Terorizmas

Paimta iš http://www2.omnitel.net/robertas/bsp/islamas.htm

Terorizmas ir islamas

Autorius: Dr. Otto J. Helweg

Po 2001 m. rugsėjo 11 dienos antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuos sąlygojo religinės priežastys, buvo tiek daug rašoma apie terorizmą ir islamą, jog gali kilti klausimas: „kurių galų dar vienas straipsnis?“ Kadangi daugiau nei 10 metų praleidau Viduriniuosiuose Rytuose, Teherano universitete studijavau islamą, klasikinę arabų ir Viduriniųjų Rytų kultūrą, norėčiau paaiškinti kai kuriuos esminius islamo aspektus, kuriuos populiarioji žiniasklaida nutyli.

Pirma, dėl ypač skirtingų Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrų tik nedidelė dalis vvakariečių supranta tai, ką Raphael Patai vadina „arabiškuoju mąstymu“ to paties pavadinimo knygoje (1). Vidurinių Rytų kultūra taip ryškiai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kultūros, jog mes nuolat neteisingai suprantame žodžius ir veiksmus, sklindančius iš tos pasaulio dalies. Antra, nedaug tėra žmonių, kurie būtų mėginę suprasti islamą ir jo istoriją. Klaidingai stengdamiesi visa aprėpti ir visa toleruoti, mes nepakankamai nušvietėme islamo esmę, mėgindami (nesąmoningai) pažvelgti į šią religiją per kultūros, vis dar įtakojamos žydų-krikščionių idėjų, akinius. Nėra abejonių, kad daugelis arabų iir musulmonų smerkia terorizmą ir yra lojalūs amerikiečiai; kita vertus, Viduriniuosiuose Rytuose yra didžiulis skaičius žmonių – veikiausiai, jų dauguma – kurie nuoširdžiai nekenčia Jungtinių Valstijų ir džiūgauja dėl sėkmingų rugsėjo 11-osios antpuolių.

Tam, kad suprastume šį priešiškumą, pirmiausia svarbu ppažymėti, kad islame ir Viduriniuosiuose Rytuose nėra „bažnyčios ir valstybės atskyrimo“ sampratos. Tiek socialinė ir politinė, tiek ekonominė ir religinė sistemos yra pavestos islamui. Iš tiesų, musulmonai didžiuojasi, kad Koranas, Hadisai (Mahometo teiginiai) ir Šariatas (teisės aktai) apima visus gyvenimo aspektus.

Ši pasaulėžiūra turi papildomas pasekmes: pirma, buvau plačiai paplitusio Amerikos ekonominių, politinių ir karinių laimėjimų menkinimo liudininkas. Pavyzdžiui, Tony Horwitz, Wall Street Journal (2) žurnalistas, pasibaigus Persų įlankos karui, pacitavo keletą Saudo Arabijos gyventojų, kurie kalbėjo: „Jei mes turėtume tikrą armiją, mums nereikėtų Vakarų karinės pagalbos“. Kitas, turėdamas galvoje JAV pergalę Persų įlankos kare, teigė: „Tai man kelia veikiau gėdą, nei pasididžiavimą“.

Jei islamas yra teisingas, kaip teigia jo pasekėjai, o krikščionybė klaidinga, kodėl tuomet musulmonų tautoms, lyginant su nnetikinčiųjų tautomis Vakaruose, taip nesiseka? Dauguma šį skirtumą vertina kaip puolimą prieš jų tikėjimo tikrumą ir suvokia šį faktą kaip nuolatinį nusivylimų šaltinį. (Daugelis šių minčių yra pateiktos Robin Wright knygoje „Sacred Rage“ („Šventa neapykanta“) (3). Smerkiama faktiškai viskas, kas gimsta Vakaruose. Pavyzdžiui, Ajatola Chomenini, smerkdamas užsienio medicinos įtaką Irane, paskelbė:

„Mūsų vadovai pamiršo tradicinę mediciną ir paskatino saujelę nepatyrusių jaunuolių studijuoti šią prakeiktą Europos mediciną. Šiandien mes suvokiame, kad tokias ligas, kaip dėmėtoji šiltinė, vidurių šiltinė ir kitas, į jjas panašias, galima paveikti tik tradicinėmis priemonėmis“ (4).

Kitas pavyzdys yra citata yra iš 2-os Darut Tabligh-e-Isalmi brošiūros Maistas Krikščionių mintims: „Visas blogis ateina iš Vakarų.ir atidus šios problemos įvertinimas parodys, jog viso šio blogio šaknis yra moterys ir alkoholis“.

Antra, karinės kampanijos turi religinę prasmę. Čia, be abejo, turimas galvoje ir netradicinis teroristinis karas, kuriam pirmenybę teikia radikalūs musulmonų judėjimai, tokie, kaip Osamos bin Ladeno al Queda. Jei būtų atakuojama kuri nors musulmonų šalis, dauguma musulmonų tai vertintų kaip puolimą prieš islamą. Iš to seka, kad mes galime gauti žodinį musulmonų vyriausybių pritarimą, bet, mano nuomone, politinės paramos negausime, ypač ilgesniam laikui.

Net jei arabai labai nepasitikėtų vieni kitais ir jaustų vieni kitiems priešiškumą, neapykanta žydams daugumą jų suvienys kovai prieš ne musulmonus. Štai kodėl Osama bin Ladenas taip lengvai verbuoja kovotojus iš Saudo Arabijos, Egipto ir kitų šalių.

Mes turime suvokti, kad Viduriniųjų Rytų kultūroje sakymas to, ką jūsų klausytojas nori išgirsti, yra daug svarbesnis už tiesą. Viduriniųjų Rytų gyventojui žodžiai yra daug svarbesni už idėjas, o idėjos yra daug svarbesnės už faktus. Būtent šis bruožas sukėlė daugelio amerikiečių nuostabą: kaip galima teigti akivaizdžiai melagingus dalykus? Pavyzdžiui, kai Sadamas Huseinas sakė, kad Persų įlankos mūšis bus „visų mūšių tėvas“ iir skelbė pergalę dar kovai neprasidėjus, jo pasekėjai priėmė būtent jo žodžius ir idėjas. Faktai neturėjo reikšmės. Būdinga tai, jog musulmonų tautose, kur kontrolei pajungta absoliučiai viskas – tiek vyriausybė, tiek žiniasklaida, – šis mentalitetas pasireiškia ypač stipriai.

Kitas kultūrų skirtumo pavyzdys yra sėkmės samprata. Jungtinėse Valstijose žemesniojo sluoksnio moters studijos koledže, papildomai užsidirbant įvairiais paslaugų sferos darbais, ir didelių pastangų dėka pasiektas pripažinimas savo profesijoje, gal net tapimas didelės bendrovės vadove, reiškia sėkmę. Priešingai, Viduriniuosiuose Rytuose didžioji rankų darbo dalis užtrauktų gėdą specialistui, taip pat ir koledžo studentui. Pavyzdžiui, dirbti žemės ūkyje yra laikoma žemiau bet kurio išsilavinusio žmogaus lygio. Ideali sėkmės istorija Arabų pasaulyje įamžinta pasakoje apie Aladiną ir stebuklingąją lempą: sėkmingas tas asmuo, kuris dykumoje randa lobį. Štai kodėl taip žavimasi Saudo Arabija su jos turtingais naftos ištekliais.

Religija ar taika?

Kad ir kaip dažnai islamo apologetai skelbtų, jog islamas yra taikos religija ir jis nebuvo platinamas kardu, faktai išlieka kitokie. Korane yra daug eilučių, kurios skatina ir kartais įsako kovoti už tikėjimą su pagonimis ir kitatikiais, įskaitant krikščionis ir žydus, kurie yra apibūdinami kaip „ne musulmonai“. Istorijos bėgyje, kol krikščionys ir žydai galėjo koegzistuoti musulmonų užkariautose šalyse, grasinant mirtimi jie buvo verčiami mokėti specialius mokesčius ir vvalstybės tarnyboje niekada negalėjo pakilti aukščiau tam tikro lygmens. Kai Abu ‘Ubaidah įsiveržė į Jeruzalę, „jis liepė pasirinkti vieną iš trijų galimybių: arba pereiti į islamą, arba mokėti jizyah-mokestį, arba – kalaviją“ (5). Pakalbėkite su krikščionimis koptais Egipte ir jie patvirtins, kad kenčia nuo diskriminacijos ir net persekiojimo – ir tai vienoje iš liberaliausių musulmoniškų šalių.

Islamo kilmė

Nors techniškai Korano negalima versti, nes arabų kalba laikoma šventąja Dievo kalba, čia pasiremsiu dažniausiai naudojamu A. Yusuf Ali vertimu į anglų kalbą. Musulmonai tiki, kad buvo daug šventų knygų; tokiomis jie laiko ir Senąjį bei Naująjį Testamentus (Koranas juos mini kaip Torą ir Evangeliją). Musulmonai įsitikinę, kad žydai ir krikščionys iškreipė pradinę mintį, todėl dabartinė Biblija yra užteršta. Dauguma tiki, jog krikščionys išėmė pastraipas, kuriose buvo kalbama apie Mahometą, nekreipdami dėmesio į faktą, kad Naujasis Testamentas egzistavo dar iki Mahometo gimimo 570 metais po Kristaus.

Musulmonai patvirtina Biblijos teiginius, kad Jėzus buvo pranašas, gimė iš nekaltos mergelės, nepažino nuodėmės ir darė stebuklus. Tačiau jie nepripažįsta ir netiki jo dieviškumu ir nukryžiavimu. Kenčiančio tarno idėja yra svetima islamui. Ypač klaidingos musulmonų interpretacijos apima ir tvirtinimą, jog krikščionys tiki į tris dievus, kad Marija pagimdė Jėzų po lytinių santykių su dievu.

Visas Koranas,

kuris yra trumpesnis už Naująjį Testamentą, iš tiesų yra nuostabios arabų poezijos rinkinys. Musulmonai tiki, kad Mahometas gavo Koraną iš angelo Gabrieliaus. Be to, teigiama, jog Mahometas buvo neraštingas, ir tai patvirtina antgamtiško apreiškimo dogmą. Mahometui gaunant šias Suras (apreiškimus), kiti jas arba išmokdavo mintinai, arba užrašydavo. Nors Mahometas pripažino, jog niekada nėra padaręs stebuklo, jo teigimu, Koranas yra pakankamas jo apaštalystės įrodymas.

Svarbu pažymėti, jog pirmoji Mahometo karinė pergalė buvo pasiekta atokvėpio mėnesį, kurio rimtį jis sulaužė užpuldamas karavaną. NNuo to laiko, sėkmingai užgrobiant vieną kaimą po kito, jo pasekėjų skaičius nepaliaujamai augo.

Koranas

Kaip tik tuo metu Mahometui buvo apreikšta keletas Surų, įkvėpusių jo pasekėjus kovai. Štai keletas pavyzdžių:

4 „Todėl, sutikę

Netikinčiuosius (kautynėse)

Smokite jiems per sprandus;

Pagaliau, kai visiškai juos įveiksite,

Tvirtai suriškite (juos) grandinėmis: po to –

Laikas kilnumui arba išpirkai:

Kol karas nusimes savo vargus: Taigi (jums įsakoma):

Bet jeigu tokia būtų buvusi Dievo Valia,

Jis, be abejo, būtų galėjęs išieškoti

iš jų atpildą ((Pats):

Bet (Jis leidžia jums kovoti),

Kad išmėgintų jus

Kitų tarpe.

Bet Jis niekad neleis

Pražūti darbams tų, kurie buvo nužudyti

Dievo kelyje.

5 Netrukus Jis parodys jiems kelią ir pagerins jų būklę,

6 Ir įleis juos

Į Sodą, kurį JJis

Buvo jiems skelbęs.“

(Sura 47, suskliaustos frazės yra tekste)

Kitas pavyzdys Suroje 48:

16 „Pasakyk dykumų arabams

Kurie velkasi atsilikę: Jūs būsite pašaukti (kovai)

Prieš tautą, atiduotą

Galingam karui; tada kovosite,

Kad jie pasiduotų.

Tuomet, jei būsite klusnūs,

Dievas duos jums

Didelį atpildą, bet jei

Pasuksite atgal, kaip

Darėt prieš tai,

Jis paskirs jums

Sunkią bausmę“.

Ir paskutinis pavyzdys Suroje 41:

4 „Iš tiesų Dievas myli tuos, kurie

kovoja dėl Jo Reikalo

Kautynių rikiuotėje lyg

Kietas vientisas lydinys.“

Vien tik iš šių pastraipų galima nesunkiai suprasti, kad musulmonų teroristas, nusižudydamas teroristų džihado metu, tiki, jog užsitikrina sau vietą Rojuje. Rojus musulmonams – vieta, kupina neriboto sekso ir vyno upių (abu šie dalykai žemėje uždrausti). Tai galėtų paaiškinti nusikaltėlių lankymąsi ppornografijos parduotuvėse prieš pat rugsėjo 11-osios antpuolius, – apie tai buvo vėliau pasakojama. Gali būti, kad tuo jie išreiškė atlygio laukimą; galbūt pasinaudojo šiais erotiniais stimulais, kad sustiprintų savo pasiryžimą.

Mahometui mirus 632 m. po Kristaus gimimo, kovos nesiliovė. Kalifai (pilietiniai ir religiniai lyderiai, Mahometo įpėdiniai) tęsė karinę ekspansiją į šalis, kurias dabar vadiname Iraku ir Iranu, bei Šiaurės Afriką. Šias pergales padėjo užtikrinti valdžios vakuumas, susidaręs dėl abipusio Persijos ir Bizantijos imperijų susitriuškinimo. Pirmasis Kalifas, Abu Bakr, numalšino aplinkines ggentis, po Mahometo mirties sukėlusias maištą, ir įvedė savo kariuomenę į Palestiną ir Siriją. Visi kiti trys Kalifai (Umar, Uthman ir Ali) buvo nužudyti: Umar – Medinos Mečetėje. Po to sekęs mūšis prie Kerbelos (680 m. po K.), kuriame žuvo Mahometo anūkas Huseinas, suskaldė Islamo pasaulį į šiitus (daugiausia Irane) ir sunitus. Šis pasidalijimas tebeegzistuoja ir šiais laikais.

Pabaiga

Mes turime atsiminti, jog rugsėjo 11-osios įvykiai unikalūs tik destrukcijos mastu ir vieta (čia, Jungtinėse Valstijose). Neapykantos „krikščioniškiems Vakarams“ ištakos – islamiškos invazijos į Europą, kryžiuočiai, Izraelio sukūrimas – gyvos dabartinių musulmonų mintyse. Rugsėjo 11-osios antpuoliai – tik šiuolaikinio džihado (šventojo karo) tęsinys. Prisiminkite 1984 metų JAV pasiuntinybės susprogdinimą Beirute, aviakompanijos „TWA“ lėktuvo susprogdinimą Jungtinėje Karalystėje, ataką prieš Jungtinių Amerikos Valstijų karinį laivą „Cole“ ir t.t.

Naivu tikėti, kad mes galime sunaikinti islamiškąjį terorizmą ir optimistiška manyti, kad galime jį savyje sutalpinti. Kai fanatizmą kursto religinė aistra, jis sukelia nelaimę, kurios nepagydysi nei karinėmis, nei politinėmis priemonėmis. Dėl priežasčių, pranokstančių troškimą pažaboti terorizmą, krikščionys turėtų padvigubinti savo pastangas supažindinti musulmonus su Taikos Karaliumi.

Cituojami šaltiniai:

{1} The Arab Mind, Raphael Patai, Charles Scribner’s Sons: NY; 1983

{2} Wall Street Journal, pg. 1, Vol. LXXIV, No. 63

{3} Sacred Rage; The Wrath oof Militant Islam, Robin Wright. Simon & Schuster: NY; 1985

{4} Sayings of the Ayatollah Khomenini; Political, Philosophical, Social, and Religious, Trans. Harold J. Salemson, ed. Tony Hendra, Bantam Books: NY; 1980

{5} The Decline of Eastern Christianity under Islam: From Jihad to Dhimmitude, Bat Ye’or. Fairleigh Dickinson University Press.

Otto Helweg yra Šiaurės Dakotos Valstybinio Universiteto Inžinerijos Fakulteto dekanas. Daugiau kaip 10 metų jis gyveno ir studijavo Irane.

Paimta iš http://www.sociumas.lt/Lit/Nr16/terorizmas.asp

Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vvadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas

(atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iiš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion. // Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda. Taip buvo ttiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti panašiausias eksperimentines bei kontrolines ggrupes (4 eksperimentinės, 4 kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie ppirmąjį, kitame – apie antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvo reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie „„pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.

Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę, sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.

Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė įdomius panašumus bei skirtumus: tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei skirtingu ppristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni, jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau „kondensuoti“, jie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį, pabaigoje galima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kkaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.

Paimta iš http://www.online.5ci.lt/Article.asp?Lang=L&ArticleID=4638

Terorizmas ar tautinis išsivadavimas?

Po tragiškai pasibaigusios 57 valandas trukusios Maskvos teatro apgulties, ankstyvą spalio 26-osios, šeštadienio, rytą, buvo nukauti ir dujomis nunuodyti 42 čečėnų kovotojai, žuvusių Čečėnijos kare tautiečių našlės bei apie 128 įkaitai, aš vėl vartau nedidelę dar 1994-aisiais Grozne pirktą knygelę „Čečėnija ir čečėnai“, kurią parašė ir 1859 m. Tiflisyje išleido Imperatoriškosios rusų geografijos draugijos Kaukazo skyriaus reikalų valdytojas A. P. Beržė.

Istorinės terorizmo ištakos

Žinoma, tai gerokai cenzūros iškarpytas carinės Rusijos mokslininko darbas, ir jame politinės to meto situacijos, tuo labiau I Kaukazo karo peripetijų nerasime nė su

žiburiu. Tačiau šen bei ten prasikiša tai negatyvus, tai geras čečėnų papročių, islamo normų, charakterio įvertinimas, žinoma, šlovinant carinės imperatoriškosios kariuomenės žygį į Kaukazą, kuriuo buvo nuslopintas Šamilio nacionalinis judėjimas.

Leidinyje teigiama, kad tik sutramdžius ir užkariavus Rytų Kaukazą čečėnams „ateis naujo gyvenimo era, šviesiausia jų ateitis, kurios negalėjo būti gyvenant nuolatiniame pavojuje, kai kraujas liejosi upeliais.“ (p. 71). Taip ir norisi tikėti, kad tokius tekstus į mokslinį darbą įrašė carinė cenzūra. A. P. Beržė tvirtina, kad XVIII šimtmetyje Kaukaze įįsitvirtinęs islamas buvo netikras: čia nebuvo kruopščiai laikomasi Korano, šariatas rengė teismus pagal laukinius atskirų kalniečių genčių papročius, kuriuose vyravo žiaurus kraujo kerštas, prievarta, beteisiškumas. Paprotinė teisė buvo viršesnė už visokius religinius kanonus, teigia mokslininkas.

Štai kodėl carinė Rusija nutarė įvesti tvarką nuo pat 1791 m. generolo Jermolovo žygių bruzdančiose Kaukazo tautose. 1840 metais imamo Šamilio vadovaujami būriai paskelbė nepaklusią Rusijai. Caras pasiuntė galingą baudėjų armiją, kad ši „atverstų barbarus į tikėjimą“. Nelygus karas tęsėsi iki 1859 metų. Maždaug 3 ttūkst. savanorių Šamilio būriai buvo išsklaidyti, pats imamas mirė kažkur Pietų Rusijoje, čečėnų žemės buvo išdalytos caro armijos karininkams, kazokams ir kitiems kolonistams. Daugelis kalniečių buvo ištremti į Sibirą, apie 20 tūkst. čečėnų, ingušų, karakalpakų persikėlė į Turkiją. Valdant tiek AAleksandrui II (1855-1881), kuris save laikė liberalu, tiek Aleksandrui III ir Nikolajui II čečėnų tauta buvo naikinama ir rusinama. Jau tada, nors terorizmo sąvoka dar nebuvo atsiradusi, čečėnai buvo apibūdinami kaip kraugeriai, laukiniai barbarai, žemos kultūros ir patriarchalinės paprotinės santvarkos atstovai.

Čečėnijos padėtis dar labiau komplikavosi po bolševikų pergalės Rusijoje. Bolševikai kaltino juos 1917-1920 m. kariavus pietuose veikusio baltagvardiečių generolo Denikino pusėje. 1922 metais susikūrus Sovietų Sąjungai, darbininkų ir valstiečių klasė Kaukaze vykdė kolektyvizaciją, kuri neatitiko čečėnų gimininės santvarkos papročių. Buvo suduotas stiprus smūgis ir čečėnų kultūrai: iki 1926 m. naudotus arabų ir lotynų rašmenis pakeitė kirilica.

Kaltę už visas nesėkmes karuose Maskva suversdavo kolonijiniams pakraščiams. Kaip ir Baltijos bei kitas į SSRS inkorporuotas tautas, čečėnus su ingušais (šios respublikos ssujungtos 1936 metais) stalininės represijos užgriuvo Antrajam pasauliniam karui baigiantis. Įtaręs bendradarbiavimu su vokiečiais, J. Stalinas įsakė išnaikinti visą čečėnų tautą. Per vieną naktį ir dieną 1944-ųjų vasario 23-iąją (Raudonosios Armijos šventė) iš maždaug milijono čečėnų į atšiaurius Vidurinės Azijos, Kazachstano, Altajaus, Sibiro rajonus buvo deportuota apie pusė milijono žmonių, kaip liudijo Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsakas, „amžiams, be teisės grįžti į anksčiau gyventas vietas“. Tuomet Kaukaze spigino beveik 40 laipsnių šaltis. Daug čečėnų buvo sunaikinta arba mirė iš bado ir ššalčio. Pavyzdžiui, Chaibadros gyvenvietėje už nepaklusnumą buvo sušaudyta 700 čečėnų. Iš viso per 13 masinės deportacijos metų žuvo apie 60 proc. čečėnų.

Tik pernai Maskva paskelbė istorinius dokumentus apie deportaciją. Per savaitę iki 1944-ųjų vasario 29 dienos, kaip rodo operacijai vadovavusio Lavrentijaus Berijos telegrama, į vagonus buvo susodinti 478 479 čečėnai, o iki tremties vietos nuvyko 405 900 žmonės – 15 proc. neatlaikė košmariškų transportavimo sąlygų. Kitus, ypač senelius, nėščias moteris, vaikus, kurie buvo per silpni gabenti, šaudydavo dar prie vagonų.

1957 metais liberaliomis reformomis pagarsėjęs N. Chruščiovas leido grįžti į savo aulus, tačiau čia jie rado apsigyvenusius kolonistus, sovietų nustatytą tvarką, daugybę registracijos, apsigyvenimo, įsidarbinimo apribojimų. Kremlius tebeskiepijo mintį, kad, anot A. Puškino, už kiekvieno kampo laukia čečėnas su kinžalu rankoje.

*** Visa ši istorinė įžanga – tam, kad paklaustume: kas iš tikrųjų vykdo valstybinį terorizmą?

Šių dienų valstybinis smurtas

1991 metų rugsėjo 6 d. per televiziją galėjai stebėti, kaip Grozne džiūgauja minios čečėnų, nutarusių Baltijos šalių pavyzdžiui paskelbti savo respublikos nepriklausomybę. Tą dieną buvo išvaikyta Čečėnijos – Ingušijos aukščiausioji taryba, o jos pirmininkas, vėliau Maskvos statytinis Čečėnijoje Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją. Spalio 27 dieną čečėnai išrinko pirmąjį savo prezidentą – išėjusį į atsargą sovietinės aviacijos eskadrilės vadą EEstijoje generolą majorą Džocharą Dudajevą.

Tris kartus Kaukaze teko stebėti, kaip čečėnai džiaugiasi ir didžiuojasi savo apsisprendimu, kaip uoliai jie renčia jaunutės demokratijos pamatus, kokių idėjų kupinas pats prezidentas. Neužmiršiu trykštančio čečėnų entuziazmo, noro užmegzti normalius valstybinius santykius su Lietuva, Europos šalimis, ta pačia Rusija.

Tačiau Maskva negalėjo leisti, kad pradėtų irti imperijos pakraščiai. Nepriklausoma Čečėnija egzistavo neilgai. Jau būdamas Grozne 1994-ųjų rugsėjį girdėjau iš Rusijos griaudžiančią būsimo karo kanonadą. Maskvos remiama opozicija rengė diversijas, teroro aktus. Dž. Dudajevas, trečiųjų nepriklausomybės paskelbimo metinių proga savo kabinete priėmęs Lietuvos delegaciją, užsieniečiams patarė jo šalyje neužsibūti.

Gruodžio 11-ąją buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Prasidėjo beveik dvejus metus trukęs II Kaukazo karas. 21 mėnesį reguliarioji Rusijos kariuomenė ir saugumo pajėgos triuškino „nelegalias teroristines formuotes“. Teroristais buvo paskelbti kone visas milijonas Čečėnijos gyventojų. Beveik pusė jų per tuos metus buvo išnaikinta arba pasirinko pabėgėlių statusą. Graudu buvo žiūrėti į suniokotą Grozno centrą, modernizuotą viešbutį „Kavkaz“, kuriame mus kaip garbingiausius svečius iš Lietuvos apgyvendino, pirmąją vakarietiškai įrengtą kavinę, kurioje vaišindavo (lietuvius – dažnai nemokamai) „normalia“ kava. Dž. Dudajevas nesulaukė taikos prošvaistės: 1996 m. balandžio 21 d. jis žuvo nuo rusų raketos. Čečėnų lauko vadų bei vadovų medžioklė ir naikinimas tapo teroristinės Rusijos taktikos priemone. Kalbama, kad ppirmasis Čečėnijos prezidentas žuvo rusų kariškiams bendradarbiaujant su Amerikos karine žvalgyba, kuri palydoviniu ryšiu padėjo nustatyti tikslią Dž. Dudajevo buvimo vietą. Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną buvo pasirašytas Chasavjurto taikos susitarimas. Tiesa, tuometinis prezidentas B. Jelcinas neskubėjo pritarti karo pabaigai, tačiau niekas negali paneigti, kad būtent jo vadovavimo laikais Čečėnijai buvo leista tęsti savarankiškos respublikos kūrimą. Tuometiniai Rusijos saugumo tarybos sekretorius A. Lebedis ir Čečėnijos armijos štabo viršininkas A. Maschadovas, 1997-ųjų sausio 27 d. išrinktas prezidentu, paskelbė ir politinį pareiškimą dėl pagrindinių taikos įvedimo Čečėnijoje principų ir respublikos statuso.

Tačiau ši viltis ruseno tik trejus metus. 1999-ųjų rugpjūtį laikinuoju Rusijos premjeru tapęs žvalgybininkas V. Putinas po trijų nežinia kieno užsakymu įvykdytų teroro aktų Rusijoje įtikino ligotą ir valdžios ketinantį atsisakyti B. Jelciną vėl ieškoti teroristų Čečėnijoje. Tų metų rugsėjį prasidėjo Trečiasis Kaukazo karas, nesiliaująs iki šiol ir nusinešęs apie 10 tūkstančių gyvybių. Karų statistika žiauri: per II karą Čečėnijoje žuvo apie 120 tūkst. žmonių, atsirado apie 800 tūkst. pabėgėlių, sunaikinta apie 80 proc. krašto ekonomikos. III kare žuvo dar apie 100 tūkst. Čečėnijos gyventojų, pusė milijono turėjo palikti savo būstus. Dabar respublikoje teliko apie 300 tūkstančių gyventojų, nors 1991 m. jų buvę per milijoną.

Maža pasakyti, kad tai išdidžios

tautos tragedija. Ne tik jos. Pati Rusija, sėdama genocidą svetimoje žemėje, nevertina savo žmonių. Tūkstančiai jaunų rusų padėjo galvas Čečėnijos žemėje. Jų nesulauks motinos, mylimosios, žmonos. Čečėnams jie yra teroristai. Kas tai – ne terorizmo politika?

Terorizmas terorizmui nelygu

Lotyniškai „terror“ – baimė, siaubas. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad tai klasinių ir politinių priešininkų slopinimo politika, vykdoma smurto ir prievartos priemonėmis. Mūsuose irgi sakoma „terioti“ – naikinti. Terorizmo atmainų yra daugybė. Nužudyti politinį veikėją nekeliant jokių reikalavimų, užgrobti įkaitus atstovaujant kkokios nors grupuotės interesas, imtis demonstratyvių prievartos veiksmų siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į neišsprendžiamą problemą – tai skirtingi dalykai. Dažnai masinį prievartos aktą sunku ir pavadinti teroristiniu. Tuo labiau, jei dėl jos organizatorių kaltės nežūsta ar nenukenčia žmonės, nepridaroma materialinės žalos.

Į teroristų išpuolius žmonija pradėjo reaguoti po 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke ir Vašingtone. Suprantama, beveik 3 tūkst. nekaltų amerikiečių žūtis, didžiuliai sugriovimai – nepateisinama. Siekę įbauginti Ameriką ir pasaulį teroro aktais, jų organizatoriai turėjo savo motyvų. Nustatyta, kkad tai padarė islamiškoji „Al Qaeda“ – organizacija, kurios lyderius buvo priglaudę Afganistano talibai. Pats Osama bin Ladenas šito neneigė.

Koks gi jų motyvas? Pamokyti Ameriką ir jų partnerį Artimuosiuose Rytuose Izraelį, kad Vakarai nutrauktų nepaskelbtą karą prieš musulmoniškąjį pasaulį. GGalima tik spėti, ką konkrečiai turėjo galvoje teroristų lyderiai. Greičiausiai nesibaigiančią palestiniečių žemių okupaciją, JAV remiamą Izraelio kovą prieš arabus, Vašingtono kėslus nubausti S. Huseiną ir pan. Labai norint teroristus galima ir pateisinti: Amerika, vadovaudama „naujajai pasaulinei tvarkai“, kuri sudaryta vien tik iš Izraelio rėmimo, globalizmo politikos propagavimo, savo interesų gynimo, peržengė tam tikrą ribą. Bet protestas tokiomis priemonėmis, kokios buvo panaudotos pernai JAV, vargu ar tuos teroro aktus pateisins. Bent jau todėl, kad kiekvienas žmogus savo ar artimo, savo tėvynės tragediją suvokia kaip niekuo nepateisinamą, kaip didžiausią skriaudą. Globalios problemos tuomet nustumiamos į kažkelintą vietą.

Kai kas stengiasi įžvelgti amžiną tikėjimų – islamo ir krikščionybės – priešpriešą. Kiti tai vadina savotiško trečiojo pasaulinio karo pradžia arba net pranašauja civilizacijos žžlugimą. Štai laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ įrodinėja, kad teroristai pasaulį jau įbaugina. Teroro aktų JAV pasekmes Amerika pajuto iškart: jau per mėnesį vadinamasis vartojimo pasitikėjimo indeksas nukrito 12 vienetų (nuo 95 rugsėjį iki 85,5 spalį), nuo 4,9 proc. iki 5,5 proc. šoktelėjo nedarbas. 2001 m. JAV ekonomikos nuostoliai dėl įvykdytų teroro aktų sudarė 639 milijardus dolerių, buvo prarasta 2 mln. darbo vietų. Terorizmas to ir siekė – parodyti Amerikai ir visam pasauliui, koks jis galingas.

Minėtas laikraštis dar kelis įvykius suveria aant vieno siūlo: pernykščius teroro aktus Niujorke ir Vašingtone (ataką prieš Pasaulio prekybos centrą ir Amerikos dominavimą), spalio 6 d. prie Jemeno krantų susprogdintą prancūzų tanklaivį „Limburg“, pervežusį iš Saudo Arabijos į Rytų Aziją 400 tūkst. barelių naftos žaliavos (teroristai siekė pakirsti strateginius naftos pervežimo maršrutus iš Persijos įlankos; naftos kaina už barelį šoktelėjo per 30 dolerių), 200 turistų žūtį Balio saloje Indonezijoje spalio 12-ąją (sukeltas nepasitikėjimas pasauliniu turizmo rojumi).

Šie faktai parodo vieną dėsningumą: kuo abstraktesni, globalesni prievartos ir smurto motyvai, tuo sunkiau teroro organizatoriams įrodyti savo tikslų pagrįstumą.

Tačiau spalio pabaigos įvykių Maskvoje sunku neįrašyti į bendrą teroro aktų sąrašą. Kodėl? Čečėnai Maskvą užklupo nepasirengusią

Yra dujos, bet nėra derybų.

Užgrobę beveik tūkstantį spektaklio žiūrovų, muzikantų, aktorių, kito rūmų personalo, čečėnai iš karto iškėlė pagrindinį reikalavimą – nutraukti Rusijos karą Čečėnijoje ir išvesti kariuomenę. Per išlaisvintus įkaitus grobikai net pateikė raštišką ultimatumą, jį ne kartą reiškė į teatrą įleistiems politikams, kitiems žmonėms, siekusiems derybų. Tokį kreipimąsi, surašytą ant mokyklinio popieriaus lapo užgrobtųjų vardu, perskaitė viena iš to pragaro išsprūdusi moteris.

Tačiau oficiali Maskva buvo kurčia. Ji ignoravo visus grobikų reikalavimus. V. Putinas pareiškė, kad jokių derybų su teroristais nebus. Tai išgirdę iš teatro salėje pastatyto televizoriaus ekrano įkaitai ssuprato, kas jų laukia. Čečėnai irgi pajuto, kad „Alfa“ gali šturmuoti rūmus, ir susierzinę pranešė, jog galutinė galimų derybų data – šešta valanda ryto šeštadienį, antraip. Tačiau Federalinė saugumo tarnyba jau buvo apsisprendusi: šturmas!

Nežmoniškos rusiškojo „specnazo“ atakos rezultatas – beveik 200 žuvusių, iš jų apie 120 saviškių, niekuo nekaltų žmonių. Šimtai pateko į ligonines, dešimtys mirė ant gydytojų ir artimųjų rankų, nes Rusijos valdžia, nuodydama savo žmones, net nepasirūpino priešnuodžiais. Nežinomos dujos pakenkė šimtams, dešimtys vėl kreipiasi į gydytojus, o kiek bus invalidų – niekas nežino.

Tereikėjo menkutės V. Putino užuominos apie galimybę taikiai išspręsti Čečėnijos krizę, pradėti derybas su čečėnų lyderiais, tegul ir nelegitimiais, „nusikaltėliais“, „teroristais“, ir nukentėjusių tebūtų vienas kitas. Tačiau Kremlius tylėjo, nes žinojo: „specnazas“ jo nepaves. Dabar aiškėja, kad tą naktį oficialioji Maskva žinojo, jog čečėnų grobikai ultimatumo terminą perkels į 11 valandą ryto.

Tokiu būdu savo kolonijines ambicijas V. Putinas apmokėjo šimtų tėvynainių krauju, suluošinta sveikata, beprasmiško genocido Kaukaze perspektyva. Taigi dar kartą tas pats klausimas – kas tikrieji teroristai?

Antras Europos užkariavimas Achmedas Zakajevas

Įsidrąsinusi Maskva tęsia pergalingą, kaip jai atrodo, žygį: Čečėnijoje šukuojamos gyvenvietės, šaudomi įtartini gyventojai, dar nuožmiau gaudžia rusiškieji „Mig“ Kaukazo danguje. Įžūlūs Rusijos reikalavimai apstulbina sutrikusią Daniją, ir Kopenhaga, iišdrįsusi surengti Pasaulio čečėnų kongresą, nusileidžia Maskvai: lapkričio 11-ąją Kopenhagoje numatytą ES bei Rusijos viršūnių susitikimą perkelia į Briuselį. Pagrindinis susitikimo klausimas – Kaliningrado srities ateitis. Taigi sėkmės apsvaigintos Rusijos reikalavimai ateinantį pirmadienį gali nuskambėti kaip ultimatumas ES, Vilniui ir Varšuvai. Paskui Rusijos reikalavimu Danijos policija suima A. Maschadovo atstovą A. Zakajevą, tiesa, kol kas neišduoda Maskvai.

Vakarai sutrikę. Jie tarsi užhipnotizuoti šturmo Maskvoje vis kartoja remią tokią akciją prieš teroristus. Katarsį pajutęs V. Putinas veržiasi kuo greičiau susitikti su JAV prezidentu Dž. Bušu, ir dėl to gali būti atidėtas Amerikos vadovo vizitas į Vilnių lapkričio 22-23 dienomis.

Vašingtonas, ruošdamasis smogti Irakui, savo ruožtu tikisi patraukti V. Putiną savo pusėn. Šiam antiteroristiniam duetui uoliai pritaria Izraelis.

***

Globalinio terorizmo akivaizdoje pasaulis praranda sugebėjimą objektyviai vertinti, kas yra terorizmas ir kas yra tautinis išsivadavimas bei laisvės troškimas. Nuo terorizmo nukentėjusios valstybės pačios tampa arba nuo seno yra to paties terorizmo viruso platintojos. Rusija jau keletą šimtmečių vykdo valstybinio terorizmo politiką, naikina ištisas tautas, pakerta jų genofondą. Lietuva tai pergyveno. Lietuva tai patyrė. Lietuva atsilaikė. Todėl ji geriau supranta čečėnus.

Paimta iš http://www.prizme.lt/balsavimas/db/rezult.php?poll_id=56

Ar yra tikimybė, kad Lietuvoje gali pasireikšti terorizmas?

žinoma, gali 45.95 % (17)

kol kas mažai tikėtina 40.54 % (15)

sunku pasakyti 8.11 % (3)

nemanau, kad tai gali atsitikti Lietuvoje 5.41 % (2)

Bendras balsų skaičius: 37

Paimta iš http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021211/pasa_01.html

Terorizmas palietė Australiją

Australija Europoje ir ypač Šiaurės Amerikoje vadinama „lucky country“ – laiminga šalis. Čia gyvenimo tempas daug lėtesnis negu JAV ar Europoje. Net iki 1970 metų žmonės nerakindavo durų ir karštomis vasaros naktimis miegodavo savo namo priekinėje dalyje ar vėsiame sode. Australijos gyventojai niekur neskubėjo, rūpinosi savo kasdieniškais reikalais ir, turėdami beveik visus žemės resursus, gyveno patogiai. Viskas pasikeitė, kai Australijoje iindustrija ir pramonė šuoliais progresavo, kviesdama iš viso pasaulio emigrantus, kurie atsinešė visus – gerus ir blogus papročius ir skirtingą gyvenimo stilių.

Kai pernai rugsėjo 11-ąją Niujorke teroristų lėktuvai susprogdino du aukščiausius miesto pastatus, kur žuvo per du tūkstančius žmonių, tuo metu keliolika tūkstančių australiečių linksmai ir nerūpestingai atostogavo Bali saloje, Indonezijoje, jausdamiesi labai saugiai. Lygiai po vienerių metų ir vienos dienos Bali saloje, Kutos vasarvietėje, naktiniame Sodri klube, sprogo dvi bombos, nušluodamos ir uždegdamos klubo ir arčiausiai esančius pastatus. ŽŽuvo daugiau kaip 100 jaunų Australijos piliečių, kurie tuo metu klube linksminosi. Dar ir šiandien yra daug neatpažintų.

Bali saloje esanti Kutos vasarvietė yra labai populiari tarp australų jaunimo. Čia atvyksta po sporto sezono rungtynių sportininkai, čia gražų pajūrį ir ššvelnų tropinį klimatą mėgsta tie, kurie ieško patogios ir nebrangios išvykos ir atostogų. Šių metų Bali kurorte sprogimai parodė, kad teroristų rankos pasiekia visus pasaulio kraštus, ir niekas niekur nėra saugus.

Po Bali įvykių Australijos spaudoje pasipylė straipsniai apie saugumą, teroristų galimybes, užpuolimus, nukreiptus prieš vakarietiškos kultūros žmones. Kai kas kaltina Australijos ministrą pirmininką, kad jis nieko neperspėjo, nes jam apie galimą pasikėsinimą į turistus, kurių tūkstančiai suplaukia į Bali salą, amerikiečių žvalgyba pranešė prieš porą mėnesių. Kaltinama ir Indonezijos vyriausybė, jos ministrė pirmininkė Magavati Sukarnoputri, kurios valdomojoje Indonezijoje laisvai veikia įvairios musulmonų teroristų grupės. Įtariamos kelios musulmonų religinės ir tautinės organizacijos, tarp jų garsi „Al Qaeda“ ir „Iemaah-Islamiyah“, kurioms ir priskiriamas šis Bali užpuolimas.

Kodėl buvo pasirinkta Bali saloje eesanti populiari Kutos vasarvietė? Ten daugiausia lankosi Australijos turistai, nes ji yra netoli, čia ilsėtis patogu ir nebrangu. Dž.Bušui grasinant karu Irakui, vienas jo pagrindinių sąjungininkų ir pritarėjų buvo ir yra Australijos ministras pirmininkas Džonas Hovardas. Australija skelbiasi esanti viena artimiausių JAV sąjungininkių. Šitoks Australijos elgesys nepatiko musulmonams. Be to, Australija kaltinama ir dėl Rytų Timoro atsiskyrimo nuo Indonezijos, kuri yra gausiausia musulmonų šalis pasaulyje. Australija pasiuntė savo karinius dalinius į Rytų Timorą, kad apsaugotų timoriečius nuo Indonezijos ekstremistų, kurie ppriešinosi Rytų Timoro atsiskyrimui nuo Indonezijos.

Indonezijos ministrė pirmininkė, spalio pabaigoje Meksikoje vykusioje Azijos-Ramiojo vandenyno ekonomikos korporacijos konferencijoje susitikusi su Australijos ministru pirmininku Dž.Hovardu, priekaištavo, dėl skelbiamo pavojaus, kuris gresia keliaujantiesiems į Indoneziją. Indonezija gauna šimtus milijonų metinių pajamų iš Australijos turistų. Indonezijos Gerudos oro linijos mažesne kaina gabena turistus iš Australijos į šiltas tropines Indonezijos salas. Po Bali sprogimų judėjimas sustojo, 99 proc. Bali ir kitų salų gyventojai neteko darbo ir pajamų, kurios buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dž.Hovardas atsakė, kad jis yra atsakingas už savo piliečių saugumą ir privalo perspėti turistus, vykstančius į šalis, kur siaučia teroristai ir tos šalies valdžia nepajėgia jų sutramdyti.

Šiandien net Australijoje keliamas saugumo klausimas. Australijoje gyvena nemažai musulmonų, kurie didesniuose miestuose turi savo mečetes. Sidnėjuje jau kažkas bandė padegti porą mečečių, tai atgarsis Bali sprogimų. Vienoje įstaigoje dirbantis musulmonas buvo perspėtas dėl darbo metu kalbamų maldų Alachui. Australijoje yra nemažai pramonės ir karinių įrengimų, tarp jų ir JAV, kurie gali būti teroristų taikiniai. Teroristai gali bet kurioje vietoje, kur susiburia daugiau žmonių, bandyti parodyti savo galią ir sukelti paniką tarp gyventojų. Po Niujorko ir Bali salos incidentų JAV ir Australijos vyriausybės ragina savo gyventojus tęsti normalų gyvenimą – be baimės, nepasiduodant gąsdinimams, ko ssiekia teroristai, bandydami sukelti nepasitikėjimą ir paniką tarp taikių gyventojų.

JAV ir Australijoje gyvenimas po teroristų užpuolimų pakito. Sumažėjo kelionių lėktuvais. Kai kurios kompanijos net sumažino skrydžių, nes sumažėjo keleivių. Sustiprinta apsauga oro uostuose, stotyse ir vietose, kur susirenka daugiau žmonių. Kai kurie žurnalistai rašo, kad jau prasidėjo trečiasis pasaulinis karas, kuriame nesusitinka kraštų armijos, kariuomenės, bet tik specialūs daliniai terorizuoja savo priešininkus įvairiausiais būdais, bandydami atkeršyti už jiems padarytas skriaudas ar sugriauti saugų ir normalų žmonių gyvenimą, kas atsitinka atviro karo metu.

Terorizmas pasibeldė ir į Rusijos duris, kai Maskvos teatre čečėnai (?)parodė, kad, siekiant laisvės savo kraštui, naudojamos visos legalios ir nelegalios priemonės, nors tai paneigė Čečėnijos vadovybė.

Šiandien terorizmas kaip šmėkla glūdi prie kiekvieno pasaulio gyventojo durų.

Viktoras BALTUTIS

Paimta iš http://www.bernardinai.lt/index.php?s_id=172&exp=1&n_id=11296

Egidijus Gailiūnas: Kas yra terorizmas?

[2004-08-27]

Daugeliui pasaulio valstybių kova su terorizmu šiandien yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Savo pasiryžimą visomis išgalėmis kovoti su tarptautiniu terorizmu deklaruoja Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Turkija, Haitis, Lietuva, Džibutis ir t.t. Daugelyje pasaulio valstybių specialiai kovai su terorizmu kuriami nauji įstatymai, formuojamos specialiosios antiteroristinės pajėgos, terorizmas (kaip grėsmė) minimas valstybių strateginiuose dokumentuose.

Viskas globalioje kovoje su terorizmu lyg ir aišku. 2001 metų rugsėjo 20 dieną JAV prezidentas George’as W. Bushas pasakė: „Arba jūs eesate su mumis, arba jūs esate su teroristais“. Neutralių žiūrovų šiuo atveju kaip ir neliko. Gėris kovoja prieš blogį, geri vaikinai žudo blogus. Deja, viskas tik atrodo paprasta. Terorizmas, nepaisant jam skiriamo didžiulio dėmesio, ir toliau išlieka vienu sunkiausiai apibrėžiamų reiškinių. Kuo ilgiau mėginsite išsiaiškinti, kas yra terorizmas, tuo geriau tai suprasite.

Terorizmo šaknys

Tikriausiai daugeliui pasaulio gyventojų terorizmas pirmiausia asocijuojasi su 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuoliais JAV. Vis dėlto terorizmas atsirado kur kas anksčiau. Manoma, jog jis, kaip fenomenas, egzistuoja jau maždaug 2000 metų.

Terorizmo atsiradimas pirmiausia yra siejamas su kai kurių religinių sektų veikimo metodais. Pirmosiomis „teroristinėmis organizacijomis“ laikomos dvi žydų ekstremistų grupuotės – „Sicari“ ir „Zealots“ – veikusios senovės Romoje. Abiejų grupuočių nariai kovoje su graikais, romėnais ir žydais atskalūnais nevengė naudoti smurtą. Žydų ekstremistai (teroristai) organizavo tiek pavienių asmenų žmogžudystes, tiek masines žudynes. Neretai aukos buvo žudomos viešai, siekiant perduoti savotišką žinią romėnų valdžiai ir galimoms aukoms.

Vėlesniais metais savo teroristiniais išpuoliais pagarsėjo musulmonų šiitų sekta (asasinai) ir induistų grupuotė, besimeldžianti teroro ir destrukcijos deivei Kali. Remiantis D. C. Rapoportu, maždaug iki XIX amžiaus vidurio religija buvo vienintelis priimtinas terorizmo pateisinimas.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje išpilto sekuliarusis terorizmas. Naujieji teroristai savo veiksmus mėgino pateisinti nacionalistine, anarchistine

ar marksistine ideologija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, terorizmas Afrikoje, Azijoje ir Vidurio Rytuose išplito kaip pasipriešinimo kolonijinėms jėgoms forma.

Nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos galima stebėti atgimstantį religinį terorizmą. Ryškiausias šio „atgimimo“ simbolis – „Al Qaeda“.

Terorizmo sąvoka: teroristai ar kovotojai už laisvę?

Šiandien nėra visos ir visų pripažįstamos terorizmo definicijos. Vienaip terorizmas apibrėžiamas kalbant apie tarptautinius santykius, kitaip įstatymuose ir kitokio pobūdžio valstybės institucijų dokumentuose. Skirtingiems tikslams vartojamas skirtingas terorizmo apibrėžimas.

Pats žodis „terorizmas“ (pranc. la terreur) buvo plačiai ppradėtas vartoti tik 1794 metais nuvertus jakobinų režimą Prancūzijoje. Tuo metu šis žodis buvo vartojamas apibūdinti teroru paremtos valstybės politikai. Galima teigti, jog jakobinų režimas yra klasikinis valstybinio terorizmo pavyzdys.

Labai svarbu, kalbant apie terorizmą, aiškiai atskirti šias terorizmo rūšis – religinį-nereliginį, valstybinį-nevalstybinį, kairiųjų-dešiniųjų (ideologinį), tarptautinį-netarptautinį. Žinoma, tokia perskyra išlaikoma labai retai. Paprastai terorizmo sąvoka vartojama nesigilinant į jos esmę ar turinį. Iš to kyla nemažai problemų, galinčių turėti skaudžių padarinių atitinkamiems asmenims ar asmenų grupėms.

Jei nėra griežtai apibrėžtos ir visiems ppriimtinos terorizmo sąvokos, tai paliekama daug erdvės įvairaus pobūdžio politinėms manipuliacijoms. Terorizmo sąvoka nėra „neutrali“. Skirtingi terorizmo apibrėžimai leidžia skirtingiems žmonėms „klijuoti“ teroristų „etiketes“. Šiuo atveju mažai padeda ir tam tikrų bendrų žodžių, vartojamų terorizmui apibūdinti, atrinkimas. Tai nepadeda sukurti uuniversalaus apibrėžimo. Išlieka gana daug pernelyg stipraus sąvokos „išplėtimo“ ar „susiaurinimo“ galimybių.

Vadovaujantis skirtingais terorizmo apibrėžimais neretai pasitaiko atvejų, kai tie patys asmenys vienų būna įvardijami kaip teroristai, kitų – laisvės kovotojai. Tokiais atvejais, kalbant apie moralinį terorizmo vertinimą, dažnai išskiriamos dvi stovyklos. Vienos stovyklos atstovai (pvz., M. Walzer) mano, jog visais atvejais terorizmas yra blogis. Kitos stovyklos atstovai (pvz., A. Valls), vadinamieji „terorizmo apologetai“, prieš pasmerkdami terorizmą ir teroristus yra linkę atsižvelgti į aplinkybes. Aišku, jog abiejų stovyklų atstovai vartoja skirtingus terorizmo apibrėžimus.

Terorizmas – tyčinis ir atsitiktinis nekaltų žmonių žudymas, siekiant tarp gyventojų paskleisti baimę ir taip priversti politinius lyderius priimti atitinkamus politinius sprendimus (M. Walzer).

Terorizmas – nevalstybinių veikėjų vykdomas smurtas prieš asmenis ar nuosavybę, siekiant politinių tikslų (A.Valls).

Apibendrinant ggalima sakyti, jog, kai nėra vieno aiškaus ir visiems priimtino terorizmo apibrėžimo, kyla klausimų dėl kovos su terorizmu prasmingumo bei pagrįstumo. Negalime būti tikri, jog šiuolaikinės demokratinės valstybės visais atvejais vartoja tinkamą terorizmo apibrėžimą ir įkalina ar nužudo to vertus asmenis. Tokiu atveju dar daugiau abejonių kelia nedemokratinių valstybių, aktyviai dalyvaujančių kovoje su terorizmu, atitinkami veiksmai. Galbūt terorizmo sąvokos neapibrėžtumu naudojamasi žmogaus teisių pažeidimams nuslėpti?

Paimta iš http://www.neweuropereview.com/Lithuanian/Kadare-Lithuanian.cfm

Rytų Europa nori vieningų Vakarų

Ismail’as Kadare, žinomiausias šiuolaikinis Albanijos rašytojas, paliko savo gimtąją šalį 11990-siais. Dabar gyvena Prancūzijoje, bet dažnai aplanko Albaniją. Kadare yra knygų “Negyvosios armijos generolas”, “Triarkis tiltas”, “Piramidė”, “Koncertas”, “Nualintas birželis” autorius. Jo darbai išversti į daugiau nei trisdešimtį kalbų. Neseniai, Kadare praleido mėnesį Bardo koledže, Niujorke, kaip reziduojantis rašytojas. Čia jis davė interviu Keidai Kostreci is “Amerikos balso”.

Naujosios Europos Apžvalga”: Ponas Kadare, savo kūriniuose jūs dažnai remiatės istorija. Kokią įtaką istorija daro rašytojo sąžinės brendimui ir jo darbui? Kodėl rašytojai ir skaitytojai taip žavisi istorija?

Mail a Copy

Comment on this article

Permission to Republish

Kadare: Tai kyla iš pačios literatūrinės tradicijos. Literatūra yra istorijų pasakojimas, būtent čia ir yra jos pradžia. Tai reiškia pasakojimą apie tai, kas jau įvyko. Pagal pačią savo prigimtį literatūra yra istorinė dimensija. Tam tikra prasme, literatūra pati savaime yra istorija, nes kai kalbame apie vakar dienos įvykius diena jau būna pasibaigusi ir jau tapusi istorija. Tai nestebina. Antikos literatūra buvo daugiau nei istorinė. Ji buvo mitologinė ir gilesnė bei labiau atitrūkusi nei istorija. Ar rašydamas, ar skaitydamas žmogus nuo tam tikrų įvykių turi būti kažkiek nutolęs laike.

NEA: Balkanuose, o taip pat ir kitose pasaulio dalyse, etninis ar religinis identitetas dažnai tampa kruvino konflikto priežastimi. Ar jūs tikite, kad ateis diena, kai etniniai ar religiniai identitetai nebekels tokių kkonfliktų ir, kad tokie nesutarimai nebeegzistuos?

Kadare: Aš tikiu, kad toks laikas ateis, tačiau tai bus labai lėtas, laipsniškas procesas. Šį procesą įtakos daug veiksnių. Mes neturime atsisakyti savo pačių nacionalinio identiteto tam, kad gyventume demokratiškai, emancipuotai, liberaliai ir žmogiškai. Kaip negalima turėti vienos kalbos ir vienos kultūros — mūsų planeta to netoleruotų, taip neįmanoma pasaulyje turėti tik vieną tautą — žmonijai tai nebūtų priimtina.

Pasaulis, kur skirtingos kultūros, tautos ir kalbos egzistuoja greta ir sąveikauja harmoningai ir žmogiškai sutvarkytas taip, kad būtų tam tikras balansas. Skirtumų tarp įvairių etninių grupių panaikinimas, tariamai turintis pagerinti mūsų tarpusavio supratimą, nėra atsakymas. Tautiškumas negali būti nuslopintas, ir bet kokios pastangos tai padaryti mums grįžtų bumerangu. Pasaulis negalėtų funkcionuoti, jeigu jame būtų tik viena didžiulė etninė grupė, kadangi tai prieštarautų pačiai gamtai. Mes neturime siekti homogeniško pasaulio. Modernumo vardan sunaikinti nacionalines tapatybes būtų ne tik naivu, bet taip pat žalinga. Bandymas judėti ta kryptimi būtų kita katastrofa, nes sukeltų laviną reikalavimų sukurti šimtus naujų, dirbtinių tapatybių.

NEA: Atrodo, kad istorinė atmintis Centrinės ir Rytų Europos šalyse, kur prieš penkiolika metų buvo nuverstos komunistinės diktatūros, yra prarandama arba ignoruojama. Kai kurie jauni rašytojai į komunistinį laikotarpį žvelgia net su tam tikru cinizmu. Ką jūs manote?

Kadare: Aš bijau, kad čia mes ssusiduriame su snobizmo doze. Akivaizdu, kad tauta, ypač jos jaunesnioji karta, negali gyventi praeitimi. Kita vertus, visgi nėra normalu pamiršti praeitį. Kai kurie žmonės tendenciją pamiršti praeitį mato kaip modernumo požymį. Ką gi, tai nėra modernumo požymis! Nei vienas žmogus niekada negali pamiršti kas jam ar jai atsitiko praeityje, jau nekalbant apie visą tautą.

Aš tikiu, kad žmonės, kurie patogiai apsimeta pamiršę praeitį, kad galėtų sukurti savo kaip žvelgiančių į priekį įvaizdį, taip pat skatina tokią tendenciją. Negalite tikėtis normalios ateities, jeigu jūsų praeitis yra miglota ir jūs nežinote iš kur jūs kilote. Žmogiškajai prigimčiai ir gyvenimui apskritai yra būdingos trys dimensijos — dabartis, praeitis ir ateitis — ir tai tęsis amžinai.

NEA: Ponas Kadare, taip vadinamas konfliktas tarp islamo ir krikščionybės tapo karštų, daugelyje visuomenių vykstančių debatų tema. Ar jūs tikite, jog šios religijos yra nesutaikomos, ar jų tarpusavio prieštaravimus paaštrino pastarųjų keleto metų įvykiai?

Kadare: Didžiulis konfliktas tarp šių dviejų didžių religijų narių, tūkstančius metų gyvenusių šalia vieni kitų, yra neįsivaizduojamas. Žinoma, yra blogio jėgos bandančios manipuliuoti, ir iš tikrųjų gausiančios naudos iš šio, iš pirmo žvilgsnio religinio, konflikto. Tačiau, aš manau, ir tai nėra tik mano vieno nuomonė, kad karas prieš terorizmą savo esme neturi nieko

bendro su religija. Terorizmas egzistavo visą laiką visokiausiomis formomis: fašistinis terorizmas, komunistinis terorizmas, tarpvalstybinis terorizmas ir religinis terorizmas. Pastarasis yra tik viena iš daugybės terorizmo formų. Terorizmas iš religinių paskatų iškilo per pastaruosius dvidešimt metų. Tai problema, egzistuojanti ne tik tarp skirtingų religijų, bet taip pat tam tikrų religijų, ar tai būtų islamas ar krikščionybė, viduje. Visiems gerai žinomas konfliktas Airijoje tarp protestantų ir katalikų.

Pastaruoju metu, terorizmas įgijo grubesnę formą ir dabar yra tokių, kurie nori pateikti terorizmą kaip konfliktą ttarp dviejų pasaulių. Tačiau, tiesą sakant, tai nėra konfliktas tarp dviejų pasaulių. Tai konfliktas tarp teroro — siauro, bet labai pavojingo, sukoncentruoto, agresyvaus ir nusikalstamo pasaulio, bei likusios žmonijos dalies, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų.

Pavyzdžiui Irakas. Kas ten vyksta? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad terorizmas kovoja prieš JAV vadovaujamą koaliciją. Iš tikrųjų, teroristai kovoja prieš Irako žmones. Dauguma žūstančiųjų yra irakiečiai. Kitas pavyzdys — Alžyras. Metų metais alžyriečiai kovoja prieš teroristines grupes, kurios ilgą laiką juos terorizavo.

Tai paini situacija, kelianti ddaug spėlionių. Akivaizdu, kad musulmoniškas pasaulis turės dar daug iškęsti, kol situacija taps aiškesnė. Visgi, aš tikiu, kad musulmonai susidoros su šiais sunkumais. Kai kuriais atvejais buvo pažengta į priekį, tačiau aiški, neabejotina pergalė nebuvo pasiekta ir todėl kai kurie žžmonės mato kovą prieš terorizmą kaip konfliktą tarp krikščionybės ir islamo.

NEA: Centrinės ir Rytų Europos šalių intelektualai susidūrė su rimtais iššūkiais. Jų ekonominė situacija nestabili, jų autoritetas viešosiose diskusijose sumenko. Kaip jūs manote, kodėl taip yra?

Kadare: Deja, šiose šalyse yra per daug grubumo ir abejingumo. Tokioje aplinkoje intelektualai nėra linkę reikštis — ne iš baimės, bet iš pasipiktinimo, kurį sukelia toks grubumas. Radikali diskusija nėra normalu. Tai viena priežastis. Tikros intelektualinės diskusijos gali vykti tik normalioje aplinkoje.

NEA: Vis daugiau ir daugiau Rytų Europos šalių įstojant ar siekiant įstoti į Europos Sąjungą, Balkanai lieka vienintele juodąją skyle šiame žemyne. Kokį vaidmenį vaidina Balkanų tautų nacionalizmas ir mentalitetas šitoje situacijoje?

Kadare: Aš nepritariu šiai skeptiškai ir negatyviai nuomonei apie Balkanus. Europoje šis stereotipas egzistuoja jau beveik šimtmetį. AAš manau, kad tai yra netikslus, banalus ir paviršutiniškas požiūris, įkūnijantis užslėptą kolonialistinį mąstymą.

Balkanai paprasčiausiai yra pasaulio regionas, turintis tiek teigiamų tiek neigiamų bruožų. Kiti pasaulio regionai, ypač Europoje, neturi pasigirti niekuo daugiau nei Balkanai. Kaip žinome, kiti regionai ir šalys matė baisumus, kuriuos žmonės prisimins tūkstančius metų. Taigi, Balkanai neturėtų būti Europos istorijoje kaltinami daugiau nei jie nusipelno.

Deja, Balkanų tautos per daug kalba apie savo neigiamus bruožus. Kai jos taps tokios pat iškalbingos kalbėdamos apie savo gerąsias vertybes, Balkanuose pprasidės nauja era. Tai nėra tik gražūs žodžiai. Aš labai gerai pažįstu Balkanų žmones. Jie iš tikrųjų turi kilnią pusę, kuri, deja, kol kas buvo užgožta karts nuo karto juos apimančių negatyvumo ir beprotybės priepuolių.

Nepaisant viso to, kilnumo elementas ten yra. Jis laukia kada galės atsiskleisti. Tai gali būti negreitai, bet šis elementas tikrai atsiskleis.

NEA: Remiantis jūsų, kaip intelektualo ir rašytojo dalinai gyvenančio Prancūzijoje, pastebėjimais, ką jūs manote apie Prancūzijos žmonių nuotaikas kalbant apie Jungtines Valstijas? Ar jų taip vadinamas antiamerikietiškumas yra tikras?

Kadare: Deja, taip. Aš nebūčiau linkęs taip greitai tai pripažinti interviu, jei nebūčiau apie tai kalbėjęs Prancūzijoje, kadangi būtų neteisinga kritikuoti Prancūziją man būnant Jungtinėse Valstijose. Paklaustas Prancūzijos žiniasklaidos priemonių aš ne kartą labai aiškiai pasakiau, kad, deja, aš nesutinku su tuo ką daro Prancūzija. Prancūzija daro tai, kas atsisuka prieš ją pačią.

Kaip rašytojas aš turiu daug daugiau sąsajų su Prancūzija nei su Jungtinėmis Valstijomis. Dalį savo laiko aš praleidau Prancūzijoje. Paprastai aš būčiau gynęs Prancūziją, bet kaip aš atvirai sakiau Prancūzijos spaudoje, Prancūzija daro didžiulę klaidą toleruodama šią antiamerikietišką epidemiją. Tai nelogiška, neetiška ir prieštarauja pačios Prancūzijos interesams.

Tarp Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų nėra gilaus ar rimto atotrūkio. Dabartinis atotrūkis yra paviršutiniškas ir deja, paremtas aistromis.

Visgi, turiu pasakyti, kad Prancūzijoje yyra labai stipri autorių, intelektualų ir filosofų grupė, esanti prieš šį atotrūkį. Jų atviri pasisakymai spaudoje atspindi teigiamą Prancūzijos viešosios nuomonės aspektą. Nors didžioji visuomenės dalis pasidavė antiamerikietiškai karštligei, ji vis dėlto priima ir su pagarba klauso šios labai solidžios grupės.

NEA: Nors dauguma Centrinės ir Rytų Europos šalių siekia narystės ES, visgi jos prieš intervenciją Irake ir jai prasidėjus palaikė Jungtines Valstijas. Kaip jūs paaiškintumėte jų poziciją?

Kadare: Šių šalių interesai visada buvo nukreipti į Europą, bet jos taip pat palaikė Jungtines Valstijas. Pirma, tai atspindi politinį sąžiningumą ir principingumą. Antra, tai didžios išminties įrodymas. Rytų europiečiai pademonstravo aukštus moralinius principus, nes, nepaisant bendrų jų ir Europos interesų — jie laukia kada jiems atsivers Europos vartai — jie priėmė labai principingą poziciją.

Žinoma yra ir kitas paaiškinimas. Šioms šalims, taip pat ir Albanijai, buvo nusibodusi antiamerikietiška propaganda komunistiniais metais. Mes geriau nei kiti žinome, kad klasikinis antiamerikietiškumas yra grynas stalinizmas. Stalinizmas egzistavo dešimtmečius ir antiamerikietiškumas buvo jo pagrindinis variklis. Taigi, mums yra košmariška girdėti tuos pačius šūkius kartojamus Vakarų Europoje. Komunizmo metais radijas ir spauda visą dieną skleidė antiamerikietišką propagandą ir tai buvo bjauru. Dabar demokratinėje šalyje, Paryžiaus centre, aš vis dar girdžiu šūkius, tokius panašius į tuos, kuriuos mes girdėjome ir ppatyrėme anuo laikotarpiu ir tos begalinės politinės kančios metais.

Atrodo, mano nuomone, jog praeities išgyvenimai atvėrė šiems žmonėms akis, išmokė juos žvelgti blaiviau. Šie žmonės mato Vakarus kaip vieningą pasaulį, kuris neturėtų būti suskaldytas. Jų akimis žvelgiant, tarp vakarietiškų šalių yra daug prieštaravimų, bet jos niekada negalėtų būti suskaldytos. Tai daug sveikesnė ir protingesnė vizija, nei visos kitos.

Ši vizija taip pat yra vienas iš tų keleto dalykų, kuriais mes, albanai, kaip ir kiti žmonės išgyvenę komunistinę imperiją, galime didžiuotis.

Paimta iš http://www.slaptai.lt/Tekstai/archyvas/Arch_esesrai.htm

Terorizmas – Rusijos eserų ir revoliucinierių išradimas

Terorizmas. Ne, tai ne XXI-ojo amžiaus produktas. „Užmeskime akį“ į mūsų didžiosios kaimynės poros šimtmečių terorizmo faktus.

XIX-ojo amžiaus pabaigoje „Liaudies valios“ revoliucionieriai per kelerius savo veiklos metus įvykdė 7 pasikėsinimus į carą Aleksandrą II-ąjį. Paskutinis kartas buvo lemtingas. „Liaudies valios“ paveldėtojai eserai per dešimt metų visoje Rusijoje įvykdė 263 teroristinius aktus. Jų „taikiniais“ buvo 2 ministrai, 33 generalgubernatoriai, gubernatoriai ir vicegubernatoriai, 16 miesto viršininkų, apskričių skyrių viršininkų, policijos viršininkų, jų padėjėjų, kriminalinės policijos skyrių viršininkų, 7 generolai ir admirolai, 15 pulkininkų, 8 prisiekusieji patikėtiniai, 26 policijos agentai ir provokatoriai.

Amerikiečių istorikės Anos Geifman žiniomis, 1905-1907 m. Rusijoje teroristai nužudė apie 17 tūkstančių žmonių. Įdomu tai, kad anų laikų teroristų gretose buvo labai daug

moterų. Pavyzdžiui, iš 78 eserų kovinės organizacijos narių buvo net 25 moterys.

Po Aleksandro II-ojo nužudymo antras žinomiausias ikirevoliucinis teroristinis aktas įvyko 1905 m. vasario 4 d. Maskvoje. Eseras Kaliejevas metė bombą į didįjį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių, kuris žuvo vietoje, o teroristas – gegužės 9 d. Šliselburgo tvirtovėje pakartas.

Maskvoje yra Leontjevo skersgatvis, kuriame „pasireiškė“ įvairių kartų revoliucionieriai. Pavyzdžiui, 1919 m. name Nr. 18 buvo pasikėsinta į Leniną. Tiesa, anarchistai ir eserai nežinojo, kad patalpoje, kurioje vyko susirinkimas, Lenino nebuvo. Žuvo 112 žmonių. Tačiau kulkos Leninas neišvengė: prie Michelsono fabriko jį sužeidė Fani Kaplan.

Raudonojoje aikštėje sovietų laikais buvo bandoma nužudyti du kitus pasaulio proletariato vadus – Brežnevą ir Gorbačiovą.

