Edukologija

1. EDUKOLOGIJA – ŽMOGAUS UGDYMO MOKSLAS. PAGRINDINĖS EDUKOLOGIJOS SĄVOKOS.

UGDYMO SAMPRATA, APIBRĖŽTIS IR FUNKCIJOS. EDUKOLOGIJOS RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS.

Pradedant edukologijos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais. Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos – vaikas ir aigen – vesti. Graikų kalboje paidagogike – ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a. Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti – mokslu apie jaunosios kartos ugdymą. Klestint mokslui, pastebėta, kad žmogų reikia uugdyti visą gyvenimą, todėl pedagogiką imta vadinti mokslu apie žmogaus ugdymą. Šiandien labai paplitęs žmogaus ugdymo terminas- edukologija. Žodis edukologija sudarytas iš lotynų kalbos žodžio „educare“ – išvesti į kitą vietą, aukštyn; „educatio“ – auklėjimas, ugdymas ir graikų kalbos žodžio „logos“ – mokslas, mintis, žodis. XX a. suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį. 1965m. liepos mėn. Vyriausioje UNESCO būstinėje susirinkę ekspertai priėjo išvadą, kad šiuolaikinė mokslo, technikos ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą darbingą gyvenimą ( pranc. – „„permanent“; angl. – „lifelong education“). Taigi pedagogikos terminas tapo nebetinkamas permanentiniam žmogaus ugdymui vadinti. Permanentinis ugdymas tapo filosofinė kategorija, nusakanti būtinumą nepaliaujamai ugdyti žmogų per visą gyvenimą. Edukologijos objektu laikomas visų amžiaus tarpsnių žmogus. Edukologijos mokslo dalykas – ugdymas. Taigi eedukologija yra žmogaus ugdymo mokslas. Pedagogija – ugdymo praktika. T.y. pats ugdomasis darbas, kuriuo naujosios kartos yra ruošiamos gyvenimo reikalams. Gali būti gerų mokytojų ir neturinčių teorinio išsilavinimo pedagogikos srityje, kai tuo pačiu laiku moksliškai pasiruošę pedagogai praktikoje pasirodo kartais menkais mokytojais. Pedagogika ir Pedagogija – abi turi turėti tarpusavio ryšį.

2. EDUKOLOGIJOS MOKSLŲ SISTEMA

E

D

U

K

O

L

O

G

I

J

A PEDAGOGIKA Teorinė

Šeimos(familistika)

Ikimokyklinė

Mokyklinė

Istorinė

Lyginamoji

Ugdymo technologijos(metodikos)

Specialiosios pedagogikos

SOCIALINĖ EDUKOLOGIJA Jaunimo

Suaugusiųjų

Bendruomenės

Vietovės aplinkos

KULTŪROS EDUKOLOGIJA Žiniasklaida

Bibliotekinė

Etnologinė

Religinė

Meno institucijų

SUBKULTŪROS(šalia) EDUKOLOGIJA Delikventinė( teisių pažeidėjai)

Penitenciarinė(atgailos, pataisos)

ŠVIETIMO EDUKOLOGIJA Mokyklos vadyba(mokyklotyra)

Kitų ugdymo institucijų ir apskritai švietimo vadyba

Sąvokos ir jų vartojimas

Žmogus per visą savo gyvenimą keičiasi: auga, bręsta, sensta – kinta jo fizinė sandara, psichika – požiūris į pasaulį, savęs suvokimas, socialinis – visuomeniškas. Taigi kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai, vykstantys žmoguje vadiname vystymusi. Žmogaus vvystymasis prasideda gemalinėje ląstelėje, o gimus tęsiasi visą gyvenimą. Vystymasis yra dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas kitimo procesas

Kas yra ugdymas? Kokia jo esmė?

Vieni autoriai teigia, kad ugdymas yra „įtakos į žmogų procesas“, “ vyresniosios kartos veikimas į augančiąją“. „Vienų žmonių į kitus veikimą, pasireiškiantį jų bendradarbiavimą“ (A.Gučas) ir kt.

Ugdymas – atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas – trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.

Ugdymas kaip sąveika

Ryškiai matyti J.Vabalo- Gudaičio ppedagoginiuose darbuose. Jis akcentuoja, kad „pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką“. Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu – turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu.

Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta:

• orientuotis pasaulyje;

• bendrauti;

• dirbti.

Ugdymas kaip bendravimas

Žmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla (pažintine, praktine) ir bendravimu. Žodinis ir nežodinis bendravimas (žmonių komunikacija) vyksta keičiantis informacija, patirtimi.

Bendravimas neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja vienakrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.

Ugdymas kaip veikla

Nuo seno ugdymas suprantamas kaip konkretus visų ugdytojų (tėvų , mokytojų ,auklėtojų) darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus. Šiuo metu daugelis autorius pabrėžia, kad ugdymas – bendra mokytojų ir mokinių veikla. Taigi ugdymas – dvipusis procesas: ugdytojų ir ugdytinių lygiagretė, nors ir skirtinga, veikla.

Ugdymas kaip valdymas

Šiuolaikinių pedagogų akys vis labiau krypsta į kibernetiką – įvairių sistemų valdymo procesų mokslą, į jos pritaikymą ugdymo praktikai, programuotam ir kompiuteriniam mokymui. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas – valdančioji, ugdytinis – valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja.

Valdymas – edukologinio vadovavimo šerdis. Vadovavimui reikia tturinio – vertybinio signalo, siunčiančio į valdomąją sistemą. Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus ,idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis – kultūros vertybės. Vadovavimas žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija.

Pereinant prie kitų sąvokų aiškinimo reikėtų jas suskirstyti į dvi grupes; sąvokos, kurios būdingos ugdytinio veikloje – saviugda, savišvieta ir saviaukla, o ugdytojo veikloje – auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Šios visos sąvokos yra vadinamos – ugdymo funkcijomis.

SAVIUGDA – aprėpia dvi – savišvietos ir saviauklos sąvokas.

SAVIŠVIETA -savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių mokėjimų ir įgūdžių. Šiabdien, gyvenant sparčiai besivystančiame ir nuolat kintančiame informacijos laikotarpyje, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis.

SAVIAUKLA – tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.

Ugdymo sąvokos ugdytojo veikloje

AUGINIMAS- šeimos, vaikų darželio, mokyklos veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas, pamokymai. Auginimas nenutrūksta žmogui subrendus.

ŠVIETIMAS – (bendras, profesinis, religinis, kultūrinis, politinis, ekologinis ir kt.)žmogaus socialinės patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. Istoriškai susiklostė dvi švietimo formos: mokyklinis ir visuomeninis.

Mokyklinis – mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla, teikianti augančiai kartai išsimokslinimą iir išsilavinimą.

Visuomeninį švietimą plėtoja ir vykdo kultūros įstaigos, masinės komunikacijos priemonės(radijas, televizija, spauda, internetas), bažnyčia, menas. Visuomenė šviečiama įvairiais būdais- per pamokas, užklasinę veiklą, paskaitas, renginius, parodas, pamokslus. Bet efektyviausias būdas – mokymas.

MOKYMAS- sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika.

Organizuotumu, kryptingumu, planingumu bei sistemingumu mokymas ir skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.

MOKSLINIMAS – švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgudimas.

LAVINIMAS -žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami, siekiame, kad žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, jausmus, valią, charakterį.

AUKLĖJIMAS – skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Auklėdami laviname protą, jausmus, valią, charakterį. Auklėjimą papildo saviaukla.

FORMAVIMAS – ugdymo siekis suteikti asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę. Formavimo sąvoka įprasmina auginimo, švietimo, mokymo, mokslinimo, lavinimo bei auklėjimo procesą ir tikslus, kuriuos sau kelia ugdytojas.

UGDYMO SĄVOKOS, FUNKCIJOS IR JŲ SRITYS

Ugdymo sąvokos Sąvokų funkcijos Funkcijų sritys

ŠVIETIMAS • Ugdymo organizavimas;

• Informacija; – institucijos;

– turinys, metodai ir formos;

– mokslinė;

– techninė;

– ideologinė;

– etinė – estetinė;

MOKYMAS • Mokslinės žinios ir pažiūros;

• Mokėjimai ir įgūdžiai; – episteminės;

– technologinės;

– vertinamosios;

– intelektiniai;

– praktiniai;

LAVINIMAS • Psichinės jėgos;

• Fizinės jėgos;

• Praktinės jėgos; – pažintinės;

– emocinės -valios;

– gebėjimai;

– sveikata

– kūno kultūra;

– operacinės;

– organizacinės;

AUKLĖJIMAS • Asmenybės kryptingumas;

• Asmenybės charakteris; – interesai;

– vertybinės orientacijos;

– santykiai su aplinka;

– santykiai su veikla;

– santykiai su savimi;

FORMAVIMAS • Veiklos savybės;

• Santykių savybės – reprodukcinės;

– produkcinės;

– idėjinės- politinės;

– dorovinės;

– ekonominės;

– ekologinės.

• Teorinė pedagogika – nagrinėja ugdymo dėsningumus, sprendžia pedagogikos metodologijos problemas(didaktika, hodegetika);

• Šeimos pedagogika – tirianti

ugdymą šeimoje;

• Ikimokyklinė – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą;

• Mokyklinė – sprendžia mokyklinio ugdymo problemas (dvi kryptys: bendrojo ir profesinio lavinimo pedagogikos);

• Istorinė – pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorinę raidą;

• Lyginamoji – lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką;

• Ugdymo technologijos – tyrinėja specifines mokymo dalykų metodikų problemas;

• Specialiosios pedagogikos – tai kurčiųjų(surdopedagogika), aklųjų(tiflopedagogika), protiškai atsilikusiųjų(oligofrenopedagogika), kalbos sutrikimų(logopedija). Rengia specialias programas.

Kitos edukologijos mokslo šakos ir jų atšakos tebesiformuoja; Lietuvoje jau yra padėti socialinės ir kultūros edukologijos pagrindai.

3. EDUKOLOGIJOS RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS

Edukologija – žmogaus uugdymo mokslas. Todėl žmogų tyrinėja įvairūs mokslai. Kokie gi mokslai artimiausi?

Glaudūs ryšiai sieja su filosofija( gr. phileo- myliu ir sophia – išmintis) iš kurio ji ir kilusi. Vienoks ar kitoks filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą. Skirtingos pedagogikos kryptys (humanistinė, pragmatinė, neotomistinė, egzistencialistinė) pagrįstos skirtingomis filosofijomis. Tai atitinkamos pedagogikos krypties metodologiniu pagrindu.

Edukologija susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos – valdžia remiasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje – politikoje( gr. politike – valstybės vvaldymo menas). Valdžios palaikoma ugdymo kryptis vadovaujasi tos valdžios politinėmis nuostatomis (konstitucija, švietimo koncepcija).

Norint ugdyti būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją.

Glaudžiai susijusi su psichologija (gr. psyche -siela, logos -mokslas)- mokymo apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

Svarbus edukologijos ryšys su logika ((mokslu apie taisyklingą žmogaus mąstymą): siekdami lavinti žmogaus protą, turime suprasti mąstymo dėsningumus.

Edukologija naudojasi sociologijos( mokslas apie visuomeninių sistemų vystymosi ir funkcionavimo dėsningumus) ir socalinės psichologijos (mokslas apie žmonių grupių ir individų elgsenos grupėse faktus bei dėsnius) duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomą žmogų kaip visuomenės narį.

Bandoma naudotis kibernetika (gr. kybernetike -valdymo menas, techniniai pasiekimai).

Atsiranda pedagogikos ryšiai su antropologija(gr. antropos -žmogus, logos -mokslas), informatika bei vadybos mokslu.

Literatūra

1. Jakavičius V. Mokyklos pedagogika.K.: Šviesa, 1996, psl.5 -17.

2. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. K.: Technologija“, 1993, psl.8 -14.

3. Jovaiša L. Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. K.: Šviesa, 1987, psl.7- 15.

4. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. K., 1998, psl.8 -12 ir 138- 141.

5. Šalkauskis St. Rinktiniai raštai/ Pedagoginės studijos I knyga, V.: Leidybos centras, 1992, psl.2 – 8.

4. UGDYMO MOKSLO KKILMĖ IR RAIDA

Pirmosios pedagogikos teorijos(VI – IV a.p.m.e.)

Pirmosios ugdymo užuomazgos siejamos su religija (Pitagoras), su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Sokratas, Platonas, Aristotelis);

Viduramžiai

Ugdymas pagrįstas Šventuoju Raštu. XIII a. šv. Tomas Akvinietis

sukuria vieningą teologinę sistemą dvasininkams rengti.

Renesansas

C.Vives (1492-1540). Parašytame veikale “ De disciplinis’

– ugdymo tikslas keliamas – tobulinti žmogų;

– mokymo tikslas – skatinti jaunimą būti išmintingesniais ir geresniais;

– auklėjimo tikslas – pamaldumas.

XVII a. ugdymo mokslo sistema

Jano Amonso Komenskio (1592-1670) parengta knyga – „Didžioji didaktika“(1632)

– Renė Dekartas (1596-1695) didelį dėmesį kreipė pažinimui; <

– anglų švietėjas Džonas Lokas (1632-1704), kuris paneigė vaiko įgimtumą. Jis teigė, kad vaikas gimsta „švari lenta“(tabula rasa) ir viską pasiima aplinkoje per pojūčius.

XVIII a. ugdymo plėtotė

Šiame laikotarpyje išryškėjo trys reikšmingos asmenybės: Ž.Ž. Ruso,I. Kantas, J.Pestalocis.

Ž.Ž. Ruso sukūrė natūraliąją laisvojo auklėjimo teoriją. “ Emilis, arba „Apie auklėjimą“(1764) nusako svarbiausius veiksnius:

• gamta;

• žmonių aplinka ir santykių su jais situacijos;

• daiktai.

– Imanuelio Kanto veikla;

XIX a. ugdymas

J.F. Herbartas. Jis pedagoginę sistemą grindžia ontologija (būties teorija), etika ir bendražmogiškomis vertybėmis.

mokymo proceso suskirstymas į etapus:

1) aiškumo;

2) asociacijos;

3) sistemos;

4) metodo (naujų žinių pritaikymo);

Auklėjimo teorijoje jis vadovaujasi I. Kanto pažiūromis: drausminimas, dorovinių sąvokų mokymas, religingumo ugdymas.

Kitas taip pat reikšmingas pedagogikos mokslui švietėjas A. Dystervėgas, kuris susistemino J.H.Pestalocio pedagoginį palikimą.

XIX a. pagyvėjo lietuvių pedagoginė mintis: periodinėje spaudoje, atskiruose leidiniuose gvildenamos I.Kanto, J.H.Pestalocio, J.F.Herbarto, A.Dystervėgo, K.Ušinskio, L.Tolstojaus pedagoginės idėjos. Šis amžius pedagoginio mokslo raisai svarbus dar tuo, kad pradeda formuotis nauja problema – suaugusiųjų ugdymas, nes auganti civilizacija pareikalavo raštingų ir kvalifikuotų darbuotojų. Ši mokslo šaka pavadinama andragogika. Pedagogikos mokslininkai andragogiką įtraukė į jaunuomenės ugdymo sistemą – pedagogiką, o pastaroji iš vaikų ugdymo mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją.

