Suomija

SUOMIJA

BENDRA INFORMACIJA

Plotas -338 145 km2 Gyventojų skaičius -5 mln Gyventojų tankumas -6.2 gyv./km2 Santvarka –Respublika Valstybinė kalba-suomių, švedų Tikyba-liuteronų, stačiatikių Sostinė-Helsinkis

Suomijos plotas 338 145 km2, kurio 69% sudaro miškai, 10%- vandenys, 8%- dirbama žemė (žemės plotas 304 593 km2 ).Sienos: su Švedija (586 km), su Norvegija (727 km), su Rusija (1269 km). Didžiausias šalies ilgis nuo Hanko ligi Utsjoki- 1157 km, didžiausias plotas tarp Nearpio ir Ilomantsi miestelių- 542 km.

Suomija vadinama tūkstančio ežerų šalimi. Iš tikrųjų jų yra dešimtys tūkstančių. EEžerų 500 m2 ir didesnių yra 188 000 ( paprastai informaciniuose leidiniuose skaičiuojami tik didesnieji ežerai ir nurodoma esant 63 tūkst.). Salų 100 m2 ir didesnių- 179 000.

Aukščiausia vieta- Halti kalnas Laplandijoje 1328 m, ilgiausia upė Kėmijoki 483 km. Didžiausi ežerai: Didžioji Saimaa (4377 km2 ), Inari (1102 km2 ) ir Piaijianne (1054 km2 ).

GYVENTOJAI, VALDYMAS IR KULTŪRA

1994 m. sausio 1 d. Suomijoje gyveno 5080 mln. gyventojų. Vidutinis gyventojų tankumas- 16,7 žm/km2.

Valstybinės kalbos- suomių ir švedų, o nuo 11992 m. sausio 1 d.- ir samių, jų gyvenamuose valsčiuose šiaurėje. Pagal kalbas 93,2% gyventojų yra suomiai, 5,86%- švedai, 0,30%- samiai. Šiuo metu padaugėjo rusų (0,18%). Taip pat apie 5000 gyvena čigonų.

Pagrindinė tikyba- evangelikų-liuteronų, kurią išpažysta 86,7% gyventojų. Antroje vvietoje- ortodoksų (1%), kitos tikybos-1,1%. Katalikų Suomijoje yra apie 3000.

Suomija yra parlamentinė respublika, nepriklausomybę gavusi 1917 m. gruodžio 6 d. Politinė valdžia yra tautos rankose, nes ji renka savo atstovus į Parlamentą. Į jį renkama 200 deputatų nuo visų partijų visuotiniu atviru ir slaptu balsavimu ketveriems metams. Aukščiausioji valdžia šalyje priklauso prezidentui, kuris renkamas šešeriems metams.

Marttis Ahtsaaris 1994 m. kovo 1 d. pradėjo eiti prezidento pareigas. Jis buvo dešimtasis Suomijos prezidentas. Profesionalus diplomatas, ilgai dirbęs įvairiose JTO diplomatinėse tarnybose. Naujasis prezidentas yra aktyvus Europos Sąjungos narystės šalininkas. Šiai idėjai pritarus referendume, Suomija 1995 m. sausio 1 d. taps ES nare.

Suomija atsikūrusią Lietuvos respubliką pripažino 1991 08 28. Suomijos ambasada Vilniuje atidaryta 1991 12 04 ir pirmuoju ambasadoriumi paskirtas diplomatas TTaisto Tolvanenas.

Suomijos sostinė- Helsinkis, turįs 509 tūkst. gyventojų. Po jo eina jo miestas- palydovas Espoo ir Tamperė. Miestuose gyvena apie 64% gyventojų.

Pinigas – Suomijos markė. Didžiausias laikraštis – savaitraštis “Helsinkio žinios” suomių kalba ir “Hufvudstadsbladet” švedų kalba. Laikraščių išeina 354, periodinių leidinių – 4397. Per metus tautinėmis kalbomis išleidžiama apie 11 tūkst. knygų. Yra 1107 viešosios bibliotekos.

1993 m. buvo 21 universitetas ir universitetinio lygio mokykla su 121 175 studentais (tikrų universitetų – 10, o didžiausias – Helsinkio universitetas, tturįs 30 tūkst. studentų).

1992 m. šalyje veikė 363 ligoninės su 53 890 lovų, dirbo 12 929 gydytojai. Tais metais įvairių kategorijų pensininkų buvo 1 182 934. Vidutinė pensijos suma buvo 4645 FIM per mėnesį (vyrams 5593, moterims 3998 FIM).

Darbininkų atlyginimas už valandą 1993 m.- nuo 35,1 FIM ligi 62,8 FIM. Vidutiniai mėnesiniai atlyginimai visuomeniniame sektoriuje, pvz., klasės mokytojo – 11 375 FIM, vyresniojo mokytojo – 13 817 FIM, gydytojo – 20 599 FIM, bibliotekininko – 9662 FIM.

TAUTINIS HIMNAS

Suomių tautinio himno “Mūsų šalis” žodžius sukūrė garsus suomių tautinio atgimimo poetas, rašęs švedų kalba, Johanas Ludvigas Runebergas 1846 m. Tam eilėraščiui jis pats ketino sukurti ir melodiją, bet paskui į pagalbą pasikvietė muziką F. E. Ehrstromą, tačiau toji sukurtoji melodija plačiau nepaplito. 1848 m. eilėraščiui muziką sukūrė kitas kompozitorius Frederikas Pasiusas ir po kelių dienų, 1848 m. gegužės 13 d., tas kūrinys buvo atliktas Floros šventėje. Ši daina vėliau tapo ir tautiniu himnu, tebegiedama ir šiandien.

VĖLIAVA

Suomijos valstybinė vėliava yra stačiakampio formos audinys, kurio baltame pagrinde pavaizduotas ultramarino arba jūros mėlio spalvos kryžius, kuris visą plotą dalina į keturias taisyklingas, tik ne vienodo dydžio dalis. Vėliavos aukštis 11, ilgis 18 mato vienetų, kryžiaus plotis – 3, viršutinės dalies – 5, apatinės – 110 mato vienetų. Iškelti valstybinę vėliavą turi teisę Respublikos Prezidentas, Parlamentas, Valstybės Taryba ir jos ministerijos, centrinės įstaigos.

Panaši į valstybinę vėliavą, tik be herbo kryžmoje, yra įprastinė tautinė vėliava, iškialiama įvairių švenčių progomis, naudojama jūroje, prekyboje.

Vėliavos istorija siekia 1850 metus, kada Suomijoje pirmą kartą pradėtas rimtai svarstyti savos tautinės vėliavos klausimas. 1863 m. jau oficialiai iškeltas tautinės vėliavos būtinumas, tačiau Rusijos valdžia, kurios pavaldinė buvo Suomija, tam nepritarė. Tuo metu buvo sukurtas ir pirmasis vėliavos projektas. Antrasis daugiaspalvis projektas sukurtas 1900 m. Dabartinė vėliava patvirtinta 1918 m. Ji atspindi Suomijos ryšį su vandeniu ( jūra ir ežerais).

Vėliavos vartojimą reglamentuoja 1918 m. priimtas įstatymas.

KAS TA HEUREKA?

Heureka yra Suomijos parodų ir veiklos centras, vaizdingai pasakojantis apie mokslą ir tyrimus. Heurekos parodos betarpiškos, t.y. lankytojui pačiam reikia būti aktyviam, išbandyti esančius įrengimus ir daiktus bei atlikti įvairius uždavinius. Kitaip sakant, stengiamasi lankytoją pastatyti į tyrėjo padėtį: bandymais, matyt, gimsta šitas išgyvenimas – heureka !

Heureka seka mokslo pasiekimus ir siekia iškelti aktualias ir sunkias problemas. Ypač idomi pagrindinė parodos dalis, susijusi su genetika. Šitoje parodoje galima, tarp kitko, pasvarstyti, ar teisinga iš anksto “užsakyti” įvairias savybes savo negimusiam kūdykiui, ir kas iš to gali išeiti.