Subyrėjus Sovietų imperijai teroristiniai aktai tapo mažiau ryžtingi, mažiau sėkmingi. 1993 m. sausio 27 dieną anksti ryte Rusijos armijos majoras Ivanas Kislovas nutarė nužudyti Rusijos prezidentą Borisą Jelciną. Statybiniais pastoliais jis užsiropštė ant šalia vyriausybinio komplekso esančio namo stogo. Jis ketino apsimesti darbininku, dirbančiu statybvietėje, sulaukti atvykstančio prezidentoJelcino ir jį papjauti. TTačiau majorą aptiko vienas vyriausybinio komplekso apsaugos darbuotojas. Tardomas Kislovas prisipažino ketinęs nužudyti Jelciną. Turėjo jis pasigaminęs ir bombą, tačiau ji sudrėko, teko išmesti; tada prezidentą nusprendęs papjauti. Serbskio medicinos institute paaiškėjo, kad teroristas nepakaltinamas, byla buvo nutraukta.

1992m. vasarą vvyriausybiniame užmiesčio Rubliovo kelyje į prezidentą Borisą Jelciną kėsinosi. briedis. Šešiais šūviais prezidento apsaugos vyrai „Zaporožiečio“ sužeistą žvėrį nukovė ir nuvilko į šalikelę.

1996m. tame pačiame Rubliovo kelyje, Maskvos prieigose, sprogo 250 gramų sprogmenų užtaisas. Tuo metu keliu važiavo kortežas mašinų, ir vienoje iš jų sėdėjo Jelcinas, kitoje – Černomyrdinas. 1996 m. rugpjūčio 7 d. informaciniais kanalais buvo išplatintas pranešimas: ekspertų manymu, tas sprogimas – tai paprasčiausias chuliganizmas.

Šiuolaikiniai Maskvos revoliucionieriai noriau kėsinasi ne į gyvus valdovus, o į simbolius. Štai Vagankovo kapinėse nukentėjo memorialinis paminklas Romanovams. Nuo komjaunuolio Sokolovo, nuteisto penkeriems metams, rankos. Į orą turėjo išlėkti ir vienas ryškiausių naujųjų rusų pastatytas paminklas Petrui Pirmajam. Užminuoti jį bandė revoliucionierius Andrejus Gubkinas, dabar atliekantis bausmę už žmogžudystę. Nikolajaus II-ojo ppaminklui pamaskvėje, Taininsko kaime nepasisekė: 1997 m. balandžio 1 d. anksti ryte jis buvo susprogdintas.

1999 m. balandžio 4 d. Maskvoje nuo sprogimo nukentėjo Federalinio tyrimų biuro pastatas. Buvo paskelbta, kad tai merginų revoliucionierių iš „Naujosios revoliucinės alternatyvos“ (NRA) darbas. Tada nuostolių buvo padaryta už 100 tūkst. rublių. Sprogdintas (1997 07 13) Vyriausiosios karinės prokuratūros pastatas, Rusijos nepriklausomų profsąjungų federacijos pastatą Lenino prospekte bandyta padegti 1997 m. rugsėjo 10 dieną. Neseniai buvo sulaikytas studentas, ketinęs susprogdinti keletą ofisų Maskvos upės kkrantinėje prie Didžiojo Ustinskio tilto. Tas studentas – iš „Raudonojo jaunimo avangardo“. Kai sekliai ant tilto bandė jį suimti, „nepalaužiamos“ valios vaikinas ėmė šauktis mamos, paskui bombą su laikrodiniu mechanizmu metė į upę.

Šiuolaikiniai Rusijos revoliucionieriai nesislapsto, savo „pogrindiniuose“ butuose rengia net spaudos konferencijas. Ypač tai pasakytina apie nacionalbolševikus, kurių vadas – Eduardas Limonovas. Jis kaltinamas bandymu įvykdyti valstybinį perversmą Kazachstane. Nacionalbolševikai nieko nesprogdina. 1996 m. kažkas bandė susprogdinti juos – bomba buvo įmesta pro langą į bunkerį. Charakteringa, kad dabartiniai teroristai dažnai yra moteriškosios giminės. „Naujosios revoliucinės alternatyvos“ sudėtis – beveik vien merginos.

Parengta pagal Rusijos spaudos pranešimus.

2003.04.06.

paimta iš http://www.gyvenimomenas.lt/index.html?http://www.gyvenimomenas.lt/Zinutes/Zinia324.htm

Terorizmas: priežastis ir vaistai

Veiksmai, kurie yra tiktai destruktyvūs ir sukelia kančią pačiam sau ir kitiems yra terorizmas. Siekiant tikslo tokiais veiksmais, yra prarandamos žmogiškosios vertybės. Kai kurie faktai, vedantys į terorizmą:

Žutbūtinis noras bet kokiais būdais pasiekti tikslą.

Sumišę emocijos.

Neįžvalgumas ir impulsyvus veikimas.

Tikėjimas nepatvirtinamomis dangaus ir nuopelno idėjomis; vaikiškas Dievo, kuris rodo palankumą vieniems ir pyktį kitiems, suvokimas, ribojantis Dieviškumo visagalybę ir visa žinojimą.

Terorizmas skatina baimės psichozę, didina skurdą, kančią ir gyvenimo netekimą be jokių aiškių laimėjimų. Vietoj sprendimų teroristai ieško destruktyvių atsakymų. Jeigu tu kritikuoji, nesiūlydamas jokio sprendimo, žinok, kad toks kriticizmas auga iš tokio paties grūdo kkaip ir terorizmas.

Tačiau yra ir teigiamai vertintinų teroristų savybių:

Baimės neturėjimas

Atsidavimas tikslui

Aukojimasis

Dalykai, kurių turite išmokti iš teroristų bet niekada jų nedaryti:

Vertinti kai kurias idėjas ir koncepcijas labiau nei gyvenimą.

Turėti siaurą gyvenimo perspektyvą ir negerbti jos įvairovės.

Vaistai nuo terorizmo:

Įveskite į savo gyvenimą platesnę perspektyvą – vertinkite gyvenimą labiau nei rasę, religiją ar tautybę.

Ugdykite žmonėse žmogiškąsias vertybes – draugiškumą, užuojautą, bendradarbiavimą ir paskatinimą.

Mokykite kaip išsivaduoti nuo stresų ir įtampų.

Palaikykite pasitikėjimą siekiant kilnių tikslų taikiais ir nesmurtiniais būdais.

Pakylėkite davsiškai, tai gali padėti atsikratyti destruktyvių tendencijų.

Klausimas: Galbūt terorizmas nėra vien tik fizinis smurtas, bet taip pat kultūrinis ar ekonominis?

Šri Šri: Taip.

Sprendimas ekonominiam terorizmui: „Galvok globaliai, pirk lokaliai.“

Sprendimas kultūrinim terorizmui: „Plėsk savo matymą, gilindamas savo šaknis.“

Klausimas: Kaip pakelti terorizmo padarinius?

Šri Šri: Tikėjimu ir malda. Kada įvyksta nelaimė, pyktis yra neišvengiamas. Apdairumui, kuris neleistų neapdairios reakcijos, reikalinga išmintis o ne emocinis protrūkis. Vienos klaidos negalima ištaisyti kita klaida. Skatinkite įvairių kultūrų ir religijų ugdymą kiekviename žemės kampelyje. Nes pasaulis nebus saugus, jeigu bent mažiausia saujelė žmonių liks neišprusus.

Paimta iš http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011114/lietpas_01.html

Rusijos politika ir tarptautinis terorizmas

Ar keičiasi Rusijos politika ir kaip? Čia verta padaryti keletą pastabų dėl pastaruoju metu matomų Rusijos politikoje naujų žženklų.

Pirmiausia kyla klausimas, kiek Rusijos politikoje yra konstantų, tai yra tęstinumo ir galbūt net amžino tęstinumo. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų iš Kremliaus skelbta, kad Rusija turi valdyti Baltijos jūrą, tuo pačiu ir Baltijos rytiniai pakraščiai turi priklausyti Rusijai. Tai nesikeitė iki Molotovo, ir netgi Gorbačiovo laikais būdavo sakoma, kad čia jokie pokyčiai negalimi – Sovietų Sąjunga niekada nepasitrauks iš tų erdvių. Taigi yra konstantos, kurios ateina iš labai seniai, ir jos slegia Rusijos politinę sąmonę. Kadangi tai liečia mus, pirmiausia prisimenam šį pavyzdį.

Bet, viena vertus, yra konstantos, kita vertus, yra pokyčiai. Tie pokyčiai dabar girdimi gana konkretūs, ir kyla klausimas, ar jie tikri, ar tai kokie nors manevrai. Vakarai ne kartą buvo apgauti – ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir vėliau, bet galbūt Rusijos geopolitinė savimonė iš tikrųjų kinta, ir tam būtų pagrindo.

Rusija pergyvena labai gilią krizę: socialinę, struktūrinę, ideologinę, moralinę, galų gale – ekonominę. Kas jos ūkyje šiuo metu paremta naftos išgavimu ir pasaulinėmis naftos kainomis, yra sąlygota tų kainų. Tarptautinėse rinkose pradėjus kristi naftos kainoms, Rusijai ateis dar sunkesni laikai, negu buvo ligi šiol. Porą metų prezidentas V. Putinas galėjo jaustis tvirčiau, turėdamas šiek tiek daugiau lėšų kariuomenei ir kitiems vidaus reikalams tvarkyti, nors ne

kartą matėme, kokia liūdna padėtis Tolimuosiuose Rytuose ar kur nors Sibiro platybėse, po kiek mėnesių ir metų ten neišmokamos algos ir panašiai. Gyventojų taip sparčiai mažėja, kad Rusijos valdžia, visai priešingai negu anksčiau, kviečia tautiečius grįžti namo. Taigi yra krizė, ir jau aiškiai matoma nauja demografinė problema, kinų problema. Ne tiek Kinijos, kaip valstybės, o kinų gausėjimo Rusijos Tolimuosiuose Rytuose problema. Ten, didžiulėje Rusijos carų prisijungtoje žemyno dalyje nuo Baikalo ežero iki Japonų jūros, būdavo skaičiuojama tik septyni milijonai gyventojų, ttaigi – tuščias žemynas. O nūnai ten jau gyvena nuo milijono iki trijų milijonų kinų. Ir, matyt, gyvens toliau, rasis dar daugiau. Jie keliasi, apsigyvena, kuria šeimas, ten niekas neriboja vaikų skaičiaus. Smulkus jų verslas, prekyba reiškia ir tam tikrą ekonomikos gaivinimą, ir ženklus, dėl kurių jau seniai atrodė, kad Rusija tik praranda laiką pešdamasi Vakaruose, Europoje, pavyzdžiui, dėl Baltijos valstybių, dėl savo įtakos čia. Tai tikras laiko praradimas, nes Rusijos saulėlydis – Azijoje.

Be to, NATO ir Europos Sąjungos pplėtrai einant pirmyn, Karaliaučiaus krašto ateitis taip pat bus kitokia negu dabartis. Dabar ten liūdna. Nelaimės, skurdo, baisių ligų, ekologinio užteršimo vieta Europos vidury neturėtų likti tokia amžiams. Ir patys žmonės nori geresnio gyvenimo. Todėl pradedami žengti žingsniai, apie kuriuos kkalbėdavome dar anoje Seimo kadencijoje, kai atvykdavo Kaliningrado Dūmos delegacijos ir išgirsdavo paprastų klausimų: ar jūs gausite teisių pritaikyti krašto įstatymus prie Europos įstatymų, siekti bendradarbiavimo Europoje? Tas laikas atėjo, jau prasidėjo nagrinėjimas, Kaliningrado Dūmos leidžiamų vietinių įstatymų lyginimas su Europos įstatymais, kaip reiktų bendradarbiauti būnant susivienijusios Europos viduryje, be abejo, išlaikant ryšius su Rusija. Čia bus atskiri sprendimai, bet, matyt, centrinė valdžia svarstyti leidžia. Tai irgi labai svarbūs dalykai, kurie jau vyksta.

Galų gale „Kursk“ tragedija parodė Rusijos karinės galios nuosmukį, degradaciją – ir techninę, ir moralinę. Vienas iš nejaukiausių įspūdžių norvegų filme, kurį rodė mūsų televizija, buvo vaizdas, kai aukščiausi Rusijos karo laivyno vadai meluoja našlėms, motinoms. Kitą dieną jau sako kitaip, trečią dieną – dar kitaip. Visiems jjau žinoma, kad žmonės dar buvo gyvi, bet gelbėjimo pasiūla atmesta, vyriausiasis vadas – prezidentas atostogavo.

Žinome ir tai, koks yra kariuomenės elgesys bei moralinis lygmuo Čečėnijoje. Prie konkrečių pastabų dar prieisime. Taigi yra krizė, kuri gali skatinti Rusijos politinę vadovybę kai ką permąstyti. Aktualūs tokie klausimai, kaip NATO plėtra ir Baltijos šalys. Čia matome jau suminkštintą poziciją, nors, kita vertus, tai gali būti ir labai gudri, sumani pozicija, tartum jau sutinkant ir beveik leidžiant; jeigu Vakarai apsidžiaugs ir pradės tartis, kkaip čia „Rusijai leidžiant“ užbaigus, tai atrodys, kad toks leidimas buvo reikalingas. O jeigu jis vėl atšaukiamas, tartum atsiranda veto teisė. Čia jautri vieta, bet pajudėta iš buko mirties taško. Taip pat gali būti, kad Rusija nenori prarasti veido, jeigu ji kategoriškai protestuos, o plėtra vis tiek įvyks. Galbūt Rusijos vadovams tai jau pasakyta. Štai toks yra vienas klausimas, tokia būtų viena teigiama krizės pasekmė.

Antras klausimas yra draugystė su pavojingomis valstybėmis ir Vakarų gąsdinimas – su Šiaurės Korėja, Iraku, Iranu, teikimas joms technologijų, padedančių gaminti masinio naikinimo ginklą, ir su tuo susiję tam tikri judesiai Vakarams: jeigu jūs mūsų neklausot, mes draugausim su šitais. Tokia gąsdinimo taktika, ko gero, nepasiteisino. Ypač dabar, išryškėjus pasaulinio terorizmo problemai, Rusijai draugauti su tomis valstybėmis ir sykiu kalbėti, kad ji solidari su užpultais Vakarais, yra tokia dviveidystė ar dviprasmybė, kuri, matyt, negalės tęstis.

Prisiminkime Vladimirą Putiną ir Čečėniją. Žinant, su kokiu aplombu, su labai šiurkščiu žodynu atėjo naujasis Rusijos vadovas – sunaikinti separatistus ir dar kitaip išvadintus žmones, – tai buvo blogiau negu M. Gorbačiovo kadaise paskelbta nuostata: su Lietuva niekada nebus jokių derybų! Po pusės metų derybos prasidėjo. Taigi kartais vadovai tokiais pareiškimais ir veiksmais per daug susiriša rankas. Ir nuostatos, kad ČČečėnijos statuso klausimas spręstinas tik jėga (tai yra pirmiau išnaikinsim pasipriešinimą, o paskui ką nors pasirašysime su pavaldiniais), matyt, nepavyko įgyvendinti. Rezultatas yra degradacija. Žinoma, labai pakenkta ir Čečėnijos visuomenei, bet Rusijoje paskatinta visuotinė ir dar didesnė degradacija – žmonės verčiami rasistais, kariuomenė elgiasi siaubingai, teisėtvarka – supuvusi. Pulkininko Budanovo byla tai rodo geriau už bet ką, nes jis, atrodo, išvengs bausmės, nors jis išrengė, išprievartavo (tai dabar ginčijama), pasmaugė čečėnę mergaitę ir atidavė nuogą kūną savo kareiviams toliau niekinti. Nūnai ekspertų komandos nustatinėja, kad jis buvo „per daug susijaudinęs“. Čečėnijos visuomenė nerimsta, kad net šitam pabaisai pavyks išvengti bausmės. Taigi Rusijoje degraduoja ir teisėtvarka, ir kariuomenė, ir tada pradedame suvokti, kad šitaip tęstis negali, reikia ieškoti kitų kelių. Dabar matome, kad iš abiejų pusių yra paskirti kontaktiniai įgaliotiniai deryboms – prezidento Putino ir prezidento Maschadovo. Ir žodynas, bent jau Rusijos spaudoje, yra pasikeitęs, kai kalbama apie Čečėnijos parlamentą, vyriausybę ir panašiai. Tik smurtas prieš civilius – Rusijos tradicinis „derybinis argumentas“ – nesiliauja.

Ketvirtas klausimas – tai kova prieš terorizmą, prieš tą pasaulinį terorizmą, kurį įkūnija galingos teroristinės organizacijos. Ar nuoširdi bus Rusijos kova ir pagalba? Gal mažai kas atkreipė dėmesį į Vladimiro Putino pasakymą kalboje Berlyne: „Mes visi dėl to kkalti“. Kitaip sakant, „ir mes, Rusija“. Be abejo, kuo Rusija kalta, prezidentas Putinas gerai išmano, nes teroristų rengimas ir jų organizacijų kūrimas Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šiaurės Airijoje, – viskas vyko su KGB pagalba arba net ir iniciatyva. KGB turėjo artimų kolegų Stasi – antai vokiečių laikraščiai rašo, kaip buvusios Stasi struktūros Rytų Vokietijoje anuomet bendravo ir dabar kontaktuoja, dirba kartu su ekstremistinėmis musulmonų grupėmis visoje Vokietijoje. Štai klausimas, kur turbūt reikės į kai ką atsakyti. Rusija turi daugybę informacijos apie tas teroristines struktūras per savo buvusį KGB tinklą užsienio valstybėse. O ar padės Rusija jas išardyti? Zbignevas Bžežinskis labai delikačiai pasakė: „Yra daug informacijos, kurią Rusija dar galėtų suteikti“. Žurnalistas Rimvydas Valatka pasakė kur kas tiesiau: „SSRS agentų pasodintas tarptautinio terorizmo medis“. Tie, kurie pasodino tą medį, tikrai gali padėti, kad jo šaknys būtų pakirstos. Bet ar padės? Šio klausimo bus sunku išvengti. Mes galime vien tikėtis, kad Rusija padarys ar jau yra padariusi, kaip sakė JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas po susitikimo Šanchajuje, „apskaičiuotą sprendimą“. Tolesni veiksmai parodys, ar tikrai Rusija daugiau supranta ir keičiasi, ar tik manevruoja. Bet visi manevrai baigiasi, kai raketa sprogsta ne laiku ir ne vietoj. Todėl tikėkimės galų gale pokyčių į gera, į taiką.