Naudota literatūra

1. Jovaiša L. Edukologijos įvadas.Kaunas „Technologija“ 1993, psl. 16-24.

FILOSOFINĖS KRYPTIES

NEOTOMISTINĖ P.

Ugdymo tikslas:

• aktyvus katalikas;

Žymesni atstovai:

• T.Akvinietis, S.Šalkauskis

NEOPOZITYVISTINĖ P.

Ugdymo tikslas:

• besiremiantis klasikiniu pozityvizmu;

• priimantis tiktai ttiesą, kurią skelbia tikslieji mokslai;

• remiasi tik empiriniu tikrovės pagrindu.

• inovacijų taikymas.

Žymesni atstovai:

J.Vabalas -Gudaitis

PRAGMATINĖ P.

Ugdymo tikslas:

• praktinė naudos filosofija grindžiamas ugdymo mokslas;

• teisinga yra tai, kas naudinga.

Žymesni atstovai:

JAV pedagogas D.Dewey.

SOCIALINĖ P.

• dėmesio centras – socialiai aktyvus asmuo;

KULTŪROS PEDAGOGIKA

• objektyvių vertybių kūryba ir jų perėmimas;

• tobulinti visuomenės gyvenimą;

• plėtoti socialinio gyvenimo dorybes (tyrumą, toleranciją, veiklumą ir tiesą)

TARYBINĖ (SOVIETINĖ) PEDAGOGIKA

• grindžiama komunistinė doktrina;

• dialektinis materializmas ir ateizmas;

• gyventi totalitarinio socializmo sąlygomis;

• pedagogikos mokslas ideologizuotas ir politizuotas.

XX a. PSICHOLOGINĖS KRYPTIES PEDAGOGIKA

BIOPSICHINĖ PEDAGOGIKA

• biologinių ir materialinių poreikių tenkinimas, pasiremiant fizine jėga , gyvenimo išmintimi, o ne mokslu;

• sudaryti sąlygas natūraliam vaiko aktyvumui, kad jis galėtų realizuoti savo interesus;

• natūralistinė ugdymo teorija (žmogaus gyvenimui parengimas);

• sudaryti sąlygas laisvam vaiko vystymuisi;

• ugdymas, paremtas biologine vaiko prigimtimi, jos kruopščiu tyrinėjimu, pažinimu;

„NAUJOSIOS MOKYKLOS“ PEDAGOGIKA

• „Naujoji mokykla“- užtikrinti vaiko individualų psichinį ir socialinį – demokratinį vystymąsi: ugdyti bendrą grupėje iniciatyvą, kritišką mintį ir tikrą solidarumą;

• mokykla turi tapti miniatiūrine visuomene, autonomiškai ir demokratiškai tvarkančia savo reikalus;

• mokyklinės bendruomenės kūrimas, kurią sudaro tėvai, mokiniai, mokytojai, tarsi viena šeima;

• individualizuoti mokymą pagal vaikų gebėjimus ir charakterį.

DARBO MOKYKLA

• mokyklose imta mokyti rankų darbo, susieto su amatais, įgūdžių, reikalingų būsimam profesiniam fiziniam darbui;

• darbo turinį sieja su lavinimu, nes manoma, kad svarbu doroviniu ir socialiniu požiūriu;

• kuriamos mokyklų dirbtuvės, formuojasi skirtingos pažiūros – orientuojama į profesinį supratimą ir įgudimą.

EKSPERIMENTINĖ PEDAGOGIKA

• pradėta eksperimentais tyrinėti vvaikus (atsiranda paidologija);

• natūraliais eksperimentais grindžiamos įvairios mokyklų reformos, plačiai taikomi didaktiniai ir psichologiniai testai;

• sukurta elgesio psichologija (eksperimentuojama su gyvūnais), kurią sudaro: a)psichinė reakcija į išorinius poveikius;

b) ta pati situacija, veikianti į tą patį individą, sukelia tokį patį atsaką;

c) asociaciniai ryšiai galvos smegenyse parengia skirtingą reakciją į situacijos poveikius.

ASMENYBĖS PSICHOLOGIJA

• tyrinėjamas intelektas, asmenybės esmė, santykis su aplinka;

• asmuo aplinkoje vidinių ir išorinių galių dėka gali išsiugdyti veiksmingą „aš“

• savęs pažinimas, asmenybės laisvės ugdymas;

ŠIUOLAIKINĖ HUMANISTINĖ PEDAGOGIKA

• remiasi humanistinėmis nuostatomis;

• orientuotis į žmogaus prigimtį;

• pedagogo konsultanto pareiga, padėti jaunimui ir subrendusiems žmoniems susidūrusiais su sunkumais;

• sugebėti rasti vidinės problemos esmę ir jų priežastis;

• padėti žmogui sukurti adekvačią asmenybę, optimaliai funkcionuoti darbe ar kitur.

PSICHOANALITINĖ PEDAGOGIKA

• pagalba psichiniams ligoniams;

• pagrindinis ugdytinio vystymosi veiksnys yra pasąmonė, kurios gelmėse glūdi biologiniai potraukiai(lytiniai);

• potraukių neįmanoma pakeisti, bet ugdyti, nukreipiant į kitokį aktyvumą( šis procesas vadinamas sublimacija – mokymas ir auklėjimas ir yra sublimacijos procesas;

• rengti savianalizės procesus, kuriuose auklėtinis išsisakytų intymius pergyvenimus;

XX a. RELIGINĖS KRYPTIES PEDAGOGIKA

FRIDRICHAS VILHELMAS FERSTERIS(1869-1966)

• Svarbiausia problema – dorovinis auklėjimas. Religinis auklėjimas padeda kurti dvasingumą, kuris teikia žmogui kilnesnį gyvenimą, gebėjimą aukotis bendram labui, o tam pakanka tikros meilės, kurios moko krikščionybė;

• Pasisakoma prieš laisvąjį auklėjimą, perdėtą optimizmą, žavėjimąsi perdėta žmogaus prigimtimi, prieš pesimistus, griežtai kritikuoja amerikoniškąjį pedagoginį individualizmą, vokiškąjį racionalizmą.

ŽAKAS MARITENAS (1882-1973)

Šeimoje išauklėtas protestantizmo dvasia, o

nuo 1905m. tapo kataliku.

• jo pagrindas – integralinis humanizmas, apimantis asmenybės ir bendražmogiškąją kultūrą, grindžiamą žmogaus teisėmis, jo dvasiniais poreikiais.

5. UGDYMO TIKSLO PROBLEMA PEDAGOGIKOJE. UGDYMO UŽDAVINIAI.

Besimokantieji įgys supratimą apie ugdymo tikslus bei uždavinius

Tikslas yra – mąstymu suformuluotas idealas, siekiant atliekami tam tikri veiksmai, organizuojama savo ir kitų veikla.

Tikslo sampratos

• Siekiamoji priežasti ir siekiamoji gėrybė (S.Šalkauskis);

• Ugdytojo ir ugdytinių galutinis rezultatas (L.Jovaiša);

Ugdymo tikslus lemiantys veiksniai

OBJEKTYVŪS (visuomenės išsivystymas, civilizacijos lygis)

• Pirmykštės bendruomenės;

• Senosios kultūros šalyse:

– Buda – ugdyti tobulą žmogų ( teisingos žinios, teisingos žmogaus nuostatos, tteisingas kalbėjimas, teisinga veikla, teisingas gyvenimas, teisingos pastangos, teisingas dėmesys, teisinga meditacija);

– Kinijoje, Konfucijaus tikslas – išugdyti kilnų vyrą;

– Spartoje – išugdyti fiziškai stiprius karius;

– Atėnuose – parengti valstybės pilietį, neabejingą menui, muzikai;

• Feodalinėje visuomenėje (išugdyti gerą riterį, paklusnumas bažnytinei visuomenei);

• Viduramžiais (XII – XIII a.) luominis visuomenės suskirstymas (kiekvienas luomas turėjo ugdymo tikslus);

• Renesanso epochoje – ugdyti harmoningą asmenybę;

SUBJEKTYVŪS VEIKSNIAI

IDEALIZMAS (Platonas) – plėtoti tai, ką yra sukaupusi siela, padėti jai atsiskleisti tiesai, gėriui, grožiui;

NEOTOMIZMAS –parengti žmogų ne tik gamtiniam, bet antgamtiniam, pomirtiniam gyvenimui (katalikybės filosofija TT.Akvinietis).

MATERIALIZMAS – ugdymo koncepcijos pagrindą sudaro teiginys apie paties individo aktyvios veiklos būtinumą, nes keisdamas aplinką keičiasi ir pats asmuo.

AKSIOLOGIJA – nagrinėja vertybių prigimtį, jų vietą realybėje ( Visos materialiojo ir dvasinio pasaulio apraiškos, visi natūros ir kultūros objektai yra vvertybės).

VISYBINIS POŽIŪRIS – paruošti žmogų socialiai vertingam gyvenimui.

Ugdyti kūrybingą, produktyvią asmenybę, sudaryti sąlygas žinių, įgūdžių ir dvasinių vertybių, intelektinių ir praktinių žmogaus galių plėtotei (Ž.Jackūnas).

Praktinė užduotis

Siekiai – tikslai – uždaviniai

Galima ką nors daryti iš įpročio, todėl, kad kiti taip daro, reaguojant į susikloščiusią padėtį. Bet, jei mes bandome atsakyti sau: “Ko aš iš tikrųjų noriu?”, tai atsakymas į šį klausimą parodys siekį. Jei bandysime įvardinti konkretų veiklos rezultatą, kurį norėtume pasiekti – išryškėja tikslas. Veiksmai, kuriuos turėsime suplanuoti ir atlikti, siekdami tikslo, padės suformuluoti uždavinius.

1 užduotis

Trys mūrininkai dirbo plyname lauke. Keliu ėjo žmogus. Jis priėjo prie dirbančiųjų ir vieno iš jų paklausė: “Ką tu čia veiki?”. Šis atsakė: “Dedu plytą prie plytos ir jas sujungiu skiediniu”. Tada praeivis to paties ppaklausė antrojo. “Uždirbu šeimai duoną”, atsakė šis. Paskui žmogus paklausė trečiojo mūrininko, ką šis beveikiantis. “Statau šventovę, – atsakė jis. Tai bus labai graži ir didelė šventovė. Matai kokią tvorą mūrijame?”

• Kuo mūrininkų atsakymai panašūs ir kuo skiriasi?

• Kuris iš jų kalbėjo apie:

tikslus…

siekius..

uždavinius…

2 užduotis

Pagalvokite, dėl ko atėjote į šį kursą?——————– ————————————————————————————————————————————————————————————–

3 užduotis

Kodėl pasirinkote šią profesiją?—————————————————————————————————————————————————————————————————————–

4 užduotis

Kada yra naudinga žinoti savo siekius?——————————————————————————————————————————————————————————————————–

Dėl ko reikėtų nustatyti savo tikslus?————————————————————————————————————————————————————————————————————

Kokia iš to nauda?—————————————————————————————————-

Kas gali nutikti, kai vengiame kalbėti ir galvoti apie siekius, tikslus iir uždavinius?—————————————————————————————————————————————————-

5 užduotis

Suformuluokite išvadas

1.————————————————————————————————————————

2.————————————————————————————————————————

3.————————————————————————————————————————

Literatūra

2. Jovaiša L. Edukologijos įvadas.Kaunas „Technologija“ 1993, psl. 16-24.

6. EDUKOLOGINIŲ TYRIMŲ METODAI

MOKSLO SAMPRATA

Požiūris:

• institucija(skirtingos profesijos);

• pažinimo būdas;

• žinių kaupimo priemonė;

Pagal tyrimų pobūdį mokslas skirstomas:

– fundamentaliuosius (teorinės mokslo problemos);

– taikomuosius (praktiškai pritaikyti fundament. t. rezultatus)

MOKSLO SRITYS:

• GAMTOS M. (astronomija, chemija, biologija);

• HUMANITARINIAI M. (architektūra, filosofija, istorija, kalbotyra);

• MATEMATIKOS M. (matematika, statistika, logika, informatika);

• MEDICINOS M. (medicina, farmacija, stomatologija);

• SOCIALINIAI M. (edukologija, ekonomika, psichologija);

• TECHNIKOS M. (inžinerija);

• TEOLOGIJOS M.

Pažinimas – žmogaus minties santykis su tikrove, kurį tyrinėja GNOSEOLOGIJA.

Pažinimo proceso elementai:

SUBJEKTAS OBJEKTAS

(santykis tarp jų) (į nukreipta: ugdymas ir kt.)

(kas vykdo pažinimą)

Pažinimo lygiai:

• Empirinis( susijęs su pojūčiais, vaizdiniais);

• Teorinis( susijęs su mąstymu);

PEDAGOGIKOS MOKSLO OBJEKTAS -UGDYMO PROCESAS

Tiria:

• pedagogų veiklą;

• pedagoginį prasmingumą;

• fiksuoja ugdytinių vystymosi pokyčius;

• formuluoja pedagoginės veiklos tobulinimąsi;

Edukologijos tyrimų esmė – ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas

Metodas (gr. methodos- tyrinėjimas, tyrimo kelias) turi daug reikšmių. Moksle metodas apibūdinamas kaip pažinimo būdas, gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių tyrimo būdas, teorinio tyrinėjimo būdas.

Skirstomi:

4. mokslinių tyrimų projektavimo metodus;

5. pirminės pedagoginės informacijos rinkimo metodai;

6. duomenų vertinimo ir panaudojimo metodai;

7. rezultatų apdorojimo ir įdiegimo metodai;

1. Projektavimo metodai yra šie:

– problemos iškėlimas, hipotezės formulavimas, planavimas, mokslinio tyrimo organizavimas.

Problema – tai kažkas, kam apibrėžtoje srityje trūksta atsakymo, sprendimo. Pateikiamas problemos teorinės analizės išdavoje rastas prieštaravimas. Darbas orientuojamas į šios problemos sprendimą. Problemos formuluotė -tai:

– vienas arba keletas klausimų į kuriuos norima atsakyti;

– vienas arba keletas susijusiu pasakymų, kuriuos norima apibūdinti, aptarti, kklasifikuoti, išanalizuoti, interpretuoti, polemizuoti, pateikti argumentų už ar prieš, susieti, integruoti, įvertinti;

– tezė, kurią norima pagrįsti;

Hipotezė. Tai teiginys apie tai, kad tarp kintamųjų a ir b esama ryšio, kuris gali būti teigiamas arba neigiamas. Įvardijus vieną ar kelias hipotezes, darbo eigoje ieškoma medžiagos ir duomenų padedančių jas patvirtinti arba paneigti. Formuluojama aiškiai, parodant laukiamų rezultatų ryšio tipą- priežastinį ar koreliacinį- ir kryptį- teigiamą ar neigiamą. Taigi hipotezė gali teigti, kad vienas kintamasis yra kito priežastis arba kad du kintamieji koreliuoja tarpusavyje. Jei tikimasi koreliuojančio ryšio, tai jis gali būti teigiamas (x didėja, y didėja) arba neigiamas (x didėja, y mažėja). Išvadose reikia pripažinti hipotezės pasitvirtinimą arba nepasitvirtinimą.

