Italija

Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.

Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei.

OFICIALUS PPAVADINIMAS – Italijos Respublika (Repubblica Italiana). Sostinė – Roma (Roma); Italijos sostinė nuo 1871m.

Italijos vėliava

GEOGRAFINĖ PADĖTIS – Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose – Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose – Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka.

PLOTAS – 301277 km2 (kitais dduomenimis 301302 arba 301311 km2); Italijos šiaurėje – Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Dolomitų, Karnijos ir Julijos Alpės; Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai; Po lyguma (Lombardijos ir Venecijos žemumos) – „šalies aruodas“; viduryje ir pietuose – Apeninų kkalnai, pakrantėse – lygumos (Marema – pakrantės lygumos, dažnai užpelkėjusios nuo Arno upės žiočių iki Neapolio įlankos, čia auginami ryžiai), kalnuotos ir vulkaninės salos – pietuose.

DIDŽIAUSIOS SALOS: Sicilija 25426 km2 , Sardinija 23813 km2 , Elba 223 km2 ( Napoleono tremties vieta 1814-1815m.), Liparų salos (Isola Lipari) 114 -17 vulkaninių salų, Strombolio ir Vulkano ugnikalniai; Kaprio sala (Isola di Capri) – Žydroji grota, Monte Kristo sala (Isola Montecristo; A.Diuma „Grafas Montekristas“), Pantelerijos sala (Isola di Pantelleria) – pusiaukelė tarp Sicilijos ir Tuniso.

KLIMATAS – didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 iir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis – atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas).

DIRBAMA ŽEMĖ užima 30, miškai ir krūmai 22, pievos ir ganyklos 16, sodai ir vynuogynai 10 proc. šalies teritorijos.

AUGALIJA yra tipiška mediteraninė, plačialapiai ir spygliuočiai miškai prieškalnėse: ąžuolai, bukai, kaštonai ir europietiški maumedžiai, itališki kiparisai, europietiški bukmedžiai, Viduržemio jūros kadagiai, itališkos ppušys.

GEOGRAFINIAI EKSTREMUMAI. Ilgiausios upės (km): Po 668, Adidžė (Adige) 410, Tiberis (Tevere) 405; didžiausi ežerai (km2): Garda (Lago di Garda) 370, Madžorė (Lago Maggiore) 212, Komas (Lago di Como) 146, Trazimenas (Lago Trasimeno) 129; aukščiausios viršukalnės (m): Monblanas 4807 – aukščiausia Vakarų Europoje (Prancūzija-ltalija), Monte Roza arba Diufūras (Pic Dufour) 4634 (Šveicarija-ltalija), Liskamas (Liskamm) 4527 (Šveicarija-ltalija), Materhornas (Matterhorn) 4478 (Šveicarija- Italija), Gran Paradizas (Gran Paradiso) 4061; aukščiausia užtvanka Vajontas (Vayont) 265 m; ilgiausi geležinkelio tuneliai km: Simplonas 19,8 (Šveicarija-ltalija, ilgiausias Europoje), Apeninų 18,5 (Bolonija – Florencija); ilgiausias autotunelis km: Monblano 12,1 (Prancūzija -Italija, 2 vieta pasaulyje).

ITALIJOS GIMIMAS. Risorgimento (pažodžiui – „atgimimas“) – kova už Italijos susijungimą nuo XIX a. pradžios; karbonarijai, „Jaunoji Italija“, Džuzepe Mazinis ir Džuzepe Garibaldis. Susijungimo procesas: 1859 – Austrija neteko Lombardijos, Lombardija (kaip ir Piemontas) tampa Sardinijos dalimi (dažnai buvo vadinama Piemontas ir Lombardija); 1860 – po plebiscito prie Piemonto ir Lombardijos prisijungė Toskana, Parma, Modena ir Romanija; po Dž. Garibaldžio žygių prijungtos Sicilija, Neapolis, Umbrija ir Markė; 1861 03 17 – Italijos valstybė, Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis (Vittorio Emanuele) II tampa pirmuoju susijungusios Italijos karaliumi; 1866 – po Austrijos ir Prūsijos karo Italijai atiteko Venecija ir Mantuja; 1870 – Italijos kariai užima Romą. Kolonijiniai karai &– užgrobė Somalį (1889), Eritrėją (1890), Libiją (1912).

ISTORIJOS ŽINIOS. 2000-1000 pr. Kr. – italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. – etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. – legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. – trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. – Julijus Cezaris – karaliaus, „imperatoriaus“ sinonimas; 27 m. pr. Kr. – Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 – Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 – germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 – arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 – vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 – Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 – Leonardo da Vinčio „Mona Liza“. 1600 – Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 – inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 – Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 – Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 – Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra – Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie KKomo ežero; 1900-1946 – paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 – respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė – švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už“ respubliką balsavo 54, „už“ monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 – grąžintas Triestas; 1960 – Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 – „Raudonosios brigados“ nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 – septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 – rinkimų reforma; 1994 sausis – šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba).

