Saules sistema

Didžiausi kūnai, judantys aplink Saulę, yra planetos. Planetos skrieja

aplink Saulę, veikiamos jos traukos. Saulė kartu su planetomis, jų

palydovais ir kitais mažesniais dangaus kūnais sudaro Saulės

sistemą(heliocentrinę sistemą). Šį teiginį pirmasis įrodė 1543m. lenkų

mokslininkas Mikalojus Kupernikas.

Planetos išsidėsčiusios aplink Saulę tokia tvarka: Merkurijus,

Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas.

Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes:

• Žemės grupės planetas, prie kurių priskiriami Merkurijus, Venera,

Žemė ir Marsas;

• Didžiąsias planetas: Jupiterį, saturną, Uraną ir Neptūną.

Tolimiausia ir mažiausia planeta-Plutonas-nepriklauso nė vienaui ššių

grupių.

Saulė

Centrinis ir pats didžiausias Saulės sistemos kūnas yra Saulė.

Matuojant kosminiais mastais, tai palyginti netoli Žemės esanti

žvaigždė.

Saulė yra įkaitintas dujų rutulys, sudarytas iš 74% vandenilio,

23,7% helio ir 1,6% sunkesniųjų cheminių elementų. Saulės centre yra

šerdis, kurioje temperatūra siekia 15mln. Celsijaus laipsnių. Čia

vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu,

išskirdamas milžinišką kiekį energijos. Dėl to helio kiekis Saulės

centrinėje dalyje didėja, o vandenilio-mažėja(kas sekundę sumažėja 564

milijonais tonų). Šis procesas vyksta jau beveik 6 milijardus metų,

tačiau iki šiol išeikvota tik menka dalis SSaulės vandenilio. Jo dar

turėtų užtekti maždaug 5 milijardams metų. Žemė gauna tik vieną

dvimilijardąją dalį Saulės išspindulioutos energijos.

Saulė sudaryta iš 6 sluoksnių: šerdis, spinduliavimo sluoksnis(juo

energija pernešama į išorę spinduliais), konvekcijos sluoksnis(čia

temperatūra sparčiai krinta, todėl vyksta konvekcija), fotosfera,

chromosfera(joje dažnai vyksta dujų,elektringųjų ddalelių

prasiveržimai), vainikas.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta yra Merkurijus. Jo vardas

siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėju dievu Merkurijumi,

kurį graikai vadino Hermiu, o lietuviai- Saulės dukra Vaivora.

Merkurijaus paviršius panašus į mėnulio: labai nelygus, jame gausu

įvairaus dydžio(iki 200km)meteoritų išmuštų kraterių, pasitaiko net

4km. aukščio kalnų.

Spėjama, kad šios planetos 1800km. spindulio branduolį sudaro

geležis ir nikelis, virš jo yra silikatų mantija ir granito bei bazaltų

pluta. Prie paviršiaus atmosfera labai reta, sudaryta iš helio,

vandenilio, deguonies, neono, argono.

Merkurijaus apšviestosios pusės temperatūra siekia 290-430 C, o

neapšviestosios- -160 C. Magnetinis laukas 200-300 kartų silpnesnis už

Žemės magneytinį lauką.

Merkurijus palydovų neturi. Ten gyvybės nėra.

[pic]

Venera

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas

siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų

Afroditei. Lietuviai jją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

Venera turi apie 2800km. spindulio skystą branduolį, apie 3200km.

storio silikatų mantiją ir apie 16km. storio bazaltų plutą.

Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelį

yra maždaug vieno metro skersmens. Yra didekių(net iki 100km skersmens)

vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11km.

Venera-sausa ir karšta dykuma.

Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš angliesn dioksido(apie 96%),

azoto( 3,5%), vandens garų(apie 0,2%) ir kt. Planetos slėgis net 90

kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45-65km. aukštyje Venera

dengia du ssieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia

lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros

kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas,

kurio greitis siekia iki 100km/h.

Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“-atmosfera praleidžia

regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo

siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies

dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra. Ji palydovų neturi.

Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl

Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi

rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė.

Magnetinis

laukas labai silpnas.

[pic]

Žemė

Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė

Saulės planeta, kuroje egzistuoja gyvybė.

Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės

centre yra branduolys, dalijamas i vidinį ir išorinį. Vidinis yra

kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis-

skystas. Žemės branduolį supa silikatų mantija, slūgstanti po kietu

apvalkalu-pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai(granitas ir

bazaltai).Žemės rutulį gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Ją

sudaro 78% azoto, 21% deguonies ir tik truputis kitų dujų. Savo ruožtu

atmosfera dalijama į 3 sluoksnius: troposferą, stratosferą ir

jonosferą. Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką. Žemės sukimosi ašis

sudaro statmeniu sukimosi plokštumai, vadinamai ekliptika, 23,5 kampą

ir visą laiką nekeičia savo padėties. Aplink Žemę skrieja jos gamtinis

palydovas Mėnulis ir daugybė dirbtinių palydovų.

[pic]

Mėnulis yra artimiausias mums kosminis kūnas. Kartu tai yra

vienintelis dangaus kūnas, kkuriame pabūvojo žmonės. Pirmieji 1969m.

liepos 21d. ten nusileido JAV astronautai Nylas Armstrongas ir Edvinas

Oldrinas. O iš viso mėnulį jau yra aplankę 12 astronautų.

Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių

metrų grudėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį

užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9km.

Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -700 C iki 1300 C.

Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Mėnulis į

Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi

saulės šviesą.

Marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei

išorinė planeta. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukraŽiezdre. Rausva,

kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo

dievu Marsu.

Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į

orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi

metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu

Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra

ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų.

Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis

už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas(95%), azotas(2,5%),

argonas(1,5%), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra

Marse labai svyruoja. Vidutinė temperatūra siekia vos -60 C.

Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras.

Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 550km. aukštį.

Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas

su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių.

Didžiulis 4000 km. ilgio, 100km. pločio ir iki 6 km. gylio plutos lūžis-

Marnierio slėnis_ ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio

Marso kalno(Olimpo) aukštis siekia net 25km, o papėdės skersmuo-600km.

Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug

vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose

sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis kepurėmis.

[pic]

Jupiteris

Jupiteris-pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė 2,5

karto didesnė ūž kitų aštuonių planetų masę. Dėl greito sukimosi apie

savo ašį Jupiteris yra šiek tiek susiplojęs-pusiaujo skersmuo didesnis

už ašigalinį skersmenį.

Tankią atmosferą sudaro molekulinis vandenilis(apie 74%), helis(apie

24%), metanas, amoniakas ir kt. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse

pakaitomis eina 10porų rudų ir baltų juostų. Baltosiose dujos kyla

aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytus, rudosiose dujos leidžiasi

žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis kartais siekia net

130m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, kurių

didžiausias yra daugiau kaip prieš 300 metų pastebėta ovalinė Didžioji

Raudonoji Dėmė. Jos ilgis 25000km, o plotis 14000km. Debesų temperatūra

žema-apie -138 C. Atmosferoje nuolat blykčioja žaibai.

Jupiterio paviršius-apie 17000km storio skysto molekulinio

vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44000km storio metalinis

vandenilis ie 10000km spindulio branduolys, sudarytas iš

silikatų,

susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Temperatūra centre

turėtų būti apie 25000 C.

Planeta yra stiprus radijo bangų šaltinis. Jos magnetinis laukas 20

kartų stipresnis negu Žemės.

Sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, dėl to ten beveik

nesikeičia metų laikai.

Aplink Jupiterį iš Žemės nematomas ledo gabalėlių ir dulkių žiedas,

kuris kartu su 16 palydovų juosia šią planetą. Trys jos palydovai-

Ija,Ganimedas ir Kalista-didesni už mūsiškį Mėnulį, tik Europa mažesnė.

[pic]

Saturnas

Saturnas pagal dydį yra antroji planeta. Daug kuo panašus į Jupiterį:

panaši vidinė ssandara, greitas sukimasis apie ašį, nedidelis

tankis(mažiausias iš visų planetų), dėl greito sukimosi susiplojęs.

Atmosfera, kurios storis 300km, o temperatūra -178 C, sudaryta

daugiausia iš molekulinio vandenilio, helio, metano ir amoniako. Joje

ties pusiauju visą laiką iš vakarų į rytus pučia stiprus vėjas(net iki

500m/s). Tai tikra audra, kurią lydi dažni žaibai.

Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Po storu

debesų sluoksniu čia prasideda skystas 32000km storio molekulinio

vandenilio ir helio sluoksnis. Dar giliau yra 12000km storio

metališkojo vandenilio sluoksnis, o po juo-16000km spindulio

branduolys, sudarytas iš ssilikatų bei vandens, metano ir amoniako ledų.

Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20000 C.

Įdomiausias Saturno elementas- pusiaujo plokštumoje planetą

juosiantys žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš

daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja

tarsi maži mėnuliukai. Bendras žiedų pplotis siekia daugiau kaip

400000km, o storis-vos 1km.

Saturnas turi 18 gamtinių palydovų. Didžiausias jų-Titanas-dydžiu

nenusileidžia Merkurijui. Tai vienintelis Saulės sistemos planetų

palydovas, turįs 250km storio atmosferą, sudarytą daugiausia iš azoto.

Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų stipresnis už Žemės

magnetinį lauką.

[pic]

Uranas

Uranas- septintoji saulės sistemos planeta. Tai pirmoji 1781m.

teleskopu Viljamo Heršelio atsrasta planeta.

Uraną dengia šalta(apie -210 C) ir nepaprastai

stora(11000km)atmosfera, sudaryta iš vandenilio, helio bei

plaukiojančių sušalusio metano ir amoniako debesų. Po ja yra 8000km

gylio vandens, metano ir amoniako sluoksnis, o planetos centre-Žemės

dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, amoniako ie

metano ledų. Jo temperatūra siekia apie 11000 C.

Uranas turi 11 plonų, tik1977-1978m. atrastų žiedų, kurių bendras

plotis sudaro 9000km, o storis- 5-15km. Aplink Uraną skrieja 17

palydovų.

Planeta turi magnetinį lauką.

Viena įdomiausių Urano įįpatybių yra ta, kad jo sukimosi ašis beveik

guli orbitos plokštumoje. Taigi planeta tarsi rieda savo orbita

gulėdama ant šono: pusę ilgų metų atsukusi į Saulę vieną ašigalį, kitą

pusę Urano metų-kitą ašigalį. Atitinkamai atsisuka ir planetos

pusrutuliai.

[pic]

Neptūnas

Neptūnas aštuntoji, plika akimi nematoma Saulės sistemos planeta.

Šią planetą atrado 1846m. vokiečių astronomas Johamas Galė.

Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio, helio ir

metano atmosfera, kurioje plaukioja amoniako ir vandens kristalų

debesys. Neptūne pučia patys stipriausi iš visų Saulės sistemos planetų

vėjai. Protarpiais jų greitis siekia net 5500-700m/s. Pietiniame

planetos pusrutulyje gerai matyti Didžioji Raudonoji Dėmė sulig Žemė.

Neptūno paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano

vandenynas, kurio temperatūra vos -214 C. Giliau yra apie 3500 km

storio vandens, amoniako ir metano ledo sluoksnis, o centre – apie

20500 km spindulio to paties ledo ir silikatų branduolys.

Planeta turi penkis iš žemės nematomus žiedus ir silpną magnetinį

lauką.

Aplink Neptūną skrieja 8 palydovai.Du iš jų , Tritonas ir Nereidė,

įžiūrimi pro teleskopą , kitus atrado automatinė kosminė stotis

„Vojadžeris“.

[pic]

Plutonas

Plutonas- devintoji, tolimiausioji ir mažiausioji Saulės sistemos

planeta. 1930m. ją fotografiniu būdu atrado JAV astronomas Klaidas

Tombas. Apie šią planetą žinoma nedaug, mat šios tolimos planetos kol

kas dar nepasiekė jokia automatinė tarpplanetinė stotis.

Plutonas savo sandara skiriasi nuo didžiųjų planetų. Turi retą azoto

ir metano atmosferą. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano

ledas, kurio temperatūra -235 C.

Plutonas turi vieną palyginti didelį palydovą Charoną, atrastą 1978

metais. Jis yra vos du kartus mažesnis už Plutoną. Manoma, kad

praeityje Plutonas ir jo palydovas buvę Neptūno palydovai, tačiau

vėliau ištrūkę iš Neptūno gravitacijos lauko. Plutonas tapo

savarankiška planeta.

[pic]