Radiacija

Nelaimės bei jų padariniai – labai skirtingi. Įvykus didelei nelaimei, gali susidaryti ekstremali situacija. Tai padėtis, kai dėl ginkluotų konfliktų, technogeninių procesų ar gamtos reiškinių kyla didelė grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei, sutrikdoma ekonominė veikla arba ištinka ekologinė nelaimė. Tuomet reikalingos specialios priemonės ir veiksmai gyventojams, materialinėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti.

Netikėtas technikos gedimas, susijęs su dideliais nuostoliais, vadinamas avarija. Avarijų metu lūžta konstrukcijos, griūva statiniai, nutrūksta vamzdynai, suyra įrenginiai, branduolinių reaktorių korpusai, išsiveržia degios, radioaktyviosios ir nuodingosios medžiagos. Pasklidusios jos užteršia aaplinką. Avarijas sukelia technikos įrenginiuose sukauptos galingos jėgos. Didžiausios avarijos įvyksta tada, kai susideda keletas avarinių veiksnių. Avarijų įmanoma išvengti. Svarbiausia maksimaliai sumažinti jų tikimybe. Tačiau ta tikimybė didėja dėl statybos trūkumų, įrengimų senėjimo ir susidėvėjimo, nepakankamos priežiūros. Stiprus postūmis avarijai kilti būna stichiniai gamtos reiškiniai.

Katastrofa – nelaimė, kurios metu miršta dešimtys žmonių, būna šimtai sužeistųjų, tenka evakuoti per puse tūkstančio gyventojų, turto nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijonų litų, o aplinkai padaromas ilgalaikis neigiamas poveikis.

Sprogimu vadinamas reiškinys, kai santykiškai mažame ttūryje įvyksta degimo, cheminė, branduolinė reakcija, elektros išlydis, fizikinis medžiagos virsmas ir ten išsiskiria didelis šilumos kiekis. Medžiaga įkaista, virsta ypač suslėgtomis dujomis ar plazma ir energingai plečiasi.

Branduoliniai ginklai – tai sprogstamieji užtaisai, kuriems energijos suteikia atomų branduolių susijungimo (arba sskilimo) reakcijos. Užtaisas gali būti atominis (kai naudojama urano ar plutonio branduolių grandininė skilimo reakcija) arba termobranduolinis (kai naudojama vandenilio izotopų – deuterio ir tričio sintezės reakcija). Sprogimą lydi ne tik labai stiprūs įprastiniai sprogimo reiškiniai, bet ir skvarbusis spinduliavimas – gama ir rentgeno spinduliai, neutronų srautas, radioaktyvusis užteršimas, taip pat elektromagnetinis impulsas.

JONIZUOJANČIOJI SPINDULIUOTE

Radioaktyvumas – tai kai kurių cheminių elementų savybė spinduliuoti nematomą energiją. Cheminių elementų izotopų branduoliai sudaro vadinamųjų nuklidų grupę. Kai kurie nuklidai pastovūs (stabilūs), bet dauguma jų savaime skyla, ir jie visą laiką virsta kitokiais nuklidais. Per kiekvieną tokio virsmo taktą išsilaisvina energija, kuri ir sudaro tą nematomą spinduliavimą.

Kai atomo branduolys išmeta teigiamą dalelę, susidedančią iš dviejų protonų ir neutronų, toks spinduliavimas vadinamas alfa spinduliavimu. Kai jis iišmeta neigiamą įkrautą dalele – elektroną, tai susidaro beta spinduliavimas. Dažnai nepastovus nuklidas būna taip stipriai sužadintas, kad minėtų dalelių išmetimas jo nenuramina, ir tada jis išmeta tam tikrą kiekį grynos energijos. Toks spinduliavimas vadinamas gama spinduliavimu, arba gama kvantu. Šiuo atveju, kaip ir vykstant rentgeno spinduliavimui, jokių dalelių nuklidas neišmeta.

Visas toks virsmo vyksmas vadinamas radioaktyviuoju virsmu (skilimu), o tokie nuklidai – radionuklidais. Nors beveik visi nuklidai yra nepastovūs, tačiau jų skilimo greitis skiriasi. Tai laikas, per kurį suskyla pusė kkonkretaus tipo nuklidų bet kokiame radioaktyviame šaltinyje. Virsmų kiekis per vieną sekunde vadinamas aktyvumu ir matuojamas bekereliais.

Visų spinduliavimų energija ir skvarbumas skiriasi, todėl jie nevienodai veikia organizmo audinius. Alfa dalelės – tai sunkiųjų dalelių (protonų ir neutronų) srautas. Jo energija nedidelė: alfa daleles sulaiko storesnio popieriaus lapas ir juo labiau – žmogaus oda. Jos nepavojingos, bet tik tol, kol su maistu, vandeniu, užterštu oru ar per žaizdą nepatenka į organizmą. Patekusios jos tampa labai pavojingos, nes veikia jonizuodamos ir greitai suardo audinių ląsteles. Beta dalelės skvarbesnės už alfa daleles. Jos gali pramušti odą ir įlįsti į organizmo audinius iki 1 – 2 cm, tačiau jų jonizuojantis poveikis silpnesnis.

Gama spinduliai patys skvarbiausi. Gama kvantai plinta šviesos greičiu, nulekia iki l km ir toliau nuo radioaktyviojo šaltinio laisvai įveikdami bet kokias kliūtis. Juos sulaiko tik storas švino lakštas ar pakankamai stora gelžbetonio plokštė. Taip pat jų nepraleidžia storas žemės sluoksnis. Šių spindulių skvarbumą iliustruoja 1 paveikslas.

1 pav. Spindulių skvarba.

Bet koks gyvas organizmas nukentės nuo jonizuojančiojo spinduliavimo tuo labiau, kuo didesnį gaus energijos kiekį. Jonizuojančiosios spinduliuotės energijos kiekis, perduodamas organizmui, vadinamas doze. Organizmas gali gauti atitinkamą dozę iš bet kokio radionuklido, nesvarbu, kur jis yra: ar organizmo viduje, ar išorėje. Energijos kiekis, kurį ssugeria kūno masės vienetas, vadinamas sugertąja apšvitos doze ir SI sistemoje matuojamas grėjais (Gy).

Gy rodo, kad l kg masės biologinis audinys sugėrė l J (džaulį) energijos. Tačiau grėjus neišreiškia skirtingo dalelių veikimo. Kad tai būtų įskaityta, reikia dozę padauginti iš tam tikro pavojingumo koeficiento. Tokiu būdu buvo įvesta lygiavertė (ekvivalentinė) dozė, kuri SI sistemoje išreiškiama zyvertais (Sv). Ekspozicinė dozė Ci/kg atitinka rentgeną (R). Praktikoje dažnai radiacijos lygis, arba radiacinis fonas, vertinamas dozės galios vienetais, pvz., R/h, Gy/s, rd/s, Sv/s..

Gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai

Daugiausia radioaktyviųjų spindulių Žemės gyventojai gauna iš gamtos, ir išvengti tokio spinduliavimo beveik neįmanoma. Skiriasi tik gaunamos apšvitos dozės. Žmogus apšvitinamas dviem būdais: iš išorės (kai radioaktyviosios medžiagos veikia kūno paviršių) ir iš vidaus (kai jos su maistu, vandeniu, užterštu oru patenka į organizmą). Didžiausias jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis yra pačios Žemės gelmėse. Šiek tiek mažiau žmones veikia kosminis spinduliavimas.

Kosminiai spinduliai skrieja į Žeme iš Visatos gelmių, dalis jų – iš Saulės. Jie sudaro radiacinį foną. Pietų ir Šiaurės poliai gauna daugiau spindulių negu pusiaujas, nes Žemės magnetinis laukas juos kreipia į polius. Be to, kuo aukščiau pasikelia žmogus virš jūros lygio, tuo daugiau švitinamas, nes ten plonesnis apsauginis oro sluoksnis, veikiantis kaip ekranas. Apsauginis sluoksnis yra 10-15 km aukštyje nnuo žemės paviršiaus – jis, tarsi filtras, sumažina kosminių bei saulės spindulių poveikį. Tačiau tą sluoksnį po truputį ardo freonai, raketos, išmetami į atmosferą chloro ir azoto junginiai. Prisideda ir ugnikalniai, išsiveržimo metu išmesdami didelius sieros kiekius.

Žemės jonizuojančioji spinduliuote susidaro dėl daugelio radioaktyviųjų izotopų, esančių jos plutoje, ypač kalnuose. Radiacijos lygis Žemėje labai skirtingas. Ten, kur tankiai gyvena žmonės, jis skiriasi nedaug, bet yra tokių vietų, kuriose negali gyventi nei žmonės, nei gyvūnai.

Vidinė apšvita sudaro du trečdalius efektinės ekvivalentinės dozės, kurią žmogus gauna iš gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, patenkančių į organizmą su maistu, vandeniu, oru. Tokie šaltiniai pirmiausia yra kalis-40, dar didesnę apšvitos dozę duoda urano-238 ir torio-232 nuklidai. Kai kurie nuklidai, pvz., švinas-210 ir polonis-210, patenka į organizmą su maistu. Šių nuklidų ypač daug žuvyse.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į radoną, patį svarbiausią jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinį. Radonas – tai bespalvės, bekvapės, beskonės, 7,5 karto sunkesnės už orą dujos, urano-238 ir torio-232 virsmo produktas. Radonas kartu su savo virsmo produktais duoda mums apie tris ketvirtadalius individualios ekvivalentinės dozės, gaunamos per metus iš visų Žemėje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Radono yra visur. Jis sklinda iš Žemės plutos, bet jo kiekis ore gali būti labai skirtingas, – tai priklauso

nuo vietos. Daugiausia apšvitos iš radono žmogus gauna būdamas uždarose, blogai vėdinamose patalpose.

Gamtoje radonas sutinkamas dvejopas: radonas-222 (urano-238 grandinės izotopas) ir radonas-220 (torio-232 grandinės izotopas). Radonas-222 apie 20 kartų dažniau sutinkamas gamtoje, jis labiau veikia žmones.

Radonas patenka į patalpas pro pamatus, plyšius grindyse ir sienose, taip pat jis išsiskiria iš statybinių medžiagų. Jeigu gruntas po pastatu turi daug nuklidų arba statant namą buvo panaudotos didesnio radioaktyvumo statybinės medžiagos, tai patalpų sandarinimas tik pablogina reikalą, nes radonas labiausiai kaupiasi uždarose ppatalpose.

Pagrindinis spinduliavimo šaltinis uždarose patalpose – gruntas po pastatu. Viršutiniuose aukštuose radono būna mažiau negu apatiniuose. Mediniuose namuose jo gali susikaupti daugiau negu mūriniuose, nes jie stovi tiesiog ant grunto ar ant žemų pamatų, ypač seni namai. Radonas skverbsis mažiau, jeigu bus užtaisyti plyšiai grindyse, jeigu grindys bus padengtos plastiku arba nudažytos ne mažiau kaip 3 sluoksniais aliejinių dažų. Tą patį galima pasakyti ir apie sienas.

Radono yra ir vandenyje, ypač tiekiamame iš giluminių šulinių. Didžiausią pavojų žmogui kelia radonas, ppatenkąs su įkvepiamu oru į plaučius. Priemonės, skirtos energijai taupyti, pastatams sandarinti, padidina radono koncentraciją jose. Kuo sandaresnė patalpa, kuo rečiau ji vėdinama, tuo ji šiltesnė ir tuo daugiau joje radono. Radono yra ir gamtinėse dujose, tačiau nedaug.

Be minėtų, yyra ir kitokių radioaktyviojo spinduliavimo šaltinių, – tai akmens anglys ir jų degimo produktai: šlakas ir pelenai. Radiacijos turi ir terminiai vandens šaltiniai, taip pat kenksmingos aplinkai ir žmonėms yra fosfatinės trąšos, nes jose gausu urano ir jo virsmo produktų. Šių žaliavų perdirbimo metu išsiskiria radonas. Tačiau šiuo atveju jis nėra pavojingiausias. Daug blogiau, kai skystos trąšos pilamos į žeme arba fosfatų turinčiais produktais šeriami gyvuliai.

Dirbtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai

Per keletą pastarųjų dešimtmečių žmogus sukūrė ne vieną šimtą radionuklidų ir išmoko naudoti atominę energiją įvairiems tikslams. Visa tai sudaro dar didesnes galimybes būti apšvitintam. Medicinoje ligoms nustatyti ir gydyti naudojami tam tikri jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai. Pirmą vietą čia užima visiems žinomas rentgeno aparatas. Paradoksalu, tačiau vienas iš svarbiausių kovos su vvėžiu būdų – spindulinė terapija, kuri pati skatina vėžines ligas. Dažnai medicinoje naudojami radioaktyvieji izotopai. Nors per pastaruosius 30 metų jų naudojimas labai padidėjo, bet jie naudojami rečiau negu rentgeno spinduliai.

Branduoliniai sprogimai – tai kitas žmogaus sukurtas jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis. Po sprogimo dalis radioaktyviųjų teršalų iškrinta netoli epicentro, nedidelė dalis lieka troposferoje ir vėjo nešama nuskrenda gana toli, išsilaiko apie mėnesį ir po truputi vis byra į Žemę. Bet blogiausia yra tai, kad didžiausia radioaktyviųjų medžiagų dalis išmetama į sstratosferą (į 10—15 km aukštį), kur ji išsilaiko daug mėnesių, lėtai leidžiasi žemyn ir barsto radioaktyviuosius nuklidus po visą Žemės paviršių. Prognozuoti tokių užteršimų beveik neįmanoma.

Atominė energetika taip pat įneša pakankamai didelį indėlį į suminę gyventojų apšvitą. Dabar pasaulyje veikia apie 400 branduolinių reaktorių. Jiems reikalingas branduolinis kuras, kuris gaminamas specialiose gamyklose. Branduolinį kurą reikia atitinkamai saugoti, taip pat panaudotą, o jo kaupiasi vis daugiau. Be to, pasaulio atominiuose įrenginiuose kaskart įvyksta didesnių ar mažesnių avarijų, kurių metu į atmosfera patenka radioaktyviosios medžiagos.

Įvairūs išmetimai, nutekėjimai iš atominių elektrinių pavojingi ne tik aplinkiniams rajonams, bet ir visam pasauliui. Taip pat pavojingos radioaktyviosios atliekos, grėsme keisiančios tūkstančius metų, nes iki šiol dar nesukurta tinkama radioaktyviųjų atliekų saugojimo ir panaudojimo technologija.

1964 m. tabake buvo aptiktas polonis-210, tačiau visuomenė apie tai sužinojo tik devintojo dešimtmečio pabaigoje. Dabar jau įrodyta, kad cigaretėse yra radioaktyviųjų medžiagų, kurios patenka per plačiai vartojamas tabako plantacijose fosfatines trąšas. Jose yra nemažai urano, patenkančio į tabako stiebelius ir lapus. Ant lapų dar nusėda radono, kuris greitai virsta radioaktyviuoju švinu. Visa tai patenka į cigaretes ir kartu su jų dūmais – į rūkančiųjų plaučius ir ten lieka visam laikui, ardydami ląsteles ir silpnindami atsparumą. Neseniai cigarečių dūmuose buvo surasti radis-226, ššvinas-210 ir kalis-40. Nereikia pamiršti ir priverstinai rūkančių žmonių, t.y. tų, kurie sėdi viename kambaryje su rūkančiaisiais.

Yra ir kitų žmogaus sukurtų spinduliavimo šaltinių: laikrodžių su šviečiančiomis skalėmis ir rodyklėmis, radiacinių gaisro signalizatorių, radiacijos matavimo prietaisų ir kt. Tačiau jų spinduliavimas nedidelis.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogaus organizmui

Jonizuojančioji spinduliuote visuomet tik kenkia žmogui. Maži jonizuojančiųjų spindulių kiekiai skatina vėžines ligas, dideli – suardo ląsteles, pažeidžia organizmo audinius ir sukelia greitą mirtį. Didelių kiekių poveikis pajuntamas greitai – per keletą valandų ar dienų, o mažų kiekių poveikio rezultatai išryškėja ne anksčiau kaip per keletą metų ar net per vieną du dešimtmečius. Genetiniai pokyčiai įvyksta tik kitoje kartoje arba tolesnėse kartose.

Jeigu žmogus gauna didelę apšvitos dozę (apie 10000 rentgenų), jis miršta per keletą valandų ar dienų dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Jeigu dozė sudaro 1000 – 5000 rentgenų, žmogus miršta po vienos dviejų savaičių, dažniausiai dėl vidinio kraujavimo skrandžio ir žarnyno trakte. Gavę 300 – 500 rentgenų dozę, miršta ne visi žmonės: vidutiniškai 50% žmonių per l – 2 mėnesius (dėl kaulų čiulpų pažeidimo). Tokie radiaciniai pažeidimai priskiriami prie ūminių radiacinių pakenkimų.

Žmogaus organai reaguoja į jonizuojančiųjų spindulių poveikį labai skirtingai. Jautriausi spinduliavimui – raudonieji kaulų čiulpai bei tie kraujodaros organai, kurių veikla sutrinka jau eesant 5-100 rentgenų dozei. Laimė, jie sugeba atsinaujinti ir, jeigu gauta dozė ne per didelė, visiškai atstato savo funkcijas.

Labai jautrios jonizuojančiųjų spindulių poveikiui akys ir dauginimosi organai. Akių vyzdys dėl žuvusių ląstelių greitai praranda skaidrumą, prasideda katarakta, žmogus netrukus apanka. Sėklidėms užtenka vienkartinės 10 rentgenų dozės, kad vyras laikinai taptų nevaisingas, o 200 rentgenų dozė vaisingumą atima visam laikui. Kur kas mažiau spinduliavimo bijo kiaušidės, ypač subrendusių moterų. Kiti organai ne tokie jautrūs (inkstai atlaiko 2300 rentgenų dozę, kepenys – net 4000 rentgenų). Atspariausias organas – gimda, kuri nepakisdama atlaiko 10000 rentgenų dozę.

Ypač jautrūs spinduliavimui vaikai. Palyginti mažos dozės stabdo kaulų vystymąsi, sukelia įvairius stuburo iškrypimus. Gydyti vaikus švitinimu taip pat pavojinga. Antai smegenų švitinimas gali labai pabloginti atmintį, net iki jos visiško praradimo, o maži vaikai dėl to gali tapti silpnapročiai. Labai jautrios besivystančio vaisiaus smegenys, ypač tarp aštuntos ir penkioliktos nėštumo savaitės. Jeigu tuo metu būsimoji motina gavo apšvitos dozę, tai keletą kartų padidėjo tikimybė pagimdyti protiškai atsilikusį vaiką, nes tuo metu formuojasi vaisiaus galvos smegenų žievė.

Nedidelės apšvitos dozės skatina vėžinius susirgimus. Jeigu bent vieno rentgeno dozė teko visam kūnui, tai praėjus porai metų nuo apšvitinimo pradeda sparčiai didėti tikimybė susirgti leukoze (kraujo vėžiu), didžiausia ji po

6 metų, paskui tikimybė mažėja ir per 20 – 25 metus išnyksta. Tačiau po 10 metų pradeda didėti kitų vėžinių ligų tikimybė, kuri pasiekia maksimumą po 35 – 38 metų.

Tarp labiausiai paplitusių jonizuojančiosios spinduliuotės sukeliamų ligų galima paminėti pieno liaukų ir skydliaukės vėžį. Tokiomis ligomis serga apie 10 žmonių iš tūkstančio apšvitintųjų. Šių rūšių vėžys išgydomas, o mirtingumas nuo skydliaukės vėžio nedidelis. Užtat plaučių vėžys, labai paplitęs tarp apšvitintų žmonių, negailestingas.

Be vėžio, jonizuojančioji spinduliuote dar labai skatina laisvųjų radikalų vvystymąsi. Tie radikalai, būdami chemiškai labai aktyvūs, gali suardyti organizmo gyvąsias ląsteles ir audinius. Pagrindinis laisvųjų radikalų požymis – nereikalingi, neporiniai elektronai, kurie lengvai atitrūksta nuo savo orbitų ir todėl aktyviai dalyvauja visose cheminėse reakcijose. O tos reakcijos turi tokią savybe: nedideli išoriniai pakitimai gali sukelti didelius ląstelių biocheminių savybių pakitimus. Kai prasideda jonizuojantysis spinduliavimas, laisvieji radikalai ima labai greitai daugintis ir ypač smarkiai ardyti ląsteles. Sutrinka organizmo savisaugos sistemų veikla. Procesas vyksta labai greitai ir organizmas nebesugeba priešintis įvairioms lligoms ir infekcijoms.

Atlikti tyrimai leido padaryti dar vieną išvadą: kai kurie žmonės daug jautresni spinduliavimo poveikiui. Pirmiausia – tai maži vaikai, ligoti ir silpnos sveikatos žmonės, ne kartą persirgę įvairiomis ligomis. Išsaugoti stiprią sveikatą padeda sveikas gyvenimo būdas: tinkama mityba, ssusilaikymas nuo persivalgymo, alkoholio, rūkymo, nervinės įtampos vengimas ir kt.

Mitybos reikalavimai

Nustatyta, kad dažnai radioaktyvūs elementai turi tokias pat savybes, kaip ir neradioaktyvūs, todėl jeigu mūsų organizmo ląstelės yra pasisavinusios pakankamą kiekį neradioaktyviųjų medžiagų, tai tikimybė pasisavinti tokias pat radioaktyviąsias medžiagas labai sumažėja. Tada jis neieško aplinkoje ar maiste radioaktyviųjų nuklidų, o jeigu jie ir patenka į organizmą, tai organizmas stengiasi kuo greičiau jų atsikratyti.

Nustatyta, kad sveikesnių žmonių atsparumas jonizuojančiajai spinduliuotei, kaip ir kitoms ligoms, yra didesnis. Jie lengviau įveikia apšvitinimo padarinius, nes jų organizmas sėkmingiau kovoja su patekusiais į jį nuklidais. Geros, stiprios sveikatos pagrindas – tinkama mityba. Kai organizmas gauna visų reikalingų medžiagų, vitaminų, – jis įgyja daugiau atsparumo. Gera sveikata taip pat būna tada, kai iš organizmo nuolat ššalinamos kenksmingos medžiagos.

Saugant organizmą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, svarbiausias vaidmuo tenka inkstams. Tai tarsi filtras, valantis iš organizmo toksinus ir radioaktyvaus virsmo produktus, palaikantis rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, mažinantis organizmo jautrumą radiacijai. Inkstų ląstelės labai jautrios gyvsidabrio, arseno, švino, radioaktyviojo kadmio poveikiui. Jiems labai kenkia nervinė įtampa ir gausus mėsos vartojimas, per dideli skysčių kiekiai.

Didžiulį darbą organizme atlieka kepenys. Kad kepenys dirbtų normaliai, patartina vartoti kuo mažiau riebalų, ypač gyvulinės kilmės, angliavandenių ir įvairių cheminių priemaišų. Papildomai kepenis apkrauna alkoholis ir ppersivalgymas. Labai svarbūs kepenų veiklai yra B grupės vitaminai, vitaminas C, sieros turinčios aminorūgštys.

Labai kenkia organizmui švinas, kadmis, gyvsidabris ir aliuminis, todėl reikia stengtis, kad tokių elementų į organizmą kuo mažiau patektų.

Švinas kaupiasi kauluose, inkstuose ir kepenyse. Net nedideli jo kiekiai gali sutrikdyti imuninės sistemos veiklą, pažeisti inkstus. Patekės į kraują, švinas trikdo hemoglobino gamybą. Nuo švino padeda apsisaugoti B grupės vitaminai, vitaminai C ir D, magnis, cinkas ir įvairios kopūstinės daržovės.

Labai stiprūs nuodai – gyvsidabris, ypač jo garai. Jo yra didelėse žuvyse, sidabrinėse dantų plombose, kai kuriose kosmetinėse priemonėse, vaistuose, pesticiduose, fotojuostose, vandens emulsiniuose dažuose, pramoninėse atliekose, kai kuriose plastmasėse, gyvsidabrio termometruose, gyvsidabrio relėse ir kt. Nuo gyvsidabrio poveikio padeda apsisaugoti selenas, bendra gera mityba, taip pat kopūstinės daržovės.

Kadmis primena alavą. Kartais jis gali būti pavojingesnis už šviną. Jo dulkės ir garai labai nuodingi, pažeidžia inkstus, plaučius ir skatina vėžines ligas. Kadmis mažina cinko kiekį organizme, dėl to pradeda slinkti plaukai, prasideda širdies ligos. Kadmio yra cigarečių dūmuose, vandenyje, trąšose, metalurgijos pramonės atliekose, krosnių kaminų dūmuose ir kt. Nuo kadmio saugo selenas, kalcis, vitaminas C, cinkas, taip pat kopūstinės daržovės.

Pastaruoju metu aliuminis taip pat laikomas nuodingu, nors nėra sunkusis metalas. Aliuminio yra ir maisto produktuose, į kuriuos jjis patenka iš grunto, kitų gamtinių šaltinių. Jis sukelia ląstelių veiklos sutrikimus, galvos skausmus, kenkia inkstams ir kepenims. Nuo aliuminio saugo vitaminas C, kalcis, cinkas.

Daugelyje miestų bei kaimo šulinių geriamajame vandenyje yra daug nuodingų medžiagų. Dėl to kaltos gausiai vartojamos cheminės trąšos, kurių dalis patenka į vandenį. Geriausia būtų gerti išvalytą arba šaltinių vandenį, ypač gilių, kurių trąšos nepasiekia. Niekada nereikėtų gerti nevirinto vandens. Patartina naudoti vandens filtrus.

Jonizuojančiosios spinduliuotės amžiuje maitinantis labai svarbu organizme palaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Siūloma vengti rūgštaus arba šarmingo maisto, dažniau vartoti netrikdančius pusiausvyros produktus – būtent įvairias kruopas. Pastarosios turėtų sudaryti pusę kasdieninio maisto, kitą puse: ketvirtis davinio – šviežios daržovės, sėklos, riešutai ir ketvirtis – vaisiai, ankštinės daržovės, smulki baltamėsė jūros žuvis.

Vengtini produktai

Taigi yra du pagrindiniai būdai apsaugoti organizmą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės ir kitokių teršalų: prisotinti ląsteles reikalingomis medžiagomis, neleidžiančiomis kauptis nuklidams, ir vengti kenksmingų produktų, kurie tik gadina sveikatą ir skatina radioaktyviųjų elementų kaupimąsi organizme. Tokie yra pieno produktai, mėsa (ir paukštiena), kviečiai, riebalai, cukrus, malti grūdai bei visi cheminėmis medžiagomis apdoroti produktai. Reikėtų vengti perdirbtų, šaldytų ar šildytų produktų, pusgaminių ir daugiau vartoti šviežių produktų. Kitaip tariant, reikia vengti alkoholinių gėrimų, mažiau valgyti saldumynų, gaminių iš miltų, stengtis apriboti sūdytus, raugintus, mmarinuotus, konservuotus, greitai ruošiamus produktus. Niekam nereikalingas ir didelis riebalų kiekis, dėl kurio arterijose kaupiasi kenksmingos medžiagos, daugėja laisvųjų radikalų. Organizmui visiškai užtenka įvairių riešutų, saulėgrąžų sėklų, aliejaus, margarino ir kt.

Daug ginčų sukelia pienas. Dauguma dietologų į jį žiūri nepalankiai dėl įvairių priežasčių, pvz., dėl didelio kalcio kiekio jame. Teigiama, kad suaugusiam žmogui pienas visiškai nereikalingas. Jis reikalingas tiktai augančiam organizmui, t.y. vaikams. Pasterizavimas sumažina magnio ir B grupės vitaminų kiekį, beveik sunaikina vieną iš labai reikalingų organizmui aminorūgščių. Pieno produktams būdingi tie patys trūkumai, tačiau varškėje ir paprastos varškės sūryje nuklidų yra šimtus kartų mažiau negu piene, nes juos išplauna išrūgos. Taip pat mažai nuklidų lieka lydytame svieste.

Reikia vengti ir cukraus, geriausia jo visiškai atsisakyti. Organizmas gauna pakankamai cukraus iš įvairių saldumynų, kepinių, vaisių, uogienių, daržovių. Jo yra padažuose, želatinoje. Paprastas cukrus, arba sacharozė, gaminamas iš cukrinių runkelių arba iš cukrinių nendrių. Šis cukrus sutrikdo kasos darbą, vadinasi, padidina insulino kiekį, o jis savo ruožtu sumažina cukraus kiekį kraujyje. Visa tai neišvengiamai pablogina žmogaus fizinę ir protine būseną. Cukrus trikdo medžiagų apykaitą, skatina akmenų susidarymą inkstuose, artritą, silpnina atmintį, dirgina nervų sistemą, skatina alkoholizmą, blogina miegą. Radiaciniu požiūriu cukrus – gryni nuodai, nes jis didina žmogaus jautrumą jonizuojančiųjų spindulių

poveikiui. Druska, atvirkščiai, yra radiacijos priešininkė, ji skatina ląstelių veiklą.

Kepiniai iš smulkiai sumaltų kviečių miltų yra vieni iš didžiausių sveikatos kenkėjų. Malami grūdai praranda didžiąją dalį savo antiradiacinių savybių, ypač daug praranda vitamino B6. Be to, malant grūdus, prarandamas chromas ir kiti reikalingi organizmui mikroelementai.

Mėsa – tai pirmiausia baltymai, kurie labai reikalingi organizmui, tačiau per didelis baltymų kiekis jau kenksmingas: jis perkrauna kepenis, inkstus, padidina kraujo rūgštingumą, užteršia arterijas, skatina nutukimą. Susiaurėjusios arterijos savo ruožtu padidina kraujospūdį, skatina širdies ppriepuolius ir insultą. Be to, mėsoje gali būti daug radionuklidų. Suvalgyta mėsa virškinama gana ilgai: per visą žarnyną ji keliauja parą ar net ilgiau. Per tą laiką mėsa yra, prasideda puvimo procesas, trukdantis normaliai ją virškinti. Kuo ilgiau mėsa virškinama, tuo ilgiau mėsoje esantys radionuklidai veikia organizmą.

Kepamoje mėsoje dažnai susidaro kancerogeninių medžiagų, todėl mėsą geriau valgyti virtą negu keptą. Ypač kenksminga žalia, rūkyta mėsa, be to, ji gali būti ir radioaktyvi, jau nekalbant apie nitratų kiekį joje. Labai kenksmingi mmėsos, ypač kaulų, sultiniai, taip pat šaltiena.

Reikia pabrėžti, kad lydytuose taukuose beveik nėra nuklidų: jų tokios biocheminės savybės, kad nuklidai juose nesikaupia. Taip pat naudinga valgyti lašinius. Kiaušinių virti nevertėtų, nes verdant iš kiaušinio lukšto radioaktyvusis stroncis pereina į bbaltymą. Geriau kepti kiaušiniene, omletą ir pan. Neretai žuvys, ypač gėlųjų vandenų, būna užterštos nuklidais. Todėl patartina valgyti jūros žuvis. Geriausiai tinka smulkios baltamėsės jūros žuvys, nes jose radiacijos mažiau. Jonizuojančiąja spinduliuote kaupia ir salotos, kai kurių rūšių grybai. Visuomet svarbu daržoves, vaisius gerai nuplauti, nulupti, nuskusti ir pan. Šitaip sumažinamas tiek radioaktyviųjų medžiagų, tiek nitratų kiekis.

Mus saugantys produktai

Mus saugo mums įprasti gamtos produktai: nesmulkinti grūdai, šviežios daržovės, ankštinės kultūros, riešutai, saulėgrąžos, arbūzų sėklos ir kt. Jie vaidina tik teigiamą vaidmenį netgi vartojant nereguliariai. Jūros žolėse yra daug jodo ir jūros mineralų, kurie padeda organizmui išsivalyti nuodingąsias medžiagas ir nuklidus.

Neapdoroti, nesmulkinti grūdai turi daug angliavandenių, B grupės vitaminų, geležies, cinko, kalcio, mikroelementų, baltymų. Natrio ir riebalų juose yra visai nedaug. BBe to, nemalti grūdai aprūpina mūsų organizmą maistiniu audiniu ir fitatais, kurie puikiai mus saugo nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Natūralus pilnaverčių baltymų šaltinis – prosai. Juos drąsiai galima prilyginti mėsai. Ryžius dera valgyti kartu su ankštinėmis daržovėmis arba su kitais baltyminiais produktais. Ryžiai gerai ramina nervus. Juos reikėtų valgyti beveik kasdien.

