Vilnius

Įvadas

Apie Vilniaus miesto įkūrimą pasakojama labai populiari leganda.

Kitados Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio šventose giriose. Pavargęs po visą dieną trukusios sėkmingos medžioklės Didysis Kunigaikštis ten pat ir apsinakvojo. Kietai užmigęs, sapne jis išvydo kalno viršūnėje stovintį didžiulį geležinį vilką, kurio viduje per visus aplinkinius laukus ir girias skardeno šimtas kitų vilkų. Pabudęs Kunigaikštis paprašė krivių krivaičio Lizdeikos atskleisti sapno paslaptį. O šis paaiškino esą, „Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegu ir įvyksta: geležinis vilkas reiškiąs ppilį ir miestą, kurį valdovas šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti po visą pasaulį.“

Pirmą kartą dabartinė sostinė buvo paminėta XII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. O štai jau 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas.

Per kelis šimtus metų jis tapo vis stiprėjančiu ir visapusiškai augančiu miestu. Jau 1579 metais čia įkuriamas universitetas – pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau gana greitai tapęs svarbiu Europos mokslo ir kultūros židiniu.

Žinoma, politinis, ekonominis ir socialinis ggyvenimas čia buvo taip pat labai intensyvus. Tai parodo XVI amžiuje išleisti statutai. Beje paskutinysis iš jų galiojo iki XIX amžiaus.

Sparčiai besivystantis Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to bėgant laikui mieste ėmė kkurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kiekviena jų savaip prisidėjo prie miesto formavimosi: tuo metu Vilniuje suklestėjo amatai, prekyba, mokslas. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečias pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Geografinė padėtis

Mūsų miestas įsikūręs pietryčių Lietuvoje (54°41″ šiaurės platumos ir 25°17″ rytų ilgumos), Vilnelės ir Neries upių santakoje. Nuo Baltijos jūros ir pagrindinio Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos jis nutolęs apie 312 km. Tai gana didelis atstumas, tačiau kiti didmiesčiai, t. y. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys yra greitai ir lengvai pasiekiami. Nuo sostinės jie nutolę, atitinkamai, 102, 214 ir 135 km.

Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yyra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai.

Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha.

Mikrorajonai

Antakalnis Pilaitė

Fabijoniškės Rasai

Grigiškės Senamiestis

Justiniškės Šeškinė

Karoliniškės Šnipiškės

Lazdynai Verkiai

Naujamiestis Vilkpėdė

Naujininkai Viršuliškės

Naujoji Vilnia Žirmūnai

Paneriai Žvėrynas

Pašilaičiai

Antakalnis – yra seniausias Vilniaus priemiestis, nes jau Šventaragio laikais čia gyveno lietuviai. Priemiestis prasideda už Vilnelės upės ir eina tarp kalnų pagal Neries upę. Nuo Arsenalo ggatvės iki Šv. Petro ir Povilo Bažnyčios eina Tado Kosciuškos gatvė.

Priešais Gedimino kalną, anapus Neries, stovi Adomo Mickevičiaus 12m. aukščio futuristinis paminklas, kurį 1924m. kariuomenės vadovybė pastatė iš lentų.

Einant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, tuoj už Vilnelės upės, dešinėje pusėje, stovi ilgi namai, kurie XVIII a. viduryje priklausė Viniaus vaivadai Karoliui Radvilai.

Kiek toliau, kairėje gatvės pusėje, stovi vėlyvojo baroko stiliaus Sluškų rūmai, kurie yra dviejų aukštų ir stovi prie pat Neries kranto. Eidami Popų gatve, dešinėje pusėje, matome kūgio formos piliakalnį, kuris yra laikomas Gedimino kapu. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla. Ilga Antakalnio gatvė eina per visą priemiestį ir baigiasi vieta, vadinama Paspieška. Nuo čia į kairę kelias veda prie Neries upės, kur netoli nuo kranto dar ir dabar galima matyti buvusiųjų didž. Lietuvos kunigaikščių rūmų likučius. Ši vieta su visa apylinke buvo vadinama Viršupiu.

Šnipiškės – priemiestis buvo pavadintas turtuolio Šnipio vardu, kuriam didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas buvo dovanojęs už Neries upės didelius žemės plotus. Priemiestis sujungtas su miestu Žaliuoju tiltu. Kai 1703m. buvo pastatyta Šnipiškėse Šv. Rapolo bažnyčia ir prie jos jėzuitų vienuolynas, tuomet jėzuitai pastatė šiandieną stovinčią koplytėlę ir pas vieną dailininkę užsakė ŠŠv. Jono figūrą.

Žvėrynas – šis priemiestis yra sujungtas su miestu 90 metrų ilgumo tiltu, pastatytu 1906m. Žvėryno priemiestis tiktai 1901m. buvo prijungtas prie miesto; prieš tai jis buvo už miesto ribų ir priklausė Vilniaus apskričiai. Tuo laiku Žvėryną rusai buvo pavadinę Aleksandrija, bet šis pavadinimas neprigijo.

Seniau šis priemiestis priklausė Radviloms, kurie čia buvo įtaisę žvėryną ir augino stirnas. Be to, čia buvo gražūs Radvilų rūmai.