Prof.

Vytautas LANDSBERGIS

Paimta iš http://www.nato.int/docu/review/2004/issue3/lithuanian/analysis.html

Analizė

Didinant NATO vaidmenį kovoje su terorizmu

C. Richardas Nelsonas aptaria NATO indėlį kovoje su terorizmu ir siūlo, kaip šį indėlį būtų galima padidinti.

Skubant į krantą: NATO Greitojo reagavimo pajėgoms

turėtų būti skiriami reikšmingi vaidmenys ir misijos

Tarptautinis terorizmas kelia euroatlantinei bendruomenei įvairiapusę nuolatinę grėsmę, kuriai būtina duoti, dalyvaujant ir NATO, visapusišką, daugiašalį strateginį atsaką. Tačiau dar neaišku, kiek Aljansas prisidės prie šių pastangų, nes vienos valstybės sąjungininkės įrodinėja, kad įsitraukti būtina kuo plačiau, kkitų nuomone, šis vaidmuo turėtų būti kuklesnis.

Pradinėje diskusijoje dėl deramo NATO vaidmens ir misijų išryškėjo du vienas kitam prieštaraujantys požiūriai į terorizmą: „karo“ nuostata ir „rizikos valdymo“ nuostata. Karo nuostata, kurią labiausiai palaiko Jungtinės Amerikos Valstijos, reiškia visuotinę išteklių mobilizaciją, kuriai reikia individualios laisvės apribojimo bei pasiaukojimo. Daugeliui europiečių nepriimtina kalbėti apie karą. Neįmanoma „nugalėti“ terorizmo, jeigu nebus sprendžiamos jį sukeliančios problemos – to, jų nuomone, negalima padaryti karinėmis priemonėmis. Šiuo požiūriu terorizmas, skirtingai nei karas, kurį galima laimėti, yyra pavojinga, neišvengiama rizika ir ją būtina valdyti.

Šie du požiūriai nėra visiškai nesuderinami, vis dėlto jie išreiškia skirtingus prioritetus, strategijas bei kompromisus bendrų veiksmų labui. Pavyzdžiui, karo nuostatos laikymasis diktuoja tokią strategiją, kuri remiasi puolamosiomis ir prevencinėmis priemonėms, o llaikantis rizikos valdymo požiūrio, greičiau bus renkamasi gynybinėmis priemonėmis grindžiama strategija. Tačiau norint, kad antiteroristinės pastangos būtų veiksmingos, reikia panaudoti abiejų strategijų elementus.

Diskusiją apie NATO vaidmenį kovoje su terorizmu dar labiau komplikavo nuomonių skirtumai dėl karo Irake ir spėjamų Saddamo Husseino režimo ryšių su Al-Qaedos teroristais. Be to, transatlantinius nesutarimus dėl to, kaip kovoti su terorizmu, lemia ir tai, kad daugelis Europos šalių turi savo, dažnai labai skirtingą, terorizmo patirtį, jose taip pat yra didelių ir dažnai menkai asimiliuotų musulmonų bendruomenių, skiriasi istoriniai ryšiai su Vidurio Rytais ir Šiaurės Afrika, būdingos stipresnės ar silpnesnės antiamerikietiškos nuotaikos, skiriasi požiūris į Izraelio ir Palestinos konfliktą. Todėl mūsų visai neturėtų stebinti tai, kad NATO viduje sunku pasiekti bendrą sutarimą, kaip geriausia kovoti ssu terorizmu.

Nepaisant šių skirtumų, Aljanse visiškai sutariama, kad tarptautinis terorizmas kelia tikrai rimtą grėsmę ir reikia kovoti su šiuo iššūkiu, turint vilties, kad tai pavyks. Tačiau pasiekęs netgi kukliausios sėkmės, Aljansas bus priverstas žengti toliau, neapsiribodamas, kaip buvo būdinga iki šiol, pradine diskusija.

Pradinis NATO atsakas

Pirmą kartą savo istorijoje NATO pritaikė 5 straipsnį nepraėjus 24 valandoms po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolio prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Iki 2001 m. spalio 4 d., atsiliepdamos į Jungtinių Amerikos VValstijų kvietimą, valstybės sąjungininkės susitarė dėl aštuonių priemonių, skirtų išplėsti kovos su terorizmu galimybes, įskaitant operatyvesnį keitimąsi žvalgybine informacija; bendrą visiems orlaiviams leidimą skristi virš teritorijos ir teisę naudotis uostais ir aerodromais; paramą valstybėms, kurioms grasinama už koalicijos veiksmų palaikymą; taip pat NATO jūrų laivyno pajėgų dislokavimą rytiniame Viduržemio jūros regione ir ankstyvojo perspėjimo iš oro ir kontrolės sistemos (AWACS) orlaivio pasiuntimą į Jungtines Amerikos Valstijas vietoj JAV AWACS, dislokuoto paremti operacijas Afganistane.

Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos, kelių sąjungininkių nuomone, padarė didelę klaidą, nesugebėdamos NATO geriau panaudoti operacijoms prieš Al- Qaedą ir Talibano režimą Afganistane. Dėl to sumažėjo pasitikėjimas Aljansu, o valstybių vadovams tapo sunkiau suteikti didesnę pagalbą Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Vėliau Jungtinės Amerikos Valstijos įvertino NATO gebėjimą ir prisidėti prie valstybių atsako terorizmui, ir padėti JT telkti pasaulio pastangas. Šiuo atžvilgiu NATO, turėdama unikalių galimybių garantuoti saugumą, atlieka reikšmingą vaidmenį. Todėl buvo logiška pasinaudoti NATO sistema organizuojant Tarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF) Afganistane. Tai buvo pirmoji NATO operacija už euroatlantinės erdvės ribų. Visapusiškas, sisteminis NATO požiūris į šią problemą tam tikra prasme taip pat lėmė tai, kad terorizmas šiandien tapo vienu iš pagrindinių 53 valstybių, kurios turi tiesioginius ryšius su NATO (20 Partnerystės taikos labui ir 7 Viduržemio jūros ddialogo narių bei 26 valstybių sąjungininkių), nacionalinio saugumo darbotvarkės prioritetų.

Grėsmės pobūdis

Per pastaruosius trejetą metų Organizacijoje buvo pasiektas visuotinis sutarimas, kad ši grėsmė yra ypač rimta ir kad terorizmas nepripažįsta sienų. Anksčiau į terorizmą buvo žiūrima greičiau kaip į pavienius nacionalinius reiškinius, pabrėžiant teroristų grupių skirtumus, o dabar tarptautinis terorizmas suprantamas kaip viena, tačiau daugybę išraiškų turinti problema. Anksčiau buvo ignoruojami svarbūs saitai, todėl nepakankamai įvertinta plataus bendradarbiavimo tarp vyriausybių svarba.

Tarptautinio terorizmo grėsmė griežtai skiriasi nuo tos grėsmės, kurią kėlė Sovietų Sąjunga ir Varšuvos Paktas – dėl jos ir buvo sukurtas NATO. Šią naują grėsmę pirmiausia kelia Al-Qaeda ir su ja susijusios grupės, sudarančios džihado kovotojų tinklą, vienijamą pagrindinio tikslo – sukurti griežtais Islamo principais pagrįstą naują tvarką Vidurio Rytuose ir Persų įlankos regione. Jie tikisi pasiekti, kad regione nebeliktų nei vakariečių, nei jų paramos vietos režimams.

Šis naujas teroristų tinklas skiriasi nuo tradicinių nacionalistinių teroristų grupių ir jį bus kur kas sunkiau nugalėti nei politines ir nacionalistines teroristų grupes, veikusias praeito šimtmečio septintame – devintame dešimtmečiuose. Islamo ekstremizmas apima didesnę pasaulio dalį, neša daugiau mirčių, lengviau prisitaiko ir yra plačiai palaikomas. Grėsmė nuolat kinta, nes kai tiktai šalis suranda priemonių kovoti su šia grėsme, savo veikimo būdus ppertvarko ir teroristai.

NATO vaidmuo

Norėdami geriau suprasti NATO potencialą ir realiai įvertinti, ko galima tikėtis iš Organizacijos, turėtume nustatyti NATO vietą didelėje kovoje su terorizmu, žvelgiant struktūriniu ir funkciniu požiūriais.

Struktūrinis požiūris

Logiškai samprotaujant, NATO įsiterpia tarp plačiausio masto priemonių, sutelktų Jungtinių Tautų pastangomis, ir konkretesnių nacionalinių kovos su terorizmu būdų. Norint kovoti ir su simptomais, ir su pačia liga, būtinas visų trijų lygių – nacionalinio, regioninio ir pasaulinio – pastangų derinys. Suvienijus visas šias pastangas, galima duoti patį veiksmingiausią, kokį tiktai įmanomą, atsaką į terorizmo grėsmę.

Atsakomybė už kovą su terorizmu visų pirma tenka atskiroms valstybėms, nes terorizmas pirmiausia yra vietinis reiškinys ir dėl įvairių priežasčių intensyviausias vyriausybių bendradarbiavimas būtinai bus dvišalis – pirmiausia tarp teisėsaugos ir žvalgybos institucijų. Tačiau NATO ir G8 (grupė, kurią sudaro septynios labiausiai išvystytą pramonę turinčios šalys ir Rusija), Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ir kitos organizacijos vaidina svarbų koordinacinį ir integracinį vaidmenį, remdamos valstybių pastangas. Ypač svarbu yra koordinuoti šias pastangas ir vengti bereikalingo dubliavimo.

Funkcinis požiūris

Kova su terorizmu tapo vienu iš NATO prioritetų, buvo pasiektas bendras sutarimas dėl problemos kilmės ir apskritai dėl deramo atsako. Šio sutarimo ir kitų panašių institucijų pastangų dėka jokia šalis nebegalės nuolaidžiauti teroristams, kurie pateisinimui kartais

vadinami „kovotojais už laisvę“, ir sudaryti jiems palankią aplinką mainais už tai, kad nekeltų rūpesčių toje šalyje.

Ypač prisitaikanti tarptautinio terorizmo grėsmė verčia tautas ir institucijas taip pat dažnai keisti savo mąstymo ir veiksmų pobūdį.

NATO kovos su terorizmu viziją atsakomybė pirmiausia tenka valstybėms narėms. Aljanso tikslas yra padėti valstybėms atgrasyti teroristus, sugriauti jų planus, gintis ir apsisaugoti nuo teroristų grėsmės iš užsienio, „jei ir kai to reikia“. Pagrindinę nuostatą, suformuluotą NATO karinėje gynybos nuo terorizmo koncepcijoje, patvirtintoje 2002 m. llapkritį, sudaro keturios sudėtinės dalys: antiteroristinės gynybos priemonės, skirtos pajėgų, asmenų ir turto pažeidžiamumui sumažinti; pasekmių valdymas, įskaitant atsako priemones poveikiui susilpninti; kontrpuolimo prieš terorizmą priemonės, kurioms NATO vadovauja arba kurias remia, tarp jų psichologinės ir informacinės operacijos; karinis bendradarbiavimas su narėmis, partnerėmis ir kitomis šalimis, taip pat veiksmų koordinavimas su tarptautinėmis organizacijomis – Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir Jungtinėmis Tautomis.

Nors NATO politinė nuostata yra, kad geriau panaudoti teroristinių išpuolių atgrasymo priemones arba pasistengti išpuolių išvengti nnei užsiimti jų pasekmėmis, tačiau nėra jokių galiojančių nuolatinių nuostatų dėl Aljanso prevencinių karinių operacijų. Todėl kiekvieną kartą Aljansui imantis tiesioginių veiksmų prieš teroristus arba tuos, kurie teikia jiems prieglobstį, reikia, kad tam pritartų visos valstybės narės. Dėl to NATO ggeriausiai tinka atlikti ilgalaikes užduotis, kurioms reikia suderintų veiksmų, pavyzdžiui, įgyvendinti prevencines priemones, imtis pasekmių valdymo, vykdyti stabilumo operacijas, stebėti oro erdvę ir jūrų kelius, taip pat stiprinti nacionalinius, ypač silpnesniųjų valstybių, pajėgumus.

NATO turi gerą bendradarbiavimo skatinimo sistemą. Pavyzdžiui, NATO Partnerystės koordinavimo grupėje prie Aukščiausiosios sąjungininkių pajėgų Europoje vadavietės yra 43 šalių kariniai atstovai, todėl geografiniu mastu tai – didžiausia tarptautinė karinė organizacija pasaulyje. NATO ir Rusijos taryba bei NATO ir Ukrainos komisija taip pat yra svarbūs bendradarbiavimo forumai su terorizmu susijusiais klausimais.

Aljansas atlieka vadovaujantį vaidmenį plėtojant kovos su terorizmu strategijas, doktriną ir praktinius mokymus, skirtus tokiems atvejams, kai gali tekti panaudoti karines pajėgas. Ypač reikėtų pažymėti NATO mokymų programą, suteikiančią galimybę plėtoti ir praktiškai išbandyti integruotas civilines-karines ooperacijas, skirtas kovoti su galimomis įvairaus pobūdžio teroristinėmis atakomis. Stambulo viršūnių susitikime Aljanso vadovai išsamiai pristatė aštuonių punktų mokslinių tyrimų ir technologijos programą, skirtą kovai su terorizmu. Šioje programoje be kita ko numatytos kovos su savadarbėmis bombomis ir orlaivių ir sraigtasparnių atsparumo teroristų atakoms padidinimo priemonės.

NATO taip pat vaidina svarbų vaidmenį ankstyvojo perspėjimo srityje. Pavyzdžiui, operacija „Aktyvios pastangos“ („Active Endeavour”) kontroliuoja laivybą Viduržemio jūroje ir NATO ten turi unikalius orlaivių ir raketų ankstyvojo perspėjimo pajėgumus.

Aljansas labai sustiprino tarptautinių ppajėgų sąveikumą ir gali pritaikyti šią patirtį, kai reikia susidoroti su tokiais teroristų grėsmės aspektais, kuriems būtina karinių ir civilinių organizacijų bendra veikla. Vartodamos anglų kalbą kaip bendravimo priemonę ir remdamosi išsamiais NATO veiklos standartais ir procedūromis, daugiau nei 50 šalių ugdo savo gebėjimus dirbti kartu.

Unikalias galimybes padėti susidoroti su teroristinės atakos pasekmėmis teikia Aljanso Euroatlantinio reagavimo į katastrofas koordinavimo centras. Centras kaupia duomenis apie NATO pajėgumus, kurie gali būti panaudojami katastrofų atveju. Jis vykdo pajėgų, tarp jų komunikacijų, transporto ir logistikos, telkimo procesą, turi stebėsenos ir pagalbos padalinius. Šie pajėgumai reguliariai dalyvauja mokymuose, kurie leidžia sukaupti svarią pagalbos katastrofų atveju patirtį. Centras palaiko tiesioginius ryšius su atitinkama organizacija kiekvienoje iš 46 dalyvaujančių šalių ir gali veikti nelaukdamas Šiaurės Atlanto Tarybos pritarimo.

Parama, kurią NATO suteikė Graikijai olimpinių ir paraolimpinių žaidynių metu, yra akivaizdus tokio prevencinio vaidmens, kuriam ji puikiai tinka, pavyzdys. Šiuo atveju NATO skyrė AWACS orlaivį, jūrų patrulius ir pastiprinimą Graikijos cheminės, biologinės, radiologinės ir branduolinės gynybos pajėgumams.

Afganistanas yra NATO gebėjimo spręsti terorizmo ir naujos tarptautinės saugumo aplinkos iššūkius esminis išbandymas. ISAF tenka prisiimti vis daugiau atsakomybės už operacijas Afganistane. Pirmasis žingsnis „progresuojančio proceso“ link yra išplėsti pirminį ISAF mandatą užtikrinti saugumą aplink Kabulą. Tai taip ppat reiškia Provincijų atstatymo grupių Afganistane skaičiaus padidinimą ir pagalbą demobilizuojant genčių vadų pajėgas bei vietines ginkluotas grupuotes.

Stambulo viršūnių susitikime Aljanso vadovai taip pat susitarė pagerinti keitimąsi žvalgybine informacija panaudojant Teroristų grėsmės žvalgybos grupę, esančią NATO vadavietėje Briuselyje. Ši grupė, sukurta po teroristų išpuolių prieš Jungtines Amerikos Valstijas 2001 m. rugsėjo 11 d., dabar tapusi nuolatine, analizuos ir bendro pobūdžio teroristines grėsmės, ir konkretesnius grasinimus NATO.

