Religijų ir kultūrų geografija

Pasaulio religijos

Pagal reikšmę religijos skirstomos į pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikines pasaulines religijos yra krikščionybė, budizmas ir islamas. Etnines religijos yra induizmas (daugelio Indijos gyventoju), šintoizmas (dalies japonų), judaizmas (žydų), konfucianizmas (kai kuriu Kinijos gyventojų), sikizmas(kai kurių Pakistano ir Indijos gyventojų) ir kt.

Religijų atsiradimas ir paplitimas

Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metu buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje – judėjoje (dabartiniame Izraelyje). Krikščionybė viena gausiausiu religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Amerikoje ir Australijoje. YYra šios religijos išpažinėjų Azijoje, Afrikoje.

Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Kristaus buvimą patvirtina šventasis Raštas (Biblija), kuri sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai. Krikščionys Šventajam rašte randa Jėzaus Kristaus skelbtus dorovės principus ir pripažįsta kaip Dievo žodį, tiki teisingojo Dievo šventumu ir teismu.

Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos (bendruomenės): katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Katalikų pasaulyje yra daugiausia-apie 20% visų gyventojų. Yra šalių, kuriose katalikai sudaro absoliuti tikinčiųjų dauguma: Ispanija (97% tikinčiųjų), PParagvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija (93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Kataliku bažnyčios vyriausiasis vadovas – popiežius. Jo būstinė yra Vatikane (Romoje) – mažiausioje pasaulio mieste valstybėje.

Vokietijoje XVI a. susiformavo kita krikščionybės šaka –– protestantizmas. Pradininku laikomas Martynas Liuteris (Martin Luther). Jis ir jo pasekėjai kritikavo katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją per didele valdžia, turtais ir aukščiausiųjų dvasininkų savanaudiškumu. Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Iš Vokietijos protestantizmas paplito Šiaurės Europos šalyse, didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV, Australijoje ir kt. Esama įvairių protestantizmo formų: kalvinizmas, liuteronybe, baptizmas, anglikonybe ir kt. evangeliku liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenių yra ir Lietuvoje. Didžiausios jų telkiasi Biržų, Tauragės ir Šilutės rajonuose.

Stačiatikybe Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.

Islamas. Šios religijos išpažinėjai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų iir jų vis daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana. Musulmonai itin vyrauja Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie kai kuriose šalyse sudaro tikinčiųjų daugumą, pavyzdžiui, Jemene ir Somalyje (100%), Afganistane, Alžyre, Maroke, Saudo Arabijoje, Tunise, Turkijoje ir kitose šalyse – 99%. Islamo lopšys yra Meka ir Medina (Saudo Arabija). Iš čia VII a. pradžioje kilęs Dievo pranašas Mahometas pradėjo skleisti tikėjimą žmonėms. Po jo mirties islamas ėmė sparčiai plisti pasaulyje. Tam pasitarnavo arabų pirklių kelionės bei karai, kkurių metu užkariautas tautas arabai jėga vertė priimti islamo tikėjimą.

Islamas kaip ir kitos pasaulio religijos, nėra vieningos. Skiriamos dvi islamo kryptys: sunizmas ir šiizmas. Šiuolaikiniame musulmonų pasaulyje vyrauja sunitai, kurių daugiausia gyvena pietvakariu ir pietryčiu Azijos (ypač Indonezijoje), siaurės Afrikos ir kt. Šiitai sudaro maždaug dešimtadali visu musulmonu. Jų daugiausia Irane ir Irake. Islamo susiskaldymas į atskiras kryptis ir sektas dažnai tampa nesantaikos tarp saliu priežastimi, dėl kuriu neretai isiplieska karai.

Musulmonų esama ir Europoje – Bosnijoje, Albanijoje, Rusijoje. Nedidelių musulmonų bendruomenių yra ir Lietuvoje.

Budizmas. Ši religija paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Pasaulyje gyvena per 300 mln. budistų. Budizmo tėvynė – Indija, o jos pradininkas Sidarta Gautama (pavadintas Budos garbės vardu), gyvenęs VI a. iki. Kr. Atsiradęs Indijoje budizmas išplito daugelyje Azijos šalių, tačiau pačioje Indijoje neprigijo. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad budizmas įsiliejo į kitą religiją – induizmą. Dėl Budos pasekėjų tarpusavio nesutarimų budizmas susiskaldė į šiaurės ir pietų sakas. Pietų budizmas paplitęs Šri lankoje, Birmoje, Laose, Kambodžoje, Tailande, o sieros – Nepale, Vietname, Kinijoje, pietų Korėjoje ir Japonijoje, Mongolijoje, Rusijoje (Buriatijoje, Kalmukijoje, Tuvoje).

Religijų architektūra

Religija parodo net tik žmonių dvasinį gyvenimą, bet ir socialinę aplinką. Beveik visų religijų tikintieji garbina Dievą (dievus) ššventyklose (maldos namuose). Religinės bendruomenės rūpinasi šiais pastatais ir tam skiria nemažai laiko bei pinigų.

Kai kurios iki šių laikų išlikusios šventyklos atrodo taip, kaip ir prieš šimtmečius. Žinant praeities gamybos iš statybos technologijos lygi, daugelio šių statinių didybė ir jose sukaupti lobiai tiesiog stulbina. Šventyklų statybai paprastai naudodavo vietines medžiagas. Todėl pasaulyje yra šventyklų iš granito, marmuro, klinčių, smiltainio, molio, vulkaninio tufo, medienos ir kitų medžiagų. Dievo garbinimo vieta dažnai yra miesto ar kaimo centras ir svarbiausias statinys. Ir šiais laikais šventyklos nenustojo savo reikšmės. Jose renkasi tikintieji, lankosi turistai.

Krikščionių šventykla yra bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau beveik visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos.

Mečetė – musulmonų maldos namai. Skiriamasis daugelio mečečių bruožas – aukštas bokštas, vadinamas minaretu. Nustatytu maldos laiku, penkis kartus per diena, muedzinas (dvasininkas) kviečia iš minareto musulmonus melstis. Pastaruoju metu ji dažnai pakeičia minarete įrengta garso aparatūra.

Kiekvienoje mečetėje yra pagrindine maldų salė, apsiplovimo kambarys, kuriame musulmonai priės malda apsiplauna. Be to, yra mokymosi ir vaiku mokymo kambariu. Greta mečetės dažnai būna fontanų.

Budizmą išpažįstančiose šalyse šventyklos vadinamos labai įvairiai. Indijoje stupa, Tailande – vatu, Japonijoje, Korėjoje, Nepale, TTibete, Kinijoje – pagoda. Pagodos paprastai yra šlaitiniais įgaubtais stogais. Budistai įsitikinę, kad pagodos aukštis simbolizuoja išminti, iškilusią virs fizinio pasaulio. Stupos panašios į varpa, vientisos kaip paminklai. Jose laikomos Budos relikvijos ir jo mokymo rankraščiai. Į jas gali įeiti tik dvasininkai.

Puošni induistu šventykla vadinama mandira. Ją paprastai puošia dievų gyvenimą vaizduojančios statulos.

Kultūrų geografija

Žiniasklaida vos ne kasdien praneša apie ekonomikos krizes, tautų nesantaika, pilietinius ir tarpvalstybinius karus. Šių konfliktų priežastys dažniausiai yra skirtingi ekonominiai, politiniai ir visuomeniniai interesai bei žmonių pažiūros. Svarbus vaidmuo tenka religijai, formuojantis kultūrai ir tradicijoms, vertybių sampratai. Kai pasaulyje dominavo europiečiai, jų kalba, menas, mokslo ir technikos laimėjimai veikė ir kitas pasaulio kultūras. Todėl europiečius dažnai stebina kitų žemynų valstybių įstatymai, draudžiantys tai, kas europiečiui kasdieniška ir įprasta. Panašiai ir europiečiai daugeliui yra svetimi ir pazystami, o kai kurie papročiai – nesuprantami.

Kultūros sritys

Žemė mums – tai žemynai, valstybės, klimato juostos, geografinės zonos. Tačiau galime sumodeliuoti ir kitą Žemės vaizdą – pagal kultūros sritis. Tuomet turėtume nubraižyti naują pasaulio žemėlapį. Jame būtų 9 sritys, kurių vietovę ir ribas lemtų kultūra.

Panašios kultūros bruožų erdvės plyti labai didelėse teritorijose – kartais tai ištisi žemynai, kartais jos driekiasi per įvairias geografines zonas. Valstybių

sienos dažnai yra kultūros sričių riba. Joms susikirtus kinta ir pačios kultūros. Pavyzdžiui, Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – Juodosios Afrikos ir Islamo. Juodosios Afrikos kultūros sritį apibudina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.

Europos kultūros sritis

Europos Viduržemyje glūdi šios kultūros šaknys. Tai graikų mokslas, romėnų teisė, krikščionių religija. Čia kūrėsi mokslas bei menai, čia buvo padėti geografinių Žemės tyrinėjimų pagrindai. Ilgainiui tai susipynė į savitą Europos kultūrą.

Nuo sseno Europa buvo nuolatinė idėjų, partijų, valstybių kovų arena. Todėl Europoje anksčiau nei kur kitur atsirado pramonė, sparčiai augo miestai, plito miestietiškas gyvenimo būdas. Palankiame klimate plėtojosi žemdirbyste. Šimtmečius trukusi sparti Europos valstybių raida suformavo nepakartojamą Europos kultūros mozaiką.

Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, vartojama dešimtys skirtingu kalbu, išpažįstamos įvairios religijos. Įvairių kultūrų įvairove kai kada tampa kariniu konfliktu priežastimi įvairiuose žemyno kampeliuose.

Europės – vienas stipriausios ekonomikos regionų pasaulyje. Daugelyje jos saliu labai aukstas gyvenimo lygis yra ppavyzdys kitoms valstybėms. Stiprina valstybingumo pagrindus ir siekia sumažinti ekonomini atsilikimas ir iš socializmo išsilaisvinusios šalys. Europos valstybes vienijasi – kuria bendrus Europos namus ir sprendžia iškylančias socialines bei ekonomines problemas.

Šiaurės Amerikos kultūros sritis

Šiai kultūros sričiai priskiriamos dvi vvalstybes – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse.

Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų.

JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagamintos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.

Lotynų Amerikos kultūros sritis

Ji yra atogrąžų, subtropikų ir vidutinėje klimato juostose. Dideles teritorijos dalies klimatas karstas ir drėgnas, todėl sąlygos žemdirbystei puikios. Žemės gelmėse daug naudingų iiškasenų.

Iki XV a. čia klestėjo aukštos kultūros indėnų civilizacijos. XV a. pabaigoje šią sritį pradėję užkariauti išeiviai iš Europos Viduržemio šalių – ispanai ir portugalai – ne tik atsivežė savo kultūra, bet ir savo krašto tradicijas.

Europiečiu tvarkai labai priešinosi indėnai, todėl jų nemažai europiečiai išnaikino. Likusieji per kuri laika sumišo su atėjūnais. Dauguma Lotynų Amerikos gyventoju yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Vietos gyventoju ir atvykėliu nesantaika, kultūrų nesutapimas, gamtos skirtumai ir kitos priežastys trukdė Lotynų aamerikos visuomenes raidai. Dabar regione sparčiai plinta miestiškas gyvenimo būdas, nes vis daugiau amoniu iš kaimu keliasi gyventi į miestus. Todėl aplink didmiesčius per kelias dešimtis metu atsirado pusnynu, keliančiu daug socialiniu problemų.

Islamo kultūros sritis

Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakariu Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumu klimato juosta. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulinės religijos : krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankiu gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajokliais gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upe, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbyste. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestu kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būda, papročius, savitą supratimą.

Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemes, naudingųjų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono Šalys kurį laika buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksploatuoti. Todėl kai kuriu islamo saliu vaidmuo pasaulio ūkyje vis laibiau didėja.

Indijos kultūros sritis

Si kultūra plyti atogražų klimato juostoje ir apima visa Indostano pusiasalį bei Šri lankos sala. Tai sausojo ir lietingojo sezonu kaitos klimato juosta. Čia per metus nuimami ddu, o kartais net ir trys derliai. Dauguma žmonių gyvena kaimuose. Pastaruoju metu sparčiai daugėja miestiečiu.

Indijos kultūros sritis yra senu civilizacijų sritis. Pirmieji miestai čia susikūrė prieš 4000 metu. Iš čia kilo induizmas ir budizmas. Šios religijos persipynė, kai XII a. į šį regioną įsiveržė islamas. Senąją civilizaciją paveikė ir krikščionybė. Todėl susiformavo savita, labai atsiliepianti kasdieniam gyvenimui kultūra.

Šios kultūros regione gyvena šimtai tautų ir tautelių, yra gaji kastų sistema, lemianti žmonių socialinę padėtį ir galimybes. Ypatingas religingumas bei didelis gimstamumas stabdo ūkio plėtrą. Žemiškojo gyvenimo niekinimas ir pasyvumas leido ilgą laiką europiečiams valdyti šią sritį ir naudotis jos gamtos turtais.

Rytų Azijos kultūros sritis

Ši kultūra paplitusi didžiulėje, net kelių klimato juostų, teritorijoje. Gamta labai kontrastinga – miškai, stepės, dykumos, kalnai ir kt. Žiema toliau nuo jūros dažni speigai, o vasara – sausros, dažni žemės drebėjimai, dideli potvyniai, taifūnai ir kt. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir vertė nenuilstamai dirbti bei kurti. Kinijoje buvo išrastas kompasas, pradėtas gaminti popierius, šilkas, sukurtas hieroglifų rastas ir kt.

Iš pietų ir pietryčiu Azijos į šią sritį plito įvairios religijos. Rytų Azijai būdinga savotiška kultūra ir gyvenimo būdas. Gyventojų darbštumas, dalykiškumas ir taupumas yra tie bruožai, kurie itin reikalingi dabarties ekonomikos pplėtrai.

Japonija buvo pirmoji Rytų Azijos valstybė, kuri XIX a. viduryje ‹‹atvėrė duris›› pasauliui ir ėmę plėtoti pramonę. Mokslo ir technikos laimėjimai padėjo Japonijai tapti viena iš ekonomikai stipriausių valstybių.

Kinija ir Korėja permainų neskatino, todėl iki pat XX a. vidurio buvo tipiški atsilikę žemės ūkio kraštai. Dabar šių šalių ekonomika kyla labai sparčiai, buvęs atsilikimas mažėja. Teigiama, kad XXI a. Rytų Azijai teks svarbiausias vaidmuo pasaulio ekonomikoje.

Pietryčių Azijos kultūros sritis

Šiai sričiai priklauso Indokinijos pusiasalio bei piečiau esančių šalių valstybes. Dideli yra savanų ir drėgnųjų miškų plotai. Vyraujančios žemdirbystės pagrindas – drėkinamieji kanalai ir plūgas žemei dirbti, svarbiausias žemas ūkio augalas – ryžiai.

Europiečiai nuo Didžiųjų geografinių atradimų epochos pažino Pietryčiu Azijos šalis, kurios prieskoniai bei kitos gerybės lyg magnetas traukė pirklius iš viso pasaulio. Pietryčių Azijoje gyvenama įvairiausių tautų. Čia jaučiama stipri Indijos įtaka. Iš Indijos atėjusį budizmą išpažįsta daugelis šalių, yra musulmonų ir krikščionių. Tautų ir religijų, tradicijų ir papročiu samplaika suformavo savita šio regiono kultūra.

Pietryčių Azijos tautos visais laikais stengėsi perimti kitų kraštu patirtį bei mokytis. Tai padeda ir dabar šioms šalims plėtoti ūki, vytis laibiau ekonomiškai pažengusias valstybes.

Juodosios Afrikos kultūros sritis

Jai priskirtina beveik visa Afrika į pietus

nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai.

Ilga laika apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaures – milžiniška dykuma, o iš vakaru ir rytu – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikia buvo prisiskas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metu Juodąją Afrika buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos ššalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.

XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.

Australijos ir Ramiojo vandenyno kultūros sritis

Tai Australija, naujoji Zelandija ir kitos Ramiojo vandenyno salos. Čia vyrauja atogrąžų, subtropikų bei vidutinis klimatas: šiltas, bet nepakankamai ddrėgnas. Šios srities gamtos sąlygos garbokai skiriasi nuo Europos, Australijoje ir naujojoje Zelandijoje gausu gamtos išteklių, plėtojamas prekinis žemės ūkis. Abi šalys labai urbanizuotos – gyventojai susitelkę miestuose.

|Ši kultūros sritis formavosi vėliau nei europine Amerikos kultūra. Daugelyje šių kraštų, iišstūmę senbuvius, apsigyveno europiečiai, kurie čia viešpatauja apie 200 metu. Okeanija mažiau paveikta europiečių, tačiau jie pastaruoju metu vis dažniau savo interesus sieja su šiuo regionu.

XX a. pabaigoje atokiau esančiose Ramiojo vandenyno salose buvo bandoma branduolinis ginklas. Egzotiški Okeanijos kampeliai kasmet sutraukia nemažai turtingų turistų. Dėl didelio nuotolio nuo Europos, kitų turtingų kraštų Australijos ir Ramiojo vandenyno sritys lieka pasaulio užkampiu.