Tiskeviciaus kelione Nerimi

Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga

1857 metų pavasarį Lietuvos visuomenę sujaudino neeilinis įvykis – vienos turtingiausių šio krašto giminių atstovas, Lahoisko (tuomet – Minsko gubernija, Barysavo apskritis) savininkas grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) savo paties dirbtuvėje pasigamintais laivais išsirengė į kelionę. Neries upe. Tuomet mažai ką galėjo nustebinti didikų, o ir ne tik didikų, pažintinės kelionės po Vakarų Europą, taip pat po gerokai tolimesnius, egzotiškus kraštus. Jau seniai iš išskirtinių, grynai edukacinių, vadinamųjų didžiųjų kelionių, Grand Tour, jjos buvo virtusios tradicinėmis kasmetinėmis pramoginėmis arba vis madingesnėmis – sanacinėmis, kurortinėmis – daugelio pasiturinčių šio krašto asmenų išvykomis. Buvo keliaujama po vieną ir šeimomis, pašto karietomis ir traukiniais. Tiesa, buvo plaukiama ir upėmis, tačiau taip pat „užsieninėmis“ – Vysla, Dunojumi, Reinu, netgi Nilu. Šios turtingų garlaivių kompanijų organizuojamos kelionės jų dalyviams iš tiesų suteikdavo puikią pramogą. Tačiau kokį malonumą buvo galima patirti plaukiant akmeningąja Nerimi? Ir, pagaliau, kur buvo galima ja nuplaukti? Į Vilnių? Kauną? Bet dar daugiau suglumta iišgirdus paprastą ir tiesų grafo Tiškevičiaus paaiškinimą: Nerimi bus plaukiama mokslo tikslais.

Suprantama, tai, kas stebino eilinį bendrapilietį, artimesniems Tiškevičiaus bičiuliams buvo visiškai natūralu ir suprantama. Būtent tokia kelionė atitiko tiek bendrus tuometinės Tiškevičiaus aplinkos žmonių, susibūrusių apie Laikinąją VVilniaus archeologijos komisiją (toliau – Vilniaus archeologijos komisija), tikslus, tiek paties grafo intencijas. Iš šalies žiūrint atrodė, kad Tiškevičiui ir jo bičiuliams keliauti į svečias šalis galėjo būti. tiesiog neįdomu. Iš tikrųjų čia būta ir dalies tiesos – šiuos žmones buvo užvaldžiusi aistra pažinti savo kraštą, „atrasti“ savo Tėvynę. Ir tai nebuvo vien skambūs žodžiai. „Savo šalies ir jos gyventojų pažinimas atneša didesnę garbę nei mums svetimi, egzaltuoti įspūdžiai iš kokių nors tolimų užjūrio kelionių“, – taip grafo Tiškevičiaus kelionės Nerimi išvakarėse rašė populiaraus turistinio vadovo Vyslos upe autorius Oskaras Flattas. Iš tikrųjų kelionė „paprasta“ Lietuvos upe atneš Tiškevičiui tokią pačią, o gal net ir didesnę šlovę nei 1861–1862 metais atlikta garsaus jo giminaičio Mykolo Tiškevičiaus kelionė į egzotiškuosius Egiptą iir Nubiją.

Taigi šiandien turėtume ieškoti atsakymo į bene pagrindinį klausimą: kokia buvo šios idėjos genezė? Kiek vis dėlto ji buvo originali, o kiek individuali – turint omenyje jau minėtą faktą apie tuometinę Tiškevičiaus aplinką, o ir apskritai vis didėjantį tokių kelionių Europoje populiarumą? Be abejonės, atsakymą į šį klausimą gali padėti rasti pati jos sumanytojo Konstantino Tiškevičiaus asmenybė, kuri, deja, mums vis dar yra tik labai fragmentiškai pažįstama. Priešingai nei apie jo jaunesnįjį brolį, Vilniaus archeologijos komisijos ir SSenienų muziejaus įkūrėją Eustachijų Tiškevičių (1814–1873), apie Konstantiną Tiškevičių žinome gana nedaug. Tiesa, jo nuopelnų anaiptol neužmiršo archeologijos ir etnologijos mokslų istorikai, pristatomas jis ir kaip žinomas ano meto kolekcininkas bei bibliofilas, tačiau visuminio požiūrio į jo asmenybę vis dar pasigendame. Kad ir kaip būtų liūdna, tenka konstatuoti, kad geriausi tekstai apie Tiškevičių buvo parašyti tuoj pat po grafo mirties. Tai buvo tartum in memoriam – pirmasis priklausė Vincentui Korotinskiui, antrasis – Juozapui Ignotui Kraševskiui. Abu šie Tiškevičiaus biografai buvo ne tik rašytojai ir leidėjai, ne tik Vilniaus archeologijos komisijos nariai, bet ir jo korespondentai bei bičiuliai. Tad pamėginkime trumpai persakyti jų pateiktus duomenis, tiesa, kiek papildydami tuo, kas praslydo ir pro jų akis.

