Lietuvos reljefas

Turinys:

 Reljefas ir jo vystymasis………………………2 psl.

 Kvartero nuogulos ir reljefas…………………….4 psl.

 Zarasų rajonas – ežerų kraštas…………………….5 psl.

 Vidurio Lietuvos žemumoje – KĖDAINIAI……………..8 psl.

 Smėlingosios lygumos………………………..9 psl.

 Molingosios lygumos……………………….10 psl.

 Kalvotosios moreninės aukštumos………………….11 psl.

 Pajūrio lygumos…………………………13 psl.

 Upių slėniai…………………………15 psl.

 Lietuvos reljefo žemėlapis……………………..16 psl.

RELJEFAS IR JO VYSTYMASIS

Lietuvos, kaip ir viso Pabaltijo, pagrindinių uolienų reljefas yra pakopiškas. Išskiriami trys pakopų paviršiai: apatinis – 20-30 m žemiau jūros lygio, vidurinis – apie 20 m aukščiau jūros lygio ir viršutinis – 60-80 m aukščiau jūros lygio. Pagal šiuolaikines pažiūras pagrindinių sluoksnių reljefo pakopiškumas aatspindi paviršiaus išlyginimą, vykusį paleogene ir neogene atitinkamomis tektoninėmis ir morfoklimatinėmis sąlygomis. Neogeno pabaigoje vyko trumpalaikis, bet stiprus erozinis išlygintųjų paviršių suskaidymas, palikęs gilius slėnius. Tokiais slėniais išraižytus išlygintus paviršius dar sukomplikavo kiti faktoriai: selektyvinė denudacija dėl nevienodo uolienų atsparumo, neotektoninės deformacijos, ne kartą pasikartojusi ledyninė egzaracija, atsinaujinęs tarpledynmečiais išraižymas slėniais.

Kvartero apledėjimo metu ant sudėtingo pagrindinių uolienų reljefo nugulė ledyninių nuogulų danga nuo kelių metrų iki 300 m storio. Stiprios egzaracijos ir plonos ledyninių nuogulų dangos vietose susidarė žžemumos, o gausesnės ledyninės akumuliacijos vietos virto aukštumomis, susiformavusiomis tirpstančio ledyno pakraščiuose arba kelių kaimyninių ledyno iškyšulių sąlyčių zonose.

Seniausia yra Medininkų aukštuma, iškilusi kaip kampinis moreninis masyvas priešpaskutiniojo (Maskvos) apledėjimo ledyno plaštakų sąlytyje. Vėliau, paskutiniojo (Valdajaus) apledėjimo Bologojės sstadijos metu, prie seniausio Medininkų aukštumos stuomens buvo prišlieti jaunesnio ledyninio reljefo ruožai.

Pagrindinį vaidmenį formuojant Lietuvos reljefą suvaidino paskutinio apledėjimo Vepsų (Pomeranijos) stadijos ledyninė akumuliacija. Tirpstančio ledyno pakraštyje tada susidarė kalvotas moreninis Baltijos kalvynas, nusitęsiantis lanku per visą respublikos teritoriją. Jos vidinio (proksimalinio) pakraščio festonuoti kontūrai liudija, kad ledynas susidėjo iš keleto daugiau ar mažiau savarankiškų ledyninių kyšulių, tarp kurių susidarė aukščiausi ir sudėtingiausio reljefo kampiniai kalvoti moreniniai masyvai. Ledynų kyšulių vietos tapo žemumomis, slūgstančiomis 60-100 m žemiau moreninių masyvų. Jose vyrauja ledyninis dugninis reljefas, vietomis pakeistas prieledyninių ežerinių baseinų.

Ledynų nykimą pertraukdavo atšalimai, stabilizavę ledyno pakraštį arba sukėlę naują poslinkį. Taip susidarė neaukšti pakraštiniai ledyniniai recesiniai kalvagūbriai (Šilavoto, Veiverių, Vilkijos, Viešintų, Linkuvos, Vilkyškių, Endriejavo), pertveriantys žemumas. PPietų Lietuvos fazės ledyno traukimosi metu ledyno plaštakų sandūroje pradėjo formuotis centrinės, aukščiausiai pakilusios Žemaičių aukštumos dalies reljefas, kur susidarė plokščiakalvių juosta. Po to prie šio aukštumos branduolio iš visų pusių buvo prišlieti jaunesni ledyno kyšulių pakraštiniai ruožai. Taip susidarė sališka kalvota moreninė žemaičių aukštuma, besiskirianti nuo marginalinio Baltijos kalvyno statesniais kalvų šlaitais, glacigeninių rinų nebuvimu ir kitais bruožais.

Visose ledynų nykimo fazėse žemumose tvenkėsi prieledyniniai ežeriniai baseinai. Aukštumų šlaituose buvusius baseinų krantus, kitados veikiamus bangų abrazijos, dabar žymi nnuolaidžios terasos – senoviniai ežerų atabradai. Prieledyniniai ežeriniai baseinai, kurių krantų žymės aptiktos Baltijos kalvyno ir Žemaičių aukštumos šlaituose 145 ir 120 m, o žemumose 80, 60, 40, ir 20 – 16 m aukščiau jūros lygio, buvo erozijos bazė upėms, tuo laiku tekėjusioms iš sričių, jau išlaisvintų ledyno. Kelis kartus pasikartojęs erozijos bazės pažemėjimas sustiprino upių įsigraužimą. Gilindamos ir plėsdamos slėnius, upės vilko daug sąnašų, kurių didelė dalis nugulė žiotyse, sudarydamos plačias smėlingas deltas.