Netoli nuo Žvėryno tilto aukštame Neries krante stovi Znamenskoji cerkvė, pastatyta 1903m. Bizantijos stiliumi. Kairėje nuo tilto, miesto gatvėje, stovi karaimų kinesė, pastatyta 1913 – 1922m. maurų stiliumi.

Didžiausios gatvės

AUŠROS VARTŲ GATVĖ

Anksčiau šia gatve ėjo svarbus kelias iš sostinės į garsias pietų Lietuvos pilis: Medininkus, Krėvę, Lydą ir kt. Todėl Aušros Vartų gatvė buvo dar vadinama Medininkų gatve, o Aušros vartai – Medininkų vartais. Už vartų jau nebuvo namų, bet iki XVIII amžiaus ten veikė kapinės. 1503 metais miesto magistratas Aušros Vartų gatvėje liepė pastatyti svečių namus mieste norintiems apsistoti užsienio pirkliams. Šis pastatas, deja, neišliko.

Iš iki šiol tebestovinčių svarbesniųjų pastatų šioje gatvėje paminėtini Aušros vartai, Šv. Teresės bažnyčia, Nacionalinė Filharmonija, Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia, Šv. Dvasios cerkvė ir pravoslavų vienuolynas bei Šv. Trejybės cerkvė.

DIDŽIOJI GATVĖ

Ši gatvė yra viena seniausių Vilniaus gatvių, prasidedanti Subačiaus gatve iir besitęsianti iki Šv. Jono g. Tolimesnė jos tąsa yra Pilies gatvė, kuri seniau drauge su Didžiąja g. sudarė vieną gatvę ir vadinosi Didžiąja Pilies gatve. Įdomu: prie Piatnickos cerkvės esančios aikštelės seniau buvo žuvų turgus.

Didžioji gatvė mena ir garbingus, ir sunkius laikus: šia gatve žygiavo Lietuvos kariuomenė, ja taip pat ėjo kryžiuočiai, švedai, rusai ir prancūzai, važiuodavo didieji Lietuvos kunigaikščiai ir svetimų kraštų valdovai, čia eidavo iškilmingos procesijos.

Dabar Didžioji gatvė, kartu su Pilies, yra vienos labiausiai lankomų miesto gyventojų ir jo svečių. Čia rasite visko: prabangių parduotuvių, kavinių, kultūros centrų, ambasadų, naktinių klubų, suvenyrų prekyviečių ir patį smagiausią miesto šurmulį.

DOMINIKONŲ GATVĖ

Tai senojo Trakų trakto dalis, viena seniausių ir kadaise viena puošniausių Vilniaus gatvių. Dominikonų gatvė neabejotinai buvo jau XIV a., tačiau jos pavadinimą pirmą kartą sutinkame tik XVI a. pabaigos datuotame dokumente – 1592 m. balandžio 26 d., – kuriame kažkoks bajoraitis Jurgis Kamajevskis skundžiasi esąs apgautas ir patyręs nemažus nuostolius.

Dominikonų gatvėje nuo seno stovėjo dvi bažnyčios: Švč. Trejybės su špitole – viena seniausių Vilniuje veikusių ligoninių varguoliams – bei didingoji dominikonų Šventosios dvasios bažnyčia su savo slėpiningais, legendomis apipintais požemiais. Kelis šimtmečius čia veikė dominikonų vienuolynas.

Dėl gausybės Dominikonų gatvėje gyvenusių seimų atstovų ir aukščiausių valstybės pareigūnų – senatorių

ji kartais būdavo vadinama Senatorių gatve.

Garsiausi šios gatvės gyventojai, be abejo, buvo Sapiegos. Vakariniame Dominikonų gatvės gale jie turėjo net dvejus rūmus.

Dominikonų gatvė XVI a. buvo beveik ištisai apstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Nors dauguma Dominikonų gatvės pastatų buvo mūriniai, tačiau visi miesto gaisrai juos negailestingai siaubė, ypač šiaurinės gatvės pusės pastatus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo sovietų bombų nukentėjo magistrato pastatas Vilniaus – Dominikonų gatvių sankryžoje. Pastato nneremontavo, jį nugriovė. XX a. nebuvo palankus ir pietinės gatvės pusės pastatams. Sudegė „Europos“ viešbutis. Jį ir gretimą, karo metu palyginti menkai nukentėjusį buvusios Pijorų kolegijos pastatą, 1960 m. nugriovė.

PILIES GATVĖ

Pilies gatvė yra Didžiosios gatvės tąsa. Ji prasideda prie Šv. Jono g. ir baigiasi prie Katedros aikštės. XVI ir XVII amžiuje ji vadinosi Kanauninkų gatve, nes čia buvo daug kapitulos namų, kuriuose gyveno prelatai ir kanauninkai. Nors Vilnius ne sykį degė, tačiau ši gatvė išsaugojo seną savo išvaizdą ir senos aarchitektūros žymes: mažus kiemus, arkadas, skliautus, originalius laiptus ir rūsius.