Biografijos metmenys

Konstantinas Tiškevičius gimė Lahoiske 1806 metų vasario 5 (naujuoju stiliumi – vasario 13) dieną Pijaus Tiškevičiaus ir Augustos Pliaterytės šeimoje. Iš pradžių buvo auklėjamas namuose – guvernerio (žinoma net jo pavardė – Gusekas) ir motinos, kurią Korotinskis apibūdino kaip „apsišvietusią ir pamaldžią“ ir teigė, kad jos įtaka paliko itin gilų antspaudą formuojantis Tiškevičiaus būdui. Vėliau buvo atiduotas į Polocko jėzuitų akademiją, o ją uždarius dar vienus metus mokėsi dominikonų mokykloje Zabialuose, Vitebsko gubernijoje, kol pagaliau buvo perkeltas į prestižiškiausią to meto vidurinę mokyklą –– Vilniaus gimnaziją, įsikūrusią universiteto patalpose. 1823 metais įstoja į Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų skyrių. Baigęs studijas, 1828 metais gauna vietą Varšuvoje, Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje. Kiek vėliau šios žinybos interesais išsiunčiamas į užsienį, o baigęs misiją visiškai atsideda privačiam gyvenimui. Iš tikrųjų 1836 metais, taigi sulaukęs trisdešimties, Konstantinas Tiškevičius veda Pauliną Cechanoveckytę ir visam laikui įsikuria gimtajame Lahoiske, tarp Minsko ir Barysavo, miškingoje ir mineraliniais šaltiniais garsėjusioje vietovėje, senojoje slavų krivičių žemėje, prie Ainos upės ir Lopeneco upelio, kadaise Polocko kunigaikščių, vėliau – kunigaikščių Čartoriskių, o nuo 1528 metų – grafų Tiškevičių valdoje. Konstantinas Tiškevičius tampa tryliktu šios šeimos atstovu Lahoiske. Tiesa, puikiuose 1815 metais vėlyvojo klasicizmo stiliumi pastatytuose rūmuose dar gyveno ir senasis šeimininkas, tuomet septyniasdešimtmetis Pijus Tiškevičius, tačiau dvaro reikalai buvo visiškai atiduoti į vyresniojo sūnaus rankas. Pirmieji išsimokslinusio ir pasaulio mačiusio jaunojo šeimininko žingsniai rodė, kad nedidelio miestelio gyvenime įvyks didelių permainų. Ankstesnieji Lahoisko šeimininkai daugiausia rūpinosi ten esančių šventyklų (dviejų parapinių stačiatikių cerkvių ir vienos filijos, buvusios bazilijonų cerkvės ir vienuolyno bei parapinės katalikų bažnyčios) ir pačių rezidencinių rūmų statyba bei puošyba, o Konstantinas Tiškevičius visą energiją skyrė miestelio pramonei, o plačiąja prasme – jo gyventojų gerovei kelti. Jau 1837 metais Lahoiske jis įįkuria lininių ir medvilninių audinių fabriką, o netrukus pastato ir ketaus liejyklą, kuri turėjo aprūpinti apylinkę savais žemės ūkio padargais. Ilgainiui Lahoiske atsiranda dar ir trečias – cukraus fabrikas, jo paslaugomis netrunka pasinaudoti miestelio gyventojai, ypač žydai. Tačiau bene labiausiai išgarsėjo Tiškevičiaus įsteigtas paskolų bankas. Anot Korotinskio, „visa tai buvo dalykai nauji, negirdėti toje miškingoje ir pelkėtoje vietovėje, į kurią iki tol net ekonominės pažangos aidas nedrįso priklysti“.

Tačiau vietos gyventojus stebino ne tik ši Lahoisko šeimininko veikla. Netrukus pastebėta, kad jaunajam Tiškevičiui rūpi anaiptol ne vien tik pramonė ir finansai. Vis dažniau jį pastebėdavo. su kastuvu rankoje prie vadinamųjų švedų arba totorių kapų. O jų, ir ne tik jų, Barysavo žemėje buvo apstu. „Retai, – rašė Korotinskis, – kur nors kitur taip koncentruotai rastum tiek įvairiausių priešistorinių paminklų lobių – tiek žemės paviršiuje, tiek jos gelmėse išbarstytų, o pats Lahoiskas su senovine krivičių žemės valdytojų Rogvolodovičių pilimi buvo tų aplink pasklidusių ikikrikščioniškosios praeities senovinių pilių, piliakalnių ir pilkapių centras.“ Iš tikrųjų per trisdešimt metų Tiškevičius, vienas ir su bičiuliais, iškasinėjo begalę (vieni tyrinėtojai nurodo du šimtus, kiti – net. penkis šimtus) šių paminklų. Kad ir kaip ten būtų, svarbu ne skaičiai. „Vienu laiku prabudęs polinkis į

archeologiją, – rašė Kraševskis, – guviam jo protui tame netyrinėtame krašte tapo mėgstamiausia veikla, vos ne jo gyvenimo dėsniu ir darbo tikslu.“ Iš tikrųjų Tiškevičius su nepaprasta energija ir triūsu atsidėjo tiems ieškojimams, kurių tikslas, nors ir kilnus, buvo labai nelengvai pasiekiamas – iš pavienių, išbarstytų radinių ir faktų sukurti tam tikrą visumą ir per ją įsiskverbti į tolimą praeitį. Dabar, suprantama, vertėtų klausti, iš kur atsirado ši Tiškevičiaus aistra. Ar tai, kaip sako jo biografai, lėmė tik šių lobių tturtinga Barysavo žemė? Vargu ar tik ji. Priežastys tikriausiai gilesnės. Jų reikėtų ieškoti tiek Vilniaus universiteto aplinkoje (visų pirma – joje), tiek nuolatinėse užsienio kelionėse. Tai, žinoma, galėjo lemti ir Tiškevičiaus pomėgis kolekcionuoti, kurį vainikavo Lahoisko muziejaus įkūrimas – vieno turtingiausių anuo metu, kaip teigė Kraševskis, „aprėpiančio apskritai viską, kas gali praversti civilizacijos ir papročių istorijai“, jo turtingumo keliais žodžiais apibūdinti neįmanoma.

Iš tikrųjų esame pratę manyti, kad imtis mokslo veiklos, kūrybos, ypač istorijos teksto rašymo, Tiškevičių visų pirma ppaskatino Vilniaus archeologijos komisija. Juk po 1856 metų buvo išspausdinti visi pagrindiniai Tiškevičiaus darbai. Visus juos kaip šios komisijos tikrasis narys steigėjas (vadinamasis geradaris) ir pats autorius skyrė būtent šiai draugijai. Tačiau nūnai akivaizdu, kad šio polinkio būta ir anksčiau, ggalbūt – dar studijų laikais. Tiesa, kol kas nėra galimybių kalbėti apie konkrečių buvusių Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų skyriaus profesorių, tokių kaip Ignotas Danilavičius, Aloyzas Liudvikas Kapelis ar Juozapas Jaroševičius, įtaką, tačiau jos, be abejo, būta. Pagrindas išskirtinei Tiškevičiaus erudicijai, kurią rodo tiek jo spausdinti, tiek nespausdinti tekstai, turėjo būti padėtas Vilniaus laikais. Tiesa, skirtingai nuo kitų universiteto auklėtinių, jis net nemėgino veržtis į garsių tuometinių šio miesto leidinių, tokių kaip „Dziennik Wileński“, autorių gretas, bet tai tikriausiai galėtume aiškinti ne gebėjimų stoka, bet ypatingu Tiškevičiaus reiklumu sau – taip pat ir literatūros bei mokslo srityse. „Spausdintis, – 1847 metų vasarą rašė laiške bičiuliui Placidui Jankovskiui, – niekuomet neskubėjau, nes jaučiau, kad visi mano darbai yra menkaverčiai, todėl jjie, sudėti, o tiksliau – išmėtyti po aplankus, ir dūlėja sau.“ Būtent čia, atrodo, ir reikėtų ieškoti pagrindinės priežasties, kodėl Tiškevičiaus kūrybinę biografiją pradedame taip „vėlai“. Tuo tarpu įsigilinus į šias dienas pasiekusią jo korespondenciją aiškėja gana įdomių faktų, leidžiančių ne tik ją papildyti, bet ir gerokai paankstinti. Juk būtent Tiškevičiaus plunksnai priklauso dar 1847 (sic!) metais išspausdintos knygos „Opisanie powiatu Borysowskiego“ („Barysavo apskrities aprašymas“) istorinė dalis – gana solidi studija, kuri dažnai klaidingai siejama tik su Eustachijaus Tiškevičiaus vardu. NNegana to, Lahoisko bibliotekoje buvo saugomas Konstantino Tiškevičiaus tekstas, skirtas gimtojo miestelio istorijai. Žinoma, kad medžiagą jam rinkti Tiškevičius pradėjo dar 1839 (sic!) metais. Tų metų gruodžio pabaigoje jis kreipėsi pagalbos net į žymųjį Teodorą Narbutą.

