Japonija

Įvadas

Japonija- tai maždaug 4000 salų grandinė, nutysusi į rytus nuo Azijos žemyno apie 2500 km ilgio. Dauguma žmonių gyvena keturiose salose: Honšū, Hokaido, Šikoku, Kiūšū. Lygumų labai mažai. Apie tris ketvirčius šalies kalnuota, statyboms ir žemdirbystei lieka mažiau kaip ketvirtadalis. Kad būtu daugiau lygesnių plotų, kertami kalvų šlaitai ir rengiami polderiai Japonijos klimatas įvairus. Pietinėse salose visus metus šilta, o šiaurėje vėsiau, žiema kalnuose pasninga. Japonai savo tėvynę vadina “Tekančios saulės šalimi”, nes virš Ramiojo vandenyno matyti patekanti saulė. <

Sujungtos salos ir nerami žemė.

Susisiekti tarp salų patogu tiltais ir tuneliais. Seto ohašio tiltas jungia keletą mažesnių salų.1998 m buvo baigtas Akaši Kaikio tiltas tarp Honšū ir šikoku salų. Tai bus ilgiausias pasaulyje kabamasis tiltas.

Kasmet Japonijoje įvyksta keli šimtai žemės drebėjimų. Silpni jiudesiai registruojami kasdien, o stipresni kelis kartus per metus. Galingi požeminiai smūgiai, viską griaunantys ir nusinešantys daugybę gyvybių, ištikta retai. 1995m per baisų žemės drebėjimą Kobėje žuvo per 5000 žmonių. Mokyklose, darbovietėse ir nnamuose nuolat vyksta gyventojų apmokymai.

Feodalizmo laikai.

Feodalizmo laikai įrėžė neišdilomą žemę japonų kultūroje. Susiklostė taip, japonų identiteta, oruma, kartais net givybę lemdavo priklausymas žmonių grupeiir jos teikiama globa. Mūsų dienų japonai save irgi priskiria kuriai nors grupei:šeimos, kaimo, religijos, uuniversiteto, etniniai.

Jų supratimu, priklausyma grupei yra brandumo požymis. Jokiai grupei nepriklausąs japonas jaustųsi labai pažeidžiamasir greičiausiai nepritaptų prie visuomenės. Ippiki ookami (vieniši vilkai) laikomi savanaudžiais ir nevertais pasitikėjimo. Tai absoliuti vakarietiškos kultūros priešingybė, kur brandumo požymis siejamas su asmens nepriklousomybe ir indvidualumu.

Susitapatinimo su grupe dvasia ugdoma tiek mokykloje, tiek visuomenenėje. Nors koležų studentai įkvepia šiokios tokios laisvės, dvi institucijos- bendrovė ir santuoką- užsimezgusį indvidualumą paprastai nuslopina. Verta pastebėti, jog šiuolaikinių japonų paauglių elgesys labiau nepriklausonas, lyginant su jų tėvų, tačiau tiesa yra ir tai, kad didžiuma savo indvidualumą išreikšti linkę per grupę.

Labai didelę reikšmę turi žmogaus vieta grupės herarhijoje. Tik išimtinai retais atvejiais atskirų asmenų santykiai remiasi lygybės principus. Pagarbus elgesys japonui rodomas ne priklausomai nuo jjo sugebėjimų ar talento, bet priklausomai nuo amžiaus (kuo viresnis, tuo didesnis auteritetas), nuo aukštesnės padeties darbo sferos hierarhijoje, nuo geresnio išsilavinimo bei aukštesnės socialinės padėties ir pan. Susytaikymas su tokiu statusu pasireiškia ir japonų kalboje- priklausomai nuo savo padeties pašnekovo atžvilgiu žmogus vartoja skirtinga leksiką.

Tokį reiškinį nesunku pastebėti visuomenės gyvenime. Pirmą kartą susipažįstant dviem asmenims, vienas jų žemai nusilenkia ir mandagiai prisistato, tačiau pastebėjęs nors mažiausę pašnekovo užuominą, nusilenkia dar žemiau ir ima kalbėti dar nuolankiau. Nei jjaponui, iš pirmo žvilgsnio juokingai atrodantys nesibaigiantys lankstymaisi, tėra eilinės pastangos išsiaiškinti savo

Japonija

Darba parengė:

Darbo vadovė: Istorijos mokytoja

KAUNAS 2006 m

Turinys

Įvadas…………………..2psl

Sujungtos salos ir nerami žemė. Feodalizmo laikai……..3psl

Darbo manijos apsesti. Nekūrybiški…………..4psl

Nėra asmens atskirumo. Pagarba vyresniesiems……….5psl

Ankstyvoji Japonija……………….6psl

Literatūros sarašas……………………..8psl

Literatūros sarašas:

1. Prieš jus japonjia.

2. Europos ir Azijos šalys.

3. Japonija šiandien.

4. Pasaulio geografija.

Darbo manijos apsėsti.

Japonai gyvenimą skiria darbui ir bendrovei: Tiesa tai, kad japonai po antro pasaulinio karo atkūrė savo sugriautą ekonomiką per stulbinančiais trumpa laikotarpį, daugiausia jėgų paaukojusi pramonės plėtrai. Darbo diena būdavo gana ilga, o darbo savaitės trukmė- šešios ar net septynios dienos.

Per pastarąjį dešimtmetį darbo diena sutrumpėjo, tad dauguma darbuotojų gali pasidžiaugti mažiausiai pusantros dienos poilsiu per savaitę. Tačiau senus įpročius nugalėti sunku. Daugelis Japonijos vadovaujančių darbuotojų mano, kad einantys atostogų yra nelojalūs bendrovei ir savo bendražygiams. Tik retais atvejais ima ilgesnias neimsavaitės atostogas, o vidurinė vadovaujanti grandis beveik niekada neišnaudoja visų jiems priklausančių atostogų. Keletas bendrovių priėjo iki to, kad atostogas padarė privalomas ir uždraudė viršvalandžius vieną dieną per savaitę.

Po ilgų sunkaus ir nenutrūkstamo darbo metų japonų vadovaujantiems darbuotojams dažniausiai iškildavo dilema, kur dėti laisvą laiką? Vyrams ir žmonoms, ilgus metus retai maatydavusiems vienas kitą, “laisvalaikio stresas” dažnai tapdavo skirybų priežastimi. <

Tapo įprasta atostogauti užsienyje. Palei visą Japonijos pakrantę ir kalnuose pridygo golfo aikštelių ir kurortinių viešbučių savaitgaliams. Populiarūs tapo tenisas ir beisbolas, o slidinėjino kurortu Japonijoje dabar priskaičiuojama daugiau nei JAV.

Nekurybiški

Japonijos pramonės augimą pagreitinot tai, kad jie kopijuodavo ir tobulindavo kitų sukurtus išradimus ir veiksmingiau juos įdiegdavo.

Nors tai tiesa tik iš dalies, nes Japonijos gamybos metodai ir sukurtų projektų tobulinimas pasiekė tokį lygį, kurį galima drąsiai vadinti pačiu pažangiausiu. Per pastarąjį dešimtmetį šalies pramonininkai įrodė esą pasaulinio masto lyderiai naujausios technologijos, robotų gamybos ir farmacijos srityse, o jų kokybė, darbo našumas ir valdymo modeliai tapo sektiniu pavyzdžiu visam pasauliui.

Nėra asmens atskirumo.

Susitapatinimas su grupe ir priklausomumas nuo jos pareikių, labai didelis gyventojų tankumas nepalieka net minuties apie jokį asmens atskirumo jausmą. Tiesa ta, kad japonų kalboje nėra net posakio “asmens atskirumas”.

Japonai išmoko gyventi taip, tarytum šalia aplinkinių nebūtų. Sienų apmušalai nepralieidžia garso, o artimiausi kaimynai rūpinasi savo minetiūriniais sodais, nekriaipdami į kitų buvimą arti. Suspausti kaip silkės vieni prie kitų metro vagonuose, japonai nepažįstamus žmones visiškai ignoruoja. Nepažįstami tarytum neegzistuoja. Esant tokiai padėčiai, į bėdą pakliuvusiam žmogui sulauktipagalbos geriausias būdas- kreiptis tiesiog arčiausiai esantį žmogų. Toks neeilinis atvejis akimirksniu virs pavojaus ssignalu aplinkiniams, reiškiančiu, jog atsitiko kažkas neįprasta.

Japonų poroms, gyvenančioms kartu su šeima ir artimaisiais, japonai rado išeitį, įkūrę meilės viešbučius. Šalyje priskaičiuojama apie 35 tūkst. tokių įmantrių didingų pastatų, pasipuošusių viliojančiais pavadinimais “Viešbutis- saldainių dėžutė”, ir t.t. atvykę svečiai automobilius palieka vienviečiuose garažuose, o užsiregistruoja per specialų automatą, kad būtų išvengta tiesioginio tarpusavio kontakto akimis.

Pagarba vyresniesiems.

Japonai puoselėja didžia pagarbą vyresniems ir sieja tai su išmintimi. Patirtis šiame krašte vertinamea labiau už kompetenciją. Daugumai japonų atrodo keista, kad vakariečiaipasirenka jaunesnį gydytoją ar kitos profesijos atstovą, manydani, jog jaunesniųjų žinios šiuolaikiškesnės.

Vyresniųjų, tiek šeimoje, tiek darbo vietoja išklausoma ir jų nuomonės paisoma. Ne tik dėl Konfucijaus tradicių- vyrauja nuostata, jog nugyventi metai savaime suteikia išminties ir patirties. Japonijos vyriausybė dažnai viešai patvirtina tokį požiūrį, pagerbdama atrinktus vyrus ir moteris- gyvuosius lobius, pašventusius gyvenimą tradiciniams amatams puoselėti.

Sutikus vyresnio amžiaus japonus, nepriklausomai nuo jų statuso gyvenime ir aplinkybių, patariama elgtis itin pagarbiai.

Ankstyvoji Japonija.

Japonijos padėti ir gamtos turtai padėjo apibrėšti kelią, kuriuo pasuko japonai, bet vien šiais fiziniais veiksniais vagu ar paaiškintume tai, kokie jie šiandien yra. Nesusipažinę su istorinę jų patirtimi, tikrai nesuprasime nei šiandienos japonų, nei jų galimybių. Ir dėl kitos priežasties verta

atsigręžti į Japonijos istorinę praeitį. Skirtingai nuo amerikiečių, bet lygiai taipat kaip kitos Rytų Azijos tautos, japonai pasižymi stipria istorine savimone. Jie regi save iš istorinės perspektyvos. Kad perprastų šiuolaikinius savo bruožus jie leisis į tūkstantmetę ar dar tolesnę praeitį. O kad suvoktume Japonijos problemas ir kaip į jas žiūri patys japonai, būtinas bent šioks toks jų praeities pažinimas. Taigi prieš sutelkdami dėmesį į dabartį, trumpai žvilgtelėsime istorijon.

Aukštesnė Senojo pasaulio civilizacija palyginti vėlai pasiekė Japonijos salas. Japonijoje aptinkame keletą sseniausios pasaulyje keramikos pavyzdžių, bet pagal žemdirbystės lygį salos atsiliko nuo Europos, Viduriniųjų Rytų, Indijos kontinento ir Kinijos tūkstantmečiais, o pagal brondzos ir geležies panaudojimą šimtmečiais. Regis šie metalai į salas prasiskverbė tuo pačiu laiku kaip ir žemdirbystė- antrame- trečiame amžiuje pr.Kr.

Pirmasis aiškesnis vaizdas apie japonus mums susiklosto iš trečio amžiaus pr. Kr. Kinijos metraščių. Esą jiems budingas griežtas pasidalijimas į klases, o gyvena jie iš žemdirbystės ir žvejybos. Jie susiskirste į gentis, kurioms vadovauja pusiau religinio rango vadai, vvyrai arba moterys. Metraščiuose minima “šalies karalienė” turėjo hegemoninės galios. Moterys valdovės leidžia spėti matriarchato sistemą, kurią atliepia tradiciniai mitai apie istorinės imperatorių giminės kilmę iš Saulės deivės.

Atrodo, kad pradedant maždaug 200m po Kr: per Japoniją persirito kelios įsibrovėlių iiš Korėjos pusiasalio bangos ar bent jau prasiskverbė kultūrinė Korėjos įtaka. Per kitus tris šimtmečius dvejuose trečdaliuose salų teritorijos buvo supilta daug didelių laidojimo pilkapių. Iš to galime numanyti, kad karinės aristokratijos rankose buvo sutelkta galinga valdžia ir turtai. Maždaug šeštame šimtmetyje grupuotė, įsikūrusi mažoje Įmato arba Naros, lygumoje, kuri driekiasi skersai kalvų virtinės šiek tiek į rytus nuo Osakos, aiškiai įsiviešpatavo visoje arba beveik visoje Vakarų Japonijoje. Politinė ir ekonominė šalies struktūra tapo sudėtingesnė bet išliko gerokai atslikusi. Dauguma pusiau automatiškų žemių tebepriklausė gentiniams junginiams vadinamiems uji, su valdančiają yamato šeimyna susyjusiems mitologiniais iš tikros ar tariamos giminystės ryšiais. Šie uji turėjo savo vadus ir savo uji šventyklas. Kiekvienas taip pat valdė tam tikrą skaičių jam priklausančių uji bei ppseudošeimyninių bendryjų, jungusių žemdirbius, žvejus, audėjus ir kitus darbininkus.

Kad šie ankstyvieji japonų religiniai papročiai būtų atskiriami nuo svetimos kilmėsbudizmo, juos pavadino sinto, “dievų kelio” vardu. Sinto rėmėsi dievų, arba kami- tikrų ar mitologinių protėvių, kurų dauguma vėliau, kaip pavyzdžiui, Saulė, tapo gamtos dievybėmės,- garbinimu. Riba tarp žmogaus ir gamtos nebuvo ryški, ir žmones keliančius nuostabą arba baimę, lengvai pakylėdavo įdievybes. Vadai buvo ir aukščiausi šventikai, ir pasaulietiniai valdovai, o “religinis garbinimas” ir “valdžia”, “šventykla” ir “rūmai” buvo įvardijami tais ppačiais žodžiais. Su religinėmis idėjomis nesietos jokios etinės nuostatos, išskyrus pagarbią gamtos baimę ir nuolankumą prieš jos jėgas bei ritualinio apsišvarinimo tradiciją, nulėmusią, kai kurių manimų, ypatingą japonų švarumą ir jų pomėgį maudytis.

Jau nuo šešto amžiaus iš kaimyninio žemyno į Japoniją pradėjo plisti kultūrinės įtakos. Tai ludija žemdirbystė, taip pat brondzos ir geležies dirbiniai. Tačiau šešto amžiaus viduryje šis plusmas paspartėjo, ir japonus jis paveikė kaip niekados anksčiau. Pirmosios to apraiškos buvo Yamato dvaro kova prieš įsigalinčius budizmo- kaip lygios ar dar galingesnės negu sinto religinės sistemos- stambus ir dogmas. Budizmo šalininkai nugalėjo, ir vėlesnės kartos kunigaikštis Schotoku nuo 593 iki 622m valdančios jo tetos regentas, iškilo kaip didelis naujosios religijis ir ją lydinčios kontinentinės civilizacijo gynėjas.

Schotoku pats rašė budizmo šventųjų raštų komentarus ir statydino budistu vienuolynus. Vienas jų, ramaus didingumo kupinas Horyuji netoli Naros, yra žymus seniausiai pasaulyje mediniais statiniais bei nuostabių ano meto budistinių paveikslų lobiais. Schotokų siuntė pasiuntinius Kinijos sostinėn, kad jie pasisemtų žinių iš pirminių aukštosios kultūros saltinių: be to, jis ėmė kopijuoti kinų politines institucijas ir suplanavo vadinamąją konstitucją, įsikunijančią Kinijos sampratas ir budizmo priesakus.

Kita novatorių grupe siekusi valdžios per vadinamąją Taikos reformą 645m, dar aktyviau skatino perimti kinų technologijas bei iinstrukcijas. Įtemtos pastangos pęsėsi dar beveik pora šimtmečių ir prigeso tik devintame amžiuje. Sekdama Kinija kuri tuo metu turėjo beveik tūkstantmečio ekonomiškai ir politiškai pažangiausios pasaulyje nacijos patirtį, Japonija per tą laiką iš atsilikusios gentinės bendruomenės išaugo į lygeteisį senojo pasaulio civilizacijos narį.