referatas apie afrika uz kuri gavau 10.

Afrika

Afrika yra antras žemynas pagal plotą. Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių. Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas. Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno mmiškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių. Afrika yra : „juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos; įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas; „karštasis žemynas“- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos. Afrikoje yra : didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė; gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų; didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai. Afrika – negandų žemynas : daugiausia atsiliekančių šalių; sparčiausiai daugėja gyventojų; daugiausia neprivalgančių ir bbadaujančių vaikų; dažnos epidemijos, pražūtingos sausros. Afrikos įdomybės : vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis; Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas; yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras; gyvena didžiausias ir aukščiausias, ssausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa; Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje; seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje; kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Apie naudingąsias Afrikos iškasenas Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Skylanti Afrika Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami. Ypač aktyvi ji rytuose. Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai. Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs eežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų. Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas. Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols. Karštasis žemynas : Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mmus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių. Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogrąžų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai. Pusiaujo klimatas ir miškai: Tarp šiaurės ir pietų atogrąžų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara. Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus. Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis. Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas. Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju: Mes išvažiavome tekant saulei. Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį. Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo. Apie 16:00 prasidėjo liūtis. Po lietaus pradėjo temti iir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis. Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai. Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti. Taip jie neleidžia išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai. Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies. Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove. Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų. Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos“. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna. Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais. Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu. Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas. Pigmėjai nėra sėslūs. Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą. Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė. Bantų vis dėl to negalima vadinti ddžiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija. Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi. Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų. Savanų tipai : Tarp pusiaujo ir atogrąžų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos. Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos. Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip jos nutolusios nuo pusiaujo. Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai. Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius

taigi žemė yra palanki žemdirbystei. Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo. Baobabas turi storą kamieną, kkuriame kaupia vandenį. Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą. Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos. Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų. Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė. Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa. Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui žirafos ir drambliai ggali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių. Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja. Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių ggyvūnų. Dykumų įvairovė : Kur plyti atogrąžų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai. Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos. Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų. Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės. Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro pplyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos. Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta. Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens. Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis. Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės. Jie oazėje plėtoja žemdirbystę. Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai. Antrą ardą sudaro šešėlį mmetantys vaismedžiai ir krūmai. Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami.

Geologinė sandara

Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kapo kalnus) išsidėstęs ant tektoninės Afrikos plokštės, platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Žemynas pradėjo formuotis Pangėjai skylant triaso periode, juros periode suaktyvėjo vulkaniniai procesai, miocene prie šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo Atlaso kalnai, rytuose pradėjo formuotis riftai.

Rytų Afrikos formavimasis

Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Veikiant plokščių slinkimo jėgoms, žemė įtrūko, o tarp lygiagrečių lūžių susidarė riftiniai slėniai. Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro keliasdešimt atskirų tektoninių plokščių, plūduriuojančių ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Tos plokštės laiko granitinius žemynų pamatus, apsuptus nuolatos atsinaujinančių bazaltinių vandenynų dugnų.

Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose – tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis – susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Šio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nnesutampa – Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Vienu metu ta įduba buvo Raudonosios jūros dalis, tačiau, iškilus Danakilių pajūrio kalnagūbriui, buvo atkirsta ir iš lėto išdžiūvo.

Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros iki Mozambiko, šis griovys kerta septindalį Žemės perimetro. Per visą jo ilgį tęsiasi vulkanų ir žemės drebėjimų zona.

Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą – susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Nepajėgdama atlaikyti tempimo, pluta silpniausiuose ruožuose įtrūko, ir žemė įsmuko į susidariusius 40–56 km pločio tarpeklius.

