Lietuva

Lietuva – viena iš Vidurio Europos šalių. Šalis yra rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir užima 65 300 km². Lietuvos pajūrio pakrantės ilgis – 99 km., šiaurėje šalis ribojasi su Latvija, rytuose ir pietuose su Baltarusija ir Lenkija bei pietvakariuose su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Pagal Lietuvos Konstitucija, valstybinė kalba yra lietuvių, kuri priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų šakai. Lietuvių kalba geriausiai iš visų indoeuropiečių kalbų išlaikė senąjį garsyną ir daugelį morfologinių ypatybių. Lietuva šiuo metu suskirstyta į 44 administracinius rrajonus. Šis suskirstymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesni miestai yra rajonų centrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 rajonai, sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valdo seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras – Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. Lietuva – nedidelė, tačiau tūkstantmetes valstybingumo tradicijas tturinti Vidurio Europos šalis prie Baltijos jūros. Lietuvos nacionalinis medis – ąžuolas, kuris simbolizuoja išmintį ir ilgaamžiškumą. Visų ąžuolų ąžuolas Lietuvoje yra Stelmužės ąžuolas, esantis Zarasų rajone. Manoma, kad tai seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas iš seniausių Europoje. Stelmužės ąžuolo lliemenį aštuonetas vyrų vos apglėbia, nors aukščiu medis pasigirti negali. Jo aukštis tik 23 metrai, o į šakas ąžuolas įrašė per 1500 savo metų, istorijos puslapius ir šios žemės gyventojų likimus. Lietuvos nacionalinė gėlė yra rūta, kuri simbolizuoja nekaltybę ir tyrumą, senovės Lietuvoje tekančios merginos rūtelę įsipindavo į plaukus. Gandras yra Lietuvos nacionalinis gyvūnas, nuo seno žmonės labai mylėjo šį paukštį , rūpinosi juo. Savo namų bei tvartų viršūnėse keldavo jam lizdus. Gandras tap pat yra vaisingumo ir gėrio simbolis, buvo manoma, kad jei gandras apsigyvena kieno nors sodyboje, toje sodyboje viskas bus gerai ir jau ateinantį pavasarį galbūt pasipildys dar vienu gyventoju. Lietuva nuo seno buvo pagoniška valstybė ir iki šiol viena iš religijų yra pagonybė, iki šiol kaimuose iir net didmiečiuose yra žmonių išpažįstančių pagoniška tikėjimą ir garbinančių daugybę dievų. Garbinimo šventės paprastai būna labai linksmos, bet kartu ir kupinos mistiškumo. Šios religijos išlikimą įtakojo tai, kad Lietuva buvo viena paskutinių Europos valstybių, kuri priėmė krikštą, tai nutiko tik 1387 m. Lietuvių kultūros įvairovės šaknų randama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIV-XVIII a.) multietniniame palikime. Lietuviško kultūrinio tapatumo ribos visada peržengdavo Lietuvos etninės teritorijos ribas. Dėl istorinių priežasčių lietuvių kultūra šiandien egzistuoja Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ddaugelyje Vakarų Europos šalių. LIE TUVO S UPĖS . Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso bbeveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. Didžiausios upės . Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemuna.