Einsteinas

REFERATAS

ALBERTAS EINŠTEINAS

Klaipėda 2004

Vaisingiausias vokiečių mokslininko A.Einšteino mokslinės kūrybos laikotarpis buvo jo gyvenimo metai Berne, kai jis tarnavo Šveicarijos patentų biure eiliniu ekspertu: tuo metu jis sukūrė specialiąją reliatyvumo teoriją, paskelbė darbą apie fotoefektą, už kurį jam vėliau buvo suteikta Nobelio premija, Suformulavo Brauno judėjimo dėsnius, ėmė galvoti apie bendrąją reliatyvumo teoriją.

Jis gimė Vokietijoje 1879m. kovo 14d. Ulmo mieste, savo tėvų, Hermano ir Paulinos Koch namuose. 1880 m. su šeima atsikrausto į Miuncheną. 1881 m. lapkričio 18 d. gimė EEinšteino sesuo Maja. 1885 m. rudenį Einšteinas pradeda lankyti katalikišką pradinę mokyklą. Klasėje jis – vienintelis žydas. Namuose pradėtas mokyti žydų religijos ir susidomi ja; sulaukus dvylikos metų, jo religingumas išblėsta. Prasideda smuiko pamokos. 1888 m. įstoja į Luitpoldo gimnaziją Miunchene. Auga susidomėjimas fizika, matematika ir filosofija. 1894 m. šeima atvyksta į Italiją, tačiau Albertas pasilieka Miunchene baigti mokyklą. Metų pabaigoje jis baigia gimnaziją ir atvyksta į Italiją. 1895 m. rudenį, būdamas dvejais metais jaunesnis už visus stojančiuosius į aukštąsias mmokyklas, Einšteinas stoja į Ciuricho federalinę aukštąją technikos mokyklą, tačiau neišlaiko egzamino. Po to mokosi Aargau kantono mokykloje AArau miestelyje, esančiame dešiniajame Aaro upės krante, ir gyvena pas vieną iš savo mokytojų, Jostą Winterį. 1896 m. dėl savo neigiamo požiūrio įį vokiečių militaristinį mentalitetą atsisako Vokietijos pilietybės ir penkerius metus gyvena be jokios. Rudenį baigia Aargau mokyklą, kuri suteikia teisę stoti į Federalinę aukštąją technikos mokyklą ir spalio pabaigoje atvyksta į Ciurichą. 1899 m. būdamas dvidešimties metų prašo Šveicarijos pilietybės. 1900 m. baigia Federalinę aukštąją technikos mokyklą, bet jo prašymas įdarbinti joje asistentu rudens semestrui atmetamas. Vasarą pasako motinai apie savo planus vesti studentę Miletą Marič. Metų pabaigoje į žurnalą „Annalen der Physik“ nusiunčia savo pirmąjį mokslinį straipsnį. 1901 m. tampa Šveicarijos piliečiu. Ieško darbo. Kovo mėnesį žurnale „Annalen der Physik“ išspausdinamas jo pirmasis mokslinis straipsnis „Išvados iš kapiliarinių reiškinių“. Vasarą dirba mokytoju Vinterturo technikos mokykloje, o rudenį – privačioje Šathauzeno internatinėje mokykloje. Reguliariai bendrauja su Mileva, lankosi pas ją. PPradeda rašyti daktaro disertaciją apie molekulines jėgas dujose; lapkričio mėnesį atiduoda ją svarstyti Ciuricho universitetui. Gruodį prašo priimamas į darbą Šveicarijos patentų biure, Berne. A.Einšteinas buvo paskirtas technikos trečios klasės ekspertu patentų biure Berne 1902 m. birželio 23d. Baigęs Ciuricho federalinę aukštąją politechnikos mokyklą, jis dvejus metus vertėsi atsitiktiniu skaičiuotojo, mokytojo ir repetitoriaus darbu, tad buvo patenkintas, gavęs nuolatinę tarnybą.

Eksperto darbas Einšteinui nebuvo vien pragyvenimo lėšų šaltinis. Savo biografijoje 1955 m. Einšteinas rašė: „Patentinių formulių sudarymas man buvo palaima. JJis versdavo daug galvoti apie fiziką ir teikdavo tam paskatų. Beje, praktinė profesija – apskritai išsigelbėjimas tokiems žmonėms kaip aš: iš akademine veikla užsiimančio jaunuolio nuolat reikalaujama mokslinės produkcijos, ir tik stiprios asmenybės gali atsispirti paviršutiniškos analizės pagundai“. Šių Einšteino žodžių nereikėtų priimti „už gryną pinigą“, turint galvoje jam būdingą humorą. Patentams gauti įteiktų darbų analizė vargu ar turėjo tiesioginį ryšį su naująja fizika, bet ji kėlė jam asociacijų ir idėjų, lavino gebėjimą aiškiai ir trumpai formuluoti mintis. 1903 m. sausio 6 d. Berne veda Milevą, ten jie ir apsigyvena. Rugsėjį užregistruojama duktė Lieseri. 1094 m. gegužės 14 d. Berne gimė sūnus Hansas Albertas. 1905 m. mokslinių publikacijų atžvilgiu , tai Einšteino „stebuklų metai“. Balandžio 30 d. atiduodama spausdinti jo daktaro disertacija „Naujas būdas molekulių didumui nustatyti“. Be to, publikuojami trys svarbiausi moksliniai darbai: „Apie euristinį požiūrį į šviesos išspinduliavimą ir virtimą“, kuriame išdėstoma kvantų hipotezė, atskleidžianti, kad elektromagnetinė radiacija sąveikauja su materija taip, tarsi radiacija būtų granulinės struktūros (vadinamasis fotoelektrinis efektas); „Šilumos molekulinės kinetinės teorijos reikalaujamas pakibusių parimusiame skystyje dalelyčių judėjimas“ – tai pirmasis jo darbas apie Brauno judėjimą, vedęs eksperimentus, vertinusius kinetinę-molekulinę šilumos teoriją; ir „Judančių kūnų elektrodinamikos klausimu“ – tai pirmoji Einšteino studija apie reliatyvumo teoriją bei ssvarbi šiuolaikinės fizikos vystimosi gairė. Antrajame, trumpesniame darbe šia tema, pateikta Einšteino išvesta formulė E. 1906 m. sausio 15 d. Ciuricho universitete jam oficialiai suteikiamas mokslų daktaro laipsnis. Savo pareigas Einšteinas atlikdavo sąžiningai, ir biuro direktorius buvo juo patenkintas: 1906 m. Einšteinas paaukštintas antros klasės ekspertu su 4500 frankų alga. 1907 m. dirbdamas patentų biure, ieško darbo Ciuricho kantono mokykloje ir Berno universitete.

