Automobiliu po Zemaitija

TURINYS

AUTOMOBILIU PO ŽEMAITIJĄ 3

MARŠRUTAS 3

KELIONĖS IR LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAS 3

RIETAVAS 4

SALANTAI 9

KAIMO TURIZMO SODYBOS 13

PLATELIAI 14

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA (SENIAU – GARDAI) 17

PLINKŠĖS 19

RENAVAS 21

IŠ MOSĖDŽIO ISTORIJOS 25AUTOMOBILIU PO ŽEMAITIJĄ

MARŠRUTAS: Rolandas Bendorius

I. Diena. Rietavas – 0, Plungė – 41, Salantai – 67, Plateliai – 83, Nakvynė (kaimo sodyboj).

II. Diena. Žemaičių Kalvarija – 105, Seda – 116, Plinkšės – 121, Renavas – 133, Židikai – 144, Apuolė – 180, Skuodas – 192, Mosėdis – 205, Šauklių riedulynas – 210, (210 km).

Trukmė: 2 dienos

Kaina: 255 Lt.KELIONĖS IR LANKYTINŲ VIETŲ APRAŠYMAS

Kelionę pradėkite Rietave, kuris yra vos už 12 kkm nuo autostrados Kaunas–Klaipėda.

Rietavas yra senas Žemaitijos centras, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1253 m. Rietavo klestėjimo laikai – XIX amžius, kuomet miestą valdė Oginskiai, čia pasistatę dvarą ir išauginę nuostabų parką, su kuriuo lygintis gali nebent Palangos ir Žagarės parkai. Kunigaikštis Irenijus Oginskis, paveldėjęs Rietavą iš tėvo Mykolo Kleopo Oginskio, ėmėsi miestelio ir dvaro sodybos pertvarkymų. Jo iniciatyva užveistame parke buvo sukurta viena sudėtingiausių Lietuvos parkuose vandens sistema, kurią sudaro Jūros upės juosiama keliolikos hektarų sala, tvenkiniai, bei kanalai. Deja, ssutrikdžius vandens sistemą, parkas gerokai aplaukėjo. Tačiau dar galima pasigrožėti keletu didingų ąžuolų, senųjų uosių, liepų, skroblų, juodalksnių, kaštonų, maumedžių, sidabrinių klevų, retų juodavaisių Duglaso gudobelių. Amžių sandūroje ant kalnelių, esančių šalia didžiojo tvenkinio, grodavo Rietavo orkestras, kurį sudarė Rietavo mmuzikos mokyklos auklėtiniai. 1859 m. prie dvaro buvo įkurta agronomijos mokykla, kurios parke vykdavo vienos iš pirmųjų ir didžiausių Lietuvos žemės ūkio parodų. Po 1863 m. sukilimo mokykla buvo uždaryta. 1882 m. Rietavas, Plungė ir Kretinga buvo sujungti pirmąja Lietuvoje telefono linija, o 1892 m. Oginskių rūmuose sužibo pirmosios Lietuvoje elektros lemputės, kurioms srovę tiekė pirma Lietuvoje elektrinė – garo generatorius. Oginskių rūmai, smarkiai nukentėję Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau buvo visiškai išardyti. Iki šiol Rietavą puošia Oginskių lėšomis pastatyta didinga neoromaninė bažnyčia. Rietave brandžiausią savo gyvenimo dalį praleido švietėjas, literatas, mokslininkas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881).RIETAVAS

Žemaičių miestas, kurį savo darbuose čia gimęs ir mokslus ėjęs rašytojas Eduardas Cinzas yra pavadinęs Karalių miestu. Tokį įspūdį pirmiausia kelia nepaprasto ggrožio Rietavo bažnyčia ir kunigaikščių Oginskių Rietavo dvaras. Deja, paskutiniojo vietoje šiandien – tik rūmų pastatų likučiai ir dalis parko. Miestelio gyventojai pagal išgales visa tai restauravo, gražiai prižiūri. Viename iš restauruotų pastatų, kur buvo dvaro muzikos mokyklos patalpos, jau šį rudenį įsikurs Rietavo krašto istorijos muziejus.

Rietavo dvaro buvusių centrinių rūmų vietą žyminčios kolonos

Skaičiai ir faktai

Vytenis Almonaitis 1994 m. knygoje išleistoje knygoje „Ką šniokščia Jūros rėvos” nurodo, kad „ilgus šimtmečius miškingos miestelio apylinkės buvo retai gyvenamas kuršių ir žemaičių ggenčių paribys”. Manoma, kad pirmasis Rietavo miestelis buvo išsistatęs kelis kilometrus į šiaurės vakarus nuo dabartinio Rietavo, ten, kur Skroblo kaime dunkso piliakalnis.

Rietavas pirmą kartą paminėtas 1253 m. pasirašytame Kuršo vyskupo ir Livonijos magistro dokumente. Ši data Rietave gerai žinoma – 1998 m. šio miestelio gyventojai pažymėjo Rietavo paminėjimo 745-erių metų sukaktį. Rietavo dvaro komplekso dalis

Istorikai S. Zajančkovskis ir H. Lovmianskis savo darbuose nurodo, kad jau XIII a. Rietavas buvo svarbus administracinis centras šiame krašte. Tuo laiku tarp Jūros ir Jaujupio buvo puikios hidrologinės sąlygos ir tai skatino miestelio augimą. 1436 metais istoriniuose šaltiniuose ši vietovė minima „Ritau”. 1525 m. dokumentuose Rietavas jau vadinamas miestu, o 1572 m. karaliaus Žygimanto Senojo rašte – miesteliu bei karališkojo valsčiaus centru.

Spėjama, kad apie 1529 m. čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. veikė apie pusšimtis smuklių.

1590 m. Rietavui Zigmantas Vaza suteikė privilegiją rengti turgus. Magdeburgo teises ir herbą Rietavui 1792 m. suteikė Stanislovas Augustas. Herbo melsvame fone – auksinės spalvos liūtas su sidabriniu kalaviju nasruose, žodžiai: „Už tautą, Karalių ir laisvę”.

XVI-XIX a. Rietavas buvo valstybinė valda.

1588-1613 m. Rietavo seniūnas buvo LDK kancleris, didysis etmonas, III Lietuvos Statuto rengėjas Leonas Sapiega. Po L. Sapiegos mirties, 1613 m. Rietavas atiteko Minsko vvaivadai, Rietavo tijūnui Aleksandrui Masalskiui. 1643 m., mirus A. masalskiui, Rietavą pradėjo valdyti Jonušas Radvila. 1661 m. pagal Seimo nutarimą , Rietavas už šimtą tūkstančių auksinių buvo parduotas Vilniaus maršalkai Povilui Sapiegai. Po Povilo Sapiegos mirties Rietavą valdė jo sūnus Benediktas Sapiega, o po jo – Mykolas Sapiega. XVI a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Rietave jau buvo bažnyčia, kelios karčiamos, veikdavo turgus. Anksčiau miestelis buvo pavieto centras.

1721 m. Mykolas Sapiega Rietave vietoje per Šiaurės karą sudegusios senosios bažnyčios pastatė naują medinę bažnyčią.

1732 m. Rietavas buvo atiduotas Žemaičių kaštelionui Juozui Tiškevičiui. 1735 m. jam mirus, Rietavas atiteko J. Duninui. 1748 m. Rietavas buvo perduotas K. Šemetai, kuris 1750 m. už šimtą tūkstančių auksinių Rietavo dvarą pardavė Žemaičių seniūnui Kristupui Tiškevičiui. Po jo mirties, 1763 m., vedybų keliu Rietavas atiteko Trakų vaivadai Tadui Pranciškui Oginskiui, kuris susituokė su Kristupo Tiškevičiaus našle Jadvyga Zaluska. Rietavą Oginskių giminė valdė iki XX pradžios. Rietavo dvaro rūmų atstatytoji dalis

Ypač daug pasikeitimų miestelyje įvyko po 1812 m. Grafas I. Oginskis pastatė puošnius rūmus, įkūrė muzikos, agronomijos mokyklas, iškasė tvenkinį, įrengė parką, sutvarkė ir išpuošė parką, įkūrė simfoninį orkestrą.

1891 m. Rietavo muzikos mokykloje dirbo pedagogas ir kompozitorius Juozas Naujalis.

1873 m. Rietave pastatyta didinga Šv. MMykolo Archangelo bažnyčia, kuri čia tebestovi iki šiol.

Rietavo rūmai buvo dideli ir juose jautėsi viduramžių architektūros stilius.