NATO potencialo įgyvendinimas

Kad būtų galima panaudoti NATO kovos su terorizmu potencialą, reikės daug papildomų pastangų, ypač iš politinės vadovybės. Nors lyderiai abiejose Atlanto pusėse sutinka, kad sėkmingai kovai su terorizmu pasaulio mastu reikės visokeriopų pastangų, pasitelkiant daugelio tarptautinių organizacijų jėgas ir unikalias galimybes, NATO galimybės ir toliau ne iki galo panaudojamos. Iš visų iniciatyvų, kaip geriau panaudoti NATO pajėgumus, labiausiai vertos dėmesio yra šios:

NATO turėtų paskirti naują Generalinio Sekretoriaus padėjėją, atsakingą už NATO antiteroristinių pastangų koordinavimą. Tai turėtų būti ne papildomos, o vien tiktai šiam reikalui skirtos pareigos, kurias einantis asmuo būtų atsakingas už visos NATO veiklos šioje srityje valdymą, įskaitant šios veiklos koordinavimą su Europos Sąjunga, Jungtinėmis Tautomis ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Bereikalingas pastangų dubliavimas, ypač su Europos Sąjunga, kelia didelį rūpestį, todėl būtų visiškai suprantama, kad ir NATO turėtų aaukšto rango pareigūną, einantį tokias pačias pareigas kaip Gijsas de Vriesas, Europos Sąjungos kovos su terorizmu koordinatorius.

NATO greitojo reagavimo pajėgoms (NRF) turėtų būti skirtas esminis vaidmuo ir misijos. Tai padėtų išplėsti nacionalinių pajėgumų veikimo sritį už Aljanso ribų. Įvykus tam tikriems nenumatytiems atvejams, NRF, kad atliktų reikiamą misiją, turėtų pasirengti veikti greičiau nei per penkias dienas (ypač panaudojant specialias pajėgas ir oro antskrydžius). Tai taip pat pareikalautų iš Šiaurės Atlanto Tarybos sparčiau priimti sprendimus.

NATO stabilizavimo pajėgų, skirtų papildyti NRF, sukūrimą reikėtų vertinti atsižvelgiant į iššūkius, kylančius pereinant nuo kovinių prie stabilizavimo operacijų. Stabilizavimo misijos tapo esminiu NATO kompetencijos pritaikymu, o tai turi atsispindėti Aljanso jėgos struktūroje. NATO pajėgoms Afganistane ir Balkanuose ir toliau teks susidurti su daugybe terorizmo grėsmių. Reikia, kad šių dviejų misijų pamokos rastų vietą Aljanso planuose ir būtų pritaikytos būsimose NATO vadovaujamose operacijose.

Įgyvendindamas NATO karinę gynybos nuo terorizmo koncepciją, Aljansas ypač didelį dėmesį turėtų skirti Partnerystės taikos labui šalims, nes jos yra tarp menkiausiai pasirengusiųjų. Šių šalių gebėjimų pasipriešinti terorizmui stiprinimas padidins ir Aljanso narių saugumą. Karinė kovos su terorizmu koncepcija perskirsto tradicinius vaidmenis – NATO užduotis yra paremti sąjungininkes ir partneres, nes toms šalims tenka pagrindinė atsakomybė už kovą su terorizmu. Taigi

NATO daugiausia pastangų turėtų skirti Partnerystės veiksmų prieš terorizmą planui.

NATO turėtų įkurti kovos su terorizmu mokslinio tyrimo institutą moksliniams tyrimams ir analizei skatinti. Šiame institute galėtų būti sutelkti stipriausi protai, remiamasi visoje NATO organizacijoje turima įvairiapuse patirtimi ir kompetencija. Jis galėtų atlikti svarbų vaidmenį formuojant ir skleidžiant geresnį supratimą apie ypač lengvai prisitaikančią šios grėsmės kilmę, o tai padėtų lengviau priimti tuos dažnus mąstymo ir veiksmo būdo pokyčius, kurie būtini veiksmingai kovai su šia problema. Kova su tarptautiniu terorizmu uužtruks. Todėl reikia būrio analitikų, kurie įstengtų suprasti ir įžvalgiai įvertinti terorizmo organizacijų stipriąsias ir silpnąsias puses, mąstyseną bei gebėjimą pritraukti pasekėjų. Tam nebūtina keistis įslaptinta arba operatyvine žvalgybine informacija.

NATO galėtų atlikti naudingą vaidmenį, skatindama naujų technologijų kūrimą. Pavyzdžiui, Sąjungininkių pajėgų transformacijos vadovybė vaidina svarbų vaidmenį skatindama šalių gynybos pramonės bendradarbiavimą ir nustatydama atitinkamus standartus gali padėti užtikrinti, kad visa antiteroristinė įranga būtų sąveiki.

Trumpai tariant, ypač prisitaikanti tarptautinio terorizmo grėsmė verčia tautas ir institucijas taip pat dažnai keisti ssavo mąstymo ir veiksmų pobūdį. Tokį gebėjimą prisitaikyti šaltojo karo metu demonstravo ir NATO, nuolat plėtodama strategijas, nors dažnai ir neišvengdama nuomonių išsiskyrimo. Šioje naujoje geopolitinėje aplinkoje Aljansas susiduria su panašiais iššūkiais, stengdamasis pasiekti visuotinį sutarimą, kuris reikalingas norint kuo vveiksmingiau prisidėti prie kovos su tarptautiniu terorizmu.

C.Richardas Nelsonas yra Jungtinių Amerikos Valstijų Atlanto Tarybos (ACUS) programų plėtros direktorius. Šis straipsnis parengtas remiantis naujausiu ACUS politikos pranešimu „NATO‘s Role in Confronting International Terrorism“, kurį galima rasti Atlanto Tarybos tinklavietėje http://www.acus.org

Paimta iš http://www.lcn.lt/bzinios/bz0123/123pop.html

Popiežiaus Jono Pauliaus II žinia 2002 metų Pasaulinės taikos dienos (sausio 1-oji) proga

Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo

1. Šių metų Pasaulinė taikos diena švenčiama dramatiškų rugsėjo 11-osios įvykių fone. Tą dieną padarytas baisus nusikaltimas: per kelias minutes buvo nužudyta tūkstančiai įvairios etninės kilmės nekaltų žmonių. Nuo tada viso pasaulio žmonės vėl ėmė smarkiai justi savo asmeninį pažeidžiamumą ir žvelgti į ateitį su iki tol nepažinta didžiule baime. Tokios dvasinės būklės akivaizdoje Bažnyčia trokšta paliudyti ssavo viltį, kuri pagrįsta įsitikinimu, kad blogis, mysterium iniquitatis, neturi paskutiniojo žodžio žmogaus gyvenime. Išganymo istorija, pateikiama Šventajame Rašte, ryškiai apšviečia visą pasaulio istoriją, parodydama, jog ją be perstojo lydi Dievo gailestingas bei apvaizdingas rūpinimasis, Dievo, mokančio sujaudinti kiečiausias širdis bei išgauti gerų vaisių net iš sausos ir nederlingos žemės.

Štai viltis, palaikanti Bažnyčią 2002 metų pradžioje: Dievo malone pasaulis, kuriame blogio galia atrodo vėl paėmusi viršų, bus tikrai paverstas pasauliu, kuriame bus patenkinti kilniausi žmogiškosios širdies lūkesčiai, pasauliu, kuriame vvyraus tikroji taika.

Taika – teisingumo ir meilės vaisius

2. Kruvini nesenos praeities įvykiai paskatino mane grįžti prie minčių, dažnai trykštančių iš mano širdies gelmių prisimenant savo gyvenimą, ypač jaunytės metus, ženklinusius istorinius įvykius.

Tautų ir individų, tarp jų ir daugelio mano draugų bei pažįstamų, neapsakomos kančios, sukeltos nacionalsocialistinio ir komunistinio totalitarizmo, visuomet jaudino mano dvasią ir akino melstis. Dažnai stabtelėdavau, kad apmąstyčiau klausimą: kaip atkurti taip barbariškai išniekintą moralinę ir socialinę tvarką? Svarstydamas ir remdamasis bibliniu Apreiškimu įsitikinau, jog visiškai atkurti pažeistą tvarką įmanoma tiktai derinant teisingumą su atleidimu. Tikroji taika remiasi teisingumu ir ta meilės forma, kuri yra atleidimas.

3. Tačiau kaip dabartinėmis aplinkybėmis kalbėti apie teisingumą ir sykiu apie atleidimą kaip taikos versmes bei sąlygas? Mano atsakymas toks: apie tai galima ir privalu kalbėti, nepaisant su šia tema susijusių sunkumų, atsirandančių dėl tendencijos laikyti teisingumą ir atleidimą nesuderinamomis sąvokomis. Tačiau atleidimas prieštarauja pykčiui ir kerštui, bet ne teisingumui. Iš tiesų tikroji taika vadinama „teisumo poveikiu” (plg. Iz 32, 17). Pasak Vatikano II Susirinkimo, taika yra „tvarkos, kurią žmonių visuomenei įdiegė dieviškasis Steigėjas ir kurią turi įgyvendinti vis tobulesnio teisingumo trokštantys žmonės, vaisius” (Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 78). Daugiau negu penkiolika šimtmečių Katalikų Bažnyčioje aidi Augustino iš HHipono mokymas, primenantis, jog taika, siektina visiems bendradarbiaujant, yra tranquillitas ordinis, tvarkos ramybė (plg. De civitate Dei, 19, 13).

Vadinasi, tikroji taika yra teisingumo vaisius, moralinė dorybė ir teisinis garantas, laiduojantis visišką pagarbą teisėms bei pareigoms ir teisingą naudos bei naštos paskirstymą. Tačiau kadangi žmogiškasis teisingumas visuomet trapus ir netobulas, neapsaugotas nuo asmenų ir grupių ribotybių bei savanaudiškumo, jį būtina papildyti atleidimu, užgydančiu žaizdas ir iš pagrindų atkuriančiu suardytus žmogiškuosius ryšius. Tai pasakytina apie įtampas tiek tarpasmeniniu, tiek platesniu, tarptautiniu, lygmeniu. Atleidimas niekaip neprieštarauja teisingumui, nes jis nepanaikina teisėto reikalavimo atitaisyti pažeistą tvarką. Atleidimas veikiau yra teisingumo pilnatvė, laiduojanti tvarkos ramybę, kuri yra daug daugiau už trapų ir laikiną priešiškumų nutraukimą: tai gelminis žmonių širdyse kraujuojančių žaizdų užgydymas. Tokiam užgydymui esmingai reikia ir vieno, ir kito – teisingumo ir atleidimo.

Štai šiuos du taikos matmenis norėčiau išsamiau panagrinėti šiame laiške. Šiųmetė Pasaulinė taikos diena visai žmonijai ir pirmiausia valstybių vadovams teikia progą apmąstyti teisingumo reikalavimus bei raginimą atleisti, prieš akis turint dideles pasaulį tebekamuojančias problemas, tarp kurių minėtinas ir smurtas, organizuotojo terorizmo pakeltas į naują lygį.

Terorizmo reiškinys

4. Būtent tarptautinis terorizmas šiandien puola teisingumu ir atleidimu grįstą taiką. Pastaruoju laiku, ypač po šaltojo karo, terorizmas virto sudėtingu politinės, techninės iir ekonominės sąveikos tinklu, peržengiančiu nacionalines sienas ir besikėsinančiu apraizgyti visą pasaulį. Kalbama apie organizacijas tikrąja šio žodžio prasme, dažnai aprūpintas milžiniškais finansiniais ištekliais ir plėtojančias plataus masto strategijas, kurių aukos yra nekalti žmonės, apskritai nieko bendra neturintys su teroristų tikslais.

Naudodamosi savo sekėjais kaip ginklais prieš beginklius ir nieko nenujaučiančius žmones, šios teroristinės organizacijos sukrečiančiu būdu parodo jas maitinantį mirties instinktą. Terorizmas gimsta iš neapykantos ir gimdo izoliaciją, nepasitikėjimą, užsisklendimą. Smurtas lydi smurtą, ir atsiranda tragiška spiralė, įtraukianti naujas kartas, taip paveldinčias jau ankstesnes kartas skaldžiusią neapykantą. Terorizmas remiasi panieka žmogaus gyvybei. Dėl šios priežasties jis yra ne tik netoleruotinų nusikaltimų šaltinis, bet ir pats tikrasis nusikaltimas žmonijai, nes naudojasi teroru kaip politine bei ekonomine strategija.

5. Todėl egzistuoja teisė gintis nuo terorizmo. Renkantis tikslus bei priemones šiai teisei įgyvendinti, būtina, kaip ir bet kurios kitos teisės atveju, paisyti moralinių bei teisinių taisyklių. Privalu patikimai nustatyti kaltuosius, nes baudžiamoji atsakomybė visuomet yra asmeninė ir negali būti taikoma tautoms, etninėms grupėms ar religijoms, kurioms priklauso teroristai. Tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su teroristine veikla turi taip pat apimti ypatingą įsipareigojimą politiniu, diplomatiniu ir ekonominiu lygmenimis drąsiai ir ryžtingai spręsti pasitaikančias priespaudos bei išstūmimo į nuošalę situacijas, skatinančias regzti teroristinius planus. Juk

verbuoti teroristus lengviau socialinėje aplinkoje, kur pažeidinėjamos teisės ir perdėm ilgai buvo toleruojamos neteisybės.

Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, jog teroristinių pasikėsinimų niekuomet negalima teisinti pasaulyje egzistuojančiomis neteisybėmis. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog radikalaus tvarkos žlugimo, kurio siekia teroristai, aukomis pirmiausia būtų milijonai vyrų ir moterų, mažiausiai pasirengusių atlaikyti tarptautinio solidarumo suirimą. Galvoje daugiausia turiu ekonomiškai silpnų šalių tautas, ir taip jau vos įstengiančias pragyventi; būtent joms skaudžiausiai atsilieptų visuotinis ūkinis ir politinis chaosas. Terorizmo tikinimai, neva jis veikiąs vargšų vvardu, yra akivaizdi netiesa.

Dievo vardu nežudoma!

6. Tas, kuris žudo vykdydamas teroro aktus, niekina žmoniją ir išreiškia neviltį gyvenimo bei ateities atžvilgiu: vadovaujantis tokiu požiūriu, viskas gali atrodyti nekęstina bei griautina. Teroristas mano, kad tiesa, kuria jis tiki, ar patirta kančia yra tokios absoliučios, jog duoda teisę griauti nekaltų žmonių gyvenimą. Terorizmas kartais gimsta iš fanatiškojo fundamentalizmo, kylančio iš įsitikinimo, jog galima visiems primesti savo tiesos sampratą. Tuo tarpu net ir tada, kai tiesa pasiekiama – o tai padaryti vvisuomet įmanoma tik ribotai ir netobulai, – jos niekuomet nevalia primetinėti. Pagarba kito sąžinei, kurioje atsispindi paties Dievo paveikslas (plg. Pr 1, 26–27), teleidžia siūlyti tiesą kitiems, kuriems tada tenka atsakomybė ją priimti. Stengtis prievarta primesti kitiems tai, kas laikoma ttiesa, reiškia pažeisti žmogiškosios būtybės orumą ir galiausiai įžeisti Dievą, kurio paveikslas ji yra. Todėl fanatiškasis fundamentalizmas iš pagrindų prieštarauja tikėjimui į Dievą. Įdėmiau pažvelgus matyti, jog terorizmas kaip priemone naudojasi ne tik žmogumi, bet ir Dievu, kuris galiausiai paverčiamas stabu, padedančiu siekti savų tikslų.

7. Vadinasi, nė vienam kurios nors religijos atsakingajam asmeniui nevalia būti terorizmo atžvilgiu atlaidžiam, o juo labiau jį skelbti. Skelbtis teroristu Dievo vardu, žudyti žmones Dievo vardu reiškia išniekinti religiją. Teroristinis smurtas prieštarauja tikėjimui į Dievą, žmogaus Kūrėją, besirūpinantį žmogumi ir jį mylintį. Pirmiausia tai absoliučiai prieštarauja tikėjimui į Viešpatį Kristų, pamokiusį mokinius, kaip melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6, 12).

Laikydamiesi Jėzaus mokymo ir sekdami jo pavyzdžiu, kkrikščionys įsitikinę, kad rodyti gailestingumą reiškia visapusiškai įgyvendinti mūsų gyvenimo tiesą: galime ir privalome būti gailestingi, nes patys patyrėme gailestingumą iš Dievo, kuris yra gailestingoji Meilė (plg. 1 Jn 4, 7–12). Dievas, atpirkęs mus per savo į istoriją atėjusį Sūnų ir per Didžiojo penktadienio dramą parengęs Velykų dienos pergalę, yra gailestingumo ir atleidimo Dievas (plg. Ps 103, 3–4, 10–13). Priekaištaujantiems, kad valgo su nusidėjėliais, Jėzus taip atsako: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš iir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13). Kristaus mokiniai, pakrikštyti jo mirtyje ir prisikėlime, visuomet privalo būti gailestingumo ir atleidimo žmonės.