Pradinė ir svarbiausia šios gatvės funkcija buvo prekybinė. Gatvė jungė pilį su pagrindine prekyviete, kuria, suteikus Vilniui savivaldos teises, tapo Rotušės aikštė. Tad į šią gatvę vedė keliai ir takai, upeliais ssubėgantys iš visų pusių, pamažu virtę septyniolika gatvių ir skersgatvių. Iki šiol išliko gatvę įrėminę du taškai – Katedra ir senovinės gynybinės miesto sienos vartai, Aušros vartais vadinami. O tarp jų tilpo visa, kas amžina, ir kas laikina: šventumas ir barbariškumas, politika ir menas, kilmingieji ir plebėjai. Jų palikti gyvenimiškos mozaikos fragmentai, atspindintys mokslą, tikybą, minties judėjimą ir pagaliau politinius bei valstybinius perversmus, primena asmenybes, įaugusias į Lietuvos atmintį, pėdsakus įsispaudusius šios gatvės pastatuose.

RŪDNINKŲ GATVĖ

Rūdininkų gatvė prasideda prie Rotušės ir tęsiasi iki Pylimo gatvės. Šiuo metu ji nėra itin svarbi gatvė, bet XVI-XVII a. tai buvo svarbus kelias į Rūdininkus ir į Lenkiją. Šiuo keliu, atvykdami iš Lenkijos, įvažiuodavo didieji Lietuvos kunigaikščiai. Gatvės gale stovėjo gražūs Rūdininkų vartai, prie kurių mmiesto magistratas įvažiuojančiam valdovui įteikdavo simboliškus miesto raktus. Visa gatvė buvo užstatyta namais. Dar ir šiandieną čia stovi keletas įdomių iš XVII a. išlikusių pastatų. Vienas jų – ankstyvojo baroko stiliaus Visų Šventųjų bažnyčia su gražia varpine.

Netoli nuo Visų šventųjų bažnyčios Lietuvos valstybės paiždininkas Steponas Pacas 1638 m. pastatė baroko stiliaus Šv. Juozapo Sužieduotinio bažnyčią ir vienuolyną basosioms karmelitėms. 1876 m. rusai vienuolyną nugriovė ir toje vietoje įrengė aikštę. Prie šios aikštės stovi daugiausia baroko ir rokoko stiliaus namai.

SUBAČIAUS GATVĖ

Ji pprasideda toje vietoje, kur susitinka Didžioji ir Aušros vartų gatvės ir tęsiasi iki Paplavų priemiesčio. Gatvė yra sena, nes jau XV a. aktuose yra vadinama „Suboč“ vardu. Gatvės pavadinimas, rodos, yra kilęs nuo vieno Vilniaus gyventojo Subačiaus vardo, kuris čia XV a. gyveno ir turėjo daug žemės. Šios gatvės gale, kur šiandieną yra „Vaikelio Jėzaus“ prieglauda, stovėjo Subačiaus vartai. Ši vieta su artimomis apylinkėmis, kaip manoma, yra seniausia miesto dalis. Čia dar priešistoriniais laikais buvo lietuvių sodybos, o vėliau, XIV a. buvo pastatyta „Kreivoji“ pilis, kurią 1390 m. kryžiuočiai sudegino. Iki XIX a. pradžios iš tos pilies išliko iš akmenų ir plytų pastatytas miesto sienos bokštas. Nuo to bokšto pakalnės pusėn buvo nusidriekęs XVI a. miesto mūras, kurio pėdsakai matyti dar ir dabar. Be to, iš „Vaikelio Jėzaus“ prieglaudos kiemo yra įėjimas į požeminį urvą arba koridorių, kuris iki šiol dar nėra ištirtas ir turi daug istorinių paslapčių. Platus ir aukštas koridorius turi apvalius skliautus ir storas sienas, mūrytas iš akmenų ir didelių plytų. Jo sienose yra įtaisytos nišos, ventiliacijos angos ir krosnis, o vienoje vietoje yra šulinys. Koridorius iš dalies yra užverstas plytgaliais ir mūro nuotrupomis, todėl sunku pasakyti, kur jis veda.

Apie Bokšto kalną ir požeminį urvą yra daug ppadavimų. Vienas iš jų sako, kad kalno urve kadaise gyvenęs baisybių baisybė, kuris savo žvilgsniu užmušdavęs kiekvieną, kuris tik išdrįsdavęs prisiartinti prie urvo, ir savo auką surydavęs. Bet atsirado vienas drąsus ir sumanus lietuvis, kuris eidamas į urvą pasiėmė veidrodį. Kai tik siaubūnas pamatė savo atvaizdą, iš sykio krito negyvas. O kitas padavimas sako, kad ant Bokšto kalno kasmet suskrisdavusios raganos ir požemio urvuose su velniais keldavusios vaišes ir šokius. Trečias padavimas teigia, esą kalno urve paslėpti dideli turtai, kuriuos saugojanti graži panelė, šuo ir gaidys. Jų verksmą, lojimą ir giedojimą vidunakty galima esą kartais girdėti. Beje požeminį koridorių galima aplankyti, prieš tai atsiklausus „Vaikelio Jėzaus“ prieglaudos šeimininkų.

Beveik iki XVIII a. galo pamestinukais Vilniuje rūpinosi ligoninės. Tiktai 1786 m. kunigaikštienė Jadvyga Oginskienė, nupirkusi Subačiaus gatvėje žemės sklypą su namais, įsteigė pamestinukų prieglaudą. Dosnių žmonių surinktomis aukomis 1791 m. buvo pastatytas dviejų aukštų namas, kur apgyvendinta daugiau kaip 100 našlaičių. Prieglauda rūpinosi vienuolės. Nuo 1801 m., tam, kad prieglauda galėtų išsilaikyti, buvo skiriamas mokestis, imamas iš viešųjų pramogų. Bet 1864 m. Muravjovas prieglaudą atėmė ir atidavė pravoslavams valdininkams, kurie, pakrikštiję vaikus tuo pačiu tikėjimu, auklėjo juos rusų dvasia.

Šiuos prieglaudos rūmus 1915 m. rusai atidavė Lietuvių draugijai, kuri čia įsteigė prieglaudą našlaičiams. VVokiečių okupacijos metu ir kiek vėliau šioje prieglaudoje buvo išlaikoma apie 200 vaikų. Vieni jų lankė lietuviškas mokyklas, kiti mokėsi įvairių amatų. Pasikeitus politiniam gyvenimui, administracinė vietos valdžia prieglaudos auklėtinius iš tų namų išvarė ir atidavė juos vienuolėms.

ŠV. JONO GATVĖ

Ši trumpa, apie 200 metrų tesitęsianti gatvė mena daug istorinių įvykių. Čia šurmuliavo seniausioji miesto turgavietė. Čia vykdavo triukšmingi Užgavėnių karnavalai. Kilimais, paveikslais ir gyvų gėlių girliandomis padabinta Šv. Jono gatve žygiuodavo puošniai apsirengę amatininkų cechų nariai, ėjo spalvingos teatralizuotos Devintinių procesijos. Ja oriai žingsniuodavo pasipūtę bajorai. Amatininkai, pirkliai ir smuklininkai kviesdavo praeivius apsilankyti savo krautuvėse, dirbtuvėse, šinkuose.

Čia gyveno garbingiausi ir įtakingiausi Lietuvos didikai – Radvilos, Pacai, Sapiegos, Akademijos ir Universiteto rektoriai, kariai ir dvasiškiai, amatininkai. Radvilų rūmuose lankėsi gražiausioji to meto Europos moteris – karaliaus Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė.

Muzika ir giesmėmis prie gatvėje pastatytų triumfo vartų Akademijos studentai ir profesoriai sveikindavo į Vilnių atvykusius valdovus.

Jėzuitų įkurtoje Akademijoje mokėsi ne tik Vilniaus, bet ir tolimiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių jaunimas.

Čia studentija iškilmingai švęsdavo savo globėjos šv. Kotrynos šventę. Jų šventinės eisenos eidavo Šv. Jono gatve, kurios namai nuo viršaus iki apačios būdavo dekoruoti herbais, simboliais, užrašais. Sutemus nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės į dangų kildavo fejerverkų ugnys, visa Kolegija degdavo

įvairiaspalvėmis šviesomis. Iki vėlyvos nakties skambėdavo muzika ir dainos.

Šv. Jono gatve važiuodavo vestuvių kortežai ir eidavo laidotuvių procesijos, lydinčios velionį į kalvinistų kapines.

Šv. Jono gatvė mena kalvinistų ir jėzuitų tarpusavio vaidus. Reformacijos kovų metu Mikalojaus Radvilos Juodojo paskatinti kalvinistai prie Šv. Jonų bažnyčios sienos, siekdami ją išniekinti, vertė mėšlą. Vėliau jo sūnaus Jurgio Radvilos, perėjusio į katalikybę ir net tapusio kardinolu, nurodymu čia laužuose degė kalvinistų knygos, tarp jų ir garsioji tėvo išleista „Brastos Biblija“.

Šios gatvės grindinį mynė karalių Žygimanto AAugusto, Stepono Batoro, Zigmanto ir Vladislovo Vazų, Jono Sobieskio, carų Aleksandro I ir II kojos.

Gatvė mena miestą siaubusius gaisrus ir epidemijas, priešo karių siautėjimą. Jos grindinį trypė rusų, vokiečių, švedų karių kojos. Ypač skausminga buvo 1655 m. Maskvos invazija. Lietuvos kariuomenės apleistas beginklis Vilnius buvo rusų kariuomenės be mūšio užimtas, apiplėštas ir sudegintas, beveik trečdalis jo gyventojų išžudyta. Gatvėse voliojosi iš karstų išmesti kilmingų vilniečių palaikai, o I. Zolotorenkos kazokų kojos slidinėjo barbariškai išskerstų miestiečių kraujo klanuose. Suniokota Šv. Jonų bbažnyčia priešų buvo paversta arklidėmis.

Praūžus karams, gaisrams ir epidemijoms, darbštūs miestiečiai labai greitai užgydydavo negandų padarytas žaizdas, gyvenimas grįždavo į savo vėžes ir imdavo tekėti įprasta vaga. Vilniečiai kaip ir mūsų dienomis dirbo, kūrė, linksminosi, bičiuliavosi, vaidijosi, mylėjo ir neapkentė.

Talentingų iir iškilių meistrų dėka Šv. Jono gatvė gražėjo ir puošėsi. Apie tai byloja išlikę to meto architektūros paminklai, kurie ir dabar mus žavi nepriekaištingu statytojų skoniu ir meistriškumu. Ne veltui Vilniaus Senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

TRAKŲ GATVĖ

Trakų gatvę per daugelį pokario metų vilniečiai ir miesto svečiai įsiminė kaip pilką murziną, pilną įvairių kontorų, dirbtuvių ir sandėlių, dienų dienomis į praeivius žvelgusių metalinėmis langinėmis aklinai uždarytais langais, beveik neapšviestą naktį. Praeiviai ja eidavo paskubomis, nes darganotą dieną nuo stogų už apykaklių varvėdavo lietaus vanduo, o pravažiuojančios mašinos grasė nuo galvos iki kojų aptaškyti purvu.

Pastaruoju metu gatvė sparčiai keičiasi. Kuriasi naujos parduotuvės, pagal savininkų skonį mainosi namų fasadai, pagrindinėse sienose kertamos durys ir didžiuliai langai vitrinoms. Gatvė puošiasi Vilniaus Senamiesčiui nnebūdingomis reklamomis ir iškabomis. O juk tai ne tik viena seniausių Vilniaus gatvių, susiformavusi dar XIV a., bet ir viena iš nedaugelio sostinės gatvių, išsaugojusi savo senąjį pavadinimą, niekada nepakeistą. Į Vilnių atvykę svetimšaliai visuomet paminėdavo Trakų gatvę kaip vieną gražiausių ir turtingiausių mieste. Bet negali nuneigti, jog taip yra ir dabar.

VOKIEČIŲ GATVĖ

Vokiečių gatvė yra viena seniausių Vilniuje. Savo vardą ji gavo nuo čia jau XIV a. gyvenusių vokiečių pirklių ir amatininkų. Pastarieji į Vilnių dažniausiai atvykdavo iš Rygos. Greičiausiai ddėl didėjančios vokiečių bendruomenės šioje gatvėje įsikūrė ir evangelikų maldos namai. Be to, netoliese buvo pastatytos pirmosios Vilniuje gotikinės Šv. Mikalojaus ir Pranciškonų bažnyčios. XVI a. gatvė buvo gražiausia, nes čia stovėjo turtingiausių pirklių mūriniai namai.

Dar Vytauto laikais turtingi miestiečiai namus statėsi galais į gatvę, saugumo sumetimais prišlietus vienas prie kito ir sudarančius akliną sieną. Įvažiavimo angoje būdavo įrengiami patikimai uždaromi vartai. O į gatvės pusę atsisukęs fasadas – tai tik maža matoma namo pusė, sudaranti kartais tik dešimtadalį viso pastato, kuris tarsi didžiulis ledkalnis stovėjo toliau gilumoje. Netinkuotos gotikinių namų sienos, nevienodas jų plotis, savita ir skirtinga kiekvieno to dviaukščio ar triaukščio namo puošyba teikė gyvumo ir įvairovės visai gatvei. Puošnumo teikė konstrukciniai reljefiški dekoro motyvai: karnizai, frizinės juostos, profilinių plytų sukurti raštai, išryškinantys langus ir nišas. Toks yra restauruotas gotikinis namas, statytas prieš 1514 m. Apatiniuose aukštuose iš gatvės pusės būdavo įrengiamos dirbtuvės arba parduotuvės, o šeimininkai paprastai gyveno viršuje. Užsukti vilioja jaukūs, ankšti tų gotikinių namų kiemai, uždari ir susijungiantys, su arkomis, dažnai su galerijomis per visą šoninį fasadą. Vėlesni perstatinėjimai keitė pastatų išvaizdą: po didelio 1610 m. gaisro buvo leidžiami statyti tik mūriniai namai.

Ir dabar Vokiečių gatvė viena gražiausių Vilniaus senamiestyje. Bet kokią dieną ji pilna žžmonių. Nenuostabu, nes šioje kitas svarbias senamiesčio gatves jungiančioje arterijoje gausu dailių parduotuvių, įvairių kavinių ir svarbių įstaigų. Būtent Vokiečių gatve plūsta didžiausios žmonių minios, jei Rotušės aikštėje vyksta kas nors gražaus. Vasarą čia veikia fontanas ir atvira lauko kavinė. O žiemą Vokiečių gatvė tampa savotiška „Kalėdų alėja

Įžymūs architektūriniai pastatai

ARKIKATEDRA BAZILIKA

Gedimino kalno papėdėje stovi Vilniaus katedra – Lietuvos dvasinis ir politinis centras. Manoma, kad pagonybės laikais čia stovėjęs aukuras, degusi amžinoji ugnis ar net buvusi Perkūno šventykla.

Pirmąją katedrą 1251 m., priėmęs krikštą, pastatė karalius Mindaugas. 1387 m. oficialaus visos Lietuvos krikšto proga pastatyta jau gotikinio stiliaus katedra. Joje buvo iškilmingai vainikuoti Lietuvos didieji kunigaikščiai nuo Vytauto iki Žygimanto Augusto. Dėl gaisrų, karų ir nepatvaraus grunto, katedra ne kartą buvo perstatinėjama. Dėl to jos architektūros istorijoje atsispindi gotikos, renesanso ir baroko stiliai.

Gražiausioji katedros dalis – barokinė Šv. Kazimiero koplyčia, pastatyta 1623-1636 m. karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva. Koplyčioje yra unikali XVIII a. taurės pavidalo sakykla ir pasidabruotos XVIII a. Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių ir Lenkijos valdovų statulos.

Po paskutinės rekonstrukcijos, atliktos pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, bažnyčia įgavo griežtą, prancūzų klasicizmo pamėgtą keturkampio formą. Katedra tapo monumentaliausiu, gryniausio stiliaus klasicistiniu pastatu visoje Jungtinės Respublikos (Žečpospolitos) teritorijoje. Dabar pagrindinį Katedros fasadą puošia išlakus portikas su 6 ddorėninėmis kolonomis ir nišose stovinčiomis italų skulptoriaus T. Rigio sukurtomis skulptūromis. Frontone pavaizduota Nojaus aukojimo scena.

Turiningas yra ir Arkikatedros interjeras: viduje yra daugiau nei 40 XVI-XIX a. dailės kūrinių: freskų, mažesnių ir didesnių paveikslų.

Arkikatedros požemiuose įrengtas muziejus, veikia ekspozicija, atspindinti statinio istoriją nuo pagoniškosios šventyklos iki šių dienų. Restauruojant Arkikatedrą buvo rastos pirmosios, dar karaliaus Mindaugo laikais klotos, Katedros grindys, be to, dar 1387 m. katedros liekanų, pagoniškosios šventyklos aukurų ir kitų archeologinių radinių. Ant vienos iš kriptų sienų buvo rasta XIV a. pabaigos freska – seniausia žinoma freska Lietuvoje.

Katedros varpinė (57 metrų aukščio) statyta ant Žemutinės pilies gynybinio bokšto. Seniausioji požeminė keturkampė jos dalis buvo išmūryta dar XIII a. upės senvagės dugne. Po 1801 m. rekonstrukcijos varpinė įgavo dabartinę išvaizdą.

ŠV. ONOS BAŽNYČIA

Maironio g. 8

Šv. Onos bažnyčia yra vienas gražiausių ir garsiausių pastatų Vilniuje. Spėjama, kad pirmąją (medinę) Šv. Onos bažnyčią pastatė XIV a. Vytauto Didžiojo žmona Ona. Pirmas istorinis paminėjimas apie Šv. Onos bažnyčią siekia 1394 m.

Manoma, kad mūrinė bažnyčia pranciškonų pastangomis buvo pastatyta 1495-1500 m. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kuriam nedaug yra lygių pasaulyje. Beveik nepakitusi bažnyčia pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu Vilniaus simbolių.

Bažnyčiai skirta daug legendų. Populiariausias pasakojimas yra apie tai, kad Napoleonas, pamatęs Šv. Onos

bažnyčią, panoro pasidėti ją ant delno ir perkelti į Paryžių.

Bažnyčia, pastatyta iš trisdešimt trijų rūšių plytų, štai jau penkeri amžiai stovi rūsčios bernardinų gotikos užuovėjoje, stebindama ją stačiusių meistrų drąsa ir sumanumu. Stebėtinai lengvas, darnus ir žaismingas pastatas pasižymi ritmiška vertikalių ir lenktų linijų kompozicija: viršum portalo visai nėra mūro plokštumų, tik piliastrai, liekni lazdelių ketvirtainiai, trijų rūšių arkos ir elegantiški bokšteliai, vainikuoti metaliniais kryžiais. Dailėtyrininko Vlado Drėmos tvirtinimu, fasado kompozicijoje išryškintas senasis Lietuvos herbas – Gedimino stulpai. Šoniniai fasadai iir presbiterija taip pat yra labai sudėtingi – su aukštais langais ir ažūriniais bokšteliais.

Šalia bažnyčios stovi architekto N. Čagino suprojektuota neogotikinė varpinė (1873 m.), pastatyta vietoje buvusios klasicistinės.

ŠV. KRYŽIAUS ATRADIMO (KALVARIJŲ) BAŽNYČIA

Kalvarijų g. 225

Kalvarijų koplytėlės sudaro Kryžiaus kelią, kurio įkūrimu buvo atsidėkota Dievui už krašto išvadavimą nuo rusų. Kelio įkūrėjas – vyskupas Jurgis Belazaras.

Darbai buvo pradėti 1664 m. Per septynerius metus buvo pastatyta Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčia ir 35 medinės Kryžiaus kelio (Kalvarijų) koplytėlės. Tai antrosios pagal steigimo datą iir praeityje garsiausios Lietuvos Kalvarijos. Jas lankė piligrimai bei tikinčiųjų procesijos. Sudegus medinėms, XVIII a. čia atsirado 19 mūrinių barokinių koplytėlių. Vėliau 31 koplytėlė 1963 m. sovietų valdžios nurodymu buvo susprogdinta. Tačiau žmonės atkakliai žymėdavo ir tvarkydavo koplyčių vietas, jų llankymo tradicija nebuvo nutrūkusi. Šiuo metu Vilniaus Kalvarijos atkuriamos, 2000 m. pašventintos septynios koplytėlės.

Bažnyčia yra rokoko stiliaus su dviem gražiais bokštais. Įdomus yra mansardinis vienuolyno stogas. Šiuo metu pastatas atspindi vėlyvojo baroko stilių: centrinę navą puošia XVIII a. sienų tapyba, zakristiją – XVIII a. reljefai. Ypač pažymėtina rokoko stiliaus sakykla ir krikštykla.

ŠV. PRANCIŠKAUS IR BERNARDINŲ BAŽNYČIA

Maironio g. 10

Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčia yra viena didžiausių gotikinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Ji gerokai didesnė ir archaiškesnė už Šv. Onos bažnyčią, su kuria sudaro įdomią, savitą porą.

Anksčiau bažnyčia buvo naudota kaip gynybinės miesto sienos dalis. Jos šiauriniame fasade išdėstytos šaudymo angos, per kurias šaudant buvo galima apginti teritoriją iki žemutinės pilies.

Po XVI-XVII a. perstatinėjimų, prie kurių prisidėjo ir Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius, bbažnyčia įgavo renesanso ir baroko stiliaus bruožų – barokiniai yra altoriai, sakykla, vargonų choras, antkapiniai paminklai ir freskos (sukurtos XVI-XVIII a.). Visa tai teikia bažnyčiai jaukumo, pagyvina griežtą gotikos linijų grafiką.

Gotikinė presbiterija – seniausioji bažnyčios dalis. Ypatingo dėmesio taip pat verti šiaurinės navos ir zakristijos žvaigždėti krištoliniai skliautai. Krištolinius skliautus turi ir prieangis. Sienų tapyba, sukurta XVI a. pradžioje, yra laikoma pasauliniu unikumu: jos kompozicija ir siužeto pateikimo būdas renesansiški, o stilistika dar gotikinė.

Bažnyčioje taip pat yra 14 gražiomis medžio sskulptūromis gausiai papuoštų rokoko stiliaus altorių (3 mūriniai ir 11 medinių) bei seniausia žinoma Lietuvoje labai meniška Nukryžiuotojo skulptūra.

TV bokštas ir restoranas „Paukščių takas“

165 m aukštyje esančioje kavinėje galima papietauti ir pasigrožėti miesto panorama. Taip pat galima nuo 280 metrų aukščio išbandyti šuolį prisirišus gumine virve. Nuo 2000-ųjų kasmet iliuminacijomis puošiamas TV bokštas yra viena aukščiausių kalėdinių eglučių Europoje.

GEDIMINO PILIES BOKŠTA

Arsenalo g. 5, tel.

Raudonų plytų pilies bokštas yra išlikęs iš Aukštutinių rūmų, statytų XIII–XIV amžiais. Dabar bokšte yra rengiamos teminės parodos ir veikia muziejus, kuriame galima apžiūrėti buvusio pilių ansamblio maketus, šarvus, kalavijus, senas monetas ir kitą ekspoziciją, supažindinančią su Lietuvos istorija.

Nuo viršuje esančios apžvalgos aikštelės atsiveria puikus reginys į senamiestį su bažnyčių bokštais, miesto centrą ir Neries slėnius.

Valstybės institucijos

Lietuvos sostinėje Vilniuje gyvena apie 15 procentų šalies gyventojų. Čia yra Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, visos ministerijos, užsienio šalių ambasados ir konsulatai, Jungtinių Tautų atstovybė, daug kitų svarbių valstybės įstaigų, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono valdybės.

Švietimo įstaigos

Vilniaus miesto savivaldybės pavaldume yra 283 ugdymo įstaigos.

Iš jų:

114 lopšelių-darželių,

10 darželių,

16 darželių-mokyklų,

16 pradinių mokyklų,

15 pagrindinių mokyklų,

50 vidurinių mokyklų,

16 gimnazijų,

6 specialiosios ir jaunimo mokyklos,

6 suaugusiųjų vidurinės mokyklos,

2 konsultaciniai mokymo centrai,

32 papildomo ugdymo įstaigos.

Aukštosios iir aukštesniosios mokyklos

 Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU)

 Vilniaus universitetas (VU)

 Lietuvos muzikos akademija (LMA)

 Lietuvos teisės akademija (LTA)

 Vilniaus aukštesnioji pramonės mokykla

 Vilniaus aukštesnioji prekybos mokykla

 Vilniaus aukštesnioji kooperacijos mokykla

 Vilniaus aukštesnioji statybos mokykla

 Vilniaus aukštesnioji transporto mokykla

 Vilniaus dailės akademija (VDA)

 Vilniaus kolegija

 Vilniaus pedagoginis universitetas

Pramogos

Europos parkas įkurtas skulptoriaus Gintaro Karoso 1991 metais. Muziejaus po atviru dangumi plotas yra 55 ha. Europos parką kasmet aplanko daugiau kaip 60 000 žmonių. Muziejaus tikslas ¬ meno kalba įprasminti geografinį Europos žemyno centrą, 1989 metais nustatytą Prancūzijos Nacionalinio geografijos instituto. Išraiškingas parko reljefas, kalvelės ir lomos, nedideli tvenkiniai sudaro puikų foną skulptūroms. Žavi geltonai žydinčios pievos pavasarį ir taurūs spalvų sąskambiai rudenio rūkuose. Siekiama, kad muziejuje būtų reprezentuojami geriausi Lietuvos ir pasaulio skulptūros laimėjimai. Europos parke eksponuojama daugiau kaip 90 skulptūrų, jų autoriai ¬ Airijos, Armėnijos, Baltarusijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Egipto, Graikijos, Indijos, Japonijos, JAV, Kanados, Kipro, Kroatijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Moldovos, Nyderlandų, Peru, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Venesuelos ir Vokietijos menininkai. Vieta, kurioje susitinka menas ir gamta, palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam atvykusiam.