Žinoma ir tai, kad Tiškevičius jau tuo metu rinko medžiagą ne tik apie Lahoiską, bet ir apie Naugarduką, Slucką. Deja, visi šie tekstai taip ir neišvydo dienos šviesos. Nebuvo įgyvendintas ir įspūdingiausias ankstyvosios jo kūrybos projektas – „Typy litewskie“ („Lietuvių tipai“). Grandiozinis sumanymas, kurio esmę sudarė noras ir vaizdu, ir tekstu pavaizduoti įvairius Lietuvos visuomenės tipus, įvairius jos sluoksnius, sumanymas, kurį įgyvendinant dar labiau sustiprėjo Tiškevičiaus bičiulystė su žinomu ano meto literatu humoristu, paprastai pasirašinėjusiu slapyvardžiu John of Dycalp – Placidu Jankovskiu (1810–1872), sumanymas, kuris taip ir liko neįgyvendintas. Sumanymas, kurį užmoju galima netgi lyginti su garsiuoju Neries projektu. Iš tikrųjų, jeigu šis projektas būtų buvęs įgyvendintas, Konstantinas Tiškevičius dabar mums būtų žinomas toli gražu ne tik kaip archeologas, etnologas ar geografas. Deja, ir šį kartą Lahoisko savininkas liko šešėlyje. Antra vertus, Tiškevičiui, atrodo, mažai terūpėjo jo vardo pagarsinimas, jis nesavanaudiškai – ne tik patarimais, bet ir medžiaga – rėmė ne tik Jankovskį, bet ir Kraševskį, ką ir kalbėti apie brolį Eustachijų Tiškevičių. TTrumpai tariant, susidaro įspūdis, kad Konstantinui Tiškevičiui svarbiausia buvo pati idėja, jos sklaida, autorystės klausimas mažai terūpėjo. Atvirkščiai, jis jautė malonumą duodamas kelią kitiems. Būtent taip buvo jo „atrastas“ ir visuomenei pristatytas dailininkas ir poetas Artūras Bartelis (1818–1885). Beje, tai asmuo, labai svarbus mums kalbant ir apie pagrindinę šio pasakojimo temą – ekspediciją Nerimi.

