Australija

AUSTRALIJA

Geografinė padėtis

Australija yra žemynas Pietų ir Rytų pusrutuliuose, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Arčiausias žemynas yra Azija. Australijos plotas siekia 7,69 mln. km2. Didžiausias ilgis (iš vakarų į rytus) yra 4100 km, o didžiausias plotis (iš šiaurės į pietus) yra 3200 km. Tolimiausi Australijos sausumos taškai yra: šiaurėje Jorko kyš., pietuose Pietryčių kyš., vakaruose Stipo kyš. ir rytuose Bairono kyš. Kranto linijos ilgis apie 18000 km. Žemyno šiaurėje išsikišę Jorko ir Arnhemlando pusiasaliai. Tarp jų – Karpentarijos įlanka. Nuo MMalajų salų žemyną skiria Arafūros ir Timoro jūros. Rytinį Australijos krantą skalauja Koralų ir Tasmano jūros. Koralų jūra sekli, joje išilgai žemyno kranto ~2300km tęsiasi koralų statinys – Didysis barjerinis rifas. Nuo Australijos jį skiria 50 – 100 km pločio lagūna. Pietuose- Didžioji Australijos įlanka, kuri priklauso Indijos vandenynui. Didžiausia sala – Tasmanijos. Nuo žemyno ją skiria 224 km pločio Baso sąsiauris. Australijos krantai nėra labai raižyti, tik šiaurinė dalis šiek tiek vingiuotesnė.

Reljefas

Australijos paviršių sudaro trys didelės sritys: VVakarų Australijos plokščiakal-nis, Centrinė žemuma ir Didysis Vandenskyros kalnagūbris.

Vakarų Australijos plokščiakalnis plyti žemyno vakaruose ir centrinėje dalyje. Kai kurių kalnų viršūnės siekia 1 km. Aplink plokščiakalnį – dykumos ir pusdykumės.

Vidurio žemuma yra žemiausia ir plokščiausia Australijos dalis. Kai kkur įdubos siekia –10 ir daugiau m.ž.j.l. Vienoje iš įdubų tyvuliuoja didžiausias Australijoje Eiro ežeras.

Didysis Vandenskyros kalnagūbris nusitęsia nuo Karpentarijos įl. iki Tasmanijos salos apjuosdamas rytinę Australijos dalį. Tai aukščiausia žemyno dalis. Šio kalnagūbrio šiaurinėje dalyje yra Australijos alpės, o jose Aukščiausia žemyno viršūnė – Kosciuškos kalnas (2230 m.v.j.l.).

Australijos gyvoji gamta

Augalija

Apie 85% visų Australijos augalų rūšių nesutinkama jokioje kitoje pasaulio dalyje. Tai daugiausia eukaliptai, filoidinės akacijos, grevilėjos ir t.t. Labai gausios ankštinių ir mirtinių augalų šeimos. Daugumos medžių (akacijų, eukaliptų) lapai atsikišę statmenai savo viršūnėmis į saulės pusę, kad tuo būdu mažiau juos kaitintų spinduliai ir sukliudytų garavimą. Dėl to Australijos miškai nesuteikia pavėsio. Australijos ir Tasmanijos augalija sudaro savitą Australijos floristinę sritį, kuri nuo kreidos periodo vystėsi savarankiškai. ŽŽemyno pakraščiuose (išskyrus vakarinius) auga drėgni miškai, šiaurėje ir šiaurės rytuose visžaliai tropiniai miškai, pietryčiuose ir pietvakariuose – eukaliptų miškai. Australijoje miškai užima tik 4,5% ploto. Didesniojoje žemyno dalyje – savanos, tropinės ir subtropinės dykumos, dažnai apaugusios eukaliptų ir akacijų krūmais (skrebais), varpinėmis žolėmis.

Eukaliptai. Pasaulyje yra apie 500 skirtingų eukaliptų rūšių. Beveik visos jos yra kilusios iš Australijos. Eukaliptas yra labiausiai paplitęs medis Australijoje. Jis yra pagrindinis koalų maistas.

Dykuma. Sausi krūmynai ir dykumos užima daugiau kaip pusę Australijos teritorijos. LLabiausiai paplitęs medis šioje vietovėje – krūminė akacija, iš kurios gali tikėtis šiek tiek maisto ir pavėsį svilinančiame karštyje.

Figa smaugikė. Atogrąžų miškų medžių šakas apsiviję daugybė visokiausių vi- joklių. Figa smaugikė apsiveja medžio kamieną, kuris jai yra tarsi ramstis. Stiprus figos stiebas gali mirtinai užsmaugti medį.

Orchidėja. Australijoje auga daugiau kaip 600 orchidėjų rūšių. Kai kurios or-chidėjos auga aukštai, įsikibusios į medžių šakas. Jos vadinamos oro augalais, nes reikalingą maistą gauna iš oro.

Drėgnieji miškai. Drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, nusidriekusiuose šiaurės ir šiaurės rytų pakrantės ruožu, auga vešlios palmės, visžaliai spygliuočiai, mediniai paparčiai ir spalvingos orchidėjos. Be drėgnųjų atogrąžų, Australijoje esama ir kitokių miškų. Netoli vidurio rytų pakrantės veša drėgnieji subtropiniai spygliuočių miškai, pri-augę įvairių krūmokšnių. Pietryčių Australijoje ir Tasmanijoje, vėsesnio klimato zono-je, žaliuoja drėgnieji antarktinių bukų miškai.

Gyvūnija

Iš visų žemynų Australija pasižymi didžiausia endeminių gyvūnų įvairove. Au-stralijoje gyvena beveik pusė visų pasaulio sterblinių rūšių (iš viso jų yra 266 rūšys). Sterbliniams priklauso kengūros, koalos, oposumai, skraiduolės, bandikutai. Ančiasna- piai ir echidnos – vieninteliai kiaušinius dedantys žinduoliai (kloakiniai) – taip pat gy-vena Australijoje. Čia gausu kengūrų.

Koala. Koalas galima pamatyti tik Australijos miškuose. Di-džiąją savo gyvenimo dalį jos praleidžia medžiuose, maitinasi nakti-mis ir po 18 valandų per parą miega.

Kengūra. Australijoje yra aapie 50 kengūrų rūšių. Jos turi didžiules užpakalines kojas ir stiprias uodegas. Tai padeda šokuoti vi-dutiniškai 70 km/h greičiu. Kengūros gyvena savanoje, minta žole ir lapais. Raudono-sios kengūros patinas gali užaugti net iki 2m ūgio. Naujagimis kengūriukas įsiropščia į motinos sterblę ir, žįsdamas pieną ten išbūna 30 savaičių. Išlipęs iš sterblės kengūriukas sugrįžta tik pasimaitinti pienu.

Vombatas. Vombatai gyvena savanoje, sausuose miškuose ir krūmokšniais apaugusiose vietose. Stipriomis kojomis ir dideliais nagais jie kasa sudėtingus tunelius, o iš savo slėptuvių išlenda tik naktimis ėsti žolių.

Rusvakaklė valabė. Valabės yra mažosios kengūrų šeimos narės. Čia pavaizduota rusvakaklė valabė, dar vadinama krūmine, nes labiau mėgsta krūmingas vietoves negu atviras vietas.

Australijos voras. Didelis plaukuotas Australijos voras nuaudžia piltuvėlio formos tinklą ir gaudo juo savo grobį. Žmonės bijo šių vorų, nes jų įkandimas labai nuodingas.

Lojantis voras. Lojantieji vorai skleidžia garsą traškindami žiotimis. Jie gaudo varles, vabzdžius ir mažus roplius.

Pleištauodegis erelis. Pleištauodegio erelio ištiestų sparnų ilgis – 2,5 m, todėl jis laikomas vienu didžiausių erelių pasaulyje. Paukštis sklando virš Australijos krūmynų ir dykumų, ieškodamas triušių ir panašaus grobio.

Violetinis palapinukas. Šiltuose miškuose gyvenantys violetinio palapinuko patinai surenčia mažytes palapines, kad atkreiptų patelių dėmesį. Statybai jie naudoja šakeles, lapus, stiebelius ir žiedlapius.

Loris. Australijoje gyvena 77 skirtingos lorių rūšys. Jie labai spalvingi ir triukšmingi papūgų giminaičiai, mėgstantys skraidyti dideliais būriais. Jie turi šepetėlio formos liežuvį, kuriuo iš įvairių gėlių siurbia nektarą.

Oposumas. Oposumai, skraiduolės ir riestauodegiai aktyviausi naktį. Jie gyvena miškuose ir minta augalais, dažniausiai didelių visžalių krūminių banksijų žiedų nektaru.

Dingas. Laukinis Australijos šuo dingas turbūt atkeliavo į Australiją prieš 40000 metų drauge su aborigenais. Dingai minta įvairiausiu maistu – triušiais, paukščiais, ropliais ir valabėmis. Jie pjauna ir avis, todėl ūkininkai jų nemėgsta.

Australijos istorija

Dar XVII a. vieninteliai žmonės, žinoję apie Australijos egzistavimą, buvo aborigenai, kurie čia gyveno daugiau kaip 40000 metų. Niekas daugiau pasaulyje nenumanė, kad toks žemynas yra. Tik 1606 metais portugalas L.Toras praplaukė pro šiaurinius Australijos krantus. Tais pačiais metais, Olandų keliautojas V.Jansonas išsilaipino Jorko pusiasalyje, bet nei vienas nežinojo, kad atrado naują žemyną. 1642-1643 m. Olandų jūrininkas Abelis Tasmanas atrado Tasmaniją ir N.Zelandiją, bei suprato, kad aplankė naują žemyną, bet jis netyrinėjo rytinių krantų. 1770 m. Anglų jūrininkas Džeimsas Kukas apiplaukė ir ištyrinėjo rytinius Australijos krantus ir paskelbė kad ji priklauso Didžiajai Britanijai ir pavadino Naujuoju Pietų Velsu. Anglai į savo naująją koloniją siuntė nuteistuosius, todėl Australijoje gyventojų sparčiai daugėjo.

Klimatas

Australiją beveik per vidurį kerta pietų atogrąža, tai daugiausia ir lemia karštą

ir sausą Australijos klimatą (ties p. atogrąža yra aukštas slėgis, todėl kritulių iškrenta labai mažai). Žemyno šiaurė yra subekvatorinio, vidurys – tropinio, o pietūs – subtropinio klimato juostoje. Reljefas mažai teiškreipia nuoseklia temperatūrų kaitą iš šiaurės į pietus, nes paviršiaus aukščiai nedideli. Šilčiausio mėnesio vidutinė temperatūra žemiau 20oC nukrinta tik prie pietinės pakrantės. Debesis, susidariusius dėl Rytų Australijos šiltosios vandenyno srovės, sulaiko Didysis Vandenskyros kalnagūbris. Jo rytiniuose šlaituose iškrinta 500 – 2000 mm kritulių per metus. Australijoje drėgnasis laikotarpis trunka 66 – 7 mėnesius. Šilčiausi mėnesiai – gruodis, sausis, vasaris. Šalčiausi – birželis, liepa, rugpjūtis.

Gyventojai

Dauguma Australijos gyventojų yra Britanijos salų išeivių palikuonys: anglų 53%, airių 24%, škotų 13%; aborigenų ir metisų 1%. Kalba anglų kalba, australų dia-lektu. Daugiausia tikinčiųjų yra anglikonai ir katalikai. Imigracija iš Didžiosios Britanijos prasidėjo XVIII a. pabaigoje, paspartėjo XIX a. III dešimtmetyje. 1851–61m. Australijoje gyventojų padaugėjo 3 kartus. Po II pasaulinio karo padaugėjo žmonių ir iš kitų šalių. Gyventojų vidutinis tankumas 1,7 žm./km2 (1973 m.). AAustralijos sostinė – Kanbera, kiti didžiausi miestai – Sidnėjus, Melburnas, Brisbanas, Adelaidė, Pertas.

Senieji Australijos gyventojai aborigenai, čia gyvena daugiau negu 40000 m. Po europiečių atkeliavimo jie buvo išstumti į nederlingiausias žemes – dykumas. Dėl mais-to ir vandens trūkumo daugelis iišmirė ir jų trigubai sumažėjo. Siekiant išsaugoti senuosius Australijos gyventojus, buvo įkurtos rezervacijos, kuriose aborigenams niekas netrukdo, jie nejaučia maisto stygiaus.

Vidaus vandenys

Apie 60% Australijos teritorijos užima nenuotakūs plotai. Juose teka laikinos upės – krykai, prisipildančios vandens tik po lietaus. Daugiausia krykų aplink Eiro ežerą. Daugiausia upių įteka į Indijos vandenyną,. Į vakarus nuo Didžiojo Vandensky-ros kalnagūbrio teka vandeningiausia žemyno upė Maris (ilgis 2570 km) ir ilgiausia upė Darlingas (ilgis 2740 km). Šių upių ir jų intakų vandeniu drėkinami laukai. Jos patvinsta vasaros pradžioje. Sausuoju periodu vanduo teka tik Mariu, Darlingu ir Marambidžiu. Australijos šiaurėje ir vakaruose upės seklios, trumpos. Ilgiausia iš jų – Flindersas (ilgis 832 km) – įteka į Karpentarijos įlanką. Nalarboro lygumoje upių visai nėra. Australijos vvakaruose ir centre yra apie 800 druskingų ežerų. Didžiausias iš jų – Eiras. Jo plotas nepastovus (maksimalus – apie 15000 km2).

Ūkis

Svarbiausia ūkio šaka yra gyvulių ūkis – vilnų produkcija. Kadangi avys pasitenkina menkutėmis ganyklomis ir pakenčia didesnes sausras, tai gausūs jų būriai pripildė rytų ir vidurio Australijos stepes ir tyrlaukius. Dabar Australijos vilnų produkcija užima pirmąją vietą pasaulyje.

Australija XIX a. antroj pusėj išgarsėjo brangiais žemės turtais, ypač auksu. Aukso čia rasta 1814 m. Bet jau nuo 1905 m. pprodukcija ėmė mažėti. Po to naujų auksynų nesurasta, o senieji išsisėmė. Sidabro daugiausia randama Naująjame Pietų Velse. Švino daug iškasama Kvinslande, vario, cino ir geležies rūdos – N. Pietų Velse ir Kvinslande. Randama ir akmens anglies, bei rudosios anglies. Australijoje randama daug rubinų, opalų, safyrų, smaragdų ir t.t. Bet jai labai trūksta naftos ir druskos.

Santvarka

Australija – federacinė valstybė, konstitucinė monarchija. Pagal 1901.I.1 federacijos konstituciją aktyviąją ir pasyviąją rinkimo teisę turi Australijos ir D. Brita-nijos piliečiai sulaukę 18 metų ir išgyvenę Australijoje nemažiau kaip 6 mėnesius. Aborigenai rinkimo teisės neturi. Valstybės vadovas (ė)– Didžiosios Britanijos karalius (karalienė), kuriam (kuriai) atstovauja jo (jos) skiriamas Australijos vyriausybės reko-menduojamas generalgubernatorius. Australijos įstatymus leidžia federacijos parlamen-tas, susidedantis iš 2 rūmų.

Išvados

Australija – mažiausias žemynas pasaulyje. Jis yra pietų ir rytų pusrutuliuose, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Šalia rytinių Australijos krantų driekiasi Didysis Barjerinis rifas, kuris labai trukdo laivybai. Australijos krantai nėra laibai raižyti.

Australijos paviršius skirstomas į tris dideles teritorijas: Vakarų Australijos plokščiakalnį, Vidurio žemumą ir Didįjį Vandenskyros kalnagūbrį. Pastarajame yra aukščiausia Australijos viršūnė – Kosciuškos kalnas (2230 m.v.j.l.).

Australijoje gausu endeminių gyvūnų ir augalų. Labiausiai paplitęs medis Australijoje – eukaliptas. Tik čia gyvena vieninteliai kiaušinius dedantys žinduoliai – ančiasnapiai ir echidnos.

Australijoje pirmą sykį buvo iišsilaipinta 1606 m., bet jos atradėju laikomas Džeimsas Kukas, kuris apiplaukė ir ištyrinėjo rytinius Australijos krantus 1770 m. Jis paskelbė, kad Australija priklauso D. Britanijai ir įkūrė ten koloniją. Netrukus buvo pradėti siųsti nuteistieji iš D. Britanijos į Australiją.

Kadangi Australiją beveik per vidurį kerta Pietų atogrąža, ten klimatas karštas ir sausas. Šiame žemyne daugiausia dykumų.

Dauguma Australijos gyventojų yra Britanijos išeivių palikuonys. Gyventojų vidutinis tankumas – 1,7 žm/km2 (1973 m.). Senieji Australijos gyventojai aborigenai, buvo išstumti į nederlingas dykumas. Nuo tada jų sumažėjo trigubai. Dabar dauguma aborigenų gyvena rezervacijose.

Australijos upių tinklas labai retas. Vandeningiausia žemyno upė – Maris, o ilgiausia – Darlingas (ilgis 2740 km). Dauguma upių sausuoju periodu išdžiūsta. Jos vadinamos krykais. Ežerų Australijoje taip pat mažai. Daugiausia maži, druskingi ežerėliai, kurie sausuoju metu išdžiūsta. Didžiausias ežeras – Eiras (maksimalus plotas apie 15000 km2).

Svarbiausia ūkio šaka – vilnų eksportas. Kadangi avys pasitenkina menkutėmis ganyklomis ir pakenčia didesnes sausras, tai šie gyvuliai greitai užplūdo Australijos stepes ir tyrlaukius. Australijoje taip pat gausu naudingųjų iškasenų.

Australiją valdo D. Britanijos karalius (karalienė). Australijos ir D. Britanijos piliečiai sulaukę 18 metų ir pragyvenę Australijoje nemažiau kaip 6 mėnesius turi balsavimo teisę.

Naudota literatūra

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. I tomas. Leidykla “Mokslas”, Vilnius, 1976 mm.

2. Iliustruota vaikų enciklopedija.

3. Lietuviškoji enciklopedija. II tomas.