Aktualumą apibūdina mokslininkų tyrimai, praktikos tobulinimas, pedagogikos mokslo plėtojimas. Būtina plačiai ir nuosekliai išstudijuoti turimą literatūrą apie reikiamą mokslinę problemą, stebėti, tirti praktikos būklę ir kt.

Mokslinė problema turi pasižymėti naujumu. Naujumas nustatomas pagal tyrimo rezultatus (naują požiūrį, metodą, hipotezę, reiškinių klasifikaciją, sistemą, mokymo turinį ir kt.). Tyrimo rezultatų naujumą galima nustatyti tada, kai išsiaiškinama jų vieta ankstesnių tyrimų visumoje.

Tyrimo objektas – apibrėžiamas atsižvelgiant įvardytą problemą. Gali būti institucijos veikla ar ugdymo proceso elementai. Konkretus žmogus neturėtų būti tyrimo objektu, tačiau objektu gali būti veiklos proceso dalyvių sąveika. Pavyzdžiai:

* Informacinių technologijų naudojimas mokymo/si pprocese.

* Moksleivių pasiekimų įvertinimo būdai ir jų fiksavimo galimybės.

Tyrimo tikslas turi atitikti temos pavadinimą ir ją aprėpti. Jis formuluojamas glaustai, paprastai vienu sakiniu. Tyrimo tikslo formuluotėse gali būti naudojami tokie raktiniai žodžiai: atskleisti, teoriškai ir empiriškai pagrįsti, identifikuoti, nustatyti, sudaryti (modelį, planą), įvertinti, išspręsti, suprojektuoti, parengti, patikrinti, Pavyzdžiai:

* Nustatyti, kokius moksleivių pasiekimų fiksavimo būdus penktose klasėse taiko mokytojai ir kiek tie būdai teikia informacijos moksleiviams bei jų tėvams.

* Pagrįsti mokytojų darbo strategijų su probleminio elgesio paaugliais privalumus ir trūkumus.

Tikrinant hipotezes, sprendžiami įvairūs praktiniai uždaviniai, renkama medžiaga, tikrinama, kokie faktai pasitvirtina ar nepasitvirtina. Uždavinių neturi būti daug, Pavyzdžiai:

* Išsiaiškinti koks probleminis paauglių elgesys dažniausiai pasitaiko per pamokas.

* Išsiaiškinti koks probleminis paauglių elgesys labiausiai trukdo darbą pamokose.

Nustačius tyrimo uždavinius, sudaromas konkretus planas: kas, kur, kada, kaip bus stebima, eksperimentuojama, kokia medžiaga bus analizuojama, numatomi terminai tyrimo etapams ir kt. Turint tokį planą, pradedama rinkti informaciją.

2. Pirminės pedagoginės informacijos rinkimo metodai;

Stebėjimas, pokalbis, eksperimentas, anketavimas, rašinėliai.

• Kiekvieną dieną mes stebime daug įvairių reiškinių, vykstančių aplinkoje.

Stebėjimas – tikslingas, organizuotas pedagoginių reiškinių, vykstančių įprastinėse sąlygose, suvokimas. Tai mokslinis stebėjimas. Jam būdingi šie požymiai:

– tikslo nustatymas;

– plano sudarymas;

– metodikos apgalvojimas;

– stebėjimo rezultatų fiksavimas ir apibendrinimas.

Stebėjimo tikslas turi būti susijęs su tyrimo problema, hipoteze. Numatomas stebėjimo objektas. Plane turi

atsispindėti kas bus stebima, kada ir kur. Parengiant stebėjimo metodiką reikia atsižvelgti į jo pobūdį. Tyrinėtojas gali stebėti iš šono, atvirai arba slaptai stebėti, trumpalaikis ar ilgalaikis ir kt.

Stebėjimo rezultatai gali būti fiksuojami pasitelkus įvairias priemones – videokameras, kino, fotoaparatus ir kt. Privalu rašyti stebėjimo protokolus:

Laikas (min. ) Mokytojo veikla Mokinių veikla

Po kiekvieno stebėjimo turėtų būti pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.

• Pokalbis – tai mokslinio tyrimo metodas, kai iš žodinių tiriamojo atsakymų į tyrėjo klausimus surenkama informacija numatytai problemai (L.Jovaiša).

Pokalbiui reikalinga s išankstinis ppasirengimas:

– pokalbio tema;

– tikslai;

– pagrindiniai klausimai;

– numatyti, kaip bus fiksuojami rezultatai;

– atliekamas pirminis surinktos medžiagos apibendrinimas.

Pokalbiai gali būti: apžvalginiai, laisvi, individualūs, grupiniai.

* Eksperimentas – tai toks stebėjimas, kai stebimas reiškinys. Eksperimentas būna natūralus ir laboratorinis. Pedagoginiai eksperimentai laikomi natūraliais, nes jie atliekami gyvame ugdymo procese.

Pirmiausia, atsižvelgiant į temą, pasirenkami objektai, kuriuose bus eksperimentuojama, ir kiti objektai, kurie vadinsis kontroliniais. Eksperimentiniuose objektuose dirbama pagal tyrėjo -eksperimentatoriaus sukurtą metodiką, kontroliniuose objektuose- pagal įprastą, nieko nekeičiant.

Sociometrija (lot. Socium -bendrija – gr. metreo – matuoju)- tai daugiau psichologijos mmetodas, daugiau skirtas mažųjų grupių narių emocinių santykių tyrimams, kurio duomenys pateikiami sociograma.

Sociometrijos esmę sudaro pasirinkimas. Tyrėjų grupei duodami klausimai, remiantis 3 kriterijais:

• gyvenimu kartu;

• darbu;

• poilsiu.

Gauti rezultatai surašomi matricoje, sudaroma sociograma.

* Anketa- mokslinio tyrimo metodas, kai klausimai tiriamiesiems pateikiami raštu. Klausimai paprastai ppateikiami trejopai: atviri, uždari ir pusiau uždari.

Atvirose anketose po klausimo paliekama vietos respondento atsakymui. Uždarose – po klausimo pateikiami atsakymai ir respondentui reikia pasirinkti vieną ir pažymėti. Pusiau uždari – po galimų atsakymų paliekama vietos respondento atsakymui.

Anketos skirstomos:

– reikalaujančios išsamaus atsakymo;

– alternatyvinės(atsakyti taip ar ne);

– ranginės(patinka, iš dalies patinka, nepatinka);

– mišrios;

– atviros ir uždaros.

• Rašinėliai- tyrimo metodas, kurio metu tiriamieji rašo savo įspūdžius, atskleidžia požiūrius, jausmus.

Naudota literatūra

30. JAKAVIČIUS V. JUŠKA A. Mokyklos pedagogika.K., Šviesa, 1996, psl.17-25.

31. KARDELIS K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. K. Technologija, 1997, psl.64- 138.

32. BITINAS.B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. – V., 1990. -psl. 76-92.

EDUKOLOGINIO TYRIMO PROCESAS

KLAUSIMO, PROBLEMOS PARINKIMAS

HIPOTEZĖS FORMULAVIMAS

TYRIMO PLANAS

DUOMENŲ KAUPIMAS

ANALIZĖ

INTERPRETACIJA

ATASKAITA

7. UGDYTOJO IR UGDYTINIO ASMENYBĖS REIKŠMĖ UGDYMO PROCESE

Ugdytinis yra ugdymo subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytinis ugdytojui yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė ssąveika ir apibrėžia ugdymo sąvoką.

OBJEKTAS  SUBJEKTAS

Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.

Individas, individualybė, asmenybė – kas tai?

Individas – lot. nedalomas, žmogus kaip gyva, vieninga sistema.

Idividualybė – nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška.

Asmenybė – žmogaus socialinė esmė, pasireiškianti per jo individualybę.

Asmenybę pažįstame per jos santykį su tikrove, per asmenybės poziciją tikrovės atžvilgiu.

Asmenybės santykis su tikrove priklauso nuo:

• asmenybės kryptingumo ( poreikiai, interesai, pasaulėžiūra, idealas)

• asmenybės veiklos;

• asmenybės santykį su tikrove sąlygoja socialinė aplinka.

Vystymosi veiksniai sskirstomi dvejopai: vidiniai ir išoriniai.

ENDOGENINIAI VEIKSNIAI

• Fizinė sandara: jo skeletas, vidaus organai, nervų sistema – psichinė struktūra. Žmonės savo fizine sandara yra panašūs, bet kartu ir skirtingi. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Ugdydami žmogų laviname jį fiziškai.

• Psichika

Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga, nes yra skirtingos nervų sistemos. Žmogaus psichiką apibūdina psichiniai reiškiniai. Jie skirstomi – psichiniai procesai (pažinimo, jausmų ir valios), psichinės būsenos (įkvėpimas, įtampa), psichinės savybės (žmogaus temperamentas, charakteris, gabumų ypatybės).

Kaip psichinius reiškinius žmogus suvokia išskiriamos trys psichikos sritys: sąmonė, pasąmonė ir savimonė.

EGZOGENINIAI VEIKSNIAI

• Socialinė ir kultūrinė aplinka

Su niekuo nepalyginamą reikšmę žmogaus raidai, brandai turi šeima, mokykla ir kitos kultūros institucijos. Mokykloje žmogus įgyja didžiulę patirtį, įsisavindamas mokslo, technikos, meno pagrindus.

Žmogų ugdo aplinka. Mokslo, technikos ir socialinio gyvenimo pažangos sąlygomis didelę reikšmę turi masinės informacijos priemonės: radijas, televizija periodinė spauda. Visos jos svarbios šiuolaikinio žmogaus ugdymui.

Ugdymo veiksnių daug. Kyla klausimas, kurie iš jų svarbiausi.Vieni teigia, kad lemia įgimti žmogaus ypatumai, kiti, kad įgyti. Manytume, kad vieni kitus papildo.

Minėti veiksniai daro įtaką visą gyvenimą, o jį būtų galima suskirstyti tokiais tarpsniais.

1. Kūdikystė – iki 1metų;

2. Vaikystė – 1-11 metai;

3. Paauglystė – 12-16 metai;

4. Jaunystė – 17-21 metai;

5. I subrendimo amžius – 22 -35 metai;

6. II subrendimo amžius – 36 -60metai;

7. Pagyvenusio aamžius – 61-74 metai;

8. Senatvė – 75-90 metų;

9. Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau.

Analizuojant ugdytinio išsivystymą paaiškėja, kad vienas iš svarbesnių pedagogikos principų – ugdymas turi būti individualizuojamas pagal auklėtinio amžiaus ypatybes.

(S.Šalkauskis) Ugdymo priemonės ir metodai turi būtų individualizuojami remiantis kiekvieno auklėtinio ypatybėmis.

Atsižvelgiama į auklėtinio individualybę. Individualybė, būdama tai, kas sudaro individo esmę, išreiškia individo originalumą, kuris jį išskiria iš visos panašių į jį individų masės. Asmenybė, būdama tai, kas sudaro asmens esmę, išreiškia asmens originalumą, kuris jį išskiria iš visos žmogiškųjų asmenų visuomenės. Individualybė pareina nuo materialinės, arba fizinės, prigimties ir glaudžiai yra susijusi su žmogaus temperamentu.

Auklėtinio temperamentas ir intelektualinis savitumas.

Reikia pastebėti, kad tarp individualių auklėtinio ypatybių yra du svarbūs veiksnia:

• emocionalinis;

• intelektualinis savitumas.

Labai svarbu pedagogui skaitytis, norint tinkamai pritaikyti auklėtinio prigimčiai ugdomųjų priemonių ir metodų sistemą.

Auklėtinio kilmė ir nenormalybės.

Auklėtiniai sueinantys į mokyklą yra kilę ir augę įvairiose aplinkybėse, tėvų socialinis stovis, įpročiai, pažiūros. Atitinkamai kiekvienas auklėtinis atsineša su savimi įgimtą, iš dalies ir įgytą šeimoje socialinę būseną. Pedagogui būtina juos pažinti. Pažinti pedagogui svarbu, kad jis nesugebės prieiti prie savo auklėtinio sielos ir tinkamai elgtis.

Literatūra

1. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Psl.110 – 131.

2. Jakavičius V.Žmogaus ugdymas. Psl. 41-45.

3. Šalkauskis S. Pedagoginės studijos. 1d. psl. 134- 196.

4. BITINAS.B. Bendrosios pedagogikos pagrindai. – V., 1990. -psl. 776-92.

5. BITINAS.B. Ugdymo tyrimų metodologija. – V., 1998.

Ugdytinis yra ugdymo subjektas, aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytinis ugdytojui yra ugdymo objektas. Objekto ir subjekto pedagoginė sąveika ir apibrėžia ugdymo sąvoką.

OBJEKTAS  SUBJEKTAS

Ugdytojui svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.

INDIVIDAS, INDIVIDUALYBĖ, ASMENYBĖ – KAS TAI?

Individas – lot. nedalomas, žmogus kaip gyva, vieninga sistema.

Idividualybė – nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška.

Asmenybė – žmogaus socialinė esmė, pasireiškianti per jo individualybę.

Asmenybę pažįstame per jos santykį su tikrove, per asmenybės poziciją tikrovės atžvilgiu.

Asmenybės santykis su tikrove priklauso nuo:

• asmenybės kryptingumo ( poreikiai, interesai, pasaulėžiūra, idealas)

• asmenybės veiklos;

• asmenybės santykį su tikrove sąlygoja socialinė aplinka.

Vystymosi veiksniai skirstomi dvejopai: vidiniai ir išoriniai.

ENDOGENINIAI VEIKSNIAI

• Fizinė sandara: jo skeletas, vidaus organai, nervų sistema – psichinė struktūra. Žmonės savo fizine sandara yra panašūs, bet kartu ir skirtingi. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Ugdydami žmogų laviname jį fiziškai.

• Psichika

Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga, nes yra skirtingos nervų sistemos. Žmogaus psichiką apibūdina psichiniai reiškiniai. Jie skirstomi – psichiniai procesai (pažinimo, jausmų ir valios), psichinės būsenos (įkvėpimas, įtampa), psichinės savybės (žmogaus temperamentas, charakteris, gabumų ypatybės).

Kaip psichinius reiškinius žmogus suvokia išskiriamos trys psichikos sritys: sąmonė, pasąmonė ir savimonė.

EGZOGENINIAI VEIKSNIAI

• Socialinė ir kultūrinė aplinka

Su niekuo

nepalyginamą reikšmę žmogaus raidai, brandai turi šeima, mokykla ir kitos kultūros institucijos. Mokykloje žmogus įgyja didžiulę patirtį, įsisavindamas mokslo, technikos, meno pagrindus.

Žmogų ugdo aplinka. Mokslo, technikos ir socialinio gyvenimo pažangos sąlygomis didelę reikšmę turi masinės informacijos priemonės: radijas, televizija periodinė spauda. Visos jos svarbios šiuolaikinio žmogaus ugdymui.

Ugdymo veiksnių daug. Kyla klausimas, kurie iš jų svarbiausi.Vieni teigia, kad lemia įgimti žmogaus ypatumai, kiti, kad įgyti. Manytume, kad vieni kitus papildo.

