viršūnės, paskęs ištisos valstybės: Danija, Belgija, Bangladešas, Olandija. Pasak tos pačios prognozės, Viduržemio jūros pakrantes išdegins sausra, o Alpių papėdėse augs palmės. Bet kaip gi? Grenlandija ir Vakarų Antarktis jau tirpsta. Vien Grenlandija jūros lygį pakels maždaug 6 metrus, o Vakarų Antarktis – dar 4,5 m. Kada? Ledai jau tirpsta. Bet kada jūra tiek daug pakiltų, prireiks šimtmečių.

Nobelio premijos laureatas anglas Styvenas Hokingas ir kiti mokslininkai mano, kad reikėtų neatmesti ir ledyninio scenarijaus: šiaurėje vis labiau atšals, pietuose – dar labiau atšils; Ramiojo ir Atlanto vandenynų platybėse susiformavę ciklonai

atneš gausybes sniego – panašiai buvo jau 2002-aisiais – kuris tirpdamas sukels potvynius. Sibiras bus užtvindytas maždaug 130 metrų virš jūros lygio aukščio vandens mase, kuri pasipils pietų kryptimi dabartinių centrinės Azijos respublikų link ir jas paskandins. Tokiu būdu kažkurio sovietinio vadovo planas – pasukti Sibiro upes tekėti pietų kryptimi bus nesunkiai įvykdytas, nes jos pačios ims ir pasisuks.

Toliaregiai pasaulio politikai jau yra užsiminę, kad ateityje karai Artimuosiuose Rytuose kils ne dėl naftos, o dėl vandens. Manoma, kad šalyse, kkur jau šiandien trūksta vandens, gyventojų padaugės 25 procentais,o globalinis atšilimas situaciją tik paaštrins, nes kritulių kiekis mažės, o gyventojų daugės, todėl prasidės karai dėl vandens resursų. Beje, uraganai, taifūnai ir audros taps dar stipresni ir atkeliaus į tas vietoves, kuriose anksčiau nebūdavo. Taigi ir Lietuvą pasieks mums dar neregėto stiprumo vėjai. JAV siautėjusi stichija gali būti šios prognozės pranašė. Kaip? Audros sukaupia energiją virš šiltų jūrų, taigi kylant vandenynų temperatūrai padidėja grėsmė tiems regionams, kurių jūros (kaip Baltija) iki ttol buvo per šaltos susidaryti tokiems reiškiniams. Čia mokslininkai nesutaria tik dėl vieno: ar šis procesas jau prasidėjęs, ar tik prasidės.

Tačiau dabartiniai krituliai kelia kitą problemą – rūgščiuosius lietus. Kritulių didžiausias rūgštingumas (mažiausia pH) yra žiemos mėnesiais, kada ore mažiau kkalcio (Ca2+) ir amonio (NH+) jonų, kurie galėtų neutralizuoti rūgštis. Įvairiuose Europos rajonuose stebėta netgi juodo sniego danga. 1984 m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose mėginiuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį kuris iškrenta su rūgščiaisiais lietumis.

Ir perspektyvos nedžiugina. Prognozuojama, kad 2000 metais atmosferos tarša dujiniais teršalais bus 2.5 karto didesnė negu 1970 m. ir 1.8 karto didesnė negu 1985 m.

Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa:

• rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti.

• rūgštėja dirvožemis – mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai;

• rūgštėja vandens telkiniai – kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys.

Nuo rūgščių llietų ir oro teršalų nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai nuvysta.

Rūgštūs lietūs nepaprastai kenkia miškams. 1983 m. buvo pakitę 8 proc. Vokietijos miškų, o 1987 – dauguma; prognozuojama, jog iki 2000 metų žus 90 proc. Jos miškų. Šiandien nyksta 1/3 Šveicarijos miškų; vien 1984 metais jų teko iškirsti 14 proc. OOlandijoje 1987 metais buvo pažeista 40 proc. Miškų. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui, mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Sieros dioksidui itin jautrios pušys7.

Kalbant apie dirvožemį, nuardyti jie yra ne tokie našūs, kai kur ir visai nebetinkami naudoti. Bemiškėse teritorijose suaktyvėja paviršinis vandens nuotėkis, dirvose sumažėja drėgmės, sustiprėja eoliniai procesai, padidėja žemės paviršiaus atspindėtoji radiacija,žiemai būdinga netolygi sniego danga,kartu didesnį erozinį aktyvumą įgauna sniego tirpsmo vandenys.Dėl visų tų priežasčių prasideda kraštovaizdžio degradavimas. Žmogus jau sunaikino du trečdalius natūralių Žemės rutulio miškų. Tokios veiklos pasekmių ilgai laukti neteko: didžiulėse Šiaurės Afrikos, Vakarų, Pietvakarių ir Centrinės Azijos, Centrinės Amerikos, Australijos, Pietų Europos teritorijose suaktyvėjo dykumėjimo procesai. Dėl požeminio drenažo mažų upelių nuotėkis pasidarė nepastovus, padidėjo upių vandens drumstumas ir kietasis nuotėkis, pavasario potvynių aukštis padidėjo, o trukmė – sumažėjo, ryškesni tapo liūčių sukelti poplūdžiai, dar pažemėjo vasaros nuosėkis, o ežeruose bei vandens talpyklose – dumblėjimas8.

Mokslininkai ėmė tirti karščio – drėgmės, sausrų – liūčių galimą poveikį žmogaus sveikatai. Medikų nuomone, visų pirma gerokai padidėja rizika užsikrėsti infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis. Besivystančiose šalyse ši problema ypač aktuali. . Karštis ir drėgmė — tai

ideali terpė dizenterijai ir daugeliui vandeninių infekcijų. Karštu oru

ligas taip pat platina žiurkės ir vabzdžiai — visų ppirma maliariją,

tropinę karštinę ir Laimo ligą. Po liūčių susidaro balos su stovinčiu

vandeniu, kuriame knibždėte knibžda maliarinių uodų. Labiausiai nuo

maliarijos kenčia Afrika, kur šia pusiau užmiršta liga žmonės jau serga ir

tuose rajonuose, kurie anksčiau maliariniams uodams veistis buvo laikomi netinkamais. . Sausros, po jų — gausios liūtys ir vėl sausros — tokiomis sąlygomis labai greitai užkrečiamas geriamasis vanduo ir maisto produktai9.

Gelbėjimosi ratas?

Plečiantis pasaulyje judėjimui prieš aplinkos taršą, keliančią pavojų visai žmonijai, valstybių lygiu pasirašyta daug susitarimu, sukurta nemažai programų ir mokslinių projektų:

5. Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKK), įsigaliojusi 1992m.10 Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo 1995 metais, yra parengta ir vykdoma šios konvencijos įgyvendinimo strategija. Galutinis įteisintos JTBKK tikslas yra stabilizuoti ,,šiltnamio efektą” stiprinančių dujų koncentraciją atmosferoje tokiame lygyje, kurio sąlygomis nesutriktų klimato sistemos funkcionavimas. Šis lygis turi būti pasiektas per tokį laikotarpį, kad ekosistemos natūraliai prisitaikytų prie klimato pasikeitimo, nenutrūktų maisto produktų gamyba, ekonominis vystymasis.

2. 1997 m. Kioto susitarimas, kurio tikslas – globalinio atšilimo mažinimas, ribojant anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Garsus jis ir dėl to, kad didžiausia CO2 ,,gamintoja” ir teršėja JAV iki šiol prie Kioto sutarties neprisijungė. Motyvai paprasti: Bušo teigimu, sutarties įgyvendinimas būtų labia brangus, be to, būtų neteisinga, nes neįtraukia besivystančių šalių.

3. Klimato pasikeitimo technologijų programa ((Climate Change Technology program), vykdoma JAV. CCTP yra daugialypė įstaiga planuojanti ir koordinuojanti valdžios dalyvavimą Nacionalinėje klimato pasikeitimo technologijų programoje. Planas: mažinti spinduliuotę iš infrastruktūros; mažinti spinduliuotę iš energijos tiekimo ypač plėtojant ir investuojant į ne arba mažai spinduliuotę sukeliančias technologijas; filtruoti, sandėliuoti arba izoliuoti CO2; padidinti HGH mažinimo kontrolės mastus11.

4.WWF (World Wildlife Fund) organizacija, įsikūrusi 1961metais. Tikslas – sustabdyti miškų kirtimą, užkirsti brakonieriavimą, apsaugoti vandenynus ir gyvuosius vandenis. Ši organizacija visame pasaulyje turi apie 5 mln. Narių,kurie nuolat bazuojasi į grupes dirba tiesiog gamtoje. Jų šūkis:,,Mes nepadarysime visko, bet padarysime daugiau nei nedarant nieko”12.

5. Žaliųjų (Green peace) organizacija, įsikūrusi 1971 metais. Tikslas – sustabdyti klimato atšilimą, taršą; sustabdyti genetišką perdirbinėjimą; išgelbėti miškus ir vandenynus. Žalieji atlikinėja įvairius mokslinius tyrimus, valdžios dėmesiui atkreipti naudoja spaudimą, rengia piketus, debatus13. Šūkis:,,Kai paskutinis medis bus nukirstas, paskutinė upė išdžiūvusi ir paskutinė žuvis nebegyva, mes suvoksime, kad neįmanoma valgyti pinigų!”

Oponentai

Mokslo pasaulis pateikia ir daugiau paaiškinimų, kodėl šyla Žemės

klimatas. Štai vieni specialistai tvirtina, kad dėl to kalta ne žmogaus

veikla, bet metanas. Šių dujų, išsiskiriančių pelkėse yrant organikai,

vykstant tektoniniams lūžiams žemės drebėjimų metu ir pan., atmosferoje

randama vis daugiau. Šios dujos ne tik sukelia ,,šiltnamio efektą“, bet

ir 15–20 km aukštyje, paveiktos saulės spindulių, skyla į

vandenilį ir

anglį, kuri, susijungusi su deguonimi, sudaro CO2 — junginį, kuris dažniausiai minimas kalbant apie planetos atšilimą. Štai du Kanados ir Izraelio mokslininkai tvirtina, kad Žemės atšilimui turi įtakos kosminiai procesai, kurie yra atsakingi už 75 procentus ilgalaikių temperatūros pokyčių.

Pagrįstą hipotezę kelia B. Sezanovas, teigdamas, jog Saulės magnetinio ir gravitacinio lauko poveikis Žemės magnetosferai ir atmosferai priklauso nuo planetų išsidėstymo. Kai didelės planetos – Uranas, Neptūnas ir Plutonas išsidėsto arti heliosferos pakraščio priešingoje Žemei Saulės pusėje (heliosfera – sritis ssu Saulės magnetiniu lauku ir Saulės vėjo dalelėmis), Saulės heliosferą ištempia savo pusėn. Todėl Žemės [usėje heliosfera suplonėja ir į Žemės poliarines sritis gali prasiskverbti daugiau kosminių spindulių iš galaktikos. Čia jų spindulinė energija virsta šilumine, aukštųjų atmosferos sluoksnių temperatūra pakyla, o prie Žemės paviršiaus atmosferos slėgis sumažėja, formuojasi gilūs ciklonai Šiaurės Atlante. Remiantis šia hipoteze galima paaiškinti itin šiltų žiemų seriją Baltijos regione ir Šiaurės Europoje 1989 – 1995 metais. Būtent tais metais heliosfera Žemės pusėje buvo gerokai suplonėjusi iir iš galaktikos kosminių spindulių tankūs srautai įsiskverbdavo I poliarines Žemės sritis.

Svarbus geofizikinis klimato svyravimo veiksnys yra vulkanizmas. Didžioji dalis aerozolių, esančių stratosferoje, yra vulkaninės kilmės ir jų buvimas veikia Saulės radiacijos prietaką į Žemės paviršių. Dabar per metus vvulkanai į atmosferą išmeta 800 – 2200 mln tonų įvairių medžiagų, tuo tarpu dėl žmogaus ūkinės veiklos patenka tik 200 – 400 mln tonų medžiagų per metus. Kuo vulkaninės medžiagos išmetamos aukščiau, tuo ilgiau jos išsilaiko stratosferoje. Jei vulkanų dulkės pasiekia tik tropopauzę, tai jas krituliai išplauna per 5 – 10 dienų. Aerozoliai Saulės radiaciją sklaido, sugeria, patys spinduliuoja ir tokiu būdu keičia radiacijos balansą. Klimato svyravimams didžiausią poveikį gali turėti ir Žemės magnetinis aktyvumas. Geomagnetinio lauko svyravimai atspindi korpuskulinio Saules spinduliavimo poveikį Žemės magnetiniam laukui ir yra ne kas kita kaip Žemės magnetosferos ir jonosferos atsakas į šį poveikį. Geomagnetinio aktyvumo generacija dažniausiai siejama su procesais, vykstančiais Saulės vainike: Saulės vėju, skylėmis, žybsniais, skaidulomis ir kt. Saulės plazma ir kkosminiai spinduliai sąveikauja su Žemės magnetiniu lauku, sukelia jo audras, atmosferoje – poliarines pašvaistes, antrinius kosminius spindulius. Nustatyta, jog esant sutrikdytam geomagnetiniam laukui sustiprėja sąveika tarp troposferos ir stratosferos barinių laukų ir sustiprėja zoninė pernaša visuose lygiuose. Taip pat manoma, kad tik poliarinių sričių barinis laukas į geomagnetinio lauko trikdžius reaguoja vienareikšmiškai, o vidutinių platumų barinio lauko reakcija yra azoninio pobūdžio (B. Sezanov,1991)14 .

Be to, Antarktidos lede mokslininkai suranda prieš daugelį metų įšalusius mažyčius oro burbuliukus. Ištyrus šį orą ppaaiškėjo, kad per pastaruosius 160000 metų oro tempratūra periodiškai tai kildavo, tai krisdavo15. Kas galėtų paaiškinti kodėl? Pavyzdžiui pastaraisiais metais anglies dvideginio atmosferoje padaugėjo, bet Žemės temperatūra nepakilo tiek kiek buvo manyta. Mat didžiąją Žemės tūrio dalį sudaro vanduo, turintis labia didelį šiluminį imlumą. Dėl to Pasaulinis okeanas suima perteklinnnę atmosferos šilumą ir tuo pačiu stabdo jos įšilimą16.

IŠVADOS

Mes vis dar labia mažai žinome apie gamtą. Daugiau ar mažiau tikslią prognozę galime pateikti ne daugiau kaip savaitei ir tai ne šimtaprocentiniu tikslumu. Prognozių trapumą įrodė paprastas faktas – dar visai neseniai buvo karštligiškai ieškoma būdų, kaip sustabdyti Kaspijos jūros seklėjimą. Ir ką jūs manote: pati jūra nei iš šio, nei iš to pradėjo kilti. Juk Sibire kadaise ganėsi dinozaurai, o ant Italijos buvo užplaukęs ledynas. Manau, jog civilizacija nuo atšilimo išloštų labiau nei nuo atšalimo. Trečdalį sausumos užliejus vandeniu, vandenynai taps didesni, padidės anglies dvideginio suvartojimas, o po to turėtų sekti atšalimas ir vandenyno lygio kritimas.

Kalbant apie sausros pasekmes žmogui, tai jau dabar žmonės išmoko statyti gigantiškas gėlinimo sistemas, maitinamas Saulės energija, ir gauti gėlą joduotą vandenį. Taigi net ir hipotetinės sausros laikotarpiu kada nors ateityje didesnė Žemės ūkio dalis galėtų tapti akvakultūra. Juokinga? Visai ne. Jei parade demonstratyviai žžygiuojant Raudonajai armijai buvo išsklaidomi nepalankūs oro debesys, tai kodėl šiais super technologijų laikais dauguma skeptiškai vertina projektą kosmose sukurti masyvų skydą, kuris sugertų Saulės spindulių perteklių ir stabilizuotų klimatą. Pagal šį planą į viršutinius atmosferos sluoksnius būtų išmesta šimtai tūkstančių tonų metalo šiukšlių. Be to, kaip barjeras būtų panaudoti milijardai mažų oro balionų, kurie spinduliams trukdytų prasiskverbti iki Žemės.

Sutinku, kad šimtai tūkstančių įmonių, elektros stočių, dešimtys milijonų automobilių iš tikrųjų daro tokią įtaką, kurią galima būtų palyginti gal tik su kreidos periodu, kai tūkstančiai vulkanų taip prišildė atmosferą, kad pagaliau atsirado superpalankios sąlygos organinei veiklai. Tačiau pasigilinusi sutrikau: ar ,,šiltnamio efektas” nėra dar vienas politinis muilo burbulas.?

TURINYS

1. Įvadas.

2. ,,Šiltnamio efektas” – kas tai ?

3. Anglies dioksidas.

4. ,,Šiltnamio efekto” priežastys:

a) ozono nykimas,

b) dirvožemio skurdinimas,

c) miškų naikinimas,

d) melioravimas,

e) tarša švinu.

5. Pasekmės ir galimi ateities scenarijai:

a) biologinis poveikis žmogui,

b) ligos,

c) gyvūnų ir augmenijos nykimas,

d) žemės atšalimas,

e) vandens lygio kilimas ir miestų dingimas,

f) karai dėl vandens,

g) rūgštieji lietūs,

h) dirvožemio degradacija.

6. Gelbėjimosi ratas?

7. ,,Šiltnamio efekto” oponentai.

8. Išvados.

9. Literatūros sąrašas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A. Bukantis (2000). Klimato svyravimų poveikis fiziniams ir geografiniams procesams Lietuvoje, Vilnius.

2. H. Plejėlis (1994). Knyga apie ekologiją. Vertimas iš švedų kalbos, Žalioji Lietuva, Vilnius.

3. Z. Kinderis (1998). Kalvotų žemių melioravimas, Vilnius.

4. B. Kiburys (1989). Dirvožemio mechaninė erozija, Vilnius.

5. R. Klimkienė. Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (1995).

6. A. Basalykas (1999). Žemė – žmonijos buveinė (2-as leid.), VVilnius.

7. www.chf.vu.lt/Elementai/Aelem/anglies.html

8. www.ncdc.noaa.gov/oa.climate/globalwarming.html

9. www.epa.gov/climatechange/policy/ccsp.html

10. www.wwf.com

11. www.takas.lt G.Matulaitytės straipsnis ,,Trumpas ekologijos žodynėlis”

12. ,,Vakarų ekspresas” (2003-09-11). Žemė virsta pasauliniu šiltnamiu.