Heurekos papuliarumas – vidutiniškai daugiau kaip 300 tūkst. lankytojų pper metus. Vien tai liudija, kad ši institucija yra naudinga. Tačiau ji populiari ir tuo, kad Heureka yra vieta, kur pramogaujama, kur galima susieti laisvalaikį su įtempta veikla ir laisvu mokymusi. Heurekoje šeimos pramogauja, čia galima atsivesti savo svečią. Šitaip ir mes, Heurekos darbuotojai, bandome savo darbo vietą: Heureka yra linksmas dalykas, nes ir mokslas savo prigimtimi yra toks. Moksle tuo didesnis atradimo žavesys, kuo didesnė nežinomybė.

Heureka priklauso Suomijos laisvalaikio praleidimo vietų avangardui. Mokslinių centrų pasaulyje Heureka yra žinomas ir vertinamas institutas už mūsų šalies ribų.

Mūsų, Heurekos žmonių, dažnai klausia, kodėl mes šitą naujo atradimo žavesį stengiamės perduoti lankytojams. Tai neabejotinai ir yra iššūkis. Betarpiškų parodų sumanymais siekiama sužadinti lankytojo smalsumą. Galutinis bandymų rezultatas gali būti netikėtas. Padeda nustebimas ir netikėtumas. Turi būti patrauklu ir neprošal humoras.

HELSINKIS – KULTŪROS SOSTINĖ

Nuo 1985 m. kasmet viena kuri nors Europos sostinė tampa kultūros sostinė. Pirmąja tais metais tapo Atėnai.

Helsinkio, kaip kultūros sostinės, idėja pirmą kartą buvo iškelta minint 75- ąsias Suomijos nepriklausomybės metines ir dabar jau plačiai apie tai kalbama ir rašoma. Manoma, kad Helsinkis bus kandidatas 2000 ar 2001 metų kultūtos sostinės vardui gauti.

1985 m. Europo kultūros sostinės idėją pasiūlė tuometinė Graikijos kultūros ministrė Melina Mercouri, ir Atėnai tapo kultūros

sostine. Dabar tokių sostinių kandidatūras svarsto ir renka Europos Sąjungos kultūros ministrai. Savo ketinimus Suomija (Helsinkis) pareiškė 1994 m. pavasarį gavo pritarimą dalyvauti rinkimuose.

Mieste veikia keli teatrai, yra simfoninis orkestras, 1995 m. Helsinkio prestižą pakels Sibelijaus vardo kapelmeisterio konkursas. Svarbiausią vietą čia užima vaikaų ir jaunimo auklėjimo dalykai. Kultūros miestai nėra direktyviški. Jų programa įgyendinama vis naujai, tai ne vien festivalių savaitės, bet ir miesto kultūrinio, socialinio bei ekonominio gyvenimo raidos plėtojimas. Tam reikalinga ir finansinė parama, kuri gaunama ir iiš Europos bendrijos.

Helsinkyje, Vyki parke pradėtas statyti Helsinkio universiteto biocentras. Jo pradinė sąmata – šimtas milijonų Suomijos markių. Kadangi Švietimo ministerija tiesiogiai neskirs lėšų, tai jos padalinys “Polar” už 40 mln. FIM iš universiteto nupirks chemijos universitetą ir taip prisidės prie projekto. Likusius 60 mln. FIM skirs pats universitetas.

Statyba vyks trimis etapais. Pirmojo etapo statiniai turėtų būti baigti 1995 m., tada persikels universiteto farmacijos, biochemijos ir genetikos skyriai. Visas projektas turėtų būti baigtas 2005 m. Čia dirbtų 2000 tyrėjų, 5000 sstudentų bei įmonės.

***

1994 m. balandį Media Oy atliko tyrimus bendru pavadinimu Intermedia 94. Paaiškėjo, jog 12-69 metų suomių per dieną priimamos informacijos laikas siekia 7 val. 21 min. Šioje srityje radijas užima svarbiausią vietą bendrame gaunamos per dieną masinės iinformacijos balanse ir sudaro 40% viso jai sunaudojamo laiko, televizija – 29%, žurnalų bei laikraščių skaitymas – 18%, o knygų – tik 6%.

