Ukrainos respublika

Ukraina – respublika Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, – o pietvakariuose – Rumunija ir Moldavija.

Istorija

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX aa. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o llikusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai ir socialiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių ssvarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnickis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Žečpospolitos padalinimus Kijevas, Podolė ir Volynė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Rada. 1917 birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Volynė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 metais per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių UUkrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos TSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos ggeneralinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuotaikos pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TSFR ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka.

Politinė sistema

Ukraina yra demokratinė valstybė su pusiau prezidentine sistema. Ukrainos prezidentas, renkamas visuotiniu balsavimu, skiria ministrą pirmininką, kurį tvirtina 450 vietų parlamentas Verchovna Rada. Prezidentas (patariant ir sutinkant ministrui pirmininkui) skiria ministrų kabineto narius, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus.

Įstatymus, parlamento aktus, prezidento įsakus ir Krymo parlamento aktus gali anuliuoti Ukrainos Konstitucinis teismas, jei jie ppažeidžia Ukrainos konstituciją. Ukrainos Aukščiausiasis Teismas yra pagrindinė teisminės valdžios institucija.

Iš esmės garantuojama vietos savivaldos teisė. Savivaldybių tarybos ir miestų merai renkami tiesioginiuose rinkimuose. Praktiškai, vietos savivaldos įgyvendinimas yra ribotas.

Ukrainoje veikia daugybė politinių partijų, kurių daugelis turi labai nedidelį narių skaičių ir plačiajai visuomenei yra nežinomos. Nedidelės partijos jungiasi į rinkiminius daugiapartinius blokus.

Nuo 2006m. kovo šalyje politinė krizė kuri baigėsi 2006 rugpjūčio pradžioje prezidento Viktoro Juščenkos sprendimu paskirti Viktorą Janukovičių paskirti ministru pirminiku.

Administracinis suskirstymas

Ukraina suskirstyta į 24 sritis, 1 autonominę respubliką (Krymas) bei dvi savivaldybes turinčias specialųjį statusą.

Geografija

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

Ekonomika

Anksčiau buvusi svarbiu Tarybų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

Dėl neįvykdytų esminių struktūrinių reformų Ukrainos ekonomika yra neatspari išoriniams ekonominiams sukrėtimams. Po 1991 m. vyriausybė liberalizavo beveik visas kainas ir sukūrė teisinį pagrindą privatizacijai, tačiau didelis pasipriešinimas reformoms vvyriausybės viduje lėmė tai, kad reformos greitai įstrigo. 1994 m. hiperinfliacija pasiekė 10 650%. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996-7 m., tačiau 1998 m. šalį sukrėtė finansainė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudare 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. Lt.

Demografija

Iš 48,46 mln. gyventojų 2001 m. 77,8% buvo ukrainiečiai, 17,3% rusai, 0,6% baltarusiai, 0,5% Krymo totoriai, 0,5% moldavai, 0,4% bulgarai, 0,3% vengrai, 0,3% rumunai, 0,3% lenkai, 0,2% žydai, 0,2% graikai, 0,2% armėnai, 0,2% totoriai ir kt.

Tikintieji – stačiatikiai (pravoslavai) ir unitai.

Didžiausi Ukrainos miestai: Kijevas, Charkovas, Dniepropetrovskas, Odesa.

Krymas (Krymo autonominė respublika) – Ukrainos pusiasalis pačiuose šalies pietuose, prie Juodosios jūros. 27 tūkst. km²; 2,03 mln. gyventojų (2001). Vyrauja, rusai (virš 60 proc.), 25 proc. ukrainiečių, yra Krymo totorių. Sostinė – Simferopolis. Kryme taip pat yra valstybinio pavaldumo miestas Sevastopolis (autonominei respublikai nepriklauso). Kiti didžiausi miestai: Kerčė, Eupatorija, Jalta, Feodosija, Alušta.

Gamta

Pusiasalį skalauja Juodoji ir Azovo jūros, su žemynine dalimi susijungia šiaurėje Perekopo sąsmauka. Pusiasalio šiaurėje – lygumos (Stepių Krymas), o pietuose – kalnai (Kalnų Krymas). Stepių Kryme klimatas vidutinis ir sausas, Kalnų

Kryme – Viduržemio jūros. Vidutinė sausio temperatūra 1-4 °C, liepos 24 °C. Šiaurėje 300-500 mm kritulių per metus, pietuose 1000-1200 mm. Upės mažavandenės: Juodoji (Čiornaja), Belbekas, Kačia, Alma, Salgiras. Šiaurės Kryme, prie sąsmaukos, yra kanalas. Pietuose yra labai daug kurortų. Yra draustinių, botanikos sodas, randama geležies, gamtinių dujų, druskų, gydomojo purvo ir kt.

Pramonė

Maisto apdirbimas, mašinų (laivų, prietaisų, televizorių ir kt.) gamyba, chemijos ir lengvoji pramonė, statybinių medžiagų gamyba. Kasama geležies rūda, išgaunamos gamtinės dujos. Auginamos grūdinės (kukurūzai, kviečiai, miežiai, ryžiai iir kt.) bei techninės (saulėgrąžos, tabakas, linai ir kt.) kultūros, daug daržovių, vaisių (ypač – vynuogių).

Uostai: Sevastopolis, Kerčė, Jalta, Feodosija, Eupatorija. Pagrindiniai kurortai: Jalta, Mischoras, Alupka, Simeizas, Hurzufas, Alušta, Feodosija, Eupatorija.

Turizmas

XIX a. caro šeima bei Rusijos kilmingieji pietinėje Krymo pakrantėje įsirengė vasaros rezidencijas. Nuo tada Krymas tapo žinomas kaip atostogų bei poilsiavimo vieta. Prie Juodosios jūros ilsėjosi nemažai garsių menininkų, rašytojų (pvz., kaip Antonas Čechovas), kurie dėl šilto ir neatšiauraus Krymo klimato netgi apsigyveno.

Sovietmečiu Krymas tapo „Visasąjunginių sanatorijų“ vieta, kur aatvykdavo iki 10 milijonų poilsiautojų sezono metu. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, skaičius turistų sumažėjo. Pastaraisiais metais Ukrainą atranda vis daugiau užsienio poilsiautojų (dėl žemų kainų).

Krymo pietinėje dalyje, ties Ursufu, iki šiol veikia Tarptautinis vaikų poilsio ir sveikatingumo centras Artekas.

Kijevas – Ukrainos ssostinė ir didžiausias miestas. Jis yra Ukrainos šiaurėje, prie Dniepro upės. Tai yra valstybinio pavaldumo miestas, taip pat – Kijevo srities administracinis centras.

Istorija

Kijevas yra vienas seniausių Rytų Europos miestų, įkurtas maždaug V amžiuje ankstyvųjų rytų slavų teritorijoje. Vėliau miestas tapo rytų slavų centru, o X-XII amžiuje – Kijevo Rusios politine ir kultūrine sostine. 1238 metais mongolų invazijos nuniokotas, miestas ilgam prarado svarbą ir liko tik provincijos sostine, valdoma gretimų valstybių – LDK, vėliau Abiejų Tautų Respublikos, Maskvos, ir galiausiai – Rusijos imperijos. XIX amžiaus pabaigoje Rusijoje vykstant pramonės revoliucijai, miestas išaugo, vėliau tapo svarbiu tarybinės Ukrainos miestu, o nuo 1934 metų – sostine. Per Antrąjį pasaulinį karą stipriai sugriautas.

Demografija

Pagal 2001 metų duomenis mieste gyvena 82% ukrainičių ir 13% rusų.

Transportas

Kijevas – sstambus transpotro mazgas: 2 oro uostai (Borispolio tarptautinis ir Žulianų), upės uostas, geležinkelis ir automagistraliniai keliai. Kijevo metropoliteno bendras ilgis 56,5 km.

Švietimas

Kijeve yra 18 aukštųjų mokyklų (tarp jų – Valstybinis T. Ševčenkos universitetas, Konservatorija), Valstybinė mokslų akademija, daug licėjų ir mokyklų.

Kultūra

Mieste 27 muziejai ir 25 teatrai ir teatro studijos. Iš lankomų objektų pažymėtini šie kultūros paminklai:

• Auksiniai vartai (Золотые ворота),

• Sofijos soboras (Софийский собор; XI a.),

• Выдубицкий монастырь (XI a.),

• gynybinis kompleksas Киево-Печерской лавры (XI-XVIII a.),

• soboras Михайловский Златоверхий.

Kijeve yra ddu botanikos parkai. Kijevas – žalias miestas, garsėjantis kaštonais.

Charkovas (ukr. Харків; rus. Харьков) – miestas rytinėje Ukrainoje, antrasis pagal dydį šalies miestas; srities centras. 1,43 mln. gyventojų (2005). Išsidėstęs prie Charkovo, Lopanės ir Udy upių. Tai didelis pramonės ir transporto centras, jis yra netoli anglies šachtų, esančių Doneco baseine, geležinkeliu susisiekia su Krivoj Rogu, kuriame gausu geležies. Charkove yra išvystyta daug gamybos rūšių: žemės ūkio reikmenų, šachtų, elektros ir geležinkelio, mašinų; yra chemijos, maisto apdirbimo pramonė. Mieste yra daug plačių gatvių, ilgų pastatų. Istoriniai pastatai: Pokrovskio cerkvė (XVII a. pab.), Uspenskio (XVIII a. pab.), Patriarcho (XIX a.), varpinė (įrengta 1812 m. pergalei prieš Napoleoną atminti). Charkove yra universitetas, mokslinių tyrimų centrai, keletas teatrų ir muziejų.

Istorija

Charkovas įkurtas 1656 m. kaip tvirtovė ginantis nuo totorių. Miestas augo kaip prekybos ir kultūros centras, 1765 m. tapo visos Ukrainos administraciniu centru. XIX a. pabaigoje pradėjus vystyti mineralų gavybos infrastruktūrą, Charkovas tapo svarbiu pramonės ir transporto centru. Pirmojo pasaulinio karo metu jame vyko aršūs mūšiai, iš pradžių tarp rusų ir vokiečių, o vėliau – tarp Rusijos revoliucijos sekėjų ir priešininkų. 1920 – 1934 m. Charkovas buvo Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos sostinė (jį pakeitė Kijevas). Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 – 1943 m., miestą buvo okupavę vvokiečiai, miestas buvo smarkiai sugriautas.

Odesa (ukr. Одеса; iki 1795 m. Chadžibėjus) – uostamiestis pietvakarių Ukrainoje, didžiausias miestas prie Juodosios jūros. Odesos srities administracinis centras.

Istorija

Nors dabartinio miesto vietoje gyventa nuo senų laikų, tačiau dabartinio miesto istorija prasidėjo XIV a., totoriams įkūrus Chadžibėjų (Hacıbey). XV a. keletą dešimtmečių priklausė LDK, o 1764 m. jis atiteko Turkijai. 1789 m. Chadžibėjų šturmavo rusai ir 1791 m. jį užvaldė. 1792–1793 m. jie čia pastatė naują tvirtovę, o 1794 m. įkūrė karinę jūrų bazę; tais pat metais Rusija suteikė miesto statusą, o po metų pervadino uostą Odesa. Tuomet buvo manyta, kad maždaug šiose vietose buvo įsikūrusi senovės graikų kolonija Odesas (gr. Odessos), kuri (kaip vėliau paaiškėjo) iš tikrųjų buvo dabartinio Bulgarijos miesto Varnos vietoje.

XIX a. Odesa sparčiai augo, ypač po 1866 m., įrengus geležinkelio mazgą. Tuomet Odesa tapo trečiuoju pagal dydį miestu Rusijos imperijoje ir antruoju uostu, pro kurį daugiausia buvo eksportuojama grūdai. Sparčiai augo gyventojų skaičius: 1876 m. buvo 185 tūkst., 1884 m. – 225 tūkst., o 1900 m. – 450 tūkst. gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo ketvirtas pagal dydį carinėje Rusijoje (po Peterburgo, Maskvos ir Varšuvos).

Miestas buvo vienas pagrindinių 1905 m. Rusijos revoliucijos bastionų (pavyzdys – maištas „Potiomkino“ laive). Odesa buvo smarkiai ssugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, kadangi joje vyko kovos tarp tarybinės ir vokiečių-rumunų armijos.

(Detaliau)

Valstybinė kalba ukrainiečių

Sostinė Kijevas

Didžiausias miestas Kijevas

Valstybės vadovai Viktoras Juščenka

Prezidentas

Viktoras Janukovičius

Ministras pirmininkas

Plotas

– Iš viso

603 700 km² (43)

Gyventojų

– 2006 liepa (progn.)

– Tankis

46 710 816 (26)

77,37 žm./km² (93)

BVP

– Iš viso

– BVP gyventojui 2005 (progn.)

319,40 mlrd. $ (29)

6 800 $ (83)

Valiuta Grivina (grivna)

Laiko juosta UTC+2

Nepriklausomybė

Nuo Rusijos imperijos

Nuo Tarybų Sąjungos

1918

1991 rugpjūčio 24