1908 m. vasario mėnesį tampa Berno universiteto privatdocentu. 1909 m. gegužės 7 d. Ciuricho universitete paskiriamas teorinės fizikos ekstraordinariniu profesoriumi. Išeina iš darbo Šveicarijos patentų biure ir Berno universitete. Ženevos universitete jam pirmą kartą suteikiamas garbės daktaro vardas. 1910 m. kovo mėnesį sesuo Maja išteka už Paulo Winterio, Einšteino mokytojo Aargau miestelyje sūnaus. Spalio mėnesį Einšteinas baigia darbą apie krizinę opalescenciją bei mėlyną dangaus spalvą – tai buvo paskutinis veikalas iš klasikinės statistinės fizikos. 1911 m. paskiriamas vokiškojo Prahos universiteto Teorinės fizikos instituto direktoriumi ir išeina iš darbo Ciuricho universitete. Atsikrausto su šeima į Prahą. 1912 m. priima pasiūlymą nuo spalio dirbti teorinės fizikos profesoriumi Ciuricho federalinėje aukštojoje technikos mokykloje, bet lieka gyventi Prahoje. 1913 m. lapkričio mėnesį Einšteinas išrenkamas Į Prūsijos mokslų akademiją ir gauna darbą Berlyne. Į pareigas įeina profesoriavimas Berlyno universitete be privalomo dėstymo bbei direktorystė steigiamajame Kaizerio Vilhelmo Fizikos institute. Išeina iš darbo Ciuricho federalinėje aukštojoje technikos mokykloje. 1914 m. balandį atvyksta į Berlyną ir užima naujas pareigas. 1915 m. drauge su kitais pasirašo Europos kultūrą palaikantį „Kreipimąsi į europiečius“ – turbūt tai pirmasis Einšteino politinis pareiškimas. Lapkritį baigia darbą apie loginę bendrojo reliatyvumo struktūrą. 1916 m. „Annalen der Physik“ išspausdina „Bendrosios reliatyvumo teorijos pagrindus“. Gegužės mėnesį tampa vokiečių fizikų draugijos prezidentu. Spaudoje paskelbia tris veikalus apie kvantų teoriją. 1917 m. vasarį parašo savo pirmąjį veikalą apie kosmologiją. Suserga kepenų liga ir opa. Spalio 1 d. mokslininkas tampa Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktoriumi. 1919 m. vasario 14 d. išsiskiria su Mileva. Gegužės 29 d. per saulės užtemimą, seras Arthuras Eddingtonas išmatuoja šviesos spindulių pakrypimą ir patvirtina Einšteino prielaidas. Einšteinas išgarsėja. Birželio 2 d. jis veda Elsą. 1921 m. balandį ir gegužę pirmą kartą keliauja po JAV. Prinstono universitete jam suteikiamas garbės daktaro laipsnis. Čia jis perskaito keturias paskaitas apie reliatyvumo teoriją. Vėliau Prinstono universiteto leidykla ir Didžiojoje Britanijoje esanti leidykla „Methuen and Company“ jas išleido atskira knyga „Reliatyvumo teorijos prasmė“. 1922 m. pabaigia darbą, kurdamas visuotinio lauko teoriją. Nuo spalio iki gruodžio keliauja į Japoniją, pakeliui aplankydamas įvairius miestus. Lapkričio mėnesį, dar būdamas

Šanchajuje, sužino, kad 1921 m. laimėjo Nobelio premiją. 1923 m. aplanko Palestiną ir Ispaniją. 1925 m. keliauja po Pietų Ameriką. Solidarizuodamasis su Gandhi pasirašo manifestą prieš prievartinę karo tarnybą. Tampa karštu pacifistu. Gauna Copley medalį. Iki 1928 m. dirba Hebrajų universiteto valdybos taryboje. 1928 m. suserga širdies liga. 1929m. visam gyvenimui susidraugauja su Belgijos karaliene Elizabeth. Birželio mėnesį gauna PLancko medalį. 1930 m. Einšteinas pasirašo pasaulinio nusiginklavimo manifestą. Gruodį lankosi Niujorke bei Kuboje ir iki 1931 m. kovo pasilieka Kalifornijos ttechnologijos institute, Pasadenoje. 1931 m. gegužės mėnesį lankosi Oksforde, kur jam suteikiamas garbės daktaro laipsnis. Kelis mėnesius praleidžia savo vasarnamyje, Pietvakarių Berlyne. Gruodį vėl keliauja į Pasadeną. 1932 m. nuo sausio iki kovo dirba Kalifornijos technologijos institute. Grįžta į Berlyną. Vėliau sutinka profesoriauti Prinstono aukštesniųjų tyrinėjimų institute. Gruodį dar kartą lankosi JAV. 1933 m. sausį į valdžią ateina nacistai. Einšteinas atsisako narystės Prūsijos mokslų akademijoje, išsižada Vokietijos pilietybės ir į šalį nebegrįžta. Iš JAV su Elsa išvyksta į Belgiją. Birželį jjis keliauja į Oksfordą, vėliau į Šveicariją. 1935 m. Einšteinas apdovanojamas Franklino medaliu. 1939 m. rugpjūčio 2 d. jis parašo garsųjį laišką prezidentui Rooseveltui apie atominės energijos karines implikacijas. 1940 m. gauna JAV pilietybę. 1943 m. tampa JAV laivyno artilerijos sskyriaus, sprogstamųjų ginklų ir amunicijos dalinio konsultantu. 1944 m. aukcione už 6 milijonus dolerių parduodamas Einšteino naujai perrašytas 1905 m. specialiosios reliatyvumo teorijos rankraštis. Pinigai skiriami karo reikalams. 1955 m. balandžio 11 d. parašo paskutinįjį savo laišką, adresuotą Bertrandui Russelliui. Jame sutinka pasirašyti manifestą, raginantį visas tautas sudėti branduolinius ginklus. Balandžio 15d. dėl arterijų užkalkėjimo sukelto išsiplėtusios pilvo aortos trūkimo Albertas Einšteinas mirė.

Grįžęs po darbo iš patentų biuro į savo kuklų kambarį, Einšteinas neužsidarydavo vienumoje prie knygų. Tuo metu jis artimai bendravo su rumunu Morisu Solovinu, studijavusiu Berno universitete filosofiją, ir matematiku studentu Konradu Gabichtu, savo pažįstamu dar iš studijų Ciuriche laikų. Jie trise sudarė draugiją, kurią juokais pavadino „Akademija“Olimpija“. Po bendros vakarienės draugai garsiai skaitydavo ir aptardavo jjuos dominusias knygas: Spinozos, Platono, Macho, Hiumo filosofinius veikalus, A.Puankarės „Mokslą ir hipotezę“, Č.Pirsono „Mokslo gramatiką“ bei grožinius veikalus – Sofoklio „Antigonę“, Ž.Rasino „Andromachą“, M.Servanteso „Don Kichotą“. Ginčai ir svarstymai užtrukdavo ligi išnaktų. Įsitraukęs į diskusiją, Einšteinas tarsi atitrūkdavo nuo savo pojūčių. Kartą jo draugai dvidešimt penkerių metų proga norėjo padaryti siurprizą: nupirko ikrų. O Einšteinas, su užsidegimu kalbėdamas apie Galilėjaus nustatytą dėsnį, juos sudorojo nelyginant sviestą. Kai draugai užsiminė, kokį produktą jis suvalgęs, Einšteinas atsakė: „Šit kaip! Vadinasi plebėjo nneverta vaišinti delikatesais – jis vis vien neįvertins“. Kartais olimpiečiai pėsčiomis eidavo į kalnus, visą kelią ginčydamiesi. Po keturiasdešimties metų laiške Solovinui Einšteinas rašė: „Geri laikai buvo tada Berne, kai mes įkūrėme savo linksmąją akademiją, kuri buvo mažiau vaikiška, negu tos garbingos akademijos, su kuriomis aš iš arti susipažinau vėliau“.

Kada gi Einšteinas sprendė fizikos problemas? Jo pažįstamiems buvo susidaręs įspūdis, jog jis apie fiziką galvoja dieną ir naktį. Einšteinas galėjo užsiimti kitais darbais, tačiau tuo metu jo sąmonėje ar pasąmonėje vyko kūrybinis procesas. Kartą pats Einšteinas pasakojo, kaip jis rytą pabudęs atsisėdo lovoje ir tą pačią akimirką suprato, jog du įvykiai, kurie vienam stebėtojui atrodo vykstantys vienu metu, gali kitam atrodyti nevienalaikiai. Vėliau tą Einšteino savybę pažymėjo jo bendradarbis V.Bergmanas: „Ligi paskutinių savo gyvenimo savaičių jis dirbo po dvidešimt keturias valandas per parą. Nebuvo žmogaus, kurio smegenys būtų buvusios toks neišsemiamas idėjų šaltinis, žmogaus, kuris taip karštai būtų domėjęsis viskuo, kas netrivialu. Dažnai rytą savo kabinete jis pareikšdavo, jog vakar per koncertą, pietus ar paskaitą jam kilo nauja mintis“.

Einšteinas pradėjo spręsti fundamentalias fizikos problemas dar būdamas studentas, netgi mokinys, o darbo Berne metai tik vainikavo jo ieškojimus. Be to, jo kūrybiškumą palaikė gebėjimas susikoncentruoti prie svarbiausių fizikos problemų, ttai iš dalies lėmė jo polinkis į vieningą, filosofinį gamtos supratimą. Pats Einšteinas su jam būdingu humoru taip aiškino šią savo proto ypatybę: „Aš kartais klausiu savęs: kaipgi atsitiko, kad kaip tik aš sukūriau reliatyvumo teoriją? Man rodos, priežastis tokia. Normalus suaugęs žmogus vargu ar begalvos apie erdvės ir laiko problemas. Jis mano, jog tai išsiaiškino dar vaikystėje. Mano intelektinis brendimas vyko taip lėtai, jog tik suaugęs pradėjau galvoti apie erdvę ir laiką. Suprantama, jog aš įsiskverbiau į šias problemas giliau, negu žmonės, normaliai brendę vaikystėje“.