Rietavo dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. Išlikusioje pirmoje N. Ordos graviūroje matome tiktai pagrindinį rūmų korpusą ir jo dešinėje .pusėje esančias oranžerijas. Antroje, sukurtoje vėliau, jau matosi ir rūmų priestatas, skirtas fligeliui. Pagrindinis rūmų korpusas buvo dviaukštis, stačiakampis. Vidurinėje dalyje jis turėjo penkiaašį antstatą. Portiko viršuje buvo balkonas su baliustrada. Užpakalinis fasadas, žiūrint į rūmus iš daržo pusės, atrodė panašiai, tik vietoje portiko buvo žema terasa. Rūmų ansamblį paįvairino trijų aukštų bokštas, papuoštas piliastrais. Vėliau pastatytas fligelis turėjo atskirą bokštą. Šis pastatas su rūmais buvo sujungtas trumpa galerija.

Šiame restauruotame dvaro pastate, kuriasi Rietavo

muziejus

Rietavo dvaro rūmuose buvo daugiau kaip 20 salių ir kambarių. Rūmai garsėjo didžiuliu vestibiuliu (holu), Riterių sale, kurioje buvo eksponuojami ginklai. Buvo čia ir reprezentacinis valgomasis, puotų salė, daug kitų specialios paskirties patalpų. Visuose reperezentaciniuose kambariuose buvo ąžuolinis parketas, šių patalpų sienos buvo išmuštas audiniais arba tapetais, lubos pagražintos lipdiniais. Rietavo rūmai garsėjo archeologinių iškasenų kolekcija, kuri buvo suformuota iš Žemaitijoje ir Lietuvoje surastų vertingų archeologinių radinių. Beveik visos Rietavo vertybės sudegė I-ojo pasaulinio karo metais – išliko tik portretai.

Rūmus iš visų pusių juosė keliolikos

hektarų parkas. Parko teritorija šaltiniuota ir šaltiniai nuolat papildydavo parko tvenkinį, čia esančius kitus vandens telkinius. Medžių grupės, didelis tvenkinys rūmus skyrė nuo miestelio ir jo centre buvusios gražios neoromantinės bažnyčios, kuri buvo pastatyta 1853-1874 metais. Jos statybai pusę milijono rublių paaukojo Irenėjus Oginskis. Bažnyčios statybą užbaigė jo sūnūs Mykolas ir Bogdanas. Bažnyčia suprojektuota Romoje (architektas Gonsovskis). Bažnyčios statybos darbams Rietave vadovavo prūsų karaliaus architektas Frederikas Augustas Stjuleris. Bažnyčia panaši į italų ir vokiečių romėniškas bazilikas.

Svarbus ir tas faktas, kkad Rietave buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė.

Rietavo miestas įsikūręs prie Jūros upės aukštupio, į pietus nuo Plungės. Šiuo metu jo teritorija užima buvusio Rietavo dvaro gyvenvietę ir kitoje Jūros upės slėnio dalyje esantį Vatušių kaimą. Mieste dabar gyvena apie 4,5 tūkst. žmonių. Čia veikia dvi vidurinės mokyklos: Lauryno Ivinskio ir Katalikiška, Aukštesnioji žemės ūkio mokykla bei Menų mokykla. Artimiausiu laiku (apie 2000-uosius metus) Rietavui planuojama suteikti savivaldą. Šiuo metu Rietavas – seniūnijos centras.

(kelionės tęsinys).

Pakeliui į Plungę pravažiavę Stalgėnus, MMilašaičių gyvenvietės gale sukite į kairę. Žvyruotas kelias jus nuves į šauniai tvarkomą ponios Alinos Plechavičiūtės-Veigel sodybą. Iš Vokietijos į gimtinę sugrįžusi ponia Alina kartu su dukra ėmėsi žirgų auginimo. Čia galėsite ne tik pasigrožėti daugiau nei 60 žirgų, bet iir pajodinėti.

Tuo pačiu žvyrkeliu grįžę į plentą, sukite kairėn link Plungės. 1873 m. jau minėtas kunigaikštis Irenijus Oginskis nupirko Plungės dvarą iš Aleksandro Zubovo. Po jo šį dvarą paveldėjo sūnus Mykolas Oginskis. Panašiai, kaip tėvas rūpinosi Rietavu, taip sūnus – Plunge. Mykolas Oginskis 1879 m. pastatė čia gražius dvaro rūmus, aplinkui juos įrengė didžiulį parką (vieną didžiausių Lietuvoje) su keliolika tvenkinių. Oginskių rūmuose iki jų nacionalizavimo buvo sukaupta daug meno vertybių. Plungės muzikos mokykloje, įkurtoje ir išlaikomoje Oginskių, mokėsi ir Plungės orkestre grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikščių Oginskių puoselėta meno dvasia į rūmus grįžo 1994 m., kuomet juose įsikūrė Žemaičių dailės muziejus. Muziejaus darbuotojai renka, saugo ir eksponuoja po visą pasaulį pasklidusių žemaičių dailininkų kūrybą. Parke suraskite ir apžiūrėkite 1,2 mm skersmens ir 19 m aukščio Perkūno ąžuolą.

Iš Plungės važiuokite link Salantų. Pusiaukelėje – Šateikių miestelis. Pakeliui į Šateikius užsukite į Bukantę, kur gimė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – Žemaitė (1845–1921). Aplankykite žymiausios lietuvių rašytojos memorialinį muziejų.

Šateikiai – miestelis., įsikūręs prie Blendžiavos upelio, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1594 m. XIX a. Šateikius valdant Broel-Plateriams, miestelis garsėjo rūmais, puikiu sodu, oranžerija ir 5 ha parku. Parką puošė tvenkiniai ir skulptūros. Iki mūsų dienų išliko tik keletas buvusio dvaro pastatų ir parkas. 1875 mm. pastatytoje Šateikių bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.

Neprivažiavus Salantų, laukuose, į dešinę nuo kelio, iš tolo matosi neįprastai didelė akmenų sankaupa. Tai – akmentašių Orvydų sodyba. Prieš kelerius metus Anapilin nukeliavęs Vilius Orvydas vilko į savo tėvo Kazimiero sodybą akmenį po akmens, rąstą po rąsto, tašė laukų riedulius, statė juos į įvairiausias kompozicijas, taip sukurdamas painiausius labirintus ir daugybę mažų ramių kampelių it vienuolyno celių norintiems pasimelsti, pamedituoti ar tiesiog pabūti. Daug skulptūrų sukurta genialaus žemaičio. Sovietmečiu ši oazė nedavė ramybės „vienintelės teisingos“ ideologijos sergėtojams, – ne kartą mėginta ją sugriauti, vėliau bandyta „įteisinti“ kaip analogų neturintį „Absurdo muziejų“. Kaip sakė amžiną atilsį Vilius, kas ką norėjo, tas tą čia ir rado. Pailsėję sukite į Salantų miestą, kurio bažnyčios bokštai šviečia jau iš tolo.

Salantų vardas, anot padavimų, kilęs dar nuo romėnų laikų: trys romėnai, atplaukę čia plačiais Salanto upės, o gal tuomet dar patvinusios jūros vandenimis, pamatę sausumėlę ir džiaugsmingai sušukę – „sala antai“. Nuo to karto čia įkurtąją gyvenvietę romėnai ir pavadinę Salantais. Kas žino, ar Salantų istorija yra tokia sena, tačiau pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Salantų kaimas paminėtas tik 1565 m. Po to, kai 1746 metais Augustas III Salantams ssuteikė prekybos teises, miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras. Šiandien Salantai didžiuojasi 1906–1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotinio stiliaus bažnyčia, kurios pamatus statė ir Viliaus Orvydo senelis Jonas.

Salantų kapinėse palaidotos trys akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras ir sūnus Vilius. Turi Salantai ir savų keistenybių. Štai, kad ir „Ameriką“. Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, iškilęs ilgas statinys. Nuo seno šioje Padvaralio gatvėje gyvenantys salantiškiai atsimena tėvų pasakojimus, kaip čia, į karčiamą, po Pirmojo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Nuo to ir gavo šis pastatas tolimo žemyno pavadinimą. Praėjus kuriam laikui atsirado Salantuose ir tikrų amerikietiškos kultūros pėdsakų: prie Salantų–Skuodo–Platelių kelio sankryžos iškilo keistos formos namas. Toks lygiagretainis pastatas ir dabar yra retas, o gal ir vienintelis Lietuvoje. Vienas salantiškis Argentinoje ne tik gerokai užsidirbo, bet ir neįprastos formos namą ten nusižiūrėjo. Pasiuntė į Salantus jo projektą ir pasamdė meistrus pastatyti šį žemaičio svajonių namą, nė nenujausdamas kiek bus rūpesčių pritaikyti jam baldus.SALANTAI

Skaičiai ir faktai

1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.