Minėti veiksniai daro įtaką visą gyvenimą, o jį būtų galima suskirstyti ttokiais tarpsniais.

10. Kūdikystė – iki 1metų;

11. Vaikystė – 1-11 metai;

12. Paauglystė – 12-16 metai;

13. Jaunystė – 17-21 metai;

14. I subrendimo amžius – 22 -35 metai;

15. II subrendimo amžius – 36 -60metai;

16. Pagyvenusio amžius – 61-74 metai;

17. Senatvė – 75-90 metų;

18. Ilgaamžiškumas – 90 ir daugiau.

Analizuojant ugdytinio išsivystymą paaiškėja, kad vienas iš svarbesnių pedagogikos principų – ugdymas turi būti individualizuojamas pagal auklėtinio amžiaus ypatybes.

(S.Šalkauskis) Ugdymo priemonės ir metodai turi būtų individualizuojami remiantis kiekvieno auklėtinio ypatybėmis.

Atsižvelgiama į auklėtinio individualybę. Individualybė, būdama tai, kas sudaro individo esmę, išreiškia individo originalumą, kkuris jį išskiria iš visos panašių į jį individų masės. Asmenybė, būdama tai, kas sudaro asmens esmę, išreiškia asmens originalumą, kuris jį išskiria iš visos žmogiškųjų asmenų visuomenės. Individualybė pareina nuo materialinės, arba fizinės, prigimties ir glaudžiai yra susijusi su žžmogaus temperamentu.

Auklėtinio temperamentas ir intelektualinis savitumas.

Reikia pastebėti, kad tarp individualių auklėtinio ypatybių yra du svarbūs veiksnia:

• emocionalinis;

• intelektualinis savitumas.

Labai svarbu pedagogui skaitytis, norint tinkamai pritaikyti auklėtinio prigimčiai ugdomųjų priemonių ir metodų sistemą.

Auklėtinio kilmė ir nenormalybės.

Auklėtiniai sueinantys į mokyklą yra kilę ir augę įvairiose aplinkybėse, tėvų socialinis stovis, įpročiai, pažiūros. Atitinkamai kiekvienas auklėtinis atsineša su savimi įgimtą, iš dalies ir įgytą šeimoje socialinę būseną. Pedagogui būtina juos pažinti. Pažinti pedagogui svarbu, kad jis nesugebės prieiti prie savo auklėtinio sielos ir tinkamai elgtis.

Užduotys diskusijai

Kuris amžiaus tarpsnis Jums turėjo didžiausios įtakos ir kodėl.

Išvardinkite ir apibūdinkite savo artimų draugų (ir savo) svarbiausias individualias savybes.

Aptarkite sąlygas, kada grupėje būna geriausios sąlygos kiekvienam plėtoti savo individualius bruožus.

Paaiškinkite, kodėl paauglys – veiklos žmogus.

Paanalizuokite, ką daryti, kad paaugliai per ppamokas būtų drausmingi.

UGDYMO VEIKSNIAI IR VEIKĖJAI

Ugdymo veiksniai – tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios reikšmės ugdytiniui.

UGDYMO VEIKSNIAI

PAŠAUKTIEJI ATSITIKTINIAI

Pašauktieji iš prigimties Pašauktieji iš paskirties • šeimos dalyviai;

• draugai;

• tėvų namai, apylinkė, gamta ir klimatas;

• tėviškė, tėvynė;

• tauta;

• kultūra;

• šeima;

• visuomenė;

• valstybė;

• bažnyčia; • ugdomosios įstaigos;

• jaunimo organizacijos;

Ugdymo veikėjai – asmuo, kuris yra ugdymo veiksnys ir vykdo sąmoningai ir iš pašaukimo ugdomąjį veikimą.

UGDYMO VEIKĖJAI

UGDYMO VEIKĖJŲ RŪŠYS UGDOMOJO DARBO SAVYBĖS UGDYTOJO SAVYBĖS

TĖVAI(šeima) – ugdomosios pareigos yra visuotinos ir privalomos.

MOKYTOJAI – tai lavinamųjų įstaigų veikėjai. AUKLĖTOJAI – rūpinasi auklėjamuoju ugdymo aspektu;

KUNIGAI – dorinis religinis auklėjimas. Ugdomosios pareigos įgyjamos kartu ssu kunigyste. Tikslingumas -(pedagoginių tikslų planavimas);

Planingumas –

( pedagoginis tvarkingumas);

Metodingumas – (taisyklės, priemonės, kurios padeda vesti į tikslą) Pedagoginiai gabumai –

( pedagoginė intuicija, taktas);

Pedagoginis susipratimas – (geras dalyko išmanymas);

Pedagoginis patyrimas –

( praktinis patyrimas).

PAŠAUKTIEJI UGDYMO VEIKSNIAI

ŠEIMA:

1. atsižvelgia į vaiko individualias savybes;

2. vaikui suteikiama vyriškumo ir moteriškumo samprata;

3. vykdomi visi pagrindiniai ugdymo uždaviniai;

4. pats gyvenimas šeimoje ugdo ir auklėja (pavyzdys).

VALSTYBĖ:

1. rūpinasi fiziniu piliečių auklėjimu, kad pakeltų krašto apsaugos sunkenybes;

2. pilietiniu naujų kartų auklėjimu;

3. valstybė turi rūpinti minimaliu piliečių išsilavinimu;

4. valstybė turi rūpintis profesiniu išsilavinimu;

BAŽNYČIA:

1. BAŽNYČIA turi teisę steigti pradines, vidurines mokyklas;

2. Bažnyčiai priklauso katalikiško universiteto ar fakulteto įsteigimo teisė;

3. Religinis katalikų jaunuomenės auklėjimas turi būti palenktas bažnyčios autoritetui;

4. Katalikiškas ugdymas parengtas dorine linkme;

ATSITIKTINIAI

UGDOMOSIOS ĮSTAIGOS

1. LAVINAMOJI įstaiga – mokykla;

AUKLĖJAMOJI -vykdo ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.

2. JAUNIMO ORGANIZACIJOS

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

MOKYTOJAS:

• dėsto, moko bendrojo lavinimo mokykloje;

• dirbantis mokykloje, arba teikiantis privačias pamokas;

AUKLĖTOJAS:

• ugdymo veikėjas, kurio pagrindinė funkcija auklėjimas;

• mokyklos mokytojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę;

DĖSTYTOJAS:

• mokyti aukštojoje mokykloje;

• profesinio mokymo įstaigos mokytojas (L.Jovaiša)

IDEALAUS MOKYTOJO MODELIS

1. MOKYTOJAS -tautos kultūros nešėjas, turintis mokytojo pašaukimą;

2. MOKYTOJAS – privalo įgyti gerą psichologinį, pedagoginį pasirengimą;

3. MOKYTOJAS – geras savo dalyko žinovas;

4. MOKYTOJAS – išsiugdęs reikalingas asmenines savybes;

5. MOKYTOJAS – nuolat tobulėjantis, keliantis savo kvalifikaciją.

V.J. ČERNIUS nurodo pavojingas mokytojo iliuzijas, kurios gali trukdyti jo darbui:

1. tobulybės iliuzija (aš juk dirbu gerai, deja to nėra);

2. mokytojas visagalis aprūpintojas (galintis viską padaryti);

3. tikėjimas, kad mokinys visur vadovaujasi protų;

4. įsivaizduotas meistriškumas ((noras būti meistru visuose baruose);

5. visa žinojimas;

6. gyvenimo ir visuomenės normų pastovumas;

Mokytojo vaidmuo mokantis bendradarbiaujant

Klasėje didelę įtaką turi mokytojo elgesys, nes paprastai tik mokytojas sprendžia, kaip kurti klasėje aplinką, skatinančią bendrauti ir bendradarbiauti. Grupinio darbo kokybė taip pat daugiausia priklauso nuo mokytojo. Žinoma, mokytojas – ne užduoties atlikėjas, bet veiklos organizatorius, pagalbininkas ir patarėjas. Jis padeda mokiniams patiems atrasti naujus dalykus, prireikus parodo ėjimo kryptį, tačiau kelią mokiniai turi nueiti patys.

E. Kjergaard ir R. Martinėnienė (1996) apie mokytojo vaidmenį rašo, kad šiuolaikinė pedagogika moko mus vieno labai svarbaus dalyko: niekas, nė vienas mokytojas negali kitų ko nors išmokyti, bet jis gali sukurti situacijas ir taip organizuoti veiklą, kad mokiniai patys mokytųsi. Beprasmiška prievarta brukti žinias, juo labiau jei moksleiviai jaučia, kad tos žinios jiems nereikalingos ar nepritaikomos, tuomet jie vis tiek iš karto užmirš didesnę jų dalį. Mokytojas turi keisti savo vaidmenį: nustoti pilti žinias į mokinių galvas, o vietoj to pasirūpinti reikalingomis trąšomis, kad vaikai išugdytų visas gamtos jiems dovanotas galias. Tam labai svarbu tinkamai pasirinkta metodika, kuri būtų orientuota į vaiko laisvą, nesuvaržytą mokymąsi.

Mokytojas, kuris vadovaujasi tokiu požiūriu, nebetraktuojamas kaip žinių šaltinis, kaip asmuo, kuris pasako, kas kalbės, darys taip, o ne kitaip, ir nebesprendžia už kitus. Jautraus ir suprantančio mmokinių poreikius, išmanančio mokymo procesą mokytojo vaidmenysyra: kvėpėjas, Palaikytojas, Dalyvis, Patarėjas, Drąsintojas, Planuotojas, Padėjėjas, Organizatorius, Vertintojas, Mokytojas, Iniciatorius, Pavyzdys, Režisierius, Stebėtojas, Tyrėjas, Vykdytojas

Mokytojo veikla prieš pradedant darbą grupėse

Siekdamas, kad darbas grupėse būtų tikslingas ir efektyvus, mokytojas pirmiausiai turi nuspręsti ir suplanuoti:

a) konkrečius mokomuosius akademinius bei socialinius tikslus;

b) mokymo turinį (kaip numatoma mokytis tema gali būti pritaikoma darbui grupėse);

c) mokinių suskirstymo į grupeles būdą;

d) gupelių dydį (tikslingiausia pradėti nuo 3–4 mokinių vienoje grupėje);

e) patalpos paruošimą (kaip patogiausia mokiniams dirbti drauge);

f) mokomosios medžiagos paskirstymą (kiek ir kokios medžiagos reikės pateikti grupėms ar atskiriems jų nariams);

g) akademinių ir socialinių vaidmenų paskirstymą (kuris skaitys užduotį ir aiškins; kuris užrašinės pasakytas mintis; kuris stebės ir t. t.).

Užduočių aiškinimas ir pateikimas

Užduotys pateikiamos tokiu būdu, kad visi grupės nariai galėtų jas suprasti:

1. Užduotis reikia suformuluoti taip, kad kiekvienam mokiniui būtų aišku, ko iš jo norima ir ką jam reikia daryti.

2. Būtina išaiškinti pamokos tikslus, parodyti, kaip jie susieja praėjusias ir būsimas pamokas.

3. Apibrėžti, nusakyti svarbiausias sąvokas, taisykles. Išaiškinti procedūras, kuriomis vadovausis mokiniai. Pateikti pavyzdžių, kad jie kuo aiškiau suvoktų užduotį.

4. Klausinėjant įsitikinti, jog mokiniai suprato užduotį, tai, ko iš jų norima. Kiekvienas grupėje dirbantis narys gali turėti savo pareigų, atlikti paskirtą ar prisiimtą vaidmenį.

Mokytojo veikla mokiniams dirbant

grupėse

Mokytojas supažindina mokinius su grupiniu darbu ir juos suskirsto, tačiau nereiškia, kad mokiniai taip būtinai darys. Beveik visą laiką reikia stebėti kiekvienos grupės darbą, kad suprastum, kokie sunkumai joms iškyla atliekant užduotis kartu. E. Kjergaard ir R. Martinėnienė (1996) siūlo mokytojams:

a) paaiškinti užduotį. Mokytojas turi būti užtikrintas, kad mokiniai užduotį suprato;

b) nustatyti sėkmingo užduoties atlikimo kriterijus (prieš atlikdami užduotį grupės nariai turi žinoti mokytojo nustatytus kriterijus);

c) tiksliai apibrėžti, kokio elgesio tikimasi. Kuo konkrečiau mokytojas tai įvardys, (drąsinti vienas kitą reikšti mmintis, prašyti pagalbos iš draugų), tuo didesnė tikimybė, kad mokiniai taip ir darys;

d) padėti mokiniams tuomet, kai jie patys jau išsėmė visus resursus. Jei mokiniai prašys pagalbos mokytojo, jis turi padėti jiems rasti atsakymą į iškilusį klausimą;

e) įsiterpiant mokyti socialinių gebėjimų. Jei grupėje iškyla bendravimo sunkumų, mokytojas galėtų parodyti būdus, kaip tai išspręsti;

f) fiksuoti mokinių bendradarbiavimą. Vaikščiodamas nuo vienos grupės prie kitos, mokytojas turi pastebėti, ar užduotis suvokiama, ar teisingu būdu mokiniai ieško sprendimo;

g) suteikti galimybę tarpgrupiniam bendradarbiavimui. Reikiamu atveju lleisti grupėms viena kitai padėti.

Mokytojo veikla grupinio darbo pabaigoje

Grupinį darbą mokytojas turi pabaigti:

1. Įvertindamas mokinių mokymosi rezultatus ir pateikdamas vertinimą pažymiais.

2. Vertindamas grupės funkcionavimą:

patardamas, ką būtų galima keisti, kad kitą kartą grupės veikla būtų geresnė;

pabrėždamas, kas buvo atliekama teisingai.

3. Apibendrindamas vvisos klasės veiklą: akcentuodamas pagrindinius dalykus, išmoktus pamokoje/paskaitoje; pakartodamas esminius faktus.

Praktinė užduotis

• PAKANTUMAS MOKINIAMS;

• IŠTVERMĖ IR SUSIVALDYMAS;

• GEBĖJIMAS VALDYTI SAVO NUOTAIKĄ;

• PEDAGOGO PAŠAUKIMAS;

• GEBĖJIMAS AIŠKINTI NAUJĄ MEDŽIAGĄ;

• KONSTRUKCINIAI, ORGANIZACINIAI GABUMAI;

• BENDRAVIMO – BENDRADARBIAVIMO KULTŪRA;

• MOKĖJIMAS ĮTEIGTI KĄ NORS KITIEMS;

• PEDAGOGINIS TAKTAS;

• TOLERANCIJA;

• DĖMESIO PASISKIRSTYMAS;

• STIPRI PEDAGOGO ASMENYBĖ;

• SAVO DALYKO PUIKUS IŠMANYMAS;

• ATSIDAVIMAS MOKINIAMS;

• PEDAGOGO AUTORITETAS;

• GEBĖJIMAS UGDYTI MOKINIŲ GABUMUS IR GALIAS;

GEBĖJIMAS MOKYTIS PEDAGOGINIO DARBO KULTŪROS IŠ SAVO MOKINIŲ;

Užduotys diskusijai

Kokios yra šeimos ugdomojo poveikio svarbiausios klaidos?