ETNINĖ IR RELIGINĖ SUDĖTIS. Etninė sudėtis (proc.): italai 94,5, sardinai 2,5 (vietinių genčių Sardinijos saloje bei užkariautojų punų, romėnų, vandalų, bizantiečių ir arabų palikuonys), retoromanai 1 (Alpių tautos friūliai ir ladinai), tiroliai 0,5 (Pietų Tirolyje Austrijos pasienyje, laikomi austrais), franko-provansalai 0,3 (Prancūzijos pasienyje), albanai (Pietų Italijoje, XV-XVII a. pabėgėlių nuo Osmanų jungo palikuonys) vien 18 tūkst. pabėgėlių 1991 rugpjūtį, slovėnai ( Slovėnijos pasienyje). Religinė sudėtis (proc.): katalikai 83, protestantai 1, netikintys ir ateistai 15.

ITALAI PASAULYJE. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios emigracija į Ameriką, po Antrojo pasaulinio karo į Europą; daug vykstančių kasdieniam darbui į Šveicariją; pasaulyje gyvena apie 67 mln. italų (įskaitant sardinus) (proc.): Italijoje 83, JAV 7,5, Argentinoje 2, Prancūzijoje 1,8, Kanadoje 1,2, Australijoje ir Brazilijoje po

1, Vokietijoje 0,8, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Venesueloje; dar apie 15 mln. Amerikos gyventojų save laiko italų kilmės.

POLITINĖS ŽINIOS. Narystė tarptautinėse organizacijose: G-7 (penktoji pagal potencialą), NATO 1949, Europos Taryba 1949, JTO 1955, Europos Sąjunga 1957, OECD 1960; Vakarų Europos Sąjunga, ESBO. Italija padengia 4,29 proc. JTO biudžeto išlaidų, Romoje yra FAO būstinė. Parlamentinė demokratinė respublika; veikia 1948 Konstitucija; valstybės vadovas – prezidentas, renkamas septyneriems metams parlamento ir 58 regionų atstovų (1985-1992 Frančeskas Kosiga – Francesco Cossiga, nuo 1992 OOskaras Luidžis Skalfaras – Oscar Luigi Scalfaro (gim. 1918, sumažino vyriausybę nuo 30 iki 26 ministrų, našlys nuo 1944, užaugino dukrą)); dvejų rūmų parlamentas: Deputatų rūmai (Camera dei Deputati), 630 deputatų ir Respublikos senatas (Senato della Repubblica), 315 renkamų senatorių, 5 senatoriai iki gyvos galvos, 2 senatoriai – buvę prezidentai; parlamentarai renkami penkeriems metams; dažnos vyriausybės krizės – „nestabilus stabilumas“, 52-oji, 53-ioji ir 54-oji vyriausybės pokario laikotarpiu. Ministrai pirmininkai: 1993-1994 Karlas Kiampis (Carlo Ciampi, nepriklausė politinėms partijoms); 1994 04-1995 Silvijas BBerluskonis (Silvio Berlusconi, „Forza Italia“ – „Pirmyn, Italija“ lyderis, jam priklauso 3 televizijos kompanijos, kino teatrai, parduotuvės, futbolo klubas „Milanas“) nuo 1995 01 Lambertas Dinis (Lamberto Dini).