1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.

1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 114 mokinių.

1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.

Salantų bažnyčia

1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.

Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų.

Sala untā!

Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.

Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.

Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti

senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su jais, jų artimaisiais, užvedi šneką ir. Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.

Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi uužbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas. Išėjusių, bet neužmirštų.

Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nnesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda.” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius bbuvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis. Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.

Orvydų muziejuje – sodyboje

V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.

– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.

Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios. pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas PPranas Urbonavičius.

Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.

Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rrinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės. Būk tai ir padėdavo.

Kaip brangias vaikystės vietas salantiškiai mini Alkos, Mensarėjės kalnus, Kregždinkalnį. Visus juos senieji dar savo vaikystėje aplakstę. Kregždinkalnis anksčiau garsėjęs kaip žibučių karalija.

Miestelio centrinėje dalyje prieš karą daugiausiai gyvenę žydai. Jie turėję sinagogą, salantiškių „šoule” vadinamą. Žydų šeimose dažnai jauni žemaičiai dirbdavę. Čia tarnavusias merginas vadinę „žydmergėmis”. Senųjų salantiškių atmintyje išliko žydų papročių fragmentų. Rūta Bartkienė prisimena savo mamos pasakojimą apie tai, kaip ši mačiusi žydus, susirinkusius prie Salantų dvaro tvenkinių, savo kišenes bekratant. Atseit, jie tikėję, kad taip simboliškai atsikratoma nuodėmių, blogų darbų. Dauguma senųjų salantiškių žydus atsimena kaip protingus, apsukrius ir uždarus žmones. Tuo tarpu miestelyje iki I-ojo pasaulinio karo užupyje gyvenę vokiečiai garsėjo kaip geri daržininkai. Jau tada jie auginę agurkus. Likimas į Salantus buvęs atvedęs ir čeką.

Orvydų muziejuje – sodyboje

Kapinėse, ant ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios vaidilą su kanklėmis, užrašyta Jozefo Mašeko pavardė. Paminklinis užrašas pasakoja apie šio dirigento pasišventimą Lietuvos muzikinei kultūrai, jo rryšius su M. K. Čiurlioniu. Kas sieja Salantų miestelį ir šį žmogų? Apie tai papasakojo senas Salantų muzikantas, 87-erių metų Steponas Jonušas. Jo tėvukas, taip pat muzikantas, pažinojo J. Mašeką, kartu su juo grojo. O Mašeko būta talentingo ir darbštaus žmogaus. Jį, devyniolikametį, vadovauti Rietavo orkestrui buvo pasikvietęs pats kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Į Salantus J. Mašekas pateko po Oginskio mirties, po to, kai Rietavo orkestras iširo. Taip J. Mašekas tapo Salantų dvaro prižiūrėtoju. Čia gyvendamas pradėjo vargonauti bažnyčioje, vadovavo chorui. Salantuose jis sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio. Mirė 1927 m.

Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, išlikęs ilgas trobesys, salantiškių „amerika” vadinamas. Apie tai, kad šiame name anksčiau yra buvusi karčema ir nakvynės namai (todėl ir „Amerika”), žino dažnas. Na, o štai nuo seno čia, Padvaralio gatvėje, gyvenę žmonės prisimena savo tėvų pasakojimą, kaip čia, į karčemą, po I-jo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Esą iš atėjusių jaunų vyrų išsirinkdavę tik stipriausius, geriausius ir išsiveždavę. Praėjus kuriam laikui Salantuose atsiradę amerikoniškos kultūros pėdsakų: iš Skuodo ir Platelių keliui pasukus į Salantus, iškilo kiek keistokos formos namas – tokį lygiagretainį pastatą retai kur pamatysi. Šio namo pirmasis šeimininkas buvęs Amerikoje kurį laiką gyvenęs salantiškis – amerikonas Kazimieras Jakštas. ŠŠalimais gyvenanti Jakšto giminaitė pasakojo, kad į Ameriką jis kaip ir daugelis tais laikais buvęs išvažiavęs pinigų užsidirbti. Užsidirbo ir panoro Salantuose tokį namą pasistatyti, kokio niekas kitas neturi. Dirbdamas Argentinoje nusižiūrėjo keistos išvaizdo.s namą ir jo projektą pasiuntė į Salantus, kad meistrai ir jam tokį suręstų. Vieniems namas atrodęs labai įmantrus, kitiems nei šioks, nei toks. Patys šeimininkai skundęsi, kad tokios neįprastos formos kambariams niekaip negali baldų pritaikyti. Taip namas pridaręs rūpesčių ir pačiam jo savininkui. Užkalbintas dabartinis jo gyventojas pasigyrė, kad lig šiol šis Salantų statinys – gal vienintelis toks Lietuvoje. Šio namo šeimininką salantiškiai ir dabar tebeprisimena. Jis esą vienintelis po Salantus anuomet vaikščiodavęs naujoviškai „amerikoniškai” sukantuotomis kelnėmis: buvusios jos nusiūtos išilginėmis siūlėmis. Modernizmas pasiekė Salantus, o pasiekęs stebino miestelėnus.

Na, o garbingo amžiaus Gapanavičius didžiuojasi ir vertina Salantų apylinkėse savo paties surinktas senienas: buities rakandus, liaudies meno kūrinius, archeologinius radinius. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyva daiktuose įkūnyta praeitis. Kiekvienas daiktelis turi savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas yra savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Atvirumo valandėlę jis ištaria:

– Ka pavargsto, ka unt dūšės kas īr prastā, ateino če pabūtė. Ė vėsa bluogoma kāp su ronko nujēm. Anėi mon kap žmuonės.

Tokie jie, senieji salantiškiai, kuriuos sutikau,

apie kuriuos girdėjau, turtingi dvasia ir prisiminimais.

(kelionės tęsinys).

Jau vakaroja, tad metas sukti link Platelių plačiųjų vandenų. Plateliai – Žemaitijos nacionalinio parko centras. Platelių parke auga 2,1 m skersmens ir 34 m aukščio Raganos uosis. Platelių dvaro svirne iki rugpjūčio 31 d. veiks Liudo Truikio (1904–1987), žymaus lietuvių dailininko scenografo, gimusio kaimyniniame Pagilaičių kaime, kūrybos paroda.

Jeigu dar nesutemo ir dar turite jėgų, nuvažiuokite į Beržorą. Medinė koplyčia Beržore buvo pastatyta 1746 m. Kiek vėliau šalia jos iškilo ir bažnyčia. 1759 m. bbuvo įrengtos 14 medinių Kryžiaus kelių koplyčių, kurių lankyti atlaidų metu suplūsdavo nemažai maldininkų. Su Beržoro bažnyčios pastatymu, ir miestelio įsikūrimu siejami įvairiausi padavimai. Anot žmonių pasakojimų, kadaise piemuo pamatė beržo viršūnėje Marijos paveikslą. Piemuo pranešęs apie tai artimiausiam kunigui. Šis parvežęs paveikslą į Platelių bažnyčią, bet netrukus jis dingęs ir vėl atsiradęs to paties beržo viršūnėje. Žmonės tą beržą nukirtę, o toje vietoje pastatę koplyčią ir pakabinę joje stebuklingąjį Marijos paveikslą. Vėliau šalia koplyčios buvo pastatyta ir medinė bažnyčia. AApie bažnyčią pamažu ėmė kurtis gyvenvietė, kuriai prigijo Beržoro vardas. Sakoma, kad po didžiuoju bažnyčios altoriumi tebėra to nepaprasto beržo kelmas, o kiti netgi tiki, kad jis leidžia atžalas.

Nakvynei vietos geriausia pasiieškoti prie Žemaitijos didžiausio ir vieno skaidriausių – Platelių eežero (1205 ha). Anot padavimo, kartą užslinko virš laukų didžiulis juodas debesis. Nusistebėjo juo žemaičiai, o vienas jų net sušuko: „Veiziekit, kaap platee lyj!“ (žiūrėkit, kaip plačiai lyja). Taip, netyčia, buvo atspėtas tikrasis ežero vardas ir jis nusileidęs ant žemės. Nuo to ir kildinamas Platelių pavadinimas.KAIMO TURIZMO SODYBOS

Dangirutė Stonienė

Žalioji g. 17, Plateliai, Plungės raj. tel. (8-218) 49175

Danutė ir Eugenijus Bunkos

Liepijų g. 8, Plateliai, Plungės raj. tel. (8-218) 49238, faks. 49142

Virginija Strakšytė

Žalioji g. 15, Plateliai, Plungės raj. tel. (8-218) 49293

Povilas ir Elvyra Zabičiai

Ežero g. 17, Plateliai, Plungės raj. tel. (8-218) 49030

Morta ir Stanislovas Mikašauskai

Ežero g. 33, Plateliai, Plungės raj. tel. (8-218) 49117

Ežere yra septynios salos, o vienoje iš jų, vadinamoje Pilies saloje, XVI a. stovėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus ŽŽygimanto Senojo antrosios žmonos Bonos Sforcos pilis. Iki šiol archeologai ir povandeninio sporto mėgėjai randa tilto į Pilies salą liekanų.

Plateliai yra vienas iš nedaugelio ežerų, kur randama gintaro. Rytui išaušus pabandykite laimę ir jūs, bet ilgai neužsibūkite, nes metas į kelionę, o apžiūrėti tikrai bus daug ką.PLATELIAI

Plateliai – vienas gražiausių ir garsiausią praeitį turinčių Žemaitijos miestelių. Turistus ir poilsiautojus čia labiausiai traukia Platelių ežeryno garsas.

Plateliai išsidėstę Žemaitijos aukštumos šiaurinėje dalyje, kurios reljefas itin kalvotas. Aukščiausioje vietoje – didelis įdubimas. BBūtent čia ir tyvuliuoja didžiausias Žemaitijoje Platelių ežeras (seniau kai kurie autoriai jį dar ir Virkšta vadino). Platelių ežero ilgis – apie 7 km, plotis 3 km.,vidutinis jo gylis 10,44 m.

Plateliai įsikūrę vakarinėje ežero pakrantėje. Čia išlaikytas senasis gyvenvietės išplanavimas. Didžioji dalis namų yra išsidėstę palei Ežero, Didžiąją, Žemaitės ir Žemaičių Kalvarijos gatves.

Svarbiausios žinios apie Platelius:

Platelių ežeras

Nuo Platelių iki Kretingos – apie 40 km, iki Plungės – 16 km.

Šiuo metu miestelyje – apie 1100 nuolatinių gyventojų. Veikia seniūnija, Žemaitijos nacionalinio parko administracija, ambulatorija, vaistinė, paštas, policijos nuovada, keletas parduotuvių, kavinių, poilsio namų, viešbutis, jachtklubas, vidurinė mokykla.

Istoriniuose šaltiniuose Plateliai pradedami minėti jau XIV a. Miestelis tada buvo įsikūręs Šventorkalnio pusiasalyje, kurį su Platelių ežero Pilies sala, kur buvo Platelių rūmai, pilis, jungė medinis tiltas. Tai paliudija ir išlikę 1585 m. Platelių miestelio inventoriaus dokumentai.

XVI a. Platelių valsčiui priklausė Gintališkė, Skuodas, Mosėdis. Nuo 1536 m. Platelius valdė St. Steckovičius, Jurgis Bilevičius, Jeronimas Katkevičius, Jonas Katkevičius. Tuo laiku Plateliai – vidutinio dydžio Žemaitijos miestas.

XVI amžiuje pro Platelius jau ėjo kelias, kuriuo buvo galima pasiekti Kretingą ir Klaipėdą.

1655–1659 metais miestelis ir dvaras labai smarkiai nukentėjo per gaisrus. Po to jis ėmė kurtis naujoje vietoje, ten kur yra ddabar.

1692 m. Plateliuose įsteigta altarija. 1777 m. konsekruota naujoji Platelių bažnyčią, kurią perstatė klebonas J. Vaitkevičius.

1773–1775 m. seimas Platelius atidavė Andriui Oginskiui.

1744 metais Plateliuose pastatyta ketvirtoji bažnyčia. Ji, kaip ir pirmoji, vadinosi šv. Petro ir Povilo vardu. Ta bažnyčia yra išlikusi iki šiol.

1787 m. Plateliams suteikta teisė du kartus per metus po tris dienas rengti turgus. Vėliau ši privilegija buvo padidinta: turgūs tada vykdavo iki penkių kartų per metus

1792 m. vasario 24 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Plateliams suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Herbe pavaizduotas raudonais rūbais apsivilkęs šv. Petras, rankoje laikantis raktą. Herbo dugnas melsvas.

1792 m. Plateliai išgarsėjo dėl seniūnijos valstiečių pasipriešinimo dvarininkams.

1797 m. Rusijos caras Pavlas I Platelių dvarą ir jo apylinkes perdavė prancūzų grafui Augustui Šuazeliui.

Plateliškiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.

1879 m. Plateliuose pradėjo veikti pašto ir telegrafo įstaiga.

1897 m. įkurta pirmoji lietuviška krautuvė.

1804 m. įsteigta parapinė mokykla. Valdinę parapinę mokyklą rusų valdžia uždarė 1864 m. ir 1865 m. vietoje jos atidarė rusišką liaudies mokyklą, kuri veikė iki 1915 m.

1908 m. Plateliuose įsteigta lietuviška „Saulės” pradžios mokykla.

1909 m. įsteigtas pašto punktas.

1915 m. pradėjo veikti pirmoji Platelių vaistinė.

1917 m. įsteigta valstybinė vienklasė Platelių mokykla.

1918 mm. įsteigta lietuvių vartotojų bendrovė.

1923 m. miestelį labai nusiaubė gaisras. Po jo Platelių centre pastatytas koplytstulpis šv. Florijonui. Atstatė Lietuvos Atgimimo metais (skulptorius A. Vaškys).

1928 m. Plateliuose pastatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiui. Po karo tuometinės valdžios nurodymu paminklas buvo nugriautas, o 1990 m. vasarą plateliškiai vėl jį atstatė.

1945 m. rugsėjo 1 dieną atidaryta progimnazija su trimis klasėmis ir pradžios mokykla. 1949 m. progimnazija reorganizuota į septynmetę mokyklą, o 1953 m. – į nepilną vidurinę. Šiuo metu Plateliuose veikia vidurinė mokykla.

1982 m. mokykloje Aldonos Žalimienės iniciatyva įsteigtas krašt.otyros muziejus.

1991 m. balandžio 23 d. įkurtas Žemaitijos nacionalinis parkas (jo administracinis centras – Plateliai).

Pagrindinė Platelių apžvalgos vieta – į vakarus nuo jachtklubo. Netoli nuo čia – dendroparkas, prasideda 4,1 km ilgio pažintinis gamtos takas po Šeirės mišką.

(kelionės tęsinys).

Žemaičių Kalvarija – viena iš labiausiai Lietuvos maldininkų lankomų vietų. Iki XVII a. vidurio ji buvo vadinama Gardais, po 1637 m., įsikūrus dominikonams, – Naująja Jeruzale, vėliau – Žemaičių Kalvarija. Sovietmečiu mėginta įdiegti Varduvos pavadinimą. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą kartą paminėta 1253 m. Tuo metu čia, Varduvos ir Pagardinio santakoje, buvo gynybinis piliakalnis (dabar jis vadinamas šv. Jono kalnu). XV a. pradžioje didysis kunigaikštis Vytautas dovanojo Gardus Žemaičių vyskupui,

kuris čia įsteigė dvarą. 1619 m. Gardų piliakalnyje buvo pastatyta medinė koplyčia, kiek vėliau – dominikonų vienuolynas su bažnyčia. Aplinkinėse kalvose buvo pastatyta 19 koplyčių – „Kalvarijų kryžiaus kelias“. Liepos pradžioje į Žemaičių Kalvarijos atlaidus nuo seno suplūsta minios maldininkų iš visos Lietuvos, po vieną, šeimomis ir net ištisomis parapijomis. Prie dominikonų vienuolyno veikusioje mokykloje mokėsi didieji žemaičiai Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius.ŽEMAIČIŲ KALVARIJA (SENIAU – GARDAI)

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Gardai paminėti 1253 metais (Kuršo žemių padalijimo tarp Livonijos ordino iir Rygos vyskupo rašte).

Seniau Gardai priklausė Alsėdžių valsčiui.

1619 m. Garduose Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška pastatė koplyčią. Garduose Žemaičių vyskupai turėjo dvarą.

Labiausiai Žemaičių Kalvarija garsi Kristaus Kryžiaus keliu ir liepos mėn. pradžioje čia vykstančiais atlaidais (plačiau apie tai sužinosite skaitydami kun. J. Totoraičio leidinio „Žemaičių Kalvarija” fragmentus). Miestelyje Kryžiaus kelias tęsiasi 4,5 km.

Pirmoji mokykla įkurta 1644 m..

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1593 m.

1639 m. pradėjo veikti Kryžiaus kelio koplyčios.

Dabartinė miestelio bažnyčia pastatyta XIX a. pradžioje pagal architekto A. Kasakausko projektą. IIš viso bažnyčioje – dešimt altorių. Greta esantį vienuolyno pastatą kiek vėliau suprojektavo tas pats architektas. Minint Žemaičių Kalvarijos 350-ąsias metines, Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos vardas.

Mietelio žmonės stipriai nukentėjo po 1831 ir 1863 m. vykusių sukilimų, kuriuos jie rrėmė. Po sukilimo represinių priemonių imtasi ir prieš bažnyčią, vienuolyną. 1836 m. Žemaičių Kalvarijoje uždraustos viešos procesijos.

XX a. pradžioje pradinė mokykla atidaryta Šarnelėje. Klebono J. Petrausko rūpesčiu Žemaičių Kalvarijoje įkurta „Saulės” mokykla ir knygynėlis.

Nuo 1928 m. Žemaičių Kalvarijoje veikė vienuolių marijonų ordinas. Jis čia įsteigė mokyklą ir ją pavedė seserims kazimierietėms.

1991 m. Žemaičių Kalvarija įjungta į Žemaitijos nacionalinio parko sudėtį. Žemaičių Kalvarijos bažnyčia

Žemaičių Kalvarijos įžymybės

Garsiausia Žemaičių Kalvarijoje – bažnyčia, Kryžiaus kelio koplyčios. Bažnyčios Didžiajame altoriuje laikomas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas. Jis iš Romos atvežtas apie 1640-uosius metus ir iš pat pradžių ėmė garsėti savo gydomosiomis galiomis. Tai Glykophylusa tipo paveikslas, kuriame ryški bizantinio stiliaus įtaka. Paveikslas atidengiamas tik iškilmingomis progomis.

Taip pat garsi ir Šventojo Kryžiaus relikvija, saugoma bbažnyčios Didžiojo altoriaus antrajame aukšte, paauksuotame relikvijoriuje. Ši relikvija 1649 m. gauta iš Liublino Domininkonų bažnyčios. Vertingi ir bažnyčioje kabantys Žemaičių vyskupų portretai, čia saugomi kiti paveikslai, meniškos skulptūros.

Daug lankytojų sulaukia miestelyje veikiantis poeto Vytauto Mačernio muziejus, kryžiumi paženklinta šio poeto žūties vieta, „Žaliajame namelyje” kraštotyrininko Konstantino Bružo įkurta muziejinė ekspozicija.

Įspūdingas miestelio reljefas. Įdomiausias Švento Jono kalnas. Jis yra Varduvos (seniau – Sedulos) ir Cedrono (seniau – Gardės) upės santakoje. Tai senasis Gardų piliakalnis. Ne kur nors kitur, oo čia stovėjo senoji Gardų pilis, čia ir Gardų parapijos pirmosios šv. Jono koplyčios vieta. Šiuo metu ant kalno stovi dvi Kryžiaus kelio koplyčios.

Žvirzdo kalno teritorijoje – XI-XIII a. senkapis. Tai senovės kuršių kapinynas. Ant šio kalno pastatyta pirmoji Kryžiaus kelio koplyčia – Večernikė.

Kryžauninkės kalne – XI-XIII a. senkapis. Ant šio kalno dabar – trys Kryžiaus kelio koplyčios. Garsiąją Kryžauninkės koplyčią yra dekoravęs dievadirbys Kazys Varnelis.

Anot padavimų, ant Beržų kalno taip pat yra buvusi alkvietė. Čia kūrendavo ir šventąją ugnį. Sakalo kalne surasta dar viena buvusi alkvietė. Visa tai rodo, kad Gardai senovėje buvo viena svarbiausių to krašto pagoniškojo tikėjimo vietų.

(kelionės tęsinys).

Miestelyje yra poeto V. Mačernio, gimusio kaimyninėje Šarnelėje, muziejus. Pasivaikščioję po kalnuotą Žemaičių Kalvariją, važiuokite į Sedą.

Sedos vietovė pirmą kartą paminėta XIII a., o Sedos dvaras – 1450 m. Dabartinis miestelio planas susiformavo XVIII a., valdant Sapiegoms. Gražioje Varduvos kilpoje tada buvo pastatyti ir nauji dvaro rūmai. Būtinai apžiūrėkite Sedos bažnyčią, kuri pastatyta dar 1508 m. (atnaujinta 1770 ir 1851 m.), bei varpinę.

Plinkšės, miestelis, esantis už 5 km į pietryčius nuo Sedos, garsėja nuostabiomis .to paties pavadinimo ežero pakrantėmis ir čia stovinčiais Broel-Platerių rūmais su vešliu parku. Čia veikia ir poilsio namai-viešbutis. Vakarinėje parko pusėje, išėjus ppro Žaliuosius vartus, ant kalvelės, Plinkšių ežero pakrantėje, yra senos kapinaitės, kuriose ir palaidotas dvaro įkūrėjas Konstantinas Broel-Plateris.PLINKŠĖS

Miestelis, kurį labiausiai garsina nuostabios Plinkšių ežero pakrantės, prie ežero, stovintys Platerių rūmai ir šalia jų veikiantys poilsio namai-viešbutis.

XVI a. pabaigoje šios apylinkės priklausė Gruževskių giminei. XVIII a., jų šeimininku tapo T. Dluskis. Nuo XIX a. pradžios Plinkšėse šeimininkavo Broel-Plateriai. Tuo metu Plinkšės priklausė Ketūnų-Gardų dvarui, kurio centras buvo Šateikiuose.

Pirmosios žinios apie Plinkšių dvarą mus pasiekia iš 1717 m. Pagal išlikusius rašytinius šaltinius priimta sakyti, kadl ežero pakrantėje stovinčius dviejų aukštų renesansinius Plinkšių dvaro rūmus pastatė Konstantinas Broel Plateris (gimė 1847 m. Šateikiuose, mirė 1899 m. Plinkšėse).

Plinkšės. Vaizdas į ežero pusę

Manoma, kad iš karto po vedybų (apie 1870 m.) jis Plinkšėse ėmė rengtis savo rezidenciją. Spėjama, kad rūmų statybos darbams vadovavo vokietis Rozenbankas iš Liepojos. Kas yra projekto autorius, nežinoma. Apie rūmus buvo įrengtas gražus parkas. Platerio sodybą sudarė trys dalys: reprezentacinis dvaro branduolys, sodas ir ūkinė dalis. Po Konstantino Platerio mirties dvarą paveldėjo jo vyresnioji dukra Olga, kurios vyras buvo Lenkijoje gyvenęs Iljinskis-Kašauskas. Po I-ojo pasaulinio karo (nuo 1918 m.) dvarą valdė jo įgaliotinis D’Ersevilis. Kai O. Kašauskienė mirė, jis tapo ir jos dukters Marijos globėju. 1934 m. dvaro ccentrą nusipirko Žemės ūkio ministerija ir čia įsteigė Žemės ūkio mokyklą (vėliau ji reorganizuota į technikumą, kuris 1977 m. uždarytas). 1981 m. dvaro kompleksas perduotas „Mažeikių naftos” įmonei. 1983-1987 m. dvaro parko teritorijoje ši įmonė pastatė profiloktoriumą. Plinkšių rūmai

Iki šiol geriausiai iš dvaro ansamblio yra išlikusi reprezentacinė jo dalis. Čia rūmai, peizažinis parkas, pagrindiniai – Baltieji – vartai. Vakarinėje pusėje, išėjus pro Žaliuosius vartus, ant kalvelės, Plinkšių ežero pakrantėje, iš švedų laikų išlikusios kapinaitės. Jose ilsisi ir Plinkšių rūmų šeimininko Konstantino Platerio palaikai.

Paskutiniaisiais metais centriniai Plinkšių dvaro rūmai pradėti restauruoti, tačiau trūkstant lėšų, šių darbų niekaip neįstengiama užbaigti. Daugelis kitų senųjų dvaro pastatų jau visai baigia sunykti. Maloniai nuteikia tik gražiai tvarkomas senasis Plinkšių parkas.

(kelionės tęsinys).

Priešingoje Sedos pusėje prie Varduvos upės yra Renavo dvaras – vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių bei prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą (tuomet vadintą Gaurų dvaru) užsimenama jau XVI amžiuje. XVII amžiuje, kuomet dvaro šeimininkais tapo Rene (Röne) giminės atstovai, palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. Renavo rūmų ansamblis, suformuotas XIX a. antrame ketvirtyje, priskiriamas prie romantizmo stiliaus architektūros paminklų.

Renavo dvaras buvo svarbus kultūros židinys. Čia lankydavosi Šatrijos Ragana, o 1868–1871 m. čia gyveno ir mokytojavo Laurynas Ivinskis. Pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius Renavo

apylinkėse rinko tautosaką, augalus herbariumams, tyrinėjo ir piešė grybus. Rūmuose buvo suprojektuota speciali patalpa bibliotekai, kurioje buvo per 1000 tomų knygų lotynų ir vokiečių kalbomis. Čia taip pat buvo fizikos laboratorija.

Priešais rūmus buvo didžiulis gėlynas, o kitoje pastato pusėje, nuožulniame Varduvos upės slėnyje, buvo įrengtas parkas. Iš rūmų atsiveria puikūs apylinkių vaizdai. Kadaise Renavas garsėjo ir sodu bei šiltnamiais. Aukštutiniame parke auga nemažai gana retų medžių: paprastasis glaustašakis europinis ąžuolas, vaimutinė pušis, cūga (spygliuotis, panašus į eglę), geltonžiedis kaštonas, o žžemutiniame – Storoji eglė (1,2 m skersmens ir 35 m aukščio).

Dvaravietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo. Dvaro rūmuose dabar veikia Mažeikių muziejaus filialas. Dvi praėjusias vasaras čia dirbo skulptorių simpoziumo dalyviai. Arvydo Ališankos vadovaujami menininkai iš Renavo parko žievėgraužių pažeistų eglių ir pušų sukūrė ir čia paliko nemažai skulptūrų..RENAVAS

Renavo dvaro centriniai rūmai

Vienas iš įdomiausių ir geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. 1970 m. jį yra tyrinėjęs A. Kazlauskas, 1983 m. R. Firkovičius. 1998 mm. „Žemaičių praeities” knygoje „Seda”, publikacijoje „Renavo dvaro ansamblis”, plačiai šio dvaro istoriją ir architektūros savitumą analizuoja Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Įdomus ir R. Aftanazio straipsnis, išspausdintas dažnai šiame mūsų leidinyje minimoje knygoje „Dzieje rezydencji na dawnych.”

Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jjau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renne (Röne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. R. Aftanazis nurodo, kad Renne giminės atstovas Karolis Evaldas Renne 1732 m. iš Lenkijos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje. XIX a. Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Antanas Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (1871-1910). Felikso Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska (ji yra aprašiusi rūmus, ją minėtame straipsnyje cuituoja R. Aftanazis) buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Varduvos ppakrantėje – Renavo dvaro rūmai

Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas romantizmo laikotarpiui. Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renne.

R. Aftanazis rašo, kad XX a. pradžioje Felikso Mielžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras gerokai pakeistas. Tais laikais priekinėje portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Sienos iki suaugusio žmogaus aukščio ąžuolinės. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. židinys, padarytas iš balto marmuro. Holo dešinėje pusėje buvo įrengta puotų ssalė, kurioje stovėjo toks pat židinys kaip ir vestibiulyje. Rūmų daržo pusėje buvo įrengtas didelis salonas, kuriame stovėjo marmuris židinys, kabėjo krikštolinis sietynas.

Pirmojo aukšto rumų grindys buvo iš ąžuolo ir raudonmedžio bei kitų retų medžio rūšių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Lubos dekoruotos lipdiniais. Salone stovėjo Liudviko XV stiliaus baldų komplektas, rūmuose buvo daug veidrodžių. Iš vertingesnių daiktų, anot R. Aftanazio, išsiskyrė barono Renne šeimyninins portretas. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas ir kt.

N. Lukšonytė-Tolvaišienė pastebi, kad rūmų interjeras atspindi kelis laikotarpius bei stilius. Čia buvo demonstruojama reprezentacinių salių prabanga. Menotyrininkės nuomone, rūmų interjeras stokojo elegancijos – prabangos demonsravimas rodo, kad užsakovas buvo provincialas. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų (daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški.

Šalia centrinių rūmų stovėjo du senesni pastatai: „iždas” ir svirnas. Dešinėje rūmų pusėje augo didžiulis senas piramidinis ąžuolas, kuriam jau Mielžinskių laikais buvo apie 150-200 m.

Renavo bažnyčia

Priešais rūmus teritorija buvo lygi, ją puošė didžiulis gėlynas, o užpakalinėje rūmų dalyje, nuožulniame Varduvos upės šlaite, buvo įrengtas parkas, kurį Feliksas MMielžinskis pertvarkė. Jo nurodymu buvo įrengtos kelios apmūrytos terasos, iš kurių įspūdingiausiai atrodė 2 metrų aukščio. Iš rūmų atsiverdavo puikios apylinkių panoramos. Tuo laiku Renavas garsėjo ir sodu, šiltnamiais. Čia buvo auginami šilkverpiai.

Dvarvietė tolokai nuo pagrindinių kelių, todėl per paskutiniuosius du karus rūmai beveik nenukentėjo. Šiuo metu jie restauruoti ir čia veikia Mažeikių muz.iejaus filialas. Rūmų salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos.

(kelionės tęsinys).

Iš Renavo važiuokite į Židikus, kur yra Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos (1877–1930) memorialinis muziejus ir kapas. Židikuose rašytoja praleido paskutinius 15 gyvenimo metų.

Iš Židikų sukite Mažeikių–Skuodo plentu link Skuodo. Pakeliui pravažiuosite Ylakių miestelį, kurio vardas, anot padavimų, kilęs nuo aštraus kaip yla akių žvilgsnio, kokį turėjo Bareikių miesto kunigas, atsikėlęs gyventi į šią vietą.

Toliau važiuodami Mažeikių–Skuodo plentu, už 4-5 km nuo Ylakių privažiuosite rodyklę, ties kuria pasukę į dešinę, dar už kilometro pasieksite Kalnėnų kaimą ir jame esantį Navidansko parką, kitaip vadinamą Žemaičių botanikos parku. Spigino upelio krantuose Izidorius Navidanskas pradėjo veisti parką daugiau nei prieš 70 metų. Po jo mirties darbą tęsia sūnus Rapolas. Dabar 60 ha plote auga 34 vietinių ir 95 introdukuotų augalų rūšys. Parke yra septyni tvenkiniai, kuriuose veisiasi žuvys ir vandens paukščiai.

Grįžę į plentą už kelių kilometrų vėl iš jo iišsukite. Privažiuosite Aleksandriją, pavadintą Aleksandro Sapiegos garbei. Aplankykite Aleksandrijos bažnyčią, kurioje yra daug meno paminklų.

Iš Aleksandrijos pavažiavę į šiaurės vakarus pagrindiniu keliu apie kilometrą, ties iš medžio išdrožta rodykle sukite kairėn. Už pusės kilometro, Truikinų kaime, rasite įspūdingą gamtos kūrinį – Šmitos versmę. Versmė, o tiksliau dvi versmės (viena – gelsvai rusva, kita – šviesiai pilkšva) trykšta 5-6 m skersmens duburyje, pasislėpusi tarp dviejų aukštų skardžių, pačiame daubos dugne. Giliausia akivaro vieta siekia 6 m. Apylinkių žmonės tikėdavo, kad versmės vanduo turi ypatingų savybių: juo gydydavo akių ligas, o drobės, austos iš linų, mirkytų šioje versmėje, būdavo labai baltos.

Atsigaivinę šaltu versmės vandeniu, pro Aleksandriją grįžkite į plentą ir vėl sukite Skuodo link. Iki Skuodo likus 6 km, pasukite kairėn. Už 5 km pasieksite Apuolę, seniausiai (854 m.) rašytiniuose šaltiniuose paminėtą Lietuvos vietovę. Apuolės piliakalnis I–XIII a. buvo gynybinė atrama prieš danų ir švedų vikingus bei jų palikuonis. Piliakalnis nekartą tyrinėtas archeologų. Ypač dideli kasinėjimai Apuolėje vyko 1930–1932 m., kai čia dirbo generolas Vladas Nagevičius ir 70 jo vadovaujamų kareivių.

Iš Apuolės važiuokite į Skuodą. Skuodas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1253 m. 1568–1625 m. Skuodas priklausė Chodkevičiams, o 1625–1832 m. – Sapiegoms. Iš reikšmingesnių architektūros paminklų Skuode yra evangelikų liuteronų bažnyčia (statyta

1821 m.), dvibokštė romantinė katalikų bažnyčia (1850 m.) ir cerkvė (1887 m.). Skuodo dvare prieš septynerius metus įsikūrė muziejus, kurio kolekcijoje – žemaičių buityje naudoti daiktai, liaudies meno kūriniai, vertingi archeologijos, istorijos, architektūros, numizmatikos bei tautodailės eksponatų rinkiniai.

Iš Skuodo sukite Salantų link. Mosėdis – viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių (žinoma, kad 1253 m. čia stovėjo pilis). Barokinė Mosėdžio bažnyčia – viena gražiausių šiame krašte. Kurį laiką Mosėdyje gyveno ir vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Šiandien Mosėdis garsėja vietinio gydytojo Vaclovo Intos sukurtu akmenų mmuziejumi, kurį patogiausia pradėti apžiūrinėti nuo vandens malūne sukauptos unikalių akmenų kolekcijos. Eidami „akmenų alėja“ – Kapų gatve – prieisite muziejinę V. Intos sodybą. Aplankykite ir šalia esančias Mosėdžio kapines. Geras V. Intos pavyzdys užkrėtė ir kitus miestelio gyventojus, todėl dabar Mosėdis yra viena iš gražiausiai besitvarkančių Lietuvos gyvenviečių..IŠ MOSĖDŽIO ISTORIJOS

1997 metų vasarą Mosėdyje vyko Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia” suorganizuota kompleksinė ekspedicija, kurioje dalyvavo tiek korporacijos nariai, tiek ir Mosėdžio istorija besidomintys vietos moksleiviai, keletas kraštotyrininkų iš Skuodo.

Mosėdis

Savaitė, ppraleista Mosėdyje, buvo darbinga, tačiau kai jau reikėjo atsisveikinti su šiuo unikaliu miesteliu, kurį bene labiausiai garsina gydytojo Vaclovo Into įkurtas akmenų muziejus, paaiškėjo, kad nespėta aplankyti daugybės žmonių ir objektų. Išvažiavome turėdami viltį bent savaitei-kitai sugrįžti čia ateityje. Buvo aaišku ir tai, kad, norint parengti bent kiek platesnį leidinį apie Mosėdį (tai padaryti planavome pradėdami organizuoti ekspediciją), reikės dar ilgai dirbti didžiausiose Lietuvos bibliotekose ir archyvuose, nes šiandien pačiame Mosėdyje archyvinių dokumentų, galinčių bent kiek daugiau papasakoti apie šios gyvenvietės istoriją ir jos žmones, nelikę.

Lankantis Mosėdyje, tikras atradimas buvo Mosėdžio bažnyčioje saugoma 1976 m. buvusio parapijos klebono L. Šarkausko parengta trumpa dvidešimties mašinračių apimties „Mosėdžio Šv. Mykolo archangelo Romos katalikų bažnyčios ir parapijos kronika”. Daugelį metų bent jau Skuode apie ją nieko nebuvo žinoma. O darbas gana solidus ir parašytas kvalifikuotai, jaučiasi, kad autorius turėjo beletristinių sugebėjimų, domėjosi Žemaičių krašto istorija.

L. Šarkauskas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Mosėdis – labai sena gyvenvietė, įsikūrusi Bartuvos upės kkalvotose pakrantėse. Nuo čia iki Salantų – 13 kilometrų, tiek pat iki Skuodo ir Šačių, na, o Lenkimai – už 18 km. Manoma, kad Mosėdyje pirmieji gyventojai atsirado jau akmens amžiuje, o pirmosios rašytinės žinios apie šį miestelį mus pasiekia iš 1253-ųjų metų: kryžiuočių žvalgai, rengdamiesi žygiams į pagonišką žemaičių kraštą, jau tada čia rado gyvenvietę. Mosėdžio bažnyčios vargonai

L. Šarkauskas savo darbe pateikia tris šiose apylinkėse labiausiai paplitusius Mosėdžio vardo atsiradimo paaiškinimo variantus. Vaizdžiausias ir rečiausiai sutinkamas – pirmasis:

„Apie MMosėdį yra daug didelių įvairių formų ir spalvų akmenų. Riedulių grupėmis nukloti ištisi plotai. Pagonys žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų akmeniys – suakmenėję žmonės, kuriuos vadino „mokais” (mokytojais). Tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadinę Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).”

Šiose apylinkėse, anot L. Šarkausko, dar neseniai buvo gyvas ir toks vietovės pavadinimo aiškinimas:

Senovėje Bartuvos upės pakrantėse ošė didžiuliai miškai. Toje vietoje, kur dabar Mosėdžio vidurinė mokykla, geras medžiotojas žemaitis, iškirtęs nemažą miško plotą, įsikūrė savo sodybą. Per medžiokles čia susirinkdavo gausus būrys medžiotojų, susitemdavo savo laimikį, jį rūšiuodavo, dalindavosi tarpusavyje.a Nulupę žvėrių kailius, juos parduodavo Baltija į Šventosios upės žiotis atplaukusiems pirkliams, o po to viensėdyje ant laužų žvėrieną kepdavo, aukodavo dievams ir puotaudavo iki kitos medžioklės. Vasarą, paskerdus žvėris, čia susirinkdavo debesys įkyriai besikandžiojančių musių. Pagal tai šią vietovę palaipsniui ir imta vadinti Mosėdžiu – vieta, kur, anot žemaičių, musės ėda (kanda).

Anot trečiojo varianto, senovėje, ant Bartuvos upės kranto, prie kelio, gyveno labai svetingas žemaitis, kuris per gūdžius miškus keliaujančius žmones visada maloniai sutikdavo ir, pamatęs juos, iš tolo modavo, kviesdamas užsukti į vviensėdį pailsėti. Pagal tai – moja iš savo sėdėjimo (gyvenimo) vietos – ir atsiradęs Mosėdžio pavadinimas.

Mosėdžio bažnyčioje

Barokinė Mosėdžio bažnyčia – viena iš gražiausių šiame krašte. Balta, didinga ji ir atrodo taip, lyg čia stovėtų nuo neatmenamų laikų. O iškilo ji (užbaigta statyti) tik 1783 m. Ši bažnyčia Mosėdyje jau trečioji. Kaip rašo L Šarkauskas, iki 1544 m. arti bažnyčių nebuvo, todėl mosėdiškia.i katalikai, norėdami pasimelsti bažnyčioje, turėdavo vykti į Alsėdžius, Joniškį ar Jurbarką.

Pirmąją medinę bažnytėlę Mosėdyje 1544 m. pastatė pats Žemaičių (Medininkų-Varnių) vyskupas Vaclovas Viežbiskis. Anot L. Šarkausko, „Žemaičių vyskupystėje” M. Valančius neteisingai nurodo, kad Mosėdžio parapija ir bažnyčia įsteigta 1551 m. Ši klaida įsivėlė dėl to, kad M. Valančius, rašydamas minėtą knygelę, nepasinaudojo vadinamuoju „Babinovskio kodeksu”, kurį Varniuose sudarė vyskupijos notaras Motiejus Babinovskis. (Šį kodeksą kur kas vėliau Vilniaus universiteto mokslo bibliotekos rankraščių skyriuje surado istorikas J. Matusas.) Kodekse nurodoma, kad pirmasis besisteigiančios Mosėdžio bažnyčios fundatorius buvo Užvenčio tijūnas (tėvūnas) Kasparas Bilevičius, dovanojęs jai 33 dešimtines žemės. Na, o kurį laiką Mosėdyje gyvenęs ir vikaravęs Tumas Vaižgantas „Tėvynės sarge” yra paskelbęs duomenis, kad ką tik įsikūrusi Mosėdžio parapija apėmė didelį Žemaitijos plotą: jos ribos siekusios Jurbarką, Jūrą ir Joniškį. Pirmoji Mosėdžio bažnytėlė, kaip rašo L. Šarkauskas, stovėjo aant dešinio Bartuvės upės kranto, prie kelio, kuris dabar veda į Šates. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Dar iki 1974 m. šią vietą tikintieji labai brangino. Čia stovėjo kryžius, koplytėlė, anksčiau per atlaidus iki šios vietos ateidavo ir Dievo kūno procesijos. Vėliau čia buvo paskirtas sklypas naujai statybai ir greitai iškilo mosėdiškių Budų sodybos pastatai. Tebestovi jie čia iki šiol. Pastačius pirmąją šv. Kotrynos Mosėdžio bažnytėlę, klebonija įsikūrė kairiajame Bartuvos upės krante, ten, kur dabar stovi vidurinė mokykla. Kleboniją ir bažnyčią jungė per Bartuvą pastatytas tiltas.

Mosėdžio kapinėse.

Mokyt. Povilo Kuprio kapas

Mosėdis ilgą laiką priklausė Varnių vyskupų dvarui, o Mosėdžio bažnyčios klebonas buvo kartu ir vyskupo dvaro administratoriaus įgaliotinis. Jis privalėdavo iš kaimų gyventojų surinkti mokestį „činčą” ir kartu su parapijos žemės pajamomis perduoti vyskupo iždui. Činčas nelabai vargindavo vietinius žmones, nes jie gyveno gana pasiturinčiai. Kiek ilgai tarnavo ši pirmoji bažnytėlė, nežinoma. Kai ji ėmė smukti į žemę, Mosėdžio gyvenvietė jau buvo gerokai išaugusi, todėl naująją nutarta statyti gerokai erdvesnę ir jau kitoje vietoje – miestelio centre, ant kalniuko, šalia senųjų kelių, vedančių į Skuodą, Šates ir Salantus, sankryžos (dabar toje vietoje įrengtas baseinėlis, stovi keli dideli akmenys, priešais – parduotuvė). Sunykus šiai bažnytėlei, jos vietoje buvo pastatytas

kryžius, kuris čia stovėjo apie du šimtus metų (nupjautas 1948 m.). Ši bažnyčia taip pat buvo medinė, pailga, kryžiaus formos. Vadinosi ne šv. Kotrynos, o Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Kokiais konkrečiais metais pastatyta antroji Mosėdžio bažnyčia, duomenų nerandama. Nežinoma, kur tada buvo ir klebonija: senojoje vietoje ar kur nors atokiau. Tuo laiku Mosėdžio bažnyčia, valsčius, miestelis ir parapija taip pat priklausė Varnių vyskupų dvarui ir tik vyskupo Geišos Elaševičiaus vyskupavimo laikais (1630-1633) kapitulos kanauninkai Mosėdį iš vyskupo buvo iišvilioję ir iškeitę į Lokšičius, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius 1633 m. Mosėdį susigrąžino vyskupo dvarui). Mosėdžio bažnyčia nebuvo uždaryta ir protestantizmo laikais, nes parapijos teritorijoje didžiausią įtaką tais laikais turėjo katalikų bažnyčia, čia nebuvo dvarų, kuriuose gyventų uolūs protestantizmo skleidėjai.

Po to, kai iškilo antroji bažnyčia, miestelio kapinės buvo iškeltos ant aukštesnės kalvos, už 400 metrų, ten kur vėliau pastatyta trečioji, jau mūrinė, Mosėdžio bažnyčia.

1702 m. karalius Augustas II, tarpininkaujant Varnių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Krišenšteinui, leido Mosėdyje rengti tturgus. Jie pradėjo vykti greta bažnyčios. Jomarkai būdavo tiukšmingi, žmonių į juos susirinkdavo daug. Visa tai trukdė normaliam bažnyčios darbui. Todėl, kai antroji bažnyčia sunyko, parapijiečiai nutarė jos nebeatstatinėti, o statyti naują kitoje vietoje – buvusiose k.apinėse. Šį faktą savo rrašiniuose, paskelbtuose „Tėvynės sarge” yra paminėjęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – šv. Mykolas Archangelas, pastatyta per trejus metus (1780-1783). M. Valančius apie Mosėdžio bažnyčios statybą „Žemaičių vyskupystėje” rašo: „1780 m. vyskupas Steponas Giedraitis, esant klebonu Pranciškui Virševičiui, įsteigė mūro bažnyčią”. Šie žodžiai paaiškina, kad ir tuo laiku Mosėdis dar tebebuvo vyskupo globoje. Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus. Mosėdžio kapinėse

Tai renesansinio stiliaus bažnyčia, kuri turi nemažai ir barokinio stiliaus bruožų, ypač tai ryšku viduje. Architektas nežinomas. Anot L. Šarkausko, senieji mosėdiškiai pasakoja, kad tai buvęs prancūzų architektas ir, be Mosėdžio bažnyčios, Lietuvoje pastatęs dar tris bažnyčias. Miręs jis taip pat Lietuvoje.

Žmonių kaulai, kurie buvo iškasti statant naująją bažnyčią, ppalaidoti po bažnyčia, kur yra erdvūs, sklautuoti rūsiai. Bažnyčios pamatai įleisti gialiai į žemę, tvirti. Sienos nuo 1 m iki 1,2 m. storio, sumūrytos iš geros kokybės plytų, kurios bažnyčios statybai buvo perkamos Latvijos Priekulėje, iš Azolu muizes” dvaro, kuris yra už 40 km nuo Mosėdžio. Bažnyčios ilgis – 38 m. plotis – 20 m., aukštis nuo stogo šelmens – 21 m.

Mosėdžio kapinėse

Nuo 1971 m. Mosėdžio bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Šventoriuje – devyniolika 1901 m. pastatytų erdvių „„Kalvarijos kalnų” koplytėlių. Jos iš raudonų plytų. Anksčiau vietoje jų buvo medinės.

Dėmesį patraukia ir Mosėdžio miestelio dabartinių kapinių koplyčia. Pastatyta ji 1845 m. Tada čia buvo įrengtas ir medinis šv. Roko altorius. Prie jo ilgą laiką Vėlinių dieną būdavo laikomos šventos Mišios. Nuošalesnėse vietose gyvenančių tikinčiųjų patogumui nuo neatmenamų laikų Mosėdžio parapijoje veikė ir dvi bažnytėlės-koplyčios. Viena iš jų – Šatraminių kaime, kur įrengtas Švč. Mergelės Marijos altorius ir vykdavo Šv. Marijos atlaidai, o antras – Erslos kaime, kur šventadieniais žmonės rinkdavosi prie Šv. Aloyzo altoriaus. Sekmadieniais į šias koplyčias laikyti pamaldų atvykdavo kunigas iš Mosėdžio. Daukšių kaime tikintieji taip pat buvo pasistatę bažnytėlę, tačiau nebespėjo jos įsirengti – darbus nutraukė prasidėjęs karas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas. Erslos ir Šatraminių koplyčios išliko.

Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.

1922 m. Mosėdžio klebono Povilo Venckavičiaus pateiktomis žiniomis, parapijoje gyveno 6408 katalikai (šios žinios derintos su 1891 m. statistiniais duomenimis). 1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. VVėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. L. Šarkausko klebonavimo laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Ši parapija buvo gana pamaldi ir nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdė 15 kunigų.

Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko ir čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1895-1899 metais gyveno Mosėdyje, čia leido ir redagavo „Tėvynės sargą”. Klebonas Venckavičius globojo Juozą Tumą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos” vertėją Ralį. Mosėdžio kapinėse

1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš vi.zitacijos akto matyti, kad parapijai tebevadovauja P. Venckavičius, prie bažnyčios veikia gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai suremontuoti.

1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. St. Mažeika. Tuo laiku čia vveikė turtingas pavasarininkų knygynas. 1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. Novodzelskis), o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du. 1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas L. Šarkauskas, kurio parašytos mosėdžio parapijos kronikos ištraukas šiame rašinyje nuolat ir cituojame. Kaip yra nurodęs L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.

(kelionės tęsinys).

Kelionės pabaigoje galite „nusikelti“ į ledynmetį. Pavažiavę iš Mosėdžio 3 km Salantų link sukite į rytus, Šauklių kaimo pusėn. Dar už gero kilometro pasieksite Šauklinę, arba Šauklių riedulyną – draustinį. Erdvi, kupstota, prižėlusi pavienių kadagių, eglaičių, pušelių, berželių pieva, užimanti 162 ha plotą, panaši į šaltą miškatundrę. Tačiau labiausiai, žinoma, „į akis krinta“ rieduliai – vieni pliki, kiti apkerpėję, o dar kai kurie ir po storoka samanų kepure pasislėpę ar viržių vainiku apsijuosę. Geologams patyrinėjus šių riedulių kilmę, paaiškėjo, kad į mūsų kraštą juos atvilko ledynai iš Skandinavijos, Alandų

salų ir net iš Baltij