Kaip jūs suprantate idealų žmogų;

Kokios jums pedagogų profesinės savybės labiausiai patinka?

Kaip vertinate pedagoginį pašaukimą? įgimtas jis ar įgytas?

Pamėginkite sukurti savo „idealaus mokytojo modelį“ ir jį apginti?

Nuo ko priklausė ir priklauso jūsų bendravimas su mokttojais, dėstytojais; kas kaltas dėl nesėkmių?

Kokie mokymosi motyvai jums yra svarbiausi dabar studijuojant?

Kokios visuomeninės veiklos sritys buvo reikšmingiausios jūsų brendimui?

8. ĮGIMTI PRADAI, SOCIALINĖ APLINKA IR UGDYMO SĄVEIKA

Kiekvienas stebėdamas žžmogų ilgesnį laiką, gali pamatyti, kaip jis keičiasi. Kitimui apibūdinti vartojamos dvi sąvokos: vystymasis ir augimas.

Asmenybės formavimąsi sąlygoja trys pagrindiniai veiksniai:

• Biopsichiniai veiksniai (įgimti pradai);

• Gamtiniai ir socialiniai veiksniai (aplinka);

• Ugdymas.

Ką gi žmogus paveldi?

Šiandien galima rasti daug atsakymų V.J.Černius rašė, kad daugelis žmogaus charakteristikų (elgsena, inteligencija, gabumai, pasitikėjimas savimi ir kt žymia dalimi yra paveldimi (V.J.Černius psl. 6-7)

BIOPSICHINIAI VEIKSNIAI

Žmogus gimsta su atitinkamais paveldėtais ir įgimtais pradmenimis, kurie turi reikšmės vystymuisi ir ugdymui. Iš tėvų paveldimi morfologiniai (kūno forma, akių spalva, plaukų spalva), ffiziologiniai (medžiagų apykaitos specifika), biopsichiniai (organizme vykstančių cheminių reakcijų eiga ir seka), ontogenezė (vaisiaus vystymosi trukmė) ypatumai.

Taigi žmogaus fizinį ir psichinį vystymąsi lemia įgimtiniai pradmenys. Žinoma, riboti pradmenys lemia atitinkamą jų išsivystymo lygį. Bet jeigu tokį žmogų palikti likimo valiai negalima.

GAMTINIAI IR SOCIALINIAI VEIKSNIAI (APLINKA);

Gamta – turi įtakos žmogaus fiziniam vystymuisi, pietiečiai bręsta greičiau negu šiauriečiai (V.Jakavičius). Psichinė įtaka – pietiečiai impulsyvesni, šiauriečiai – santūresni.

Politinė – ekonominė santvarka. Ugdymas per valstybines institucijas. (prisiminti principus). Ryškus pavyzdys – buvusi Sovietų Sąjunga : valstybė reikalavo ugdyti ateistus, o kai kurios šeimos tam nepritarė, darė savaip. Tarp tokių prieštaravimų yra išaugusi dabartinė karta. Tai yra normalu, kad nėra pakankamai, dievobaimingumo, dvasingumo, tautiškumo.

Socialinės aplinkos ypatumai. Skirtumai tarp esančių Lietuvos regionų (Suvalkija, Dzūkija ir kt.), asmenys augę kaimuose ir miestuose ir kt.

Artimiausia mikro aplinka. Pirmiausiai šeima ir jos gyvenimo būdas. Šeia pirmoji žmogaus ugdymo institucija.

UGDYMAS (tikslingas, sistemingas organizuotas veikimas).Visa ką yra sukaupusi žmonija, jaunoji karta sužino, įvaldo ugdymo procese. Nesvarbu, kokio amžiaus yra žmogus, jis visada turi vienokių ar kitokių poreikių.

Poreikiai (biologinio, materialinio, dvasinio trūkumo emocinis išgyvenimas ir siekimas jo pašalinti).

A.H.Maslou (1908 – 1970) išskyrė 5 asmenybės poreikius:

1. fiziologiniai;

2. saugumo;

3. meilės;

4. savigarbos (pripažinimo);

5. savireguliacijos( savęs atskleidimo).

AKTYVUMAS ( būdingas žmogui. Pedagogai aktyvumą apibūdina taip:

a) organizmo gebėjimas veikti;

b) veikimo įtampos būsena;

c) informacijos perdirbimas;

d) intensyvus iišorinis veiklumas;

VEIKLA (reguliuojamas struktūruotas veikimas):

1. tikslas;

2. siekiamo tikslo motyvas;

3. veikimo turinys;

4. veiksmai, kurių dėka įgyvendinamas turinys;

5. grįžtamasis ryšys;

6. veiksmų koregavimas (L.Jovaiša)

Veikla gali būti sėkminga, nesėkminga, efektyvi, produktyvi.

Žmogiškosios būties vystymosi laikotarpiu, lemiančios tam tikro amžiaus tarpsnio kitimą yra 3:

Žaidimas, mokymasis, darbas

Asmenybės struktūra ir ugdymas (L.Jovaišos modelis)

Vadovavimas asmenybės vystymuisi svarbiausia yra aktyvumas ir motyvacija.

Aktyvi motyvacija užtikrina intelekto ir charakterio vystymąsi. Intelekto plėtotė svarbi ne tik pažangumui, bet ir elgesiui, nes intelektas – bendras asmenybės gebėjimas sėkmingai elgtis ir veikti.(V.J.Černius, psl.8)

Asmenybės struktūra – tai jos modelis, bet jis nėra kažkoks sustingęs darinys. Ugdymo procesas asmenybę keičia, taigi keičiasi ir jo modelis: intelektas, veiklos motyvacija, charakteris. Keitimosi procesas vyksta įvairiais amžiaus tarpsniais.

Naudota literatūra

1. Šalkauskis S. Rinktiniai raštai. I knyga. V.; 1992. Psl. 200- 234.

2. Šernas V. Profesinė pedagogika. V.; 1995, psl. 106- 142.

3. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. – K.: Versmė.

4. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. psl.110 – 131.

5. Jakavičius V.Žmogaus ugdymas. psl. 41-45.

6. Šalkauskis S. Pedagoginės studijos. 1d. psl. 134- 196.

9. KAI KURIOS PEDAGOGIKOS MOKSLO DALYS

9. 1. Didaktika, jos samprata ir paskirtis

MOKYMO IR MOKYMOSI METODAI

Kiekvieno mokytojo tikslas yra ugdyti sumanią, kūrybiškai mąstančią asmenybę, gebančią savarankiškai plėtoti įgytas žinias. Šiems ugdymo siekiams skleisti svarbu yra taikyti tinkamus mokymo ir mokymosi metodus ugdymo praktikoje.

Galimybė pasirinkti metodus mokytoją įpareigoja ne tik jjuos žinoti, bet ir gebėti juos taikyti, atsižvelgiant į šiandienos mokyklai keliamus asmenybei ugdyti reikalavimus.

Dėl kūrybinės mokslinio mąstymo bei praktinės veiklos prigimties išsiplėtojo plati metodų įvairovė. Nelengva sukurti vieningą metodų teoriją, kuri sujungtų visus esančius veiklos būdus. Bet mokslas sprendžia realų uždavinį, tyrinėdamas bendrąją egzistuojančių metodų struktūrą ir tipologiją. Ugdymo procese metodai yra mokytojo ir moksleivių sąveikos būdai. Metodą sudaro išorinė ir vidinė struktūra:

• išorinę metodų struktūrą sudaro tikslas, veiksmų sistema, priemonės, objekto kitimo procesas, rezultatai;

• vidinę struktūrą – psichiniai procesai, kurie vyksta ugdymo metu veikėjų sąmonėje: (.) “motyvacija – suvokimas – atmintis- mąstymas – vaizduotė- emocijos- valia” (.)( T. Stulpinas, 1995, p. 15).

Galimybė pasirinkti metodus pedagogą įpareigoja ne tik juos žinoti, bet ir gebėti juos taikyti, atsižvelgiant į šiandienos mokyklai keliamus asmenybės ugdymo reikalavimus. Juolab, kad dabartinė civilizacija laukia kūrybingo, iniciatyvaus, veiklaus, komunikabilaus, gebančio komunikuoti ne tik Europos, bet ir pasaulio plotmėje. Vadinasi, tinkamas metodų pasirinkimas daro įtaką asmens pedagoginei ir filosofinei sampratai visuomenėje.

Pirmiausia pasiaiškinsime, kas yra metodas. Pedagogikos moksle nuolat diskutuojama, kaip tiksliau traktuoti metodus. Todėl šiame kontekste pateikiamos žymių pedagogikos klasikų metodų sampratos parafrazės. S. Šalkauskis (1992, p. 86) apie metodus kalba taip: ”(.) “ mokomasis metodas apskritai yra racionalaus mokymo būdo, nukreiptas į mokymo tikslą

ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis. Šiuo bendru aptarimu metodas imamas plačiąja prasme”. V. Šernas (1998, p. 148) metodą apibūdina kaip (.) “racionalų mokytojo ir mokinių, turinio, proceso sąveikos modelį, skatinantį mokinių ugdomąjį mokymą, sėkmingą mokinių “aš” formavimąsi, jų saviugdą”.

V. Rajeckas (1995, p. 141) mano, kad metodas yra ”(.) “veiklos priemonė, o jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis sąlygoja veiklos rezultatus.“ Anot L. Jovaišos, ugdymo metodai yra tarpusavyje susiję ugdytojų ir ugdytinių veiklos būdai mokymo ir aauklėjimo tikslams siekti. Mokymo metodai, jo manymu, yra ”(.) “vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui siekti”(1997, p. 125).

Ugdymo procesas susideda iš daugelio komponentų – tikslo, turinio, skatinimo, rezultatų ir kt. Ugdymo metodai atlieka sisteminimo vaidmenį. Jie pritaiko ir susieja visus ugdymo proceso komponentus nuo iškelto tikslo iki siekiamo rezultato. Kaip pažymi D. Kuolys (1997, p. 14) (.) “ metodo klausimas šiandien tampa svarbiausias. Bendrosios programos skatina rinktis ne tik žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodus, bet ir mmąstymo ugdymo metodus.” Taigi šiandienos situacijoje ugdymo metodo vertė ypač priklauso nuo to, kiek jis padeda žadinti ir skatinti mokinių aktyvumą. Juolab, kad dabartinei mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien būti žinių perteikėjais, todėl ugdymo metodai tampa ypač ssvarbus ugdymo veiksnys. Gana ilgai švietimo sistemoje dominavo tradicinio mokymosi samprata, grįsta mokymu, t.y. informacijos perteikimu. Mokslininkai B. Bitinas (1981), V. Šernas (1998), T. Stulpinas (1995), J. Vaitkevičius (1989) ir kt. pateikia įvairias klasikinių metodų klasifikacijas, kurios padeda suprasti teorinius ugdymo pagrindus, gilina mintį, skatina pedagoginę kūrybą. Labiausiai priimtiną moksleivių ugdymui klasikinių metodų, kurie orientuoti į mokytoją klasifikaciją pateikia L. Jovaiša (1997, p. 133), 1 lentelė.

. Mokymo metodų klasifikacija (L. Jovaiša, 1997) 1 lentelė

Informaciniai metodai

Teikiamieji

Pasakojimas (siužetinis, aprašomasis, aiškinamasis)

Paskaita (mokyklinė, akademinė)

Teikiamasis pokalbis (genetinis, analitinis, sintetinis)

Demonstravimas

Literatūros panaudojimas Atgaminamieji

Atpasakojimas (raštu, žodžiu)

Kartojimo pokalbis (atkūrimo, apibendrinimo)

Tikrinamasis pokalbis (apklausa, kolokviumas, įskaita, egzaminas)

Rašiniai (kontrolinis, įspūdžių ir kt.)

Iliustravimas

Operaciniai metodai

Pratybų

Treniruotė (pagal pavyzdį, instrukciją, užduotį)

Kontekstinės pratybos (komentavimo, aiškinimo)

Kūrybinės pratybos

Skaitymo ir rašymo metodai

Grafiniai darbai Praktiniai

Instruktažas

Techninis darbas

Mašinų aptarnavimas

Gamybinių užduočių vykdymas

Techninių brėžinių skaitymas ir ddarymas Laboratoriniai

Bandymų demonstravimas

Iliustraciniai laboratoriniai darbai

Eksperimentiniai laboratoriniai darbai

Kūrybiniai metodai

Euristiniai

Euristinis pokalbis

Loginis įrodymas

Paieškos

Techninis konstravimas Probleminiai

Probleminis dėstymas

Probleminis pokalbis pagal situaciją

Uždavinių sprendimas

Techninis modeliavimas

Kūrybiniai rašiniai

Tiriamieji

Stebėjimas

Eksperimentas

Tiriamasis pokalbis

Darbas su moksline literatūra ir šaltiniais

Tyrimo rezultatų apiforminimas

Statistiniai skaičiavimai

Produktyviausiais laikomi kūrybiniai metodai. Anot L. Jovaišos (1993, p. 82), kūrybingumas atsiskleidžia, kai žmogus (.) “pats atranda ir pagrindžia problemą, numato jos sprendimo strategiją, pats ieško naujų būdų jai spręsti, randa visiškai nauja sau ir kultūrai (.) kas mokiniui nauja, dažniausiai nėra nauja kultūrai, bet jo mąstymo atskleisti nauji dalykai be galo reikšmingi jo paties ddvasinei kultūrai ir veiklos kūrybinei biografijai.”

MOKYMOSI METODAI

Yra sukurta ir siūloma įvairiausių mokymosi metodų. Jų pasirinkimas priklauso nuo mokymo tikslų, mokytojo darbo stiliaus, mokinių amžiaus, subrendimo. Čia pateiksime keliolika jų: vieni tinkami naudoti mokyklose su jaunesniojo ar vyresniojo amžiaus mokiniais, kiti – aukštosiose mokyklose ar su suaugusiais. Visus metodus, kurių įvairovė pateikta 5 lentelėje, sąlyginai galima suskirstyti į tris pagrindines grupes, atspindinčias atskirų metodų esmę. Tai:

diskusijų grupės ir grupių projektai;

mokymasis komandose;

aktyvaus dalyvavimo metodai.

Mokymo metodų įvairovė

lentelė

Grupių diskusijos ir projektai Mokymasis komandose Aktyvaus dalyvavimo metodai

Mokymasis drauge;

Ekspertų metodas;

Grupinis tyrimas;

Mozaika;

Ketveriukė;

Bendras piešinys;

Kampai

Komandiniai žaidimai – varžybos;

Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą;

Mokinių komandos ir individualios pastangos

Individualus mokymasis komandai padedant.

Spontaniška diskusija

Sužymėti kartu

Pakartojimas bendradarbiaujant.

Darbas poromis

Kalbėti per mikrofoną

Žetonai kalbėjimui

Diskusijų grupės ir grupių projektai. Šis bendras pavadinimas reiškia, kad grupių darbo pagrindas yra diskutuoti ir rasti bendrą sprendimą arba paruošti bendrą projektą. Svarbu, kad diskusijoje dalyvautų kiekvienas grupės narys. Vienas iš būdų tai pasiekti yra prieš pradedant diskusiją paprašyti, kad kiekvienas pasirašytų savo nuomonę diskutuotinu klausimu, pvz.,tris argumentus už ir tris argumentus prieš.Tuomet visų prašoma tai perskaityti. Tokiu būdu visi nariai lengviau įtraukiami į diskusiją.

