Japonija

Turinys

Turinys…………………………1 psl.

1.Bendri duomenys…………………….2 psl.

2.Japonijos istorija…………………….3-8 psl.

3.Japonijos demografija……………………9 psl.

4.Japonijos politinė sistema…………………9 psl.

5.Japonijos prefektūros…………………..10 psl.

6.Japonijos geografija……………………10 psl.

7.Švietimas ir mokslas…………………..11-13 psl.

8.Japonijos ekonomikos apžvalga………………14 psl.

9.Turizmas…………………………14-15 psl.

10.Lietuvos ryšiai su Japonija 15-16 psl.

11.Religija…………………………17-18 psl.

12.Hieroglifai…………………………18 psl.

Šaltiniai…………………………19 psl.

Valstybinė kalba japonų

Sostinė Tokijas, (jap. tō-kyō)

Imperatorius Akihito

Ministras Pirmininkas Koizumi Junichiro (Koidzumi Džiuničiro) (nuo 2001)

Plotas

– Viso

– % vandens 60 vietoje

373 000 km² (be Kurilų)

nėra duomenų

Religija šintoistai ir budistai 84%,

kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys

Gyventojų

– Viso (2004)

– Tankis 10 vietoje

127 333 002

335/km²

BVP

– Viso (2003)

– BVP gyventojui 3 vietoje

3 582 mlrd. $

28 131 $

Energijos ištekliai naudingos iškasenos 661,47%; vandens energija 8,34%; atominė energija 29,83%; kiti 0,36% (1996 m. duomenys)

Klimatas nuo tropinio pietuose iki vidutinio šiaurėje

Natūrali grėsmė daug miegančių ir veikiančių vulkanų; apie 1500 žemės drebėjimų per metus; cunamis

Aukščiausias taškas Fujiyama: 3776 m

Žemiausias taškas Hachiro-gata: -4 m

Valiuta Jena (Ľ)

Laiko zona UTC+9

Valstybinis himnas Kimi Ga Yo

Interneto kodas .JP

Šalies tel. kodas 81

1.Bendri duomenys

Sake – tai žymiausias Japonijos nacionalinis ryžių gėrimas. Atpalaiduojantis natūralus gėrimas yra neatskiriamas nuo kasdieninio japonų gyvenimo. Ir džiaugsme, ir varge, bet kokia proga keliama sake taurelė ir sakomas tostas “kampai”.

2.Japonijos istorija

Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia(2500 mm.pr.m.e.- 710 m.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą- trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į KKiusiu salą, o iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos-Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainais ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmasis legendinis užkariautojų vadas Kamu-yamato-ivare-hiko jūros keliu pasiekė šiandieninio Osakos miesto teritoriją, o Yodo upe pasiekė Kioto pietuose esančias žemes – Yamato – Japonijos širdį. Manoma, kad pirmoji Japonijos sostinė buvo įsikūrusi 660 m.prieš m.e. Yamato provincijoje.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai su Pakche, padedant pastarajai kovose su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 5538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

Konservatyviųjų pasipriešinimą palaužė Soga šeima . Garsus jos atstovas Taiši šotoku (573-621 m.m.) , geriau žinomas kaip princas(kunigaikštis) šotoku. Jis laikomas kovos menų kūrimo pradininku.

šotoku buvo pirmojo septyniolikos straipsnių Japonijos kodekso autoriumi, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur pastarieji parsivežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, oo nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį ir civilizacijos suklestėjimą.

Mirus princui šotoku, jo šeimos įtaka sumenko, tačiau sustiprėjo Fudzivara giminės įtaka. Jos varomoji jėga – Katamori – energingai diegė kinų pavyzdžiu stiprios, vienos giminės kontroliuojamos centrinės valdžios elementus.

Nara epocha (710 – 78ė m.m.)

710 metais Japonijos valdovai įsikūrė pirmojoje pastovioje sostinėje – Nara mieste, pastatytame tuometinės Kinijois sostinės Chang-an pavyzdžiu. Imperatoriaus valdžia darėsi vis labiau simboliška: karaliavo, bet nevaldė. Faktiškai valstybę valdė Fudzivara giminė, primesdama valdovams žmonas ir patarėjus iš savo giminės.

Tuo tarpu Japonų valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė: Ainu tauta buvo išstumiama vis toliau į šiaurę(žiūr.pieš.Nr.1.2). Didžioji karo našta teko pasienio feodalams – kariaudami jie vis stiprėjo. Tačiau tai silpnino Fudzivara klano , iš aukšto vertinusio “laukinį” riterių amatą, įtaką.

Stiprėjo ir budistų šventikų įtaka. Apie 7ė0 metus didelę įtaką imperatoriui turėjo vienuolis Gembo, o kiek vėliau Dokyo, kurie patys tapo faktiškais valdovais, palenkę savo pusėn rūmų aplinką arba įgavę didžiulę įtaką valdovams. Dokyo sugebėjo įvykdyti perversmą ir užimti valdovo sostą, bet jam nepavyko ilgai išsilaikyti soste ir 769 metais jis buvo ištremtas iš šalies.

Esminė jo nesėkmės priežastimi galėjo būti Japonijai būdingas reiškinys – imperatoriaus politinė valdžia galėjo būti silpna, bet jis būdavo garbinamas, kaip Dievo vietininkas žemėje. Didelę reikšmę Japonijos rraidai turėjo klanų galybės augimas ir konfliktai tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tų konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose, bet jų šioje apžvalgoje nenagrinėsime – labai plati tema.

Norėdama atsikratyti vienuolių įtakos 78ė metais valdžia perkelia sostinę į Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784 – 1184 m.m.)

Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai, toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas.

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam ir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu 782 – 805 metais) arba garsiems didikams, kaip pvz. Sugavara Mičizane devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus širakava nuopelnai – jis 1086 metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129 metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tampa ir stipria militaristine galybe.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pažymėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik “propagandiniu” šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo iir mafijozine slapto žudymo organizacija arba atvira karine jėga.

Tuo tarpu vietiniai feodalai išsiugdė galingą armiją gerai apmokytų karių ir puikių karvedžių. šie kariūnai buvo ištikimi savo feodalo pavaldiniai, gyveno asketiškai, vadovaudamiesi pagrindiniu, nors dar nerašytu kodeksu – Bushi – do (kario kelias).

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Mamakura laikotarpis (1185 – 1333)

Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų greitu laiku įgavo atviro karo formą. Iš pradžių 1159 m. Taira giminė po keleto kovų, pasibaigusių lemiamu mušiu, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi “nuopelnai” priskiriami žymiam strategui, tačiau labai klastingam Kiymori Taira(1118-1181). Po pogromo išliko tik keli žymūs vadai, tarpe jų – garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodzio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

1181 m. po Kiyomori mirties, Taira šeima neteko iškilaus stratego. Minamoto klanas priremia ir išveja Taira šeimą iš Kioto, o 1185 m. garsiose jūros-sausumos kautynėse prie Dan-no-ura(1185 m. balandžio 25 d.) , galutinai su jais susidoroja. Nugalėtojai atsirevanšavo Tairų šeimai tokiom pat žiauriomis represijomis , kaip su jais buvo susidorojęs Kiyomori Taira.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai

gardus kąsnelis. Taigi greitu laiku įsiplieskia konfliktas tarp Yoshitsune – riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžiu ir Yoritomo – puikaus diplomato ir intrigų meistro. Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu japonų literatūroje ligi šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

Yoritomo nutarė pasitraukti iš pilnų pavojingų intrigų valdovo rūmų ir Kamakuroje sukurti karinės ir politinės administracijos sritį. Iš to ir kilęs viso istorijos laikotarpio pavadinimas.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-I-tai- SSiogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį – barbarus sumušusio generolo vardas. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainu gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė “Karo vadas” – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

Siogunas Yoritomo sudarė iliuziją, kad vykdo imperatoriaus įsakymus ir įgijo neribotą valdžią. Po jo mirties sioguno instituciją kontroliavo Yoritomo krikštatėvis – Tokimasa Hodzio. Ilgą laiką Hodzio giminė kitiems siogūnams turėjo tokią stiprią įtaką, kaip Fujivaros savo laiku imperatoriui.

1268 mm. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj -chano (1215-129ė) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, čingis-chano anūko. Kubilaj chanas siulo Japonijai pripažinti ji Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hojo, žmogus, faktiškai kontroliavęs sioguną ir imperatorių, įį Kubilaj-chano laišką neatsako (nukerta pasiuntiniams galvas ir nusiunčia atgal chanui), o taip pat iš šalies išprašo ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti “pasaulio valdovo” viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

127ė m. Kiusiu išsilaipina galingas mongolų desantas( Kubilai-chano klaida. Kiusiu viena iš turtingiausiu ir ekonomiškai stipriausiu salu). Vietiniai feodalai ryžtingai pasipriešina. Atviroje kovoje mongolai greitai įgyja taktini pranašuma. Ju pagrindine smogiamoji jega raiteliai ir lankininkai nušluoja japonu pajegas . Suprate, kad atvira kova nieko gero neduos, japonai vengia mušio, manevruoja , puldineja ir vel traukiasi. Mongolai įsivelia į nevaisingus mušius pakrantes ruože ir tris menesius trypia vietoje. O čia ateina taifunu metas ir vienas iš šiu uraganu paskandina visa mongolų laivyną.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiunčia į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija ,, besiruošdama atremti agresiją pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. Tai buvo aukšto valstybinės visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kas po kelių amžių sudarė prielaidas Japonijos susivienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj chanas kartoja klaida ir vel puola Kiusiu pakrante. Užpuolikų laivynas, įtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies giluma. Japonai inirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą atėjo gamta – labai stiprus taifūnas vėl paskandina užpuolikų laivyną. Kamikaze – “dieviškas vėjas” – taip jį pavadins japonai. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodzio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodzio viešpatauja iki 1315 m., kai “shikkena” (imperatoriaus patarejo) instituciją perima negabus Takaoki Hodzio.

Esant tokiai situacijai, valdžią į savo rankas nutarė perimti imperatorius Daigo II ( Go-daigo). Pradžioje tai pavyko ir Hodzio klanas neteko įtakos. Tačiau greitu laiku Daigo II pakliūva į 1338 metais paskelbto siogunu Tokaudzi Ašikagos (1305-1358) įtakon. 1336 metais imperatorius apleidžia Kioto ir persikelia į Japonijos Pietus ir padedamas vietinių feodalų daugelį metų kovoja dėl valdžios. Ašikaga klanas, nenuilstamai kariavęs tarpusavio karus, išsiugdė kelis žymius politikus ir didžius meno mecenatus. Vienas tokių – Yošimitsu Ašikaga (1367-1395) – 1392 m. Kinų imperatoriaus buvo tituluotas valdovu. Jis diplomatiškai bendradarbiaudamas su kinais, padėjo suvaldyti pietinių japonų feodalų piratavimą.Nuo to laiko sutvirtėjo Japonijos ryšiai su Kinija. (Svarbu pažymėti, kad galimybė kontroliuoti piratus buvo vienas geriausių būdų gauti pastovias pajamas iš prekybos apsaugos. Dauguma japonų pralobo piratavimo arba kovos su piratais dėka). Tuo metu užmegzti prekybiniai santykiai su Filipinais, Sijamu, Malajais, Java ir Sumatra. Tai sąlygojo krašto vystymąsi, taip pat nusistovėjo vidinė priešprieša.

ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bbangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų ir grupuočių jėgos buvo apilygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas ( pieš.Nr.3). Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Tokie vadai kaip šingen Takeda ir Kenšin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų tarpusavio vaidai.

Politiniame Japonijos gyvenime iškyla nauja asmenybė – Oda Nobunaga, gimęs 1534 metais. šis smulkutis, neįtakingas didikas ilgus metus kariavęs su kitais klanais, įgavo svarbų vaidmenį šalyje. XVI amžiuje, kad galėtų sėkmingai kovoti su budistų vienuolynais, jis į pagalbą pasitelkė į Japoniją atvykusius krikščionis.Daugiausia tai buvo portugalai – jie atsivežė šaunamuosius ginklus, vadintus Tanegašima ( pavadinimas kilęs nuo salelės, kur pirmą kartą išsilaipino portugalai, pavadinimo). Puikūs japonų kalviai greitai įvaldė šių ginklų gamybos technologiją ir šie ginklai pasirodė kovų laukuose.

Oda Nobunaga – strategijos ir diplomatijos meistras – veikė atsargiai, bet ryžtingai. Kai buvo nužudytas Yošitori Ašikaga, Kioto prasidėjo riaušės. Nobunaga nuvyko jų malšinti ir ta pačia proga siogunu paskyrė sau palankų Yošiaki Ašikaga. Po penkerių metų, 1573 metais pats tapo siogunu ir pradėjo metodiškai žlugdyti savo priešininkus. 1580-1581 metais jis galutinai pakirto budistų vienuolynų militaristinę galybę. Bet ir jo žvaigždė greitai užgeso.

Vienas iš traukiančių į Pietų frontą dalinių vadas – Akeši Mitsuhide – išdavikiškai užpuolė negausias savo vado pajėgas centrinėje būstinėje Honnodzi. Užspeistas į kampą Nobunaga nusižudė. Po neilgai trukusio sumaišties laikotarpio, vadų tarpusavio kovose nugali Nobunagos patikėtinis Teyotomi Hideyoši – žmogus , kilęs iš liaudies – Japonijoje negirdėtas atvejis. 1590 metais Hideyoši sunaikino ir savo pagrindinius priešininkus. Iš pradžių su krikščionimis jis elgėsi pagarbiai, bet greitu laiku jam kilo įtarimas,kad jie gali tapti ispanų – portugalų agresijos forpostu (tuo metu ispanai užkariavo ne taip toli esančius Filipinus).

Vieni svarbesnių Hideyoši pasiekimai vidaus politikos srityje buvo įsakas nuginkluoti jaunuolius ir vienuolius ir nurodymas, kad kuo žmogus gimė, tuo jis ir bus – tai tapo japonų klasinio susiskaldymo kertiniu akmeniu. Taip visuomenėje įsitvirtino socialinė samurajų grupė.

Korėjos laivynu. Nežiūrint to, Hideyoši įgijo ryškią strateginę persvarą, bet negalėjo jos išnaudoti, nes 1598 metais mirė. Jo štabas nutarė išvesti kariuomenę atgal į Japoniją.

čia vėl kilo kovos dėl valdžios, bet jos truko neilgai. Kitas Oda Nobunagos generolas, Hideyoši draugas – Ieasu Tokugava – mūšyje prie Sekigahara 1600 metais sumušė visus savo priešus. Mąstantis ir atsargus Tokugava 1603 m. priėmė sioguno titulą, ko jo pirmtakas, kilęs iš liaudies negalėjo, ir pradėjo vykdyti feodalinės Japonijos griovimo politiką. Tai trūko apie 250 mmetų.

Visus vasalus jis padalino į sąjungininkus (fudai daimyo) ir varžovus (tozama daimyo) . Varžovus izoliavo, išdalindamas žemes aplink juos savo ištikimiems šalininkams. Įvedė prievolę tam tikrą nustatytą laiką tarnauti imperatoriaus dvare visiems žymiausių giminių ar šeimų vadams ar jų šeimos nariams. Tai buvo įkaitų ėmimo sistema, kuri sėkmingai paralyžavo bet kokius pasipriešinimo bandymus. Kitų galingų klanų, kurių negalima buvo palenkti savo pusėn, dėmesį kreipė už Japonijos ribų. Pvz.: šimaru iš Kiushu klanas gauna užduotį užkariauti Ryukyu Archipelagą (dabartine Okinava)- šis ffaktas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinio karate vystymuisi. Išvystė savo neseniai buvusių mirtinų priešų – ninja – rankomis vykdomą politinį spaudima, bet tuo pat metu, kad sumažinti sukilimo grėsmę, juos išslaptino, organizuodamas iš jų policiją.

Ekspansijonistinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau bbuvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616-1628) ir Iemitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, olandai – nedidelėje saloje Dešima. 16ė0 metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusi valstybė.

Tokugavos era (1616 -1868)

Militariniu-politiniu požiūriu šis laikotarpis buvo be istorijos – nei perversmų, nei karinių konfliktų. Pasižymėjo šis laikotarpis menų ir verslų suklestėjimu. Kovų menai iš kruvinos praktikos išsivystė iki rafinuotos teorijos. Be to dviems šimtmečiams visuomeninių santykių užšaldymas ir visiška Japonijos izoliacija lėmė, kad mokslas, ir kultūra, o taip pat ekonominė šalies raida labai atsiliko. XIX amžiuje kilo ekonominių sunkumų.

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į JJaponiją. Ypač amerikiečius sudomino galimybė pasinaudoti patogiai išsidėsčiusiais uostais. 1852 metais komandoras Perry , pasinaudojęs šiuolaikinio laivyno pranašumu, privertė Tokugavas derėtis su amerikonais. To išdavoje buvo sudarytos prekybinės sutartys JAV. Anglija, Prancūzija ir Olandija.

Tačiau dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. šie “nepaklusnieji” Tokugavom kėlė rūpesčių , nes atakavo neprašytus svečius ir provokavo maištus, kurie dėl svetimšalių pranašumo galėjo pasibaigti didelių baudų mokėjimu ir nužemintais atsiprašymais. Didžiausi incidentai pasibaigė Kogošimos ir šimonzeki miestų apšaudymu, kas galutinai įtikino ssamurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš jų kardus.

Bet tradiciniai Tokugavų priešai, o taip pat pažangos šaukliai puikiai suvokė, kad sumaišties prieš svetimšalius kėlimas yra veiksmingas būdas į nepatogią padėtį įvaryti siogunatus. Satsuma, čiošu, Tosa, Hizen klanų atstovai susivienijo apie imperatorių ir stengėsi pagilinti konfliktą tarp sosto ir siogunato. šis konfliktas išsirutuliojo į karinį susidūrimą ir galiausiai imperatorius Mutsuhito siogunatų reikšmę visai sumenkino. Tais pat metais pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, o po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868 – 1912)

Mutsuhito subūrė pažangių pažiūrų žmones ir ėmėsi daugelio priemonių, kurios per labai trumpą laiką iškėlė Japoniją į galingųjų valstybių elitą. Didelius pelnus atnešė šilko gamyba, kas leido įsivežti gamybai vystyti reikalingas pažangias technologijas. Sparčiai vystėsi mokslas.

1889 metais Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. Vėl pasigirdo ekspansijonistinės tendencijos ir jau 189ė metais japonų daliniai , kad užtikrintų naujajai imperijai svaiginančią pergalę, pradeda žvanginti ginklus Kinijoje. Po kelių metų Japonija pasiekia efektingą pergalę konflikte su carine Rusija. Nuo to laiko pasaulis turi skaitytis su Azijoje ir Ramiajame vandenyne siekiančia dominuoti imperialistine valstybe.

Konservatyvioji vidinė opozicija jau nebeturėjo jokios įtakos. Kai kilo reformoms nepritariančių samurajų maištas – vadinamas Satsuma maištu – šalies kariuomenė be vargo jjį numalšina.

3.Japonijos demografija

Japonijoje gyvena apie 129 mln., pagal gyventojų skaičių šalis užima 8-ą vietą pasaulyje. Per paskutinius 100 metų Japonija pasižymėjo dideliu gyventojų skaičiaus augimu dėl mokslo, ekonomikos ir sociologinių pasikeitimų, tačiau paskutiniais metais gyventojų augimas sumažėjo dėl mažėjančio gimstamumo. Gyventojų surašymo duomenys rodo, kad 2000 metais 54 proc. Japonijos moterų iki 30 metų buvo netekėjusios. Prieš du dešimtmečius tokių moterų buvo vos 24 proc. 2003 metais vaikų skaičius, vidutiniškai tenkantis vienai Japonijos moteriai per visą jos gyvenimą, buvo rekordiškai mažas– vos 1,29. Tarp moterų nuo 35 iki 39 metų 2000 metais net13,8 proc. Buvo vienišis, tuo tarpu 1980 metais tokių moterų buvo vos 4,4 proc. Etninė sudėtis: ~99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.Ainai – senieji šalies gyventojai, dabar beveik išnykę (Hokkaido saloje jų liko apie 20 tūkst.). Kalba ir fiziologinėmis savybėmis artimesni Pietryčių Azijos gyventojams negu japonams. Genetiškai artimi Pietų Amerikos vietiniams gyventojams – mitochondrinė DNR skiriasi tik 2 raidėmis. Iki XVIII a. gyveno Kamčiatkoje, iki XX a. pr. – Pietų Sachaline ir Kurilų salose. Vieni jų asimiliavosi su nivchais ir itelmenais, kiti persikėlė į JJaponiją. Ainų kalba priklauso paleoazinių kalbų grupei, agliutinacinė, rašto neturi.Miestuose gyvena >82% gyventojų, >26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.

4.Japonijos politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius AKIHITO (nuo 1989 sausio 7 d.) – yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios. Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in). Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Nuo 1955 m. (nuo susikūrimo) su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto). Vykdomoji Japonijos valdžia yra ministrų kabinetas, atskaitingas parlamentui. Kabinetą sudaro ministras pirmininkas ir valstybės ministrai. Visi jie turi būti civiliai. Ministras pirmininkas skiria ir atleidžia ministrus. Junichiro Koizumi ministras pirmininkas nuo 2001 balandžio 26d. Japonijos liberalų demokratų partijos kanditas.

5.Japonijos prefektūros

Japonija suskirstyta į 47 administracinius vienetus – prefektūras , vadinamas ken. Kai kurie administraciniai vienetai turi kitokius pavadinimus: Osaka ir Kyoto vadinami fu, Tokijas – to, Hokkaido – do. 1871 m. įvedus prefektūras jų buvo virš 300, 1888 m. jų skaičius sumažintas iki 47. 1947 m. išleistu įstatymu prefektūroms suteikta didesnė autonomija ir politinė valdžia:

• Hokkaido

• Aomori

• Iwate

• Miyagi

• Akita

• Yamagata

• Fukushima

• Ibaraki

• Tochigi

• Gunma

• Saitama

• Chiba

• Tokyo

• Kanagawa

• Niigata

• Toyama • Ishikawa

• Fukui

• Yamanashi

• Nagano

• Gifu

• Shizuoka

• Aichi

• Mie

• Shiga

• Kyoto

• Osaka

• Hyogo

• Nara

• Wakayama

• Tottori

• Shimane • Okayama

• Hiroshima

• Yamaguchi

• Tokushima

• Kagawa

• Ehime

• Kochi

• Fukuoka

• Saga

• Nagasaki

• Kumamoto

• Oita

• Miyazaki

• Kagoshima

• Okinawa

Sąraše prefektūros išvardintos nuo pačios šiauriausiai esančios iki piečiausiai esančios.

Toks vardinimas Japonijoje yra priimtas.

6.Japonijos geografija

Japonija – salų valstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Strateginė padėtis Šiaurės-Rytų Azijoje . Tarp Honshuu (Honšiū) ir Shikoku (Šikoku) salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra. Didžiausios salos (iš šiaurės į pietus): Hokaido, Honsiu (didžiausia), Sikoku, Kiūšiū, Okinava. Geografinės koordinatės 3600 N, 13800 E.

Jos plotas – 378000 kv. km (Sausumos plotas 374744 km2 Vandenų plotas 3091 km). Kranto linija 29751 kkm. gyventojų skaičius – apie 127 mln.Šiauriausias taškas – Etorofu, Hokkaido pref. Piečiausias taškas – Okinotorishima (Okinotorišima), Tokijo pref. Ryčiausias taškas – Minamitorishima (Minamitorišima), Tokijo pref. Vakariausias taškas – Yonagunijima (Jonagunidžima), Okinavos pref. Šalį sudaro daugiau nei 6800 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 kv. km. Pagrindinės salos: Honšiū (230448 kv. km), Hokkaido (78073 kv. km), Kiūšiū (36554 kv. km), Šikoku (1825 kv. km), jos sudaro 99,37% šalies teritorijos.Japonijoje yra ir ugnikalnių iš kurių žymiausias ir ggražiausias – Fudzijama.

7.Švietimas ir mokslas

Truputis istorijos

Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Klasinės ribos jau buvo pradėjusios dilti, kai devyniolikto šimtmečio viduryje Vakarai JJaponiją privertė atverti duris išorinėms įtakoms, atnešusioms didžiules politines ir socialines permainas. Daugelį klasinių skirtumų ištrynė vientisa nacionalinė švietimo sistema, kurią įdiegus japonų visuomenė tapo viena iš labiausiai egalitarinių pasaulyje. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat galima paaiškinti aukštą – patį aukščiausią pasaulyje – raštingumo lygį ir puikų išsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.

Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žžilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą. Ilgainiui šios nuostatos buvo institucializuotos, įdiegiant sudėtingą sunkių scholastinių egzaminų aukštiems valdžios pareigūnams rinkti sistemą. Korėjiečiai perėmė visą sistemą, o japonams, nors jiems ir nepavyko jos pritaikyti savai visuomenei, ji įkvėpė pagarbą mokslui. Skirtingai nuo neišsilavinusių feodalinės Europos vadovų, Japonijoje net feodalizmo laikais kariai vadai buvo ne tik raštingi, bet dažnai pasižymėjo ir literatūriniais gabumais. Budizmo vienuolynai Japonijoje tapo pažinimo židiniais, panašiais į tuos, kurie Vakaruose susikūrė krikščioniškuosiuose.

Vėlyvuoju Tokugawų laikotarpiu raštingumu iir švietimo institucijomis japonai pralenkė kinus ir korėjiečius. Tokugawų laikais buvo daug mokoma privačiai, bet devyniolikto šimtmečio viduryje dauguma feodalinių dvarų turėjo oficialias samurajų mokyklas, taip pat buvo apie tūkstantis privačių specialiųjų mokyklų, kuriose su samurajų jaunimu mokėsi ir paprastų žmonių vaikai. O kur dar tūkstančiai kaimo mokymo įstaigų, vadinamųjų terakoya, arba „šventyklų mokyklų“, įsikūrusių dažniausiai vietos budistinėse šventovėse. Čia paprastų žmonių vaikai galėdavo pramokti rašto. Devynioliktojo amžiaus viduryje raštingų buvo 45 nuošimčiai vyrų, o moterų – 15; tuomet tai buvo ne ką mažiau nei pažangiausiose Vakarų šalyse.

Kadangi nuo senų laikų daug dėmesio skirta oficialiajam mokymui, naujosios Meiji vyriausybės vadovams nesunku buvo suprasti švietimo reikšmę perimant Vakarų technologijas ir modernios mokyklų sistemos būtinybę – Japonija tuomet pasivytų pirmaujančias Vakarų valstybes. Jau 1971-ais, ketvirtaisiais naujosios vyriausybės vadovavimo metais, buvo įkurta Švietimo ministerija, kuri kitais metais priėmė ambicingą labai centralizuotos ir vientisos mokyklų sistemos planą, pagrįstą prancūzų pavyzdžiu ir siekiantį visuotinio raštingumo, įgyvendinti šiuos užmojus buvo nelengva, kadangi Japonijai trūko ir mokytojų, ir pastatų, ir lėšų. Planai buvo nuolatos kaitaliojami, sumanymai įgyvendinami lėtai, bet galiausiai japonams pavyko sukurti nacionalinę visuotinio švietimo sistemą.

Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Naujaisiais laikais ilgiau neišsilaikė nė vviena dvaro ar terakoya mokykla, panašus likimas ištiko ir specialiąsias. Tad Meiji laikų Japonijoje, skirtingai nuo devyniolikto amžiaus Vakarų, pirminės švietimo pakopos mokyklų nevaržė nei aristokratiškos, nei religinės apraiškos – pagal pasaulietinio ir visiems pasiekiamo švietimo kriterijus – Japonijos švietimo sistema iš dalies buvo pažangesnė nei daugumoje Vakarų kraštų. Kitas svarbus dalykas – nuo pat pradžių pa¬grindinį dėmesį Japonija sutelkė į pradinį mokymą ir taip paklojo tvir¬tą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui. Labai daug ša¬lių besivystydamos vietoj to vėlesniais laikais ėmėsi puoselėti prestiži¬nį aukštesnįjį mokslą, kuris, žinoma, būtinas, bet jeigu visuomenė menkai išsilavinusi, baigusiems mokyklas sunku rasti vietą gyvenime, ir daug jų, nepanaudojusių jėgas tėvynėje, leidosi į Vakarus – vyko vadinamasis „smegenų nutekėjimas“, intelektualiai labai nuskurdinęs tuos kraštus.

Faktiškai tik 1907 metais visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; berniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mokyklos; po to – trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba kketverius metus. Aukštesniosios mokyklos buvo skirtos išimtinai studijoms universitetuose ruoštis, ir būtent jose, o ne universitetuose, susipažindavo ir artimos draugystės ryšius užmegzdavo būsimieji eli¬tiniai vadovai.

Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai ir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Taip pat visa ši sistema buvo artimai siejama su nacionaliniais poreikiais, kurie šalies vadovams tuomet atrodė svarbiausi. Atsirado galybė raštingų kareivių, darbininkų, namų šeimininkių, aibė vidutinio lygio techninių darbuotojų – tolygių rezultatų nepavyksta pasiekti net ir šiandien daugeliui modernizuotis besistengiančių šalių; be to, plūstelėjo srautas talentingų jaunų žmonių, kurių, baigusių universitetus, laukė valstybinės ir visuomeninės valdžios postai. Didžioji dalis švietimo, įskaitant svarbiausias, visa lemiančias, sritis, buvo sutelkta vyriausybės rankose. Būta ir krikščioniškų misijų mokyklų, egzistavo budistinių ir kitų privačių mokymo institucijų, ypač vidurinio ir aukštesniojo techninio švietimo pakopoje, o krikščioniškos mokyklos buvo itin svarbios moterų lavinimui, tačiau visos jos šalia valstybinės sistemos sudarė tik nedidelę šalutinę grupelę.

Tokijo ir kiti universitetai

Pačioje švietimo piramidės viršūnėje buvo iškilęs Tokijo universitetas. Jis išaugo iš trijų siogūnų mokyklų, paveldėtų iš Tokugavvų laikų (Konfucijaus akademijos, kurios vėliau

buvo atsisakyta, medicinos mokyklos ir užsienio kalbų mokyklos), samplaikos, kuri po keleto reorganizacijų 1877 metais buvo pavadinta Tokijo universitetu, vėliau, 1886-aisiais, – Tokijo imperatoriškuoju universitetu. Iš pradžių jį baigusieji be jokių egzaminų galėdavo užimti aukštus valstybinės tarnybos postus, bet po kiek laiko pasiūla viršijo poreikius, ir Tokijo universiteto absolventams, kaip ir visiems kitiems, baigusiems ilgainiui įkurtus universitetus ir siekiantiems aukštų valstybės valdininkų vietų, tapo privaloma vienodų egzaminų sistema.

Vyriausybė vieną po kito steigė naujus imperatoriškuosius universitetus – 1879 metais Kyoto, 11907 metais Tohoku (Sendai), 1910-aisiais Kiusiu (Fukuoka), 1918-aisiais Hokaido (Sapporo) ir t.t. 1918 metais daugeliui privačių mokyklų buvo suteiktas universiteto statusas, taigi absolventų labai padaugėjo. Iš privačių mokyklų pačios seniausios ir garbingiausios buvo Keio ir Wasedos. Keio išaugo iš akademijos, kurią prieš Meiji restauraciją įkūrė Fukuzawa, žymus vakarietiškojo pažinimo skleidėjas, o Wasedą 1822-aisiais įsteigė Okuma, prieš metus išstumtas iš vadančiosios oligarchijos. Buvo gausybė ir kitų privačių universitetų, tokių kaip Meiji, Nihon ir Chuo, iškilusių maždaug amžių sandūroj ir didžiausią dėmesį sskyrusių teisės mokslams. Visos šios penkios institucijos, kaip ir aibė kitų, buvo įsikūrusios Tokijuje. Japonijoješiuo metu yra apie 130 aukštųjų mokslo įstaigų.

Pertvarkymas

Po karo amerikiečių okupacinė valdžia japonų švietimo sistemą restruktūrizavo pagal amerikietiškąją koncepciją. Ji turėjo tapti mažiau elitinė iir labiau atitikti besiformuojančią masinę japonų visuomenę. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra, o lygia greta su jais – dvimečiai arba trimečiai žemesnieji koledžai. Visos aukštojo mokymo institucijos vadinamos ne koledžais, bet universitetais (daigaku), net žemesnieji koledžai – „trumpalaikiais universitetais“ (tanki daigaku). Šiuos lanko daugiausia moterys, juose daugiausia mokoma laisvųjų menų, o tikruose, kur moterys vidutiniškai sudaro tik penktąją dalį studentų, daugiausia studijuojama teisė (įskaitant politinius mokslus), ekonomika, verslininkystė, inžinerija, gamtos mokslai, medicina.

Amerikiečių reformos privalomąjį mokslą, suteikiantį teisę mokytis žemesniosiose vidurinėse mokyklose, padidino iki devynerių metų; jis buvo nemokamas. Visur mokoma tik mišriose klasėse. Nebeliko technikos mokyklų, visas švietimas nukreiptas viena vaga – iš vienos pakopos tolydžiai pereinama į kitą. Be žemesniųjų koledžų, išimtys tik – keletas palyginti mažų penkiamečių technikos mokyklų, pradėjusių veikti 1962 metais vyresniųjų vidurinių mokyklų ir žemesniųjų koledžų lygmenyje, bei įvairiausių rūšių specialiosios mokyklos. Šios struktūros dėka japonai tapo viena iš labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Visi vaikai baigia žžemesniąsias vidurines mokyklas, o greitai didėjantis besimokančiųjų aukštesniosiose vidurinėse mokyklose skaičius dabar jau pasiekęs 94 nuošimčius. Beveik trečdalis abiturientų toliau siekia aukštesnio išsilavinimo; tai – šiek tiek mažiau nei Amerikoje, kur tokių moksleivių pusė, bet žymiai daugiau nei Vakarų Europos šalyse.

Mokymosi sistema

Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, išskyrus universitetų pakopą, japonai gerokai pranoksta amerikiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos. Be to, nuo pat pirmos klasės kasdien užduodami namų darbai. Apie trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų vedami į vaikų darželius, kuriuose pradeda mokytis, o apie pusę mokyklinio amžiaus vaikų lavinasi dar kur nors arba po pamokų lanko privačias specialias mokyklas (jukų), kuriose papildomai mokosi ir lavina įgūdžius. Kiek įmanoma geresnio išsilavinimo siekią japonai mokyklas rikiuoja pagal tai, kaip jų auklėtiniams sekasi mokytis aukštesnėse pakopose, bet apskritai visos japonų mokyklos suteikia vienodai puikų išsilavinimą, išvengdamos tų didžiulių skirtumų, kurie egzistuoja Jungtinėse Valstijose tarp miesto, kaimo ir ppriemiesčių mokyklų.

Aukštasis mokslas kelia daugiau rūpesčių ir tikriausiai ne visai atliepia tuos visuomenės lūkesčius, apie kuriuos liudija stojamieji egzaminai. Iš esmės stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausiuosius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kam tiek daug laiko skiriama Jungtinių Valstijų koledžuose. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos ar žemdirbystės fakultetą, t.y. tam tikrą universitetinių studijų sritį. Nuo tada jau nebėra nei būtinybės, nei galimybės eksperimentuoti arba dairytis po universitetą, svarstant, kokią specializaciją pasirinkti. Tai lemia fakultetas, į kurį studentas pateko.

Japonijos pagalba Lietuvos švietimui.

Nuo 1993 m. Japonijos vyriausybė kasmet skiria Švietimo ir mokslo ministerijos (Monbusho) stipendijas vienam Lietuvos atstovui podiplominėms studijoms Japonijos mokslo ir studijų institucijose. Nuo 1996 m. Japonija skiria Monbusho stipendijas Lietuvos aukštųjų mokyklų pagrindinių studijų studentams, studijuojantiems japonų kalbą ir kultūrą. Pusiau vyriausybinis Japonijos fondas beveik kasmet kviečia bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų grupes dalyvauti pažintinėje 15 dienų programoje Japonijoje. 1993 m. Vilniaus Universitete įkurtas Orientalistikos centras, o nuo 1995 m. patvirtinta papildoma japonologijos specialybė (minor).

1995 m. VU ppasirašė dvišalio bendradarbiavimo sutartį su privačiu Waseda universitetu Tokijuje, kuria numatyti studentų mainai. Kasmet japonų kalbos ir kultūros studijoms vyksta po 2-3 VU studentus.

2001 m. Kauno Vytauto Didžiojo Universitete įkurtas japonistikos studijų centras. VDU bendradarbiauja su Kansai Gaidai universitetu (Osakoje, nuo 1997 m.), Tarptautiniu krikščioniškuoju universitetu (Tokijuje, nuo 1998 m.) ir Waseda universitetu (Tokijuje, nuo 2001 m.).

Vilniaus Užupio gimnazija bei Vilniaus Tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjus 1999 m. pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Ritsumeikan Keisho mokykla. Lietuvos moksleiviams suteikiama galimybė lankyti mokyklą Japonijoje ir po trejų metų studijų, ją baigus, stoti Ritsumeikan akademijos universitetus. Vilniaus Užupio gimnazijai – vienintelei bendrojo lavinimo mokyklai Lietuvoje, kurioje nuo 2000 m. japonų kalba dėstoma kaip antroji užsienio kalba – “Japan World Exposition Commemorative Fund” 2000 m. skyrė 14 mln. jenų vertės finansinę paramą japonų kalbos mokymo klasei įrengti.

8.Japonijos ekonomikos apžvalga

nuo žaliavos ir kūro tiekimo. Turėdamas mažesnę reikšmę, žemės ūkis gauna aukštas subsidijas, o derlius yra vienas didžiausių pasaulyje. Ryžių atsargos iš esmės patenkina šalies poreikius, tačiau apie 50% kitų maisto produktų gaunama iš importo. Japonų žvejybos flota yra viena didžiausių pasaulyje (15% pasaulio połowów ). Ankstesnėmis dekadomis Japonijos ekomonikos vystymo tempas buvo įspūdingas: šeštame dešimtmetyje metinis BVP augimas vidutiniškai sudarė 5%, septintame – 10%, aštuntame – 5%, devintame -4%. Ekonominis augimas sumažėjo 1992-95 metais dėl šalutinio tuometinės šalies politikos, ssiekiančios sumažinti spekuliacijas biržose, poveikio. 1996 m. BVP išaugo 3,9%, daugiausia dėl stimuliacinės biudžeto ir iždo politikos bei žemos infliacijos. 1997-98 Japonija išgyveno sunkų laikotarpį, kurį sukėlė bankinio sektoriaus ir nekilnojamojo turto sektoriaus finansinės problemos. 1999 m. pradžioje išlaisvinus valstybės rezervus situacija pagerėjo, stabilizavosi. Pagrindinėmis problemomis lieka gyventojų senėjimas bei didelis gyventojų tankumas urbanizuotuose plotuose. Bendras nacionalinis produktas 2,903 milijardai JAV dolerių su 2,7% prieaugiu 2003 metai. Įdarbinimas prekyba ir paslaugos 50%, pramonė, kalnų kasyba ir statyba 33%, susisiekimas 7%, žžemės, miškų ūkis, žuvininkija 6%, administracija 3% (1994 m.). Žemės ūkio produktai: ryžiai, cukriniai runkeliai, vaisiai, daržovės; kiauliena, paukštiena, pieno produktai, kaušiniai, žuvys. Eksportas: pramonės gaminiai 96% (iš jų 50% mašinos, 19% transporto priemonės, 3% elektronikos gaminiai). Importas: pramonės gaminiai 554%, maisto produktai ir jų žaliavos 28%, kuras 16%.

9.Turizmas

Japonijos viza išduodama 90 dienų Lietuvos piliečiams.

Lankitinos vietos:

Kamakuras įspūdingą senųjų šventyklų miestą, XII-XIVa. buvusį politinį šalies centrą. Kamakurą iš trijų pusių supa miškais apaugę kalnai, o pietinę dalį skalauja Sagami įlanka. Mieste gausu budistų ir shinto šventyklų. Čia yra didžiausia Japonijos bronzinė Didžiojo Budos statula po atviru dangumi.

Kijotas – daugiau kaip 1000 metų klestėjusią imperatoriškąją sostinę. Kijoto miestas buvo statytas pagal klasikinį kinų architektūros projektą. Čia yra daugiau kaip 400 shinto ir 1650 budistų šventyklų, tarp jų: Heian šventykla, pastatyta 1895 metais, pažymint 1100 metų Kijoto miesto įkūrimo jubiliejų; Sanjusangendo šventykla, garsi paauksuota medine Kannono, arba Gailestingumo deivės, statula. Aplankote Nijo pilį – Šoguno Iejasu Tokugavos rezidenciją, garsėjančią Tan’yu Kano ir jo mmokinių piešiniais, Kinkakujin šventyklą (Auksinis paviljonas), pastatytą 1394 metais. Atsipalaiduosite Arbatos Ceremonijos namelyje.

Naras – japonų kultūros ir politikos lopšį, klestėjusį 710-794 m. Dauguma miesto įžymybių yra Naros parke, vadinamame Elnių parku. Čia ganosi apie 1000 prijaukintų elnių, Kasuga šventyklos saugotojų. Žymiausia Naros Toda-ši šventykla garsėja milžiniškais vartais ir bronzine Budos statula, stovinčia didžiausiame pasaulyje mediniame statinyje. Kelią į didžiąją Kasuga šventyklą nušviečia apie 2000 akmeninių ir 1000 bronzinių žibintų. Pietūs Naroje. Toliau važiuosite į Osaką, kur aplankysite Osakos pilį, Tsuten-kaku bbokštą bei Elektros gatvę.

10.Lietuvos ryšiai su Japonija

Kas pirmasis iš Lietuvos ir kada apsilankė Japonijoje, nėra tiksliai žinoma. Anot R. Neimanto, spėjama, kad tai įvyko ne anksčiau, kaip po Meidzi reformų (1867—1868), kai Japonija atvėrė duris užsieniečiams. Vis labiau linkstama tikėti, kad pirmasis buvo Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1875 m. rugsėjį išsiruošęs į kelionę po Rytų šalis ir aplankęs Indiją, Kiniją bei Japoniją. Kaip rašo „Nuo Nemuno iki Fudzijamos“ autorius, istorikai mano, kad pirmasis žmogus, kilęs iš istorinės Lietuvos ir ilgą laiką praleidęs Japonijoje, buvo Juozapas Goškevičius. Rusijoje baigęs licėjų, kuris rengė specialistus diplomatiniam darbui Tolimuosiuose Rytuose, jis dirbo Rusijos diplomatinėje misijoje Kinijoje, kur išmoko ne tik kinų, bet ir japonų kalbą. Vėliau buvo paskirtas į pirmąją Rusijos diplomatinę misiją Japonijoje. Sugrįžęs iš šios misijos ir kiek pabuvęs namuose, J. Goškevičius vėl išvyko į Tekančios saulės šalį — jau kaip pirmasis Rusijos konsulas — ir ten dirbo beveik dešimt metų. Atsistatydinęs iš diplomatinės tarnybos, jis apsigyveno Vilniuje. Čia ne tik tobulino dar Japonijoje pradėtą rengti pirmąjį rusų-japonų kalbų žodyną, bet ir parašė knygą „Apie japonų kalbos šaknis“, kurią išleido Zavadskio spaustuvė Vilniuje jau po autoriaus mirties – 1899 metais. J. Goškevičių, R. Neimanto nuomone, pelnytai galime vadinti pirmuoju Lietuvos japonistu.

Lietuvoje ssusidomėjimą Japonija labai paskatino 1904—1905 m. vykęs Rusijos ir Japonijos karas. Apie Japoniją imta rašyti vos ne kasdien. Laiškus iš karo laukų nuolat spausdino „Vilniaus žinios“. Atsiųstą korespondenciją tvarkė Povilas Višinskis. Jo iniciatyva 1906 m. buvo išleista pirmoji knygelė lietuvių kalba apie Tekančios saulės šalį „Japonija seniau ir dabar“. Jos autorius Steponas Kairys pasirašė Dėdės slapyvardžiu. Jis tais pačiais metais išleido dar dvi knygeles: „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japonai gyvena dabar“.

Diplomatiniai santykiai

Abiejų valstybių diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1922 metais – 1922 m. gruodžio 20 d. Japonija pripažino Lietuvą de jure. 1929 m. Lietuva su Japonija pasirašė susitarimą dėl vizų panaikinimo, o 1930 m. – Prekybos ir laivininkystės sutartį. 1937 m. Lietuva paskyrė Tokijuje garbės konsulą M. Yasaką, o 1939 m. Kaune buvo atidarytas Japonijos konsulatas. Jam vadovavo vicekonsulas Čiune Sugichara (Chiune Sugihara). Iki II Pasaulinio karo Lietuvai buvo akredituotas Rygoje rezidavęs Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šoiro Otaka. Praradus mūsų šaliai valstybingumą, abiejų valstybių diplomatiniai santykiai nutrūko penkiasdešimčiai metų. Jie buvo atkurti 1991 10 10 (1991 09 06 Japonija pripažino Lietuvos Respubliką de jure).Pirmasis Japonijos ambasadorius Lietuvai Jošifumi Macuda buvo akredituotas iš Maskvos (1992 05 21–1992 12 01), antrasis – Jošio Karita (1993 06 29 – 1995 03 24) rezidavo, kkaip ir paskesni amabasadoriai, Kopenhagoje, trečiasis – Takaja Suto (nuo 1995 06 15), ketvirtasis – Masaki Orita (nuo 1997 09 16), penktasis Šohei Naito (nuo 2001 07 24 iki dabar). Japonijos ambasada Vilniuje buvo įsteigta 1997 01 01. Pirmuoju Laikinuoju reikalų patikėtiniu Lietuvoje (nuo 1997 01 01) buvo paskirtas Kindži Šinoda, jį pakeitė Tojoši Matsujama (nuo 1999 03 22), o pastarąjį – Eizo Kanejasu (nuo 2002 02 14 iki dabar).1993 m. Lietuva paskyrė garbės konsulę Tokijuje N. Komijama. Konsulės prašymu, staiga mirus vyrui, 1995 04 21 ji buvo atleista iš šių pareigų. 1998 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta Lietuvos diplomatinė atstovybė Japonijoje, o tuometinis Užsienio reikalų ministerijos Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalių skyriaus vedėjas Dainius Kamaitis paskirtas Laikinuoju reikalų patikėtiniu ir šias pareigas ėjo daugiau kaip trejus metus. Jį pakeitė Algirdas Kudzys, kuris 2001 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Japonijoje ir iki šiol eina šias pareigas. A. Kudzys taip pat yra akredituotas Filipinams (nuo 2002 09 18).Japonijoje 1991 m. dukart lankėsi Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, 1992 m. – AT pirmininkas V. Landsbergis, 1994 m. – Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, 1997 m. gegužę – Prezidentas A. Brazauskas, 2001 m. balandį – Prezidentas

V. Adamkus. 2000 m. vasario 24 d. pasirašyta Lietuvos ir Japonijos vyriausybių sutartis dėl vizų režimo panaikinimo (sudaryta pasikeičiant notomis). Ji įsigaliojo 2000 m. balandžio 1 d.1996 m. Japonijos parlamente buvo įkurta Draugystės su Lietuva grupė, kurią sudarė 64 abiejų parlamento rūmų nariai. 1997 m. balandį LR Seime buvo įkurta parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kuriai vadovavo Jurgis Razma. 2000 m. gruodį įkurta nauja parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kurią sudaro 34 parlamentarai. Jai vadovauja Jonas Jučas.

Ekonominis bendradarbiavimas

Lietuvos eksportas į JJaponiją 2002 m. sudarė 13 mln. JAV dolerių. 2002 m. Lietuvos eksporto sąraše Japonija užėmė 31 vietą. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Japonijos 2002 m. sudarė 164 mln. JAV dolerių (13 vieta). Japonijos finansų ministerijos duomenimis, 2002 m. Japonijos eksportas į Lietuvą sudarė 25,9 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 17,8 mln. JAV dol.

LR Statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos į Japoniją eksportuojami gyvi gyvūnai ir gyvulininkystės produkcija (daugiausia pieno milteliai), tekstilė ir jos dirbiniai, mediena ir jos ddirbiniai, įvairūs pramonės gaminiai, kita produkcija, o iš Japonijos įsivežame transporto priemones, mechaninius įrenginius, elektros įrenginius, optikos, fotografijos, matavimo, kontrolės, medicinos įrangą, chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkciją, tekstilę ir kt. Lietuvos ir Japonijos prekybos apyvarta 2002 m. ssudarė 177 mln. JAV dol. Palyginti su 2001 m., ji išaugo 28 proc.Palaipsniui auga Japonijos investicijos Lietuvoje. LR įmonių rejestro 2003 06 02 duomenimis, mūsų šalyje įregistruotos 5 įmonės, kuriose investuotas Japonijos kapitalas (141 tūkst. JAV dolerių). Japonijai tenka 60-oji vieta tarp šalių, investavusių savo kapitalą Lietuvoje.

11.Religija

Šinto religija

Nacionalinė japonų religija, susiformavusi ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų. Iš esmės yra pagoniškoji religija, kurios garbinimo objektas yra gamta, jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai. Oficialia valstybės religija buvo pripažinta tik 1868-1912 m. Neturi griežtos struktūros, šventų raštų, savo aiškiai išreikštos religinės filosofijos, Dievo sąvokos, savo religinio meno. Pagrindine knyga šintoistai laiko Kojiki mitologinę dalį, kurioje aprašomas pasaulio atsiradimas ir vystymasis. Pagrindinės veikiančios dievybės yra vyriškoji Izanagi iir moteriškoji Izanami. Jie iš tekančio chaoso sukūrė salas ir čia šoko ritualines vestuves ir į pasaulį paleido daug naujų dievybių, kurių viena – ugnies dievybė – sunaikina savo motiną Izanami. Izanagi prausiasi vandenyne ir prausimosi metu nyksta sukurdamas daug naujų dievybių, kurių pagrindinės yra Amaterasu (saulė, šviesa), Tsukiyomi (mėnulis, nakties dangus) ir Susanoo (vandens platybės, vėjas). Konfliktas plėtojasi tarp Amaterasu ir Susanoo, kol pasiekia apogėjų – Amaterasu pasislepia kalno oloje ir pasaulyje tampa tamsu. Dievybės atlieka visą eilę ritualų, ssiekdamos išvaduoti Amaterasu, bet tai padaryti pavyksta tik Uzume (senatvės pasaulio valdovė). Praėjus kelioms kartoms Amaterasu siunčia į žemę savo proanūkį, kuris tampa pirmuoju imperatoriumi Jimmu (660 m. pr. Kr.).

Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip atmetama pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra skirtumo tarp gyvo/negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai. Lytinis aktas tobulus, nes kami nuolat suartėja ir dalindamiesi sukuria naujas kami. Atmetama nuodėmės sąvoka. Visos šintoistų šventyklos skiriamos vis kitai dievybei. Pripažįstamas daugiadieviškumas, t.y. galima tikėti į kitus dievus, nes kiti dievai yra pavidalą įgavusios kami. Dievai sukūrė tik japonus, nes visų japonų tėvas yra imperatorius – tiesioginis Amaterasu palikuonis.

Šintoizmo praktinė veikla yra susijusi su žemdirbystės ciklo apeigomis – pirmaisiais pavasario darbais laukuose ir baigiant Naujųjų metų ciklo šventėmis. Šintoistų šventyklos architektūra atitinka sandėlio, klėties architektūrą. Tai dalis haiden, kurioje laikoma šintai – “dieviškasis kūnas” – šventiko rūbai, amuletai, daiktai, ritualiniai reikmenys. Ant altoriaus – sake, ryžiai, kitos aukos. Maldos vieta yra šventyklos prieangis – hoden. Čia tikintieji atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse kreipiasi į kami su prašymu. Baigus maldą skambinama varpeliu. Yra ir kita maldos vieta – natūralūs gamtos oobjektai (medžiai, akmenys ir kt.), apjuosti ryžių virve – sakralumo ženklu. Šventikas melsdamasis atlieka maldą norito , tai maginių užkeikimų ir formulių malda. Priešais šintoistų šventyklą stovi vartai torii.

Su šintoistine tradicija glaudžiai siejasi mirusiųjų paminėjimo šventė o-bon. Ji švenčiama rugpjūčio 14-15 dienomis. Prisilaikant šintoistinės tradicijos mirusieji buvo nelaidojami, bet išnešami į nuošalius kalnų slėnius. Pavasario sezono metu, liūčių laikotarpiu ypatingai padaugėdavo mirčių. Po mirties žmogaus kami 45 dienas ieško vietos persikūnyti į kitą daiktą. Tai apytiksliai atitinka nurodytą datą. Vanduo nuo pavasario iki o-bon šventės buvo laikomas negyvu, mirtį nešančiu ir tik po po šios šventės jis būdavo laikomas išvalytu, švariu, nes valymo ritualus atlieka budistų ir šintoistų šventikai. Šintoistai skiria dviejų tipų kapines – kūno (kalnuose) ir dvasios (namai, kaimas). Mirusįjį palikus kalnų slėniuose senovėje iš jų būdavo parnešamas sasaki medis ir sodinas aukštyn kojomis prie namų. Atėjus budizmui, sasaki medis nebesodinamas, o prie namų statoma medinė lentelė su mirusiojo tikru ir pomirtiniu vardais. Vėliau lentelė sumažėjo ir dedama namo viduje virš pagrindinio įėjimo ant kamidana lentynėlės. Dieną prieš o-bon šventę japonas turi sugrįžti prie tėvų kapų, išsimaudyti pirtyje, palikti ją karštą ateinančiai kami paskutinį kartą nusiprausti. Po to žmonės eina į kūno kapines, ten uždega žvakę ir ppalieka, okitą uždegtą žvakę neša namo, taip rodydamas kami kelią į namus. Grįžus į namus čia deginamas laužas. Vidurnaktį iš budistų ir šintoistų šventyklų eina tikinčiųjų eisena prie artimiausios upės, kur leidžiami plaustai-žibintai ir į dangų šaudomi fejerverkai. Po to visi eina į aikštes ir šoka ritualinius šokius ar kitaip linksminamasi

Dzen (zen) budizmas – kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”. Zen budizmas yra Mahajana atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643)dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Du galingi Taira ir Minamoto feodaliniai klanai susiremia, ko pasekoje 1192 m. nugalėjęs savo priešininkus, siogunu (shogun, aukščiausiu šalies kariniu vadovu) tampa rytų Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo, kuris rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Kamakuros epochoje (1192-1333) įsitvirtina Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė; išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis. Šis perėjimas sustiprėja, kai 1333 mm. įsigalėjęs Ashikaga klanas perkelia sostinę į Muromachi miestą. Pagrindiniai zen ideologai Japonijoje buvo vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje. Daugelį metų praleidę Kinijoje, jie buvo gerai susipažinę su indiškais budizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, menu. Kitaip, nei Indijoje, kur budistinė filosofija buvo kupina sudėtingų abstrakčių išprotavimų, Japonijoje zen mokyme ji priartėjo prie kasdieninio gyvenimo. Zen budizmo paniekinamas požiūris į kanoninius tekstus ir stebėtinas paprastumas padėjo jam išplisti tarp samurajų, karinio Japonijos elito, kuris savaip performavo Budos mokymą, šiaip jau griežtai aatmetančio gyvybės atėmimą, į busido , “Kario kelio”, garbės kodekso filosofiją. Iš daugiau nei 50 Japonijoje žinomų zen pakraipų įtakingiausios yra jau XIII a. išsiskyrusios dvi pagrindinės mokyklos: rinzai-shu ir soto-shu.

12.Hieroglifai

Hieroglifas yra ideografinis ženklas. Šiuo metu juos vartoja Japonija, Korėja, KKinija, Filipinai, Taivanis, Šiaurės Vietnamas. Sukurti Kinijoje apytiksliai prieš 4000 m. Pradžioje naudoti šventyklose kaip maginiai ženklai. Pirmieji ženklai – aukojimo vietose ant elnio mentikaulių. Po to bronziniuose daiktuose ir akmenyse, dar vėliau ant šilko. Formuodamiesi perėjo tris stadijas – piktogramų, kada buvo piešiami konkretūs stilizuoti daiktai, objektai ( medis, saulė, kalnas). Antroji stadija – ideogramos ( skaičiai). Trečioji stadija – iš piktogramų ir ideogramų jungimo būdu sudaryti hieroglifai. Sudarymo principai: pikt+pikt (medis/miškas); ideo+ideo (akis + stovėti = stėbėti); pick+idoe (80% visų hierogl). Hieroglifai užrašomi 10-čia pagrindinių stilių, bet yra ir keletas papildomų. Kinijoje Chin dinastijos laikais visi hieroglifai buvo sistematizuoti ir standartizuoti (turi tilpti į kvadratą). Į žodynus pradėti rašyti pagal brūkšnelių skaičių ir 5 gamtamokslinės filosofijos elementus (vanduo, uugnis, eteris, metalas, žemė). Į Japoniją pateko šeštame amžiuje ir buvo pritaikyti japonų kalbai. Pasiėmus reikšmę ir formą buvo paimtas ir kinietiškasis tarimas, pritaikytas prie japonų kalbos fonetikos. Taip Japonijoje atsirado dviejų tipų žodynai – Wago (japoniškų žodžių) ir Kango (kinietiškos kilmės žodžių). Japonijoje skiriami 2 skaitymo būdai: On (kinietiškasis) ir Kun (japoniškasis). Japonas, baigdamas mokyklą, turi būti įsisavinęs 1945 hieroglifus

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Japonija

http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=10

Lietuvos Rytas Nr.65 (4329) 2005 metų kovo 21 d. Psl. 16

http://www.expo2005.lt/rubric.php3?rubric_id=720 – 16k

http://www.animezona.net/straipsniai.php?puslapis=mokslas

http://www.ku.lt/centrai/oc/japan/jap_1.htm

http://www.budizmo.puslapiai.lt/mokymoivairove.htm

Turinys

Turinys…………………………1 psl.

1.Bendri duomenys…………………….2 psl.

2.Japonijos istorija…………………….3-8 psl.

3.Japonijos demografija……………………9 psl.

4.Japonijos ppolitinė sistema…………………9 psl.

5.Japonijos prefektūros…………………..10 psl.

6.Japonijos geografija……………………10 psl.

7.Švietimas ir mokslas…………………..11-13 psl.

8.Japonijos ekonomikos apžvalga………………14 psl.

9.Turizmas…………………………14-15 psl.

10.Lietuvos ryšiai su Japonija 15-16 psl.

11.Religija…………………………17-18 psl.

12.Hieroglifai…………………………18 psl.

Šaltiniai…………………………19 psl.

Valstybinė kalba japonų

Sostinė Tokijas, (jap. tō-kyō)

Imperatorius Akihito

Ministras Pirmininkas Koizumi Junichiro (Koidzumi Džiuničiro) (nuo 2001)

Plotas

– Viso

– % vandens 60 vietoje

373 000 km² (be Kurilų)

nėra duomenų

Religija šintoistai ir budistai 84%,

kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys

Gyventojų

– Viso (2004)

– Tankis 10 vietoje

127 333 002

335/km²

BVP

– Viso (2003)

– BVP gyventojui 3 vietoje

3 582 mlrd. $

28 131 $

Energijos ištekliai naudingos iškasenos 61,47%; vandens energija 8,34%; atominė energija 29,83%; kiti 0,36% (1996 m. duomenys)

Klimatas nuo tropinio pietuose iki vidutinio šiaurėje

Natūrali grėsmė daug miegančių ir veikiančių vulkanų; apie 1500 žemės drebėjimų per metus; cunamis

Aukščiausias taškas Fujiyama: 3776 m

Žemiausias taškas Hachiro-gata: -4 m

Valiuta Jena (Ľ)

Laiko zona UTC+9

Valstybinis himnas Kimi Ga Yo

Interneto kodas .JP

Šalies tel. kodas 81

1.Bendri duomenys

2.Japonijos istorija

Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia(2500 m.pr.m.e.- 710 m.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie antrą- trečią tūkstantmetį prieš mūsų erą. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilų salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą, o iš Pietryčių Azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos-Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainais ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Pirmą – ketvirtą mūsų eros amžiais Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavy kovojo trys karalystės – Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai su Pakche, padedant pastarajai kovose su kaimynais. Taip Korėja tapo tiltu, kuriuo į Japoniją skverbėsi stiprėjančios kinų valstybės kultūra ir budizmas. 538 – 552 metais Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams auksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

šotoku buvo pirmojo septyniolikos straipsnių Japonijos kodekso autoriumi, mokslininkas, meno mecenatas ir apsukrus politikas. 607 m. jis nusiuntė Japonijos pasiuntinius į Kiniją, iš kur pastarieji parsivežė vertingų žinių apie aukštą Vidurio valstybės, vadovaujamos Sui dinastijos, o nuo 618 m. – Tang dinastijos, lygį iir civilizacijos suklestėjimą.

Nara epocha (710 – 78ė m.m.)

tarp pasaulietinės valdžios ir vienuolių. Tų konfliktų priežasčių reikėtų ieškoti tų laikų ekonominiuose santykiuose, bet jų šioje apžvalgoje nenagrinėsime – labai plati tema.

Norėdama atsikratyti vienuolių įtakos 78ė metais valdžia perkelia sostinę į Nagaoka, o dar po dešimties metų – 794 m. – į šiandieninio Kioto teritoriją.

Heian laikotarpis (784 – 1184 m.m.)

Pastaba: šis laikotarpis pavadintas naujosios sostinės vardu Heian – Taikos rūmai, toje teritorijoje šiandien įsikūręs Kioto miestas.

Fudzivarų giminė didžiausią įtaką turėjo vienuoliktame amžiuje. ši įtaka kiek susilpnėdavo tik atsiradus savarankiškesniam iir energingesniam imperatoriui (pvz. Kammu 782 – 805 metais) arba garsiems didikams, kaip pvz. Sugavara Mičizane devintojo amžiaus pabaigoje. Didžiai vertinami imperatoriaus širakava nuopelnai – jis 1086 metais atsisakė sosto, kas sudarė galimybes iki pat 1129 metų energingiau valdyti savo įpėdinius vienuolyne.

Budistų vienuolynai jau Nara laikotarpiu suvaidino itin svarbų vaidmenį Japonijos politinėje ir ekonominėje raidoje, o Heian laikotarpiu tampa ir stipria militaristine galybe.

Tų laikų vienuolynai labiau panašėjo į tvirtoves, kuriose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko perėjūnų, vienuolio abitą nešiojančių tik tam, kkad lengviau būtų paslėpti kariniams žygiams skirtą ginklą. Vienuolynai kariavo tarpusavyje palaikydami įvairių politinių grupuočių puses, tuo sukeldami grėsmę taikai valstybėje.

Reikia pažymėti, kad vienuolių įtaka neapsiribojo tik “propagandiniu” šalies imperatoriaus valdymu, bet buvo ir mafijozine slapto žudymo organizacija arba atvira kkarine jėga.

Sustiprėjo Taira ir Minamoto giminių įtaka. Minamoto giminės atstovas Gendzi (taip kinietiškai skaitoma jo vardą reiškianti ideograma) išgarsėjo kaip kovos menų žinovas.

Mamakura laikotarpis (1185 – 1333)

Stiprėjanti konkurencija tarp Taira ir Minamoto klanų greitu laiku įgavo atviro karo formą. Iš pradžių 1159 m. Taira giminė po keleto kovų, pasibaigusių lemiamu mušiu, sumušė priešininkus ir be gailesčio visus išžudė. Didžiausi “nuopelnai” priskiriami žymiam strategui, tačiau labai klastingam Kiymori Taira(1118-1181). Po pogromo išliko tik keli žymūs vadai, tarpe jų – garsieji broliai Minamoto Yoritomo ir Yoshitsune. Remiami Fudzivara šeimos, jjie pradėjo politinę, o kiek vėliau, remiami Hodzio šeimos vado Tokimasa, ir ginkluotą kovą.

Pergalės vaisius, iškovojus pagrindines pozicijas valstybėje – labai gardus kąsnelis. Taigi greitu laiku įsiplieskia konfliktas tarp YYoshitsune – riteriškos dorybės ir pagarbos pavyzdžiu ir Yoritomo – puikaus diplomato ir intrigų meistro. Po ilgų kovų, priešininkų užspeistas į kampą Yoshitsume su savo ištikimu draugu Benkei įvykdo sepuku (savižudybės ritualą). Abu japonų literatūroje ligi šių dienų išliko riteriškos dorybės (garbės) simboliu.

1192 m. kovose Yoritomo užsitarnavo Sei-I-tai- Siogun (sutr. “siogun”) vardą, pažodžiui reiškiantį – barbarus sumušusio generolo vardas. Pirmą kartą šis vardas suteiktas aštuntojo amžiaus pabaigoje Sakanoue Tamarumaro už nuopelnus kovose su Ainu gentimis. Nuo to laiko sioguno titulas reiškė “Karo vadas” – asmuo, turintis faktinę valdžią feodalinėje japonų valstybėje.

1268 m. pas imperatorių atvyko Korėjos pasiuntiniai su laišku nuo Kubilaj -chano (1215-129ė) – Juan dinastijos Kinijoje mongoliškojo įkūrėjo, čingis-chano anūko. Kubilaj chanas siulo Japonijai pripažinti ji Japonijos valdovu ir paklusti jo valiai. Tokimune Hojo, žmogus, faktiškai kontroliavęs sioguną ir imperatorių, į Kubilaj-chano laišką neatsako (nukerta pasiuntiniams galvas ir nnusiunčia atgal chanui), o taip pat iš šalies išprašo ir kitus mongolų pasiuntinius. Japonų atsisakymas pripažinti “pasaulio valdovo” viršenybę Mongolijai buvo didžiausias įžeidimas.

Įsiutęs Kubilaj-chanas 1281 m. pasiunčia į Japoniją šimtatūkstantinę armiją. Japonija , besiruošdama atremti agresiją pergyveno ypatingą laikotarpį. Nežiūrint tarpusavio vaidų, visa tauta ruošėsi šalies gynybai. Tai buvo aukšto valstybinės visuomenės pilietinio sąmoningumo pavyzdys, kas po kelių amžių sudarė prielaidas Japonijos susivienijimui. Buvo pastatyti gigantiški fortai. Kubilaj chanas kartoja klaida ir vel puola Kiusiu pakrante. Užpuolikų laivynas, įtraukiamas į nuožmias, kruvinas kautynes. Mongolai, negalėdami išnaudoti savo taktinio pranašumo, sunkiai veržiasi į šalies giluma. Japonai inirtingai priešinasi, vengdami lemiamo mūšio.

Lemiamu momentu japonams į pagalbą atėjo gamta – labai stiprus taifūnas vėl paskandina užpuolikų laivyną. Kamikaze – “dieviškas vėjas” – taip jjį pavadins japonai. Nežiūrint ekonominių sunkumų, Hodzio klano pozicijas sustiprino pergalė prieš mongolus. Hodzio viešpatauja iki 1315 m., kai “shikkena” (imperatoriaus patarejo) instituciją perima negabus Takaoki Hodzio.

ši idilė truko neilgai. Yošimasa Ašikaga (1447-1474) buvo rafinuotas estetas, bet negabus politikas. Jo silpnumas išprovokavo naują tarpusavio karų bangą. Dominavo valdžios centralizavimo tendencija, bet konfrontuojančių klanų

ir grupuočių jėgos buvo apilygės, todėl ryškios persvaros nepavyko pasiekti nė vienai pusei. Kol stiprieji klanai siekė sugriebti valdžią į savo rankas, silpnieji smarkiai tam priešinosi ir pereidavo iš vienų sąjungų į kitas ( pieš.Nr.3). Toje išdavysčių ir intrigų epochoje svarbus vaidmuo teko militarizuotiems vienuolynams, kurie kovojančioms pusėms teikė kvalifikuotus šnipus ir sabotažininkus. Vienuolynams labai svarbu buvo kurstyti klanų nesantaiką ir išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Tokie vadai kaip šingen Takeda ir Kenšin Uesugi turėjo galimybių tapti Japonijos valdovais, jei ne jų ttarpusavio vaidai.

Oda Nobunaga – strategijos ir diplomatijos meistras – veikė atsargiai, bet ryžtingai. Kai buvo nužudytas Yošitori Ašikaga, Kioto prasidėjo riaušės. Nobunaga nuvyko jų malšinti ir ta pačia proga siogunu paskyrė sau palankų Yošiaki Ašikaga. Po penkerių metų, 1573 metais pats tapo ssiogunu ir pradėjo metodiškai žlugdyti savo priešininkus. 1580-1581 metais jis galutinai pakirto budistų vienuolynų militaristinę galybę. Bet ir jo žvaigždė greitai užgeso.

Vieni svarbesnių Hideyoši pasiekimai vidaus politikos srityje buvo įsakas nuginkluoti jaunuolius ir vienuolius iir nurodymas, kad kuo žmogus gimė, tuo jis ir bus – tai tapo japonų klasinio susiskaldymo kertiniu akmeniu. Taip visuomenėje įsitvirtino socialinė samurajų grupė.

1592 metais Hideyoši, pasitelkęs didelę kariuomenę, puolė Korėją, tikslu paklupdyti Kiniją.Sumanymas buvo pakankamai realus, ką po 50 -ties metų įrodė mongolai, žymiai silpnesni, nei tuometinė japonų kariuomenė. Kovos Korėjoje buvo kruvinos ir nuožmios. Pagrindine problema tapo kariuomenės aprūpinimas, kuris vyko jūros keliu nenuilstamai kovojant su gausiu ir gerai apmokytu Korėjos laivynu. Nežiūrint to, Hideyoši įgijo ryškią strateginę ppersvarą, bet negalėjo jos išnaudoti, nes 1598 metais mirė. Jo štabas nutarė išvesti kariuomenę atgal į Japoniją.

Visus vasalus jis padalino į sąjungininkus (fudai daimyo) ir varžovus (tozama daimyo) . Varžovus izoliavo, išdalindamas žemes aplink juos savo ištikimiems šalininkams. Įvedė prievolę tam tikrą nustatytą laiką tarnauti imperatoriaus dvare visiems žymiausių giminių ar šeimų vadams ar jų šeimos nariams. Tai buvo įkaitų ėmimo sistema, kuri sėkmingai paralyžavo bet kokius pasipriešinimo bandymus. Kitų galingų klanų, kurių negalima buvo palenkti savo pusėn, dėmesį kreipė už Japonijos ribų. Pvz.: šimaru iš Kiushu klanas gauna užduotį užkariauti Ryukyu Archipelagą (dabartine Okinava)- šis faktas suvaidino svarbų vaidmenį šiuolaikinio karate vystymuisi. Išvystė savo neseniai buvusių mirtinų priešų – ninja – rankomis vykdomą politinį spaudima, bet tuo pat metu, kad sumažinti sukilimo grėsmę, juos išslaptino, organizuodamas iš jų policiją.

Ekspansijonistinė Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava ((1616-1628) ir Iemitsu Tokugava (1623-1651) išvijo iš šalies svetimšalius, o 1638 metais kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, olandai – nedidelėje saloje Dešima. 16ė0 metais Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusi valstybė.

Tokugavos era (1616 -1868)

XIX amžiuje amerikiečių ekspansija į Kiniją atkreipė kitų vakarų valstybių dėmesį į Japoniją. Ypač amerikiečius sudomino galimybė pasinaudoti patogiai išsidėsčiusiais uostais. 1852 metais komandoras Perry , pasinaudojęs šiuolaikinio laivyno pranašumu, privertė Tokugavas derėtis su amerikonais. To išdavoje buvo sudarytos prekybinės sutartys JAV. Anglija, Prancūzija ir Olandija.

Tačiau dalis japonų šių sutarčių nepalaikė ir buvo labiau linkę kariauti. šie “nepaklusnieji” Tokugavom kėlė rūpesčių , nes atakavo neprašytus svečius ir provokavo maištus, kurie dėl svetimšalių pranašumo galėjo pasibaigti didelių baudų mokėjimu ir nužemintais atsiprašymais. Didžiausi incidentai pasibaigė Kogošimos ir šimonzeki miestų apšaudymu, kas galutinai įtikino samurajus šaunamųjų ginklų pranašumu prieš jų kardus.

Bet tradiciniai TTokugavų priešai, o taip pat pažangos šaukliai puikiai suvokė, kad sumaišties prieš svetimšalius kėlimas yra veiksmingas būdas į nepatogią padėtį įvaryti siogunatus. Satsuma, čiošu, Tosa, Hizen klanų atstovai susivienijo apie imperatorių ir stengėsi pagilinti konfliktą tarp sosto ir siogunato. šis konfliktas išsirutuliojo į karinį susidūrimą ir galiausiai imperatorius Mutsuhito siogunatų reikšmę visai sumenkino. Tais pat metais pirmą kartą Japonijos istorijoje imperatorius, kaip šalies valdovas, priėmė svetimšalius, o po metų sostinę perkėlė į Edo, kuriam suteiktas Tokijo pavadinimas.

Meidzi era (1868 – 1912)

Konservatyvioji vidinė opozicija jau nebeturėjo jokios įtakos. Kai kilo reformoms nepritariančių samurajų maištas – vadinamas Satsuma maištu – šalies kariuomenė be vargo jį numalšina.

3.Japonijos demografija

Japonijoje gyvena apie 129 mln., pagal

gyventojų skaičių šalis užima 8-ą vietą pasaulyje. Per paskutinius 100 metų Japonija pasižymėjo dideliu gyventojų skaičiaus augimu dėl mokslo, ekonomikos ir sociologinių pasikeitimų, tačiau paskutiniais metais gyventojų augimas sumažėjo dėl mažėjančio gimstamumo. Gyventojų surašymo duomenys rodo, kad 2000 metais 54 proc. Japonijos moterų iki 30 metų buvo netekėjusios. Prieš du dešimtmečius tokių moterų buvo vos 24 proc. 2003 metais vaikų skaičius, vidutiniškai tenkantis vienai Japonijos moteriai per visą jos gyvenimą, buvo rekordiškai mažas– vos 1,29. Tarp moterų nuo 35 iki 339 metų 2000 metais net13,8 proc. Buvo vienišis, tuo tarpu 1980 metais tokių moterų buvo vos 4,4 proc. Etninė sudėtis: ~99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.Ainai – senieji šalies gyventojai, dabar beveik išnykę (Hokkaido saloje jų liko apie 20 tūkst.). Kalba ir fiziologinėmis savybėmis artimesni Pietryčių Azijos gyventojams negu japonams. Genetiškai artimi Pietų Amerikos vietiniams gyventojams &– mitochondrinė DNR skiriasi tik 2 raidėmis. Iki XVIII a. gyveno Kamčiatkoje, iki XX a. pr. – Pietų Sachaline ir Kurilų salose. Vieni jų asimiliavosi su nivchais ir itelmenais, kiti persikėlė į Japoniją. Ainų kalba priklauso paleoazinių kalbų grupei, agliutinacinė, rrašto neturi.Miestuose gyvena >82% gyventojų, >26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra beveik visi didžiausi miestai.

4.Japonijos politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius AKIHITO (nuo 1989 sausio 7 d.) – yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios. Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in). Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Nuo 1955 m. (nuo susikūrimo) su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto). Vykdomoji Japonijos valdžia yra ministrų kabinetas, atskaitingas parlamentui. Kabinetą sudaro ministras pirmininkas ir valstybės ministrai. Visi jie turi būti civiliai. Ministras pirmininkas skiria ir atleidžia ministrus. Junichiro Koizumi ministras pirmininkas nuo 2001 balandžio 226d. Japonijos liberalų demokratų partijos kanditas.

5.Japonijos prefektūros

• Hokkaido

• Aomori

• Iwate

• Miyagi

• Akita

• Yamagata

• Fukushima

• Ibaraki

• Tochigi

• Gunma

• Saitama

• Chiba

• Tokyo

• Kanagawa

• Niigata

• Toyama • Ishikawa

• Fukui

• Yamanashi

• Nagano

• Gifu

• Shizuoka

• Aichi

• Mie

• Shiga

• Kyoto

• Osaka

• Hyogo

• Nara

• Wakayama

• Tottori

• Shimane • Okayama

• Hiroshima

• Yamaguchi

• Tokushima

• Kagawa

• Ehime

• Kochi

• Fukuoka

• Saga

• Nagasaki

• Kumamoto

• Oita

• Miyazaki

• Kagoshima

• Okinawa

Sąraše prefektūros išvardintos nuo pačios šiauriausiai esančios iki piečiausiai esančios. Toks vardinimas Japonijoje yra priimtas.

6.Japonijos geografija

Japonija – salų vvalstybė išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose Japonijos, pietuose Rytų Kinijos, šiaurėje Ochotsko jūros. Strateginė padėtis Šiaurės-Rytų Azijoje . Tarp Honshuu (Honšiū) ir Shikoku (Šikoku) salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra. Didžiausios salos (iš šiaurės į pietus): Hokaido, Honsiu (didžiausia), Sikoku, Kiūšiū, Okinava. Geografinės koordinatės 3600 N, 13800 E.

Jos plotas – 378000 kv. km (Sausumos plotas 374744 km2 Vandenų plotas 3091 km). Kranto linija 29751 km. gyventojų skaičius – apie 127 mln.Šiauriausias taškas – Etorofu, Hokkaido pref. Piečiausias taškas – Okinotorishima (Okinotorišima), Tokijo pref. Ryčiausias taškas – Minamitorishima (Minamitorišima), Tokijo pref. Vakariausias taškas – Yonagunijima (Jonagunidžima), Okinavos pref. Šalį sudaro daugiau nei 6800 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 kv. km. Pagrindinės salos: Honšiū (230448 kv. km), Hokkaido (78073 kv. km), Kiūšiū (36554 kv. km), Šikoku (1825 kv. km), jos sudaro 99,37% šalies teritorijos.Japonijoje yra ir ugnikalnių iš kurių žymiausias ir gražiausias – Fudzijama.

7.Švietimas ir mokslas

Truputis istorijos

Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Klasinės ribos jau buvo pradėjusios dilti, kai devyniolikto šimtmečio viduryje Vakarai Japoniją privertė atverti duris išorinėms įtakoms, atnešusioms didžiules ppolitines ir socialines permainas. Daugelį klasinių skirtumų ištrynė vientisa nacionalinė švietimo sistema, kurią įdiegus japonų visuomenė tapo viena iš labiausiai egalitarinių pasaulyje. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat galima paaiškinti aukštą – patį aukščiausią pasaulyje – raštingumo lygį ir puikų išsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.

Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą. Ilgainiui šios nuostatos buvo institucializuotos, įdiegiant sudėtingą sunkių scholastinių egzaminų aukštiems valdžios pareigūnams rinkti sistemą. Korėjiečiai perėmė visą sistemą, o japonams, nors jiems ir nepavyko jos pritaikyti savai visuomenei, ji įkvėpė pagarbą mokslui. Skirtingai nuo neišsilavinusių feodalinės Europos vadovų, Japonijoje net feodalizmo laikais kariai vadai buvo ne tik raštingi, bet dažnai pasižymėjo ir literatūriniais gabumais. Budizmo vienuolynai Japonijoje tapo pažinimo židiniais, panašiais į tuos, kurie Vakaruose susikūrė krikščioniškuosiuose.

Vėlyvuoju Tokugawų laikotarpiu raštingumu ir švietimo institucijomis japonai pralenkė kinus ir korėjiečius. TTokugawų laikais buvo daug mokoma privačiai, bet devyniolikto šimtmečio viduryje dauguma feodalinių dvarų turėjo oficialias samurajų mokyklas, taip pat buvo apie tūkstantis privačių specialiųjų mokyklų, kuriose su samurajų jaunimu mokėsi ir paprastų žmonių vaikai. O kur dar tūkstančiai kaimo mokymo įstaigų, vadinamųjų terakoya, arba „šventyklų mokyklų“, įsikūrusių dažniausiai vietos budistinėse šventovėse. Čia paprastų žmonių vaikai galėdavo pramokti rašto. Devynioliktojo amžiaus viduryje raštingų buvo 45 nuošimčiai vyrų, o moterų – 15; tuomet tai buvo ne ką mažiau nei pažangiausiose Vakarų šalyse.

Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Naujaisiais laikais ilgiau neišsilaikė nė viena dvaro ar terakoya mokykla, panašus likimas ištiko

ir specialiąsias. Tad Meiji laikų Japonijoje, skirtingai nuo devyniolikto amžiaus Vakarų, pirminės švietimo pakopos mokyklų nevaržė nei aristokratiškos, nei religinės apraiškos – pagal pasaulietinio ir visiems pasiekiamo švietimo kriterijus – Japonijos švietimo sistema iš dalies buvo pažangesnė nei daugumoje Vakarų kraštų. Kitas svarbus dalykas – nuo pat pradžių pa¬grindinį dėmesį Japonija sutelkė į pradinį mokymą ir taip paklojo tvir¬tą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui. Labai daug ša¬lių besivystydamos vietoj to vėlesniais laikais ėmėsi puoselėti prestiži¬nį aukštesnįjį mokslą, kuris, žinoma, bbūtinas, bet jeigu visuomenė menkai išsilavinusi, baigusiems mokyklas sunku rasti vietą gyvenime, ir daug jų, nepanaudojusių jėgas tėvynėje, leidosi į Vakarus – vyko vadinamasis „smegenų nutekėjimas“, intelektualiai labai nuskurdinęs tuos kraštus.

Faktiškai tik 1907 metais visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; berniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mmokyklos; po to – trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba ketverius metus. Aukštesniosios mokyklos buvo skirtos išimtinai studijoms uuniversitetuose ruoštis, ir būtent jose, o ne universitetuose, susipažindavo ir artimos draugystės ryšius užmegzdavo būsimieji eli¬tiniai vadovai.

Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai ir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Taip pat visa ši sistema buvo artimai siejama su nacionaliniais poreikiais, kurie šalies vadovams tuomet atrodė svarbiausi. Atsirado galybė raštingų kareivių, darbininkų, namų šeimininkių, aibė vidutinio lygio techninių darbuotojų – tolygių rezultatų nepavyksta pasiekti net ir šiandien daugeliui modernizuotis besistengiančių šalių; be to, plūstelėjo srautas talentingų jaunų žmonių, kurių, baigusių universitetus, laukė valstybinės ir visuomeninės valdžios postai. Didžioji dalis švietimo, įskaitant ssvarbiausias, visa lemiančias, sritis, buvo sutelkta vyriausybės rankose. Būta ir krikščioniškų misijų mokyklų, egzistavo budistinių ir kitų privačių mokymo institucijų, ypač vidurinio ir aukštesniojo techninio švietimo pakopoje, o krikščioniškos mokyklos buvo itin svarbios moterų lavinimui, tačiau visos jos šalia valstybinės sistemos sudarė tik nedidelę šalutinę grupelę.

Tokijo ir kiti universitetai

Pačioje švietimo piramidės viršūnėje buvo iškilęs Tokijo universitetas. Jis išaugo iš trijų siogūnų mokyklų, paveldėtų iš Tokugavvų laikų (Konfucijaus akademijos, kurios vėliau buvo atsisakyta, medicinos mokyklos ir užsienio kalbų mokyklos), ssamplaikos, kuri po keleto reorganizacijų 1877 metais buvo pavadinta Tokijo universitetu, vėliau, 1886-aisiais, – Tokijo imperatoriškuoju universitetu. Iš pradžių jį baigusieji be jokių egzaminų galėdavo užimti aukštus valstybinės tarnybos postus, bet po kiek laiko pasiūla viršijo poreikius, ir Tokijo universiteto absolventams, kaip ir visiems kitiems, baigusiems ilgainiui įkurtus universitetus ir siekiantiems aukštų valstybės valdininkų vietų, tapo privaloma vienodų egzaminų sistema.

Vyriausybė vieną po kito steigė naujus imperatoriškuosius universitetus – 1879 metais Kyoto, 1907 metais Tohoku (Sendai), 1910-aisiais Kiusiu (Fukuoka), 1918-aisiais Hokaido (Sapporo) ir t.t. 1918 metais daugeliui privačių mokyklų buvo suteiktas universiteto statusas, taigi absolventų labai padaugėjo. Iš privačių mokyklų pačios seniausios ir garbingiausios buvo Keio ir Wasedos. Keio išaugo iš akademijos, kurią prieš Meiji restauraciją įkūrė Fukuzawa, žymus vakarietiškojo pažinimo skleidėjas, o Wasedą 1822-aisiais įsteigė Okuma, prieš metus išstumtas iš vadančiosios oligarchijos. Buvo gausybė ir kitų privačių universitetų, tokių kaip Meiji, Nihon ir Chuo, iškilusių maždaug amžių sandūroj ir didžiausią dėmesį skyrusių teisės mokslams. Visos šios penkios institucijos, kaip ir aibė kitų, buvo įsikūrusios Tokijuje. Japonijoješiuo metu yra apie 130 aukštųjų mokslo įstaigų.

Pertvarkymas

Po karo amerikiečių okupacinė valdžia japonų švietimo sistemą restruktūrizavo pagal amerikietiškąją koncepciją. Ji turėjo tapti mažiau elitinė ir labiau atitikti besiformuojančią masinę japonų visuomenę. Dauguma sstruktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra, o lygia greta su jais – dvimečiai arba trimečiai žemesnieji koledžai. Visos aukštojo mokymo institucijos vadinamos ne koledžais, bet universitetais (daigaku), net žemesnieji koledžai – „trumpalaikiais universitetais“ (tanki daigaku). Šiuos lanko daugiausia moterys, juose daugiausia mokoma laisvųjų menų, o tikruose, kur moterys vidutiniškai sudaro tik penktąją dalį studentų, daugiausia studijuojama teisė (įskaitant politinius mokslus), ekonomika, verslininkystė, inžinerija, gamtos mokslai, medicina.

Amerikiečių reformos privalomąjį mokslą, suteikiantį teisę mokytis žemesniosiose vidurinėse mokyklose, padidino iki devynerių metų; jis buvo nemokamas. Visur mokoma tik mišriose klasėse. Nebeliko technikos mokyklų, visas švietimas nukreiptas viena vaga – iš vienos pakopos tolydžiai pereinama į kitą. Be žemesniųjų koledžų, išimtys tik – keletas palyginti mažų penkiamečių technikos mokyklų, pradėjusių veikti 1962 metais vyresniųjų vidurinių mokyklų ir žemesniųjų koledžų lygmenyje, bei įvairiausių rūšių specialiosios mokyklos. Šios struktūros dėka japonai tapo viena iš labiausiai išsilavinusių tautų pasaulyje. Visi vaikai baigia žemesniąsias vidurines mokyklas, o greitai didėjantis besimokančiųjų aukštesniosiose vvidurinėse mokyklose skaičius dabar jau pasiekęs 94 nuošimčius. Beveik trečdalis abiturientų toliau siekia aukštesnio išsilavinimo; tai – šiek tiek mažiau nei Amerikoje, kur tokių moksleivių pusė, bet žymiai daugiau nei Vakarų Europos šalyse.

Mokymosi sistema

Aukštasis mokslas kelia daugiau rūpesčių ir tikriausiai

ne visai atliepia tuos visuomenės lūkesčius, apie kuriuos liudija stojamieji egzaminai. Iš esmės stojamieji egzaminai patys savaime yra viena svarbiausių universiteto funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausiuosius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjerą. Universitete praleidžiami metai ne tokie svarbūs kaip daugumai amerikiečių studentų. Dėl gero pasirengimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kam tiek daug laiko skiriama Jungtinių Valstijų koledžuose. Stojamųjų egzaminų išlaikymas paprastai reiškia, jog esi priimtas į teisės, ekonomikos, humanitarinių ar gamtos mokslų, medicinos, inžinerijos ar žemdirbystės ffakultetą, t.y. tam tikrą universitetinių studijų sritį. Nuo tada jau nebėra nei būtinybės, nei galimybės eksperimentuoti arba dairytis po universitetą, svarstant, kokią specializaciją pasirinkti. Tai lemia fakultetas, į kurį studentas pateko.

Japonijos pagalba Lietuvos švietimui.

Nuo 1993 m. Japonijos vyriausybė kasmet skiria Švietimo ir mokslo ministerijos (Monbusho) stipendijas vienam Lietuvos atstovui podiplominėms studijoms Japonijos mokslo ir studijų institucijose. Nuo 1996 m. Japonija skiria Monbusho stipendijas Lietuvos aukštųjų mokyklų pagrindinių studijų studentams, studijuojantiems japonų kalbą ir kultūrą. Pusiau vyriausybinis Japonijos fondas beveik kkasmet kviečia bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų grupes dalyvauti pažintinėje 15 dienų programoje Japonijoje. 1993 m. Vilniaus Universitete įkurtas Orientalistikos centras, o nuo 1995 m. patvirtinta papildoma japonologijos specialybė (minor).

1995 m. VU pasirašė dvišalio bendradarbiavimo sutartį su privačiu Waseda universitetu TTokijuje, kuria numatyti studentų mainai. Kasmet japonų kalbos ir kultūros studijoms vyksta po 2-3 VU studentus.

Vilniaus Užupio gimnazija bei Vilniaus Tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjus 1999 m. pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Ritsumeikan Keisho mokykla. Lietuvos moksleiviams suteikiama galimybė lankyti mokyklą Japonijoje ir po trejų metų studijų, ją baigus, stoti Ritsumeikan akademijos universitetus. Vilniaus Užupio gimnazijai – vienintelei bendrojo lavinimo mokyklai Lietuvoje, kurioje nuo 2000 m. japonų kalba dėstoma kaip antroji užsienio kalba – “Japan World Exposition Commemorative Fund” 2000 m. skyrė 14 mln. jjenų vertės finansinę paramą japonų kalbos mokymo klasei įrengti.

8.Japonijos ekonomikos apžvalga

Šalies valdžios ir verslininkų bendradarbiavimas, aukšta darbo etika, profesionalus naujausių technologijų įvaldymas bei palyginus nedideli mokesčiai gynybai (1% BVP) leido Japonijai per trumpą laiką tapti antra pagal svarbą pasaulio pramonės šalimi. Japonijai būdingas gamybos įmonių ir distributorių bendradarbiavimas stipriai organizuotose grupėse, vadinamose „keiretsu“, bei darbo iki gyvos galvos užtirkinimas didesniam darbuotojų procentui. Pramonė – svarbiausia šalies ekonomikos sritis – yra daugiausia priklausoma nuo žaliavos ir kūro tiekimo. Turėdamas mažesnę reikšmę, žžemės ūkis gauna aukštas subsidijas, o derlius yra vienas didžiausių pasaulyje. Ryžių atsargos iš esmės patenkina šalies poreikius, tačiau apie 50% kitų maisto produktų gaunama iš importo. Japonų žvejybos flota yra viena didžiausių pasaulyje (15% pasaulio połowów ). Ankstesnėmis dekadomis Japonijos ekomonikos vystymo tempas buvo įspūdingas: šeštame dešimtmetyje metinis BVP augimas vidutiniškai sudarė 5%, septintame – 10%, aštuntame – 5%, devintame -4%. Ekonominis augimas sumažėjo 1992-95 metais dėl šalutinio tuometinės šalies politikos, siekiančios sumažinti spekuliacijas biržose, poveikio. 1996 m. BVP išaugo 3,9%, daugiausia dėl stimuliacinės biudžeto ir iždo politikos bei žemos infliacijos. 1997-98 Japonija išgyveno sunkų laikotarpį, kurį sukėlė bankinio sektoriaus ir nekilnojamojo turto sektoriaus finansinės problemos. 1999 m. pradžioje išlaisvinus valstybės rezervus situacija pagerėjo, stabilizavosi. Pagrindinėmis problemomis lieka gyventojų senėjimas bei didelis gyventojų tankumas urbanizuotuose plotuose. Bendras nacionalinis produktas 2,903 milijardai JAV dolerių su 2,7% prieaugiu 2003 metai. Įdarbinimas prekyba ir paslaugos 50%, pramonė, kalnų kasyba ir statyba 33%, susisiekimas 7%, žemės, miškų ūkis, žuvininkija 6%, administracija 3% (1994 m.). Žemės ūkio produktai: ryžiai, cukriniai runkeliai, vaisiai, daržovės; kiauliena, paukštiena, pieno produktai, kaušiniai, žuvys. Eksportas: pramonės gaminiai 96% (iš jų 50% mašinos, 19% transporto priemonės, 3% elektronikos gaminiai). Importas: pramonės gaminiai 54%, maisto produktai ir jų žaliavos 28%, kuras 116%.

9.Turizmas

Japonijos viza išduodama 90 dienų Lietuvos piliečiams.

Lankitinos vietos:

Kijotas – daugiau kaip 1000 metų klestėjusią imperatoriškąją sostinę. Kijoto miestas buvo statytas pagal klasikinį kinų architektūros projektą. Čia yra daugiau kaip 400 shinto ir 1650 budistų šventyklų, tarp jų: Heian šventykla, pastatyta 1895 metais, pažymint 1100 metų Kijoto miesto įkūrimo jubiliejų; Sanjusangendo šventykla, garsi paauksuota medine Kannono, arba Gailestingumo deivės, statula. Aplankote Nijo pilį – Šoguno Iejasu Tokugavos rezidenciją, garsėjančią Tan’yu Kano ir jo mokinių piešiniais, Kinkakujin šventyklą (Auksinis paviljonas), pastatytą 1394 metais. Atsipalaiduosite Arbatos Ceremonijos namelyje.

10.Lietuvos ryšiai su Japonija

Kas pirmasis iiš Lietuvos ir kada apsilankė Japonijoje, nėra tiksliai žinoma. Anot R. Neimanto, spėjama, kad tai įvyko ne anksčiau, kaip po Meidzi reformų (1867—1868), kai Japonija atvėrė duris užsieniečiams. Vis labiau linkstama tikėti, kad pirmasis buvo Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1875 m. rugsėjį išsiruošęs į kelionę po Rytų šalis ir aplankęs Indiją, Kiniją bei Japoniją. Kaip rašo „Nuo Nemuno iki Fudzijamos“ autorius, istorikai mano, kad pirmasis žmogus, kilęs iš istorinės Lietuvos ir ilgą laiką praleidęs Japonijoje, buvo Juozapas Goškevičius. Rusijoje baigęs licėjų, kuris rengė specialistus diplomatiniam darbui Tolimuosiuose Rytuose, jis dirbo Rusijos diplomatinėje misijoje Kinijoje, kur išmoko ne tik kinų, bet ir japonų kalbą. Vėliau buvo paskirtas į pirmąją Rusijos diplomatinę misiją Japonijoje. Sugrįžęs iš šios misijos ir kiek pabuvęs namuose, J. Goškevičius vėl išvyko į Tekančios saulės šalį — jau kaip pirmasis Rusijos konsulas — ir ten dirbo beveik dešimt metų. Atsistatydinęs iš diplomatinės tarnybos, jis apsigyveno Vilniuje. Čia ne tik tobulino dar Japonijoje pradėtą rengti pirmąjį rusų-japonų kalbų žodyną, bet ir parašė knygą „Apie japonų kalbos šaknis“, kurią išleido Zavadskio spaustuvė Vilniuje jau po autoriaus mirties – 1899 metais. J. Goškevičių, R. Neimanto nuomone, pelnytai galime vadinti pirmuoju Lietuvos japonistu.

Lietuvoje susidomėjimą Japonija labai paskatino 1904—1905 m. vykęs Rusijos

ir Japonijos karas. Apie Japoniją imta rašyti vos ne kasdien. Laiškus iš karo laukų nuolat spausdino „Vilniaus žinios“. Atsiųstą korespondenciją tvarkė Povilas Višinskis. Jo iniciatyva 1906 m. buvo išleista pirmoji knygelė lietuvių kalba apie Tekančios saulės šalį „Japonija seniau ir dabar“. Jos autorius Steponas Kairys pasirašė Dėdės slapyvardžiu. Jis tais pačiais metais išleido dar dvi knygeles: „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japonai gyvena dabar“.

Diplomatiniai santykiai

Abiejų valstybių diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1922 metais – 1922 m. gruodžio 20 d. Japonija pripažino Lietuvą dde jure. 1929 m. Lietuva su Japonija pasirašė susitarimą dėl vizų panaikinimo, o 1930 m. – Prekybos ir laivininkystės sutartį. 1937 m. Lietuva paskyrė Tokijuje garbės konsulą M. Yasaką, o 1939 m. Kaune buvo atidarytas Japonijos konsulatas. Jam vadovavo vicekonsulas Čiune Sugichara (Chiune Sugihara). Iki II Pasaulinio karo Lietuvai buvo akredituotas Rygoje rezidavęs Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šoiro Otaka. Praradus mūsų šaliai valstybingumą, abiejų valstybių diplomatiniai santykiai nutrūko penkiasdešimčiai metų. Jie buvo atkurti 1991 10 10 (1991 09 06 JJaponija pripažino Lietuvos Respubliką de jure).Pirmasis Japonijos ambasadorius Lietuvai Jošifumi Macuda buvo akredituotas iš Maskvos (1992 05 21–1992 12 01), antrasis – Jošio Karita (1993 06 29 – 1995 03 24) rezidavo, kaip ir paskesni amabasadoriai, Kopenhagoje, trečiasis – Takaja SSuto (nuo 1995 06 15), ketvirtasis – Masaki Orita (nuo 1997 09 16), penktasis Šohei Naito (nuo 2001 07 24 iki dabar). Japonijos ambasada Vilniuje buvo įsteigta 1997 01 01. Pirmuoju Laikinuoju reikalų patikėtiniu Lietuvoje (nuo 1997 01 01) buvo paskirtas Kindži Šinoda, jį pakeitė Tojoši Matsujama (nuo 1999 03 22), o pastarąjį – Eizo Kanejasu (nuo 2002 02 14 iki dabar).1993 m. Lietuva paskyrė garbės konsulę Tokijuje N. Komijama. Konsulės prašymu, staiga mirus vyrui, 1995 04 21 ji buvo atleista iš šių pareigų. 1998 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta Lietuvos diplomatinė atstovybė Japonijoje, o tuometinis Užsienio reikalų ministerijos Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalių skyriaus vedėjas Dainius Kamaitis paskirtas Laikinuoju reikalų patikėtiniu ir šias pareigas ėjo daugiau kaip trejus mmetus. Jį pakeitė Algirdas Kudzys, kuris 2001 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Japonijoje ir iki šiol eina šias pareigas. A. Kudzys taip pat yra akredituotas Filipinams (nuo 2002 09 18).Japonijoje 1991 m. dukart lankėsi Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, 1992 m. – AT pirmininkas V. Landsbergis, 1994 m. – Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, 1997 m. gegužę – Prezidentas A. Brazauskas, 2001 m. balandį – Prezidentas V. Adamkus. 2000 m. vasario 24 d. pasirašyta LLietuvos ir Japonijos vyriausybių sutartis dėl vizų režimo panaikinimo (sudaryta pasikeičiant notomis). Ji įsigaliojo 2000 m. balandžio 1 d.1996 m. Japonijos parlamente buvo įkurta Draugystės su Lietuva grupė, kurią sudarė 64 abiejų parlamento rūmų nariai. 1997 m. balandį LR Seime buvo įkurta parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kuriai vadovavo Jurgis Razma. 2000 m. gruodį įkurta nauja parlamentinė ryšių su Japonija grupė, kurią sudaro 34 parlamentarai. Jai vadovauja Jonas Jučas.

Ekonominis bendradarbiavimas

Lietuvos eksportas į Japoniją 2002 m. sudarė 13 mln. JAV dolerių. 2002 m. Lietuvos eksporto sąraše Japonija užėmė 31 vietą. Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Japonijos 2002 m. sudarė 164 mln. JAV dolerių (13 vieta). Japonijos finansų ministerijos duomenimis, 2002 m. Japonijos eksportas į Lietuvą sudarė 25,9 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 17,8 mln. JAV dol.

LR Statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos į Japoniją eksportuojami gyvi gyvūnai ir gyvulininkystės produkcija (daugiausia pieno milteliai), tekstilė ir jos dirbiniai, mediena ir jos dirbiniai, įvairūs pramonės gaminiai, kita produkcija, o iš Japonijos įsivežame transporto priemones, mechaninius įrenginius, elektros įrenginius, optikos, fotografijos, matavimo, kontrolės, medicinos įrangą, chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkciją, tekstilę ir kt. Lietuvos ir Japonijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 177 mln. JAV dol. Palyginti su 2001 mm., ji išaugo 28 proc.Palaipsniui auga Japonijos investicijos Lietuvoje. LR įmonių rejestro 2003 06 02 duomenimis, mūsų šalyje įregistruotos 5 įmonės, kuriose investuotas Japonijos kapitalas (141 tūkst. JAV dolerių). Japonijai tenka 60-oji vieta tarp šalių, investavusių savo kapitalą Lietuvoje.

11.Religija

Šinto religija

Nacionalinė japonų religija, susiformavusi ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų. Iš esmės yra pagoniškoji religija, kurios garbinimo objektas yra gamta, jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai. Oficialia valstybės religija buvo pripažinta tik 1868-1912 m. Neturi griežtos struktūros, šventų raštų, savo aiškiai išreikštos religinės filosofijos, Dievo sąvokos, savo religinio meno. Pagrindine knyga šintoistai laiko Kojiki mitologinę dalį, kurioje aprašomas pasaulio atsiradimas ir vystymasis. Pagrindinės veikiančios dievybės yra vyriškoji Izanagi ir moteriškoji Izanami. Jie iš tekančio chaoso sukūrė salas ir čia šoko ritualines vestuves ir į pasaulį paleido daug naujų dievybių, kurių viena – ugnies dievybė – sunaikina savo motiną Izanami. Izanagi prausiasi vandenyne ir prausimosi metu nyksta sukurdamas daug naujų dievybių, kurių pagrindinės yra Amaterasu (saulė, šviesa), Tsukiyomi (mėnulis, nakties dangus) ir Susanoo (vandens platybės, vėjas). Konfliktas plėtojasi tarp Amaterasu ir Susanoo, kol pasiekia apogėjų – Amaterasu pasislepia kalno oloje ir pasaulyje tampa tamsu. Dievybės atlieka visą eilę ritualų, siekdamos išvaduoti Amaterasu, bet tai padaryti pavyksta tik UUzume (senatvės pasaulio valdovė). Praėjus kelioms kartoms Amaterasu siunčia į žemę savo proanūkį, kuris tampa pirmuoju imperatoriumi Jimmu (660 m. pr. Kr.).

Šintoizmo praktinė veikla yra susijusi su žemdirbystės ciklo apeigomis – pirmaisiais pavasario darbais laukuose ir baigiant Naujųjų metų ciklo šventėmis. Šintoistų šventyklos architektūra atitinka sandėlio, klėties architektūrą. Tai dalis haiden, kurioje laikoma šintai – “dieviškasis kūnas” – šventiko rūbai, amuletai, daiktai, ritualiniai reikmenys. Ant altoriaus – sake, ryžiai, kitos aukos. Maldos vieta yra šventyklos prieangis – hoden. Čia tikintieji atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse kreipiasi į kami su prašymu. Baigus maldą skambinama varpeliu. Yra ir kita maldos vieta – natūralūs gamtos objektai (medžiai, akmenys ir kt.), apjuosti ryžių virve

– sakralumo ženklu. Šventikas melsdamasis atlieka maldą norito , tai maginių užkeikimų ir formulių malda. Priešais šintoistų šventyklą stovi vartai torii.

Su šintoistine tradicija glaudžiai siejasi mirusiųjų paminėjimo šventė o-bon. Ji švenčiama rugpjūčio 14-15 dienomis. Prisilaikant šintoistinės tradicijos mirusieji buvo nelaidojami, bet išnešami į nuošalius kalnų slėnius. Pavasario sezono metu, liūčių laikotarpiu ypatingai padaugėdavo mirčių. Po mirties žmogaus kami 45 dienas ieško vietos persikūnyti į kitą daiktą. Tai apytiksliai atitinka nurodytą datą. Vanduo nuo pavasario iki o-bon šventės buvo laikomas nnegyvu, mirtį nešančiu ir tik po po šios šventės jis būdavo laikomas išvalytu, švariu, nes valymo ritualus atlieka budistų ir šintoistų šventikai. Šintoistai skiria dviejų tipų kapines – kūno (kalnuose) ir dvasios (namai, kaimas). Mirusįjį palikus kalnų slėniuose senovėje iš jų būdavo parnešamas sasaki medis ir sodinas aukštyn kojomis prie namų. Atėjus budizmui, sasaki medis nebesodinamas, o prie namų statoma medinė lentelė su mirusiojo tikru ir pomirtiniu vardais. Vėliau lentelė sumažėjo ir dedama namo viduje virš pagrindinio įėjimo ant kamidana llentynėlės. Dieną prieš o-bon šventę japonas turi sugrįžti prie tėvų kapų, išsimaudyti pirtyje, palikti ją karštą ateinančiai kami paskutinį kartą nusiprausti. Po to žmonės eina į kūno kapines, ten uždega žvakę ir palieka, okitą uždegtą žvakę neša namo, taip rodydamas kkami kelią į namus. Grįžus į namus čia deginamas laužas. Vidurnaktį iš budistų ir šintoistų šventyklų eina tikinčiųjų eisena prie artimiausios upės, kur leidžiami plaustai-žibintai ir į dangų šaudomi fejerverkai. Po to visi eina į aikštes ir šoka ritualinius šokius ar kitaip linksminamasi

Dzen (zen) budizmas – kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”. Zen budizmas yra Mahajana atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mmokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643)dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

Zen budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais. Šalyje susilpnėjus Fujiwarų giminės įtakai, iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, apribojęs imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Du galingi Taira ir MMinamoto feodaliniai klanai susiremia, ko pasekoje 1192 m. nugalėjęs savo priešininkus, siogunu (shogun, aukščiausiu šalies kariniu vadovu) tampa rytų Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo, kuris rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Kamakuros epochoje (1192-1333) įsitvirtina Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė; išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis. Šis perėjimas sustiprėja, kai 1333 m. įsigalėjęs Ashikaga klanas perkelia sostinę į Muromachi miestą. Pagrindiniai zen ideologai Japonijoje buvo vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje. Daugelį metų praleidę Kinijoje, jie buvo gerai susipažinę su indiškais budizmo šaltiniais, klasikine kinų filosofija, menu. Kitaip, nei Indijoje, kur budistinė filosofija buvo kupina sudėtingų abstrakčių išprotavimų, Japonijoje zen mokyme ji priartėjo prie kasdieninio gyvenimo. Zen budizmo paniekinamas požiūris į kanoninius tekstus ir stebėtinas paprastumas padėjo jam išplisti tarp samurajų, karinio Japonijos elito, kuris savaip performavo Budos mokymą, šiaip jau griežtai atmetančio gyvybės atėmimą, į busido , “Kario kelio”, garbės kodekso filosofiją. Iš daugiau nei 50 Japonijoje žinomų zen pakraipų įtakingiausios yra jau XIII a. išsiskyrusios dvi pagrindinės mokyklos: rinzai-shu ir soto-shu.

12.Hieroglifai

Hieroglifas yra ideografinis ženklas. Šiuo metu juos vartoja Japonija, Korėja, Kinija, Filipinai, Taivanis, Šiaurės Vietnamas. Sukurti Kinijoje apytiksliai pprieš 4000 m. Pradžioje naudoti šventyklose kaip maginiai ženklai. Pirmieji ženklai – aukojimo vietose ant elnio mentikaulių. Po to bronziniuose daiktuose ir akmenyse, dar vėliau ant šilko. Formuodamiesi perėjo tris stadijas – piktogramų, kada buvo piešiami konkretūs stilizuoti daiktai, objektai ( medis, saulė, kalnas). Antroji stadija – ideogramos ( skaičiai). Trečioji stadija – iš piktogramų ir ideogramų jungimo būdu sudaryti hieroglifai. Sudarymo principai: pikt+pikt (medis/miškas); ideo+ideo (akis + stovėti = stėbėti); pick+idoe (80% visų hierogl). Hieroglifai užrašomi 10-čia pagrindinių stilių, bet yra ir keletas papildomų. Kinijoje Chin dinastijos laikais visi hieroglifai buvo sistematizuoti ir standartizuoti (turi tilpti į kvadratą). Į žodynus pradėti rašyti pagal brūkšnelių skaičių ir 5 gamtamokslinės filosofijos elementus (vanduo, ugnis, eteris, metalas, žemė). Į Japoniją pateko šeštame amžiuje ir buvo pritaikyti japonų kalbai. Pasiėmus reikšmę ir formą buvo paimtas ir kinietiškasis tarimas, pritaikytas prie japonų kalbos fonetikos. Taip Japonijoje atsirado dviejų tipų žodynai – Wago (japoniškų žodžių) ir Kango (kinietiškos kilmės žodžių). Japonijoje skiriami 2 skaitymo būdai: On (kinietiškasis) ir Kun (japoniškasis). Japonas, baigdamas mokyklą, turi būti įsisavinęs 1945 hieroglifus

Šaltiniai:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Japonija

http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=10

Lietuvos Rytas Nr.65 (4329) 2005 metų kovo 21 d. Psl. 16

http://www.expo2005.lt/rubric.php3?rubric_id=720 – 16k

http://www.animezona.net/straipsniai.php?puslapis=mokslas

http://www.ku.lt/centrai/oc/japan/jap_1.htm

http://www.budizmo.puslapiai.lt/mokymoivairove.htm