Labai vertingos grikių kruopos. Jos reikalingos kapiliarams ir kraujo apytakai. Grikių košėje daug magnio ir vitamino E. Ji suteikia daug energijos, gerai šildo organizmą, todėl ją labai tinka valgyti šaltu mmetu. Ji labai naudinga inkstams. Žiemos laikotarpio mitybai taip pat tinka avižos – tiek nesmulkintos, tiek avižinės kruopos. Avižose yra daug geležies ir kalcio. Panašių savybių turi rugiai, suteikiantys daug energijos, taip pat vis plačiau vartojami kukurūzai.

Daržovės – tik šviežios arba trumpai virtos garuose. Jos vertingos tuo, kad palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme, saugo nuo vėžio ir jonizuojančiųjų spindulių poveikio. Daržovėse yra daug aminorūgščių, kurios jungiasi su toksinėmis medžiagomis ir jas šalina iš organizmo. Žaliose daržovėse taip pat yra chlorofilo turinčio magnio, daug geležies ir vitamino C. Pastarasis gerina kraujodarą, priešinasi nuodingoms medžiagoms, didina atsparumą, kovoja su nervinės įtampos padariniais ir saugo ląsteles nuo jonizuojančiųjų spindulių poveikio.

Žaliose, šviežiose daržovėse yra B grupės vitaminų, vitaminų A ir E, mineralų, kalio, magnio, kalcio. Tyrimai taip pat parodė, kad kuo daugiau žmogus valgo geltonos ir žalios spalvos daržovių, tuo mažesnės jo galimybės susirgti vėžiu.

Ankštinės kultūros (pupos, pupelės, žirniai, vikiai) – tai tikras vitaminų, baltymų ir mineralų šaltinis. Ankštinių baltymai gerai papildo grūdų baltymus, nes turi daugiau aminorūgščių, kurių grūduose kartais nebūna. Ankštinėse kultūrose esantys fitatai jungiasi su nuodingosiomis medžiagomis ir radioaktyviaisiais elementais ir pašalina juos iš organizmo. Tačiau daug valgyti ankštinių nepatartina.

Riešutai ir sėklos – tai patys vertingiausi maisto pproduktai. Juose yra beveik visų vitaminų ir mineralų, baltymų ne mažiau kaip mėsoje, o nuodingųjų medžiagų beveik nėra. Jų radioaktyvumas taip pat labai nedidelis. Maža to, jie turi antiradiacinių savybių: šalina nuklidus iš organizmo. Nepatariama sūdyti, kepinti, kitaip apdoroti riešutus, nes taip sumažinama jų vertė.

Keletą kartų per savaite reikėtų valgyti jūros žuvies, jūros kopūstų, kitokių jūros produktų, taip pat vietinių vaisių, tik kad juose nebūtų per daug nuodingųjų medžiagų, nitratų ar nuklidų. Ypač vertingi obuoliai. Kiekvieną ruošiamą patiekalą reikia stengtis paįvairinti žolelėmis ir prieskoniais, daržovėmis: imbieru, krienais, česnakais, svogūnais, kopūstais, špinatais ir t.t.

Apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio būdai ir pagrindinės priemonės

Ką reikėtų daryti, įvykus didelei avarijai Ignalinos atominėje elektrinėje? Konkretūs veiksmai priklausys nuo avarijos masto ir jie bus laiku nurodyti. Apie įvykusią avariją, kaip ir apie bet kokį kitą pavojų, žmonės sužinos išgirdę sirenų kauksmą. Išgirdus apie pavojų, reikia kuo greičiau įjungti radijo tašką ir išklausyti perduodamą pranešimą (jis bus dažnai kartojamas ir tikslinamas, bus duodami konkretūs nurodymai atitinkamų rajonų gyventojams). Tuos nurodymus reikia tiksliai vykdyti.

Iš artimiausios elektrinei 30 km zonos gyventojai, gyvuliai bus skubiai pergabenami į iš anksto numatytus nepavojingus rajonus. Ruošiantis evakuacijai, reikia pasiimti visus dokumentus, pinigus, nedidelius vertingesnius daiktus, drabužių ir patalynės atsargą, maisto produktų ir vvandens (3 – 4 dienoms). Po to viską namuose išjungti, uždaryti, užtraukti užuolaidas, užrakinti duris ir skubėti į nurodytą punktą pėsčiomis arba savo automobiliu. Tolimesnių nuo elektrinės rajonų gyventojai gali spėti persikraustyti iš anksto, kol dar jų nepasiekė slenkantis radioaktyviųjų medžiagų debesis.

Užterštoje vietovėje reikia užsidėti kvėpavimo organų apsaugos priemones. Šiam tikslui tinka visos dujokaukės, respiratoriai ir paprasčiausios savos gamybos apsaugos priemonės – vatos ir marlės raiščiai, gerai saugantys nuo radioaktyviųjų teršalų. Patartina apsirengti lietpalčius, brezentinius, gumotus, sintetinius apsiaustus, apsimauti pirštines, apsiauti batus, kaliošus. Važiuojant užteršta vietove, mašinos langai turi būti sandariai uždaryti, kad į vidų nepatektų radioaktyviosios dulkės.

Palikus užterštą vietove, būtina atlikti dalinį dezaktyvavimą: nuvalyti purvą, dulkes nuo technikos, daiktų, išdulkinti drabužius, nusiprausti. Pasitaikius galimybei, reikia atlikti visišką dezaktyvaciją ir visišką sanitarinį svarinimą specialiai tam tikslui įrengtuose punktuose.

Pasilikus užterštoje vietovėje, privaloma būti ypač atsargiems, stengtis kuo rečiau išeiti iš kambario į lauką. Geriausia tūnoti slėptuvėse, priedangose, namų rūsiuose, butuose, prieš tai juos kiek galima kruopščiau užsandarinus.

Gyvulius reikia suvaryti į tvartus, gerai uždaryti ir užsandarinti duris, langus, plyšius. Pašarų atsargas, jeigu jos yra lauke, reikia uždengti polietilenine plėvele. Taip pat gerai užvožiami šuliniai. Vandens atsargą galima laikyti užkimštuose buteliuose, metaliniuose induose, stiklainiuose.

Išeinant į lauką, būtina užsidėti kvėpavimo organų ir odos apsaugos

priemones, bent jau vatos ir marlės raiščius. Su užterštais drabužiais atgal į kambarį negalima eiti, juos reikia palikti prieangyje.

Svarbu suvartoti jodo preparatus, kurie bus išdalijami gyventojams nurodytuose punktuose. Jeigu galima įsigyti dujokaukes iš anksto, tai reikia tai padaryti. Patartina turėti iš anksto paruoštų vatos ir marlės raiščių visai šeimai. Gerai būtų turėti jonizuojančiosios spinduliuotės matavimo prietaisų, nors ir pačių paprasčiausių.