Grupių projektai taip pat pagrįsti kiekvieno įsitraukimu į bendrą darbą. Grupė turi paruošti bendrą projektą. Geriausias būdas kiekvieną įtraukti į bendrą grupės projektą yra paskirstyti roles bei užduotis. Tai galima ppadaryti naudojant ekspertų, grupinio tyrimo metodus.

Mokymasis drauge. Šį metodą pasiūlė D.W.Johnson ir kt. (1984).Mokiniai suskirstomi į dviejų-šešių narių

grupes, kuriose drauge mokosi. Siūlomi tokie šio metodo taikymo etapai:

1. Nustatomi mokymo tikslai. Tai gali būti akademiniai ir socialiniai.

2. Nusprendžiame, kokio dydžio bus grupelės ir besimokantieji suskirstomi į jas.

3. Klasė ar auditorija paruošiama darbui.

4. Pateikiamos mokymosi užduotys taip, kad skatintų tarpusavio priklausomybę.

5. Akcentuojama individuali atsakomybė, siekiant bendro tikslo.

6. Pabrėžiamas mažos grupelės narių bendradarbiavimas. Grupelių darbas stebimas ir, iškilus problemai, padedama.

7. Įvertinama mokymosi kokybė ir kiekybė, visų grupių darbas.

Ekspertų ( angl.JIGSAW) metodas. Šį metodą pasiūlė E. Aronson (1978) . Kiekvienas grupės narys gauna tam tikrą dalį medžiagos, informacijos, kurios neturi kiti grupės nariai. Dirbama individualiai, kol kiekvienas išmoksta savo dalį. Po to tai, ką mokinys pats išmoko, mokina kitus. Mokinių darbas yra vertinamas pagal tai, kaip kiekvienas narys išmoko visai grupei skirtą medžiagą.

R.E.Slavin(1983) patobulino šį metodą. Kiekvienas grupelės narys gauna skirtingą informacijos dalį. Perskaitę tą dalį, nariai išsiskirsto į grupeles, kurias sudaro visi, gavę tą pačią informacijos dalį.Šiose grupelėse nagrinėjama pateikta medžiaga, ieškoma atsakymų į užduotus klausimus, diskutuojama. Po to jie grįžta į pirmines grupes ir moko kitus grupės narius. Galiausiai, kiekvienas grupės narys turi išmokti visą pateiktą medžiagą. Atsiskaitymui kiekvienas gauna iindividualias užduotis, kurios apima bendrą temą.Taikant ekspertų metodą didėja narių tarpusavio priklausomybė ir siekiama kiekvieną mokinį padaryti svarbiu grupės nariu. Kiekvienas mokinys dalyvauja abiejų darbe. Šis metodas yra labai patogus, kai reikia dirbti su tekstu, o, priklausomai nuo mokinių skaičiaus grupelės gali būti įvairaus dydžio.

Grupinis tyrimas. S.Sharan , R.Hertz-Lazorovitz (1980), aprašę šį metodą, akcentuoja mažų grupių tarpusavio priklausomybę. Šio metodo naudojimas – tai pagalba mokiniams “atrasti”, įgyti savarankiško tyrinėjimo įgūdžius. Mokytojas apibrėžia mokymosi kryptį, o grupelės, kurias sudaro du –šeši asmenys pasirenka mokymosi temą, susijusią su bendrąja mokymosi kryptimi. Mokytojui padedant, grupelės suplanuoja savo darbą, apibrėžia tikslus. Kiekvienas narys turi atlikti individualų tyrimą, tada grupelėje aptariami atradimai, pastebėjimai, ir paruošiamas bendras grupės pranešimas. Grupių nariai, klausydami kitų grupių darbų pristatymų, gali susidaryti platų temos vaizdą. Turi būti įsisavinta visa pateikta medžiaga. Vertinamos tiek individualios, tiek grupės pastangos.

Mozaika (angl.Co-op Co-op). Šį metodą pasiūlė S.Kagan(1985), kuris gali būti pritaikomas bet kokiame švietimo sistemos lygmenyje. Jo tikslas yra ugdyti natūralų žinių troškimą, individualius gebėjimus ir išraišką. Mozaika – tai serija užduočių, reikalaujančių tarpusavio bendradarbiavimo. Mokymosi tema dalijama į keleta nedidelių dalių. Kiekvienas mokinys pasirenka norimą temos dalį, nagrinėja ją ir dalijasi įgyta patirtimi bei informacija su kitais grupės nariais. Čia dirbama,

diskutuojama, grupelė turi parengti pranešimą didesnei grupei. Vertinamas atskirų narių darbas, kuris pateikiamas raštu, bei bendras grupės darbas.

Ketveriukė. Tai vienas iš paprasčiausių metodų, lengvai taikomas įvairiems mokymo dalykams, skirtingoms mokymo situacijoms ir bet kokio amžiaus moksleiviams ar suaugusiems. Keturi, atsitiktinai parinkti, grupelės nariai dirba kartu, turėdami bendrą tikslą. Neakcentuojama individuali atsakomybė už grupės darbą. Papraščiausiai keturi asmenys dirba kartu. Galima grupelėse aptarti namų darbą, diskutuoti duota tema, spręsti uždavinius (E.V.Hilke,1990).

Mokytojas turi, išaiškinti grupėms darbo tikslus ir leisti dirbti. Jei kuri ggrupė nesugeba dirbti drauge, mokytojas jei gali padėti, įsitraukdamas į darbą ar diskusiją. Šio metodo taikymas padeda ugdyti socialinius gebėjimus.

Bendras Piešinys. Bendro piešinio idėją siūlo L.Grigules ir I.Silovas (1998). Tai yra bendradarbiavimo struktūra, kuri skatina naujų minčių atsiradimą grupėse. Kiekviena grupė gauna didelį popieriaus lapą ir įvairių spalvų rašiklius.(kiekvienas grupės dalyvis dirba su tam tikra spalva – užduoties atlikimo pabaigoje yra galimybė įvertinti kiekvieno padarytą darbą). Kievienai grupei duodama atskira tema, klausimas, problema, pavyzdžiui, “kas gyvena vandenyje?”. Per tam skirtą llaiką, kiekviena grupė kuria savus piešinį (žodžius, frazes, piešinius, schemas duotąja tematika). Laikas ribojamas. Po skirto laiko darbas baigiamas ir lapas turi būti paduodamas į priekį kitai grupei. Darbas kartojamas tol, kol kiekviena grupė gauna pradinį savo lapą. Tada grupė ssusipažįsta su kitais naujais piešiniais, išanalizuoja juos, jei galima sugrupuoja, padaro išvadas ir formuoja temos apibendrinimą, kurį po to galima pristatyti visai klasei. Šią struktūrą galima varijuoti. Pavyzdžiui, po pirmo etapo, kai kiekviena grupė yra sukūrusi savo piešinį,antrame etape dalyviai vaikšto po klasę, susipažįsta su kitų grafiti lapais ir pasako savo komentarus. Tiktai tada, kai nustatytas laikas praėjęs, ir mokiniai yra papildę vieni kitų lapus. Sugrįžta prie savų lapų ir apibendrina.

Šis metodas puikiai tinka ir suaugusiems žmonėms.Pavyzdžiui, nagrinėjant temą apie mokymosi stilius, jų įvairovę, galima pabandyti studentus sugrupuoti pagal panašius stilius ir paprašyti tų grupelių nupaišyti būdingą mokymosi stilių bei prisidėti prie kitokio mokymosi stiliaus atstovų piešinių. Vėliau gauti darbai aptariami didelėje grupėje, aiškinantis ir diskutuojant.

Kampai. Panaudojant šią struktūrą, dalyviams yyra galimybė išsirinkti ir įsigilinti kažkokios vienos temos viename aspekte. Reikalinga ant didelių lapų, matomai parašyti galimas potemes ir išdėlioti šiuos lapus klasės kampuose. Pagal pedagogo klausimą, mokinys pasirenka vieną konkretų problemos aspektą ir eina į tam tikrą kampą erdvėje. Dalyviai, kurie susitinka šiame kampe bendrai apsprendžia savo pasirinkimą, pateikia argumentus arba papildomus klausimus klasei. Po to pasiruošia diskusijai arba patikrinimo darbui.

Mokymasis komandose. Šią mokymosi bendradarbiaujant metodų grupę sudaro keturi pagrindiniai metodai:

1. Komandiniai žaidimai – varžybos;

2. Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rrašymą;

3. Mokinių komandos ir individualios pastangos

4. Individualus mokymasis komandai padedant.

Visi šie metodai pasiūlyti ir ištyrinėti Johns Hopkins universitete (R.E.Slavin,1990).

Juos vienija tai, kad mokiniai mokosi kartu mažose grupelėse – komandose, kurios tikslas ne ką nors atlikti , bet ką nors išmokti visai komandai. Metodai remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis: individualia atsakomybe, vienodomis sąlygomis siekti sėkmės ir komandos skatinimu –apdovanojimu.

Komandiniai žaidimai – varžybos. Metodas tinkamas daugumai dalykų mokytis įvairaus amžiaus moksleiviams. Panašiai, kaip taikant mokinių komandos ir įnašų vertinimo metodą, mokytojas išaiškina pamoką ir toliau mokiniai mokosi komandose. Tačiau, vietoj apklausų organizuojamos varžybos, kuriose mokiniai rungtyniauja po tris su panašaus lygio kitų komandų nariais. Nugalėtojas laimi savo komandai taškus, nepriklausomai nuo to prie kurio stalo jis sėdėjo, vadinasi, tiek menkų gebėjimų, tiek gabūs mokiniai turi vienodas galimybes siekti sėkmės. Daugiausia pasiekusios komandos yra kokiu nors būdu skatinamos.

Bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą. Metodas naudojamas pradinėse klasėse. Mokiniai suskirstomi į grupes taip, kad būtų maždaug to paties lygio pagal sugebėjimą skaityti.Mokytojas dirba su vienomis grupėmis, o kitų grupių mokiniai mokosi patys. Mokiniai skaito vienas, kitam, atpasakoja. Per rašymo pamokas jie tęsia darbą: tikrina vienas kito rašinėlius. Užsiėmimų seka yra tokia: mokytojas aiškina, dirbama komandose, tuomet, kai komanda pasiruošusi, vykdomas patikrinimas. Komanda skatinama/ apdovanojama priklausomai nuo jos vvisų narių atsiskaitymo vidurkio už skaitymą ir rašymą.Kadangi mokiniai dirba maždaug su tokio pat lygio draugais, tai turi vienodas galimybes siekti sėkmės. Mokinio įtaka komandai priklauso nuo individualios apklausos ir atliktų (jau individualiai) rašto darbų rezultatų.

Mokinių komandos ir individualios pastangos. Metodas tinka mokantis daugelio dalykų įvairaus amžiaus mokiniams. Pamoka išaiškinama, tada mokiniai dirba komandose tol, kol visi nariai išmoksta..Galima dirbti poromis, naudoti įvairią medžiagą. Pamokos pabaigoje surengiama individuali apklausa, kurios metu dirbama atskirai. Apklausos rezultatai lyginami su ankstesnių apklausų rezultatais. Taškai pridedami prie ankstesnių komandos balų. Komanda, surinkusi tam tikrą balų kiekį, yra kaip nors apdovanojama, pvz. laikoma atsiskaičiusia už tam tikrą dalyko dalį. Visa veikla, pradedant mokytojo medžiagos pateikimu ir baigiant apklausa, trunka nuo trijų iki penkių pamokų.

Šio metodo taikymas per pamokas skatina mokinius padėti vienas kitam suprasti pamoką. Jei jie nori, kad komanda pasiektų tikslą( atsiskaitytų už kurią nors dalyko dalį), tai turi padėti vienas kitam išmokti užduotą pamoką ir taip pelnyti komandai apdovanojimą. Nors jie dirba kartu, tačiau atsiskaitoma individualiai, taip pabrėžiama individuali atsakomybė prieš kitus narius. Kadangi komandos balai rašomi pagal tai, kiek nariai pagerino savo ankstesnius rezultatus, tai visi mokiniai turi galimybę” sublizgėti”.

Individualus mokymasis komandai padedant. Metodas taikomas mokant matematikos nuo trečios iki šeštos klasės.Grupuojamos kketurių narių komandos ir įvertinamos daugiausiai pasiekusios. Čia mokymasis komandose siejamas su individualiu mokymusi.

Komandos nariai priklausomai nuo savo gebėjimų, gali dirbti skirtingus darbus. Tačiau jie turi padėti vienas kitam, jei kuris nesupranta, taip pat tikrinti vienas kito darbus. Individualiai atsiskaitoma už tam tikrą dalį. Kiekvieną savaitę sumuojami kiekvieno mokinio pasiekti rezultatai ir įvertinamas visos grupės darbas, įvairiai skatinant komandą. Papildomai gali būti skiriami taškai už gerai atliktus namų darbus ar tvarkingus sąsiuvinius. Kadangi mokiniai prisiima atsakomybę tikrinti vienas kito darbą, mokytojas gali mokyti ar aiškinti pamoką mokiniams iš įvairių grupių, bet dirbantiems tą patį darbą. Pavyzdžiui, mokytojas gali pakviesti keletą mokinių ir išaiškinti lygčių sprendimą, tada grąžinti juos į grupes dirbti, po to sukviesti kitus ir išaiškinti kaip surasti nežinomąjį, kokie galimi sprendimo būdai ir t.t.

Mokiniai skatinami padėti vienas kitam, nes jie nori, kad komandai sektųsi.Tačiau svarbi ir individuali atsakomybė, nes atsiskaitoma be draugų pagalbos. Mokiniai turi vienodas galimybes siekti sėkmės, kadangi jie paskirstomi pagal žinių lygį ir gali mokytis jiems tinkamu tempu.

Aktyvaus dalyvavimo metodai

Visus anksčiau aprašytus metodus galima taikyti periodiškai, planingai, tam tikrą laikotarpį, priklausomai nuo tikslų ar užduočių. Neformalūs metodai gali būti trumpam įterpiami į tradicinius metodus, kad padėtų paįvairinti paskaitas ir pamokas, atsipalaiduoti ar sukaupti dėmesį.

Čia aprašysime šiuos:

Spontaniška diskusija

Sužymėti kartu

Pakartojimas bendradarbiaujant.

Darbas poromis

Kalbėti per mikrofoną

Žetonai kalbėjimui

Spontaniška diskusija. Jei mokiniai sėdi grupėmis, galima įvairiu pamokos ar aiškinimo metu paprašyti juos padiskutuoti: ką jiems kažkas reiškia, kaip geriausiai išspręsti užduotį, kodėl viskas taip vyksta.Tokios diskusijos paprastai trunka keletą minučių. Jos padeda analizuoti pamokose neaiškumus bei aktyvina besimokančiųjų dalyvavimą pamokose.