Įvairiausias yra pakraštinių ledyninių darinių aukštumų reljefas. Priklausomai nuo pakraštinės ledyninės akumuliacijos sąlygų ir vėlesnių performavimų, šis reljefas diferencijavosi į stambiai kalvotą (1 km2 apie 5 – 10 kalvų arba gūbrių), vidutiniškai kalvotą (1 km2 apie 10 – 20 išgaubtų mezoformų), taip pat smulkiai kalvotą ir lėkštai kalvotą. Šios pastarosios atmainos, vaizduojamos vienu ženklu, nėra identiškos. Smulkiai kalvotu vadinamas labai tankus horizontalinės sąskaidos reljefas (1 km2 20 – 30 ir daugiau išgaubtų mezoformų), o lėkštai kalvotu – reljefas su lėkštų šlaitų mezoformomis, iš dalies apgludintomis antrinių procesų, sumažinusių šlaitų statumą.

Ne toks įvairus yra dugninės ledyninės akumuliacijos reljefas, susidaręs daugiausia žemumose, tirpstant iš viršaus didelėms, bet jau nejudrioms ledyno plaštakoms. Tai banguotos moreninės lygumos (nusėtos pavieniais ozais, drumlinais arba recesinėmis pakraštinėmis ledyninėmis formomis) arba pplokščios povandeninėmis sąlygomis aplygintos moreninės lygumos, vietomis turinčios nestorą ledyno tirpsmą vandenų nuosėdų dugną.

Išorinėje kalvoto moreninio Baltijos kalvyno pusėje plačiai paplitęs fliuvioglacialinis reljefas. Svarbiausia jo atmaina yra banguotas rumbėtas zandrinis reljefas, kurį suformavo daugybės išsklaidytų ledyno tirpsmo vandenų srautų akumuliacija. Toliau nuo tirpstančio ledyno pakraščio šie srautai jungėsi į plačią lateralinę upę, kuri suformavo plokščias terasines fliuvioglacialines lygumas. Vietose, kur ledyno tirpsmo vandenų sąnašos klostėsi ant ankstesnės apledėjimo stadijos arba fazės negyvojo ledo laukų, fliuvioglacialinį reljefą sukomplikavo termokarstinės daubos.

Pietryčių smėlėtosios lygumos pietrytinis pakraštys yra ne grynai fliuvioglacialinės kilmės. Jo genezė susijusi su daugeliu pratekamų seklių prieledyninių baseinų, kurie buvo patvenkti besitraukiančių nuo Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės paskutinio apledėjimo Bologojės stadijos ledyno plaštakų. Žemėlapyje šiai juostai nurodyta limnoglacialinės priekrantinės akumuliacijos genezė su vėlesnių periglacialinių performavimų pėdsakais.

Limnoglacialinio priekrantinio reljefo potipiui priskirtos ir anksčiau minėtos senovinės smėlėtos deltos, suplautos į prieledyninius ežerinius baseinus vidinėje (proksimalinėje) Baltijos kalvyno pusėje. Giliavandeniam limnoglacialiniam reljefo potipiui priskirtos lygumos, dengiamos beakmenių, dažniausiai juostuotų molių, kai kur apneštų nestora liuosinių priesmėlių ir smėlių danga.

Reljefas, sudarytas ledynų arba jų tirpsmo vandenų, vėliau buvo performuotas kitų geomorfologinių procesų, sukūrusių jaunesnio reljefo tipus. Taip vėlyvojo ledynmečio pabaigoje arba holoceno pradžioje stiprūs vėjai perpustė llimnoglacialinės priekrantinės arba deltinės akumuliacijos smulkiagrūdžius smėlius, kur susidarė žemyninių kopų eolinis reljefas. Aukšti gilių upių slėnių šlaitai buvo suskaidyti senovinių griovų tinklo – susidarė paslėniniai eroziniai kalvynai. Baltijos (Baltijos ledyninio ežero, Litorinos jūros) lygiui svyruojant, susiformavo jūrinės terasos, atsirado Kuršių Nerija, kurios smėliai buvo perpustyti į didingas pajūrio kopas. Dėl Kuršių marių dalinio užnešimo aliuvinėmis Nemuno sąnašomis susidarė šiuolaikinės deltos aliuvinė lyguma. Tuo pat metu vyko ir plokščių vandenskyrų pelkėjimas.

Kvartero nuogulos ir reljefas

Viršutinė Žemės plutos dalis Lietuvos teritorijoje buvo suformuota paties jauniausio geologinio periodo – kvartero (dar vadinamo antropogenu) – metu, kuris prasidėjo maždaug prieš 1,67 mln. metų. Didesniąją dalį šio laikotarpio nuosėdų suklojo ledynai, kurie, slinkdami iš Skandinavijos, keliskart buvo uždengę visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Ledynmečius keitė šiltesni laikotarpiai – tarpledynmečiai, kurių metu klostėsi nuosėdos ežeruose, pelkėse, upėse. Kvartero nuogulų storis labai nevienodas. Vyrauja – didesnėje šalies dalyje – 80-120 metrų. Šiaurės Lietuvoje kvartero nuogulų danga – vos keli metrai, o Žemaitijos, Vištyčio ar Medininkų aukštumose – per 200 ir daugiau metrų. Paviršiuje plačiausiai paplitusios ledynų ar jų tirpsmo vandenų suklotos nuogulos, dengiančios atitinkamai 40 proc. ir 35 proc. šalies teritorijos. Atšilus klimatui ir sutirpus paskutiniojo kontinentinio apledėjimo ledynui, prieš 10 tūkstančių metų

prasidėjo dabartinis kvartero periodo laikotarpis – holocenas. Jo metu klostėsi (ir tebesiklosto dabar) nuosėdos upėse ir ežeruose, vyko intensyvus vandens telkinių pelkėjimas – formavosi sapropelio, durpių klodai. Intensyvaus sąnašų klostymosi Baltijos jūroje ir aktyvios vėjo veiklos dėka gimė Kuršių nerija. Tad holoceno nuosėdos dabar dengia jau penktadalį visos šalies teritorijos.

Pagrindinius Lietuvos reljefo bruožus – lygumas, aukštumas, plynaukštes, gūbrius – suformavo ledynai ir jų tirpsmo vandenys. Stambiausias dabartinio reljefo formas didesnėje šalies dalyje sukūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo ledynas ir ttik nedidelė Pietryčių Lietuvos dalis – Medininkų aukštuma (su aukščiausia Lietuvos viršukalne – Juozapyne, 293,4 m) ir Eišiškių plynaukštė – priešpaskutiniojo apledėjimo palikimas. Ledynai savo pakraštyje ypač aktyviai akumuliuodami ir sujaukdami nuogulas suformavo visas stambiausias Lietuvos aukštumas ir gūbrius. Ledynams visiškai sutirpus, centrinėse buvusio ledyninio skydo dalyse atsirado plynaukštės ir lygumos. Pastarąsias daug kur performavo ledynų tirpsmo vandenų srautai (Pietryčių Lietuvos smėlėtoji lyguma) ar pasitvenkę šių vandenų baseinai. Baseinams nusekus, kai kur jų paviršius buvo perpustytas ir susiformavo kontinentinių kopų mmasyvai. Bebaigiant tirpti paskutiniojo apledėjimo ledynui ėmė formuotis dabartinių upių tinklas, kuris intensyviai vystėsi ir holoceno metu. Nemenką pėdsaką dabartiniame reljefe paliko eroziniai procesai, trunkantys iki šiol, – jų dėka slėnių ir kalvų šlaitus išvagojo griovos ir raguvos ar padengė nnuslinkusių nuogulų sluoksnis.

Kvartero nuogulos visoje Lietuvos teritorijoje – tai tiesioginė žmogaus veiklos geologinė aplinka. Su šio amžiaus nuogulomis yra tiesiogiai susiję 60 proc. požeminio vandens atsargų, naudojamų centralizuotam vandens tiekimui, bei 98 proc. visų smėlio, žvyro ir molio išteklių. Kvartero nuogulos, formuodamos dabartinį reljefą, tuo pačiu lemia kraštovaizdžio ypatybes, ekogeologinę aplinką (gruntų laidumą ir cheminių medžiagų sklaidą, požeminio vandens saugą), gruntų inžinerines-geologines sąlygas, dirvožemio tipus ir kt. Kita vertus, žmogaus ūkinė veikla daro didžiausią įtaką reljefo formavimuisi Lietuvoje. Tad kvartero nuogulų praktinis geologinis tyrimas, sistemingas kartografavimas (žr. Lietuvos kvartero geologinį žemėlapį) yra vienas iš svarbiausių Lietuvos geologijos tarnybos uždavinių.

ZARASŲ RAJONAS – EŽERŲ KRAŠTAS

Daugelis Zarasus vadina „melsvomis Lietuvos akimis”. Ir ne nuostabu: Zarasų – Ignalinos žemėse susikoncentravo aapie 70 proc. visos Lietuvos ežerų! O jeigu pakeliautumėte visais Zarasų rajono vandens keliais – ežerais, upėmis, upokšniais, didžiausiais grioviais – sukartumėte net 6000 km kelią arba kelią nuo Zarasų iki.Baikalo!

Kaip atsitiko, kad toks reljefingas Zarasų kraštovaizdis, tiesiog nubertas melsvais ežerų karoliais, plyti greta Rokiškio – Kupiškio lygumų? Pavartykime geologijos istorijos puslapius.

Silūro klodai.Gręžėjai iš Zarasų žemės gelmių iškeldavo koralų, dygiaodžių ir kitų jūrinių gyvių suakmenėjusius likučius. Tai epochos, kuri čia tęsėsi prieš 420 – 390 milijonų metų, palikimas. TTrisdešimt milijonų metų ten, kur dabar gyvena zarasiškiai, tyvuliavo jūra. Ji buvo negili ir silūro periodo pabaigoje ėmė sekti, trauktis iš rytų Lietuvos į vakarus, kol čia išniro sausuma.

Prieš 380 – 370 milijonų metų rytų Lietuvą vėl užliejo dar didesnė jūra. Nors ji taip pat buvo negili, bet pasižymėjo vandens sūrumu. Šioje vidurio devono jūroje susiklostė dolomitai, mergeliai ir moliai.

Devono periodo pabaigoje čia vėl tapo sausa ir šilta. Rytų Lietuvoje tuomet augo sekvojos, kiparisai ir kiti subtropiniai augalai – tokie, kaip šiandien auga, pavyzdžiui, Suchumyje. Ko gero, per tuos 60 milijonų metų Lietuvoje niekas nematė.sniego.

Palaipsniui orai ėmė vėsti. Antroje neogeno periodo pusėje rytų Lietuvoje jau augo beržai ir pušys. Po to čia plito šiauresnė augmenija.

Prieš 650 tūkstančius metų į Lietuvą atslinko Berezinos ledynas, jam nuslinkus – antrasis, gavęs Dniepro vardą, po jo trečiasis – Maskvos ledynas.

Vėliau prasidėjo paskutinis apledėjimas (prieš 70 tūkstančių metų). Ledynas šliaužė iš Skandinavijos labai netolygiai, dažnai atsitraukdamas, ir pietinę Pabaltijo pusę pasiekė maždaug prieš 20 tūkstančių metų. Pas mus ši epocha vadinama Nemuno apledėjimu ir skirstoma į tris stadijas – Grūdos, Žiogelių ir Aukštaitijos. Tris kartus paskutinysis ledynas buvo įšliaužęs į Lietuvą, bet užgulti visos jos teritorijos nepajėgė. Pirmą kartą jis ppasistūmėjo iki dabartinių Eišiškių – Medininkų, kur sustūmė 10 – 15 metrų storio smėlio ir žvyro morenas. Antrą kartą ledynas sustūmė dar aukštesnes morenas dabartinėse Švenčionių aukštumose. Trečią kartą ledynas sustojo Veisėjų – Trakų – Vilniaus – Ignalinos – Zarasų – Breslaujos linijoje. Šiame „fronte” apie 2 tūkstantmečius vyko ilgas ir lemiamas ledyno „mūšis” su kaskart šiltėjančiu klimatu. Kaip tiksliai pasakė doc. P. Vaitiekūnas, ledynas pralaimėjo, per grumtynes buvo pralieta daug vandens ir jis atsitraukė į šiaurę. Vidutinis šio ledyno morenų storis Aukštaitijoje yra iki 30 metrų.

Skandinavijos ledynas galutinai mus paliko prieš 12 – 13 tūkstančių metų. Tai jis suformavo didesnės dalies Lietuvos reljefą, be kita ko – ir Zarasų krašto žemės paviršių. Šio ledyno pėdsakai žymūs ir dabar. Štai garsusis Sartų ežeras. Geologai sako, kad toks ilgas, gilus, išsišakojęs ežeras galėjo atsirasti ten, kur buvo poledyninis ištirpusio vandens tunelis, gal net visa upė. Zarasų krašte yra ežerų (tik mažai), atsirdusių ištirpus ledyno luitui, kuris ilgą laiką, atplyšęs nuo savo kamieno, gulėjo po morenų sąnašomis. Zarasų rajono ežerai susidarė ir iš subėgusio nuo tirpstančio ledyno vandens. Tad drąsiai teigiame, kad zarasiškiai gyvena paskutinio ledyno paskutinio mūšio vietoje, o kur vyko mūšis – liko daug vandens.

Rajonas yra trijų aukštumų – ŠŠvenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Gaila, kad šiame rajone daryta nedaug gręžinių. Ignalinoje gręžinių gylis- 56m, Ceikiniuose- 148m, Bernotuose- 219,5m. Nors jų ir nedaug, bet gauta kerninė medžiaga pasakoja apie vykusius gamtinius procesus. Seniausi nuosėdinių uolienų sluoksniai čia yra susidarę silūre- maždaug prieš 400 mln. metų. Spėjama, kad ilgą laiką čia tyvuliavo jūra, buvo atogrąžinės klimatinės sąlygos. Devono periodu jūra palaipsniui pradėjo seklėti. Tada čia susidarė gipsai, mergeliai, dolomitai, moliai. Susidariusių nuosėdų sluoksnis buvo jau gana storas, bet vėlesniais laikais (per visą mezozojų, paleogeną ir neogeną) čia buvo sausuma ir didžioji nuosėdų dalis buvo nuardyta. Vėliau šios teritorijos reljefą formavo ledynai. Ledynas Lietuvą dengė tris ar keturis kartus. Ledynai, kurių storis siekė kelis šimtus metrų, raižė ir Ignalinos apylinkes. Paskutinis apledėjimas turėjo daugiausia įtakos rajono reljefui. Lietuvoje jis paprastai vadinamas Nemuno apledėjimu. Tai įvyko apytiksliai prieš 70 tūkst. metų.

Ignalinos rajono teritorija plyti paskutinio apledėjimo pakraštinių zandrinių lygumų srities viename ledyno plaštakinės dubumos duburyje, užpiltame aleuritais ir smėliais. Ledynams nutolus, reljefo paviršius tebekito, nes atšilus tirpo po nuogulomis pasislėpę ledų luitai. Žemės paviršius staigiai dubo. Įdubose atsirado nauji ežerai. Juos vadina dubakloniais. Dalis jų itin jauni – “vos “ 8 – 10 tūkst. metų . Ir šiandien juos galime atpažinti

pamatę stačius šlaitus. Ignalinos rajonas šiandien įdomus dar ir tuo, kad aukščiausiomis keteromis pravingiuoja Nemuno ir Dauguvos upių takoskyra. Ateina ji pro Ceikinius nuo Švenčionių, nusitęsia Daugėliškio, vėliau Zarasų pusėn. Ignalinos krašto aukštumos – aukštupių žemė. Dysnos upei vandenis atplukdo Kamaja, Svyla, Birvėta, Erzvėta, Kančiogina, Ringė, Virėkšta, Svetyčia ir kt.; Žeimenai – Ceikinė, Šventė, Tuola, Švogina. Šiaurinėje dalyje prie Dūkšto prasideda Šventosios aukštupiai.

Iš ledynų suformuoti aukštumų vandenys tik nuteka, todėl čia gausu mažų upelių, o didelėmis upėmis rajonas pasigirti negali. DDažnai upelių “gimdytojai” yra rajono ežerai. Po Zarasų ir Molėtų rajonų tai ežeringiausias rajonas Lietuvoje. Ginučių apylinkės pačios ežeringiausios respublikoje. Ledynams galima padėkoti ir už tai, kad suformavo įvairias protakas. Ignalinos ežerais lengvai galime pasiekti Kuršių marias. Įdomu ir kita – Dysnų ežeras, kuris nuo Dringio nutolęs apie 15 – 20 kilometrų, yra jau Dauguvos baseine. Dringio intakas Švogina ir Dysnų ežero intakas Dūda išteka iš tos pačios Galų pelkės. Istorikai galvoja, kad čia senais laikais buvo pervalka. XIX a. bbuvo parengti net trys projektai, kaip upėmis sujungti Dauguvą su Nemunu. Gaila, kad 1812 karas sutrukdė tai įgyvendinti.

Reikėtų atsiminti ir tai, kad rajono teritorija praeina tektoninis lūžis. Todėl galimi įvairūs žemės plutos judėjimai.

Svarbiausias gelmių turtas, kuris dabar vartojamas yra požeminis vvanduo. Jo aptinkama pusės kilometro storymėje. Palyginti negiliai yra mineralinio vandens. Vidžiuose nuo seno žinomi sieringi šaltiniai, kurio vandeniu buvo gydoma nuo reumato.

Aukščiausios viršukalnės – NEVAIŠIAI (289m), BŪDAKALNIS (285 m).

Rajone yra 209 įvairaus dydžio ežerai. Jų bendras plotas – 11539 ha (7.7% rajono teritorijos). Vyrauja maži ežerai: iki 10 ha – 120 ežerų (57.7%), nuo 10 iki 100 ha – 65 ežerai (31.3%), nuo 100 iki 500 ha – 14 ežerų (6.7%), daugiau kaip 500 ha – 5 ežerai (2.4%) – tai APVARDAI, DYSNAI, DYSNYKŠTIS ir DRINGIS.

Didžiausias ežeras – DRŪKŠIAI (bendras plotas – 4900 ha), bet tik 728 ha jo yra Ignalinos rajone.

Skiriasi ežerai ir gyliu. ASALNAI (didžiausias gylis – 33 m, vidutinis ežero gylis – 10 m), GAVYS (didžiausias ggylis – 39 m, vidutinis ežero gylis – 10.1 m), LŪŠIAI (didžiausias gylis – 37 m, vidutinis ežero gylis – 13.9 m) ir DRŪKŠIAI (didžiausias ežero gylis 31.0 m, vidutinis ežero gylis – 7 m) yra giliausi rajono ežerai.

Sekliausi – DYSNYKŠTIS (didžiausias ežero gylis – 5 m, vidutinis – 2.7 m), DYSNAI (didžiausias ežero gylis – 6 m, vidutinis ežero gylis – 3 m).

Rajone yra 40 tvenkinių ir 20 upių. Ilgiausia upė BIRVĖTA – KONARAŽINA (DYSNA) yra 49.6 km ilgio. DYSNOS (DAUGUVA) ilgis – 62.2 km. Trumpiausia TAURAGNA (MINČIA) – 3.6 km.

Rajono vandens telkiniuose, kartu su introdukuotomis (peledė, sidabrinis karosas, ungurys, starkis ir karpis), gyvena 28 žuvų rūšys, priklausančios 11 šeimų.

Miškai užima 50736 ha (33.7%).

Dirvožemiai rajone nederlingi. Pagrindiniai gamtos ištekliai yra smėlis, žvyras, molis ir durpės.

Vidurio Lietuvos žemumoje – Kėdainiai

Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį.

Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žžemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną. Šis upės ypatumas aiškinamas tuo, kad kai kurios Nevėžio atkarpos susiformavo prieledyninių baseinų vandenims prasiveržus į pietus, į tais laikais savo vagą pradėjusį rėžti Nemuną. Vėliau, traukiantis ledynams, kada pradėjo formuotis mūsų krašto paviršius, Vidurio Lietuvos žemuma pasidarė nuolaidi šiaurės link, bet Nevėžis savo krypties jau nepakeitė – tekėjo, kaip ir tekėjęs, aukštėjančia pietų kryptimi.

Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upę, kurioje nėra vėžių. Pasak kalbininkų, Nevėžio pavadinimas sietinas su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia „ūžti”, „ošti”, „šaukti”. Prie šio žodžio pridėjus neiginį „ne” ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia.

Per Kėdainių kraštą Nevėžis vingiuoja 50 km. Jį, kaip ir didesnę Vidurio Lietuvos dalį, upė dalija į kairę ir dešinę pusę. Seniau skirtingos Nevėžio pusės priklausė dviems pagrindinėms Lietuvos sritims: dešinioji – Žemaitijai, o kairioji – Aukštaitijai, anuomet dažniau vadinamai Lietuva. Nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki jos padalijimo XVIII a. pabaigoje abi sritys išlaikė savo etninius ypatumus, administracines ribas ir net politines privilegijas. Todėl nenuostabu, kad anuomet dažnai minima „Lietuva už Nevėžio” pabrėžė abiejų sričių skirtingumą ir jas ribojančio Nevėžio ypatingumą.

Smėlingosios lygumos

Lietuvoje gausu smėlynų, kuriuos suplovė į prieledynines marias tekėjusios upės arba sudarė tirpstančio ledo vandens srautai.

Smėlingų prieledyninių upių sudarytų (fliuvioglacialinių) lygumų yra daugiausia. Jos užima beveik 12% šalies teritorijos. Vandens srautai, atitekėdavę iš tirpstančio ledyno, dugnu vilko daug nešmenų, kurie susiklostė įstrižai sluoksniuotais žvirgždais ir nesluoksniuotais gargždais. Sąnašos 3–4 m storio sluoksniu užklojo giliau esančius priemolius. Maži, be pastovių vagų ledyno tirpsmo vandens srautai suklostė žvyrynus, o didelės ledyno maitinamos upės – gerai išrūšiuoto smėlio lygumas su trasomis. Vėjai sausą smėlį supustė į dideles žemynines kopas, kurių aukštis Pietų Lietuvoje siekia iki 30 m.

Perpus mažiau yra vadinamųjų senovinių aliuvinių lygumų. Jas suklostė vanduo, plūdęs į prieledynines marias ne tik nuo tirpstančio ledyno, bet ir iš ledu nepadengtų plotų. Vandeningos upės suplovė didžiules smėlio deltas. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra 5 didelės senovinės aliuvinės lygumos, kurių kiekvienos plotas – nuo 400 iki 600 km², bei daugybė mažesnių senovinių upių suplautų lygumų. Smėlio sluoksnis jose 4–10 m storio.

Smėlynuose lietaus ir sniego tirpsmo vanduo greitai skverbiasi į podirvį. Prie labiau įsigraužusių upių gruntinis vanduo yra net 10–15 m gylyje.

Smėlio lygumoms būdingi itin skurdūs, dažniausiai – labai rūgštūs dirvožemiai. Senovėje juos įdirbti buvo lengviausia, be to, smėlio dirvos pavasarį anksčiau ir labiau įšyla, todėl

smėlynai buvo įdirbti pirmiausia. Dėl labai mažo derlingumo jie pirmiausia ir buvo užleisti. Todėl daugiau kaip pusę smėlynų užima miškai, išlikę dideliais plotais. Vyrauja pušynai. Esama ir senų girių. Smėlio lygumų miškuose gausu uogų ir grybų. Dideli miškų masyvai lemia švarų orą, ežerai ir upių slėniai papuošia miškingą kraštovaizdį, todėl jis itin tinkamas poilsiui. Tokios miškingos smėlingosios lygumos yra šalia visų didžiųjų žemyninių Lietuvos miestų.

Molingosios lygumos

Plokščių ir banguotų lygumų Lietuvoje yra daugiausia. Tarp jų daugiausia tokių, kurioms būdingi mmolio dirvožemiai ir gruntai. Daugiausia molingų lygumų yra Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje.

Molingų lygumų kilmė skiriasi. Daugiausia yra moreninių lygumų – jos užima net 42% šalies teritorijos. Daugiau kaip pusė visų moreninių lygumų susidarė, kai ledyno dugnas suslėgė atvilktą priemolį. Jos vadinamos dugninėmis moreninėmis lygumomis. Kitose vietose dugnines morenas užklojo molis, dengęs tirpstančio ledyno paviršių. Tai vadinamosios abliacinės moreninės lygumos, susidariusios tose vietose, kur ledynas tirpo iš viršaus, bet ne iš pakraščių. Nutirpus ledynams, susidarė dideli prieledyniniai ežerai arba marios. Jų ddugne nusėdo drumzliname vandenyje buvusios dulkių ir dumblo (molio) dalelės. Taip atsirado prieledyninės ežerinės lygumos. Molio nuosėdų danga šiose lygumose būna 4–12 m storio.

Morenines lygumas paveikė ledynų tirpsmo pertraukos, paviršinio vandens srautai, todėl jų įvairovė yra didelė. Dauguma tokių lygumų yyra mažai nuotakios, negiliai slėniuotos.

Dėl drėgnumo moreninės lygumos buvo apgyventos vėliausiai, be to, ir sunkūs molio dirvožemiai buvo sunkiau įdirbami primityviais įrankiais. Dėl to molingose lygumose išliko daugiau miškų, ypač – plokščiose pelkėtose takoskyrose. Moreninių lygumų dirvožemiai yra derlingi, todėl ilgainiui tokios lygumos buvo nusausintos, paverstos našios žemdirbystės plotais. Dabartiniam lietuviškam moreninių lygumų kraštovaizdžiui būdingi platūs melioruoti ir gerai įdirbti laukai, stambios agrarinės gyvenvietės ir palyginti nedideli vadinamieji „sklypiniai“ miškai. Anksčiau tokiame kraštovaizdyje su maistingais dirvožemiais buvo gausu plačialapių miškų, o dabar daugiausia eglynų, kurie atsirado buvusių senovinių laukų vietoje.

Kalvotosios moreninės aukštumos

Kalvotos moreninės aukštumos – vaizdingiausias Lietuvos žemėvaizdis. Dėl sąrangos ypatumų ir žmogaus veiklos kalvotosiose aukštumose ypač svarbu kuo greičiau įgyvendinti darnaus vystymosi principus. Kalvotųjų aukštumų esama visuose Lietuvos regionuose.

Didžiausi iir sudėtingiausios sąrangos moreniniai kalvynai driekiasi Rytų Lietuvoje šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi (Aukštaičių aukštuma). Pietuose lygiagrečių kryptimi driekiasi Dzūkų aukštumos. Tarp Baltijos jūros ir Vidurio Lietuvos lygumų tarsi milžiniška sala, iškylanti iki 230 m aukščio, stūkso savitos kilmės ir ypatybių Žemaičių aukštuma.

Siaurų, ilgų lanko pavidalo moreninių gūbrių, žyminčių tirpstančio ledyno pasislinkimo fazes, esama ir kituose Lietuvos regionuose. Juos pralaužia upės, sudarydamos vaizdingas sraunumas.

Kalvotosios moreninės aukštumos užima >20% Lietuvos teritorijos. Jas suformavo ledyno pakraščiuose skirtingomis aplinkybėmis ir sąlygomis vykę procesai. Todėl šių aaukštumų paviršiaus formų kilmė ir sudėtis skiriasi. Pirmiausia ledynas slinko į priekį, paskui sustojo, ėmė tirpti, plonėti ir trauktis. Sustingęs vietoje ėmė sparčiai tirpti, kol visiškai išnyko. Šios ledyno stadijos nulėmė nevienodų paviršiaus formų atsiradimą. Labiausiai skiriasi sustumti, sukloti, supilti ledyno pakraščių dariniai ir užpildai (ozai ir keimai). Šių darinių kombinacijos suformavo įvairaus dydžio ir formos paviršiaus darinius. Kalvotame kraštovaizdyje kalvos, gūbriai, kauburiai yra atskirti vienas nuo kito daubomis, kurių vienos yra pelkėtos, kitose tyvuliuoja ežerai, dar kitose yra sausa.

Kalvotosios moreninės aukštumos pagal savo pobūdį skirstomos į morenines ežeringas ir morenines slėniuotas aukštumas.

Pačios vaizdingiausios yra kalvotosios moreninės ežeringos aukštumos. Jų yra daugiausia. Šios aukštumos iškilusios 50–100 m aukščiau už gretimas molingąsias arba smėlingąsias lygumas. Atskiros kalvos siekia 280 m absoliutinį aukštį. Dėl paviršinio arba gruntinio vandens pertekliaus, dirvų erozijos ir palankių sąlygų augalams augti negilios daubos tarp kalvų bei 10–12 m gylio ežerėliai virto žemapelkėmis. Gilesnėse daubose ir dabar tyvuliuoja švariavandeniai ežerai, sudarantys ištisus ežerynus. Daug smulkių pelkių.

Bene raiškiausios moreninės kalvos stūkso palei Lenkijos sieną nusidriekusioje Vištyčio– Gražiškių aukštumoje, kur kalvynai kartais primena Karpatų priekalnes. Kitose kalvotose moreninėse aukštumose daugiausia neaukštų (iki 10 m) vidutinio stambumo (šlaito ilgis apie 100 m) kalvų.

Moreninėse ežeringose aukštumose apie 70% dirvožemių yra velėniniai jauriniai. NNepaisant to, kalvotųjų moreninių aukštumų dirvožemių danga labai marga. Daug erozijos paveiktų (nuardytų ir suplautų) dirvožemių, todėl žemdirbystės galimybės moreninėse aukštumose ribotos. Dėl ežerų, smulkių upelių, pelkių, nedidelių miškų ir laukų gausos kraštovaizdis kalvotame moreniniame ežeringame žemėvaizdyje labai margas, estetiškai patrauklus, todėl vis plačiau naudojamas ne tradiciniam agrariniam ūkiui, o miškų plėtrai ir rekreacinei veiklai.

Kalvotas moreninis slėniuotas žemėvaizdis yra labiausiai nutolęs nuo jūros ir iškilęs aukščiau nei kiti Lietuvos žemėvaizdžiai. Toks žemėvaizdis paplitęs į pietryčius nuo Vilniaus ir apima apie 3% šalies teritorijos.

Šioje pietrytiniame Lietuvos pakraštyje esančioje Medininkų aukštumoje, į kurią nebeįkopė paskutinio apledėjimo ledynai, vyrauja itin stambios ilgašlaitės (iki 1000 m) kalvos. Čia yra aukščiausieji Lietuvos kalnai (294 m, šalia Juozapinės), tačiau dėl šlaitų lėkštumo sausų daubų reljefas nėra labai vaizdus. Ežerų maža, tačiau esama gilių sausų senslėnių. Šiuose kraštuose kalvos yra seniausios, o dirvožemis – labiausiai sudūlėjęs, dėl to – lengvas. Lengvi, sausesni ir vienodesni dirvožemiai šiuose kalvynuose buvo anksti įdirbti, todėl miškų liko nedaug.

Kalvotose moreninėse aukštumose, ypač prie ežerų ir upių, gausu piliakalnių.

Pajūrio lygumos

Nedidelę vakarinę Lietuvos dalį (<1% šalies ploto) užima siauru ruožu palei Baltijos jūrą besidriekianti jūrinė lyguma. Nuo kitų žemėvaizdžių ji skiriasi beveik visais savo komponentais. Jūrinei lygumai būdingas didelis santykinis oro drėgnumas, kritulių gausa, mmažesnė oro temperatūros amplitudė, dėl to sparčiau vyksta dirvodara.

Lietuvos pajūriui būdingi seklūs smėlio krantai, kuriuos klosto iš pietų atplaukiantys vandens ir nešmenų srautai. Bangų išmestą smėlį perpusto vėjas, todėl susidaro platūs smėlėti paplūdimiai, įvairaus aukščio kopos, ištisi kopagūbriai. Už jų paprastai driekiasi užmirkę ruožai – palvė. Pakrantėje esama ir senovės jūrų paliktų terasų, todėl pajūrio kraštovaizdis yra gana įvairus. Dėl dažnų audrų ir neapgalvotos ūkinės veiklos Lietuvos jūriniai krantai vis labiau ardomi, mažėja paplūdimių.

Ypatingas yra Kuršių nerijos kraštovaizdis. Tai – UNESCO pripažintas pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objektas. Kuršių nerija driekiasi daugiau kaip 90 km (mažesnioji dalis priklauso Lietuvai). Jūros srovių nešami smėliai sujungė keletą ledyninių salų į siaurą (0,5–3 km pločio) lanką, atskyrusį Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Vėjo perpustytas smėlis suklostė aukštas (iki 70 m), stačias kopas. Dalis jų apaugo mišku, o kitas vėjas tebepusto iki šiol, versdamas 1–3 m per metus greičiu bristi į marias. Praeityje slenkančios kopos palaidojo keletą žvejų kaimų, kelių, kol galop dauguma jų buvo apželdinta kalnapušėmis.

Dabar beveik visa Kuršių nerija – tarpvalstybinis nacionalinis parkas. Joje driekiasi ramių kurortų virtinė.

Jūrinė lyguma – seniai apgyventas kraštas. Manoma, kad jau X a. čia kūrėsi „miestai“ – žvejų, pirklių, karių ir vergų gyvenvietės. Dabar pajūryje

susikerta patys prieštaringiausi – uostų plėtros, naftos gavybos ir kurortų plėtojimo bei gyvosios gamtos apsaugos – interesai.

Nemuno upės vandenys suformavo Kuršių mariose didelę deltą. Ji užima beveik 2% Lietuvos ploto. Tai plokščia, vietomis net žemiau jūros lygio esanti aliuviniais smėliais dengta lyguma. Kiekvienais metais (dažniausiai – žiemą ir pavasarį) ją užlieja potvyniai. Deltą sudaro keli šimtai salų ir dideli prieupiniai senovinės deltos plotai. Juose gausu didelių pelkių. Nemuno deltoje veši vandens augalijos sąžalynai, todėl čia ypač daug vandens paukščių. Protakose ggausu žuvų.

Potvyniai kasmet atneša į deltą daugiau kaip 0,5 mln. tonų nešmenų, todėl deltoje vyrauja labai derlingi dirvožemiai. Ilgainiui susiformavo derlingų užliejamųjų pievų kraštovaizdis, kuriame aptinkama daugiau kaip 220 rūšių žolių. XIX a. prasidėjo intensyvūs deltos sausinimo, vandens režimo reguliavimo darbai. Vien Lietuvos pusėje įrengta beveik 40 tūkst. ha pylimais apsaugotų polderių, įveistos labai našios kultūrinės pievos. Dėl to sovietmečiu deltoje klestėjo žolės miltų industrija, veikė didžiuliai gyvulininkystės kompleksai. Nuo seno eksploatuojami ir deltinės lygumos durpynai, įrengta daug žuvininkystės tvenkinių. PPasikeitus ūkio prioritetams, siekiama renatūralizuoti paukščiams ir vandens gyvūnams svarbias buveines, labiau pritaikyti deltą ekologiniam ir vandens turizmui bei poilsiui.

Viena iš pajūrio gamtos ypatybių – pajūriu besidriekiantis didysis paukščių rudeninės migracijos kelias.

Upių slėniai

Įvairius Lietuvos žemėvaizdžius – tiek kalvotus, tiek lyguminius –– raižo gilūs, išraiškingi upių slėniai. Lietuvos hidrografinis tinklas yra tankus, todėl slėniai užima apie 4% šalies teritorijos.

Pagrindiniai upių slėniai Lietuvoje atsirado baigiantis apledėjimui, tačiau daugelis jų atkartoja dar senesnių laikotarpių – priešledynmečio – upių tinklą. Tokie slėniai yra plačiausi (iki 1 km) ir giliausi (iki 60 m). Jiems būdingi statūs šlaitai su išraiškingomis terasomis ir plačiomis salpomis. Seniausiuose ir giliausiuose upių slėniuose randamos 4–6 terasos, kurios susidarė skirtingais upių tinklo vystymosi laikotarpiais slūgstant vandens telkiniams, į kuriuos įtekėjo upės. Jaunesni, šiuolaikiniai (8–9 tūkstančių metų) eroziniai slėniai siauresni, jų šlaitai ne tokie sudėtingi, su 1–2 terasomis. Būdingi Lietuvos upių slėnių elementai yra meandros (upių vagų kilpos), senvaginiai ežerai. Esama ir elementariųjų slėnių, kuriuos išgraužė arba išgulėjo ledynai. Didesnių upių juose ppaprastai nėra.

Paprastai Lietuvos upių slėniai nepriskiriami kuriam nors vienam iš 12 mūsų krašte esančių slėnių tipų: skirtinguose ruožuose jie būna skirtingos kilmės ir ypatybių.

Slėniams būdingi labai įvairūs dirvožemiai ir augavietės.

Ilgi, siauri upių slėniai yra svarbios ir sudėtingos geoekologinės arterijos, jungiančios skirtingas ekosistemas ir sudarančios sąlygas medžiagų, energijos ir genetinės informacijos apykaitai tarp jų. Tačiau slėniai labai svarbūs ir apgyvendinant bei įdirbant kraštą: jais driekėsi seniausieji sausumos keliai, slėniuose kūrėsi miestai, plėtojosi ūkis. Slėniuose, patogiose ir saugiose upių santakose įsikūrė didžiausieji LLietuvos miestai Vilnius ir Kaunas, daug mažesnių gyvenviečių. Lietuvos upių slėniai nėra labai gilūs, todėl įrengiant tvenkinius užlieti dideli jų plotai. Vaizdingi, ypatinga biologine ir kraštovaizdžio įvairove pasižymintys slėniai Lietuvoje saugomi (slėniuose yra dauguma Lietuvos regioninių parkų).

Lietuvos reljefo žemėlapis

A1 ir A2 – Pajūrio žemuma;

B1 – Žemaičių aukštuma;

C1, C2 ir C3 – Lietuvos vidurio žemuma;

D1 – Sūduvių aukštuma;

D2 – Dzūkų aukštuma;

D3 – Aukštaičių aukštuma;

E1 – Šiaurryčių lyguma;

E2 – Pietryčių lyguma;

F1 – Medininkų aukštuma