Radiacija ir žmogus

Radioaktyvumas- savaiminis atomų branduolių virsmas kitų elementų branduoliais, išskiriant energiją. Radioaktyvaus virsmo metu iš branduolio išmetama a dalelė (helionas), b dalelė (elektronas arba pozitronas), g fotonas. Dėl radioaktyvumo pakinta atomo branduolio sudėtis, sandara, būsena, t. y., vieni izotopai virsta kitais.

Alfa dalelės sudarytos iš dviejų neutronų ir dviejų protonų. Dėl didelės masės jonizuoja daug atomų. Šias daleles sugeria drabužiai, popierius, netgi didesnis oro tarpas (jos ore lekia ne daugiau kaip 10cm), tačiau dėl didelės jonizuojančios galios jos yra labai ppavojingos, kai patenka į žmogaus organizmą įkvepiant orą arba su maistu.

Beta dalelės- tai elektronų srautai. Jas sulaiko storoka knyga, storesnė kaip 1cm organinio stiklo plokštė (jos ore lekia keletą metrų).

Gama spinduliai- tai labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurias spinduliuoja sužadinti atomų branduoliai išlėkus alfa arba beta dalelėms. Ore šie spinduliai sklinda šimtus metrų, lengvai prasiskverbia į gyvųjų organizmų audinius, perduodami energiją elektronams.

Laiko tarpas, per kurį pusė turimo radioaktyvaus izotopo branduolių patiria radioaktyvumą, vadinamas skilimo pusėjimo trukme arba pusamžiumi.

Žmogus visada buvo ir yra veikiamas jonizuojančios spinduliuotės, kuri yra aplinkoje. Aplinkos radiaciją sudaro natūraliai gamtoje esantys, taip pat ir dirbtiniai šaltiniai. Natūraliąją radiaciją sudaro kosminiai spinduliai, žemės plutos radioaktyviosios medžiagos. Litosferoje yra ilgaamžių radioaktyviųjų urano (238U), torio (232Th), kalio ((40K) ir kt.

Atmosferoje, veikiant kosminiams spinduliams, susidaro kita grupė gamtinių radionuklidų- tritis (3H), anglis (14C), berilis (7Be, 10Be) ir kt., kurie taip pat dalyvauja visuose žemės sferos medžiagų apykaitos procesuose. Be to, dėl žmogaus ūkinės veiklos (kalnakasybos, metalurgijos, trąšų gamybos, branduolinės energetikos ir kt.) intensyvėja daugelio gamtinių radionuklidų apykaita, dažnai į aplinką patenka ir technogeninių radionuklidų- radioaktyviojo stroncio (90Sr), cezio (137Cs), tričio (3H) ir kt. Vieni radionuklidai į aplinką pasklido dėl branduolinių ginklų bandymų, kiti- atominės energetikos objektų didelių avarijų metu. Taigi gamtoje esti daugybė atomų su radioaktyviaisiais branduoliais, kurie skildami skleidžia jonizuojančiąsias alfa ir beta daleles bei gama spindulius.

Jungtinių Tautų atominės radiacijos pasekmių mokslo komitetas (UNSCEAR) nurodo,kad gyventojų apšvita iš natūralių šaltinių sudaro daugiau kaip 98% visos aapšvitos dozės (išskyrus medicininę apšvitą). Tai rodo, kad tik nedidelė apšvitos dalis priklauso atominės energijos šaltiniams ir branduolinių ginklų bandymams.

Įvairių rūšių jonizuojančioji spinduliuotė specifiškai veikia aplinką ir žmogų. Apšvita, kurią žmogus gauna radioaktyviosioms medžiagoms patekus ant odos ir gleivinių, yra vadinama išorine. Ją sudaro atmosferos, žemės ir technogeninės kilmės jonizuojančioji spinduliuotė. Radionuklidai, patekę su geriamuoju vandeniu, maistu ir įkvepiamu oru, sukelia vidinę apšvitą. Tiek gamtinės, tiek technogeninės kilmės apšvitos atvejais vidinė apšvita yra du kartus didesnė, palyginti su išorine. DDaugiau kaip pusę natūraliosios vidinės apšvitos žmogus gauna įkvėpdamas radoną, kuris išsiskiria iš statybinių medžiagų bei žemės grunto ir