Sužymėti kartu .Tai diskusijų grupės būdas. Kiekvienas grupės narys turi savo numerį. Grupėms skiriamos užduotys: pagal duotą pradžią sukurti pasakojimą, nurodyto metų laiko, išvardinti būdingas savybes ir kt. MMokiniai dirba grupėse kartu, tačiau kaip grupelė atliko užduotį paaiškinti kviečiamas vienas bet kuris grupės narys, pasakant numerį.Už teisingą užduoties atlikimą, galima grupei skirti taškus. Tai puikus metodas skatinti individualią atsakomybę už grupės darbą.

Pakartojimas bendradarbiaujant. Šis metodas naudojamas ruošiantis kontroliniam darbui, žinių patikrinimui. Grupės parengia kontrolinius klausimus, kuriuo užduos kitoms grupėms. Klausianti grupė gauna tašką už klausimą, o atsakanti – už teisingą atsakymą.Jei yra teisingi papildymai iš kitų grupių, už juos taip pat gali būti skiriamas taškas.

Galimas šio metodo derinys ssu metodu “ Sužymėti kartu”. Grupės nariai ar mokytoja klausia,o atsakinėja pakviestas”numeris” iš kurios nors grupės.

Darbas poromis. Šis paprastas, bet naudingas metodas buvo pasiūlytas Franko Lymano universitete Merilande, JAV (R.E.Slavin,1990). Kai mokytojas aiškina pamoką, mokiniai sėdi suoluose poromis.Užduodami klausimai. Mokinių pprašoma individualiai pagalvoti, po to su kolega pasitarus bendrai nuspręsti.Prašoma pasidalinti atsakymais su visa klase.

Kalbėti per mikrofoną. Dalyviai per tam tikrą laiką išsako mintis analizuojama tema. Po to, kai dalyvis pradeda kalbėti, kitas klausosi. Po signalo ( kalbėjimui laikas gali būti nustatytas, pvz.: 3 min., gali būti ir neribojamas) dalyviai keičiasi rolėmis. Tas, kuris klausėsi, turi tęsti pirmojo kalbėtojo mintį ir papildyti tą mintį savomis idėjomis. Diskusijos metu, kalbėtojai pasikeičia daug kartų. Ši struktūra panaudojama patikrinti išmoktos medžiagos suvokimą, skatinti aktyvų klausymąsi ir dalyvavimą. Kad rolių keitimasis būtų matomas, kalbėtojai gali rankoje laikyti simbolinį mikrofoną, kurį jis po signalo atiduoda partneriui.

Žetonai kalbėjimui. Kiekvienas mokinys turi žetoną. Dalyvaujant diskusijoje jis gali pasireikšti tada, kai padeda savo žetoną viduryje stalo. Mokinys negali kkalbėti antrą kartą, kol visi nėra pasireiškę, t.y., kol visi žetonai nėra viduryje stalo. Tada žetonai išdalinami dar kartą. Žetonai gali būti įvairių spalvų, įvairiems diskusijų tikslams (kad galėtum pateikti pavyzdžius, pagirti arba padrąsinti, prašyti paaiškinimo ir pan.).

SUSILIEJANTIS UGDYMAS

Susiliejantis ugdymas – tai darbo, mokymosi būdai, kuriais siekiama kad visi ugdymo, mokymo, konsultavimo procesai tekėtų kartu vieno tikslo link, apjungiant intelektualinį, emocinį ir psichomotorinį aspektus.

Kad šie procesai būtų kartu įjungiami vieno tikslo link, turime išmokti juos pažinti.

SUSILIEJANČIO UGDYMO PRINCIPAI

1. Mokymo būdai Ugdymo pprocese integruojami jausminiai, intelektualiniai bei psichomotoriniai aspektai. Šis principas apima dalykinį mokymąsi ir asmeninius jų interesus.

2. Požiūris į žmogų Kiekvienas žmogus yra unikalus. Žmogus labai daug gali. Su kiekvienu žmogumi reikia elgtis pagarbiai, sudarant jam galimybę ugdyti save, savo ypatybes.

3. Mokytis – tai atrasti Susiliejantis ugdymas remiasi principu „mokytis – tai atrasti“. Atradimas yra subjektyvus procesas: tik aš pats galiu sau ką nors atrasti, kiti gali tik parodyti, pademonstruoti, atkreipti mano dėmesį. Mokytis – tai atrasti- tai mokymasis iš patyrimo.

4. Į procesą nukreipta pedagogika Besimokantieji turi suprasti kaip jie išmoksta, kaip elgiasi, kas vyksta jų kelyje. Individas, grupė, bendruomenė, organizacija, visuomenė gali augti ir vystytis tik atvirai sąveikaudama su aplinka, o tai sąveikai būdingas abipusis poveikis ir tarpusavio priklausomybė. Kiekvienas asmuo turi gerai jaustis ten kur jis būna.

5. Į prasmę orientuota pedagogika Besimokantiesiems mokymasis turėtų turėti prasmę. Ne tik svarbu įgyti žinių, bet tai ką mokaisi, ta medžiaga turi rūpėti, nes svarbu ji bus gyvenime. Prasmę turi atrasti patys: mokiniai , studentai.

6. Mokymasis pažinti save Tiek dėstytojai, tiek studentai turi save analizuoti, kokie jie yra žmonės. Reikia sudaryti sąlygas kiekvienam studentui pažinti save, tuomet seksis pažinti kitus žmones.

7. Įtraukiantis ugdymas Susiliejantis ugdymas yra įtraukiantis dalykiškai ir socialiai. Tai yra, kad mokantis kiekvienas turi pajausti, kad kkažką gali, kad gali įdėti indėlį, kuris kažką reikš kitiems.

8. Atsakomybė ir vertybės Atsakomybės ugdymas užima svarbią vietą susiliejančio ugdymo procese. Tu esi atsakingas pats už save, už savo gyvenimą, paremtą vertybėmis ir autoritetais, kuriuos pats pasirenki. Susiliejančio ugdymo procese svarbu, jog į vertybes reikia žiūrėti rimtai, jos negali būti iškaba, joms remiantis privalu gyventi.

9. Kalbos vartojimas Ten, kur tikslu vartoti „aš“ skatinami praktikuoti tai daryti. Kalbėjimas vartojant aš, atskleidžia, kad žmogus geriau pajaučia, ką jis pats mano, kokios jo pažiūros, nuostatos, jausmai.

10. Į individą ir į visuomenę nukreipta pedagogika Susiliejantis ugdymas padeda kiekvienam besimokančiajam optimaliai ir visybiškai vystytis ir augti. Mokoma būti atsakingui ne tik už save, bet ir už kitus, už grupę.

Darbo metodai susiliejančiame ugdyme:

1. Mokytojas apžvelgia dalykinę medžiagą, paaiškina sąvokas.

2. Problemų sprendimo užduotys individualiai ir grupėse (grupės nuo 2 – 6 narių).

3. Grupėse nariai skatinami :

a) dalintis tarpusavyje patirtimi, pasikeisti nuomonėmis, išgyvenimais;

b) dalykiškos ir principinės diskusijos.

Darbo mažose grupėse tikslai:

1. Pagilinti ir išsiaiškinti nuostatas.

2. Geriau pažinti vieniems kitus, vieniems su kitais bendradarbiauti.

3. Įgyti patyrimo kalbėti atvirai. Šis mokymasis teikia mokiniams, studentams drąsos kalbėti įvairiuose susibūrimuose.

Klausimai diskusijai

1. Ką iš tikrųjų reiškia ką nors atrasti?

2. Pagalvokite apie situaciją, kurioje jūs buvote nesuprastas. Kaip jūs tai išgyvenote? Kaip tos situacijos buvo galima išvengti?

3. Kartais sakoma: jei žmogus pyksta, nereikia klausti, kodėl jis pyksta; geriau kklausti, ko jis bijo ar kodėl yra nuliūdęs. Ar manote, kad šis požiūris teisingas? Pagrįskite savo nuomonę.

4. Išvardinkite įvairias situacijas, įrodančias, kad svarbu pripažinti savo jausmus sau.

5. Įsivaizduokite, jog esate tikrasis vaizduotės naudojimo ugdymo procese šalininkas. Kokių argumentų pateiktumėte, norėdamas apginti savo nuomonę prieš skeptiškai nusiteikusį kolegą?

6. Koks, jūsų nuomone, svarbiausias skirtumas tarp pajautimo, kas su jumis vyksta, ir galvojimo apie tai, kas su jumis vyksta?

7. Koks jūsų nuomone, tikslas skatinti mokinių apmąstymus?

Praktinė užduotis:

Pabaigti pradėtų sakinių mintis besimokančiųjų grupėje, taikant “Karuselės”metodą

Nereikia liūdėti, nes..

Kai bus daugiau sniego, eisime…

Kadaise mes galėjome…

Jei tik būtų galima..

Žinoma galėtume, jei tik panorėtume..

Mėgstame įtampą…

Naudota literatūra

Grendstad N.M. Mokytis – tai atrasti. Susiliejančio ugdymo principai ir praktiniai darbo būdai. 1996. Vilnius.

Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis. 2000.

8. 2. Auklėjimo teorija ir metodika, jos samprata ir paskirtis

HODEGETIKOS (AUKLĖJIMO TEORIJA)

AUKLĖJIMAS – integruotas mokymas ir lavinimas, kuris sukuria auklėtinio pasaulėžiūrą, dorovinius, estetinius santykius su makropasauliu ir artimąja aplinka.

BŪDAI SAVIAUKLAI:

• savikontrolė

• savišvieta

• savęs įtikinėjimas

• prisivertimas

• įsakymas sau

• saviįtaiga

• savęs drąsinimas

• priminimas sau

• savitvarda

• savęs pasmerkimas ir nubaudimas

• savikritika

9. 3. Lyginamoji pedagogika, jos samprata ir paskirtis

LYGINAMOJI PEDAGOGIKA

Lyginamoji pedagogika – pedagogikos šaka, lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius, elementus, jų junginius.

Lyginamosios pedagogikos tikslai:

• nustatyti bendruosius dėsningumus, turinčius įtakos pedagoginiam efektyvumui;

• nusakyti įvairių šalių švietimo sistemų panašumus ir skirtumus, išaiškinant jų egzistavimo priežastis;

• pastebėti ir ištirti įvairiose šalyse

ir įvairiu laiku vykusius pedagoginius reiškinius, galinčius padėti pagerinti konkrečios šalies švietimo sistemą;

• įvertinti pakeitimų santykinį poveikį rezultatams (šalies viduje ir lyginant skirtingas šalis).

Po antrojo pasaulinio karo lyginamosios pedagogikos metodologai sukoncentravo dėmesį į švietimą kaip į atvirą socialinę sistemą, apimančią ne tik mokyklines institucijas, bet ir šeimą, religines, politines ir kitas bendruomenes, masinės informacijos priemones. Ši koncepcija leido lyginamosios pedagogikos tyrimams pakilti į ketvirtąjį – visuomenės ir švietimo sistemos santykių analitinio tyrimo lygį.

Bronfenbrennerio aplinkos įtakos modelis, kuriame parodyta mikro, mezo, echo iir makro sistemų poveikis asmenybei.

9. 4. Pedagogikos istorijos

Studijų dalykų turinys

Krikščionybės įvedimas (Pradeda formuotis institucinio tipo švietimo sistema. 1937 m. prie Vilniaus katedros įkurta katedrinė mokykla, parapijinės mokyklos, neinstitucinis švietimas).

Pilnos institucinio tipo švietimo sistemos kūrimasis – nuo 16 a. vidurio (1570 m. jėzuitų ordinas įsteigia Vilniaus kolegiją, o 1379 m. – universitetą. Steigiamos protestantiškos mokyklos).

Nauji reikalavimai žmogaus ugdymui – 18 a. pabaiga (Švietimo sistema reformuojama valstybiniu mastu. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija. Bendras kultūros lygio kilimas, mokslo prestižas).

Ėjimo, brendimo metai – 11863 m. – 1940 m. (Spaudos draudimas, slaptosios mokyklos, svetimas švietimas, svetimos kultūros pagrindų kaita savaisiais, įvairių požiūrių ir sampratų dialogas S.Šalkauskis, A.Maceina, J.Vabalas – Gudaitis ir kiti)

Okupacijos periodas – 1940 m. – 1990 m. (Gynybos ir tradicijų išlaikymo pozicija, ppasidavimas).

Nepriklausomybė – 1990 m.(Švietimo reforma – jos pagrindas – ugdymo turinio kaitai).

10. UGDYMO INSTITUCIJOS. UGDYMO PRASMĖ.

Ugdymo institucijose žmogus mokslinamas, lavinamas, ugdomas, auklėjamas. Vienose ugdymo institucijose (mokykloje) ugdoma sistemingai, per grįžtamąjį ryšį fiksuojami pasiekimai (ko išmoko), formalizuojami ugdymo rezultatai. Jos vadinamos – Formalaus ugdymo institucijomis.

Kultūros įstaigose, bažnyčiose taip pat siekiama ugdomojo poveikio, tačiau jis žmogui neprivalomas ir nesistemingas: žmogus pats pasirenka, kur jam eiti, ko klausyti, ką skaityti. Tai – Neformalaus ugdymo institucijos, neturinčios grįžtamojo ryšio, nefiksuojančios ir neformalizuojančios ugdymo rezultatų.

ŠEIMOS UGDYMO INSTITUCIJA

Šeimos vaidmuo

Šeima pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Šeimoje vyksta pilnavertė būsimo asmenybės socializacija. Nepilnoje šeimoje augę vaikai dažnai skiriasi nuo vaikų, kuriuos augino abu tėvai.

Tik gimusio vaiko vystymasis iki metų visiškai priklauso nuo šeimos. Pirmiems trejiems metams svarbus ššeimos vaidmuo, nes vystosi psichinis ir socialinis brendimas ir šiame amžiuje sudaromos prielaidos asmenybei vystytis.

Nuo 3 metų vaikas patenka į ikimokyklinę įstaigą, o nuo 6-7 metų pradeda lankyti mokyklą. Iškyla grupės vaidmuo.

Vaikas bręsta įstaigų, grupių ir šeimos veikiamas, prasideda bažnyčio, kultūros institucijų, žiniasklaidos įtaka.

Šeimos poveikis mažėja. Vėliau pradeda mažėti ir šeimos įtaka. Paauglystėje asmenybės formavimuisi didelę įtaką daro draugai (grupė).

ŠEIMOS UGDYMO POVEIKIS

A) Formalus poveikis – tėvų veiksmai ir žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys paveikti vaiko vystymąsi. Pvz.: mankštinant kūdikio kūną, sakant ppamokymus ir kt.

B) Neformalus poveikis – šeimos narių ekonominis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Kiekvienoje šeimoje susiklosto šių veiksnių stereotipai, turintis įtakos vaiko, paauglio, jaunuolio brendimui.

GRUPĖ

Grupės samprata

Grupė – tai bendrai veikiančių žmonių visuma. Grupės gali būti formalios ir neformalios.

Formalios grupės. organizuojamos pagal atitinkamas taisykles – įvairūs užsiėmimai, darbinė veikla.

Neformalios grupės. – draugų grupės (kai niekur neįteisinta).