Einšteino darbų reikšmę iš karto įvertino tik keletas fizikų – vienas jų Maksas Plankas. 1906 m. Einšteiną Berne aplankė pirmasis užsienietis fizikas, norėjęs susipažinti su specialiosios reliatyvumo teorijos kūrėju – tai buvo vokietis Maksas fon Lauė. Prasidėjo ilga ir dramatiška jo darbų pripažinimo istorija.

Ernestas Solvė – belgų chemikas, išradęs pramoninį sodos gamybos būdą, susikrovė iš to nemažus turtus ir tapo vienu iš dosniausių mokslo ir kultūros mecenatų. Fizikas Valteris Nernstas pakišo jam mintį rengti fizikų aukščiausiojo lygio kongresus, kuriuose būtų svarstomos aktualios fizikos problemos.

Pirmasis Salvės kongresas įvyko Briuselyje 1911 m. Jame dalyvavo visas to meto fizikos žvaigždynas: H.A.Lorensas, E.Rezerfordas, A.Einšteinas, M.Kiuri-Sklodovska, A.Puankarė, P.Lanževenas, M.Plankas ir kiti – viso 23 fizikai. Pranešimuose iir ilgose diskusijose buvo svarstoma to meto fizikos krizė, M.Planko ir A.Einšteino įvestų kvantų prasmė. Salvės kongresai vėliau vykdavo reguliariai kas treji metai. Posėdžiai būdavo įdomūs ir turiningi. Dalyviai gerai pažinojo vienas kitą, tam pasitarnavo ir susitikimai per kongresus. Jie čia nesijausdavo esą oficialūs savo valstybių atstovai ir atvirai, nesivaržydami reikšdavo savo nuomonę. Pranešimai ir diskusijos trukdavo po aštuonetą valandų per dieną maždaug savaitę laiko, o kadangi dalyviai gyvendavo drauge, tai ginčai nesiliaudavo ir laisvalaikiu, tik mažesnėmis grupėmis. Kongresų vadovas buvo H.A.Lorensas, vėliau jo pareigas perėmė P.Lanženevas. Kongresuose aktyviai dalyvaudavo N.Boras, A.Einšteinas, E.Rezerfordas, P.Erenfestas ir kiti autoritetai.

Todėl Einšteino yra labai svarbios specialiosios (1905 m.) ir bendrosios (1916 m.) reliatyvumo teorijos apibūdinančios reiškinius judančiose sistemose bei gravitacijos įtaką jiems, labai reikšminga ir šviesos kvantų hipotezė (Einšteino ekvivalentiškumo dėsnis); tai labai išplėtė fizikinių tyrimų galimybes. Iš specialiosios reliatyvumo teorijos seka energijos tvarumo dėsnis: erdvė ir laikas, atsiradę tik kartu su materija bei kosmosu, yra ne tik absoliutūs atskiri dydžiai, juos galima traktuoti ir kaip keturmetę erdvės – laiko sistemą. Masės bei energijos ekvivalentiškumo (lygiavertiškumo) dėsnį E, išreiškė garsiąja formule: energija E lygi masei m, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato. Jo teoriją netrukus patvirtino atomo fizika. Ji panaudota, kuriant pirmąją atominę

bombą (1945 m.). 1921 m. už kvantų teorijos veikalus gavo fizikos Nobelio premiją.

Einšteino mintys

Apie save

„ Ropodamas lenkta medžio šaka aklas vabalas nepastebi, jog nueitas kelias nebuvo tiesus. Man pasisekė pastebėti, kad vabalas to nepastebėjo“.

„Vaizduotė svarbiau už pažinimą: pažinimas ribotas, o vaizduotė aprėpia visą pasaulį, skatina pažangą, inspiruoja evoliuciją“.

„Dvylikos metų aš pradėjau susipažinti su elementariąja matematika ir buvau maloniai nustebintas, kad mąstydamas vienas, niekieno nepadedamas, galiu rasti tiesą. Aš vis labiau įsitikinau, kad netgi gamtą galima suprasti kkaip reliatyviai paprastą matematinę struktūrą“.

„Niekada nesijaudinu dėl ateities. Ji ateina pakankamai greitai“.

„Jokių ypatingų talentų neturiu. Esu tik labai smalsus“.

Apie savo šeimą

Anot Einšteino, nors jo santuoka su Mileva, kilusia iš serbų-graikų valstiečių šeimos, truko septyniolika metų, jis niekada taip ir nepažino savo žmonos. Mokslininkas prisiminė, jog vedė visų pirma „iš pareigos“, galbūt todėl, kad gimė jų pirmasis nesantuokinis vaikas. „Užgniaužęs vidinį pasipriešinimą aš ėmiausi to, kas pasirodė ne mano jėgoms“. Vesdamas Einšteinas nežinojo, kad Milevos giminės iš motinos ppusės serga paveldima psichine liga, kad ir motina, ir dukra dažnai būna prislėgtos bei įtarios. Mileva turėjo ir fizinę negalią – dėl įgimtos netaisyklingos klubo padėties viena koja buvo trumpesnė, ir šis trūkumas taip pat jai sukeldavo emocinių problemų. Neįstengusi rramiai priimti skyrybų su Einšteinu bei dažnai netaktiško jo elgesio su ja, Mileva kaupė pagiežą ir kartais trukdė Einšteinui bendrauti su sūnumis. Daugybė jiems parašytų laiškų, ypač Hansui Albertui, rodo, kad jis stengėsi išlikti artimas visą jų vaikystę ir buvo mylintis, rūpestingas tėvas. Ilgainiui jis pripažino, kad ir Mileva buvo gera motina.

„Pamatysi, koks aš pasidarau malonus ir linksmas. Visi piktumai praeity, ir aš vėl tave labai myliu! Tik dėl savo nervingumo buvau tau toks blogas aš vėl taip noriu tave pamatyti“.

„O jei galėčiau tau suteikti bent dalelę savo laimės, kad daugiau niekada nebebūtum liūdna ir prislėgta“.

„Mano žmona Mileva yra nemaloni, be jokio humoro jausmo būtybė, kuri iš gyvenimo nieko negauna. Vien būdama šalia, ji atima iš kkitų gyvenimo džiaugsmą“.

Apie savo antrąją žmoną Elsą Lowenthal

Su savo pussesere Elsa Einšteinas pradėjo bendrauti 1912 m. Tuo metu ji gyveno Berlyne, o jis su Mileva – Ciuriche. Kai 1914 m. šeima persikėlė į Berlyną, Einšteino romanas tęsėsi. Mileva netrukus grįžo į Ciurichą, tačiau jis išsiskyrė su ja tik 1919 m. Tų pačių metų birželį Einšteinas vedė Elsą, nors draugams daug metų kalbėjo, kad neketina su ja tuoktis ir net rengiasi vesti jos dukterį Ilsę.

“Dabar aš turiu žmogų, aapie kurį galiu galvoti su malonumu ir dėl kurio galiu gyventi. Mes turėsime vienas kitą – o to mums abiem taip trūko – ir suteiksime vienas kitam stabilumo bei optimizmo”.

Apie savo vaikus

Su Mileva Einšteinas turėjo du sūnus, Hansą Albertą ir Eduardą, bei dukterį Lieseri. Vedęs Elsą jis turėjo dvi įdukras, Ilsę ir Margot. Nesantuokinė Einšteino ir Milevos duktė Lieseri gimė 1902 m. sausį. Veikiausiai ji buvo atiduota įvaikinti arba mirė nuo skarlatinos; po 1903 m. rugsėjo mėnesio apie ją nėra jokios užuominos, ir Einšteinas niekada jos nebematė. Palikuonių susilaukė tik Hansas Albertas. Eduardas dvidešimties metų susirgo šizofrenija, nors iki tol buvo iš esmės sveikas jaunuolis, siekęs medicininio išsilavinimo. Eduardas visą savo gyvenimą praleido Šveicarijoje. Po 1933 m. išvykimo iš Europos vienintelis Einšteino kontaktas su šiuo sūnumi buvo per savo biografą Carlą Seeligą; jis yra sakęs Seeligui, jog vėliau Eduardui niekada neberašė, nors pats nesuprato kodėl.

“Nors aš esu čia, tu turi tėvą, kuris tave myli labiau už viską pasaulyje, nuolatos apie tave galvoja ir tavimi rūpinasi”.

“Džiaugiuosi turėdamas sūnų, kuris paveldėjo pagrindinį mano charakterio bruožą: sugebėjimą pakilti virš paprastos egzistencijos, ilgus metus aukojantis dėl neasmeniškų tikslų. Tai geriausias ir vienintelis būdas tapti nepriklausomiems nuo likomo ir kitų žmonių”.

Labiausiai EEinšteiną žavėję fizikai.

Michaelis Faraday, H.A. Lorentzas, Jamesas Clerkas Maxwellis ir Iccacas Newtonas.

Didžiausią įtaką jam darę filosofai.

Davidas Hume’as – tradicinių prielaidų ir dogmų kritika; Ernstas Machas – Newtono idėjų apie erdvę bei jo mechanikos kritika, intelektualiojo skepticizmo propagavimu; Baruchas Spinoza – savo pažiūromis į religiją; Arthuras Schopenhaueris – veikalu “Žmogus gali daryti tai, ką nori, bet negali norėti to, ko nori”.

Mėgtos knygos ir rašytoja.

Gandhio autobiografija; Johno Hersley “Varpas Adanui” ir “Siena”; Thorntono Wilderio “Mūsų miestas”, Dostojevskio, Tolstojaus, Herodoto knygos; Spinozos veikalai apie religiją. 1920 m. jis rekomendavo skaityti šias mokslo knygas: Hermanno Weylo „Laikas, erdvė ir materija“, Moritzo Schlicko „Erdvė ir laikas šiandieninėje fizikoje“ ir „Reliatyvumo principas“.

Pomėgiai.

Be muzikos ir knygų, Einšteinas mėgo buriuoti. Penkiasdešimtojo gimtadienio proga draugai jam nupirko burvaltę, kuria jis plaukiodavo Havelo upėje, kai gyvendavo vasarnamyje Kaputoje, Berlyno pietvakariuose.

Reliatyvumo teorijos supratimas.

Einšteinas neigė kada nors sakęs, kad jo teoriją gali suprasti tik dvylika žmonių pasaulyje. Jis manė, kad ji suprantama kiekvienam ją išstudijavusiam fizikui.

Garbės laipsniai.

Pirmąjį garbės laipsnį 1909 m. Einšteinui suteikė Ženevos universitetas. Be to, šį laipsnį jam suteikė Harvardo, Linkolno, Prinstono universitetai, Niujorko valstybinis universitetas Olbanyje ir Ješivos universitetai JAV; Buenos Airės universitetas Pietų Amerikoje; Briuselio, Kembridžo, Glaskovo, Lidso, Londono, Madrido, Mančesterio, Oksfordo, Rostoko, Sorbonos ir Ciuricho universitetai EEuropoje. Galėjo būti gavęs ir daugiau laipsnių, galbūt Japonijoje.

Einšteino Amerikos pilietybė.

Einšteinas 1933 m. atvyko į JAV tik su lankytojo viza. Pagal tuometinį JAV imigracijos įstatymą, leidimą tapti piliečiu galėjo išduoti tik Amerikos konsulas užsienio šalyje. Taigi 1935 m. gegužę Einšteinas nuvyko į Bermudą prašyti pilietybės. Amerikos konsulas surengė jo garbei pietus ir davė leidimą visam laikui apsigyventi JAV. Po penkerių metų, 1940 m., jis, Margot Einštein ir Helen Dukas, Trentone davę ištikimybės priesaiką, tapo Amerikos piliečiais.