Teatrai

 Andželikos Cholinos šokio teatras

 Didysis Vilniaus teatras (DVT)

 Keistuolių teatras

 Lėlės teatras

 Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

 Oskaro Koršunovo teatras

 Palėpė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras

 Raganiukės teatras

 Užupio teatras

 Valstybinis jaunimo teatras

 Vilniaus senamiesčio teatras

 Vilniaus mažasis teatras

Kino teatrai

 Kino centras ,,Vingis“

 Kino teatras ,, Kino tvanas“

 Kino tteatras ,, Lietuva“

 Kino teatras ,, Coca – cola Plaza Vingis“

Galerijos ir parodų salės

Lietuvos parodų centras LITEXPO

Šiuolaikinio meno centras

Galerija „Intro“

Galerija „Vartai“

Galerija „Arka“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerija „Prospektas“

Savicko paveikslų galerija

Medalių galerija

Galerija „Stiklo karoliukai“

Pramonė

Pramonė, atsiradusi ir susiformavusi vėliau negu žemės ūkis, dažnai vadinama antrine ūkio šaka. Pramonė skirstoma į tris grupes :

1) kasybos arba gavybos

2) apdirbamoji

3) elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo

Kasybos pramonė – apima visų naudingųjų išteklių gavybą ( kasimą, siurbimą ) ir pirminį apdirbimą ( sodrinimą, rūšiavimą )

Smėlio išteklių yra beveik visuose Lietuvos rajonuose. Silikatinėms plytoms, statybiniam skiediniui gaminti, kasamas smėlis Pagirių ( Vilniaus raj. ), žvyras – gelžbetoniui gaminti, keliams tiesti kasamas Kaišialankių ( prie Vilniaus ) ir kt. Karjeruose.

Vilniuje gaminami maisto produktai: majonezas, actas, saldainiai, vaisių ir daržovių konservai, alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai.

Daugiausia Lietuvoje išaudžiama medvilninių audinių, nors jiems reikia įvežtinių žaliavų – medvilnės arba jos verpalų. Vilniaus audimo fabrike AB ,,Audėjas“, įdiegus pažangias vakarietiškas technologijas, gaminami aukštos kokybės audiniai baldams, automobiliams ( gobelenas, pliušas ), audiniai užuolaidoms. Atskira tekstilės pramonės veiklos rūšis yra trikotažo gamyba. Daugelis trikotažo gaminių yra aukštos kokybės, gero dizaino. Kojinių fabriko AB ,,Sparta“ ( Vilniuje ) megztos kojinės turi paklausą daugelyje Europos šalių.

Vilniuje gaminamos metalo pjovimo staklės, elektros matavimo ir kiti

prietaisai, suvirinimo įrengimai, baldai, plastikiniai dirbiniai, audžiami audiniai, siuvami drabužiai, išdirbami kailiai ir odos. Mieste yra dideli mėsos ir pieno kombinatai, saldainių fabrikas, daug kitų gamyklų.

Paslaugos – automagistralės, geležinkeliai, oro linijos Vilnių jungia su Kaunu, Klaipėda, Šiauliais, Panevėžiu, kitais dideliais Lietuvos, daugeliu užsienio šalių miestų.

Išvados

Vilnius – dinamiškas miestas. Miesto ūkyje vyksta teigiami pokyčiai: sparčiai auga paslaugų sektorius, didėja jų lyginamasis svoris miesto ūkio struktūroje. Per pastarąjį dešimtmetį žmonių, dirbančių paslaugų sektoriuje, dalis išaugo iki 68% visų miesto dirbančiųjų. Kartu vyksta ppramonės sektoriaus modernizavimas.

Miesto ekonomikos augimą skatina didėjančios tiesioginės užsienio investicijos. Vilnius – daugiausiai turistų pritraukiantis šalies miestas. 2003 m. pradžioje Vilniuje buvo investuota 2403,25 mln. Eurų, t.y. 63% visu šaliesTUI. Daugiausia investavo Švedijos, Danijos, Estijos, Vokietijos, Suomijos, JAV ir Didžiosios Britanijos įmonės. Didžiausia TUI dalis ( 73% ) tenka paslaugų sektoriui: komunikacijoms, prekybai ir finansiniam tarpininkavimui. Ir tai yra 90% visų paslaugų sferai skirtų šalies TUI. Vilniuje yra susiformavęs šalies fainansų centras. Mieste įsikūrę pagrindiniai šalies bankai, draudimo bei vertybinių ppopierių rinkos institucijos.

Kėdainių šviesioji gimnazija

Referatas

Naudota literatūra :

1) www.vilnius.lt

2) www.turizmas.vilnius.lt

3) www.smm.lt

4) www. viduramziu.lietuvos.lt