ŠVIETIMO SISTEMA

Švietimo sistema jungia visas lavinimo ir auklėjimo institucijas (žiūrėti schemą).

Švietimo sistemai žmogus priklauso nuo kūdikystės iki brandos. Švietimo sistemos poveikis vieniems pasibaigia po visuotino mokymo, apie 18 metus, kitiems – 22 ais ar net 24 ais gyvenimo metais.

Klausimai diskusijai

1. Kaip jūs suprantate grupės bendruomenę?

2. Kuo kiekvienas pedagogas galėtų prisidėti gerindamas grupės klimatą, siekdamas grupės aktyvumo?

3. Niekas negali spręsti apie kitus, kol neišmoks spręsti apie save patį (V.Getė).

4. Charakterizuokite buvusį savo auklėtoją, kuris paliko jums gilų įspūdį, padėjo susikurti savąjį „aš“.

5. .Koks turėtų būti idealus auklėtojo savybės?

6. Nuo ko pradėtumėte grupės auklėtojo darbą, gavę tarkim devintąją klasę?

7. Kaip jūs derintumėte individualų ir grupinį darbą su mokiniais?

8. Kokius mokinių bruožus jūs siektumėte išugdyti?

11. KAS YRA PASAULĖŽIŪRA? AR PASAULĖŽIŪRA PAVELDĖTA, AR ĮGYJAMA GYVENANT?

Pasaulėžiūra- tai žmogaus filosofija, kuria vadovaudamasis eina į gyvenimą, išeina iš gyvenimo.

PASAULĖVAIZDIS – formuojasi iš mažens, remiantis suvokimu. Jis gali būti nevienodo ppažintinių procesų išsivystymo lygio, giluminio suvokimo.

PASAULĖJAUTA – vidinis pasaulio būties suvokimas, kuris grindžiamas ne vien protu, bet ir jausmais, įsitikinimais, svajonėmis, tikėjimu, vaizduote ir kt.

PASAULĖŽIŪRA – gyvenimo filosofija, platus pasaulio suvokimas, pagrįstas žinojimu, įsitikinimu, principais, idealais, svajonėmis.

PASAULĖŽIŪROS RAIDA

Pasaulėžiūros pakopos:

I pakopa – pasaulėvaizdinis socializavimas jutimu stebimas išorinis pasaulis. Būdinga pirmykščiam žmogui, vaiko pasaulėžiūrai.

II pakopa – pasaulėjauta, kai juslėmis patiriami vaizdai perkeliami į žmogaus vidinį pasaulį, grindžiami protu, mintimis.

III pakopa – žengiamas galutinis žingsnis į pasaulėžiūrą, kai žmoguje susiformuoja įsitikinimai, idealai,, jungiantys ne vien protą, bet ir emocija,jausmus, svajones, viltis.

ŽMOGAUS VERTĖS STRUKTŪRA

I kolona – intelekto. Žmogus pasižymi protu, logika, žiniomis.

II kolona – emocijų. Žmogus yra jautrus bet kokiems poveikiams, greit užsidegantis, stokoja valios, gabumų.

III -kolona – valios. Žmogus valingas, atkaklus, siekia užsibrėžto tikslo.

IV – kolona – dvasingumo. Grindžiama įsitikinimais, idealais, aukšta moralė.

Klausimai diskusijai

1. Kuo skiriasi pasaulėvaizdis nuo pasaulėžiūros? Pagrįskite pavyzdžiais.

3. Kuri iš žmogaus vertės struktūros dalių yra svarbiausia mokytojui ir kodėl?

4. Kokius mokytojus mokiniai vadina „gerais“ mokytojais ir kodėl?

5. Saugiai besijaučiantis žmogus gali patirti susidomėjimą. Ar jūs su tuo sutinkate? Pagrįskite savo atsakymą.

6. Kaip, jūsų nuomone, gebėjimas domėtis gali stiprinti žmogaus kūrybiškumą?

7. Pagalvokite apie vaikų ir suaugusiųjų grupę: sugalvokite klausimų ar užduočių, kurie skatintų susidomėjimą, galėjimu kišeninio radijo imtuvo dėka ggirdėti muziką.

8.Aprašykite žmogų, kuriam būdingas smalsumas.

Naudota literatūra

1. Jakavičius V. Žmogaus ugdymas. Klaipėdos universiteto leidykla. 1998. psl. 53 – 71.

2. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. Eglada.1995. psl.184-202.

12. ŠVIETIMO SISTEMOS SAMPRATA

Pedagoginis procesas įgyvendinamas įvairiose mokymo ir auklėjimo įstaigose.

Mokyklinis švietimas – tai mokymo ir auklėjimo įstaigos sistemos veikla, teikianti augančiajai kartai išsimokslinimą ir išsilavinimą. Švietimo sistemos pradėtos organizuoti seniai.

Šiuolaikinės švietimo sistemos pasaulyje būna centralizuotos, kai visus mokyklų reikalus tvarko ir finansuoja valstybė per švietimo ministerijas, decentralizuota, kai švietimo reikalai tvarkomi konkrečioje vietovėje ir mišrios.

Lietuva, sovietiniais metais priklausiusi centralizuotai sistemai, dabar pereina į mišrią, nes atsiranda privačių mokymo ir auklėjimo įstaigų, kurias finansuoja privatūs asmenys.

Reformuotos Lietuvos švietimo paskirtis – duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei.

Reformuotos mokyklos turi padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje.

Šioje koncepcijoje švietimas suprantamas kaip istoriškai susiformavusių tikslingų veiklos būdų bei organizacinių struktūrų visuma, kurios paskirtis įgyvendinti asmens ir visuomenės ugdymo tikslus.

Asmens ugdymas – tai būtinų sąlygų individo prigimtyje glūdintiems gebėjimams kūrybiškai reikštis, perimant ir plėtojant kultūrą, visuma. Taip apibrėžiamas ugdymas apima mokymą – mokymąsi, lavinimą – lavinimąsi, auklėjimą – saviauklą.

Švietimo reforma vykdyta 4 etapais:

Lietuvos švietimo koncepcijoje nurodyti konkretūs reformuotos švietimo sistemos tikslai, kurie skiriasi nuo lozunginio pobūdžio sovietinių laikų tikslų.

Dabar siekiama:

1. padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus

vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;

2. ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;

3. ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančioje visuomenėje;

4. brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;

5. ugdyti žmogų demokratijai;

6. ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.

Ką reiškia kaita?

Organizacijose kaita paprastai pasireiškia viena iš šių dviejų formų:

– natūrali kaita (nuoseklus, dažnai nežymus perėjimas iš vieno būvio į kitą);

– planinga kaita (kai siekiama sustabdyti savaiminę įvykių raidą, įvedant naują tvarką);

Vidaus, nesvarbu ar individo, ar organizacijos, kaita suvokiama kaip nnatūrali arba organiška – panašiai kaip dažnai nepastebimas vaiko augimas.

Išorės kaitą, priešingai, yra sunkiau priimti – juk tai kiti darys mums, mūsų mokyklai.

Iš šių dviejų kaitos ypatybių – šaltinių ir pobūdžio sąveikos atsiranda pagrindinė tipologija.

ATLIKTI KAITOS TYRIMAI

Pastarųjų, maždaug 30 metų planingo švietimo kaitos tyrimuose galima išskirti 4 svarbias fazes:

1. – pradžia 7 -dešimtmečio vidurys, daugiausia dėmesį kreipė į ugdymo turinį (taikyta Š.Amerikos nei Jungtinėse Karalystėje);

2. apima visą 8 -dešimtmetį (iš esmės buvo vien nesėkmės) siekusį reformuoti ugdymo turinį, nesugebėjimo paveikti mokymą –fiksavimą. Buvo aišku, kad iš viršaus nuleistos kaitos modeliai neduoda rezultatų, bet reikia mokytojams tobulėti, kelti kvalifikacijas;

3. nuo 8- dešimtmečio pabaigos iki 9 -dešimtmečio vidurio, rėmėsi ankstesne patirtimi ir buvo sėkmės periodas. Atlikti keli svarbūs mokyklos tobulinimo tyrimo projektai;

4. vadovavimo kaitai ffazė. Manoma, kad bus produktyviausia, nes siekiama pragmatiškai, sistemiškai ir protingai susieti strategijas bei tyrimų metu gautus rezultatus su tikra mokyklų padėtimi.

BENDRADARBIAVIMO KULTŪRA

Kas yra kultūra?

a) elgesio taisyklės, kurių laikosi mokytojai bendraudami mokytojų kambaryje -vartojama kalba ir įsigalėję rezultatai;

b) mokytojų darbo grupėse susiformavusios normos susijusios su pamokos planavimu arba mokinių pažangos tikrinimu;

c) vyraujančios vertybės, kurių laikosi mokykla, jos tikslai arba „misija“;

d) filosofija, kurią pvz.: grindžiamas vyraujantis požiūris į tam tikrų mokomųjų dalykų mokymą ir mokymąsi;

e) žaidimo taisyklės, kurias nauji mokytojai turi išmokti, kad galėtų bendrauti mokykloje;

f) įspūdis arba klimatas, kuris pajuntamas tik įėjus į mokyklą, arba tai, kiek yra matomas mokinių darbas.

ANGLIJOS MOKYKLŲ PATIRTIS

ROSENHOLTZ pateikia mokyklų tipus(schema):

Įklimpusios mokyklos dažnai yra nevykusios, sąlygos prastos, mokymas tapęs izoliuota veikla, viską persmelkę vidutiniškumas ir bejėgiškumas. Niekas nieko per daug nesitiki, ddėl susidariusios padėties kaltinamos išorinės aplinkybės. Paprastai galima išgirsti tokius pasakymus: „Ne kažin ką su tais mokiniais gali nuveikti“.

Klaidžiojati mokykla patyrė ir patiria daug naujovių. (Šiandien būdinga Lietuvos mokyklose). Tose mokyklose yra kaitos regimybė, tačiau tikrosios kaitos nėra, tad darbuotojai greitai išsenka ir susiskaldo. Labai dažnai galima išgirsti vertinimus: “Daug naujų dalykų išbandėme, bet niekas iki galo neužbaigta“

Neskubanti mokykla juda nei sparčiai, nei toli, daro tam, kad pasirodytų, o ne tam, kad judėtų. Neskubančios dažnai būna tradicinės mokyklos, turinčios ilgamečius ddarbuotojus. Dažnai darbuotojai sako, esą visiškai patenkinti tuo, kas yra, ir nėra jokios svarios priežasties ką keisti.

Žengiančios pirmyn mokyklos yra aktyvi mokykla, kurioje sveikai dera kaitai ir stabilumui, bei išlaikyta pusiausvyra tarp tobulinimo ir esamos padėties. Viduje tokia mokykla yra palyginti rami, lengvai prisitaiko prie paprastai sparčiai kintančios aplinkos. Ji pritaiko struktūras prie savo kultūros ir tradicijų, o darbuotojai dažnai sako, kad „stengiasi neatsilikti nuo naujovių“.

Ši schema, D.Hopkins ir kt. nuomone, vertinga tuo, kad ne tik padeda suklasifikuoti mokyklos kultūras, bet ir rodo, kaip su jomis dirbti, Matrica yra ne tik aprašomoji, bet ir rodo, ką reikia daryti.

Lietuva Europos švietimo erdvėje

SIEKIAI

Švietimas – Europos piliečių bendruomenę konsoliduojanti jėga, jis svarbiausias bendrųjų Europos vertybių, daugiakultūrinio Europos paveldo išsaugojimo garantas; jis turi remtis Europos dimensija, savo krašto kultūra, ugdyti europinį pilietiškumą, puoselėti Europai būdingą daugiakalbystę;

Švietimas – pagrindinė “žmogiškųjų išteklių” plėtros, atskiros šalies ir Europos konkurencingumo, užimtumo ir socialinio stabilumo laidavimo priemonė; jis turi būti visiems prieinamas ir kokybiškas, orientuotas į bendrųjų žmogaus gebėjimų ugdymą ir atnaujinimą;

Švietimas – žinių visuomenės ir žiniomis grindžiamo ūkio kūrimosi garantas; jo lanksti sistema turi laiduoti galimybes mokytis visą gyvenimą; būtina stiprinti švietimo ir verslo sąveiką, plėtoti nuotolinį mokymą, siekti profesinio ir bendrojo lavinimo suartėjimo, orientuotis į žmonių verslumo įįgūdžių ugdymą.

ŠVIETIMO PRINCIPAI

HUMANIŠKUMAS – švietimas orientuojasi į žmogų kaip į nelygstamą vertybę, jis ugdo savarankų ir garbingą asmenį, gebantį laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą, gebantį kurtis darnų ir prasmingą gyvenimą.

DEMOKRATIŠKUMAS – švietimas ugdo šiuolaikinės Lietuvos pilietį – kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, gebanti grįsti savo gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis, gebantį konstruktyviai dalyvauti pilietiniame atviros, ideologinio monopolio neturinčios visuomenės gyvenime ir kurtis savo gerovę ūkinėje laisvos rinkos erdvėje.

NACIONALUMAS – švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis ir kurtis šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę. Švietimas perteikia ir interpretuoja etniškai įvairią krašto kultūros tradiciją, puoselėja tautos kultūros atvirumą ir dialogiškumą.

ATSINAUJINIMAS – švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios informacijos iššūkius, turintį drąsos savarankiškai apspręsti ir atsakingai veikti kintančioje tikrovėje, mokantį mokytis visą gyvenimą.

ŠVIETIMO SISTEMOS PLĖTOTĖS NUOSTATOS

PRIEINAMUMAS – švietimo sistema yra teisinga, ji užtikrina lygias mokymosi galimybes, sykiu sudaro sąlygas mokytis skurdo bei negalios ištiktiems asmenims; kiekvienam asmeniui ji laiduoja bendrojo išsilavinimo bei pirmosios profesinės kvalifikacijos įsigijimą ir sudaro sąlygas tobulinti, papildyti, atnaujinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.

KONTEKSTUALUMAS – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės , socialinės, kultūrinės raidos kontekstu ir kartu su juo nuolat atsinaujina; švietimo kokybė yra kkontekstuali: vienas esminių jos rodiklių – kaip švietimo paslaugos atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes.

EFEKTYVUMAS – švietimo sistema siekia gerų, kokybiškų rezultatų racionaliai ir taupiai naudodama turimus išteklius bei remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir savarankiškais sprendimais.

TĘSTINUMAS – švietimo sistema yra lanksti, sąryšinga ir atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.

ĮVAIROVĖ – švietimo sistema yra grindžiama ugdymo, mokymosi ir studijų formų įvairove: ji sudaro sąlygas ir padeda išplėtoti įvairiopus visuomenės narių gebėjimus bei kompetencijas.

Švietimo sistemos

TIKSLAI

Įvesdami asmenį į šiuolaikinę visuomenę, padėti jam įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tapti savarankišku, atsakingu žmogumi, norinčiu bei gebančiu nuolat mokytis ir kurti savo bei bendruomenės gyvenimą;

Padėti asmeniui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinių technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų mokantis visą gyvenimą;

Stiprinti visuomenės kūrybines galias, užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą;

Laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą.