Rytų Azijos šalių kultūros

Turinys:

Rytų

Azija…………………….

………………..2

Kinijos

kultūra:……………………

……………….2

Didžioji kinų

siena…………………….

…………..2

Imperatoriaus Cino

kariuomenė………………….

………3

Istorija……………………

………………….3

Arbatos

ceremonija………………….

…………….4

Japonija……………………

…………………..4

Sodai…………………….

…………………4

Arbatos gėrimo

ceremonija………………….

………..5

Sportas…………………..

………………….5

Animacija…………………..

…………………6

Vaidybos

menas…………………….

……………6

Politinė

sistema…………………..

…………….7

Šventės…………………..

…………………7

Japonų

mafija……………………

………………8

Korėja……………………

…………………..9

Taivanis……………………

………………….9

Literatūra………………….

…………………10

Rytų AZIJA

Rytų azijai priklauso Kinija, Jaonija, Korėja, Mongolija ir Taivanas. Šiose

šalyse gyvena mongolidų rasės žmonės ir visi jie turi savas dradicijas ir

paročius. Savitą kultūrą ir gyvenimo budą.

Kinijos kultūra

Daugelis lietuvių, galbūt paprasčiausiai dėl informacijos stokos, Kiniją

pažįsta tik kaip technologijų ir kažkokių keistų žmonių šalį. Kažkodėl ir

žiniasklaida stengiasi išpūsti visokias keistenybės, kad ir „šunų valgymą“,

išties, Kinijoje yra mažyte saujelė žmonių (pora dešimčių, prie bendro

gyventojų skaičiaus tai lygu nuliui) priklausančių ssektai ir nieko bendro

neturinčių su Kinijos kultūra, kurie išties taip elgiasi. Tačiau,

pasižvalgę po Lietuvėlę ir sektas dar ne to rastumėm! Dauguma kiniečių –

labai protingi ir išsilavinę žmonės, žinoma, šalis didelė , joje yra visko

, ir turto ir skurdo, bet kur to nėra? Visgi ir žmonės, ir gamta, ir

Kinijos kultūra sudaro pasakiškai savitą, įdomų pasaulį, kontrastingą

pasaulį.

Tai unikalus kraštas! Siūlyčiau kiekvienam pasidomėti šia Rytų šalimi su

nepakartojamo grožio gamta, fantastiškais kalnais, gilia kultūra, istorija,

paslaptimis ir, be abejo, virtuve. Kinija įdomi tiek geografiniu požiūriu,

kelionės joje palieka neišdildomą įspūdį, tiek iistoriniu, tiek dvasiniu

aspektu (vienos anksčiausių civilizacijų susikūrė Kinijoje, Rytų kovos

menai, dvasiniai mokymai taip pat sklinda iš Kinijos, netgi arbata ir

sugalvota Kinijoje! nekalbant jau apie Kinų mediciną, ir panašius

dalykus.). Žodžiu rasti joje galima visko, ko tik ieškosi, ir daug daugiau

nei kada nnors tikėjotės surasti.

Na, šalis tolima, bet ne tolesnė nei Amerika! O ir pigesnė.
Visgi Kinija ne vienintelė Azijos šalis, kurioje yra piramidžių.

netikite? Tada pasižvalgykit po tekančios saulės šalį!

Kinijos kultūros pasiekimai:

1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.

2. Irigacinė žemdirbystė.

3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.

4. Vėliau kinai išranda šilką, popierių. Taip pat kompasą, paraką,

seismografą, porcelianą. Pastaruosius europiečiai turėjo išrasti iš

naujo.

5. Rašalas.

6. Presas.

7. Konfucijaus mokymas

Didžioji kinų siena

Pagrindinis straipsnis: Didžioji kinų siena

Didžioji kinų siena – gynybinis įrengimas Kinijos šiaurėje ir šiaurės

vakaruose, viena įspūdingiausių Kinijos įžymybių. Tai didžiausias statinys

pasaulyje, manoma, kad sienos ilgis siekia apie 6350 km (pagrindinės sienos

ilgis apie 2400 km).

Imperatoriaus Cino kariuomenė[pic]

Keramikinių kareivių armija

Qin Shihuang (pirmasis Kinijos imperatorius) buvo palaidotas Šansi

provincijoje maždaug 35 km į rytus nuuo Xi’an miesto.

1970 m. šalia piramidės, kurioje palaidotas imperatorius atrasta visa

keramikinių kareivių armija (terakota). Pirmasis Kinijos imperatorius juos

čia užkasė, kad saugotų jo mauzoliejų (po piramide), kuris iki šiol nėra

ištyrinėtas, ir kelią į pomirtinį gyvenimą.

Tuo metu Kinijoje žmonių aukojimas nebuvo įprastas reiškinys kaip kitose

kultūrose, todėl vietoj gyvų žmonių kariuomenės, jis buvo palaidotas su

simboline, realaus žmonių dydžio, kareivių terakota ir arkliais.

Tai pirmasis atvejis istorijoje, kai kažkas atrasta šalia piramidės

(atkasti 8000 kareivių, išrikiuotų pagal to meto karines tradicijas).

Istorija

Pagrindinis straipsnis Kinijos istorija, taip pat žrr. Kinijos Respublikos

istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija

Kinija yra vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos centrų. Kaip ir

Šumero, Indo slėnio bei Majų ir galbūt Senovės Egipto civilizacijos, ji

nepriklausomai išrado raštą. Šį raštą kinai ir japonai naudoja iki šiol, iš

dalies jį naudoja ir korėjiečiai bei vietnemiečiai.

Tradiciškai pirmąja Kinijos dinastija laikoma pusiau legendinė Sia

dinastija. Naujausi Bronzos amžiaus gyvenviečių kasinėjimai Henano

provincijoje patvirtina dinastijos egzistavimo galimybę. Vis dėlto pirmoji

dinastija, kurios egzistavimu niekas neabejoja, yra Šang dinastija, XVIII-

XII amžiais pr. m. e. valdžiusi teritoriją apie Huanghės baseiną. Ją

pakeitė Džou dinastija (XIII-V a. pr. m. e.), kuri palaipsniui suskilo į

daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių valstybių. Šiuo politiškai

nestabiliu laikotarpiu gimė svarbiausios Kinijos filosofinės sistemos –

konfucianizmas ir daoizmas.

[pic]

Fusi ir Niuva – mitologiniai personažai

III amžiaus pabaigoje Kiniją suvienijo Čin (Qin) dinastijos valdovas Ši

Huangdi, tapęs pirmuoju Kinijos imperatoriumi. Jis taip pat prijungė ir

Pietų Kiniją. Po Ši Huangdi mirties prasidėjo visuotinis sukilimas,

dinastija žlugo ir valstybė vėl iširo. Tačiau brutali Ši Huangdi

centralizacijos politika padėjo sukurti tvirtas visuomenės struktūras,

kurios išliko ir po sukilimo. Jų pagrindu valstybę iš naujo suvienijo Han

dinastija, valdžiusi nuo III a. pr. m. e. pabaigos iki 220 m. e. metų.

Dinastijai žlugus vėl sekė susiskaldymo periodas. 580 metais valstybę vėl

suvienijo Sui dinastija. Valdant po jos sekusioms Tang ir Song dinastijoms

Kinija išgyveno savo aukso amžių. Nuuo VII iki XIV amžiaus ji buvo bene

technologiškai ir kultūriškai pažangiausias kraštas pasaulyje. Song

dinastija žlugo po mongolų invazijos 1279 metais. Mongolų karo vadas Kublai

Chanas pradėjo Juan dinastiją. 1368 metais mongolai buvo išstumti, šalį ėmė

valdyti Ming dinastija (iki 1644). Ją pakeitusi Čing dinastija valdė iki

1911 metų, kada buvo įkurta Kinijos respublika.

XIX a. – XX a. pr. Kinijos santykinė politinė, ekonominė ir karinė galia

susilpnėjo, regione ėmė dominuoti Japonija ir Vakarų valstybės.Kinijos

imperija egzistavo iki Kinijos respublikos sukūrimo 1912 m., tačiau per

kelis tolimesnius dešimtmečius Kinijos Respublika buvo paralyžuota karo

vadų, kurie įsitvirtino regionuose, o per Antrąjį Kinijos-Japonijos karą

Japonijos imperija užėmė didelis Kinijos teritorijas. Tuo tarpu šalį draskė

Kinijos pilietinis karas, kuriame grūmėsi nacionalistai ir komunistai.

Po pergalės pilietiniame kare Mao Dzeduno vadovaujami kinų komunistai 1949

m. įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką, nacionalistai buvo priversti

pasitraukti su savo vyriausybe į Taivaną, kurį jie valdė nuo Antrojo

pasaulinio karo pabaigos. Nuo to laiko Kinijos respublika valdo tik

taivaną, Peskadorų salas ir keletą salų Fujian provincijos pakrantėje,

įskaitant Kinmen ir Matsu salas bei keletą salų Pietų Kinijos jūroje.

Arbatos ceremonija

Jei Jūs paklaustumėte, kuo skiriasi tradicinis arbatos gėrimas nuo

ceremonijos ir ką dar galima veikti „Arbatos magijoje“, atsakymas būtų

maždaug toks:

Arbatos gėrimo ceremonija rengiama atskiroje patalpoje, vadinamoje

ceremonijų kambariu, dalyvaujant Arbatos Vyksmo vedančiajam, kuris išsamiai

supažindins su senąja kinų tradicija, aprašyta Luu Ju traktate „Ča Dzin“.

Nuo tradicinio kinų arbatos gėrimo, kuris atliekamas arbatos salėje,

ceremonija skiriasi savo rituališkumu, kuris, beje, yra žymiai mažesnis

negu japoniškoje tradicijoje. Šioje kinų tradicijoje didžiausias dėmesys

skiriamas Arbatai, kur šis žodis reiškia ne vien arbatos lapą, bet ir

bendrą vedančiojo ir svečių procesą, dalyvaujant gyvai ugniai, šaltinio

vandeniui bei tos Arbatos paslapčiai, kurią susirinkusieji turi galimybę

būtent tą vakarą išgirsti.

Ši arbata gali būti tyli, leidžianti grožėtis nukritusio vandens lašo

garsu ir jo nepakartojamu atspindžiu mūsų vidiniame pasaulyje. Ji gali

tapti ir bendravimu, kuomet susipažįstam vienas su kitu subtilesniame

lygmeny, ten, kur dalinamės kvėpavimu – pačiu asmeniškiausiu dalyku, kurį

turime. Po to galima pasakyti: „aš su šiuo žmogum JAU gėriau arbatą“. Jau

tapo gražia tradicija padovanoti ceremoniją gimtadienio proga. Perskaityti

mėgstamas eiles, kam paprastai nebūna laiko, ir pačiam užrašyti savo

mintis. Susėdus su artimais žmonėmis padovanoti Laiką. Ne tą, kasdienišką

ir buiti�ką, bet kitokį. Sakralinį laiką, kurio nors truputis būtinas mums

kaip vanduo.

Japonija.

Japonija (Nippon arba Nihon 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės

kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos

jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios

Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį

Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija,

Japonija buvo žinoma Va (Wa, 倭 „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato,

大和 „Kalnų kelias“) pavadinimais.

Sodai

Japonų sodai yra išsiskiriantys ir gerai žinomi visame pasaulyje tuo,

kad sukuria simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į tik

kelis šimtus, ar dar mažiau metrų. Vystantis iš rafinuotos valdančiosios

klasės ir Budizmo ir Šintoizmo principų, japonų sodai taip pat yra keičiami

augalais, smėliu, vandeniu ir akmenimis, kurie, atspindi gamtos grožį.

Nesuskaičiuojamai daug sodų buvo rasta šventyklų požemiuose, kuriems

yra šimtai metų. Ypatingai turtingas tokiais sodais yra Kyoto. Geriausi

pavyzdžiai būtų- imperatorinė Katsura vila, Ginkakuji ir Kinkakuji

pavilijonai, Nijo pilis, ir įžymus Ryoanji šventyklos akmenų sodas.

Tokijuje ttaip pat yra tokių sodų, kuriuos vertėtų aplankyti, tai- Higashi

Gyoen Sodas, Hama Rikyu Sodas ir Koishikawa Korakuen. Tuo tarpu didelis

Shinjuku Gyoen parkas, imperatorinei šeimai buvo tiesiog maloni vieta.

Kitur šalyje įsimintini sodai yra Kenrokuen, Ishikawa ir t.t.

Arbatos gėrimo cereminija

Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją.

Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią

ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai

skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar

net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos ddažniausiai tam

tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos

kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai.

Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų

susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir

gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: iikebana, patys japonai turi

skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō. Tas pats

pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai

vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana,

priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos,

svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal

tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis

primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas

kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele

Sportas

Didžioji dauguma Japonijos žmonių domisi sportu ir skirtingais kovos

menais. Kelis jų, pati šalis yra išgarsinus pasaulyje, kaip pavyzdžiui

tradiciniai kovos menai.

Kiekvienas bent kiek užsiimantis sportu tikrai žino nacionalinį Japonų

Sumo- imtynes, kurios dažniausiai atliekamos Shinto šventykloje per šventes

arba minėtinomis dienomis. Viskas vyksta ringe, kkuriame susitinka du

milžiniški vyrai, laimi tas, kuris pirmas išstums savo priešininką iš ringo

arba parvers ant žemės. Apskritai taisyklės yra labai sudėtingos.

Judo yra savigynos menas, gimęs Japonijoje ir dabar paplitęs tarp

entuziastų visame pasaulyje. Remiantis sverto taisykle priešininko jėga yra

panaudojama savo labui. Judo yra gavęs Olimpinių žaidynių medalį ir tapo jų

dalimi.

Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių

valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija Karate

ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti nuo plonos lentelės iki plytos,

vienu smūgiu.

Aikido yra dar vviena karinio meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama

energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Labiausiai

Aikido yra vertinamas tarp jo pasiekėjų, kaip būdas sustiprinti savo fizinę

jėgą.

Taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.

Beisbolas Japonijoje yra toks populiarus, kad jo mėgėjai net nustemba

išgirdę, jog amerikiečiai taip pat jį laiko savo nacionaliniu sportu. Ypač

populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių vidurinių mokyklos

klasių mokinių. Profesionalus beisbolas taip pat neatsilieka- yra dvylika

komandų, kurias remia pagrindinės korporacijos.

Šiuo metu Japonijoje futbolas labiausiai palitęs tarp vaikų ir jaunimo.

Pastaroji- Jaunimo lyga buvo įkurta 1993 metais ir yra pripažinta, kaip

aukščiausios klasės. Ji susideda iš 14 komandų, kuriuose žaidžia geriausi

žaidėjai.

Golfas Japonijoje taip pat gana populiarus sportas. Yra daug pirmos

klasės golfo kursų kaimuose, netoli visų didžiųjų miestų ir pačiuose

miestose. Nesuskaičiuojamai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.

Visuose miestose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų, todėl

plaukimas čia yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Ir žinoma,

vasara, pajūrio krantai yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.

Alpinistai Japonijoje taip pat turi kur pasireikšti- Japonijos Alpėse

gerai išvystyta ir ši spoto šaka leidžia siekti kalnų aukštumų.

Slidinėjimas yra tepęs svarbiu šalies verslu. Žiemą milijonai

slidinėtojų traukia į savo mėgiamas vietas- Honshu ir Hokkaido kalnus.

Slidinėjimas čia taip paplitęs, jog vasarą yra sudarytos sąlygos

treniruotis- specialios nuožulniosios pplokštumos.

Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Yra daug privačių ir viešųjų

teniso kortų. Dauguma pirmos klasės viešbučių taip pat siūlio šį malonumą

savo nuosavuosiuose kortuose

Animacija

Kalbant apie Japonijos kultūrą, nereiktų pamiršti pačių jų kuriamos

animacijos, vadinamos anime. Tai animaciniai filmai, kuriuose vaizduojamas

žmonių gyvenimas, antirealistiškos situacijos ir t.t. Anime skirstoma į

daugiau skirtingų žanrų, tai- komedijos, nuotykiniai, dramos,

psichologiniai filmai ir kiti. Nors viskas yra piešta, arba ranka arba

kompiuterine grafika (3d), didelė šios animacijos dalis nėra skirta

vaikams, kaip kad „Pokemonai“/ „Digimonai“, ar tos pačios „Drakonų kovos“,

tai labiau jaunimui nuo 17-18 metų ir visiems kitiems, vyresniems žmonėms

(Serial Experiments Lain, GITS, Akira, Samurai X ir t.t.). Labiausiai

anime, be Japonijos, yra paplitusi Vokietijoje ir Amerikoje, tačiau nemažai

besidominčių žmonių yra ir Lietuvoje.

Taip pat reikėtų paminėti manga, tai komiksų tipo knygos,

leidžiamos atskirai, arba dažnai randamos japonų laikraščiuose. Tai lygiai

tokių pat žanrų, kaip ir anime, piešiniai, tik dabar, norint suprast

veiksmą, reikia skaityt, o ne žiūrėt

Vaidybos menas

Jau daugiau nei prieš 700 metų sukurtas japonų Nacionalinis teatras Noh

yra gerai žinomas visame pasaulyje. Negalima nepastebėti aktorių judesių,

nuostabių rūbų ir kaukių- būtent jie atspindi personažo charakterį ir

bruožus. Noh nėra vaidinamas vien tik teatro scenose, jį taip pat galima

pamatyti mokyklose, tokiose kaip Kanze Nohgakudo, Tokijuje. Noh dažniausiai

atliekamas šventyklose, po atviru dangum.

Gerai žinoma ir KKabuki šimtmetinė klasikinė drama. Naudojamas ryškus

makiažas, impozantiški kostiumai, veiksmas, netgi kovos su kardais. Kabuki

ištisus metus galima pamatyti Tokijuje, Kabuki- za. O taip pat ir

Nacionaliniame Japonijos Teatre.

Bunraku yra kruopščiai paruoštas lėlių teatras, vaidinamas trijų

aktorių, kurie valdo lėles. Dažniausiai vaidinamas vaizdingas ir egzotiškas

pasakojimas.

Politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva –

imperatorius. Jo oficialūs titulai – Tenas ir Mikado. Jis yra valstybės

simbolis ir neturi realios politinės galios.

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji

rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).

Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro

pirmininko.

Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų

demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto)

Šventės

Sausio 23 d.

Imperatoriaus diena

Imperatoriaus diena – tai valstybės diena. Šios šventės metu vienintelį

kartą per metus šalies svečiai ir gyventojai oficialiai įleidžiami į

imperatoriaus rūmus.

Kovo 3 d.

HINAMACURI – Mergaičių šventė

Mergaičių šventės metu japonų namuose, kuriuose auga mergaitės, iš

japoniškų lėlių daromas altorėlis, primenantis imperatoriaus rūmus.

Altorėlis yra sudarytas iš kelių pakopų: viršuje imperatorius,

imperatorienė, žemesnėje pakopoje rūmų damos, dar žemiau arbatos gėrimo

ceremonijos statulėlės, arba turtingos mergaitės kraitis, apačioje – sodo

improvizacija. Šio altorėlio dydis priklauso nuo šeimos turtingumo, nes

lėlės ir Japonijoje yra brangios. Mergaitės gauna dovanų japoniškų lėlių,

kurias puošia tautiniais drabužiais. Namuose pagal tradicijas atliekamas

arbatos gėrimo ritualas, skirtas mergaitėms.

Liepos 7 d.

TANABATA (įsimylėjėlių diena) – Audėjos diena arba žvaigždžių

šventė.

Pasak legendos, du įsimylėjėliai įsikūnijo dviejose žvaigždėse, perskirti

paukščių tako. Jiems lemta susitikti tik tą naktį. Japonijoje įsimylėję

žmonės šią dieną ant autentiško popieriaus rašo laiškus, kuriuose išdėsto

savo troškimus.

Rugpjūčio 13 d.

OBON – Mirusiųjų šventė

Japonai tiki, kad šios šventės metu į namus sugrįžta protėvių vėlės. Todėl

yra tvarkomi namai, protėvių kapai, degami žibintai, paliekama maisto,

lankomi visi žinomi giminės kapai, meldžiamasi.

Lapkričio 15 d.

ŠIČI-GO-SAN (7-5-3)

Trejų ir septynerių metų mergaitės bei penkerių metų berniukai šią dieną

vedami į šventyklas pasimelsti už savo sveikatą, ilgaamžiškumą.

Japonų mafija

Jakudza

Jakudza (Yakuza; japon. ややくざ ar ヤクザ) – japoniškas mafijos atitikmuo,

gerai organizuotos kriminalinės grupuotės.

Kilmė ir tradicijos

Yra kelios jakudzos kilmės versijos, tačiau nei viena jų nėra labiau

pagrįsta už kitas.

Kabuki-mono teorija jakudzą kildina iš XVII a. keisto samurajų klano,

išsiskyrusio neįprastomis šukuosenomis, apranga ir labai ilgais kardais.

kabuki-mono dar buvo žinomi kaip hatamoto-yakko (Šoguno tarnai). Tokugavos

eroje – ilgos taikos periodas – samurajų paslaugos nebuvo labai

reikalingos, todėl tapę roninais jie neužilgo perėjo prie kriminalinio

gyvenimo būdo. Šiuolaikiniai jakuzos nariai atmeta kabuki-mono teoriją ir

kildina save iš machi-yakko (miesto pagalbininkai) – grupuotės, ggynusios

kaimus nuo plėšikų. Ši versija pristato jakudzą kaip rytietišką Robino Hudo

atitikmenį, gynusį skurdžius ir bejėgius.

[pic]Jakudzos nariai yra skirstomi į tris grupes: tekiya (narkotikų

dileriai), bakuto (lošėjai) ir gurentai (gangsteriai). Narkoprekeivių ir

lošėjų šaknys siekia XVIII a., tuo tarpu gurentai atsirado tik po AAntro

pasaulinio karo, kylant juodosios rinkos prekių paklausai.

Tradiciškai narkoprekeiviai dirbdavo turguose ir mugėse, o lošėjai daugiau

prisilaikė miestuose. Gurentai buvo didelis kontrastas šioms dviems

grupuotėms, kadangi jų organizacijos susikūrė ir veikė pagal Al Kaponės

tipo gangsterinių JAV grupuočių principą, tikslų siekdamos atviru smurtu ir

grasinimais.

Nestabili Japonijos padėtis pralaimėjus Antrą pasaulinį karą, ypatingai

prastas pragyvenimo lygis bei stiprių antikriminalinių struktūrų trūkumas

sudarė puikias prielaidas vystytis ir klestėti organizuotam

nusikalstamumui.

Pats žodis jakudza ( yakusa) pažodžiui vietiniu dialektu reiškia tris

skaičius: ya 8, ku 9 ir sa 3, kuriuos susumavę gauname 20. Tai yra

pralaiminti ranka japonų hanafuda kortų žaidime ir simbolizuoja jų

atstumtumą, „blogosios visuomenės rankos“. Panašiai, kaip Amerikos

baikeriai išsitatuiruoja frazę born to lose (gimę pralaimėti, angl.)

Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra tatuiruotės, daugiau

primenančios tapybą. Dažnai jos dengia labai didelę kūno dalį: visą nnugarą,

rankas, net ir kojas ar krūtinę. Pagal tradiciją, jos daromos senoviniu

būdu, kuris yra labai skausmingas ir užima daug laiko. Tatuiruočių darymas

laikomas ištvermės išbandymu. Dažniausi piešinių motyvai – mitologija,

demonai, budizmas. Paskutiniu metu ši tradicija nyksta. Dažnai jakudza

išsiskiria ir senu (maždaug 1950-ųjų mados) aprangos stiliumi ir poilgiais

atgal šukuojamais, pomada suteptais plaukais.

Skirtingai nuo daugumos kitų kriminalinių grupuočių, jakudza neslepia savo

identiteto. Neretai jų klubai būna pažymėti aiškiais, visiems suprantamais

ženklais.

Naujai priimtas narys tam tikroje ceremonijoje, sėdėdamas priešais savo

oyabun, kartu išgeria sūdytos sakės su žuvų žvynais, ssimbolizuojančios

kraują. Oyabun taurė paprastai būna pilnesnė, tai simbolizuoja skirtingus

jų statusus.

Kažkuo prasižengęs jakudzos narys paprastai atlieka yubizume ceremoniją.

Gavęs iš savo vyresniojo peilį (kaip ženklą, ką turi daryti), jis

nusipjauna vieną mažojo piršto sanarį. Kitą kartą jau bus kitas sanarys,

vėliau gal ir kitas pirštas. tik paprastai tiek labai nevykę nariai

neišgyvena iki kito piršto. Ši ceremonija taip pat turi istorines šaknis –

netekus mažojo piršto sanario, labai suprastėja galimybės gerai valdyti

kardą. Dabar ritualas jau grynai simbolinis.

Korėja

Viduramžių kultūra, kurią Korėja perėmė iš Kinijos, stiprios konfucianizmo

tradicijos. Kelis kartus buvusi vasaline valstybe, okupuota mongolų-

totorių, pulta Japonijos ir iki Džioson (Joseon, Chosŏn) dinastijos ilgą

laiką buvo visiškai uždaryta, taigi ir nepažini užsieniečiams. Tačiau

būtent čia buvo sukurtas savitas korėjietiškas raštas, kuris šiandien

įtrauktas į UNESCO dokumentinio paveldo fondą. XX a. pradžioje Korėja buvo

okupuota Japonijos, todėl iki šiol nesutaria su savo kaimynais. Po Antrojo

Pasaulinio karo ji buvo padalyta: tarp Rytų (SSRS) ir Vakarų (JAV), o po to

dar ir nusiaubta Korėjoje vykusio karo. Šiuo metu Korėja yra vienintelė

valstybė pasaulyje, vis dar padalinta pusiau. Šiaurės Korėja tarsi tęsia

tūkstantmečių tradicijas: užsidariusi savyje ir neįsileidžia jokių

naujovių. Pietų Korėja savo ekonominiu augimu nustebino pasaulį dar labiau

nei Japonija. Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanis – tai šlays, kurias

pasaulis vadina keturiais Azijos tigrais.

Taivanis

Dėl Taivanio politinio statuso iki šiol nesutaria visas pasaulis. KKinija

iki šiol neatsisakė komunistiniu idėjų, o Taivanis jau senokai žengia

kapitalizmo keliu ir savo ekonominiu augimu nenusileidžia daugeliui

didžiųjų valstybių. Gali pasirodyti, kad taivaniečiai – tie patys kinai,

kalbantys panašia kalba, rašantys sudėtingais hieroglifais. Tačiau bet

kuris taivanietis labai įsižeis pavadintas kinu. Lietuviams tikriausiai iki

šiol nelabai aišku, kas yra tas Taivanis. Susiduriame su panašia situacija

kalbėdami apie žydus ir arabus, kurie savo ištakomis laiko tuos pačius

biblinius herojus: Abraomą, Izaoką, Mozę, tačiau dabar jie – veik didžiausi

priešai pasaulyje. Kinai ir taivaniečiai garbina tuos pačius revoliucijos

veikėjus – Sun Jatseną ir Čiang Kaišeką, tačiau iki šiol negali susitarti

dėl tarpusavio santykių.

Literatūra:

www.google.lt

lt.wikipedia.org