KALBA

Praėjusiame dešimtmetyje Florencijos universitete pagal keitimosi studentais programą viena amerikietė studijavo italų kalbą, kurios ppagrindą sudaro Toskanos dialektas, XVI amžiuje pripažintas oficialia literatūrine ir valstybine kalba. Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji nekantriai laukė progos pasikalbėti su savo italų kilmės senele jos gimtąja kalba. Vasaros verandoje, skraidančiųjų jonvabalių apsuptyje, dvi moterys prisitraukė arčiau kėdes ir sėdo pasišnekučiuoti. Nors jaunoji moteris rūpestingai rinko žodžius, iš senelės veido išraiškos netruko suvokti, kad toji jos nesupranta. Pati irgi nesuprato, kas jai atsakoma. Kodėl? Senelė buvo kilusi iš Neapolio ir šnekėjo tik to krašto tarme. Netrukus jos griebėsi gestų kalbos, to įpročio, kuris jau seniai Italijoje atsirado dėl panašių priežasčių. Dėl kalnuotų geografinių sąlygų formavosi atskiros sritys, kiekviena su savita tarme, politika ir kultūra — nuo Pjemonto ir Venecijos sričių šiaurėje iki Kalabrijos ir Sicilijos pietuose (1861 m. TTurine pirmajam Italijos parlamentui paskelbus atskirų respublikų nacionalinį suvienijimą, Italija tapo viena valstybe.). Nors televizija tam tikru mastu italų kalbą sunormino, 60 procentų iš beveik 57 milijonų šalies gyventojų tebešneka tarmiškai, o kai kurie kalba tik savo tarme. Dabartinė italų kalba kilusi tiesiogiai iš senovės lotynų (nors kai kurie dialektai atsirado anksčiau už romėnus), ir tas lotyniškas pagrindas padėjo susiformuoti bendrinei kalbai, kuri palyginti yra vienarūšė. Vis dėlto Florencijos ir Romos dialektai daro kalbai didelę įtaką. Kadangi Mussolinis 1922 metais ppareikalavo gryninti italų kalbą ir įvedė privalomą šešiametį mokymą (kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo prailgintas iki aštuonerių metų), daugelis be savo tarmės mokėsi ir italų kalbos. Bet vyresniosios kartos žmonės, tokie kaip jaunosios moters senelė, jos nesimokė. Jei esate susipažinę su kita kalba, pagrįsta lotynų kalba (pavyzdžiui, prancūzų arba ispanų), arba jeigu mokykloje mokėtės lotynų, tai jums padės. Kaip ir šios kalbos, italų kalba yra galūnių kalba. Parafrazuodami Marką Tveną galėtume pasakyti, kad jeigu išmoksite tarnybinius veiksmažodžius dovere, volere ir potere (turėti, norėti ir galėti) ir galūnes, mokėsite ir italų kalbą. Žinoma, italų kalba nėra tokia paprasta. Tvenas tik norėjo pasakyti, kad veiksmažodžiai ir galūnės — tai kalbos variklis. Daugelis daiktavardžių vartojami su artikeliais, kurie suteikia italų kalbai melodingą ritmą, jie turi būti vienas su kitu suderinti gimine bei skaičiumi. Prie žodžių tvarkos reikia priprasti, kadangi būdvardis paprastai eina po daiktavardžio, kurį jis apibūdina, o veiksmažodžiai dažnai yra sakinio pradžioje arba gale.

ŠVIETIMAS

Italai mano, kad jų valstybės finansuojamos mokymo įstaigos pranašesnės už kitų šalių valstybines ir net privačias, ypač pradinio ir vidurinio lygmens, mokyklas. Nuo ankstyvo amžiaus mokiniai plačiai supažindinami su literatūra ir humanitariniais mokslais, tarp jų ir lotynų kalba. Chroniškas nedarbas irgi atlieka nemenką vaidmenį, skatindamas italus siekti aukštesnio iišsimokslinimo. Kai negali rasti darbo, gyvendami su savo šeima, jie ima toliau mokytis, kad įgytų aukštesnį mokslo laipsnį. Mokslas privalomas iki aštuntos klasės. Paskui tik tie mokiniai, kurie išlaikė griežtus kvalifikacinius egzaminus, gali mokytis penkerių metų vidurinėje mokykloje. Baigę vidurinę, mokiniai privalo išlaikyti brandos egzaminą, tuomet gali stoti į koledžą. Švietimo sistemoje nėra magistrantūros ar doktorantūros. Specializuodamiesi baigiamosiose klasėse moksleiviai tiesiog vidurinėje mokykloje įgyja koledžo arba universiteto lygmens humanitarinių mokslų išsilavinimą. Kai 1947 metais septyniolikmetis italas, baigęs vieną vidurinės mokyklos klasę savo šalyje, atvyko į JAV, jis buvo priimtas į Berkelio koledžo pirmą kursą. Šiandien kai kurie italų mokiniai, turėdami tiek pat vidurinio išsimokslinimo, įstoja į Amerikos universitetus. Gabiausi (ir turtingiausi) italai vyksta į užsienį norėdami įgyti magistro ar daktaro laipsnį, nors jų baigiamieji darbai Italijos mokyklose atitinka kitų šalių magistro arba daktaro baigiamuosius darbus, todėl ir dottore (daktaro) titulą italai liberaliai vartoja. Išskyrus Milano katalikų universitetą, plačiai žinomą dėl jo puikaus technologijos fakulteto, Italijoje nėra privačių mokyklų, nors beveik kiekvienas didesnis miestas turi universitetą. Pizos universitetas garsėja savo matematikos ir medicinos fakultetais, Romos universitetas (didžiausia Italijos aukštoji mokykla su 180 000 studentų) — teisės mokykla. XI amžiuje įsteigtas Bolonijos universitetas yra seniausias Europoje ir laikomas vienu geriausiu šio žemyno uuniversitetu.

ITALIŠKAS VYNAS. Gamyba (mln.t): 1980 – 8,0, 1990 – 5,5, 1992 – 6,4 (2 vieta pasaulyje; 22 proc. pasaulinės gamybos) ir eksportas (mln.t): 1990 – 1,3, 1992 – 1,25 (pirmoji vieta pasaulyje; 27 proc. pasaulinės gamybos). Garsiausi vynai: kianti („Chianti“), barbera („Barbera“), činzanas („Cinzano“), martinis („Martini“), maršala („Marsala“), žymusis antikos Opinijaus vynas, Perudžos (Perugia) likeris, Be-nevento likeris – „strega“, Asčio (Asti) provincijos vynas Piemonte ir Mesinos bei Trapanio vynas Sicilijoje.

ITALIJOS RYŠIAI SU LIETUVA:

1922 07 13 – Italija pripažino Lietuvą de jure.

1991 08 30 buvo atkurti diplomatiniai santykiai.

Diplomatinis atstovavimas

Pirmasis Lietuvos Ambasadorius Italijoje po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Stasys Lozoraitis.

Šiuo metu Lietuvos ambasadorius Italijoje yra Šarūnas Adomavičius.

Pirmasis Italijos Ambasadorius Lietuvoje po diplomatinių santykių atkūrimo buvo Franco Tempesta.

Šiuo metu Italijos Ambasadorius Lietuvoje yra Giulio Prigioni.

Vizitai

1997 04 21-22 Italijos Senato Pirmininkas Nicola Mancino lankėsi Lietuvoje.

1997 05 04-08 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Saudargas lankėsi Italijoje.

1997 05 20-21 Italijos Prezidentas Oscar Luigi Scalfaro lankėsi Lietuvoje .

1998 04 19-23 Lietuvos Seimo Pirmininkas V.Landsbergis lankėsi Italijoje.

1998 05 17-18 Lietuvos Prezidentas V.Adamkus lankėsi Italijoje.

1999 02 23-25 Lietuvos Prezidentas V.Adamkus lankėsi Italijoje.

1999 03 22-23 Italijos Atstovų rūmų pirmininkas L.

Violante lankėsi Lietuvoje.

2002 03 18-21 Lietuvos Seimo Pirmininkas A.Paulauskas lankėsi Italijoje.

2002 07 17-18 su darbo vizitu Romoje lankėsi Lietuvos Prezidentas V.Adamkus.

2003 09 5-6 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Valionis dalyvavo neformaliame ES užsienio reikalų ministrų susitikime Riva del Garda.

2003 10 2-4 LR Prezidento R. Pakso darbo vizitas Italijos Respublikoje.

2003 12 2-3 Lietuvos Užsienio reikalų ministras A. Valionis dalyvavo ES ir Viduržemio jūros šalių užsienio reikalų ministrų konferencijoje Neapolyje.

2004 03 01 su darbo vizitu Romoje lankėsi LLietuvos Užsienio reikalų ministras A. Valionis.

2004 05 12-13 su darbo vizitu Romoje lankėsi Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Brazauskas.

Ekonominis bendradarbiavimas

Lietuvos ir Italijos prekyba

2003 metai

Lietuvos eksportas į Italiją 2003 m. buvo 479.5 mln. Lt. (138.9 mln. EUR) arba 2.2 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Lyginant su 2002 m., jis sumažėjo 15.2 proc. Pagal eksporto apimtis Italija užėmė 16-tą vietą.

Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Italijos 2003 m. sudarė 1304.6 mln. Lt (377.8 mln. EUR) arba 4.4 proc. bendrojo Lietuvos importo. Lyginant ssu 2002 m., jis sumažėjo 5.9 proc. Pagal importo apimtis Italija užėmė 4-tą vietą (2 tarp ES šalių, po Vokietijos).

Lietuvos – Italijos prekybos apyvarta 2003 m. siekė 1784.1 mln. Lt. (516.7 mln. EUR). Lietuvos – Italijos prekybos balansas 2003 m. bbuvo neigiamas – 825.1 mln. Lt. (238.9 mln. EUR).

2004 m. I pusmetis

Eksportas į Italiją 2004 m. I pusmetį sudarė 265.9 mln. Lt (77.0 mln. EUR) arba 2.3 % viso Lietuvos eksporto. Lyginant su 2003 m. atitinkamu laikotarpiu, eksportas padidėjo 8.1 proc.

Importas (pagal prekės kilmę) iš Italijos 2004 m. I pusmetį sudarė 522.3 mln. Lt (151.3 mln. EUR) arba 3.3 % bendro importo. Palyginus su 2003 m. atitinkamu laikotarpiu, importas iš Italijos padidėjo 18.6 %.

Lietuvos-Italijos prekybos apyvarta 2004 m. I pusmetį siekė 788.2 mln. Lt. (228.3 mln. EUR). Prekybos balansas buvo neigiamas: -256.4 mln. Lt (-74.3 mln. EUR).

Naudota literatūra

• http://lt.wikipedia.org/wiki/Italija

• http://www.biblioteka.lt/metai/Italija1/