HELSINKIS. BENDRA INFORMACIJA

Miestui 450 metų 550 tūkst. gyventojų,su priemiesčiais – 1 mln. 200 tūkst.Tikrai nemeluotume teigdami, kad pirmasis miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas turistas yra Helsinkis. Kita vertus, čia yra nemažai įdomių, vertų dėmesio objektų, miestas turi savitą, ypatingą atmosferą. Čia ramu, švaru, saugu, viskas atrodo pažįstama. Visus įdomiausius objektus galima nesunkiai pasiekti pėsčiomis, žinoma, galima važiuoti autobusu (10 markių – 6 Lt.) ar taksi. Suomiai draugiški, beveik visi kalba angliškai. Helsinkis 2000 – aisiais šventė savo 450 metų jubiliejų ir yra išrinktas vienas iš šių metų Europos kultūros sostinių, o tai reiškia, kad įvairių renginių netrūksta. Nepatartina vvykti į Helsinkį vėlyvą rudenį ar žiemą. Nors čia nebūna didelių šalčių, bet pučia žvarbus vėjas, drėgna, labai anksti temsta.

Smagiausias kelias į Helsinkį, be abejo, keltu iš Talino. 2000 – aisiais metais paleistas naujas kompanijos “Silija Line” greitaeigis keltas “Super Seacat” atstumą tarp dviejų sostinių įveikia per pusantros valandos. Nespėjai išgerti kavos, o jau reikia skubėti ant denio, kad pasigrožėtum atsiveriančiais Helsinkio vaizdais ir supančių akmenuotų salelių atšiauriu grožiu. Kaip ir kitos šiaurės šalys Suomija pasižymi ypatingu splvų sodrumu iir ryškumu – saulėtą dieną dangus būna ryškiai žydras, medžiai ir žolė smaragdo žalumos, daugybė spindinčių gėlių. Beje, dėl gryno oro ir jūros artumo net mieste lengva nudegti, todėl vykstant į kelionę neprošal pasiimti apsauginio kremo.

Išlipus iš kelto nereikia galvoti, kaip nusigauti iki miesto – 10 min. pėsčiomis ir jūs vienoje įdomiausių Helsinkio vietų – Kaupatori turgavietėje. Šioje vietoje nuo seno buvo prekiaujama žuvimi, o dabar čia galima rasti ne tik žuvies, bet ir vaisių, daržovių, grybų ir, žinoma, įvairiausių turistams skirtų dirbinių – mezginių, molio indų, papuošalų, garsiųjų suomiškų “finkų”, kailinių kepurių bei kitų rankų darbo daiktų. Helsinkio gyventojai mieliau vyksta į kitą maždaug už kilometro nuo centro esančią turgavietę Hakaniemį. Suvenyrų verta ieškoti antrame šios turgavietės aukšte esančiose parduotuvėlėse, kuriose kainos be “turistinio antkainio”.

Pasižvalgius po turgų galima neskubant pereiti vieną populiariausių miesto gatvių Esplanadi. Pamatysite Helsinkio simboliu tapusią skulptoriaus V. Valgreno skulptūrą Havis Amanda. Ši nuoga mergina ne šiaip sau atsuko užpakaliuką į miesto rotušę. Helsinkio valdžia žadėjo paremti skulptoriaus darbą, bet, kaip dažnai nutinka, pažado nesilaikė.

Esplanadoje visada gausu ir helsinkiečių, ir turistų – tai poilsio ir atokvėpio vieta, čia daug gėlių, nedidelėje estradoje nuolat vyksta koncertai, yra daugybė barų, restoranų, kavinių, kartais netgi sunku rasti laisvą sstaliuką. Restorane “Kapeli”, kuris Helsinkio mastais laikomas senu, lankytojams įteikiami prieškario restoraną vaizduojantys atvirukai. Restorano valgiaraštyje rasite patiekalų, pavdintų iškilių Suomijos asmenybių vardais, pvz. lašiša a la Sibelius, ar elniena a la Larni. Maistas tikrai vertas savo vardo.

Vaikštinėjant Helsinkio gatvėmis galima staiga pasijusti kaip Sankt Peterburge. Šis jausmas apima Senato aikštėje, kurios ampiro stiliaus pastatų ansamblis tarsi perkeltas į čia iš buvusios Rusijos imperijos sostinės. Toks panašumas visiškai suprantamas žinant, kad 1809 m. Suomija tapo autonomijos teises turinčia Didžiąja Rusijos imprijos kunigaikštyste, o 1812 m. Suomijos sostine buvo paskelbtas Helsinkis. Tais pačiais metais iš senosios sostinės Turku buvo perkeltas ir vienintelis 1640 m. įkurtas Suomijos universiteta.

Pagal statistiką net 90 proc. Suomijos gyventojų išpažysta vieną iš dviejų oficialių religijų. 89 proc. gyventojų priklauso evangelikų liuteronų ir 1 proc. stačiatikių bažnyčiai. Toks didelis statistinių tikinčiųjų skaičius nereiškia ypatingo suomių dievobaimingumo. Jie paprasčiausiai moka bažnyčiai tam tikrą nedidelį mokestį ir tik nedaugelis varginasi rašydami pareiškimą, kad būtų oficialiai atskirti nuo bažnyčios. Kaip ir kitose ilgą tamsos periodą turinčiose iškęsti Skandinavijos šalyse, Suomijoje bažnyčios, kaip, beje, ir bibliotekos, yra susitikimų, šviesos, šilumos, bendravimo vieta. Niekur kitur nerasite tokių fantastiškų bažnyčių pastatų kaip Suomijoje.

Vienas tokių pastatų yra ir Helsinkyje. Tai garsioji Tempelinaukio – uoloje iiškalta bažnyčia. Paviršiuje matosi tik dali stiklo ir vario kupolo bei šiek tiek iš granito luitų sudėtos sienos.

Vienas iš didžiausių Suomijos turtų ir patraukliausių jos bruožų yra nepakartojama gamta. Net ir lankantis tik sostinėje apie ją galima susidaryri šiokį tokį įspūdį. Iš miesto centre esančios autobusų stoties reikėtų nuvykti į Espo rajone esantį Niukso nacionalinį parką, kuriame yra būdingų Suomijai miškų, ežerų, uolų ir netgi tikra tundra. Tai tarsi miniatiūrinė Suomija, trūksta tik šiaurės pašvaistės. Kitas nemažiau patrauklus Espo rajono objektas – vandens pramogų parkas “Serena”. Šioje vandens karalystėje yra didžiausias Europoje uždaras baseinas, kuriame kyla jūros bangos, saunos ir garų pirtys, kalnų upės ir kriokliai, ežerai su povandeniniu masažu ir tropiniai augalai. Serenoje nesunkiai galima praleisti visą dieną.

SUOMIJOS NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOJE IR JOS ĮTAKA EKONOMIKAI

1995 m. sausio 1 d. Suomija oficialiai tapo ES nare. Suomiai jau dabar mato pirmuosius narystės poveikio rezultatus, nors daryti galutines išvadas dėl narystės ES poveikio Suomijos ekonomikai dar sudėtinga. Kai kuriose srityse poveikis gali būti struktūrinio pobūdžio, tad ekonomikoje jis atsispindės tik po tam tikro laiko.

Nuo 1994 m. pradžios šalis buvo Europos ekonominės erdvės dalyvė. Suomija seniai liberalizavo prekybą su ES šalimis, todėl ES poveikis Suomijos ekonomikai prasidėjo anksčiau, nei ji tapo ES

nare. Be to, šalies narystės sutartyje yra įtvirtinti pereinamieji laikotarpiai, kai kuriuose sektoriuose jie galioja iki šiol.

Narystės poveikį nustatyti sudėtinga ir todėl, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje Suomija išgyveno ekonomiškai sunkų laikotarpį. Tuo metu šalyje buvo gili ekonominė recesija: 1990-1993 m. BVP smuko 11%, Nedarbas išaugo nuo 3,4% 1990 m. iki 18,4% 1994 m.

KAINOS IR INFLIACIJA

Praėjusio dešimtmečio pradžioje Suomijoje buvo didžiausios vartojimo kainos iš visų 29 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių. Maisto produktų kainos buvo aukštos, nes šalis vvykdė protekcinę žemės ūkio politiką, o klimatas nepalankus žemdirbystės plėtojimui. Prieš referendumą dėl šalies narystės ES vienas iš pagrindinių eurošalininkų argumentų buvo sumažėsiančios kainos.

Nacionalinio vartotojų tyrimo centro duomenimis, maisto kainos nuo 1994 lapkričio iki 1995 m. lapkričio krito vidutiniškai 11% ir toliau laopsniškai mažėjo.

Daugelį metų Suomija buvo šalis, pasižyminti palyginti didele infliacija, nors devintąjį dešimtmetį infliacijos lygis priartėjo prie ES vidurkio. Dešimto dešmtmečio recesija dar labiau sumažino infliacijos lygį ir paskutiniais metais jis buvo vienas iš mažiausių tarp EBPO valstybių. SSunku pasakyti, kiek infliacijos mažėjimas yra susijęs su naryste ES (padidėjusiu konkurenciniu spaudimu vidaus rinkai) ir kiek su recesijos poveikiu. Tačiau svarbu pažymėti, kad nepaisant BVP augimo (1994-1996 m. kasmet BVP augo 4,2%), kainos kilo nuosaikiai (apie 1%).

UŽSIENIO PREKYBA

Priėmimas į EES neturėjo didesnės įtakos Suomijos užsienio prekybai. 1973 m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis tarp Suomijos ir ES, visiškai įsigaliojo 1984 m. Esminių pokyčių Suomijos prekybos politikoje trečiųjų šalių atžvilgiu neįvyko, nes ji dar iki narystės Sąjungoje buvo panaši į ES vykdomą politiką. Dešimtą dešimtmetį Suomijos eksportas į ES sumažėjo. Tai galima būtų paaiškinti ne narystės ES įtaka, bet tuo, kad šiuo laikotarpiu pačios ES ekonominė padėtis nebuvo stipri. Be to, Suomijos užsienio prekyboje vis svarbesnės darėsi sparčiai besivystančios Rytų ir Pietryčių Azijos rinkos. Po Tarybų Sąjungos žlugimo atsivėrusios sienos yra dar viena sumažėjusio Suomijos eksporto į ES priežastis. Rusija ir Estija yra tarp pagrindinių Suomijos prekybos partnerių: Suomijos eksportas į šias abi šalis išaugo nuo 3,6% 1992 m. iki 9,6% 11997 m. pirmą pusmetį. Importas, Suomijai tapus Es nare, pakito menkai.

FINANSŲ RINKA

Iki devinto dešimtmečio Suomijos finansų rinka buvo griežtai reguliuojama. Dėl dažnos valiutos devalvacijos po karo, palūkanų normos buvo aukštos. Devintą dešimtmetį Suomija pasižymėjo didėjančiu einamosios sąskaitos deficitu, todėl šiuo laikotarpiu buvo dielė valiutos devalvavimo tikimybė. Suomijos markė buvo devalvuota 1991 m. lapkritį. 1992 m. rugsėjį markės kursas buvo paliktas plūduriuoti ir jos vertė toliau krito.

Palūkanų diferencialas tarp Suomijos ir Vokietijos buvo didelis, tačiau 1996 m. jis išnyko. TTai nesunkiai galima susieti su Suomijos naryste ES – 1994 m. antrą pusmetį palūkanų normos ėmė kristi, nes tapo aišku, kad šalis taps ES nare.

1996 m. Įvykusi Suomijos palūkanų normų konvergencija su Vokietijos palūkanų normomis sietina su Suomijos naryste Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS) (1999 m. pradžia). Trečioje pakopoje EPS sumažins užsienio valiutos keitimo riziką bei hedžingo išlaidas. Tarptautinei kapitalo rinkai tapus nereguliuojama, šių rizikų svarba įmonėms išaugo. Vienas iš veiksnių, pabloginusių padėtį dešimtojo dešimtmečio recesijos metu, buvo tai, kad daug suomių kompanijų, veikiančių vidaus rinkoje buvo paėmusios paskolas užsienio valiuta. Staigus markės kurso kritimas 1991-1993 m. dar padidino markės nuvertėjimą.

ŽEMĖS ŪKIS

Buvo manoma, kad Suomijai įstojus į ES problematiškiausias bus žemės ūkio sektorius. Šalies klimatinės sąlygos ir maži ūkiai kėlė daugiausia rūpesčio. Tai lėmė, kad nacionalinės žemės ūkio produkcijos kainos buvo daug aukštesnės nei ES. Nuo 1990 m. iki 1996 m. vidutinės gamintojų kainos krito 39%. Šiuo laikotarpiu žemės ūkio gamybos sąnaudos taip pat mažėjo, tačiau tik 12%. Kai kuriais vertinimais, nuo 1994 m. iki 1995 m. pajamos, gaunamos žemės ūkyje, sumažėjo 17%.

Narystės sąlygoti pokyčiai žemės ūkyje pasireikš ne iš karto galbūt po kelerių metų. Tačiau kai kurių pokyčių ėmė rastis dar prieš šaliai įstojus į ES. 1990 – 1994 mm. investicijos į žemės ūkį sumažėjo 60%. Iš dalies tai galėjo būti sąlygota bendros ekonominės padėties ir aukštų palūkanų normų, tačiau būsima šalies narystė ES neabejotinai turėjo įtakos. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje taip pat sumažėjo dirbamosios žemės kainos. Tapus ES nare vyko struktūriniai pokyčiai žemės ūkyje: mažėjo ūkių skaičius, jie didėjo. Žemės ūkio produkcijos sumažėjo mažiau nei tikėtasi.

VISUOMENĖS NUOMONĖ DĖLNARYSTĖS EUROPOS SĄJUGOJE

Per trejus Suomijos narystės ES metus visuomenės nuomonė apie Sąjungą išliko daugmaž pozityvi. Tuo Suomija skiriasi nuo Austrijos ir Švedijos, kur daugėja euroskeptikų. Suomijos verslo ir politikos studijų centras atliko tyrimą kaip kito visuomeninė nuomonė dėl šalies narystės ES nuo 1992 m. 38% suomių pozityviai vertina šalies narystę ES. 32% yra neutralūs šiuo klausimu, o 29% narystę vertina neigiamai. Tik 23% suomių norėtų, kad šalis išstotų iš ES. Tarp narystės pranašumų suomiai mini padidėjusias eksporto galimybes, kritusias maisto kainas, Suomijos įvaizdžio pagerėjimą, suomių įmonių įsitvirtinimą ir autoritetą ir pagausėjusias investicijas Suomijoje.

Narystės trūkumais suomiai laiko pablogėjusią ūkininkų padėtį ir tautos apsisprendimo teisės sumažėjimą. Tačiau suomių teigimu, poveikis tam yra menkas, ir 62% šios šalies gyventojų mano, kad narystė neturėjo “didelio poveikio” gyvenimo sąlygoms.

59% gyventojų yra prieš Suomijos prisijungimą prie Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) trečiojo etapo ir tik 21% ttam pritaria. Tačiau, klausimą suformulavus kiek kitaip (“Ar Suomija turėtų prisijungti prie EPS trečiojo etapo, jei kitos ES šalys prisijungs?”),50% suomių pritarė šiam žingsniui ir tik 31% prieštaravo. Suomiai gana atsargiai žiūri į ES plėtimąsi. Suomijos pirmininkavimo ES metu tik 25% suomių buvo už tai, kad šalis aktyviai prisidėtų prie plėtros proceso. Dauguma suomių yra už tai, kad Suomija pirmininkavimo metu aktyviau kovotų su organizuotu nusikalstamumu. ES plėtimasis, suomių teigimu, turėtų neigiamą poveikį: 67% mano, kad dėl to padidėtų šalies įnašai į Sąjungos biudžetą, 58% – kad ES sprendimų priėmimo mechanizmas pasidarytų sudėtingesnis, 53% – kad sumažėtų Suomijos žemės ūkio konkurencingumas. Suomijos narystė ES buvo daugiau politiniu nei ekonominiu skaičiavimu paremtas sprendimas. Šis faktas atitinka pačios ES prigimtį. Nuo pat Jean Monnet ir Robert Shumann laikų Sąjungos tikslas buvo ekonominėmis priemonėmis siekti politinių tikslų. Ekonominiai pokyčiai susiję su Suomijos naryste ES, buvo minimalūs, nes šalis, dar prieš tapdama ES nare, buvo integruota į ES sistemą. Suomijos įstojimo į ES poveikis ekonomikai yra daugiau pozityvus. Galutiniai poveikio ekonomikai rezultatai bus aiškūs po kiek laiko, pasibaigus pereinamiesiems laikotarpiams. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad vienas iš didžiausių pranašumų yra sumažėjusios maisto produktų kainos. Kadangi tikėtina, kad Suomija prisijungs prie EPS trečiojo etapo, kitas

nemažas pranašumas bus sumažėjusios palūkanų normos.