Veidrodžiai

· Plokštieji veidrodžiai turbūt yra labiausiai paplitę optiniai prietaisai. Įprastas veidrodis yra tiesiog plokščias stiklas, kurio kita pusė padengiama metalinių dažų sluoksniu (dažniausiai naudojamas metalas – aliuminis), o šis padengiamas dar vienu apsauginiu paprastų dažų sluoksniu

· Bandyme su optiniu disku naudojame veidrodį. Fizikoje veidrodžiu vadinamas bet koks lygus paviršius, gerai atspindintis šviesą. Geriausi veidrodžiai yra gyvsidabrio ir idealiai nušlifuoto sidabro paviršiai. Lygiagretūs spinduliai, atspindėję nuo plokščio veidrodžio, išlieka lygiagretūs, tik sklinda kita kryptimi. Toks atspindys vadinamas veidrodiniu.

· Kai įvairių kūnų paviršių išsklaidyta ššviesa patenka į veidrodį, o atspindėjusi į akis, veidrodyje matome tų kūnų atvaizdus. Mums atrodo, kad prieš veidrodį esantys daiktai yra už jo. Reikia atkreipti dėmesį, kad šviesa nepatenka į sritį, esančia už veidrodžio, atvaizdas tėra optinė apgaulė. Iš tikrųjų už veidrodžio jokio atvaizdo nėra, todėl mes jį vadiname tariamuoju arba menamuoju. Jei regimo atvaizdo vietoje padėtume ekraną arba foto juostelę, tai jokio atvaizdo nepamatytume ir juostelėje jo neužfiksuotume. Mūsų smegenys suvokia (“mato”) menamąjį vaizdą dėl to, kad jį tikru ppaverčia kitas optinis prietaisas – mūsų akys.

· Plokščiojo veidrodžio sudaromas atvaizdas yra tokio pat dydžio kaip ir daiktas.

· Atvaizdas yra už veidrodžio tokiu pat atstumu, kaip ir daiktas prieš veidrodį.

· Norint rasti TAŠKO ATVAIZDĄ veidrodyje, reikia rasti bent 2 spindulių, išėjusių iš to ttaško ir atsispindėjusių veidrodyje, susikirtimo vietą.

S – šviečiantis taškas

MN – veidrodinis paviršius

SA ir SB – iš daugybės krintančių spindulių išskirti spinduliai

Ða1 ir Ða2 – spindulių SA ir SB kritimo į veidrodį kampai

Nubrėžus atsispindėjusius spindulius matome, kad jie sklaidosi, t.y. niekur nesikerta, ir tikrojo atvaizdo negausime.

Tačiau žmogaus akis spindulius priima tiesiogiai, t.y. taip lyg jie būtų patekę į akį tiesiai, be jokių atspindžių ar lūžių. Dėl šios priežasties žiūrinčiam į veidrodį žmogui atrodo, kad spinduliai SA ir SB išeina ne iš taško S, bet iš taško S1, esančio atspindėtų spindulių tęsinių susikirtimo vietoje už veidrodžio. Atvaizdas yra nutolęs nuo veidrodžio tokiu pat atstumu.

· Norint gauti DAIKTO ATVAIZDĄ veidrodyje, reikia rasti visų jo taškų atvaizdus.

Paprasčiausios geometrinės figūros atvaizdas randamas nubrėžus statmenis iiš figūros viršūnių į veidrodį ir pratęsus juos už veidrodžio tokiu pat atstumu. Sujungus taškus gaunamas figūros atvaizdas veidrodyje. Jis bus menamas, tokio pat didumo ir atvirkščias, t.y. dešinioji ir kairioji pusės atvaizde bus susikeitusios vietomis. Toks atvaizdas vadinamas VEIDRODINIU.

Priekinio atsispindinčio paviršiaus veidrodžiuose metalo sluoksniu padengiama ne kita pusė, o priekinis veidrodžio paviršius. Labai smulkios išlydyto arba išgarinto metalo dalelės nusėsdinamos ant stiklo. Taip pagaminti dideli veidrodžiai naudojami veidrodiniuose teleskopuose. Metaliniai atspindintys paviršiai pasižymi geromis optinėmis savybėmis, tačiau yra llengvai pažeidžiami, pvz. dėl korozijos ar netgi prisilietus.

Sferiniai veidrodžiai atvaizdus sudaro labai panašiai kaip ir stikliniai lęšiai. Iškilieji veidrodžiai kuria menamuosius realių daiktų atvaizdus kurie yra neapversti ir didesni už daiktą.. Kadangi tokie veidrodžiai praplatina regėjimo lauką (t.y. sudaro sumažintą didelės srities atvaizdą, jie naudojami automobilių galinio vaizdo veidrodžiuose, blogai matomuose išėjimuose ir įėjimuose, keliuose ties staigiais vingiais ar blogai matomais skersgatviais, bei apsaugai prekybos salėse.