Laikantis šių ir per visuomenės informavimo priemones duotų nurodymų, galima gerokai sumažinti gaunamą apšvitos dozę ir ilgą laiką išbūti užterštoje vietovėje. MMaitintis tokiomis sąlygomis reikia pagal nurodytus principus.

Jonizuojančiosios spinduliuotės matavimo prietaisai

Žmogus nejaučia jonizuojančiojo spinduliavimo poveikio, todėl šį spinduliavimą galima nustatyti tik tam tikrais prietaisais. Jonizacija keičia prietaiso detektoriaus medžiagos savybes – šie pokyčiai elektriniais, cheminiais ir kt. metodais sustiprinami, apdorojami taip, kad juos būtų galima stebėti ir registruoti.

Jonizuojančiosios spinduliuotės matavimo prietaisų yra pakankamai daug. Juos galima skirstyti pagal paskirtį, veikimo pobūdį, registruojamojo spinduliavimo rūšį ir kitus požymius. Prietaisai, atsižvelgiant į jų paskirtį, yra keturių tipų:

1. Indikatoriai. Pats jų pavadinimas sako, kad jais ggalima tik nustatyti, ar nėra jonizuojančiojo spinduliavimo. Jų garsinis ar kitoks signalas įsijungia tik tada, kai radiacija viršija tam tikrą lygį.

2. Radiometrai. Jais matuojama paviršiaus ar tūrio radioaktyvioji tarša.

3. Dozimetrai. Šiais prietaisais matuojama jonizuojančiosios spinduliuotės suminė dozė radioaktyviosios taršos židinyje. Dažniausiai naudojami iindividualūs dozimetrai (jais nustatoma individuali žmogaus apšvitos dozė ir pakenkimo laipsnis).

4. Rentgenometrais nustatoma dozės galia, t.y. jonizuojančiosios spinduliuotės dozė per nustatytą laiką (per valandą, sekundę). Paprastai matuojamas gama ir beta spinduliavimas.

Dažnai tuo pačiu prietaisu galima atlikti įvairius matavimus.

Prietaisuose esančių spinduliavimo daviklių (detektorių) veikimas esti skirtingas. Dažniausiai naudojami jonizaciniai ir scintiliaciniai detektoriai.

Visi jonizuojančiosios spinduliuotės matavimo prietaisai susideda iš trijų pagrindinių dalių: spinduliavimo daviklio, registravimo bloko ir maitinimo bloko. Kai kuriuose prietaisuose spinduliavimo daviklis yra įtaisytas atskirai ir kelių dešimčių metrų ilgio specialiais laidininkais sujungtas su kitomis prietaiso dalimis.

Dozės galios matuokliai. Jų spinduliavimo davikliai susideda iš dviejų elektrodų. Dažniausiai tai būna metalinis arba stiklinis cilindras, iš vidaus padengtas metalu. Jo išilgine ašimi ištempta plona viela. Prie elektrodų per apkrovos rezistorių prijungiama maitinimo įtampa. CCilindras pripildytas praretintų dujų (argono, neono, kt.). Tai daroma, norint sukurti smūgines jonizacijos sąlygas, esant mažesnei maitinimo įtampai.

Jonizacinio detektoriaus darbo režimas priklauso nuo maitinimo šaltinio įtampos. Kol įtampa žemesnė už nustatytąją, spinduliavimo daviklis veikia kaip jonizacinė kamera. Padidėjus įtampai, prasideda smūginė jonizacija. Toliau didėjant įtampai, antrinės jonizacijos sritis išsiplečia per visą vamzdelio tūrį, ir impulso dydis priklauso jau tik nuo įtampos, o ne nuo pradinės jonizacijos, t.y. nebepriklauso nuo jonizaciją sukeliančio spinduliavimo rūšies. Paprastai skaitiklyje prasideda savaiminis išlydis, kuris vyktų vvisą laiką, jeigu įtampa būtų pastovi. Tačiau prieš išlydžio pradžią prie spinduliavimo daviklio būna prijungta visa šaltinio įtampa, o vykstant išlydžiui, detektoriaus varža sumažėja, ir šaltinio įtampa pasidalija tarp detektoriaus ir rezistoriaus. Įtampa spinduliavimo daviklyje krinta, ir išlydis užgesta. Išlydžio gesimą, be to, skatina ir kitos dujos, kurių specialiai prileidžiama į spinduliavimo daviklio vidų.

Viena svarbiausių skaitiklių savybių – tai skaičiavimo greičio priklausomybė nuo įtampos. Į silpnus impulsus skaitiklis nereaguoja, bet pradeda juos skaičiuoti nuo tam tikros slenkstinės įtampos.

Svarbi skaitiklio savybė yra jo efektyvumas – užregistruotų dalelių ir į skaitiklį patekusių dalelių skaičiaus santykis. Jonizacinio vamzdelio užregistruotus elektrinius impulsus reikia paversti dozės ar jos galios vienetais. Tai atlieka registruojamoji prietaiso dalis.

Scintiliaciniai prietaisai. Šių prietaisų radioaktyviojo spinduliavimo daviklis sudarytas iš kristalo (scintiliatoriaus) ir fotoelektrinio daugintuvo. Jo veikimas pagrįstas tuo, kad jonizuojančiosios dalelės, patekusios į scintiliatorių, sukelia šviesos blyksnius, kuriuos fotodaugintuvas paverčia elektriniais impulsais. Šie impulsai toliau registruojami taip pat, kaip ir jonizaciniais prietaisais.

Dezaktyvacija

Radioaktyviųjų medžiagų sunaikinti fizikiniais ar cheminiais būdais neįmanoma. Jos spinduliuos į aplinką tol, kol suirs radioaktyvieji izotopai. Todėl dezaktyvacijos esmę sudaro radioaktyviųjų medžiagų pašalinimas iš tų vietų, kur jos pavojingos žmogui, į vietas, kur jų virsmas (t.y. jonizuojantysis spinduliavimas) neveikia žmonių, ir šių vietų tolesnis patikimas izoliavimas.

Visiškai dezaktyvuoti užterštą tteritoriją, statinius, techniką beveik neįmanoma net per keletą metų. Galima dezaktyvuoti tik svarbiausius, gyvybiškai reikalingus objektus, tačiau tai nereiškia, kad iš viso nereikia imtis priemonių sumažinti radioaktyvųjį užterštumą.