Kelionė

Kelionė Konstantino Tiškevičiaus gyvenime visuomet buvo labai svarbi. Polinkis keliauti atsirado dar jaunystėje, vadinamuoju Varšuvos laikotarpiu. Jau tuomet jis apkeliavo bene visą Europą. Vėliau tai tapo tradicija. „Kiekvieną žiemą esu pratęs išsiruošti į ekskursijas po man nežinomus kraštus – kad pažinčiau šalį ir žmones“, – 1848 metų rudenį rašė Jankovskiui. Iš tikrųjų metams bėgant poreikis, kaip sakė Tiškevičius, „įkvėpti šviežio oro“ nemažėjo. Tiesa, dažnos kelionės turėjo ir trūkumų. „Tasai pasivažinėjimas, prasivėdinimas po pasaulį, – rašė jis, – kaip ir viskas turi dvi puses: gerąją – nes atgaivina protą, taip greitai kaime apaugantį provincialumo sluoksniu, bei – suteikia galimybę pažinti daiktus, žmones ir reiškinius, kurie užsisėdėjusiam kaimiečiui net ir nesisapnavo; tačiau turi ir blogąją – nes kuriam laikui taip sudirgina žmogų, jog jam sunku grįžti į kasdienybę: tai jam norisi geležinkeliu lėkti, kai tuo tarpu per lietuviškas užtvankas, skardžius ir akmenis turi dardėti, tai jam vvakare teatro ir baleto pristinga, tai, pagaliau, pokalbio su mokslininkais, bendravimo su sąmojingais žmonėmis ilgisi – juk mūsų dvareliuose sąmojis toks retas svečias, o mokslo ir su žiburiu nerasi. Tam tikra prasme taip ir man būna: viskas man namuose iš karto ne taip gerai atrodo kaip kitur pasaulyje, pats nežinau, ko ieškau, ir pykstu be priežasties, kaip vaikas, kuriam dygsta dantys.“ Vis dėlto kelionių į svečias šalis neatsisakė niekuomet, tik ilgainiui vis konkretesnis darėsi jų tikslas. Tiškevičiui jau ne tiek rūpėjo apskritai pažinti vieną ar kitą šalį, kiek – tos šalies mokslą, visų pirma – archeologijos mokslą. Mokslą, kuris atimdavo visą nuo ūkio ir visuomeninių darbų laisvą laiką; mokslą, kurį pats Tiškevičius sakėsi „aistringai“ pamėgęs. Tad nenuostabu, kad per dažnas keliones po Europą jis ieškojo kontaktų su tenykščiais mokslininkais, o susipažinęs konsultavosi, dalijosi savais, „lietuviškais“, atradimais. Į kelionę visuomet pasiimdavo ir įdomiausių archeologinių radinių – kad galėtų vietoje palyginti. Lyginta tiek su privačiais rinkiniais, tiek su Londono, Paryžiaus, Berlyno, Drezdeno, Kelno, Briuselio, Prahos, Krokuvos muziejuose saugotais radiniais. Ilgainiui Tiškevičius tapo visų didžiausių Europos archeologijos mokslo draugijų nariu. Be abejo, tai jį darė ypatingą anuometinėje Lietuvoje. Su juo galėjo konkuruoti nebent brolis Eustachijus. Suprantama, šis kelionių kryptingumas, jų „archeologiškumas“ dar

labiau sustiprėjo tapus Vilniaus archeologijos komisijos nariu: 1860–1861 metais, „ieškodamas archeologijos paminklų ir rinkdamas tautos atminimus“, apkeliauja Vokietiją ir senąsias slavų žemes nuo Baltijos iki pat Adrijos jūros, 1862 metais – Prancūziją ir Angliją. Ir visuomet, grįžęs iš tokios kelionės, jaučia pareigą su jos rezultatais supažindinti ir Vilniaus mokslo draugiją.

Iš tikrųjų Tiškevičiaus biografijoje galėtume priskaičiuoti dešimtis kelionių – didesnių ar mažesnių. Keliauta ir po savo kraštą, už Barysavo apskrities ribų. To liudijimai – puikūs Ulos, Čašnikų ir Biržų mmiestelių bei pilių aprašymai, paremti asmeniniais įžvalgaus stebėtojo ir istorijos mėgėjo įspūdžiais. Suprantama, visose kelionėse kasinėta – tiek savame krašte, tiek užsienyje. Archeologiniai tyrimai buvo neatskiriama Tiškevičiaus išvykų dalis. Todėl turint omenyje šį ypatingą potraukį tirti žemės gelmes dar viena Tiškevičiaus kelionė – kelionė upe – atrodo gana keistai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip liudija šias dienas pasiekę jo tekstai, kelionė Nerimi, o plačiąja prasme – kelionė upe, buvo nuosekli jo darbų, skirtų šio krašto praeities tyrimams, tąsa. Negana tto, idėja plaukti upe buvo brandinta seniai, jai ruoštasi ilgai ir kruopščiai. Tačiau kodėl Neries ekspedicija buvo suorganizuota tik 1857 metais? Be abejo, tai lėmė ne viena aplinkybė. Bet iš pradžių leiskime tai paaiškinti pačiam Konstantinui Tiškevičiui, šios kelionės išvakarėse ssavo mintis išdėsčiusiam laiške kolegai ir bičiuliui, istorikui, archeologui, rašytojui, leidėjui, publicistui, Vilniaus archeologijos komisijos tikrajam nariui Adomui Honorijui Kirkorui (1818–1886). Taigi ekspedicijos išvakarėse, 1857 metų balandžio 22 (gegužės 4) dieną, laiške Kirkorui taip rašė:

„Aš entuziastingai grįžau prie savo projekto, kurį buvau suplanavęs prieš dvidešimt metų ir kurio dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių iki šiol negalėjau įgyvendinti. To projekto esmę sudarė perplaukimas visų didesnių mūsų kraštą raižančių upių, nuo versmių iki pat jų žiočių, detalaus ir išsamaus jų žemėlapio parengimas ir jų aprašymas istorijos, etnografijos, archeologijos požiūriais, surenkant liaudies padavimus, liaudies dainas, nurodant kalbos ypatumus [.]. Daugiau nei dvidešimt gražiausių mano gyvenimo metų buvo paženklinti vienomis nesėkmėmis ir mano asmens persekiojimais. Šiandien, kai jau mane apleidžia jėgos, kai ppraradau akis, kai atmintis atbunka, o kenčiantis kūnas reikalauja poilsio, šiandien, sakau, rengiuosi atlikti tą didelį ir sunkų darbą, turėdamas tik vieną viltį, kad dar pavyks įveikti sunkumus ir padaryti naudingą darbą – kol dar manęs dvasios jėgos neapleido, tol ginklų nesudėsiu ir nesijausiu nugalėtas. Tad Neris, ta mūs upelių gimtinė*, šią vasarą turi tapti mano darbo objektu.“

Šiame nedideliame fragmente pateikta daug įdomių detalių, iš kurių bene svarbiausia būtų ta, kad sugrįžimą prie seniai, net du dešimtmečius, puoselėtos iir dėl mums nežinomų lemtingų aplinkybių (sic!) taip ir neįgyvendintos idėjos Tiškevičius manė esant tarytum paskutiniu dideliu išbandymu, pasipriešinimu lemčiai, savo būties epilogu, savotišku atsisveikinimu su aktyviu gyvenimu. Taigi šis plaukimas upe, Neries upe, „mūs upelių gimtine“, įgyja ir simbolinę prasmę. Neatsitiktinai, dar tik įsibėgėjus pasiruošimo darbams, paskutinę 1856 metų dieną Kirkorui rašytame laiške konstatavo: „Man norisi iš to padaryti monumentalų dalyką, vertą pastangų ir prisiminimų.“ Iš tikrųjų tokias Tiškevičiaus nuotaikas galima suprasti. 1856 metais, pačiose kelionės išvakarėse, vis labiau progresuoja jo akių liga, ilgainiui ji baigsis visišku apakimu. Akių skausmai tokie stiprūs, kad apskritai kyla dvejonių dėl ekspedicijos likimo. Ši fizinė negalia ir jos sukelti dvasiniai išgyvenimai, tasai atsisveikinimo su aktyviu gyvenimu, o ir apskritai su mokslo pasauliu momentas kartais prasiverš ir knygos tekste. Vis dėlto akcentai bus sudėti kitur, išryškintos visai kitos, ne mažiau nuoširdžios ir tikros, kelionės Nerimi priežastys. „Mano užsibrėžtas darbas aprašyti Nerį, vieną iš gražiausių Lietuvos upių, – rašė Tiškevičius monografijos pradžioje, – išplės krašto pažinimą, tuo suteikdamas mano broliams pasitenkinimą, o visuomenei – naudą.“

Šiais lakoniškais žodžiais nusakyta Tiškevičiaus sumanymo esmė. Be abejo, vadinamieji „broliai“, visų pirma – kolegos iš Vilniaus archeologijos komisijos, ypač Kirkoras, entuziastingai palaikė Tiškevičiaus idėją, kuri visiškai sutapo ir ssu pagrindine draugijos nuostata – visapusiškai tyrinėti šio krašto istoriją. Taigi, anot jų, ir Lietuvos upes reikėtų „kruopščiai ištirti ir istoriografiškai aprašyti“. Juolab kad kituose kraštuose šia linkme jau buvo gerokai pažengta. Savas didžiąsias upes jau buvo išsamiai ištyrę ir aprašę anglai, prancūzai, vokiečiai, lenkai. Lietuva tuo tarpu šioje srityje atrodė kur kas skurdžiau. Tiesa, 1835 metais Vilniaus miesto statistiniame aprašyme Mykolas Balinskis paskelbė ir atitinkamus duomenis apie Nerį, po metų juos pakartojo ir monografijoje „Historia miasta Wilna“ („Vilniaus miesto istorija“). Istorinių duomenų apie šią upę pateikė ir Kraševskis jau kitoje, 1840 metais išleistoje, Vilniaus miesto istorijoje. Be šių beveik visais atvejais statistinių aprašymų, retkarčiais pasirodydavo ir literatūros kūrinių. 1843 metais Ignotas Chodzka išspausdina garsųjį tritomį „Brzegi Wilii“ („Neries krantai“), o Jonas Čečiotas dviejų svarbiausių upių – Nemuno ir Dauguvos (tiksliau – slaviškosios Dvinos) – vardus nuolat primindavo jų pakrantėse surinktų liaudies dainų rinkiniuose. Suprantama, dauguma gana svarbių upių tyrimų tuomet taip ir liko rankraščiai arba, išbarstyti po įvairius leidinius, jie taip ir nebuvo apibendrinti atskiromis studijomis. Jau vėliau, po Tiškevičiaus ekspedicijos, tokių upių tyrimų ir aprašymų gerokai padaugės. Beveik visi jie bus skirti pagrindinei Lietuvos upei – Nemunui. Beje, ir pats Tiškevičius monografiją apie Nerį tam tikra prasme manė eesant tik medžiaga būsimiems Nemuno tyrimams, tam tikra įžanga, o galbūt – net ir pavyzdžiu, kaip tai reikia daryti. Kodėl vis dėlto neišdrįso pats imtis Nemuno tyrimų, kaip vėliau, beje, įkvėptas Tiškevičiaus studijos, padarė Vladislovas Sirokomlė (Liudvikas Kondratavičius)? Kodėl pirmiausia pasirinko Nerį, jo žodžiais, „ne pirmojo šalies upių rango“ upę, nors niekuomet neslėpė, kad dar jaunystėje, 1838 metais, pirmą kartą pirklio barku perplaukęs Dauguvą, davė sau pažadą tą patį atlikti ir Nemunu? Atsakymas tikriausiai būtų paprastas – surengti ekspediciją Nemunu jau nebūtų pakakę jėgų. Paskutinei savo kelionei Tiškevičius pasirinko Nerį – ne tik mažesnę, bet ir geografiškai Lahoiskui artimesnę upę.

Intensyviai ruoštis kelionei pradėta dar 1856 metais. Rūpesčių būta daug. Ne tiek su laivais, jų įranga, kiek – su įgula. Iš tikrųjų anksčiau entuziastingai deklaruota kolegų pagalba ekspedicijos išvakarėse gerokai sumenko. Keliauti nepanoro ne tik „sąmojingasis ir genialusis“ (tai Tiškevičiaus epitetai) Artūras Bartelis, bet ir Vilniaus archeologijos komisijos narys, dailininkas, literatas, visuomenės veikėjas, vėliau emigrantas Bronislovas Zaleckis (1819 ar 1820–1880). Pastarojo atsisakymas Tiškevičių itin nuliūdino. Jo įsitikinimu, Zaleckis, „kurio tiek dailininko talentas, tiek ir lietuviška širdis bei pilietiniai siekiai mums visiems yra žinomi“, neturėjo bijoti ekspedicijos vargų ir nepatogumų. „Tai turėjo būti mokslinė ekspedicija, itin puiki, – su kartėliu

rašė 1857 metų birželio 9 (21) dienos laiške Kirkorui, taigi jau prasidėjus kelionei. – Kolegų, kurie turėjo mane joje lydėti, dėka ji turėjo būti linksma, triukšminga, didelė, puošni ir patogi. Kol ji buvo paremta tik žodžiais, mano kolegos skelbė savo ryžtą keliauti, tačiau kai tik ji ėmė virsti veiksmu, kai tik jie suvokė, kad čia ne pokštas ir ne pasilinksminimas, kad mūsų laukia sunkus, varginantis ir ilgas darbas, visi pamažu nuo duoto žodžio ėmė trauktis.“ Iš tikrųjų šiandien sunku paaiškinti ššį keistą šaltuką. Dar sunkiau būtų atsakyti į klausimą, kodėl ekspedicijoje nedalyvavo Eustachijus Tiškevičius ir šį bene įspūdingiausią jo vadovaujamos Vilniaus archeologijos komisijos įvykį iškeitė į kelionę po Europą, į „užsienio kurortus“.

Kad ir kaip ten būtų, surinkta komanda buvo nedidelė, bet, kaip paaiškėjo kelionėje, vieninga ir darbšti. Be ekspedicijos sumanytojo, ją sudarė geometras Jurgis Šantiras (Šantyras), tikriausiai architekto Jono Šantiro sūnus, kurį Tiškevičius apibūdino kaip „gabų ir darbštų jaunuolį“, ir grafo vienmetis, taip pat Vilniaus universiteto auklėtinis, dailininkas MMarcelinas Januševičius (1806–1859). Labai svarbus asmuo ekspedicijoje buvo ir septyniasdešimtmetis locmanas Vasilis Buslavskis-Sapiežka, vadintas tiesiog Dėdule (Dziadulo). Neminėsiu konkrečių šios įspūdingos kelionės detalių – jas, smulkiai surašytas, galima rasti Tiškevičiaus knygoje. Priminsiu tik kad 1857 metų gegužės 28 (birželio 9) ddieną (iš pradžių – sausumoje Neries ištakų apžiūrėjimu ir matavimu, o po savaitės – birželio 6 (18) dieną – jau ir laivais, t. y. pačia upe) pradėta ekspedicija, iš pradžių patyrusi didelių nesėkmių (teko atsisakyti net dviejų puikių smailiadugnių, taigi nepritaikytų laivybai Nerimi, laivų ir pakeisti juos entuziastingo Tiškevičiaus sumanymo rėmėjo, vieno iš tenykščių dvarininkų – pono Sniežkos dovanota plokščiadugne laiba), buvo sėkminga. Negana to, ji atitiko visus mokslo reikalavimus. Tiškevičiui buvo svarbu upę tirti ir geografo, ir astronomo, ir hidrografo akimis – ne veltui buvo matuojami ir piešiami kiekvienos reikšmingesnės Neries apyrubės planai, buvo išmatuotos ir sužymėtos pagrindinės jos rėvos, surašytos pakrančių gyvenvietės, tiltai, keltai, menkiausi šaltiniai, intakai. Vėliau šių duomenų pagrindu rasis išsamūs žemėlapiai, lentelės. Tiškevičius mums paliko iir daug puikių miestelių architektūros, ypač jų šventyklų, gyventojų verslų, jų kasdienybės aprašymų. Tačiau Tiškevičius į Nerį visų pirma žvelgė istoriko akimis. Jis fiksavo menkiausius istorinius gyvenviečių duomenis, istorines detales, jų savininkų biografijas, padavimus, legendas, archeologijos paminklus. Ypač daug dėmesio skyrė prekybos Nerimi istorijai, rūpėjo jam ir upeivių kalba, to įrodymas – jų kalbos žodynėlis. Tačiau kelionėje kasinėjo gana retai – nors ir turėjo valdžios duotą leidimą, nors nuolatos, ypač plaukdamas Vilniaus gubernija, jautė vietos administracijos globą, tose žemėse jis bbuvo tik svečias – nors ir gerbiamas, vis dėlto – tik svečias, turėjęs atsižvelgti į tos vietos papročius. Tačiau paprastai vietos gyventojai – nesvarbu kokio luomo – būdavo geranoriški: jie pasakodavo apie savo valdose esančius gamtos ir archeologijos paminklus, suteikdavo keliautojams pastogę, negailėjo maisto. Ypač daug nuoširdumo patirta Kernavėje – iš jos klebono Skirmanto, žmogaus dar jauno, bet labai išsilavinusio, energingo, nesvetimo kraštotyrai, lingvistikai, labai gerai mokėjusio lietuvių kalbą. Ši aplinkybė Tiškevičiui dariusi itin didelį įspūdį. „Jam esu dėkingas, – jau grįžęs iš kelionės apie kunigą Skirmantą rašė Tiškevičius, – už daugelio lietuviškų vietos vardų išaiškinimą, nes lietuvių kalbos aš visiškai nemoku.“ Vėliau, apmąstęs kelionę, prisipažino, kad kunigas Skirmantas buvo pats nuoširdžiausias ir svetingiausias tuomet jo sutiktas žmogus. „Norėčiau iš visos širdies jam atsidėkoti tuo pačiu, – 1857 metų rudenį rašė Kirkorui, – tai jam būtų įrodymas, kad palaikymas viešuose, krašto, reikaluose; reikaluose, liečiančiuose mokslą, ne tik kad į mano širdį pataiko, bet ir kad kiekvienas dorai mąstantis lietuvis tai gali pajausti ir moka įvertinti.“