Aukštesniųjų tyrinėjimų institute, Prinstone.

Instituto tikslas buvo suburti geriausius pasaulio mokslininkus ir, mokant jiems daugiau negu padorius atlyginimus, sudaryti sąlygas dirbti. Iš pradžių, 1933 m., Einšteinas gaudavo 15 000 dolerių per metus, o išėjęs į pensiją – po 5000 dolerių kasmet. Tuo metu institutas laikinai bazavosi Prinstono universiteto miestelyje, senuosiuose matematikos fakulteto pastatuose. 1940 m. jis persikėlė į savo teritoriją kaimo vietovėje netoli Prinstono. Einšteinas oficialiai išėjo iš darbo institute 1945 m., tačiau turėjo jame tarnybą iki pat mirties.

Tada instituto direktorius buvo Abrahamas Flexneris, kuris, Einšteino apmaudui, pasirodė pernelyg atsargus viršininkas.

Ilsės laiškas.

1918 m. pavasarį Einšteinas buvo nusprendęs nutraukti ryšius su Elsa, nes ketino vesti jos gražuolę dvidešimt vienerių metų dukterį Ilsę. Tų pačių metų sausį Kaizerio Vilhelmo institute Ilsė buvo pradėjusi dirbti jo sekretore. Šiuo

laikotarpiu jis užbaiginėjo ir paskutinį skyrybų su Mileva etapą.

Ši informacija viešai paskelbta tik neseniai, kai 1998 m. buvo išspausdintas aštuntasis AERR tomas. 1918 m. gegužės 22 d. laiške Georgei Nikolai Ilsė prasitarė, kad Einšteinas užsiminė apie santuoką ir ji nežinanti, kaip pasielgti šioje keblioje situacijoje. Jos motina, kurios meilės romanas su Einšteinu truko nuo 1912 m., apie tai žinojo ir buvo pasirengusi pasitraukti, jei tik nuo to priklausytų Ilsės laimė. Tačiau Ilsė nusprendė, jog ji nejaučianti Einšteinui tokios aistros, kkaip jis, atrodė, jaučia jai, – iš tiesų jai jis buvo daugiau kaip tėvas, ir Ilsė nenorėjo suartėti su juo fiziškai. Galiausiai Ilsė pasiūlymą atmetė, ir kitais metais Einšteinas vedė Elsą.

Nobelio premija.

1922 m. lapkritį žurnalo „Kaizo“ kvietimu lankydamasis Tolimuosiuose Rytuose, Šanchajuje Einšteinas gavo žinią, kad laimėjo 1921 m. Nobelio premiją – „už nuopelnus teorinei fizikai ir ypač už fotoelektrinio efekto atradimą“. Visi pinigai, apie 32000 dolerių, atiteko Milevai Marič. Taip Einšteinas ištesėjo savo pažadą pasirūpinti ja po skyrybų.

Mileva Marič – EEinšteino bendradarbė.

1901 m. kovą Einšteinas ieškojo ir nerado darbo. Jis rašė Milevai: „Tu esi ir visada man būsi šventykla, į kurią negali įžengti joks žmogus; aš žinau, kad tu myli ir supranti mane geriau už bet ką kitą. Užtikrinu, kad ččia niekas nedrįs pasakyti apie tave blogo žodžio. Koks būsiu laimingas, kai mudu pergalingai užbaigsime savo darbą apie reliatyvųjį judėjimą!

Einšteino mirtis.

Einšteinas mirė Prinstono ligoninėje 1955 m. balandžio 18 d. Jo kūnas buvo nugabentas į Prinstono Mather-Hodge laidotuvių biurą ir mirties dieną kremuotas Trentone. Pelenus lig šiol nežinomoje vietoje išbarstė du draugai – Otto Nathanas ir Paulas Oppenheinas.

Literatūra:

1. Karazija R. Fizikos mįslės. V., 1999.

2. 1000 pasaulio įžymybių. Enciklopedijos žinynas. K., 2000.

3. Iliustruota faktopedija. V., 2000.

4. Bendjebbar A. Naujausieji laikai.V., 1997.

5. Einšteino mintys. Sudarė A.Calaprice. K., 2002.