Dezaktyvacija daroma tada, kai radioaktyviojo užterštumo lygis viršija normas:

• drabužiai – 0,07 R/h;

• vidiniai technikos paviršiai – 0,15 R/h;

• išoriniai technikos paviršiai – 0,20 R/h;

• vidiniai gyvenamųjų namų ir tarnybinių patalpų sienų paviršiai – 0,3 R/h;

• išoriniai gyvenamųjų namų ir kitų pastatų sienų paviršiai – 0,7 R/h;

• gyvenviečių teritorija, keliai, sporto aikštelės, vaikų aikštelės, šaligatviai, daržai ir t.t. – 0,7 R/h;

• už gyvenvietės ribų esančių kelių paviršius – 1,5 R/h.

Radioaktyviųjų medžiagų mechaninio šalinimo būdai:

• paviršiaus pašalinimas (buldozeriais, greideriais nukasamas viršutinis žemės sluoksnis, asfaltas, pašalinamas nuo sienų tinkas ir t.t.);

• šlapiasis būdas (radioaktyvios medžiagos šalinamos nuo paviršiaus skysčiais, nuplaunamos);

• sausasis būdas (užterštas paviršius padengiamas polimerine plėvele, vėliau ji pašalinama, drabužiai išdulkinami).

Technikai, įrankiams, pastatams, drabužiams dezaktyvuoti taikomas antrasis ir trečiasis būdai. Dažniausiai tai atliekama valant šepečiais, skudurais ir įvairiais plovimo tirpalais. Galima naudoti muiluotą vandenį, įvairių skalbimo priemonių tirpalus. Tepaluotus ar labai užterštus paviršius tikslinga plauti 4 – 5% kalio ar natrio šarmo tirpalu su 0,1% kalio permanganato arba organiniais tirpikliais (benzinu, žibalu, dichloretanu ir kt.).

Individualiąsias apsaugos priemones, drabužius ir avalynę žmonės švarina savarankiškai. Tai galima atlikti tiek užterštoje, tiek neužterštoje vietovėje, nenusivelkant drabužių, nenusiimant aapsaugos priemonių. Visiška dezaktyvacija atliekama specialiose vietose: specialiojo švarinimo punktuose, sanitariniuose punktuose arba drabužių švarinimo stotyse.

Technikos (transporto, įrenginių, inventoriaus) dezaktyvacija gali būti dalinė ir visiška. Atliekant dalinę dezaktyvaciją, švarinamos tik tos technikos dalys (vietos), prie kurių žmonės tiesiogiai prisiliečia. Radioaktyviosios medžiagos šalinamos nuo paviršių. Smulkias detales galima dezaktyvuoti, plaunant jas dideliuose induose (statinėse, kibiruose).

Pastatų dezaktyvacija. Švarinant išorinius pastatų paviršius, ypač kruopščiai būtina atlikti durų, langų, balkonų, kaminų ir žemutinių aukštų dezaktyvaciją. Valyti reikia pradėti nuo stogo. Dezaktyvuojama stipria vandens čiurkšle arba, jei nėra galimybės, šlapiais šepečiais. Vidiniai pastatų paviršiai, įvairūs namų apyvokos reikmenys dezaktyvuojami pirma nuvalant radioaktyviąsias dulkes minkštais šepečiais, šluotomis, siurbiant dulkių siurbliais ir po to šluostant drėgnais skudurais. Paskiausiai plaunamos grindys. Plastikines grindis (linoleumą) patartina plauti keliais etapais: pirmiausia plauti 2 – 3% šarmo tirpalu su 0,5% kalio permanganato, po valandos – vandeniu ir 2 – 3% oksalo rūgšties tirpalu, dar po pusvalandžio – vėl išplauti vandeniu.

Vietovės dezaktyvacija. Pirmiausia reikia dezaktyvuoti kelius, kad jais būtų galima judėti žmonėms. Atskirus perėjimus galima užpilti neužteršto grunto, šlako, žvyro ir pan. 8 – 10 cm sluoksniu arba ištisai uždengti lentomis, šakomis. Keliai, aikštės su kieta danga dezaktyvuojami surenkant šiukšles ir dulkes, po to plaunant paviršių vandeniu. Tam tikslinga naudoti turimą gatvių

valymo techniką. Dezaktyvacijos veiksmingumas padidėja, jei vietoje vandens vartojami sodos ir skalbimo priemonių tirpalai.

Dezaktyvuojant kiemus ir gatves su gruntiniu paviršiumi, nukasamas viršutinis užterštas grunto sluoksnis (3 – 7 cm). Žiemą nukasamas sniego sluoksnis (iki 20 cm – puraus, iki 6 cm – sutrypto). Aikščių, skverų, šaligatvių dezaktyvaciją tikslinga pradėti nuo medžių ir krūmų švarinimo, nes radioaktyviosios dulkės, pakilusios nuo augalų, vėliau vėl terš švarintą žemės paviršių. Medžiai, krūmai plaunami vandens srove ir tik po to valoma žemė. Kai užteršti plotai ddideli, – žemė suariama. Dezaktyvacijai atlikti pasitelkiama įvairios technikos. Tai gali būti buldozeriai, greideriai, gatvių plovimo mašinos, gaisrinės mašinos, taip pat (ypač drabužiams, baldams, gyvenamųjų pastatų sienų vidiniams paviršiams švarinti) buitiniai dulkių siurbliai, sodo purkštuvai ir pan. Be to, jei yra, reikia naudoti specialią techniką.

Negalima pamiršti, kad pašalintos nuo drabužių, technikos, pastatų radioaktyviosios medžiagos niekur nedings, jos kartu su šiukšlėmis, plovimo vandeniu kaupsis tose vietose, kur bus išvežtos ar nutekės. Todėl radioaktyviąsias atliekas reikia išvežti tik į nurodytas vietas, o pplovimo darbus atlikti kuo toliau nuo šulinių ir kitų vandens šaltinių, saugotis, kad radioaktyviosios medžiagos nepatektų į upes, ežerus. Tam tikslui turi būti iškasamos duobės-surinktuvai.

Atlikus dezaktyvaciją, būtinai atliekami dozimetriniai matavimai!

Literatūra

1. Almenas K., Lee R. Apie radiaciją – visiems. K., 1993.

2. Sibilskis P. AAr turi ateitį atominė energetika? Panevėžio rytas. 1993. Nr. 54.

3. Sibilskis P. Nematomas, nejaučiamas, negirdimas pavojus. Panevėžio rytas. 1993.Nr. 47, 48, 50.

4. Sibilskis P. Radiacija ir mityba. Panevėžys, 1995.

5. Kisinas E. Radiacinės, cheminės ir biologinės apsaugos priemonės. Mokymo priemonė. V., 1993.

6. Kisinas E., Stepaniukas A. Nuodingosios medžiagos ir apsauga nuo jų LR KAM,V., 1993.

7. Širvaitis A. Rentgeno struktūrinė analizė ir branduolio fizika. V., 1978.