Atleidimo būtinybė

8. Tačiau ką konkrečiai reiškia atleisti? Ir kodėl reikia atleisti? Kalbant apie atleidimą, šių klausimų neįmanoma išvengti. Grįždamas prie minčių, jau išdėstytų 1997 metų Pasaulinės taikos dienos proga („Siūlyk atleidimą, gauk ramybę”), norėčiau priminti, jog atleidimas, iki tapdamas socialiniu faktu, gyvena kiekvieno žmogaus širdyje. Tiktai tiek, kiek įsitvirtina atleidimo etika ir kultūra, galime tikėtis ir „atleidimo politikos”, pasireiškiančios per socialinę elgseną ir teisines institucijas, kur net pats teisingumas gali įgyti žmogiškesnį veidą.

Iš tikrųjų atleidimas yra asmeninis sprendimas, širdies pasirinkimas, priešingas spontaniškam instinktui atsakyti į blogį blogiu. Tokio pasirinkimo kriterijus yra Dievo, priimančio mus nepaisant mūsų nuodėmių, meilė ir iškiliausias pavyzdys – Kristaus, ant kryžiaus meldusio: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34), atleidimas.

Tad atleidimo versmė ir kriterijus dieviški. Tačiau tai nereiškia, kad jo vertės neįmanoma įžiūrėti ir vadovaujantis sveiku protu pagrįstais žmogiškaisiais samprotavimais. Pirmasis iš jų remiasi vidine patirtimi, išgyvenama kiekvieno žmogaus, kai jis padaro ką nors bloga. Jis suvokia savo trapumą ir trokšta, kad kiti būtų jam atlaidūs. Tad kodėl kitų atžvilgiu nesielgti taip, kaip kiekvienas norėtų, kkad būtų elgiamasi jo paties atžvilgiu? Kiekvienas žmogus puoselėja viltį, jog turės galimybę pradėti iš naujo ir neliks visam laikui savo klaidų bei kalčių belaisviu. Jis trokšta iš naujo pažvelgti į ateitį ir atrasti naujų pasitikėjimo bei įsipareigojimo galimybių.

9. Kaip žmogiškasis aktas, atleidimas pirmiausia yra paskiro asmens iniciatyva santykių su kitais, į jį panašiais, erdvėje. Tačiau asmeniui būdingas esminis socialinis matmuo, verčiantis jį austi santykių tinklą, per kurį jis pats save išreiškia ne tik gėrio, bet ir blogio aspektu. Dėl šios priežasties atleidimas pasidaro būtinas ir socialiniu lygmeniu. Šeimos, grupės, valstybės, net tarptautinė bendrija turi atsiverti atleidimui, kad atkurtų nutrauktus saitus, įveiktų nevaisingas abipusio smerkimo situacijas, nugalėtų pagundą išstumti kitus nesuteikiant jiems jokios apeliacijos galimybės. Gebėjimas atleisti yra bet kurios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės vizijos pagrindas.

Ir priešingai, atsisakymas atleisti, ypač jei tai užvilkina konfliktus, gali turėti skaudžių padarinių tautų plėtrai. Ištekliai skiriami ginklavimosi varžyboms tęsti, karo išlaidoms ir ekonomikos prievartavimo padariniams kompensuoti. Dėl to stinga būtinų finansinių lėšų plėtrai, taikai ir teisingumui skatinti. Kiek daug skausmo tenka pakelti žmonijai dėl nemokėjimo susitaikyti, kaip smarkiai jos pažangai trukdo nemokėjimas atleisti! Taika yra plėtros sąlyga, tačiau tikroji taika pasiekiama tiktai per atleidimą.

Atleidimas – karališkasis kelias

10. Siūlymas atleisti nnėra nei lengvai suprantamas, nei lengvai priimamas; tai tam tikrais aspektais paradoksali žinia. Atleidimas visuomet reiškia trumpalaikį regimą nuostolį, bet laiduoja ilgalaikį tikrą pelną. Smurtas, visiškai priešingai, duoda trumpalaikį pelną, tačiau tolesnėje ateityje lemia tikrą ir nuolatinį nuostolį. Atleidimas gali atrodyti kaip silpnumas; bet iš tiesų tam, kad jį suteiktum bei priimtum, reikia didelės dvasinės jėgos ir moralinės drąsos. Užuot žeminęs asmenį, atleidimas veda jį prie gilesnio bei turtingesnio žmogiškumo, gebančio perteikti bent vieną Kūrėjo spindesio spindulį.

Tarnyba, kurią atlieku Evangelijos labui, leidžia man gyvai pajusti pareigą bei sykiu suteikia jėgų primygtinai akcentuoti būtinybę atleisti. Tai vėl darau šiandien, vildamasis paskatinti ramiems ir brandiems apmąstymams, kaip visuotinai atnaujinti žmonių širdis ir žemės tautų tarpusavio santykius.

11. Svarstant atleidimo temą, negalima nutylėti kai kurių tragiškų konfliktų, jau ilgą laiką kurstančių gilią ir destruktyvią neapykantą, lydimą daugybės asmeninių bei kolektyvinių tragedijų. Galvoje pirmiausia turiu tai, kas vyksta Šventojoje žemėje, palaimintoje ir šventoje Dievo susitikimo su žmonėmis vietoje, Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo vietoje.

Sudėtinga tarptautinė situacija akina dar kartą primygtinai pabrėžti būtinybę neatidėliotinai spręsti arabų ir izraeliečių konfliktą, trunkantį jau daugiau kaip penkiasdešimt metų kaitaliojantis daugiau ir mažiau karštoms fazėms. Nuolatiniai teroro ar karo aktai, dar labiau apsunkinantys visų padėtį

bei aptemdantys perspektyvas, galiausiai turėtų užleisti vietą ryžtingoms deryboms. Jei ir kai nugalės noras siekti teisingumo ir susitaikymo, bus, teisingai pasvėrus, deramai atsižvelgta į kiekvienos šalies teises ir reikalavimus. Dar kartą primygtinai akinu šias mylimas tautas darbuotis, kad prasidėtų nauja abipusės pagarbos bei konstruktyvios santarvės era.

Religijų tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas

12. Šiuose dideliuose darbuose ypatinga atsakomybė tenka religijų vadovams. Krikščioniškosios konfesijos ir žmonijos didžiosios religijos turi bendromis jėgomis stengtis šalinti socialines bei kultūrines terorizmo priežastis, mokyti žmogaus didybės ir oorumo, skleisti didesnį žmonių giminės vienybės suvokimą. Čia kalbama apie apibrėžtą ekumeninio ir tarpreliginio dialogo bei bendradarbiavimo sritį, labai reikalingą tarnystę, kuria religijos gali prisidėti prie taikos.

Ypač esu įsitikinęs, jog iniciatyvą turėtų parodyti žydų, krikščionių ir musulmonų religiniai vadovai, viešai pasmerkdami terorizmą ir atimdami iš dalyvaujančiųjų teroristinėje veikloje bet kurį religinio ar moralinio teisėtumo pagrindą.

13. Bendrai liudydami moralinę tiesą, kurios šviesoje sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas visuomet ir visur be išimties yra didelė nuodėmė, pasaulio religijų vadovai padės formuotis mmoralės požiūriu teisingai viešajai nuomonei. Tai tarptautinės bendruomenės, gebančios, vadovaujantis teisingumu ir laisve, siekti ramybės tvarkos, statydinimo būtina sąlyga.

Tokios religijų pastangos negali nenukreipti atleidimo tako, vedančio į tarpusavio supratimą, pagarbą ir pasitikėjimą, link. Tarnystę, kuria religijos gali prisidėti prie ttaikos reikalo ir kovos su terorizmu, pagristai sudaro atleidimo pedagogika, nes atleidžiantis ir atleidimo prašantis žmogus suvokia egzistuojant už jį didesnę Tiesą ir kad ją priimdamas jis gali pranokti pats save.

Malda už taiką

14. Būtent dėl šios priežasties malda už taiką nėra tik elementas, tartum priedėlis, lydintis pastangas, kuriomis siekiama taikos. Priešingai, ji yra pastangų statydinti tvarka, teisingumu ir laisve pagrįstos taikos šerdis. Melstis už taiką, vadinasi, atverti žmogaus širdį atnaujinančios Dievo jėgos įsiveržimui. Gaivinančia savo malonės dėka Dievas gali atverti angas taikai ten, kur, atrodo, nėra nieko, išskyrus kliūtis bei užsisklendimus; ilgi žmonių giminės susiskaldymo bei kovų tarpsniai nekliudo jam sustiprinti ir padidinti jos solidarumą. Melstis už taiką reiškia melstis už teisingumą, už tinkamą tautų vidinę ir jų ttarpusavio santykių tvarką. Tai taip pat reiškia melstis už laisvę, ypač religijos laisvę, kuri yra kiekvieno asmens kaip žmogaus ir piliečio pagrindinė teisė. Melstis už taiką, vadinasi, melsti Dievą atleidimo ir sykiu drąsos, reikalingos kiekvienam, norinčiam savo ruožtu atleisti už patirtas nuoskaudas.

Dėl šių priežasčių pasaulio religijų atstovus pakviečiau sausio 24 dieną susirinkti į šventojo Pranciškaus miestą Asyžių melstis už taiką. Taip norime parodyti, kad autentiškas religinis jausmas yra neišsemiama tautų tarpusavio pagarbos ir santarvės versmė: tai – svarbiausias vaistas nnuo smurto bei konfliktų. Būtent tai ketiname skelbti Asyžiuje įspūdingais, pačiam Pranciškui priskiriamais žodžiais melsdami visagalį Dievą padaryti mus taikos įrankiais.

15. Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: šitai noriu šioje žinioje paskelbti tikintiesiems ir netikintiesiems, geros valios vyrams ir moterims, kuriems rūpi žmonių giminės gerovė ir jos ateitis.

Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: šitai noriu priminti visiems, kurių rankose žmonių bendruomenių likimas, kad jie, priimdami rimtus ir sunkius sprendimus, vadovautųsi tikrosios žmogaus gerovės šviesa, neišleisdami iš akių bendrojo gėrio.

Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo: nepaliaujamai šitai kartosiu visiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties kupini neapykantos, keršto troškimo ir noro griauti.

Šią Pasaulinę taikos dieną iš kiekvieno tikinčiojo širdies tekyla dar karštesnė malda už visas terorizmo aukas, už jų šios tragedijos paliestas šeimas, už terorizmo bei karo kamuojamas ir krečiamas tautas! Anapus mūsų maldos šviesos spindulio nepaliktini ir tie, kurie tokiais negailestingais veiksmais labai įžeidžia Dievą ir žmogų: tebūna jiems leista atsitokėti ir suvokti, kokį blogį jie daro, idant pajustų paskatą atsisakyti prievartos ir ieškotų atleidimo. Tegu žmonių giminė šiais audringais laikais atranda tikrą ir ilgalaikę taiką, taiką, kuri gali atsirasti tiktai iš teisingumo susitikimo su gailestingumu!

Vatikanas, 2001 metų gruodžio 88 diena

Jonas Paulius II

Ar terorizmas pakenks pasaulio ekonomikai?

Paimta iš http://www.euro.lt/evn/showarchive.php3?ArticleID=223&Cat=10

Septynios didžiosios pramoninės pasaulio valstybės – Didysis septynetas (G-7) spalio 6 d., Amerikos karinio atsako prieš Talibaną išvakarėse, surengė spaudos konferenciją Vašingtono konferencijų centre. JAV, Europos ir Japonijos finansų ministrai bei centrinių bankų vadovai užtikrino investuotojus, kad terorizmo sukrėsta pasaulinė ekonomika nusikratys liguisto sąstingio ir tvirtai atsistos ant kojų dar kitais metais.

Tai, kad ekonomika atsigaus, tvirtinama palyginti drąsiai, rašoma savaitraštyje “The BusinessWeek”. Tačiau ne visi Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse gali ramiai žvelgti į pasaulinės ekonomikos ateitį, užsiminė JAV Iždo departamento sekretorius Paulas H.O’Neillas: „Mūsų laukia nežinomybė. Visada egzistavo terorizmo atakų ir jų poveikio finansų rinkoms galimybė, tačiau jos nesitikėjome taip greitai“.

Dieną prieš G-7 spaudos konferenciją už uždarų durų Federalinių rezervų sistemos valdybos pirmininkas Alanas Greenspanas su G-7 valstybių vadovais nuodugniau diskutavo apie ekonomines verslo reakcijos į terorizmą pasekmes. A. Greenspanas pažymėjo, kad kapitalo kaštai didėja, nes investuotojai reikalauja didesnės grąžos išaugusiai rizikai padengti.

Nors teroristai nuolat grasina naujomis atakomis, dauguma bosų, ypač JAV korporacijų, šypteli, kad visa ekonomikos suirutė yra tik perdėtos kalbos. „Mes neuždarėme savo verslo ir nesiruošiame iškelti baltos vėliavos“, – tvirtina Williamas R. Johnsonas iš kompanijos „H.J.Heinz Co“. Nors kompanijoms „Ford Motor Co.“ ir „Flextronics IInternational Ltd.“ po teroro aktų buvo sutrikęs sudėtinių dalių tiekimas iš užjūrio, jos tvirtai laikosi savo nuostatos, kad šie nesklandumai nepadarė didelės žalos. Pasaulinių kompanijų vadovai dėl kelionių ir smurto baimės neatsisakys užsienio rinkų. „Tai [terorizmas] nepakeitė mano požiūrio į pasaulio globalizavimo būtinybę“, – dėstė naujasis „General Electronic Co.“ vadovas Jeffrey R.Immeltas.

Nors A.Greenspano susirūpinimas dėl stingstančio verslo pagrįstas, pasekmės pasaulio ekonomikai gali būti įvairios. Kas bus, jei karas prieš terorizmą užsitęs ir teroristai sugebės sukelti platesnio masto sumaištį JAV ir Europoje?

Kompanijos susirūpinusios dėl personalo saugumo, todėl laisvas žmonių ir prekių judėjimas gali sulėtėti. Tai, žinoma, neigiamai paveiktų ekonomikos augimą. Dėl didesnių kapitalo kaštų investicijos neatsipirks taip greitai kaip anksčiau. Galima būtų daryti prielaidą, kad net jei JAV ekonomika visiškai atsigautų po recesijos, būtų gana sudėtinga grįžti prie 4 proc. BVP augimo tempų, kokie buvo pakiliais 1990-aisiais.

Priežastis ta, kad viena didžiausių šios naujos nesaugumo eros aukų tapo nevaržomos pastarąjį dešimtmetį globalizacijos idealas.

Ekonomistų nuomone, atkėlus vartus laisvai prekybai ir investicijų srautui, laisvesnis prekių, kapitalo ir žmonių judėjimas beveik 0,75 proc. prisidėjo prie metinio JAV ekonomikos augimo antroje paskutinio dešimtmečio pusėje.

Laisvam žmonių, prekių, kapitalo judėjimui atvertos pasaulinės rinkos sąlygojo prekybos bumą, 1990 m. prie pasaulinio ekonomikos augimo prisidėjųsį

18 proc., o 2000 m. – iki 26 procentų. Dėl globalizacijos kapitalas, technologijos ir antreprenerystės idėjos pasklido toli ir plačiai. Sumažėjo vartotojų kainos, padidėjo gamybos produktyvumas.

Kada apsauga riboja rinkų atvirumą

Globalizacija nedings – pasaulio rinkos pernelyg susijusios ekonominiais ryšiais, kad galėtų grįžti į praeitį. Tačiau tikima, kad globalizacija gali sulėtėti ir tapti brangesnė – kompanijos ir valstybės turės pasirūpinti maksimaliomis saugumo priemonėmis atsilaikyti prieš galimus išorinius pavojus.

Judėjimo laisvė

Trumpalaikėje perspektyvoje verslo kelionių labai sumažės, tai apsunkins tarptautinį bendradarbiavimą iir ekonominius mainus. Ilgalaikėje perspektyvoje darbuotojų saugumo užtikrinimo kaina ir kelionių skaičius didės.

Imigracijos srautai

Bet koks dabartinių imigracijos į JAV normų sugriežtinimas gali neigiamai paveikti JAV ekonomiką, labai priklausančią nuo juodadarbių ir šiuolaikinių technologijų specialistų įgūdžių.

Atviros sienos

Ilgalaikėje perspektyvoje padidinus valstybių sienų apsaugą, gali sumažėti krovinių gabenimas oro ir automobilių transportu.

Tai gali sulėtinti veiklą pasaulinių tiekimo grandžių, kurių pagrindinis veikimo principas – skubiai ir laiku tiekti sudedamąsias dalis iš bet kurios pasaulio šalies.

Globalinės investicijos

Pagrindiniu korporacijų tikslu taps jų padalinių užsienio vvalstybėse saugumo užtikrinimas. Kai kurios investicijos sumažės arba bus nutrauktos ypač didelės rizikos šalyse, tokiose kaip Indonezija ar Filipinai. Investicijų srautai ir kapitalo pasiskirstymas gali nukrypti į saugesnes, mažesnės rizikos šalis.

Kapitalo kaštai

Gali didėti Kompanijų, vis dar investuojančių į besiformuojančias rinkas, kkapitalo kaštai, nes kreditoriai prie skolinamos sumos pridės ir rizikos draudimą. Dėl didesnių kapitalo kaštų gali sulėtėti globalinių investicijų srautai

gali sulėtėti globalinių investicijų srautai.