Egiptas

Turinys

Įvadas ..2

1. Šalies istorija ..3

2. Geografija ir klimatas ..6

3. Senovės Egipto religija ..7

4. Mokslas ..8

5. Literatūra 10

6. Kalba 11

7. Hieroglifai 11

8. Dantiraštis 13

9. Raudonoji jūra 14

10. Sueco kanalas 14

11. Didžiausi Egipto miestai 15

12. Gizos piramidės 18

13. Cheopso piramidė 19

14. Sfinksas 20

15. Nacionalinis Egipto muziejus 20

16. Obeliskai už Egipto ribų 21

17. Egiptiečių nacionalinė virtuvė 22

Išvados 24

Literatūra 25

Įvadas

Egipto žemė driekiasi šešis šimtus mylių tarp dviejų klintinių kalvų virtinių, kurios vienur susiartina, kitur atsitraukia į šalis, o tarp jų yra vidutiniškai septynių mylių pločio slėnis. Šiaurėje kalvos vis labiau tols¬ta vienos nuo kitų ir visai išnyksta, užleisdamas vietą žolėmis apaugusiai pelkėtai lygumai, kuri driekiasi iki Viduržemio jūros. Pietuose vietoj klintinių kalvų iškyla aštriaviršūnės granito uolos; uolos vis labiau (be¬veik visiškai) ssusiglaudžia ir pro šiuos siaurus vartus ūždami veržiasi slenkstėto Nilo vandenys, o paskui upė, jau virtusi Didžiuoju Nilu, teka per visą slėnį į šiaurę jūros link.

Žiemą ir pavasarį jis tingiai plukdo vandenis sausu ir dulkėtu slėniu. O vasarą upė susidrumsčia, ima tekėti srauniai, vanduo parausta kaip kraujas, paskui pažaliuoja, pakyla, pagaliau užtvindo visą slėnį iki pa¬krantės kalvų, stūksančių abiejose pusėse. Visas slėnis virsta ilgu ežeru, o ant supiltų kalvelių pastatyti kaimai atrodo kaip salos.

Šalies istorija

Nilo upės pakrantėse atsirado viena seniausių žžemės civilizacijų todėl, kad civilizacija išauga tik ten, kur žmo¬nės gali ilgai gyventi. Prieš dešimt tūkstančių metų, gerokai anksčiau, negu žmogus išmoko naudotis aplinka, žemėje buvo nedaug vietų, pato¬gių nuolatinėms gyvenvietėms. Žmonės klajojo ieškodami naujų medžiok¬lės plotų arba ganyklų. Kartais ppasisėdavo kokių augalų, nuimdavo der¬lių ir vėl keliaudavo niekur ilgai neužtrukdami.

Pirmieji Nilo slėnio gyventojai tikriausiai — nors ne visi taip galvoja — atėjo iš pietų, nuo Raudonosios jūros krantų, ir į Egiptą pateko per Chamamato vadę. Patys senovės egiptiečiai tikėjo, savo protėvius atsikrausčius iš Punto šalies, šiandieninio Somalio. Toji klajoklių chamitų grupės tauta čia aptiko pelkėtą, papirusų ir nendrių prižėlusį slėnį, pilną hipo¬potamų ir kitokių gyvūnų, kurie dabar nustumti toli į pietus. Čia jie rado derlingiausią pasaulyje žemę, susidariusią iš dumblo, kurio upė kasmet atnešdavo iš Abisinijos kalnyno šlaitų. Nepaprastą Egipto derlingumą galima paaiškinti unikalia geografine padėtimi. Didieji Alberto ir Vikto¬rijos ežerai tarytum milžiniški rezervuarai surenka tropinių liūčių vande¬nį, todėl didžiulė upė teka tūkstančius mylių per karštas dykumas ir neišdžiūsta. TTačiau kasmetinių Nilo potvynių priežastis kita. Kartą per metus Abisinijos kalnynas sulaiko iš Indijos vandenyno į šiaurę slen¬kančius lietaus debesis. Ir tada tropinės liūtys pripildo didžiausių Bal¬tojo Nilo intakų — Atbaros ir Mėlynojo Nilo — išdžiūvusias vagas.

Šios dvi sraunios upės ištvindo Baltąjį Nilą, vanduo prasiveržia pro uolas, užstojusias kelią per Nubiją, ir užlieja visą lygumą šiaurėje; potvynio atneštas iš Abisinijos kalnyno dumblas ir padaro Egipto žemę der¬lingą. Nuslūgus vandeniui, priešistoriniams Nilo slėnio gyventojams reikėdavo tiktai į sąnašas pasėti sėklą, ir ggerais metais grūdų užtekdavo iki kito potvynio. Dirbdavo jie tik kelias savaites, o daugiau viską padarydavo karšta saulė. Todėl nenuostabu, kad klajokliai apsistojo Nilo slėnyje.

Tačiau klajoklius civilizuota visuomene padarė ne „Nilo dovanos“, o tai, kad kartais Nilas nieko neduodavo. Būdavo metų, kai upė „užsi¬rūstindavo“. Tropikuose palydavo menkai, vanduo atnešdavo per mažai sąnašų, arba atvirkščiai, po labai smarkių liūčių kildavo baisūs potvy¬niai, ir Nilas nunešdavo namus, visus kaimus, žmones ir gyvulius. To¬kiais „blogais metais“ žmonės badaudavo. Profesorius Glenvilis apie tai rašo:

„Nuo kasmetinių Nilo potvynių priklauso viso slėnio žemės ūkio sėk¬mė. Tai ir nulėmė būdingiausius Senovės Egipto civilizacijos bruožus — nuo vyriausybės centralizuotos kontrolės iki valstiečių konservatyvumo“.

Per dešimtis tūkstančių metų pirmykščiai egiptiečiai išmoko valdyti savo upę. Buvo pastebėta, kad Nilo potvyniai sutampa su tam tikru dan¬gaus šviesulių išsidėstymu. Prasidėjo astronominiai stebėjimai, ir buvo išrastas kalendorius. Egiptiečiai išmoko žymėti vandens lygį įvairiais metų laikais (per daugelį metų) ir pagal šias žymes gana tiksliai spėti būsimų potvynių dydį. Būtinybė tai užsirašinėti, savaime suprantama, padėjo atsirasti raštui. Iš pradžių turėta tik keletą primityvių simbolių, tačiau ilgainiui išsirutuliojo gana sudėtingas ir išraiškus raštas. Senovės egiptiečiai išmoko irigacijos meno: pilti pylimus, įkasti kanalus ir tven¬kinius, kuriuose buvo galima laikyti vandens perteklių, jei užeitų sausra. Tie patys potvyniai, kkurie kasmet nunešdavo ežiaženklius, paskatino egip¬tiečius sukurti tikslią žemėtvarkos sistemą, leidžiančią vėl teisingai išmatuoti laukus. Taip atsirado ir geometrija, kuri vėliau pravertė, kai rei¬kėjo statyti įvairius statinius. Taigi galime drąsiai sakyti, kad Nilas pradėjo atsirasti ir didžiosioms piramidėms, ir visiems kitiems Senovės Egipto architektūros stebuklams.

Egipto civilizacijos materialinių paminklų išliko kur kas daugiau negu Graikijos, Romos ir net viduramžių Europos. Iš dalies tai galima paaiš¬kinti Egipto klimatu, iš dalies — senovės egiptiečių siekimu išsaugoti mi¬rusiųjų kūnus ir visa, kas reikalinga pomirtiniam gyvenimui. Paskutinis dalykas suklaidino daugelį autorių, maniusių, kad visą egiptiečių gyve¬nimą slėgė niūrūs mirties vaizdai. XIX amžiaus pradžioje Napoleono žy¬gis į Egiptą vėl paskatino domėtis šios šalies senaisiais gyventojais ir davė peno rašytojų romantikų vaizduotei. Vienoje savo novelėje Teofilis Gotjė Kleopatros lūpomis prabyla šitaip:

„Tau, Charmijonai, sakau, kad ši mintis man kelia siaubą! Kitose šalyse žmonės numirėlius laidoja, ir jų palaikai greitai susimaišo su že¬me. O čia matau, kad gyvieji nieko daugiau nedaro, tiktai rūpinasi, kaip išsaugoti savo numirėlius: visagaliai balzamai neleidžia jiems gesti, ir jie amžinai išlaiko formą ir išvaizdą. Po šia tauta guli dar dvidešimt tautų; kiekvienas miestas stovi ant dešimties sluoksnių kapų ir kiekviena nauja karta gyvena virš tūkstančių mumijų, kurios ilsisi amžinos tam¬sos būstuose.“

Pasakyta labai aiškiai ir ššiurpokai, bet vargu ar galima taip kalbėti apie senovės egiptiečius. Kaip ir jų palikuonys, mūsų amžininkai, jie greičiausiai buvo linksmi ir gana praktiški žmonės, mylėjo gyvenimą ir visai neskubėjo su juo atsisveikinti. Kaip tik todėl, kad mėgavosi visomis žemės gėrybėmis, jie stengėsi jų turėti ir pomirtiniame gyvenime. Tur¬tuolis patenkintas galvodavo, kad išsives savo piemenų genamas galvijų bandas su avių kaimenėmis; teisėjas ir miręs liks kuo buvęs, o ištikimi raštininkai jam tarnaus kaip anksčiau; karvedys turės kariuomenę, laivyną, kilmingas dvariškis amžinai priiminės savo draugus puikioje puo¬toje, kur groja muzikantai, o vergai nešioja gardžiausius valgius ir vyną, arba medžios laukines antis dangaus Nilo pakrančių nendrynuose, badys dvišakiu žeberklu žuvis, o liekna jauna žmona apkabins jam kelius, kad vyras neišvirstų iš papirusų stiebelių valties.

Visos šios scenos kapų sienų freskose arba reljefuose gyviesiems tu¬rėjo byloti ne apie mirusiojo socialinę padėtį, o pomirtiniame gyvenime išsaugoti žemės gėrybes. Vienintelė išimtis — faraonas, kuris pats buvo laikomas dievu: išteisintas Ozyrio teisme, jis gaudavo didžiausią apdovanojimą ir galėdavo amžinai lydėti Ra, kasdien keliaujantį dangaus skliau¬tu. Šeimyninės laimės scenelės ne tokių kilmingų žmonių kapuose verčia manyti, kad jie vargu ar pavydėdavo faraonams.

Statyti daugybę kapų ir šventyklų egiptiečiams nebuvo didelis vargas, nes Nilo pakrantėmis daugelį kilometrų driekėsi virtinės klintinių kalvų.

Iš jų egiptiečiai galėjo kiek tik norėdami imti lengvai apdirbamo akmens. O jų paminklai išliko todėl, kad buvo masyvūs, tačiau labiausiai juos iš¬saugojo sausas, karštas klimatas, kuriame akmenį ne taip ardo erozija.

Lig šiol Ramzio laikų užrašai atrodo lyg iškirsti vakar. Sausame kli¬mate taip pat išsilaikė tūkstančiai smulkesnių senovinių daiktų, kurie amžių amžius gulėjo sausame smėlyje tarp klintinių kalvų ir dirbamų laukų.

Dykumų pakraščiuose archeologai iki šiol randa priešdinastinės epo¬chos egiptiečių kūnų, palaidotų gerokai prieš balzamavimo išradimą. Jie guli negiliuose kapuose su ssavo tualeto reikmenimis, ginklais ir maisto puodais. Dažnai ant skeletų tebėra išlikusių odos lopinėlių ir plaukų kuokštų. (Vienas toks kapas rodomas Britų muziejuje.) Lengva įsivaiz¬duoti, kaip, stebėdami panašius reiškinius, senovės egiptiečiai pamažu įsisąmonino, jog reikia išlaikyti mirusiojo kūną taip, kad jis būtų tinka¬mas pomirtiniam gyvenimui. Taip atsirado balzamavimo menas, kuris sa¬vo užuomazgomis senesnis net už piramides ir išsilaikė iki dinastijų is¬torijos pabaigos. Tikėjimas, kad reikia apsaugoti kūną nuo suirimo, yrą egiptiečių religijos pagrindas. O kai kūnas nepūva — jam reikia dduoti vi¬sokių gėrybių: maisto, drabužių ir kitų būtiniausių daiktų. Egiptiečiai taip ir darydavo, todėl, pasak profesoriaus Glenvilio, jie ir paliko mums „unikalų nacionalinį senovės gyvenimo muziejų“.

Egiptiečiai dažniausiai buvo praktiški žmonės: viskas, ką jie sukūrė — matematikos sistema, inžineriniai statiniai ir nnet menas,— turėjo praktinę paskirtį. Jie nesidomėjo abstrakčia filosofija, nes vaizduotę slopino aplinkui plytinčios bevandenės dykumos ir du vieninteliai pragyvenimo šal¬tiniai: viską gaivinanti, slėniui derlumą nešanti upė ir balta karšta saulė, kiekvieną dieną plaukianti viršuje per skaistų, giedrą dangų. Jie įgyveno aiškiai apribotame realiame negailestingos baltos saulės šviesos ir juodų šešėlių pasaulyje ir tikriausiai pasijuoktų iš tų, kurie po tūkstančių metų jų pasaulį apgaubė paslapčių skraistėmis. .

Egiptas pasidarė paslaptingas iš dalies dėl hieroglifų, kuriuos, išvertę graikišką pavadinimą, galėtume vadinti „šventaisiais rašmenimis“. Šiais keistais rašmenimis piešiniais buvo išmargintos šventyklų ir kapų sienos, obeliskai tiek pačiame Egipte, tiek jo imperijoje. Jų perskaityti niekas nebemokėjo. Be akmenyse iškaltų hieroglifų, dar pasitaikydavo užrašų, rašytų kitaip, vadinamuoju greitraščiu, hieratiniu raštu. Mokslininkai ras¬davo nemažai papiruso ritinėlių, iišmargintų šiais irgi visai nesuprantamais ženklais. Todėl apie Senovės Egiptą žmonės žinojo tik tiek, kiek buvo papasakoję graikų ir romėnų istorikai: Herodotas, Plinijus, Diodoras Si¬cilietis, kurie Ptolemėjų ir Romos laikais patys kalbėjosi su Egipto žy¬niais. Tačiau jų surinktos žinios ir įdomybės, kad ir vertingos, buvo labai menkos. Šiuolaikinė egiptologija atsirado tik XIX amžiaus pradžioje, kai Robertas Jungas ir Žanas Framsua Sampoljonas pagaliau iššifravo hie¬roglifų ir hieratinius užrašus. Bet dar gerokai anksčiau daug keliautojų europiečių lankėsi Egipte ir paliko keisčiausių aprašymų. [[4,5]

Geografija ir klimatas

Dauguma egiptiečių gyvena Nilo upės slėnyje. Nors bendras šalies plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų, 90 procentų egiptiečių gyvena siaurame derlingos žemės ruože aplink Nilą. Pietuose, kur Nilo pakrantės labiau kalnuotos, derlingos žemės ruožas labiau susiaurėja, o šiaurinėje dalyje derlingos žemės slėnis aplink Nilo upę yra platesnis – apie 20-30 km pločio.

Į Rytus nuo Nilo upės slėnio driekiasi Rytų (Arabijos) dykuma – nederlingos žemės plotas, apsuptas kalnų grandine, kurios aukštis siekia daugiau kaip 2 km, o ilgis – daugiau kaip 800 km. Į Vakarus nuo Nilo slėnio yra Vakarų (Libijos) dykuma, kuri užima 2/3 Egipto ploto. Vakarų dykuma tęsiasi iki pat Šiaurės Afrikos kranto ir yra geriau žinoma kaip Sacharos dykuma. Šioje dykumoje, nepaisant labai aukštos oro temperatūros, nederlingos žemės ir kitų neigiamų faktorių, vis dėl to yra gyvybės, nes vėjų audros ir žemas slėgis leidžia susiformuoti derlingoms oazėms.

Egipto sostinė – Kairas – yra kaip tik toje vietoje, kur Nilas skyla į daugelį mažesnių atšakų, Nilo delta išplatėja iki 200 km, o dar toliau Nilas įteka į Viduržemio jūrą. Egipto dalis, esant į šiaurę nuo Kairo, vadinama Žemutiniu Egiptu, o pietinė dalis – Aukštutiniu Egiptu.

Į rytus, už Sueco kanalo, trikampio forma yra įsiterpusios Sinajaus žemės. Ši teritorija yyra geografinis Rytinės dykumos tęsinys, o panorama čia kinta nuo aukštų kalnų grandinių, tokių kaip Sinajaus kalnas ir Katerinos kalnas (dar vadinamas Gebel Katarina, aukščiausias Egipto kalnas – 2642 m) pietuose, iki dykumos lygumų ir lagūnų šiaurėje.

Egipto klimatą lengva apibūdinti – karštas ir sausas. Tokie orai išsilaiko beveik ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius – gruodį, sausį ir vasarį. Vidutinė metų oro temperatūra svyruoja nuo 20°C Viduržemio jūros pakrantėse iki 26°C Asuane. Didžiausia temperatūra tose vietovėse gali pakilti atitinkamai iki 31°C ir 50°C. Nakties metu Kaire ir Viduržemio jūros pakrantėje temperatūra kartais nukrenta iki 8°C. Dykumose oro temperatūros svyravimai dar didesni – nuo nepakeliamo karščio dieną iki geliančio šalčio naktį. Daugiausia lietaus iškrenta Aleksandrijoje, apie 19 cm per metus, kai tuo tarpu į pietus link Asuano 5 metų kritulių vidurkis yra apie 10 mm. Khargoje (Vakarų dykuma) yra buvę, kad per 17 metų neiškristų jokių kritulių. [1,2,3]

Senovės Egipto religija

Religinės tradicijos Nilo slėnyje buvo labai tvirtos ir gyvybingos. Žynių kasta buvo labai turtinga ir galinga. Įvairūs religiniai kultai palaikė senąją tvarką ir ragino paklusti turtingųjų valdžiai. Egipto religijoje nebuvo vienybės. Pvz., viename himne kalbama apie tai, kad dievas Ra pagimdė pats save, visą pasaulį, o kitame, kad dievas Ra buvo deivės Nut ssūnus. Patys egiptiečiai nesistebėjo šiais prieštaravimais. Tikėjimo tiesą jie suprato kitaip nei mes. Kiekvienas aiškinimas turėjo savų taktinių sumetimų, todėl nebuvo reikalo visko suvesti į vieną sistemą.

Senovės Egipto dievų šeimoje (apie 2000) vyravo griežta hierarchija. Būta vietinių die¬vų, garbintų tam tikruose namuose, ir Egipto dievų, garbintų visoje valstybėje. Kartais tas pats dievas garbintas kaip vietinė dievybė skirtinguose namuose. Pvz., Ozyrio kultas buvo ir Elefantijoje, ir Abide. Dažnai vietiniai dievai tapdavo ir viso Egipto dievais. Pvz., Tėbų dievas Amonas, Memfio – Ptachas ir pan.

Egipto religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Jie garbino gyvates, karves, krokodilus, kates ir pan. Pirmykštės bendruomenės laikotarpiu egiptiečių dievai buvo vaizduojami paukščių ar žvėrių pavidalu.

Vėliau jie dievus vaizdavo kaip žmones, bet dažnai su žvėrių ar paukščių galvomis. Pvz., vandens gelmių dievas turėjo krokodilo galvą, karo deivė – liūto ir pan. Greta zoo¬morfinių dievų buvo ir tokių, kurie turėjo žmogaus išvaizdą. Pvz., Ptachas, Izidė, Ozyris.

Rutuliojantis žemdirbystei, egiptiečiai pradėjo garbinti Saulę. Saulės dievas Ra buvo paskelbtas „dievų karaliumi“: kaip faraonas valdo žmones, taip Ra valdo dievus. Egipto religijai būdingas ir sinkretizmas (dviejų (ir daugiau) religinių ar filosofinių pažiūrų bendra plėtotė ir su¬siliejimas bei susidarymas naujos religijos ar filosofijos, išlaikančios pirmųjų bruožus).

Šio proceso metu buvę savarankiški bet giminingi dievai susilieja

į vieną dievybę. Pvz., Tėbų miesto vietinis Saulės dievas Amonas susiliejo su Heliopolio miesto Saulės dievu Ra ir atsirado vienas dievas Amonas Ra.

Monoteizmo tendencija atsirado vykstant sinkretizmo procesui ir ypač išryškėjo farao¬no Echnatono valdymo laikotarpiu. Jis bandė įvesti vieno Saulės dievo kultą. Reforma žlu¬go, nes egiptiečiams nebuvo suprantamas siūlymas garbinti tik vieną Dievą.

Nilo slėnį iš rytų ir vakarų supo dykumos. Kiekvieną vasarą 50 dienų be perstojo pučia karštas vėjas – sausvėjis, žmones ir gyvulius kankina kaitra. Gamta tartum apmiršta. Prasidėjus NNilo potvyniui visa gamta vėl atgyja. Iš čia atsirado mitas apie mirusį ir vėl prisikėlusį dievą Ozyrį. Piktas dykumos dievas Setas su 50 tarnų nužudė Ozyrį, padėdavusį augti pasėliams. Tačiau kaip atgyja gamta, taip prisikėlė iš numirusiųjų ir Ozyris. Prisikė¬lęs Ozyris tapo karaliumi ir teisėju mirusiųjų karalystėje. Ozyris teisdavęs velionių sielas. Jei žmogus nusižengdavo dievų valiai, jis būdavęs griežtai baudžiamas — sielą prarydavu¬si pabaisa.

Egiptiečiai tikėjo, kad siela sugrįžtanti į kūną, jei ją pavyksta išsaugoti. Todėl kūnus mumifikuodavo. Mumijos paruošimas kainuodavo llabai brangiai, taigi tai galėdavo sau leisti tik turtingi žmonės. Kadangi egiptiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, žyniai sukūrė maldų ir užkeikimų, kurie turėjo palengvinti mirusiajam kelionę per Ozyrio valdas. Maldos ir užkeiki¬mai sudarė vadinamąją „Mirusiųjų knygą“ (manoma, kad ji buvo parašyta SSenosios karalys¬tės laikotarpiu). [6]

Mokslas

Religinės pasaulėžiūros vyravimas, be abejonės, buvo mokslo stabdys, tačiau negalė¬jo visiškai sustabdyti šio proceso. Egipto mokslas pasiekė ganėtinai aukštą lygį, ypač matematika, medicina ir astronomija.

Egiptiečiai išmanė trupmenas, mokėjo keturis aritmetikos veiksmus, ištobulino dešimtai¬nę skaičiavimo sistemą, sukūrė ženklus skaičiams 1, 10, 100, 1000, 10000, 100000 ir net milijonui išreikšti.

Kasant kanalus, skirstant laukus sklypais, tekdavo matuoti plotus ir kampus. Taip atsira¬do geometrija.

Egipto matematikai mokėjo apskaičiuoti lygiašonio trikampio, stačiakampio, trapecijos ir skritulio paviršių.

Egiptiečiai šiek tiek išmanė algebrą, mokėjo spręsti lygtis su vienu nežinomuoju.

Stebėdami gamtos reiškinius egiptiečiai patyrė, kad prieš potvynį žvaigždžių padėtis danguje kasmet būna tokia pati. Iš tų stebėjimų radosi astronomija. Egiptiečiai skyrė pla¬netas nuo žvaigždžių; žvaigždes jungė į žvaigždynus. Metus dalijo į 12 mėnesių po 30 die¬nų. Atliekamos ppenkios dienos laikytos šventėmis ir nepriskirtos nė vienam mėnesiui. Egip¬tiečiai mokėjo sudaryti žvaigždžių žemėlapius, žvaigždžių padėties lenteles (didiko Senmuto [XVIII dinastijos laikai] kapavietės lubų tapyba, XIX ir XX dinastijos karalių kapavie¬čių lubos ir pan.). Para buvo dalijama į 24 valandas, nors valandos dydis nebuvo pastovus, o svyravo atsižvelgiant į metų laiką (vasarą dienos valandos buvo ilgos, o nakties trum¬pos, žiemą – atvirkščiai).

Egipto gydytojai buvo žinomi visoje Priešakinėje Azijoje. Mumifikuodami lavonus jie gerai susipažino su vidine žmogaus kūno sandara, o tai ppadėjo gydyti ligas. Jie neblogai išmanė kraujo apykaitą, iš chirurgijos srities ypač garsėjo Egipto akių gydytoj ai. Kai kuriuose medicinos tekstuose pateikiama savotiška gydymo metodika, reikalaujanti apžiūrėti ligonį, nustatyti simptomus, diagnozę ir gydymo būdą. Gydytojai specializavosi pagal atskiras ligas (smulkiai aprašoma dizenterija, astma, skarlatina, odos ligos, kosulys ir t. t.), dirbo kvalifikuoti dantų gydytojai. Vienas didžiausių Egipto medicinos atradimų – mokymas apie kraujotaką ir širdį, kaip pagrindinį jos organą. Eberso medicinos papiruse, kurio ilgis 20,5 m, rašoma:

„Gydytojo pradžia yra žinoti, kaip veikia širdis, iš kurios eina indai į visus sąnarius, nes kiekvienas gydytojas, kiekvienas deivės Sohmet žynys, kiekvienas užkeikėjas, paliesdamas galvą, pakaušį, rankas, delnus, kojas, visur paliečia širdį, nes iš jos nukreip¬ti indai į kiekvieną sąnarį.“

Religinė pasaulėžiūra ne itin skatino domėtis istoriniais ir visuomeniniais procesais. Ta¬čiau istorinių ir kultūrinių kūrinių vis dėlto atsirado. Pirmiausia reikia paminėti metraščius, kuriuose išvardytos valdančiosios dinastijos, svarbiausi įvykiai, atsitikę vieno ar kito farao¬no valdymo laikotarpiu, kaip antai: Nilo potvynių aukštis, šventyklų statyba, karo žygiai, karo grobis ir pan. Mūsų laikus pasiekė dalis metraščio apie pirmųjų penkių dinastijų valdy¬mą (Palermo akmuo). Turino valdovų papiruse pateikiamas Egipto faraonų sąrašas iki XVIII dinastijos. Tutmozio III analuose dėstoma šio faraono valdymo istorija, jo karo žy¬giai.

Nemažai mokslinės medžiagos randama ir sseniausiose enciklopedijose – žodynėliuo¬se. Surinktos ir paaiškintos juose sąvokos yra sugrupuotos temomis: dangus, vanduo, žemė, augmenija, gyvūnija, žmonės, profesijos, pareigybės, svetimšalių gentys bei tautos ir t. t.

Visa egiptiečių patirtis ir mokslumas buvo perduodama iš kartos į kartą raštininkų mokyklose (mokyklose, kuriose buvo rengiami raštininkai valdininkai), be to, buvo ir aukš¬tųjų raštininkų mokyklų, kurios vadintos „gyvenimo namais“. Mokyklose vyravo griežta drausmė. Mokiniai čia buvo mokomi rašto, kaligrafijos, stilistikos. [6]

Literatūra

Perskaitę egiptiečių papirusus, mokslininkai sužinojo, kad senovės Egipte būta groži¬nės literatūros. Iškilmingi himnai šlovino dievus ir svečias šalis. Buvo daug mitų – pasakoji¬mų apie dievus ir tautos didvyrius. Ypač plačiai buvo žinomas mitas apie Ozyrį. Ilgą laiką labai populiarūs išliko įvairūs pamokymai, kurių pagrindinė mintis – žmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka žemėje, o tinkamo gyvenimo galima išmokti. Juose aukštinama kantrybė, sąžiningumas, taurumas ir pan.

Egipto literatūros šaknys glūdi IV tūkst. pr. Kr., kai buvo sukurti pirmieji literatūriniai užrašai. Senosios karalystės laikotarpiu atsirado literatūrinių žanrų užuomazgų: tai pasakos, didaktiniai pamokymai, didikų biografijos, religiniai tekstai, poetiniai kūriniai. Vidurinės karalystės laikotarpiu jau sukuriama nemažai aukšto meninio lygio kūrinių („Sinuheto pa¬sakojimas“), šiandien priskiriamų prie pasaulinės literatūros lobyno. Egiptiečių literatūra ypač suklestėjo Naujosios karalystės — aukščiausios Egipto civilizacijos pakopos — epocho¬je.

Vienas iš mėgstamiausių žanrų bbuvo pasakos, besiremiančios liaudies gyvenimo siuže¬tais („Faraonas Chufu ir burtininkai“; „Pasaka apie du brolius“ ir kt).

Vidurinės karalystės laikotarpiu, suaktyvėjus užsienio prekybai ir karinei ekspansijai, atsiranda naujas literatūrinis žanras —kelionių aprašymai („Pasakojimas apie nukentėju-sį nuo laivo sudužimo“; „Sinuheto pasakojimas“ ir kt.). Šiuose kūriniuose pasakojama apie kaimynines šalis, kitų tautų gyvenimą, egiptiečių santykius su svetimšaliais.

Ypatingą vietą užėmė religinė literatūra: maginiai užkeikimai, religiniai himnai dievams ir faraonams, auklėjimo formulės, religiniai ir maginiai tekstai, susiję su mirusiųjų kultu, ir pan.

Nors religija užėmė pagrindinę vietą egiptiečių gyvenime, kai kuriuose kūriniuose nu¬skamba netikėjimo pomirtiniu gyvenimu gaidos, raginama džiaugtis žemiškuoju gyvenimu. Formuojasi pasaulietinė ir religinė filosofinė poezija, ypač būdinga Vidurinės karalystės lai¬kotarpiui („Nusivylusiojo pasikalbėjimas su savo siela“ — šiame pesimistiniame kūrinyje kalbama apie žmogų, kuris svajoja apie mirtį kaip apie išsivadavimą nuo kančių).

Taigi senovės Egipto literatūra, pasiekusi aukštą meninį lygį, ryškiai parodė egiptiečių gyvenimą ir kūrybingumą, įnešė svarų indėlį į pasaulinės literatūros lobyną. [6]

Kalba

Valstybinė Egipto kalba yra arabų kalba. Tačiau ta arabų kalba, kuria kalbama gatvėje, ganėtinai skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kuria rašomi laikraščiai, kalbama per radiją ar kuria meldžiamasi mečetėse visame arabiškame pasaulyje. Šnekamoji Egipto arabų kalba yra arabų kalbos dialektas, bet taip skiriasi nuo klasikinės arabų kalbos, kad gali būti palaikyta visiškai kita kalba.

Tai yra kasdieninė kalba, kuri skiriasi ir nuo kaimyninėse valstybėse naudojamos arabų kalbos. Labiau specializuota arabų kalba visame arabiškame pasaulyje yra daugmaž vienoda, nors tarimas gali skirtis. Sakykim, arabas iš Jordanijos ar Irako su egiptiečiu galės be problemų susikalbėti apie politiką ar literatūrą, tačiau jam gali būti sudėtinga paaiškinti, ką jis nori pirkti kepykloje. [1]

Hieroglifai

1799 m. Napoleoną Bonapartą žygyje į Egiptą lydėjo keletas žymių prancūzų mokslininkų, specialiai pakviestų tyrinėti šalies. Tų metų rugpjū¬čio mėnesį būrys prancūzų kareivių Nilo deltoje, RRozetėje, statė įtvirti¬nimus. Ir štai tada vienas iš jų, vardu Busaras ar Bušaras, sugriauto arabų forto sienoje aptiko senovinį akmenį — netaisyklingos formos plokš¬tę. Joje buvo iškirsti užrašai dviem kalbom: vienas graikiškas, o kiti du — hieroglifais ir senovės egiptiečių kalbos demotiniais ženklais. (Demotinis raštas — tai hieroglifų ir hieratinių rašmenų greitraštis.) Taigi fak¬tiškai užrašas buvo dvikalbis.

Į Kairo Egipto institutą nugabentą akmenį ėmė kruopščiai tyrinėti prancūzų mokslininkai. Juo susidomėjo pats Napoleonas: liepė padaryti įrašų kopijas ir išsiuntinėti Europos mokslininkams. 1801 mmetais kapitu¬liacijos sutartimi vertingiausios Egipto senienos, kartu ir Rozetės akmuo, kaip trofėjai buvo perduotos anglams. Tačiau paimti akmenį buvo ne taip lengva, nes generolas Menas senieną jau vadino savo nuosavybe. Galų gale ją iš prancūzų generolo namų paėmė anglų generolas mmajoras Teiloras, padedamas artileristų komandos su patranka.

„Tai buvo palyginti sunkus žygis,— rašė Teiloras.— Prancūzų karinin¬kai iš mūsų visaip šaipėsi, tačiau mums pagelbėjo gudrus būrininkas — artileristų seržantas; be to, visi jo valdiniai šią misiją vykdė entuzias¬tingai“.

Taip Rozetės akmenį įsigijo (galima sakyti „atkariavo“ arba „išvada¬vo“) Britanijos armija, ir jis atsidūrė Britų muziejuje, kur tebėra ir dabar.

Graikiškas tekstas buvo daugelį kartų išverstas ir nustatyta, kad Roze¬tės akmens įrašas — tai „kopija Memfio žynių vyriausiosios tarybos įsa¬ko, parašyto viso Egipto valdovo Ptolemėjo V Epifano valdymo metinių proga“. Originalus tekstas buvo parašytas demotiniais rašmenimis, o graikiškas ir hieroglifinis — jo vertimai. Išvertus graikišką tekstą, iškilo klau¬simas, kaip iššifruoti hieroglifus. Tai padarę, mokslininkai būtų sužinoję bent dalį senovės egiptiečių abėcėlės. O tai jau didelis dalykas. KKiekvie¬nam dešifravimo specialistui aišku, jog iš žinomos kodo dalies galima at¬kurti visą kodą. Rozetės akmens, o kartu senovės egiptiečių rašto, paslap¬tį įspėjo anglas R. Jungasi ir prancūzas Ž. F. Šampoljonas.

Daktaras Jungas parodė ir įrodė, ką jau nujautė kiti mokslininkai. Būtent:

a) kad akmenyje iškalti hieroglifų abėcėlės ženklai;

b) kad visur, kur įrašas apibrėžtas pailgu ovalu, arba kartušu, yra tikrinis vardas.

Jis taip pat suprato, kad hieroglifai reiškia garsus, ir jiems dešifruoti pritaikė fonetinį principą. Štai vienas pavyzdys: nustatęs, kad ovaliniu kartušu apibrėžtas faraono vardas, jis aaiškiai suprato, kad tas vardas Ptolemėjas. Kadangi šis vardas graikiškas ir jo tarimas žinomas, kartuše esantys hieroglifai turėjo reikšti ženklus P, T, L, M ir t. t. Šiuo principu buvo tyrinėjami ir kiti kartušai. Ant obelisko File buvo rastas graikiškai parašytas Kleopatros vardas ir ten pat hieroglifinis įrašas su karališkuoju kartušu. Kadangi Kleopatros varde taip pat yra P, L ir T, buvo galima patikrinti, ar teisingai Jungas iššifravo kartušą su Ptolemėjo vardu. Pa¬aiškėjo, kad jis -neklydo: tie patys simboliai abiejuose kartušuose buvo atitinkamose vietose. P garsą žymintis hieroglifas Ptolemėjo varde buvo pirmas, o Kleopatros varde — penktas. Vadinasi, jos kartuše ženklas prieš L turi reikšti K. Taip Jungas ir jo pasekėjai pamažu rinko kitų hieroglifų fonetinius ekvivalentus, atkūrinėjo visą abėcėlę.

Viskas sekėsi puikiai. Mokslininkai jau mokėjo skaityti egiptiečių var¬dus, tačiau negalėjo išversti teksto. Reikėjo dar mokėti egiptiečių grama¬tiką ir leksiką. O jų paslapties raktas glūdėjo senovės koptų kalboje.

Egipte paplitus krikščionybei, Egipto krikščionys į savo gimtąją kalbą išsivertė graikų raštus. Krikščionis ėmė vadinti koptais, t. y. senuoju egip¬tiečių vardu, nes jie ir toliau vartojo senovišką kalbą, o religinėse apei¬gose tebesilaiko jos ligi šiol. Į tai atkreipė dėmesį prancūzų mokslininkas Z. F. Šampoljonas. Iš jaunumės jis ėmė studijuoti koptų kalbą ir po kiek llaiko tapo didžiau¬siu jos specialistu.

Badžas rašė: „Kadangi mokėjo koptiškai, jis [Šampoljonas], tyrinė¬damas Rozetės akmens įrašus, galėjo dedukcijos metodu nustatyti dauge¬lio paslaptingų ženklų reikšmę ir teisingą tarimą daugelio hieroglifų, ku¬rių reikšmę žinojo iš akmenyje iškalto graikiško teksto“. Tai atsakymas į egiptologams dažnai pateikiamą klausimą: ką jūs žinote, kaip senovės, egiptiečiai tardavo savo žodžius? Čia padeda ligi šiol tebegyvuojanti kop¬tų kalba.

Tačiau Jungas su Šampoljonu padarė tik pradžią. Praėjo ne vienas dešimtmetis, kol mokslininkai išmoko teisingai nuo pradžios iki galo per¬skaityti paprasčiausius įrašus. Egiptiečių filologija — senovės egiptiečių kalbos mokslas — specializuota egiptologijos dalis, kuriai vienas kitas egiptologas paskyrė visą gyvenimą. XIX amžiaus filologai, pavyzdžiui, Sa¬bą, Brugšas ir Gudvinas, remdamiesi Šampoljono padėtu pagrindu, po šapelį atkūrė sudėtingą senosios kalbos gramatikos struktūrą. Jų darbų rezultatus susistemino šiuolaikinės egiptiečių filologijos pradininkas Ermanas. Įdomu, kad kai kuriuos kruopščius tyrinėjimus atliko žmonės, ku¬riems egiptologija buvo laisvalaikio pomėgis, savotiškas hobis. Pavyz¬džiui, Sabą buvo prancūzų pirklys, o Gudvinas — anglų baristeris. Taigi hieroglifai, taip ilgai buvę mokslininkams mįslė, pagaliau atskleidė savo paslaptį, ir dabar jau galime keliauti į 5000 metų senumo praeitį, pasi¬žvalgyti po Senovės Egipto pasaulį. [5]

Dantiraštis

Pavyko iššifruoti dantiraštį, kurį iš pradžių vartojo babiloniečiai, o paskui persai ir hetitai, Senovės Egipto istorijoje suvaidinę irgi nemažą vaidmenį. Egiptiečiai daugiausia rrašė ant akmens ir papiruso, o šios tautos dantelių formos ženklus įspausdavo molio plytelėse, kuriasi paskui išdegdavo. Įdomiausių šitokių plytelių buvo rasta XVIII dinastijos pa¬baigos Egipto sostinėje al Amarnoje, vieno pastato, matyt, faraonų laikų „užsienio reikalų ministerijos“ archyvo, griuvėsiuose. Čia buvo šimtai Asirijos, Babilono, Mitanijos valstybių nepriklausomų karalių ir daugelio Palestinos, Sirijos, Finikijos vasalinių kunigaikščių laiškų; iš pastarųjų egiptologai galėjo nustatyti Senovės Egipto imperijos sienas klestėjimo laikotarpiu.

Kaip ir hieroglifai, dantiraštis buvo žinomas daugelį amžių, tačiau ty¬lėjo iki 1810 metų, kada jį pagaliau iššifravo vokiečių mokslininkas G. F. Grotefendas. Jo žygdarbis pranoko net Jungo ir Sampoljono atradi¬mus. Mat šie tyrinėtojai turėjo išganingąjį dvikalbį tekstą, o Grotefen¬das — ne. [5]

Raudonoji jūra

Raudonoji jūra yra tarp Azijos ir Afrikos. Jos šiauriausiame taške prasideda Sinajaus pusiasalis, kuris tęsiasi daugiau nei 1600 km. į pietus, kur “susitinka” su Indijos vandenynu. Raudonojoje jūroje pasitaiko gyvų būtybių, rifų ir koralų oazių. Nuo senų laikų ši jūra žavėjo žmones kaip kelias tarp Rytų ir Vakarų. Kiekvienam, stovinčiam ant Raudonosios jūros kranto ir žiūrint į dangaus mėlynumo vandenį, gali pasirodyti, kad jūrai duotas neteisingas pavadinimas. Vandens mėlynumas yra amžinas ir nieko mažiau raudono neįmanoma įsivaizduoti. Raudonoji jūra – vieta, kur vandenynas susitinka su dykuma, tikrai yra vienas egzotiškiausių ir nuostabiausių

natūralių jūros peizažų žemėje. Vidutinė vandens temperatūra Raudonojoje jūroje ištisus metus yra apie 22 C. Šalčiausias metų mėnuo – sausis, o šilčiausia būna liepą ir rugpjūtį. Šioje jūroje aptinkama daugiau nei 1000 gyvūnų, apie 200 koralų rūšių ir daugiau, nei bet kuriame kitame vandens telkinyje (virš 1000) žuvų rūšių. Nenuostabu, kad nardyti Raudonojoje jūroje be galo įdomu, ji taip pat pritraukia daugybę fotografų, mokslininkų, smalsuolių ir poilsiautojų iš viso pasaulio. Tačiau čia taipogi gali slypėti keletas pavojų, kurių nesunku išvengti, žžinant, jog kai kurių jūros gyvūnų negalima liesti, kai kuriuos pavojinga valgyti, o su kai kuriais tiesiog nepatartina susidurti “akis į akį”. Raudonoji jūra – tai rojus vandenyje, nes vanduo itin skaidrus, bangos nedidelės ir šilta visus metus. Žvejyba čia yra menas, išlaikantis laiko pagerbtus metodus, kurie apsaugo nuo rifuose glūdinčių pavojų. Raudonosios jūros vanduo taip pat yra didelė vertybė – aplinkiniai miestai visiškai priklausomi nuo filtruoto jūros vandens, kuris naudojamas buityje ir gamyklose. Dėl to nuolat egzistuoja taršos grėsmė. RRaudonoji jūra yra niekam neprilygsta savitumu – tai gyvas nuostabiausių koralų ir egzotiškų žuvų pasaulis. [1]

Sueco kanalas

Idėja apie kanalą, jungiantį Viduržemio ir Raudonąją jūras kilo dar seniausiais laikais, faraono Tutmosio III valdymo laikotarpiu. Persų invazijos laikotarpiu karalius Darijus I įsakė bbaigti kanalą, kuris po to buvo geros būklės iki Ptolomėjų eros, bet paskui apgriuvo. Metų metus kanalas buvo remontuojamas ir vėl griūdavo ir buvo galutinai apleistas po to, kai buvo atrastas prekybinis maršrutas aplink Afriką. Napoleono inžinieriai atgaivino trumpesnio kelio į Indiją – Sueco kanalo idėją, tačiau jų skaičiavimai parodė, jog tarp dviejų jūrų lygio yra 10 metrų skirtumas, o tai reiškė, kad butų apsemti dideli plotai. Vėliau paaiškėjo, kad tie skaičiavimai buvo klaidingi. 1859 m. Egipto darbininkai vergiškomis sąlygomis vėl pradėjo kanalo statybą ir 1867 m. jis jau buvo užbaigtas. 1869 m. įvyko ekstravagantiška, brangi ir iškilminga kanalo atidarymo ceremonija, kurios proga buvo nutiesti nauji keliai į Kairą, pastatytas operos ir baleto teatras, netgi buvo užsakyta, kad kompozitorius Dž. VVerdi sukurtų operą “Aida”, tačiau pastarasis, deja, nespėjo. 1967 m. kanalas buvo uždarytas dėl Šešių dienų karo, kai Izraelis okupavo Sinajaus pusiasalį, versdamas kanalą atlikti buferinės zonos tarp kovojančių šalių vaidmenį. Egiptiečiai susigrąžino kanalą 1973 m., per Egipto – Izraelio karą. Šį kartą atidarymo ceremonija įvyko 1975 m. ir nuo tada Sueco kanalas, kuris tęsiasi 167 km. per Egipto dykumą jau du kartus buvo platintas. Šiandien vidutiniškai 50 laivų per dieną kerta kanalą ir, kadangi karo grėsmė jau seniai praeityje, mmiestai ir paplūdimiai, esantys netoliese, tarnauja kaip poilsiavietės turistams. [1]

Didžiausi Egipto miestai

Kairas. Egiptiečiai sostinę Kairą tapatina su pačiu Egiptu – jiems Kairas ir yra Egiptas, ir atvirkščiai. Jie abu vadinami tuo pačiu vardu – Masr. Viena istorija iš Tūkstančio ir vienos nakties pradedama taip: keletas vyrų mečetėje kalbasi apie užsienio šalis ir didingus miestus. Vienas iš jų sako: “Bagdadas yra rojus”. Kitas, vyresnis, į tai atsako: “Tas, kuris nematė Kairo, nematė ir pasaulio. Kaire dulkės yra auksinės; Nilas yra kaip stebuklas; moterys – kaip juodaakės rojaus mergelės; ir kaip galėtų būti kitaip, jeigu šitas miestas yra Pasaulio Motina“. Šiandien Kairas yra ‘motina’ 16 milijonų egiptiečių, afrikiečių ir visokių klajoklių. Gyventojų tankumas vienam kvadratiniam kilometrui čia yra vienas iš didžiausių pasaulyje, todėl čia atrodo tiršta nuo pastatų, žmonių ir mašinų, kurie sukelia tūkstančius įvairiausių garsų, užpildančių erdvę. Kairui trūksta erdvės plėstis, todėl čia, ypač miesto centre aplink Nilą, neretai kaimynystėje pamatysite modernią kompiuterinės įrangos parduotuvę ir molinių namelių rajoną, kur ožkos bėgioja po kambarius, o vanduo gaunamas tik iš čiaupo gatvėje. Tačiau Kairo gyventojai tame nemato nieko keisto. Jiems nebūdinga vakarietiška manija lygiuotis į tai, kas yra naujausia ir geriausia. Taip greičiausiai yra todėl, kad šie žmonės gyvena šalia istorijos paminklų, kkurių amžius šiandien siekia daugiau kaip 4,5 tūkstantmečio; piramidės matomos iš aukštesnių pastatų viršutinių aukštų beveik visame Kaire. Todėl nenusakomas amžinumo jausmas yra vienas iš ryškiausių Kairo bruožų. Čia viename mieste yra ir islamiškoje Kairo dalyje esantys viduramžių skersgatviai, ir faraonų laikų piramidės, ir tarsi XIX amžiaus laikų išvaizdą išlaikiusios kavinukės. Ir kas nuostabiausia, nei vienoje iš šių vietų nesijauti kaip muziejuje – tai tiesiog yra šių dienų Kairas. Jis yra chaotiškas, triukšmingas, visiškai nenuspėjamas ir pilnas žmogiškumo. Tai yra nuostabus miestas tiems, kurie turės pakankamai kantrybės jį įvertinti. Nors piramidžių buvimas perša kitokią mintį, Kairas nėra faraonų pastatytas miestas. Tuo metu, kai piramidės buvo pastatytos, Egipto sostinė buvo Memfis, esantis už 22 km nuo Gizos aukštikalnės.

Kairą 969 m. po Kr. įkūrė Fatimidų dinastija. Iki to šioje vietovėje jau buvo statinių, tokių kaip romėnų statyta Babilono tvirtovė ir ankstyvojo islamiškojo laikotarpio Fustatas miestas, įkurtas Amr ibn al-As, generolo, kuris 642 m. po Kr. užkariavo Egiptą islamo vardu. Fustatas buvo vienas iš turtingiausių naujojo musulmonų pasaulio miestų, kurį maitino ypatingai derlinga žemė ir mokesčiai, renkami iš keliaujančių Nilu. X amžiaus keliautojų palikti aprašymai kalba apie kosmopolitinį metropolį, su viešais parkais, apšviestomis gatvėmis ir pastatais iki 14 aukštų. Kadangi Fatimidai atkeliavo iš ŠŠiaurės Afrikos, jie sugriovė Fustatą ir pradėjo toje vietoje statyti naują miestą. Kai statybų vieta naujajam miestui buvo parinkta ir sukviesti darbininkai, visi laukė astrologų leidimo pradėti darbus. Signalas turėjo būti duotas varpais, pritvirtintais prie statybų vietą juosiančios virvės, tačiau varnas nusileido ant virvės ir varpai suskambėjo anksčiau laiko. Kadangi tuo metu didelę įtaką turėjo Marso planeta (arabiškai – Al-Qahir, arba “laimėtojas”), Fatimidų kalifas nusprendė miestą pavadinti Al-Qahira. Europiečiai šį pavadinimą vėliau sutrumpino iki Kairo. Fatimidų pastatyta miesto dalis išliko iki šiol; žymi Fatimidų mečetė ir Al-Azhar universitetas vis dar yra Egipto islamiškųjų studijų centras; taip pat yra treji didieji vartai – Bab an-Nasr, Bab al-Futuh ir Bab Zuweila, kur iki šiol yra renkamas mokestis už įvažiavimą. Nors Faitimidų valdymo laikotarpis nebuvo labai ilgas, jų pastatytas miestas vėlesnėms dinastijoms liko kaip sostinė stiprybės, pilna iš svečių šalių atvykusių pirklių, egzotiškų prekių krautuvėlių, valdoma žiaurių ir permainingų sultonų dinastijų. Šis miestas įkvėpė didelę dalį Tūkstančio ir vienos nakties istorijų. Kairas peržengė savo sienas, išsiplėsdamas į Šiaurę, kur atsirado Bulaq uostas, į vakarus, tolyn į pietus nuo Rhoda salos, ir užpildydamas rytuose esančią dykumą kapavietėmis. Bet Kairo širdimi dar 900 metų buvo viduramžių miestas, kol Ismailas, Mohamedo Ali anūkas, XIX amžiaus viduryje

Kairo plėtimąsi pasuko visai kita linkme. Per jo 16 metų trukusį valdymo laikotarpį (1863-79), Ismailas daugiau nei bet kuris iš Fatimidų dinastijos pakeitė miesto vaizdą. Iki 1860 m. Kairas buvo išsiplėtęs į Vakarus tik iki tos vietos, kur dabar yra Midan Opera. Kai Prancūzijoje išsilavinimą gavęs Izmailas atėjo į valdžią, jis siekė pagerinti Kairo įvaizdį pradėdamas naujas statybas. Balų vietoje per 10 metų iškilo plačios statybos, kurias vykdė architektai iš Belgijos, Prancūzijos ir Italijos, atvykę pakviesti Izmailo tam, kad šalia iislamiškosios Kairo dalies iškiltų europietiški Kairo rajonai.

Po 1952 metų revoliucijos Kairo gyventojų skaičius labai padidėjo, todėl miesto plėtimo planus reikėjo paspartinti. 1960-70 metais iki tol retai apgyvendintame vakariniame Nilo krante atsirado nauji priemiesčiai. Pastaruoju metu gyventojai pradėjo keltis netgi į kalnuotas el-Mukatan kalno vietoves, todėl anksčiau buvusi dykuma dabar yra statybų rajonas.

Memfis. Šis miestas yra beveik visiškai išnykęs, nors senais laikais Memfis buvo Egipto sostinė beveik visu faraoniškuoju laikotarpiu, kai tuo tarpu pietuose esantis Tėbų miestas (dabar vadinamas Luksoru) buvo llaikomas sostine tik ceremonijoms atlikti. Manoma, kad Memfis buvo įkurtas 3100 m. pr. Kr., ir jo įkūrėjas greičiausiai buvo faraonas Menes. Po to, kai Menes suvienijo Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, miesto įkūrimo vieta (riba tarp Nilo deltos ir slėnio) buvo llabai svarbi strategiškai, kadangi leido vienodai kontroliuoti abu regionus. Šiandien Memfis yra apie 24 km į pietus nuo Kairo ir apie 3 km nuo Sakkaros. Senovinis šio miesto pavadinimas yra Ineb-hedj, pažodžiui verčiant – ‘baltos sienos’, o dabartinis pavadinimas kildinamas iš Men-nefer, pažodžiui verčiant – ‘įkurtas ir gražiausias’. Iš tiesų senovėje mieste buvo daug rūmų, sodų ir šventyklų, todėl šis miestas tebėra laikomas vienu iš žymiausių senovės pasaulio miestų. V amžiuje pr. Kr. graikų istorikas ir keliautojas Herodotas apibūdino Memfį kaip ‘klestintį miestą ir kosmopolitinį centrą’. Miesto didybę atspindi ir kapinių, esančių vakariniame Nilo krante, dydis – teritorija, kurioje būta tiek karališkųjų piramidžių, tiek privačių kapų bei šventųjų gyvūnų nekropolių. Amžių amžius trukę kasmetiniai potvyniai patręšė Memfio žemę Nilo dumblu –– tačiau dabar kūrimo dievo Ptah šventykla yra tik kiek daugiau kaip griuvėsiai, kuriuos laikas nuo laiko užtvindo pakilę Nilo vandenys. Kiti išlikę pastatai taip pat vargu ar atskleidžia buvusią Memfio didybę – iš tiesų, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad šioje vietoje kažkada stovėjo didingas miestas. Muziejus, kurio dalis yra po atviru dangumi, yra pastatytas virš gulinčios didžiulės Ramzio II statulos. Lauke taip pat pamatysite Naujosios karalystės laikų sfinksą iš alebastro, dar keletą Ramzio II statulų ir didžiulį akmeninį guolį, kuriame ššventasis jautis Apis buvo mumifikuotas, prieš atgabenant jį į Serapeumą Sakkaroje.

Aleksandrija. Aleksandrija – antras pagal dydį ir gyventojų skaičių Egipto miestas, įsikūręs prie Viduržiemio jūros, vakariniame Nilo deltos krante. Aleksandrija žinoma kaip “Viduržemio jūros perlas”, kurio atmosfera labai skiriasi nuo likusios šalies dalies, nors ši vieta yra tik 225 km. nuo Kairo. Aleksandras Makedonietis 332-301 pr. Kr. įkūrė miestą ir pavadino Aleksandrija, ji tapo graikiško – romėniško Egipto sostine. Antikinė Aleksandrija taisyklingai suplanuota. Šį miestą statė graikų architektas Deinokratas, IV a. pr. Kr. Ptolomėjų dinastijos valdymo periodu 305-30 m. pr. Kr. Aleksandrija tapo visos šalies sostine. Šiuo laikotarpiu ji buvo prekybinis, kultūrinis ir religinis viso Egipto centras. Ptolomėjų valdymo laikotarpiu 280 p. Kr. Faro saloje buvo pastatytas Aleksandrijos švyturys – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Kleopatra, paskutinė Ptolomėjų dinastijos faraonė, čia savo grožiu sužavėjo Cezarį, o vėliau ir Marką Antonijų. Aleksandrija tapo antruoju po Romos antikinio pasaulio miestu, svarbiu Europos ir Rytų prekybos centru. Nuo čia I amžiuje pradėjo plisti krikščionybė Egipte, o tuo pačiu laiku ir persekiojimai dėl tikėjimo. Įkūrus Kairą, Aleksandriją prarado savo svarbą. Tik XIX a. Mohamedo Ali valdymo laikotarpiu miestas dar kartą išgyveno pavasarį. Jis tapo Egipto prekybos ir laivybos centru. Tokia Aleksandrija buvo įamžinta mmeno kūriniuose, jos pavadinimas tapo prekybos, kosmopolitizmo ir boheminės kultūros sinonimu. Čia vienoje vietoje persipynusios Senojo Egipto, Graikijos, Romos, koptų, islamiškoji ir arabiškoji civilizacijos.

Aleksandrija daugiaveidė. Norėdami sužinoti apie jos praeitį ar dabartį, gilintis į istoriją ar tiesiog pailsėti, galima pamatyti daugiau nei viena miestą. „Jeigu egzistuotu rytietiška Europa, Aleksandrija taptų jos sostine“,- tikino rašytojas Darelas.

Aleksandrijos biblioteka pati seniausia pasaulyje. Po ilgos rekonstrukcijos oficialiai atidaryta 2002 m. balandžio mėn. 23 d. Bibliotekos pastatų kompekso bendras plotas 45 tūkstančiai kv.m. Manoma, kad čia “karališko kvartalo” teritorijoje stovėjo senoji Aleksandrijos biblioteka. Bibliotekos teritorijoje atsidarė planetariumas, mokslinis muziejus, kaligrafijos muziejus, Aleksandrijos muziejus, tarptautinė informatikos mokykla, restauravimo ir konservavimo laboratorijos, Aleksandrijos kongreso centras (bendras plotas 5 tūkstančiai kv.m.), parodų salės ir t.t. Aleksandrijos biblioteka buvo civilizacijos lobynas. Istorijos kryžkelėje, ji buvo mokslo, meno, skirtingų religijų, kalbų, kultūrų centras. [1]

Gizos piramidės

Kaip vienas iš išlikusių septynių pasaulio stebuklų, piramidės gausiai lankomos turistų, statytos prieš daugiau nei 2500 metų prieš Kristų. Bet stebėtinas yra ne tik piramidžių amžius. Iki šiol nėra atsakymo į klausimą – kaip piramidės buvo pastatytos? Ir kokia jų prasmė? Manoma, kad jos buvo didžiuliai kapai, statyti pagal faraonų nurodymą tūkstantinių darbininkų būrių rankomis. Tokias prielaidas patvirtina ir neseniai aptiktos piramidžių statytojų gyvenvietės, kuriose bbuvo įdiegta maisto tiekimo sistema ir teikiamos medicininės paslaugos. Gizos aukštumoje tebevykstantys kasinėjimai duoda vis daugiau įrodymų, kad piramides statę darbuotojai nebuvo vergai, bet gerai organizuoti Egipto valstiečiai. Per potvynio sezoną, kada Nilo vandenys užliedavo jų laukus ir darbas ūkiuose pasidarydavo neįmanomas, didžiulio biurokratinio aparato dėka šie žmonės buvo samdomi darbui faraono kapo statyboje. Todėl manoma, kad piramidės buvo statomos pagal iš anksto paruoštus planus, kurie taip pat numatė Nilo potvynio vandenų panaudojimą statyboje naudojamų akmenų atgabenimui. Nepaisant visų surinktų įrodymų, vis dar yra netikinčių, kad senovės egiptiečiai savo rankomis galėjo pastatyti tokius statinius. Piramides tiriantys mokslininkai analizuoja akmenų atgabenimo ir montavimo metodus; matmenis, tikslius iki milimetro. Vis dar kyla ginčai, kad piramides pastatė ateiviai iš kitos planetos. Neapsilankius Gizos aukštumoje, tikrai galima galvoti, kad tokios mintys yra mažų mažiausiai keistos, tačiau ten pabuvęs iš karto supranti, kodėl tiek daug žmonių tiki, kad šie statiniai yra nežemiškos kilmės.

Egiptiečiai nei garbino mirtį, nei jos bijojo, tačiau vis dėl to statė tokius neįtikėtino dydžio mauzoliejus kaip piramidės, tikėdami pomirtiniu gyvenimu ir norėdami susilieti su visata. Faraonas kaip dievų sūnus buvo jų tarpininkas su tuo pasauliu, o jo paskirtis buvo perduoti dievų valią žmonėms. Todėl faraonas buvo gerbiamas gyvas ir garbinamas po mirties,

kaip ryšys tarp žemės ir dangaus, jungiantis mirusiųjų ir dievų pasaulį. Piramidės tokiam asmeniui buvo tinkamas kapas. Laidojimo šventykla, buvusi prie visų piramidžių, leido garbinti faraoną ilgai po jo mirties, kasdien atliekant aukojimo ritualus, kad suteikti jo sielai jėgų. Iš laidojimo šventyklos ėjo dengtas kelias į ‘slėnio šventyklą’, kurią kiekvienais metais pasiekdavo išsiliejusio Nilo vandenys (Nacionaliniame muziejuje Jūs pamatysite schemą, kaip visa tai atrodė). Viso komplekso tikslas buvo priminti apie amžiną dievų galią ir tuo pačiu apie absoliučią valdžią, suteiktą ffaraonui. [1]

Cheopso piramidė

Seniausia piramidė Gizoje ir didžiausia visame Egipte 146 m aukščio didžioji Khufu piramidė, pastatyta 2570 m. pr. Kr. Per 46 šimtmečius jos aukštis tesumažėjo 9 metrais. Piramidės konstrukcijai panaudota 4,6 milijonai akmeninių blokų, kurių kiekvienas sveria vidutiniškai 2,5 tonos. Nors piramidės viduje nėra daug dėmesį traukiančių objektų, vis dėl to apsilankymo tokio seno statinio viduje įspūdžiai yra nepamirštami. Šiaurinėje dalyje esantis piramidės įėjimas koridoriumi žemyn veda link nebaigto kapo (paprastai uždarytas), apie 100 m ilgio ir esančio apie 330 m žemiau piramidės. Už 20 m nuo įėjimo yra aukštyn kylantis 1,3 m aukščio ir 1 m pločio koridorius, kuris veda į Didžiąją galeriją, kuri yra 47 m ilgio ir 8,5 m aukščio. Taip pat yra mažesnis horizontalus praėjimas, kkuris veda į Karalienės salę.

Pakilus Didžiąja galerija į Karaliaus salę, atkreipkite dėmesį į viršuje esančių akmens blokų sujungimo tikslumą. Skirtingai negu likusi piramidės dalis, pagrindinė kapavietės salė yra pastatyta iš raudonojo granito blokų. Stogas, kuris sveria daugiau kaip 400 tonų, sukonstruotas iš 9 didžiulių granito stulpų, atskirtų tarpais taip, kad apsaugotų salę nuo didžiulio lubų svorio. Oras šioje patalpoje yra gaivus, kadangi patalpos vėdinimui buvo numatytos angos šiaurinėje ir pietinėje sienose. Kopti į Didžiąją piramidę iš lauko pusės vis dar yra turistų mėgstamas užsiėmimas, nepaisant to, kad kiekvienais metais keletas žmonių krisdami užsimuša. Kopti į piramidę draudžiama. Į Rytus nuo Piramidės yra Karalienės piramidės – trys apie 20 m aukščio statiniai, kurie daug kam atrodo tik kaip piramidės formos akmenų kkrūva. Šios piramidės buvo statomos kaip kapavietės Khufu žmonoms ir seserims. [1]

Sfinksas

Legendos, kuriomis bandoma pagrįsti Sfinkso paskirtį, yra tiek pat paslaptingos, kaip ir tos, kurios kalba apie jo išvaizdą. Sfinkso pagrindas yra iškirstas iš akmens, buvusio šalia kelio, vedančio į Khafre piramidę, o pastarųjų metų geologiniai ir archeologiniai tyrimai įrodė, kad Sfinksas buvo išskaptuotas iš akmens valdant faraonui, greičiausiai tam, kad atspindėtų pagrindinius to faraono valdymo bruožus, kadangi sfinkso galvos apdangalas yra toks, kokį nešiojo tik karališkųjų šeimų nariai.

Iš ankstyvųjų kkeliautojų užrašų galime spėti, kad sfinksas neteko nosies XI – XV amžiuje, nors kai kurie dėl šio sužalojimo kaltina Napoleoną. XIX amžiuje dalis nukritusios barzdos buvo išvežta iš Egipto, ir dabar saugoma Britų muziejuje Londone. Šiuo metu Sfinksą kamuoja kur kas didesnės problemos, nei prarasta nosis. Jo ‘ligą’ galima pavadinti akmens vėžiu, kadangi sfinksas ardomas iš vidaus. Dvi labiausiai tikėtinos šios ligos priežastys – užterštumas ir kylantys požeminiai vandenys. XX amžiuje keletą kartų buvo bandoma Sfinksą restauruoti, tačiau tie bandymai dažnai tik dar labiau pakenkdavo. [1]

Nacionalinis Egipto muziejus

Egipto muziejuje saugoma daugiau kaip 100 000 muziejinių vertybių iš beveik kiekvieno Egipto istorijos periodo. Taigi, jeigu prie kiekvieno eksponato jūs praleistum po 1 minutę, viskam apžiūrėti prireiktų daugiau negu 9 mėnesių. Šios kolekcijos branduolį 1858 m. pradėjo prancūzų archelogas Augustas Marietas, kuris Egipte įkūrė senienų tarnybą. Į dabartinį būtent tam tikslui pastatytą neoklasicistinį muziejaus pastatą kolekcija buvo perkelta 1902 m. Nuo to laiko kolekcija žymiai padidėjo. Kalbama, kad saugojimo kameros yra tiek pripildytos meno vertybių, kad pastačius naują muziejaus pastatą, kai kurias vertybes senajame pastate reikės iš naujo „atkasinėti“

Komponuojant ekspozicijas, kuriose demonstruojamos vertybės paeiliui nuo Senosios Karalystės iki Romėniškojo periodo, nebuvo labai pasistengta, kad eksponuojamoms vertybėms būtų sudarytas koks nors kontekstas, o žžymiausi meno kūriniai būtų kaip nors atskirti ir paryškinti. Iš tiesų nuo to laiko, kai muziejus buvo įkurtas beveik prieš šimtą metų, ekspozicija praktiškai yra nepasikeitusi, išskyrus tai, kad kiekvienais metais ekspozicija papildoma naujais meno kūriniais. Užrašai yra minimalūs arba jų visai nėra, o eksponavimo būdas – paprastai medžio–stiklo dėžės, kurių viduje nėra jokio apšvietimo – gerokai atsilieka nuo naujausių technologijų, naudojamų muziejuose. Iš lėto, tačiau situacija pradeda keistis. 1998 metais atidarytos salės jau gali didžiuotis moderniu apšvietimu ir užrašais šalia eksponatų. Po bandymo apvogti muziejų 1996 m., buvo įdiegtos naujos apsaugos ir apšvietimo sistemos, kadangi nors pavėluotai, tačiau buvo suprasta, kad senoji apsaugos sistema (grotuoti langai ir šunys) negali tinkamai apsaugoti neįkainojamų muziejuje saugomų vertybių. Kaip bebūtų, silpnas apšvietimas yra viena iš muziejaus žavesio paslapčių, kadangi klajoti prieblandoje aplink lobių vertybes yra nepakartojama. [1]

Obeliskai už Egipto ribų

Luksoro obeliskas dabar pastatytas Paryžiuje, Santarvės aikštės viduryje. Jį Egipto vicekaralius Muhamedas Ali padovanojo Prancūzijai 1824 m. Šis obeliskas padarytas iš rausvo granito, jis yra 22.83 m. aukščio ir sveria 230 tonų. Iki dabartinės vietos obeliskas žymėdavo įėjimą į dievo Amono šventyklą Luksore ir jis yra dekoruotas hieroglifais, liaupsinančiais faraono Ramzio II valdžią. Santarvės aikštė kurį laiką buvo vadinama Revoliucijos aikšte, o jos ccentre buvo pastatyta giljotina, kuri buvo panaudota, kad nukirsti galvas karališkosios šeimos nariams.

Imperatorius Kaligula valdė galingą Romos imperiją. Iš Egipto jis atsigabeno didelį akmeninį obeliską, kuris yra 25 m. aukščio ir sveria 327 tonas. Bėgant laikui obeliskas buvo užmirštas tik 250 m. nuo Vatikano. 1586 m., kai buvo pradėta statyti Švento Petro bazilika, popiežius Sikstus V įsakė obeliską perkelti į aikštės vidurį. Priežastis, dėl ko dvasininkas norėjo pastatyti kitos religijos simbolį šventajame mieste buvo ta, kad “per daug krikščionių kentėjo šio akmens šešėlyje”. Du obeliskai, vadinami “Kleopatros adatomis” dabar yra Londone ir Niujorke. Jie buvo padaryti 1468 m. pr. Kr., o originali jų stovėjimo vieta buvo Heliopolis. 10 m. pr. Kr. imperatorius Augustas perkėlė juos į Aleksandriją ir pastatė priešais Julijaus Cezario šventyklą. Obeliskai buvo pastatyti Tutmosiui III, išraižyti hieroglifais, garbinančiais faraoną. Vėlesnius įrašus pridėjo Ramzis II, kad primintų apie savo pergales. Pavadinimas “Kleopatros adatos” yra romantiškas prasimanymas, nes šie obeliskai iš tiesų visiškai su ja nesusiję. Londonui obeliską 1819 m. padovanojo Egipto vicekaralius Muhamedas Ali, kad pripažintų Nelsono pergalę prieš Prancūzijos laivyną Nilo mūšyje 1798 m.. Tačiau monumentas buvo pastatytas į dabartinę vietą tik 1879m. Dabar 21 m. aukščio ir 187 tonų svorio obeliskas, raudono granito obeliskas pastatytas Viktorijos

krantinėje, prie Temzės upės. Niujorke esantis Egiptas buvo padovanotas Amerikai 1869 m. Muhamedo Ali, po Sueco kanalo atidarymo, tikintis didesnių investicijų. 1880 m. obeliskas atvyko į Niujorką, o įdabartinę buvimo vietą – Centrinį parką buvo atvežtas 1881 m. Obeliskas yra padarytas iš raudono granito, 21 m. aukščio ir sveria 193 tonas. [1]

Egiptiečių nacionalinė virtuvė

Fuul ir Ta’amiya. Fuul yra virtos pupelės, paprastai patiekiamos ant shammy duonos (į pitą panašus duonos lakštas). Ta’amiyya yra virtos pupelės, keptos su pipirais, patiekiamos įsuktos į ggabalėlį shammy kartu su salotomis ir tahini (sezamo sėklų pasta). Ryškios rožinės spalvos marinuotos daržovės, vadinamos torshi, paprastai patiekiamos kaip priedas ar garnyras. Restoranai siūlo įvairiai paruoštas fuul ir ta’amiyya – su kiaušiniais, česnaku, sviestu, rūkyta jautiena. Koshari. Tai mišinys iš makaronų, ryžių, juodųjų lęšių, keptų svogūnų ir pomidorų padažo. Visos sudedamosios dalys patiekiamos kartu dubenėlyje (mažas – sughayyer; vidutinis – metawasit; didelis – kebir). Vidutinio dydžio porcija, kurią retai kas įveikia, kainuoja apie 1-1,5 svaro. Shvarma. Šis patiekalas panašus įį graikų gyros sumuštinį ar turkišką kebab. Ėriuko ar viščiuko mėsa pjaustoma nedideliais gabaliukais, pateikiami karštoje lėkštėje su pomidorų padažu ir garnyru, ir visa tai sudedama į shammy krepšelį. Fiteer. Šį patiekalą būtų galima pavadinti egiptietiška pica, kepama ant sluoksniuotos ttešlos pagrindo. Įdaras gali būti dedamas tiek ant viršaus, tiek į vidų, ir galima rinktis iš saldžių ar pikantiškų variantų. Vietos, kuriose parduodama fiteer, vadinamos fatatri. Vienas iš malonumų, kurį teikia šio patiekalo valgymas, yra stebėti, kaip virėjas minko tešlą ir suka bei varto ją virš galvos kaip lasą. Daugumoje fatatri visi įdarai yra lėkštėse prieš virėją, ir jūs galite patys parodyti, su kuo jums ruošti fiteer. Paprastai renkamasi kiaušinius, sūrį ir pjaustytus pomidorus. Saldžios fiteer ruošiamos su cukrumi, kokoso vaisiais ir razinomis. Mahshi gaminama iš įvairių daržovių – vasarą – vynuogių lapų, žiemą – kopūstų, pipirų, žaliųjų ar juodųjų baklažanų, įdaroma malta mėsa, ryžiais, svogūnais, petražolėmis ir kitomis prieskoninėmis žolelėmis ir apkepama. Baba ghanoug gaminama iš ant grilio keptų bbaklažanų su sezamo sėklų pasta ir alyvų aliejumi. Kofta – pjaustyta mėsa, pagardinta prieskoniais, kepta ant grilio. Kebab yra ant ugnies kepti mėsos gabaliukai, paprastai – aviena (toks pat patiekalas iš vištienos vadinamas shish tawouq). Mėsa paprastai pateikiama su daug petražolių , kepintais pomidorais ir svogūnais. Dar galite šiuos patiekalus valgyti su duona, salotomis ir tahini. Kofta ir kebab užsisakomi pagal svorį – 250 g porcijos (dar vadinama roba) paprastai užtenka vienam žmogui. Hamam (balandžiai) ypatingai populiarūs, patiekiami su ryžiais iir prieskoniais. Taip pat patiekiama troškinta specialiame puode (tagen) su svogūnais, pomidorais, ryžiais ir grikiais. [1]

Išvados

Nilo slėnis – tai vieta, kur atsirado viena iš pirmųjų Žemės civilizacijų. Būtent čia IV tūkst. pr. Kr. antrojoje pusėje susiformavo valstybė.

Egipto valstybė pergyveno pakilimo ir smukimo, sąstingio ir tobulėjimo laikotarpius. Egiptas tapo milžiniška imperija ir užsienio tautų grobimo objektu. Nepaisant visko egiptiečiai sukūrė aukšto lygio civilizaciją. Ji padarė didelę įtaką Priešakinės Azijos, antikinės Graikijos ir kitų tautų istorijai. Nemažų rezultatų pasiekė senovės egiptiečių ekonomika. Irigacijos sistema leido atkovoti iš pelkėtų Fajumo ir deltos vietų naujus dir¬bamos žemės plotus, pakelti šalies žemės ūkį, aprūpinti milžinišką valstybę maisto pro¬duktais. Egiptiečių amatai – audimas, laivininkystė, puodininkystė, metalų ir akmens ap¬dirbimas, stiklo gamyba, monumentalioji statyba – rodė sparčią senovės Rytų gamybinių jėgų plėtrą.

Egipte susiformavo sudėtinga socialinė piramidė. Nors ir būta nepasitenkinimo, vergų sukilimų ir pan., valdančiajai klasei, besiremiančiai galingu biurokratiniu aparatu ir religi¬ja, pavyko išlaikyti valdžią savo rankose. Senovės Egipto valstybės struktūra tapo pa¬vyzdžiu kitų despotiškų Priešakinės Azijos valstybių kūrimui.

Senovės egiptiečių kultūra – monumentalioji architektūra, originali skulptūra ir dailė, turtinga literatūra, religinė sistema – stebina savo originalumu, turinio prasmingumu, me¬nine įtaiga. Ji įėjo į pasaulinės kultūros lobyną.

Literatūra

1. http://www.izide.lt

2. http://www.egiptas.ten.lt

3. http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=30&zn=41

4. mokslo.centras.lt/data/darbai/mc1281.shtml

5. Kotrelas Leonardas. Faraonų laikais. –Vilnius: Mokslas, 1987.

6. Varnienė Janina. Senosios civilizacijos. – Vilnius: SSapnų sala, 2003.