patenka į gyvenamųjų patalpų orą. Lietuvos higienos normoje HN 73-1998 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ nustatyta, kad gyventojų, neturinčių tiesioginio kontakto su dirbtinai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, metinė apšvitos dozė neturi viršyti 1mSv/m, o dirbančiųjų su tokiais šaltiniais- 20mSv/m.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra valstybinių institucijų, kontroliuojančių radioaktyviųjų medžiagų lygį aplinkos objektuose ir žmonių gaunamą apšvitą bei branduolinę saugą. Tai Radiacinės saugos centras, Aplinkos ministerija, Veterinarijos tarnyba, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Mokslo tiriamieji darbai šioje srityje atliekami fizikos, botanikos, geologijos ir kitose mokslo institucijose.

Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centras kartu su teritorinių Visuomenės sveikatos centrų padaliniais Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio regionuose nuo 1963m. vykdo nuolatinę geriamojo vandens, pagrindinių maisto produktų (pieno, mėsos, žuvies, maistinių javų, daržovių) ir dirvožemio radiologinių tyrimų programą, matuoja gamtinės spinduliuotės foną. Pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę (nuo 1976m.), minėtieji bandiniai radiologiniams tyrimams imami iš Ignalinos, Zarasų ir Utenos rajonų. Radiacinės saugos centras taip pat atlieka personalo, dirbančio su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais, ir Ignalinos atominės elektrinės 30 km įtakos zonos bei Kupiškio rajono gyventojų dozimetrinius matavimus bei analizę.

Vertinant Lietuvos radiologinę padėtį, būtina pabrėžti, kad nnatūralioji radiacija nesiskiria nuo daugelio Europos bei pasaulio šalių ir neviršija 1mSv/m per metus. Černobylio atominės elektrinės avarijos (1986m.) pasekmės ir Ignalinos AE eksploatavimas yra du pagrindiniai priedinės radiacijos šaltiniai Lietuvoje, neįskaitant medicinos radiologinių procedūrų metu gaunamo apšvitinimo. Po Černobylio AE avarijos visose aplinkos grandyse- atmosferos ore, dirvožemyje, žolėje, pašaruose, maisto produktuose- buvo nustatyti tiek trumpaamžių, tiek ir ilgaamžių technogeninės kilmės radionuklidų (131I, 134,137Cs, 90Sr ir kt.) padidėję aktyvumo lygiai. Pirmaisiais metais po avarijos maisto produktuose gana smarkiai padidėjo radiocezio lygis (1985m. 137Cs aktyvumas piene buvo 0,19 BqL-1, mėsoje- 0,5 Bqkg-1, žuvyse- 2,5 Bqkg-1, daržovėse- 0,18Bqkg-1, o 1986m. atitinkamai- 11,4 BqL-1, 86,9 Bqkg-1, 3,3 Bqkg-1, 86,0 Bqkg-1).

Tačiau tokio maisto vartojimas neigiamos įtakos gyventojų sveikatai neturėjo. Pirmosiomis dienomis didžiausią riziką sveikatai, ypač kūdikių ir vaikų, darė trumpaamžiai radioaktyvūs jodo izotopai, kurie, patekę su pienu, galėjo sutrikdyti skydliaukės veiklą.

Didelis radiacijos kiekis žmogaus organizmui yra labai pavojingas: gali pakisti kūno kąstelės (tai sukelia vėžinius susirgimus, spindulines ligas ar net spindulinę mirtį). Taip pat gali pakisti gemalinės ląstelės ir atsirasti apsigimimai.

Viena iš pagrindinių Ignalinos AE problemų- naudoto branduolinio kuro laikymas, nes jos kaupiamos elektrinės teritorijoje, todėl dalis radionuklidų patenka į gruntą. Būtina pažymėti, kad tiek ilgaamžių, tiek trumpaamžių, išmetamų iš Ignalinos AAE, radionuklidų kiekiai nuo jos veiklos pradžios neviršijo leidžiamų kiekių, o pastaraisiais metais dėl technologijos tobulinimo gerokai sumažėjo. Gyventojų išorinės ir vidinės apšvitos dozės Ignalinos AE įtakos zonoje ir kituose rajonuose iš esmės nesiskiria ir yra artimos gamtinės spinduliuotės apšvitos lygiui.

Literatūra:

1. Aplinkos apsaugos enciklopedija. Vilnius, 1996m.

2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1982m.

3. Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000m.