Vokietija

Vokietija

Oficialus pavadinimas – Vokietijos Federacinė Respublika (Bundesrepublik Deutchland); pažodžiui Deutchland – mūsų tautos žemė. Sostinė – Berlynas.

Istorija. VI – VIIa. frankai sujungė germanų gentis alemanus, bavarus, tiuringus, saksus į Frankų valstybę. 768 – 814m.m. – Karlo Didžiojo Frankų valstybė apėmė beveik visą dabartinę Vokietiją (dabar – 356 910 kv.km). Vokietijos istorijos pradžia laikoma 843m. pasirašyta Verdeno sutartis, kuria Karlo Didžiojo anūkas Liudvigas II, Rytų Frankų karalystės vadovas, davė pradžią dabartinei Vokietijai (2, p.153; 6, p.44).

911m., mirus Liudviko IV vaikui, karaliumi bbuvo išrinktas Konradas I, Frankonijos hercogas, tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo valdžios už hercogystės ribų. Gulėdamas mirties patale savo įpėdiniu jis paskelbė buvusį savo priešą, Saksonijos karalių Henriką I. 919m., kai Henrikas I pakilo į sostą, laikomi pirmosios vokiečių imperijos įkūrimo metais (Pirmasis reichas). Nepaisant silpnųjų pusių, ši imperija išliko šimtmečius ir buvo politiškai reikšminga vidurio Europos dalis. Saksonijos hercogai imperijai vadovavo tik šimtmetį (919-1024); Henrikui I pavyko pasekti tai, ko nepasiekė jo pirmtakas: jis privertė nusilenkti savo valdžiai hercogus iir sujungė vokiškas gentis į karaliją „Regnum Teutonicum“. Henriko sūnus Otonas I, vienintelis Vokietijos karalius, kuris buvo vadinamas „Didžiuoju“, toliau kūrė savo pirmtako pradėtą karaliją. Jis prijungė Bavariją, paskirdamas jos kunigaikščiu savo brolį Henriką. Kitas hercogystes taip pat atidavė valdyti ggiminaičiams. Tvirtindamas valstybę pasinaudojo ir Bažnyčios hierarchais, teikdamas jiems didelių privilegijų ir dalydamas žemes. 955m. mūšyje ties Lechfeldu, Otonas sutramdė pavojų jaunai karalijai kėlusius vengrus. Otonas įtvirtino karališką valdžią ir 962m. buvo karūnuotas Romoje kaip imperatorius, įkurta Šv. Romos imperija. Tai buvo vakarietiškos Romos imperijos (das Heilige Römische Reich Deutscher Nationen) pradžia, nes nuo to laiko teisė į Romos imperijos karūną perėjo vokiečių karaliams, o jų likimai siejosi su Italija ir popiežiumi. (5; 6, p. 44).

Po saksų dinastijos į valdžią atėjo frankų-salų giminė. Abu pirmieji šios giminės karaliai sustiprino Vokietijos įtaką. 1033m. Konradas II prijungė Burgundiją, kuri tapo trečiąja Šventosios Romos Imperijos dalimi. Jo sūnus Henrikas III tęsė tėvo darbus, pradėjo reformuoti bažnyčią Italijoje. Jis pašalino tris tarpusavyje konkuruojančius popiežius iir paskyrė popiežiumi Bambergo vyskupą. Tačiau jam mirus 1056m., politinė situacija pasikeitė. Į sostą atėjo jo sūnus Henrikas IV, kuris, būdamas 6m., priklausė nuo kunigaikščių. Atėjo laikas Italijos popiežiui išsivaduoti iš Vokietijos globos. 1073m. popiežiumi tapo Grigalius VII, bažnytinės reformos šalininkas. Prasidėjo kova su imperatoriumi Henriku IV. Grigalius norėjo išlaisvinti popiežiaus instituciją nuo bet kokios pasaulietiškos įtakos. Prasidėjo popiežiaus ir imperatoriaus ginčai dėl teisės skirti vyskupus. Grigalius protestavo prieš Milanui paskirtą Henriko arkivyskupą, tad Henrikas Wormso susirinkime nušalino popiežių nuo vvaldžios. Vokietijos kunigaikščiai Henriko nepalaikė. Popiežiui jį išvarius, kunigaikščiai net nusprendė jį pašalinti, jei jis per metus neišsisuks nuo viduramžiais tokios svarbios bažnyčios bausmės. Henrikas 1077m. nuvyko į viršutinę Italiją, kur Kanosos pilyje gyveno Grigalius. Po žeminančios atgailos jaunasis valdovas buvo atleistas nuo bausmės, tačiau popiežiaus ir imperatoriaus kova nepasibaigė. Ši kova gerokai sukrėtė vokiečių monarchiją, leido išaugti didikų galiai. Henriko IV įpėdinis Henrikas V pasiekė kompromisą (Wormso konkordatas, 1122m.), kuris nebuvo naudingas nei imperatoriui, nei popiežiui. Pasisekė vokiečių kunigaikščiams ir Italijos miestams, kurie tais neramiais laikais galėjo sustiprinti savo valdžią. Konkordatas davė kapituloms teisę rinkti vyskupus ir abatus; karaliui palikta teisė prieš įšventinimą dovanoti išrinktajam leną (5).

Vis labiau skaidantis vokiečių monarchijai, tolydžio augo ir jėgos, reikalavusios stiprios monarchijos atkūrimo; vienybės galėjo siekti tik tokia stipri asmenybė kaip Fridrichas I Barbadosa. Jis buvo tarsi riterių epochos simbolis, pagarsėjęs ir kaip stiprus politikas, ir kaip talentingas karo vadas. Jam valdant, suklestėjo ir vokiečių literatūra bei menas. Apie šio valdovo didybę kalba iki šių dienų išlikusios pilys bei miestų griuvėsiai. Fridrichas 6 kartus žygiavo į Italiją, ir čia, kovodamas su popiežiumi ir miestų bendruomenėmis, siekė atgaivinti imperiją. Jis laikė save krikščioniško pasaulio vadu, nepriklausomu nuo popiežiaus. Italijos miestuose jis atstatė imperijos autoritetą, ppaskirdamas jiems savus valdininkus. Vokietijoje Fridrichas sulaukė bažnyčios ir kunigaikštijų pripažinimo. Tačiau ir Fridricho valdymo laikais buvo įvairių nesklandumų. Kaip ir jo pirmtakai, Fridrichas turėjo kovoti su valdžios siekiančiais kunigaikščiais (5).

Kai Barbadosui pavyko sužadėti sūnų su Normanų imperijos paveldėtoja, jo valdžia ir pripažinimas pasiekė savo apogėjų. Imperija buvo vieninga, kunigaikščių savarankiškumo siekis buvo apribotas, jo valdos nusitiesė nuo Šiaurės jūros iki Sicilijos.

Tačiau toks imperijos suklestėjimas pasibaigė mirus Fridricho I Barbadoso sūnui Henrikui VI, kuris valdovo sostu džiaugėsi tik 8m. Niekada vėliau imperija neturėjo tokios įtakos Europoje ir nebuvo tokia vieninga. Ji tapo naujai susikūrusių Europos valstybių grandinės grandimi, o imperatoriaus valdžia nusilpo sustiprėjus kunigaikščių valdžiai (5).

Barbadoso anūkas Fridrichas II buvo priverstas visą gyvenimą kovoti su popiežiais dėl Italijos valdų. Taigi paskendo Italijos reikaluose, o pačią Vokietiją paliko diduomenės savivaldai. Po jo mirties vienas po kito žuvo kovodami jo įpėdiniai; šį laikotarpį galima vadinti viduramžių vokiečių imperijos pabaiga (5).

Prasidėjo laikai be imperatoriaus. Susiraizgiusios ir neatribotos kunigaikščių teritorijos lėmė kivirčus ir kovas. Kovos vertė kunigaikščius sutelkti savo kariuomenes – riterius, kurių luomas ėmė garsėti plėšikavimu. Tačiau kultūrinis, visuomeninis ir ūkinis gyvenimas ne tik nesustingo, bet netgi suklestėjo. Miestuose vystėsi pramonė, prekyba, kūrėsi pirklių ir amatininkų sąjungos. Ne vienas Vokietijos miestas iki ššiol gali didžiuotis katedromis ir rotušėmis, pastatytomis tais laikais ir bylojančiomis apie kunigaikščių praturtėjimą. Prasidėjo rytinių, daugiausia slavų, kraštų kolonizacija. Į tą kolonizacijos bangą įsijungė ir Vokiečių ordinas. Jis nukariavo Prūsų žemę, kuri tapo labiausiai į rytus nutolusia vokiečių kolonija (5).

1273m. paveikti popiežiaus Grigaliaus X, vokiečių kunigaikščiai išrinko karaliumi Elzaso grafą Rudolfą. Jam atėjus į valdžią prasidėjo Habsburgų dinastijos valdymo laikai ir naujoji imperijos epocha. Kad sustiprintų savo įtaką, karaliai siekė išplėsti savo patvaldystę (Hausmacht). Šį procesą pradėjo Rudolfas I, įsigijęs Austrijos žemes. Kitą didelę patvaldystę rytinėje imperijos dalyje sukūrė Liuksemburgiečiai, įsigiję Bohemiją ir Moraviją. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių (5).

Auganti teritorijų valdovų savivalda nenukentėjo nė pirmųjų Habsburgų laikais, o po Alberto mirties karališkas vainikas išsprūdo iš šios giminės rankų. Beje, po 140m. jis vėl buvo atgautas. Po Habsburgų valdė Liuksemburgiečiai. Šios giminės karaliaus Henriko VII sūnus vedė paskutiniąją Čekijos Pšemislidų palikuonę ir paveldėjo Čekijos sostą. Čekija prisijungė prie vokiečių imperijos. Liuksemburgiečiams viešpataujant, vokiečių imperijos vaidmuo daugiau buvo jaučiamas vidurio Europoje nei kitur. Kai Liuksemburgiečiai daugiau politikavo imperijos pakraštyje, pačioje Vokietijoje galutinai tvirtinosi magnatų bei kunigaikščių valstybės; savarankiškais tapo kai kurie laisvieji miestai (5).

Nuo 1438m. į sostą grįžo Habsburgai, kurie išlaikė

Vokietijos imperijos sostą iki 1806m. Per paskutinius viduramžių šimtmečius riteriai neteko savo reikšmės. Greitai augo miestai, ir viduramžių pabaigoje kai kuriuose gyveno apie 2000 gyventojų. Miestai tapo kultūriniais ir ekonominiais centrais ir pradėjo kurti miestų sąjungas, kurios buvo reikšmingos politiniam gyvenimui (5).

XVa. pabaigą ir XVIa. pradžią vienas istorikas pavadino „Zeit der großen Wende“ (Didelio posūkio laikas). Tais laikais keitėsi politinis, ekonominis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Prekybos sąjungos ir atskiros šeimos pradėjo ankstyvo kapitalizmo epochą Vokietijoje. Jos labai greitai surado išėjimą įį tarptautinę rinką, kuri dėl svarbių atradimų itin suklestėjo XVIa. (5).

Gutenbergo (1397-1468, pirmoji spausdinta knyga Europoje) knygų spausdinimo išradimas buvo svarbus veiksnys, paskatinęs Italijos humanizmo plitimą. XVIa. vokiečių vienuolis Martinas Liuteris, kritikuodamas katalikų bažnyčią, ėmė skelbti savąją krikščionybės sampratą. Jo pradėtas sąjūdis pavadintas reformacija, o jo sekėjai protestantais. 1517m. – Vitenberge paskelbtos 95 Martyno Liuterio tezės. Reformacija daugiausia šalininkų turėjo šiaurės Vokietijoje, joje ir dabar daugausia protestantų. Pietų Vokietija iš esmės katalikiška (3, p.96; 6, p.45).

Paveikti Liuterio mokslo apie kkrikščionių laisvę, valstiečiai sudarė 12 punktų programą (1525m.). Jie reikalavo atlesti juos nuo baudžiavos ir suteikti tikybines ir ūkines laisves. Prasidėjo valstiečių karas, tačiau valstiečiai buvo per silpni kovoti su kunigaikščiais. Tuo metu imperijai vadovavo Karolis V, kuriam atėjus į vvaldžią, Vokietija įsivėlė į ginčus su Prancūzijos karaliumi Francu I. Be to, iš pietryčių Vokietiją puolė turkai, kurie 1529m. prasiskverbė iki Vienos. Vakaruose ir rytuose vyraujant įtampai, Vokietijoje klestint vidiniams nesutarimams, prasidėjo religinė katalikų, vadovaujamų imperatoriaus, ir protestantų, kuriems priklausė dauguma kunigaikščių, kova. Imperatorius laimėjo šią kovą, tačiau vėl stiprėjanti kunigaikščių opozicija ir vėl prasidėjęs karas prieš Prancūziją privertė jį atsisakyti valdžios. 1555m. Augsburge paskelbta religinė taika. Pripažinta kunigaikščių teisė laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikėjimą ir versti gyventojus jį išpažinti. Paskelbtas „Cuius regio, eius religio“ (kieno žemė, to religija) dėsnis. Augsburgo sutartis lėmė Bažnyčios priklausomybę nuo teritorijų kunigaikščių suvereniteto. Beveik visa šiaurės Vokietija iki Dunojaus virto protestantiška. Jėzuitų ordinas, įsikūręs Kelne, Ingolstadte (Bavarija) ir Vienoje, pažadino sąjūdį, pavadintą Katalikų BBažnyčios Renesansu arba kontrreformacija (5).

Tęsėsi kova tarp katalikų ir protestantų, prasidėjo Trisdešimties metų karas. Tai buvo tikrai tarptautinis karas vokiečių žemėje, kuris baigėsi tarpvalstybine Vestfalijos taika (1648m.). Baigėsi kova dėl tikėjimo, bet buvo palaidota imperijos vienybė. Po Vestfalijos taikos Vokietija tapo daugiau nei 300 valstybių konglomeratu. Visus šiuos politinius vienetus formaliai jungė imperatorius ir bendras reichstagas. Pradėjo stiprėti atskirų valstybių įtaka. Labiausiai suklestėjo Brandenburgo-Prūsijos valstybė (5; 6, p.45).

Vakaruose Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasinaudojo Vokietijos politiniu silpnumu ir sustiprino Prancūzijos įtaką. JJis prisijungė Elzasą, užėmė Strasbūrą. Tačiau Liudvikas ir jo absoliuti monarchija buvo pavyzdys daugeliui vokiečių kunigaikščių. Politiškai suskaidytoje Vokietijoje klestėjo menas ir kultūra. Konkurencija tarp atskirų kunigaikštysčių paskatino jų vadovus puošti savo miestus rūmais, kurie dabar priskiriami prie gražiausių baroko architektūros paminklų (5).

Politiniu požiūriu svarbiausios buvo Prūsija ir Austrija. Dėl politinės įtakos augimo tapę priešininkėmis, jos tik spartino skaidymosi procesą. Po Utrechto taikos Austrijos politinė įtaka gerokai sustiprėjo, tačiau po kelių dešimtmečių situacija labai pasikeitė. Prūsijoje Fridrichas Vilhelmas I sukūrė griežtai organizuotą centristinę valstybę. Jam rūpėjo taupumas, valstybinių pajamų didinimas, kariuomenės stiprinimas; jis stengėsi plėsti dirbamos žemės plotus. Fridrichas Vilhelmas I pagarsėjo kaip didysis kolonizatorius. Sustiprinęs kariuomenę, jis užkariavo Šleziją (5).

Septynerių metų karas (1756-1763), kuris psrasidėjo Vokietijos vidiniu karu, peraugo į tarptautinį konfliktą, kurio metu prūsus palaikė Anglija, o austrus – Rusija ir Prancūzija. Prūsijos pergalė buvo taip pat ir senosios imperijos pabaiga. Tačiau stiprėjančioje prūsų valstybėje jau buvo galima atpažinti Antrosios imperijos užuomazgas (5; 2, p.153).

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Vokietijos buržuazija taip pat susidomėjo lygybės idėjomis. Tačiau Prancūzijai pradėjus grobiamuosius karus, Vokietijoje susiformavo koalicija prieš Prancūziją, kuriai vadovavo Ferdinandas. Vokiečiai įžygiavo į Prancūziją ir prie Valmy susikovė su prancūzais. Po trumpo artilerijos apšaudymo armija turėjo pasitraukti. Po Valmy susidūrimo pasikeitė pprancūzų grobiamosios politikos planai. Jie netrukus užgrobė vokiškus Nyderlandus ir vokiškas žemes iki Reino. Po nesėkmingo pasipriešinimo, Prūsijos karalius pasitraukė iš koalicijos ir sudarė taiką su prancūzais. Pagal Bazelio taikos sutartį kairysis Reino pakraštys atiteko prancūzams. Vokietijos imperija pasidavė naujai prancūzų Napoleono imperijai (nuo 1801m.). Vokiečių valdovai pakluso Napoleonui. Jie vykdė reformas, naikino bažnytines valstybes ir mažąsias kunigaikštystes, keliolika imperijos miestų sujungė į stambesnius politinius vienetus. Po šios reformos pasiliko tik 39 vokiškų valstybių sąjunga. Šventoji Romos imperija Napoleono įsakymu 1806m. buvo panaikinta (5).

Prūsija savo galią parodė tik 1812m., kai mūšį pralaimėjusi Napoleono armija grįžo iš Rusijos. Prūsijos karalius, iki šiol talkininkavęs Napoleonui, pradėjo kovą. Prūsai lėmė Leipcigo tautų (1813m.) ir Vaterlo (1815m.) mūšių pergalę. Po Vienos taikos Prūsijai atiteko pusė Saksonijos ir Vestfalija su turtingomis Ruhro kasyklomis ir pareinio plotais (5; 6, p.46).

1848m., prasidėjus Prancūzijos vasario revoliucijai, Vokietijoje vėl bandyta atkurti ir suvienyti valstybę. Frankfurto Šv.Povilo bažnyčioje susirinko garsusis Frankfurto parlamentas, išrinktas visuotiniais visos tautos balsavimais, kuris bandė iš senosios imperijos dalių sukurti naują imperiją. Bandymas sukurti vieningą valstybę buvo nesėkmingas, nes Prūsija ir Austrija norėjo dominuoti naujoje imperijoje (5).

Susivienijimą, nors ir nedalyvaujant Austrijai, 1870/71 metais paspartino vokiečių-prancūzų karas. Vokietija vientisa tapo nuo 1871 01 18, kai O.Bismarkas suvienijo VVokietijos žemes ir ji tapo Vokietijos arba Prūsijos imperija (Antrasis Reichas (2, p. 153; 6, p.47).

Antroji imperija buvo federacinė valstybė, kurioje atskiri kunigaikščiai buvo pakankamai nepriklausomi. Imperijoje politiškai dominavo Prūsija. Kunigaikščio Bismarko politika leido Vokietijai taikiai įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Tačiau naujas jauno garbės siekiančio imperatoriaus Vilhelmo II politikos kursas jau po 2 dešimtmečių sustabdė šį taikų raidos procesą, užsienio politikos atžvilgiu izoliavo Vokietiją ir atvedė ją prie I-ojo Pasaulinio karo (1914-1918) krizės (5).

1919m. Vokietija pagal Versalio taikos sutartį ir plebiscitus neteko Elzaso ir Lotaringijos (atiteko Prancūzijai), Malmedi ir Eupeno (atiteko Belgijai), Pomorės, Poznanės ir dalies Aukštutinės Silezijos (atiteko Lenkijai), Mėmelio (Klaipėdos, 1923m. atiteko Lietuvai), Šiaurės Šlėzvigo (atiteko Danijai), neteko visų kolonijų (Rytų Afrika, Pietvakarių Afrika, Kamerūnas, Togolendas) (2, p.153).

Versalio taika apkarpė Vokietijos teritoriją iš rytų ir vakarų, tačiau imperija išliko ir net įgavo tą demokratinę-respublikinę tvarką, apie kurią revoliucionieriai svajojo dar 1848m. Pasitaikiusia proga Vokietija nepasinaudojo. Žinoma, pasaulinės politikos situacija, pasaulinė ekonomikos krizė ir radikalizacija lėmė nacional-socialistinio Trečiojo Reicho diktatūros įsigalėjimą jaunoje Veimaro respublikoje jau po 15 egzistavimo metų (5). 1919-1923 – Veimaro respublika (1923m. infliacija buvo 32400 proc., 1929-1932 – didžioji depresija, 5,6mln. bedarbių). 1933-1945 – fašistinė A.Hitlerio diktatūra (Trečiasis Reichas) (2, p.153).

Hitleriui pavyko keliems

metams išplėsti imperijos ribas, aneksuojant Austriją, Čekijos ir Lenkijos dalis, tačiau II-asis Pasaulinis karas, kurį jis pradėjo, atnešė ne tik nacionalsocialistų propaguojamą „visuotinį karą“, bet ir visuotinį žlugimą. Bismarko pasiekta vienybė buvo prarasta, Vokietija neteko rytinės imperijos dalies, kolonizuotos viduramžiais, o likusias žemes pasidalino nugalėtojai (5).

1945m. sausį sovietų povandeninis laivas nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Wilhelm Gustoff” su bėgančiais iš Lenkijos vokiečiais, žuvo 7700 žmonių. 1945m. gegužę – Berlyno kapituliacija, Potsdamo konferencija apie karinius nusikaltėlius, teritorijos pasikeitimai (Lenkijos ir Vokietijos siena OOderio ir Neisės upėmis, Kenigsbergas atiteko SSRS) ir reparacijos (2, p.153).

Vokietijos Federacinė Respublika (VFR arba Vakarų Vokietija) įsikūrė 1949 gegužės 23 ir sudarė 3 buvusias okupacines zonas ( D.Britanijos, JAV, Prancūzijos); Vadovaujama kanclerio Konrado Adenauerio, Federacinė Respublika nepaprastai sparčiai augo ir plėtėsi, politiniu ir ekonominiu požiūriu tapo Europos dalimi ir prisidėjo prie Europos susivienijimo. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR arba Rytų Vokietija) įsikūrė 1949 spalio 7 d. ir sudarė buvusią SSRS okupacinę zoną, prezidentas Vilhelmas Pikas (Pieck). 1949 – 1961 – 33 mln. vokiečių pasitraukė iš Rytų į Vakarus. 1961 – Berlyno siena (ilgis 162km., iš jo mieste 45km.), kuri skyrė dvi Vokietijos dalis iki 1989 metų. 1972- Izraelio atletų nužudymas Miuncheno olimpinėse žaidynėse. 1973 – JTO nariai VFR ir VDR. 11989 – Berlyno sienos – Vokietijos suskaldymo simbolio griuvimas (2, p.154).

1990 10 03 – VFR ir VDR susivienijimas (Vokietijos vienybės diena – nacionalinė šventė). Suvienijimą paskatino stiprėjantis protestas Rytų Vokietijoje ir komunizmo žlugimas SSRS. Rytinė Vokietijos dalis grumiasi su komunistinės praeities palikimu – ūkio nuosmukui ir aplinkos tarša (3, p.94). 1990 12 02 – pirmieji visos Vokietijos rinkimai nuo 1932m. 1991 – parlamentas apie 12 metų pereinamąjį laikotarpį Berlynui tapti “tikrąja” sostine. 1994 – okupacinių pajėgų pasišalinimas iš Vokietijos teritorijos (apie 380 tūkst. Rusijos kareivių iš Rytų Vokietijos, NATO pajėgos iš Vakarų Vokietijos ir Vakarų Berlyno). 1994 vasara laikoma “šaltojo karo” pabaiga (2, p.154).

Dabar Vokietija skirstoma į 16 žemių (Šlėzvigas – Holšteinas, Meklenburgas – Vakarų Pomeranija, Hamburgas, Brėmenas, Žemutinė Saksonija, BBerlynas, Brandenburgas, Saksonija – Anhaltas, Šiaurės Reinas – Vestfalija, Saksonija, Tiuringija, Hesenas, Reinlandas – Pfalcas, Saras, Bavarija, Badenas – Viurtembergas), jas valdo federacinė vyriausybė, panašiai kaip JAV. Kiekviena žemė turi savo valdžią, kuri tvarko visus vietos reikalus (3, p.94).

Geopolitinė situacija. Vokietija – viena turtingiausių pasaulio valstybių – yra Europos viduryje, kur sueina svarbiausios pasaulinės reikšmės transporto ir prekybos arterijos. Sausumos sienas šalis turi su devyniomis valstybėmis – Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Olandija. Šiaurėje Vokietijos krantus sskalauja Šiaurės (Nordsee) ir Baltijos (Ostsee) jūros.

Vokietija yra šių tarptautinių organizacijų narė: JTO, NATO, EVS, ES, VES, ESBO, Europos taryba, Tarptautinė atominės energijos agentūra, OECD, PPO, G8.

JTO (Jungtinių Tautų organizacija) įkurta 1945m. JTO tikslas stengtis išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką, vystyti draugiškus ryšius arba santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui. Vokietija JTO nare tapo 1973m. (7). Vokietija padengia 8,9 proc. JTO biudžeto išlaidų.

NATO – tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. NATO siekia aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. 1955 m. – Vokietijos Federacinė Respublika prisijungė prie Alijanso (8).

Europos Valiutų sąjungos (EVS) tikslas yra apsaugoti Europos šalis nuo ekonominės krizės ir sukurti stabilumą bei bendras tvirtas ekonomikos taisykles. Dvylika ES šalių narių (tarp jų ir Vokietija) nuo 2002 01 01 atsisakė nacionalinių valiutų ir įsivedė visoms bendrą valiutą – eurą.

Europos sąjunga (1992 02 07) – tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Mastrichte 112 Europos Bendrijos valstybių, tarp jų ir Vokietija, 1992 02 07 pasirašė ES sutartį (4).

Vokietija laikoma ES valstybe nare nuo 1957m.

VES (Vakarų Europos sąjunga) įkurta 1948m. 1954m. prie VES prisijungė Vokietija.

ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) nustato esminius tarptautinių reikalų tvarkymą reglamentuojančius principus, skirtas tarp valstybių sumažinti įtampą ir sukurti daugiau pasitikëjimo. Vokietija į šią organizaciją priimta 1973m. birželio 25 dieną (8).

Europos taryba įkurta 1949m. Jos tikslas yra ginti asmenų laisvę, politinę nepriklausomybę ir įstatymo viršenybę. Vokietija prie jos prisijungė 1950m. (9).

Tarptautinė atominės energijos agentūra sukurta 1957m. Tai 26 valstybių-narių energetikos forumas. Jos valstybių-narių vyriausybės yra įsipareigojusios taikyti bendras priemones, sprendžiant kritiškas naftos tiekimo situacijas. Be to, jos yra susitarusios keistis informacija apie energetiką, koordinuoti savo energetikos politiką ir bendradarbiauti kuriant racionalias energetikos programas (10).

OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) įkurta 1961m., siekiant tolygios rinkos ekonomikos plėtros ir demokratinių valdymo principų įdiegimo globaliu mastu, tuo pačiu prisidedant prie gyvenimo lygio bei socialinės gerovės kilimo OECD narėse ir kitose šalyse, bei pažangių valstybės ir privataus sektoriaus valdymo metodų taikymo (11). Vokietija įstojo 1960m.

PPO (Pasaulinė prekybos organizacija) buvo įkurta 1995m. Tai viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant ddu svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus (11).

G8 (Aštuonių grupė arba Didysis aštuonetas). Tai yra įtakingiausių pasaulio valstybių klubas, į kurį įeina Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Japonija, Italja ir Rusija. Šių šalių valstybių arba vyriausybių vadovai kasmet susitinka spręsti pagrindines ekonomines ir politines problemas (12).

Vokietijos užsienio politika. Pasaulinis globalizavimo procesas turi didelę įtaką formuotis Vokietijos užsienio ir saugumo politikos tendencijoms. Kadangi dėl modernių technologijų geografiniai atstumai nebekliudo perduoti duomenų, vis labiau stiprėja tarptautiniai techniniai, politiniai ir ekonominiai ryšiai. Vokietijos tikslas yra pasinaudoti šia tendencija ir nukreipti ją tokia linkme, kuri užtikrintų demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms, stabilumą, saugumą ir ekonominę gerovę. Siekiant šių tikslų, Jungtinių tautų organizacija yra svarbiausia pasaulinių problemų sprendimo vieta (5).

Vokietijos užsienio politika yra taikos politika. Nauja federacinė vyriausybė ir toliau dirbs šiomis užsienio politikos kryptimis:

– sieks taikiai bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis,

– skatins transatlantinę partnerystę,

– plės Europos Sąjungą,

– skatins visų Europos šalių bendradarbiavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje,

– skatins demokratiją ir stabilumą vidurio, rytų ir pietryčių Europoje ir visose Pietų šalyse (5).

Nauja federacinė vyriausybė stengsis skatinti efektyvių krizių prevencijos, taikaus bendradarbiavimo ir tarptautinio santykių tobulinimo strategijų plėtojimą, riboti ginklavimąsi, skatinti nusiginklavimą, suderinti pasaulio regionų ekonominius,

ekologinius ir socialinius interesus, paisyti žmogaus teises.

Pasak Wolfgango Ischingerio, Vokietijos saugumas priklauso nuo demokratijos visame pasaulyje ir negalima teigti, jog Vokietija yra atskira gerovės sala.

Ekonominiu ir politiniu požiūriu nestabili situacija Rusijoje su jos siaubingu poveikiu žmonių socialinei padėčiai daro tiesioginę įtaką Vokietijai. Ukrainoje ir kitose vidurio, rytų ir pietų Europos šalyse taip pat dar nėra įsitvirtinusi demokratija ir rinkos ekonomika.

Tvarkyti tarptautinę politiką – pagrindinė Vokietijos užsienio politikos užduotis.

Vokietija Jungtinių tautų organizacijoje užima trečią vietą pagal įmokų dydį iir prisideda prie jos reformavimo.

1999 metais Vokietija ypač aktyviai dalyvavo tarptautinių organizacijų veikloje. Be prezidentavimo Europos sąjungoje ir Vakarų Europos sąjungoje pirmajame 1999 metų pusmetyje Vokietija taip pat pirmininkavo G8 sąjungoje, o Kelne vyko pasaulinis aukščiausio lygio ekonominis susitikimas. Vokietijoje taip pat vyko Europos Sąjungos ir JAV aukščiausio lygio susitikimas. Vokietija aktyviai dalyvavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos suvažiavime ir NATO jubiliejiniame aukščiausio lygio susitikime. Vokietija pradėjo prezidentauti Europos Sąjungoje tuo metu, kai buvo įvestas euras. Europos politikoje Vokietija ssiekia trijų pagrindinių tikslų:

– aktyvesnio Europos dalyvavimo pasaulio ekonomikoje;

– stiprinti ir plėtoti Europos sąjungą;

– sutvirtinti Europos Sąjungos pozicijas santykiuose su užsienio šalimis, derybose dėl stojimo.

Vokietija realiai žiūri į Europos Sąjungos plėtimo galimybę. Prezidentavimo metu Vokietija ypatingą dėmesį kreipė įį tai, kad Europos Sąjungos plėtimas turi vykti lygiagrečiai su vidiniu reformavimu.

Europos Sąjungos užsienio santykių srityje siekiama glaudesnių santykių su Rusija ir su Ukraina. Štutgarte vykusioje konferencijoje Barselonos klausimais Vokietija pabrėžė stabilios padėties Viduržemio jūros regione svarbą.

Taip pat labai svarbu skatinti santykius tarp Europos Sąjungos ir JAV, ne tik aplinkosaugos, migracijos ir kovos su organizuotu nusikalstamumu, bet ir ekonomikos ir prekybos srityse.

Vokietija siekia suteikti ES stiprų balsą ne tik kaip ekonominei, bet ir kaip politinei sąjungai. Bendra gynyba yra NATO užduotis. Tačiau ES privalo turėti teisę valdyti krizes ir įsikišti, kai, jos nuomone, reikia karinio įsikišimo, o Šiaurės Amerikos partneriai nenori padėti.

Kita svarbi užduotis yra Vakarų Europos Sąjungos integravimas į Europos Sąjungą. Šis procesas turi vykti lygiagrečiai su Europos kkarinės galios stiprinimu.Bendra Europos ginklavimosi politika yra bendros Europos saugumo politikos pagrindas. Todėl Vokietijos Federacinė Vyriausybė remia Europos aviacijos ir kosminių laivų kūrimą.

Galima išskirti kelias Vokietijos užsienio politiką nusakančias sąvokas: tarptautinė diplomatija, 40 naujų diplomatinių atstovybių atidarymas daugelyje naujų šalių nuo 1989m., pasikeitusi konfliktų ir jų sprendimų struktūra, nelegalaus įvažiavimo ir kriminalumo, kertant sienas, įveikimas. Daugiau nei trečdalis Vokietijos atstovybių užsienyje dalyvauja užsienio ekonomikos skatinimo procese. Užsienio ir saugumo politikos horizontai išsiplečia vis labiau, nors tam skiriama tik 0,8 %% nuo biudžeto.

Ekonominė situacija.

Pokariu Prancūzija suteikė Vakarų Europai politinį impulsą vienytis. Vokietija, kuri netrukus tapo Vakarų Europos ekonominiu varikliu, šį impulsą priėmė. Taip užsivedė Europos vienijimosi variklis – Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimas. Pirmasis pokario Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenhaueris iš karto pasveikino Prancūzijos siūlymą sujungti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramones (EAPB, 1951m.); šiame projekte jis įžvelgė išeitį iš vokiečių ir prancūzų konflikto. Vienydamasi su kitomis Vakarų Europos šalimis, Vakarų Vokietija įgijo galimybę reabilituotis jų akyse, įsitvirtinti jų bendruomenėje ir – tai pažemintai bei karo reparacijų slegiamai šaliai buvo ypač svarbu – pagaliau tapti lygiateise jų partnere (1, p.46).

Laisvosios rinkos pagrindu įkurtos Europos Bendrijos atpalaidavo Vakarų Vokietijos ūkio energiją. Realizuotis jai padėjo ir JAV ekonominė parama Vakarų Europai. Europos Bendrijų įkūrimas sutapo su 6-ojo dešimtmečio Vokietijos ekonominiu stebuklu. Stipri Vokietijos markė tapo vienu iš Bendrijų ekonominio stabilumo garantų (1, p.46). Stiprėjant ekonomikai reikėjo daugiau darbo jėgos. Septintajame dešimtmetyje tūkstančiai žmonių atvyko iš Turkijos ir Jugoslavijos, jiems gyventi Vokietijoje nelengva, čia jie diskriminuojami, negauna pilietybės, nors dirba Vokietijos labui. Nuo 1990m. (po Vokietijų suvienijimo) iš Rytų Europos atsikėlė per milijoną vokiečių tautybės imigrantų (3, p.96).

Vokiečiai sveikino Europos vienijimąsi – Adolfas Hitleris amžiams sukompromitavo jų akyse tautinę valstybę. Pripratę pprie federacijos taisyklių savo šalyje, nemažai vokiečių nesibaimina ir glaudesnio Europos vienijimosi (1, p.46).

Vokietijų susivienijimas iš dalies atitraukė vokiečių energiją nuo Europos reikalų. Susivienijimas kainavo nemenkas sumas. Šalies ūkis gyveno ne pačius geriausius laikus.

Vokietija – viena pagrindinių tolesnio vienijimosi ir ES plėtros šauklių. Iš pagausėjusių prekybinių mainų su Vidurio Europa Vokietija pelnosi daugiau nei kitos Europos Sąjungos valstybės, o politiškai stabilesnės Vidurio Europos valstybės didina pačios Vokietijos stabilumo jausmą (1, p.47).

Keturios Europos Sąjungos valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija) priskiriamos stipriausių pasaulio valstybių septynetui (4).

Belgijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje urbanizacijos rodiklis – daugiau nei 80 proc.(4).

Iš ES šalių Vokietija išsiskiria (4):

• didžiausia įmoka į ES biudžetą (apie 20 milijardų eurų kasmet arba 24 proc.);

• didžiausia imigracija (vidutiniškai 480 tūkstančių imigrantų per metus);

• didžiausia automobilų, laivų, plieno gamyba;

• didžiausias geležinkeliu vežamų keleivių skaičius ir didžiausias geležinkelių tinklas;

• daugiausia gyventojų (83 mln., arba 22 proc. visų ES gyventojų);

• didžiausia darbo jėga (40,5 mln.);

• Kylio kanalas pagal laivų, praplaukiančių juo per metus, skaičių yra vienas pirmaujančių pasaulyje;

• Rūro baseine esantys anglių telkiniai yra didžiausi ES;

• Vokietijoje išgaunama tik 1 proc. pasaulio naudingųjų iškasenų, o suvartojama net apie 10 proc.;

Iki 2006 m. iš ES struktūrinių fondų Berlynas gaus apie 1,275 mlrd. eurų – tai beveik prilygsta 2001m. LLietuvos valstybės biudžetui (7,4 mlrd. litų) (4).

Infliacijos lygis Vokietijoje 2,4% (2001), 1,3% (2002), nedarbo lygis 9,4% (2001), 9,8% (2002), eksporto šalys ES 56% (Prancūzija 10%, D. Britanija 8%, Italija 8%, Olandija 6%, Belgija-Liuksemburgas 5%), JAV 10%, Japonija 2% (2000), importo šalys: ES 52% (Prancūzija 10%, Olandija 9%, Italija 7%, D. Britanija 7%, Belgija-Liuksemburgas 5%), JAV 9%, Japonija 5% (2000) (4). Taigi pagrindiniai prekybos partneriai yra Prancūzija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai. Vokietijos eksporto ir importo apimtys yra didžiausios Europos sąjungoje.

Vokietijos vieta pagal ekonomikos konkurencingumą: 1991-1992 (2 vieta pasaulyje), 1993 (4 vieta pasaulyje), 1994 (5 vieta pasaulyje). Vieta pagal verslo aktyvumą: 1990 (pirmoji vieta pasaulyje), 1992 (4 vieta pasaulyje), 1993 pradžia (6 vieta pasaulyje), 1993 pabaiga (13 vieta pasaulyje). 1993 metai laikomi sunkiausiais Vokietijos ekonomikos metais per visą pokario laikotarpį.

Žemės panaudojimas Vokietijoje (%): žemės ūkis – 54,7 %, miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 % (5).

Svarbiausi ekonomikos gaminiai:

• Žemės ūkis (bulvės, cukriniai runkeliai, miežiai, kviečiai, vynas, galvijai);

• Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

• Pramonė (transporto įranga, metalai ir jų gaminiai, chemijos produktai, elektros mechanizmai,

maisto produktai).

Dirbančiųjų pasiskirstymas: prekyba ir civilinė tarnyba (63,8 proc.), gamyba ir pramonė (33,4 proc.), žemės ūkis, miškininkystė ir žvejyba (2,8 proc.). 1999m. duomenys.

Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimas (1990) buvo „šokas“ ekonomikai abiejoms pusėms. Vakarų Vokietija turėjo užsikrauti didelius mokesčius, kad finansuotų infrastruktūrą, aplinką ir pramonę Rytų Vokietijoje, tuo tarpu dauguma Rytų Vokietijos įmonių žlugo susidūrę su vakarų konkurencija. Federacinė vyriausybė kasmet išleidsdavo po kelis šimtus milijardų JAV dolerių rytų miestams, ir pasiekė 8% kasmetinį ekonomikos augimą nuo 1991m. 1994m. jis bbuvo net 9%, t.y. didžiausias Europos Sąjungoje. Vokietijoje tarp bendrovių yra paplitusi tendencija atlikti gamybos operacijas užsienyje tam, kad išvengti didelių gamybos išlaidų savoje šalyje. Vokietija turi didelę įtaką pasaulio ekonomikoje, o pragyvenimo lygis Vokietijoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Bendrasis Vokietijos nacionalinis produktas (Pasaulio bankas, 1992-1994 kainos) 1994 metais buvo 2,075 milijardų JAV dolerių, atitinkamai po 25,580 JAV dolerius nuo žmogaus. 1995 metais federalinis biudžetas turėjo 755 milijardus JAV dolerių įplaukų ir 832 milijardus JAV dolerių išlaidų. 2001m. – 802mlrd JJAV dolerių įplaukų ir 825mlrd išlaidų.

Žemės ūkis, miškininkystė ir žvejyba. Žemės ūkis vaidina nedidelį vaidmenį Vokietijos ekonomikoje, šalis importuoja maždaug trečdalį savo maisto produktų. Fermos Vakarų Vokietijoje yra palyginti nedidelės – 75% ūkių yra 20ha dydžio arba mažesni. Šias fermas vvaldo ir naudoja ūkininkai ir jų šeimos, kurie pragyvena dirbdami darbus, nesusijusius su žemės ūkiu. Rytų Vokietijoje paplitę kolektyvinės fermos, kurios yra gana didelės (vidutiniškai 203ha). Vokietijoje tik 3% gyventojų dirba žemės ūkyje. Kadangi žemės ūkiu užsiimančių žmonių skaičius mažėja, produktyvumas didėja. 1950m. vienas ūkininkas pagamindavo maisto dešimčiai žmonių, 1996m. – 108 žmonėms. 1999-2000 prekybos metais pelnas iš didelių fermų padidėjo 13,5% ($33 000 iš ūkio).

Geriausia dirbamoji žemė yra pietinėje šiaurės lygumų dalyje. Svarbiausi yra cukrinių runkelių, bulvių, miežių, kviečių, avižų ir rugių pasėliai. Vokietija taip pat yra pagrindinis vyno gamintojas. Ūkininkai augina galvijus, avis, kiaules ir naminius paukščius. Vokietija turi svarbias miškininkystės ir žvejybos industrijas. Trečdalį Vokietijos teritorijos užima miškai. Valstybės pagrindiniai žvejybos uostai yra šie: Bremenas, Bremerhavenas, Cuxhaven‘as ((Šiaurės jūra) ir Kiel‘as (Baltijos jūra). 1993 metais kasmetinis pagautų žuvų kiekis siekė 316,000 tonų, daugiausia jūros žuvų (silkių, menkių, moliuskų, upėtakių).

1999m. Vokietijoje buvo aukštas žemės ūkio produktų eksporto lygis. Buvo eksportuota produktų už 25,6 mlrd. JAV dolerių, importuota už 41,3 mlrd. JAV dolerių. Vokietija – didžiausia pasaulyje žemės ūkio produktų importuotoja (14).

Naudingosios iškasenos. Naudingųjų iškasenų (gavybos) pramonė vaidina santykinai nedidelį vaidmenį Vokietijos ekonomikoje. Aišku, keletas mineralų iškasami didokais kiekiais. Vokietija pasaulyje lyderiauja gamindama rausvąsias anglis, neaukštos kokybės rudąją anglį. KKiti svarbūs mineralai: bituminė anglis, neapdirbta nafta, geležies rūda, kalio karbonatas, druska, natūralios dujos.

Gamyba (pramonė). Vokietijos ekonomikoje dominuoja gamybos sektorius, kuriame gaminamos įvairios technologiškai pažangios prekės, bei samdoma 25% visos darbo jėgos. 1997m. apie 44 500 pramonės įmonių Vokietijoje samdė 6,2 mln žmonių. Tik 1,7% pramonės įmonių yra didelės kompanijos, samdančios daugiau nei 1000 žmonių; trys ketvirtadaliai firmų samdo mažiau nei 100 žmonių. Todėl dauguma Vokietijos įmonių yra mažos arba vidutinio dydžio. Tačiau 31% (2.1 mln) darbo jėgos pramonės sektoriuje dirba didelėse firmose (kur daugiau nei 1000 žmonių). Tarp pagamintų daiktų pirmauja transporto įranga, mašinos, perdirbtas maistas, chemikalai ir elektroniniai įtaisai. 1993 metais Vokietija buvo trečia didžiausių keleivinių mašinų gamintojų.

Stambiausios gamybos įmonės sutelktos keliose vietovėse. Svarbiausia pramonės zona apima Šiaurės Reiną – Vestfaliją, į kurią įeina plieno gamyba Ruhr‘o upės regione bei kiti dideli gamybos centrai tokie kaip Aachen‘as, Cologne‘as ir Diuseldorfas, kur gaminami chemikalai, metalo gaminiai, mašinos. Kitas didelis pramonės regionas įsikūręs aplink Reino ir Maino upių santaką. Šis regionas Apima tokius miestus kaip Frankfurtas, Viesbedenas, Meinsas ir Ofenbach‘as, jame gaminami metalo, elektroninės įrangos, farmacijos gaminiai, chemikalai.

Pietuose, išilgai Reino, yra taip pat svarbi pramonės zona, koncentruota Manheimo, Liudvigshafeno, Karlsruhe‘o miestuose, kur gaminami chemikalai, mašinos, statybos medžiagos. Gamybos regiono ccentras yra Stutgartas, kur gaminami elektronikos prietaisai, kanceliarinės prekės, tekstilės gaminiai, optikos instrumentai. Miunicho produkcija – aviacija, drabužiai ir alus.

Keletas svarbių pramonės regionų įsikūrę šiaurės vakarų Vokietijoje. Tai yra Hanoverio regionas, kur gaminamas plienas, chemikalai. Kitas regionas – uostamiesčiai Hamburgas, Bremenas, Kiel‘as. Šiame regione gaminami produktai: valytas benzinas, apdorotas maistas, alus, laivai, spausdintos prekės. Berlynas – svarbus elektroninės įrangos gamintojas.

Šalyje yra 67 000 įmonių, 1994 metais 13 000 įmonių dirbo Rytų Vokietijoje. Tiktai mažiau nei ketvirtadalis jų tikėjosi išsilaikyti konkurencingoje suvienytos Vokietijos ekonomikoje. Buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje yra didelė geležies ir plieno pramonė su didelėmis gamyklomis Eisenhuttenstadt‘e ir netoli Berlyno. 1980-aisias neapdirbto plieno metinė gamyba Rytų Vokietijoje buvo 8,2 milijonai tonų. 40 milijonų tonų plieno buvo pagaminta visoje Vokietijoje 1994m. Rytų Vokietijoje taip pat buvo pagaminta daug chemijos produktų, tokių kaip sieros rūgštis, natrio hidroksidas ir amoniakas. Daug chemijos gamyklų yra Dessau‘o, Halle‘o ir Leipcigo regionuose. Didelis naftos chemijos kompleksas Schwedt‘e yra šiaurės rytuose, jame apdirbamas benzinas.

Mašinų pramonė – viena svarbiausių Vokietijos pramonės šakų. Po JAV ir Japonijos, Vokietija užima trečią vietą pasaulyje pagal pagaminamų automobilių skaičių. 1997m. buvo pagaminta 5mln. transporto priemonių, kurių 60,4% buvo eksportuota. Vokietijos automobilių gamintojai (1997): Volksvagen (1188601 automobilių), Opel (1040298), Ford (754140), Mercedes-Benz (696445), BBMW (599493), Audi (557777). Mašinos gaminamos daugelyje miestų, ypač pietvakariuose; buvusiame Rytų Berlyne veikia didelės gamyklos, gaminančios elektroninius įrengimus. Pasaulyje pirmaujantys optikos ir preciziniai (svarstyklės) instrumentai gaminami Jenoje ir Giorlice. Rostokas ir Vismaras – buvusios Rytų Vokietijos svarbiausi laivų gamybos centrai. Tekstilės produkcija gaminama keliuose miestuose, ypač Chemnitz‘e, Cottbus‘e ir Leipcige.

Turizmas. Vokietijos turizmo pramonė priklauso nuo šalies istorijos ir kultūros, jos natūralaus grožio (Reino slėnis, Bavarijos alpės ir Jura kalnai). 1995 metais pajamos iš turizmo buvo 12,3 milijardų JAV dolerių. 1997m. į šalį atvyko 15,837,000 turistų.

Energija. Kadaise anglis buvo pagrindinis elektros energijos šaltinis Vokietijoje, tačiau anglies naudojimas nuo 1970m. iki 1980m. tolydžio mažėjo, nors rausvosios anglys vis dar yra pagrindinis šaltinis rytuose. Nafta ir atominės elektrinės šiuo metu aprūpina šalį elektra. Pietuose hidroelektrinės užtvankos traukia energiją iš didžiųjų upių. Vokietija gamina nedaug natūralių dujų ir žibalo. Vakarų Vokietijos vyriausybė drąsina branduolinių elektrinių vystymąsi, tačiau jos palaipsniui užleidžia savo pozicijas; tam įtakos turėjo 1989m. įvykusi Černobylio elektrinės avarija. Elektros produkcija 1994 metais siekė 528,2 milijardus kWh., o 2001m. 544,8 mlrd kWh . 2001m. sunaudota 506,8 mlrd kWh, eksportuota 43,9 mlrd kWh, importuota 44 mlrd kWh.

Naftos produkcija. Per dieną 2001m.: pagaminta 85,860 barelių, suvartota 2,813 mln barelių, eksportuota 404,300 barelių, importuota 3,081

mln barelių.

Valiuta ir bankininkystė. Ginčų bankas yra Deutche Bundesbank, tai nevyriausybinė, autonomiška institucija (vyriausioji valdyba įsikūrusi Frankfurte). Didžiausi Vokietijos privatūs komerciniai bankai yra šie: Deutche bankas, Dresdner bankas ir Komercinis bankas. Taipogi egzistuoja daugybė taupomųjų bankų ir kreditus teikiančių institucijų. Prieš Vokietijų susivienijimą pagrindinė valiuta Rytų Vokietijoje buvo Rytų Vokietijos markė (East German mark), padalinta į 100 pfenigų. 1990m. liepą abiejų Vokietijų valiutos buvo suvienytos. Po Mastrichto sutarties buvo įkurtas naujas Europos Centrinis bankas Frankfurte, jis atidarytas 1999m. 1996m. infliacija bbuvo 1,5 proc.

Prekyba. Vokietija yra prekybos šalis. Ji yra antra pagal dydį pasaulio eksportuotoja. 1995 metais ji turėjo ryškų prekybos perteklių 66,270 milijonų JAV dolerių (aktyvųjį saldo). Nuo 1950m. iki 1980m. Vakarų Vokietija gaudavo daugiau pinigų nuo pardavimų užsienyje nei pirkimų užsienyje. Rytų Vokietija buvo didžiausia prekybinė valstybė Sovietų bloke. Po susivienijimo, Vokietijos pardavimų perteklius sumažėjo. Pagrindiniai eksporto gaminiai: mašinos ir jų įranga, cheminiai preparatai, elektros prietaisai, maistas ir gėrimai, geležis ir plienas, tekstilės dirbiniai ir drabužiai. Pagrindiniai importo gaminiai: mmašinos ir jų įranga, cheminiai preparatai, maistas ir gėrimai, tekstilės dirbiniai ir drabužiai, kuras. Vokietija yra pirmaujantis prekybos partneris Rytų ir Vakarų Europos šalyse (įskaitant ES šalis nares, JAV, Šveicariją, Austriją). Be to, dėl laisvos prekybos ES, dauguma Vokietijos pramonės pprodukcijos laisvai prekiaujama su EFTA (Europos laisvos prekybos asociacija) šalimis narėmis. 1993-2002m. eksportas išaugo 5,7proc, importas – 4,5proc..

Darbas. Darbo jėga Vokietijoje 1994 metais apėmė 40,2 milijonų žmonių (41.9 milijonų 2001m.). Apie 40% darbo jėgos 1995 metais dirbo pramonėje. Praeityje Vakarų Vokeitijoje buvo žemas nedarbo lygis, tuo tarpu Rytų Vokietijoje buvo visiškas užimtumas prie komunistinės sistemos. 1996m. Nedarbingumas siekė 11% šalies mastu (15,9 % rytuose ir 9,6% vakaruose).

Transportas. Vokeitijoje yra išvystyta transporto sistema, kuri 1995m. apėmė 404,337 km kelių (iš jų 11,143 km autostrados). 1995m. Buvo naudojama 46,8 milijonų transporto priemonių (iš jų 39,9 milijonų lengvųjų automobilių). Autostradose nėra greičio ribojimo, tačiau dažni kamščiai sulaiko nuo didelio greičio. Vokietijoje puiki geležinkelio sistema, geležinkelį valdo vyriausybė (1993m. įstatymas įgalino geležinkelių galutinę privatizaciją). PPerspektyvoje numatytos kelios didelio greičio tarpmiestinės linijos (Hamburgas-Miunichas, Frankfurtas-Dresdenas, Bremenas-Hanoveris).

Didelis Vokietijos prekybos laivynas keliauja iš Hamburgo, Vilhelmshaveno, Bremeno, Nordemhamo ir Emdeno į Šiaurės jūrą, ir iš Liubeko, Vismaro, Rostoko ir Stralsundo į Baltijos jūrą. Šalies viduje laivai plaukioja Reinu ir kitomis upėmis, keliais kanalais, įskaitant Vidurio kanalą (Mittelland Canal) šalies viduje, ir Šiaurės jūros kanalą, Kielo kanalą, kurie veda atitinkamai į Šiaurės jūrą ir Baltijos jūrą. Svarbiausias šalies vidaus uostas yra Duisburg‘as.

Didžiausias Europos tarptautinis aerouostas yra šalia Frankfurto, 3 tarptautiniai aaerouostai yra Berlyne. Vokietijos pagrindinė oro linija (Deutche Lufthansa) siūlo platų tarptautinį aptarnavimą.

Plati šalies vidaus vandens kelių sistema naudojama laivininkystei ir kruizams. Kruiziniai laivai laukia Eberbache.

Komunikacija. Vokietijoje yra virš 380 laikraščių, svarbiausi – Das Bild, Süddeutsche Zeitung, Frankfurter Allgemeine Zeitung, Die Welt, Frankfurter Rundschau, jų tiražas 1996m. buvo 5,7 milijonų. Vokietija – Europos leidybos sąjungos centras, 1994m. buvo išleista 70,643 knygų.

Vokietijos telefonų tinklas valdomas trijų valstybinių bendrovių (Deutsche Telekom, Postdienst, and Postbank). 1994m. Vokietijoje buvo naudojama 39 milijonai telefonų ir 1,45 milijonų faksų. 1996m. buvo naudojama 3,71 milijonų mobiliųjų telefonų. Vokietijoje daug valstybinių ir privačių radijo, televizijos, kebelinės televizijos tinklų.

Internetas. 2002m. Vokietijoje buvo 32,1mln interneto vartotojų.

Iš 35 šalių tik Vokietijos, Suomijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Pietų Korėjos ir Taivano informacinių technologijų konkurencingumas įvertintas devynetu. O JAV ir Japonija surinko 10 balų iš tiek pat galimų.

Vokietijos užsienio prekybos ir eksportuotojų asociacija BGA pareiškė, jog eksportuotojams gali pakenkti brangstantis euras, jei jo kursas viršytų 1,2 JAV dolerio už eurą ribą. Jei bendroji Europos Sąjungos (ES) valiuta taip smarkiai nebrangs, BGA prognozuoja, kad Vokietijos eksportas šiais (2004m.) ir kitais metais atitinkamai padidės 3,5 proc. ir 4,5 proc. (13).

BGA prognozuoja, kad šiais metais (2004m.) Vokietijos eksportas pasistiebs 3,5 proc. – iki 671 mmlrd. eurų, tuo tarpu importas, kurį skatino pabrangusi bendroji valiuta (euras), turėtų pakilti 4,5 proc. – iki 545,6 mlrd. eurų. Vokietijos dalis pasaulinėje prekyboje, asociacijos nuomone, turėtų padidėti iki 10 proc.

Vis dėlto asociacija nemano, kad eksporto augimas sukurs naujų darbo vietų, nes Vokietijos įmonės ir toliau perkels gamybą į užsienio šalis. BGA priduria, jog Vokietijos įmonėms turėtų būti naudinga kitąmet numatyta ES plėtra į Rytus, kurios metu prie senbuvių prisijungs dešimt naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva (13).

Ekonominiai rodikliai (1999): (5)

Bendras socialinis produktas (1999m.) – 3 839,5 mlrd DM

Bendras vidaus produktas (1999m.) – 3 872 mlrd. DM

BVP augimas (1999m. palyginus su 1998m.) – 1,5%

BVP dalis vienam gyventojui (1999m.) – 47 100 DM

BVP dalis vienam dirbančiajam – 107 260 DM

BVP struktūra (1999m.): Finansavimas, nuoma ir įmonių paslaugos – 30,36 %, Apdirbamoji pramonė – 25,24 %, Viešos ir privačios paslaugos – 20,59 %, Prekyba, viešbučiai ir transportas – 18,19 %, Statybos pramonė – 5,62 %.

BVP panaudojimas (1999m.): Privatus suvartojimas – 58.23 %, Valstybės reikmėms – 19,48 %, Statybinės investicijos – 12,63 %, Investicijos įrangai – 8,32%, Nematerialios investicijos – 1,21%.

Biudžeto pajamos (1999m.): 431,5 mlrd. DM (išlaidos 482,8 mlrd. DM); biudžeto deficitas: -51,56. Pajamos iš mokesčių (376 347 mlrd. DM): Darbo užmokesčio iir pajamų mokestis (120 287 mlrd. DM), Juridinių asmenų pelno mokestis (98 114 mlrd DM), apyvartos mokestis (31 231 mlrd. DM), importo apyvartos mokestis (5 202 mlrd. DM), palūkanų mokestis ( 22 042 mlrd. DM), solidarumo mokestis (71 278 mlrd. DM), mineralinio kuro mokestis ( 22 795 mlrd. DM), tabako mokestis (13 917 mlrd. DM), draudimo mokestis ( 3 551 mlrd. DM), energijos mokestis ( 3 200 mlrd. DM), kitos pajamos ( 55, 195 mlrd. DM). (5)

Išlaidos (482,8 mlrd. DM): Politinis vadovavimas ir valdymas – 14,982 mlrd. DM, Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas – 7,693 mlrd. DM, Gynyba – 48,111 mlrd.DM, Kita bendroji valstybės tarnyba – 7,79 mlrd. DM, Mokslas, švietimas ir kultūra – 18,482 mlrd.DM, Socialinė apsauga – 196,162 mlrd. DM, Sportas ir sveikatos apsauga – 1,242 mlrd. DM, Butų ūkis ir komunalinės paslaugos – 4,9 mlrd. DM, Mityba, žemės ir miškų bei vandens ūkis, energetika – 28,705 mlrd.DM, Susisiekimas – 8,20 %, Ekonomikos skatinimas – 18.8 mlrd.DM, Valstybės įmonės ir valstybės turtas – 31,743 mlrd. DM, Bendras finansų ūkis – 104,214 mlrd. DM. (5)

1999 metais kainų augimas buvo stabilus. Vartojimo kainos pakilo 0,9%. 1999 metais Vokietijoje buvo 36 110 000 dirbančiųjų ir 4 099 250 bedarbių.

40 % (apie 14,8 mln.)

šeimų Vokietijoje gyvena nuosavuose namuose ar butuose, kurių vidutinis plotas – 120 kvadratinių metrų. Vidutinės šeimos mėnesio pajamos Vokietijoje 1998-ųjų metų pabaigoje buvo 5020 Vokietijos markių. Iš tikrųjų 5-6 tūkstančius markių pajamų turinčių šeimų bendra dalis tebuvo 11,1%. Trylikai procentų visų šeimų tenka išsiversti tik su dviem tūkstančiais ir mažiau markių per mėnesį. 23% šeimų senojoje federalinėje teritorijoje pajamos viršija 7 tūkstančius markių. (5)

Vokietija Respublika ir toliau išlieka antrojoje vietoje didžiausią pasaulio rinkos dalį valdančių valstybių aštuntuke, valdydama 10,6 procento ppasaulio rinkos. Nė viena kita daugiausiai įtakos pasaulio ekonomikai turinti šalis negali pasigirti tokia dalies pasaulinėje rinkoje augimo dinamika. Per 1998 metus Vokietijos dalis pasaulinėje rinkoje padidėjo 0,5 procento. 1998 metais Vokietija prarado dalį rinkos 8 Europos valstybėse. Nyderlanduose Vokietijos rinkos dalis sumažėjo nuo 20,7 % iki 20,1 %, Švedijoje – nuo 18,4 % iki 17,8 %, Belgijoje ir Liuksemburge nuo 18,8 % iki 17,9 %, Turkijoje – nuo 16,5 % iki 15,9 %, Portugalijoje nuo 15 % iki 14,6 %%, Jungtinėje Karalystėje nuo 13,7 % iki 13,3 %, Islandijoje nuo 11,8 % iki 11,5 %. Tačiau kitose 22 pasaulio valstybėse (daugiausia Rytų ir Vidurio Europos valstybėse), taip pat ir Lietuvos Respublikoje, Vokietija sustiprino savo pozicijas. Pavyzdžiui, Lietuvoje Vokietijos rinkos ddalis padidėjo nuo 17,5 % 1997 metais iki 18,1 % 1998 metais, Latvijoje – nuo 16 % iki 16,8 %, Estijoje – nuo 10,1 % iki 10,8 %, o Lenkijoje – nuo 24,1 % iki 25,8 %. Svarbu tai, kad Vokietijai per 1998 metus pavyko įsitvirtinti Europos Sąjungos šalių rinkoje, nes 1995-1997 metais rinkos šiose šalyse buvo nuolat prarandamos. Vokietijos rinkos dalies Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje padidėjimą vidutiniškai po 0,7 % lėmė Vokietijos automobilių gamintojų eksportas į šias šalis, sumažėjus gamybos įmonių paklausai Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge, sumažėjo ir Vokietijos eksportas į šias šalis. Labiausiai nuo Vokietijos eksporto priklausančiomis šalimis ir toliau lieka Austrija (importas iš Vokietijos sudaro 41,6 % viso importo), Čekija (34,4 %) ir Šveicarija (32,7 %%). 1998 metais Lietuvoje importas iš Vokietijos sudarė 18,1 %. Per 1998 metus Vokietijai pavyko stipriau įsitvirtinti taip pat ir NAFTA bei Lotynų Amerikos šalių rinkose, tuo tarpu ji prarado rinkos dalis kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse. (5).

Geografinė padėtis

Vokietijos Federacinės Respublikos plotas – 356945 kv.km. Atstumas nuo šiaurinio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) – 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Seltkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) – 640 kkm. VFR sienos ilgis – 3758 km.

Ilgiausios upės – Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km). Didžiausi ežerai – Bodeno (538,5 kv.m), Miuritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m).

Salos – R.Fryzų salos, Helgolando salos ( Šiaurės jūra), Fėmano sala (Baltijos jūra), Riugeno sala, Usedomo sala.

Kraštovaizdis – Vokietijos šiaurėje – žemuma, centre – kalnagūbris, pietvakariuose – Reino aukštupys, pietinėje dalyje – Bavarijos Alpės. Aukščiausias kalnas – Werrertteingebirge (2962 m).

Žemės panaudojimas, % – žemės ūkis – 54,7 %, miškai – 29,2 %, vandens telkiniai – 2,2 %, pramonė – 0,7 %, laisvalaikis, pramogos – 0.6%.

Vokietijos, kaip ir visos Vidurio Europos, paviršius trimis pakopomis kyla iš šiaurės į pietus. Jūrų pakrantės labai raižytos. Jose gausu iš jūrų ir upių sąnašų susidariusių smėlio seklumų, salų ir nerijų, kurių dalis, dambomis atitverta nuo jūros, yra žemiau jos lygio. Upių žiotys plačios, piltuvo tipo. Krašto šiaurėje plyti Šiaurės Vokietijos žemuma, susiformavusi iš ledynų suneštų nuogulų. Vienur kitur ją įvairina 50 – 170 m aukščio kalvos, pelkės ir nedideli ežerai. Dauguma pelkių nusausinta ir įdirbta. Antrą pakopą sudaro hereininės kalnodaros kalnai, pakilę 500 – 1500 m. kai kur į paviršių išeina uolos, dauguma apaugusios miškais. Platoka juosta iš vakarų į rrtyus driekiasi Reino Skalūniniai kalnai (Eifelis, Taurus), Svarcvaldas, Harcas, Bavarijos Miškas, Tiūringijos Miškas, Rūdiniai kalnai. Į šių kalnų sritį vakaruose įsiterpusi Reino aukštupio žemuma. Į pietus nuo kalnų yra Dunojaus upės slėnis ir Bavarijos plynaukštė, o pačiuose šalies pietuose pasieniu driekiasi aukščiausių ir jauniausių Europos kalnų – Alpių – kalnagūbriai, baigę formuotis alpinės kalnodaros laikais. Bavarijos Alpių kalnagūbriai, susidarę daugiausia iš klinčių, kyla į 1700 – 2600 m aukštį. Aukštesnius kalnus, tarp jų ir aukščiausią Vokietijos viršūnę Cūgšpicę (2962 m) dengia daugiametis sniegas, jų šlaitais leidžiasi ledynai, o tarpukalnėse tyvuliuoja skaidrūs ežerai. Bavarijos Alpėse dar išlikęs natūralus Vokietijos kraštovaizdis, čia švariausias oras, gausu poilsiaviečių.

Vokietijos klimatas vidutinių platumų, pietų kryptimi laipsniškai pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumai šiaurėje yra nedideli. Sausio vidutinė temperatūra šiaurės vakaruose apie 1 laipsnį, šiaurės rytuose – -1, o pietuose, Bavarijoje, ~3. tik Alpėse ji nukrinta iki –10, -11. Vokietijos žemumoje ir Reino slėnyje laukai žaliuoja visą žiemą. Sniego danga jei ir susidaro, tai vakaruose laikosi labai trumpai, o rytuose – apie porą savaičių. Todėl ne kasmet vaikai per Šv. Kalėdas džiaugiasi sniegu. Vidurio Vokietijos kalnuose sniegas, nelygu koks aukštis, išsilaiko 3-5 mėnesius. Vasaros šilčiausio mėnesio vidutinė temperatūra šiaurėje būna apie 15-18, o ppietuose – 18-20. kalnuose liepos vidutinė temperatūra – 14-16. Pietų Vokietijos giliuose, vėjo neužpučiamuose slėniuose liepos temperatūros vidurkis – daugiau kaip 20, ir ten gerai auga šilumą mėgstančios vynuogės ir tabakas. Kritulių lygumoje iškrinta 600-800 mm per metus, neaukštuose kalnuose – apie 1000 mm, o Alpėse – 1500-2000 mm. Kritulių maksimumas būna vasarą.

Vokietijos upių tinklas tankus, jos vandeningos visą laiką, nes kritulių per visus metus iškrinta gan tolygiai. Dauguma upių priklauso Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinams. Vandenskyros neaukštos, todėl daugelis upių sujungtos kanalais.

Didžiausiųjų – Dunojaus, Reino, Elbės, Oderio – vagų ir baseinų dalis yra už Vokietijos ribų. Svarbiausia krašto vandens magistralė – Reinas. Šios upės žiotyse yra vienas didžiausių pasaulio uostų Roterdamas, o ji pati kanalais sujungta su Dunojaus ir Juodąja jūra, Rona ir Viduržemio jūra. Dauguma upių žiemą neužšąla. Daugiausia ežerų telkšo Magdeburgo ežeryne, į šiaurę ir į pietus nuo Berlyno bei Bavarijos plynaukštėje. Iš jų didžiausias Bodeno ežeras (538 kv.km), tyvuliuojantis Austrijos ir Šveicarijos pasienyje, ir Miuricas (117 kv.km). Prie ežerų atvyksta daug poilsiautojų. Jų vanduo vamzdynais tiekiamas didiesiems miestams. Vokietijos žemumoje vyrauja jauriniai dirvožemiai, kalnuose – miškų rudieji, o tarpukalnių slėniuose paplitę derlingiausi juodžemiai. Apie 28 % krašto apaugę miškais. Daugiausia miškų likę kalnuose, nuo seno daugelio

Vidurio Vokietijos kalnų pavadinimuose yra žodis “Wald”, reiškiantis mišką. Tai Švarevaldas, Tiūringijos miškas, Čekijos miškas ir pan. Jūrų pakrančių smėlynuose ir netoli Berlyno miškuose vyrauja pušys. Kalnuose auga eglės, bukai, ąžuolai, klevai. Ypač spalvingi Vidurio Vokietijos miškai rudenį, kai tarp eglynų įvairiais atspalviais sušvinta lapuočiai. Alpių aukštikalnėse nemažuose plotuose plyti subalpinės ir alpinės pievos. Stambūs žinduoliai daugumoje žemumos sričių išnaikinti. Liko jų Vidurio Vokietijos kalnuose ir Alpėse. Yra tauriųjų elnių, danielių, stirnų, muflonų, kalnų ožių, šernų, kiškių, lapių, ežių. Žmonės ččia įveisė laukinių triušių ir fazanų. Be jų, iš paukščių išplitę žvirbliai, kėkštai, geniai, šarkos, vieversiai, kalnuose yra erelių, o Alpėse – grifų. Tačiau baigia išnykti apie 25 žinduolių ir 40 rūšių paukščių. Vokietijoje labai rūpinamasi gamtosauga. Įsteigta apie 750 rezervatų, 50 gamtos parkų (Bavarijos miškas, Berchtesgadenas). Įspūdingiausi – Šiaurės jūros pakrantėje esantys paukščių rezervatai, prie Miūrico ežero saugomos pilkosios gervės, Kionigzės parkas Alpėse.

Kultūra

ALAUS TRADICIJOS VOKIETIJOJE.

Alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis kitų Europos Sąjungos šalių akyse. Ne veltui Vokietija vvadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus. Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas TTvenas apie alų Vokietijoje rašė: “Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės”. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus.

Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.

Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz.: Kőlsch. Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas daugiausiai importuotas alus).

Aukščiau minėtas skirtingų alaus rūšių skaičius yra oficialus. Tiek rūšių alaus gamina Vokietijos aludarių pramonininkai. Tačiau dažnas vokietis bbent retkarčiais išsiverda alaus savo reikmėms. Naminis alus yra labiau paplitęs Šiaurės Vokietijoje. Tarkime, Braunšvaige viduramžiais daugelyje namų buvo didesni ar mažesni alaus bravorai, o naminio alaus pasigamina bene kas antras miestietis.

Alus buvo gaminamas ne tik viduramžiais – pirmoji alaus darykla, priklausiusi vienuoliams, Miunchene buvo užregistruota dar 1040 metais. Vokietijoje buvo leidžiami net specialūs įstatymai, įsakantys “mėgautis šiuo nepaprasto skonio gėrimu, suteikiančiu žvalumo ir energijos”, arba priešingai – draudžiantys paprastiems miestiečiams gerti alų.

Tačiau išgyvenęs ilgus šimtmečius, išvengęs įvairių negandų, vokiškas aalus pasiekė ir dabartį. Jis yra bene labiausiai paplitęs pasaulyje. Ir kartais to net neįtartum. Štai bene geriausio vokiško alaus darykla “Beck’s” (šis alus geriausiu pripažįstamas daugelio alaus žinovų) valdo arba yra viena iš stambiausių akcininkių daugiau kaip šimto įvairių alaus daryklų visame pasaulyje. Tačiau kartais net neįtarsi, kad geri šį alų: tikruoju “Beck’s” alumi gali vadintis tik gėrimas, pagamintas Bremene, kur yra pagrindinė gamykla, įkurta 1874 metais, ir Filadelfijoje, alaus darykloje, įkurtoje 1876 metais (nors tas alus skirtas pardavinėti tik JAV rinkoje). Todėl kartais net už ispaniškos ar braziliškos etiketės butelyje gali “slėptis” tikriausias vokiškas alus. Tačiau ne tik šis alus yra populiarus. Tikriausiai niekam nereikia daugiau pasakoti apie “Wahrsteiner”, “Jever”, “Astra” ir kitas vokiško alaus rūšis. Alus, jo degustavimas ir kitos su alumi susijusios pramogos yra populiari savaitgalio praleidimo forma Vokietijoje. Ir ne tik savaitgaliais. Alui skirta garbinga vieta kulinarinio paveldo kelionių tarpe. Šalyje yra daug restoranų, turinčių nuosavas alaus daryklėles. Jos visiškai vienodos (tokia pati įranga), verdamas alaus kiekis vienodas (verdama, kad patenkintų restorano reikmes), net pats alus yra beveik vienodas (verdamas šviesus, tamsus alus ir dar viena rūšis, kuri keičiama priklausomai nuo metų laiko, švenčių – specialus alus verdamas vasarą, žiemą, pries Kalėdas, Velykas.), visi bravorų ssavininkai didžiuosis savo gaminamu alumi, būtinai pavedžios po alaus daryklėlę, papasakos, kaip verdamas alus, pasiūlys paragauti. Beje, toks alus yra brangesnis nei įprasta – 0.3 l bokas kainuoja 2,50 EUR (paprastai už šią kainą galima išgerti pusę litro alaus).

Įvairūs restoranai prigalvoja įvairių pramogų. Viskas skirta tam, kad pritrauktų kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Kylyje esančiame restorane “Kieler Brauerei” pietūs kainuoja 17,95 EUR. Į šią sumą įskaičiuota milžiniška porcija pietų (labai daug mėsos, bulvių, dešrelių ir pan. – tikri bavariški pietūs. Beje, vienos porcijos pakaktų trims asmenims). Ekskursija po alaus daryklėlę, o po jos – 90 minučių galima nemokamai gerti tiek alaus, kiek pajėgsi. Priklausomai nuo kompanijos dydžio, ant stalo pastatoma 10 arba 30 litrų “statinaitė”. Braunšvaigo restorane “Zum Löwen” bravoro savininkas ekskursiją pradės atnešęs bei ant stalo padėjęs pagrindinius alaus darymo produktus – skaldytus ir neskaldytus miežius bei apynius. Vėliau prie tokių pačių įrengimų papasakos tokią pačią istoriją. Vanduo tinka ne bet koks, jis kaitinamas, verdami miežiai, dedami apyniai, alus fermentuojasi, o po savaitės – parduodamas. Po ekskursijos, kad greitai neišgaruotų prisiminimai, įteiks ir diplomą, kuriuo išsakoma didžiulė pagarba bei susižavėjimas alaus seminaro “dalyvio” parodytu susidomėjimu ir išreikštomis žiniomis.

Tačiau nei vienas alaus daryklos savininkas neperspėja, kad alumi piktnaudžiauti nedera.

MUZIKA

Daugelis žymiausių ppasaulyje muzikos atlikėjų yra kilę iš Vokietijos, todėl aptarsime keletą žymesnių.

ATB

Grupės įkūrėjas ir lyderis – Andre Tanneberger. Andre taip pat pasižymėjo kurdamas Moby, William Orbit ir A-Ha kūrinių remix’us. Grupės – ATB – pavadinimas sudarytas iš jos lyderio vardo – Andre TannenBerger. Debiutinis singlas “9 PM [Till I come]” pasirodė 1998-aisiais. Jis buvo išleistas Didžiojoje Britanijoje ir užsienio singlų pardavimų tope debiutavo 41-vietoje. Per pirmą savaitę jis buvo pripažintas “platininiu”. Su daina “9 PM [Till I come]” ATB išpopuliarėjo ir Lietuvoje. 1999-aisiais pasirodė ir antras ATB singlas – “Don’t Stop”, taip pat gerai žinomas Lietuvos šokių muzikos gerbėjams. Po metų, 2000-aisiais išleidžiamas trečias darbas – “Killer”, sulaukęs nemažo susidomėjimo. Taigi po trečio singlo gerbėjų ratas sulaukia ir debiutinio albumo – disko “Movin’ Melodies”. Išleistos net dvi šio albumo versijos – viena skirta Vokietijai, kita – Didžiajai Britanijai bei kitoms šalims. 2000-aisiais trance muzikos gerbėjai sulaukė ir ketvirto grupės singlo – dideliu hitu tapusios dainos “The Summer”. Lietuvos radijo stočių topuose ši daina išsilaikė ne vieną dešimtį savaičių. Vis dėlto, leidybinė firma nusprendė, kad šis singlas nevertas dėmesio D.Britanijoje ir išleido tik Vokietijoje. Penktasis singlas jau buvo ne vien ATB darbas – tai duetas su kita šokių muzikos grupe York –

“The fields of love”. Šiuo singlu prasidėjo ATB dainos, kuriose nemažą dalį užėmė ir vokalas – tą patvirtino 2001-ųjų singlas, atliktas kartu su Wild Strawberries – “Let you go”. Nors ATB dainos kiek pasikeitė, gerbėjų ratas ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo. 2001-aisiais pasirodė antrasis ATB albumas, parodęs, kad D.Britanijoje šiai grupei ne vieta, “Two Worlds”. Vis dėlto, nesėkmės D.Britanijoje nepalaužė Andre Tannenberg’o ir jis toliau sėkmingai kūrė muziką. Kitas jo singlas, taip pat atliktas su Wild Strawberries (vokalinė partija) ““Hold you” sulaukė labai didelio susidomėjimo daugelyje Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje. Pirmi du darbai su kompanija Wild Strawberries buvo tokie sėkmingi, kad ATB net neieškojo kuo jų pakeisti ir kartu išleido trečią singlą – dainą “You are not alone”. Ši daina, kaip ir pirmos dvi, užėmė deramą vietą melomanų bei šokių muzikos gerbėjų fonotekose. 2002-aisiais pasirodė trečias ATB albumas “Dedicated”, Vokietijoje pakilęs net iki 10-tos vietos albumų tope.

REAMONN

Iki debiutinio Vokietijos grupės Reamonn albumo pasirodymo, buvo išleisti net trys llabai sėkmingi (ir ypač Lietuvoje) singlai: milžiniškais hitais tapo dainos „Supergirl“, „Josephine“ bei „Waiting There For You“. Taigi, po šių singlų sėkmės, 2000-aisiais parduotuvių lentynas pasiekė dabiutinis Reamonn albumas „Tuesday“. Jame iš viso buvo 11 dainų, tarp kurių, be jau mminėtų, reikėtų pažymėti „7th Son“ bei „Swim“. 2001-aisiais pasirodė ir naujas grupės albumas „Dream No.7″, kuriame taip pat buvo ne vienas hitas. Iš jų paminėti reikėtų „Jeanny“, „Life Is A Dream“ bei „Weep“. Tais metais Reammon taip pat kartu su Jam & T-Spoon įrašė meilės parado dainą „Angeled“. 2002-aisiais Reamonn sugrįžo su nauju singlu, daina „Place Of No Return (In Zaire)“.

SCOOTER

Grupė susikūrė 1988 metais. Nuo tada jie populiarėjo, tapo viena garsiausių techno grupių Vokietijoje ir visoje Europoje. Vieni garsesnių Scooter kūrinių : „Endless Summer“, „How Much Is The Fish ?“, „Harder Faster Scooter“, „Fuck The Millenium“. 2001 m., po pertraukos, Scooter grįžo į Europos muzikinę sceną ir su tokiais hitais kaip „Ramp! The Logical Song“ bei „Nessaja“ išpopuliarėjo daugelyje šalių, ttame tarpe, ir Lietuvoje.

SCORPIONS

“Scorpions” grupės pradžia – 1964 metai. Tuomet dar du jaunuoliai – grupės vokalistas Klaus’as Meine ir gitaristas Rudolfas Schenker’is – Hanoveryje (Vokietija) pradėjo groti viename garaže. Jų karjera buvo nekokia: repeticijos garažuose, padriki koncertai varė į neviltį jaunuolius, todėl po poros metų jie išsiskirstė. Bet neilgam, po kurio laiko jie įrašė garso takelį filmui „Cold Paradise“. Šis kūrinys tapo jų debiutiniu albumu “Lonesome Crow”, kurio dėka jie pasirašė kontraktą su įrašų kompanija.Po sutarties pasirašymo prie „Scorpions“ prisijungė ddar vienas gitaristas Uli John’as Roth’as. Antrasis albumas „Fly To The Rainbow“ labai nepasižymėjo, ko nepasakysi apie vėliau sekusį. Trečiasis grupės albumas „In Trance“ išskyrė grupę iš kitų, jie buvo kažkuo unikalūs. Prie to daug prisidėjo ir „Scorpions“ ilgametis prodiuseris Dieter’is Dierks’as. Jis pradėjo dirbti su grupe būtent išleidžiant „In Trance“. Vėliau pasirodė ne tokie sėkmingi darbai „Virgin Killer“, „Taken By Force“, „Tokyo Tapes“, „Lovedrive“, „Animal Magnetism“. Tačiau didžiausia šlovė grupės laukė 1982-aisias, kai pasirodė albumas „Blackout”. Didžiausiais albumo hitais tapo “No One Like You”, „Blackout“. Po „Blackout” sękęs albumas „Love At First Sting“ išpopuliraino grupę dar labiau.

Nuo 1982-ųjų iki 1990-ųjų „Scorpions“ išleido galybę hitų, neturėdama konkurentų sunkiojo roko kategorijoje. Pradėjus blėsti populiarumui, „Scorpions“ šiek tiek pakeitė savo stilių ir išleido savo didžiausią visų laikų hitą – „Wind Of Change“. Ji buvo paskirta Berlyno sienos panaikinimui. Iš viso „Scorpions“ išleido 19 albumų ir iki šiol jų šlageriai nepraranda populiarumo.

MODERN TALKING

Kiekvienas, kuris sekė Modern Talking karjerą, taip pat žino ir neįtikėtiną Thomas’o Anders’o bei Dieter’io Bohlen’o istoriją. Susikūręs 1984-aisiais, duetas išleido savo pirmąjį hitą – dainą „You’re my heart, you’re my soul“. Su šia daina jie šoktelėjo į pirmas vietas 35-eriose šalyse. Po trijų metų išsiskyrę, jie galėjo pažvelgti atgal ir ppamatyti daugiau nei 60 milijonų parduotų albumų. Bet beprotystė tęsiasi. Jų sugrįžimas 1998-aisiais parodė, kur būti dera Modern Talking: pop topų viršūnėje.

Įdomūs faktai

• 1509 m. Vokietijoje Nurnberge pasirodė pirmasis pasaulyje kišeninis laikrodis;

• 1658 m. Vokietijoje pasirodė pirmoji vokiška iliustruota knyga;

• Vokietija buvo pirmoji šalis, kurioje įvestas socialinio draudimo mokestis (1883 m. įvestas sveikatos draudimas);

• Didžiausias laikrodis Europoje yra Kolno miesto katedroje;

• Dobermanų veislės šunų pavadinimas kilęs iš Vokietijos mokesčių mokėtojo Liudviko Dobermano, kuris augino juos kaip savo apsaugos šunis;

• 1938 m. žurnalistas “Time” Metų žmogumi pripažino Adolfą Hitlerį;

• Vokietijoje išrasti aspirinas (1899), radaras (1904), kavos filtras (1908), motociklas su benzino varikliu (1885), malūnsparnis (1936), Vokietijos astronomai atrado Neptūno planetą (1846);