Dėl tam tikros dar neišaiškintos priežasties Didieji Afrikos lūžiai nusidriekė dviem skirtingom kryptim. Buvo suardyta senovės upių sistema, jos vakarinę šaką, vingiuojančią per Ugandą, Tanzaniją ir Zambiją, užliejo dideli ežerai, tokie kaip Alberto ežeras, Tanganikos ir Malavio. Tačiau rytinis lūžis, einantis per Etiopiją, Keniją ir Rytų Tanzaniją, turi lėkštas šarmingas atšakas, kaip Natrono ežeras, ir aukštus ugnikalnius, pavyzdžiui, Kenijos ir Kilimindžaro kalnus.

Tačiau labiausiai intriguojantis Didžiųjų lūžių aspektas yra ne jų praeitis, o ateitis. Jei paaiškės, kad lūžių slėnis yra bbesiformuojanti plokštės riba, Afrikos ragas gali atsiskirti ir iškeliauti į Indijos vandenyną. Tačiau kai kurie geologai mano, kad Atlanto vandenynas platėja, ir Afrika bus varoma prie Arabijos, taigi Raudonoji jūra gali vėl susitraukti.

Įdomybės:

• Afrika – vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis.

• Kilimandžaro kalną (5895 m) ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas.

• Yra viena didžiausių salų žemėje – Madagaskaras.

• Gyvena didžiausi ir aukščiausi sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa.

• Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje.

• Seniausių žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje.

• Kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje: medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Afrikoje – didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė; didžiausi Žemėje gyvūnų rezervatai.

Surasti seniausi jūros maisto likučiai

Pietų Afrikoje mokslininkai iškasė pačius seniausius iki šiol žinomus pasaulyje moliuskų likučius, kuriuos žmonės vartojo maistui. Šie likučiai įrodo, jog jau prieš 168 tūkstančius metų žmonės savo maistą papildė jūros gėrybėmis – iki tol maisto racioną sudarydavo augalų vaisiai, šaknys ir gyvūnų mėsa. Tai pat surasti įrodymai, jog jau tuomet žmonės naudojosi natūraliais pigmentais.

Afrikos tyrinėjimai Naujaisiais laikais (iki XIX a.)

Afrikos apiplaukimas davė Afrikos tyrimams žemyno kontūrus. Tačiau ilgą laiką Afrika didelio susidomėjimo nekėlė. Vakarinėje žemyno pakrantėje Europos valstybės steigė prekybines faktorijas, kuriose

buvo prekiaujama su čiabuviais. Iš afrikiečių daugiausia pirktas dramblio kaulas, auksas ir vergai. Daugiausia faktorijų buvo Gvinėjos pakrantėje, ten veikė portugalai, anglai, olandai, prancūzai, taip pat švedai ir brandenburgiečiai. Vėliau faktorijos steigtos ir kitose vietose – Senegale, Pietų Afrikoje (1650 m., olandai). Be šių prekybinių punktų pakrantėje didesnių geografinių atradimų nebuvo. Ekspedicijos į žemyno gilumą buvo retos ir atsitiktinės. Prancūzai, kurie įsitvirtino Senegalo žemupyje greičiausiai pasiekė Timbuktu. Buvo kelios ekspedicijos į Nilo aukštupį. 1746-1772 m. Gambijoje buvo botanikas Michel Adanson. 11768-1772 m. James Bruce tyrė Namibiją, Abisiniją. 1772-1775 Francois Levaillant tyrė Oranžo upės apylinkes.

Afrikos geografinių atradimų istorijoje persilaužimas įvyko 1788 m. Tuomet Londone įkurta African Association – Afrikos tyrimų draugija. Draugijos tikslas buvo geografiniai, gamtiniai, geologiniai ir etnografiniai tyrimai, galintys padėti britų prekybinei ekspansijai. Draugija vykdė planingą tyrimo darbą, organizavo ir rėmė atskiras tiriamasias ekspedicijas į Afrikos gilumą. Panašios organizacijos susikūrė ir kituose kraštuose. 1821 m. įkurta prancūzų Societe de Geographie, o 1878 m. Afrikanische Gesellschaft. Šios draugijos užsiėmė sistemingu žžemyno tyrimu.

Afrikos Draugijos organizuotos ekspedicijos per XIX a. ištyrė Nigerio ir Nilo ištakas, Didžiųjų ežerų regioną, Sacharą, Atlaso kalnus. Sacharos tyrimais daugiausia užsiėmė čia ekspansiją vykdę prancūzai. XX a. pradžioje tyrimams pradėti naudoti lėktuvai bei mechaninės transporto priemonės. Pietų Afrikos iir Zambezės baseino tyrimuose didžiausią įnašą padarė Deividas Livingstonas (David Livingstone). Ilgiausiai neištirta Afrikos dalis buvo Kongo upės regionas, taip ilgai tyrinėtojų dėmesio nesulaukė Rytų Afrika.

Didžiausia Afrikos sala – Madagaskaras buvo atrasta 1504 m. portugalų. Vėliau ja nelabai buvo domimasi. Retkarčiais į ją užklysdavo prancūzai. 1648 m. Etienne Flaucourt suorganizavo pirmąją tiriamąją salos ekspediciją. Tyrimai suintensyvėjo po Prancūzijos Rytų Indijos kompanijos įkūrimo 1664 m.

Šiuolaikiniai Afrikos tyrinėjimai

XX amžiuje Afrikos žemėlapyje nebeliko „baltų“ vietų. Daugiausia prie to prisidėjo aviacijos atsiradimas. Pagrindinės tyrimų kryptys tapo topografiniai, hidrologiniai, o svarbiausia geologiniai tyrimai.

Juodoji Afrikos praraja

Kongas, ilgai laikytas Juodąja Afrikos skyle, turi būti pastatytas ant kojų, nes nuo to priklauso ne tik šios šalies, bet ir kitų Afrikos valstybių klestėjimas. Konge itin daug naudingųjų iškasenų, geopolitinė ššios šalies padėtis – puiki, todėl pasaulio bendruomenė siekia taikos, kad galėtų išnaudoti šiuos privalumus ir pagaliau išvesti daugiatūkstantinę taikdarių armiją, kasmet kainuojančią milijonus dolerių.

Paskutinis karas Konge oficialiai baigėsi 2003 metais – tai buvo penkerius metus trukęs konfliktas, įtraukęs šešias Afrikos tautas ir pražudęs beveik 4 mln. žmonių, daugiausia iš bado ir dėl ligų. Oficiali karo pabaiga nereiškia taikos Konge, nes didelės rytinės turtingos teritorijos vis dar valdomos karingų sukilėlių.

Konge yra dislokuota apie 17 tūkst. JT taikdarių, tačiau žmonės vis ttiek jaučiasi nesaugūs, nes ginkluotos gaujos terorizuoja civilius gyventojus, prievartauja, plėšikauja ir žudo.

Klimato kaita

• Klimato kaita yra globalinė problema, reikalaujanti skubių priemonių. Mes negalime tai ignoruoti, nes priešingu atveju pasaulio saugumui iškils pavojus.

• Klimato kaita sukelia globalinį atšilimą, o tai reiškia, kad žmogaus veiklos įtakoje didėja Žemės oro ir vandens vidutinė temperatūra.

• Afrika nėra pagrindinė teršėja, bet klimato kaita ją stipriai veikia. Globalinis atšilimas blogina ekstremalias Afrikos oro sąlygas. Jo įtakoje, vienuose Afrikos regionuose plečiasi dykumos, o kituose vyksta potvyniai. Blogos oro sąlygos veikia žemės derlingumą ir didina susirgimų sunkiomis ligomis paplitimą.

Vanduo ir energija

• Labiausiai Afrikos žmonių minimaliam gyvenimo sąlygų užtikrinimui reikia švaraus vandens. Švarus vanduo yra brangus, o jo atsargos , deja, nėra begalinės. Vandens trūkumas veikia ir aplinką, ir žmonių gyvenimo sąlygas bei sveikatą. Daugelyje Afrikos šalių gyventojų skaičiaus didėja labai greitai, vyksta šalių urbanizacija. Tai tampa problema, nes greita gyvenimo stiliaus kaita reikalauja naujų saugių vandens šaltinių.

• 2002m. Johannesburg ES viršūnių susitikime buvo pradėta „Europos vandens iniciatyva” (ESVI), siekianti prisidėti prie „Tūkstantmečio vystymosi tikslų“ įgyvendinimo. Nacionaliniuose vandens naudojimo planuose yra numatytos priemonės, padėsiančios užtikrinti saugius vandens šaltinius.

Tame pačiame susitikime ES paskelbė pradedanti „Europos energijos iniciatyvą” (ESEI). Kovoje su skurdu energijai tenka svarbus vaidmuo. Atsižvelgiant į gyventojų sskaičių, Afrika turi žemiausią energijos prieinamumo lygį. Iki šiol dauguma Afrikos žmonių maisto gaminimui ir šildymui naudoja tradicines biomases, tokias kaip malkos, žemės ūkio atliekos, mėšlas. Moderni energija būtina ne tik dėl ekonominio augimo. Kad visų gyvenimas būtų lengvesnis ir saugesnis, reikia energiją tiekti į namus, mokyklas ir ligonines.

Tvarus turizmas

• Tarptautinis turizmas nepaliaujamai auga ir jau tapo viena iš svarbiausių pasaulio industrijos šakų.

• Sąvoka „tvarus turizmas” reiškia, kad turizmas prisiima atsakomybę už lankomų vietų pusiausvyros išlaikymą. Keliautojai gerbia ir saugo šių vietų aplinką, ekonomiką ir sociokultūrinius ypatumus.

Tvarus turizmas yra labai svarbus Afrikai. Kelionės į neturtingas šalis turistams yra pigios, o lankomos šalys gauna pagalbą, reikalingą ekonomikos augimui. Pavyzdžiui, parduodami savo prekes turistams, vietiniai verslininkai gauna pelną.

• Vis dėlto, kad nepakenktumėme Afrikos šalims, jų kultūrai, tradicijoms ir žmonėms, turėtume

iš anksto atidžiai ir realistiškai išnagrinėti galimą turizmo poveikį.

Afrikos gyvūnai:

Afrikos gyventojai:

Afrikos vaizdai:

Kongo upė

Kongas Kinšasoje

Ilgis 4700 km

Baseino plotas 3 680 000 km²

Vidutinis debitas 41 800 m³/s

Ištakos Didysis Riftų Slėnis

Žiotys Atlanto vandenynas

Šalys Kongo DR, Kongas

Kongas – didžiausia upė vakarinėje Afrikos žemyno dalyje, antra upė pagal ilgį (4700 km) Afrikoje po Nilo. Kongo upės pavadinimas taip pat duoda pavadinimą Kongo Demokratinei Respublikai ir Kongo Respublikai. Abi šalys driekiasi ant Kongo upės krantų.

Didžioji Kongo upė daro milžinišką llankstą per medžiais išmargintas pievas Kongo Demokratinės Respublikos ir Zambijos pasienyje. Pakeliui į Atlantą ją papildo begalė intakų. Jie surenka vandenį apytikriai iš Indijos dydžio drėgnų atogrąžų miškų ir aukštumų pievų teritorijos. 4700 km kelyje upė vingiuoja per mangrovėmis užžėlusias pelkes ir tankias džiungles, krinta stačiais šlaitais bei slenksčiais ir įgauna tokią galią, kad išlieja į jūrą apie 41 400 tonų vandens per sekundę. Jos debitas mažesnis tik už Amazonės.

Kai 1482 m. portugalų tyrinėtojas Diogo Cao atrado šios upės žiotis, jis nesugebėjo įveikti trumpos atkarpos prieš srovę (dabar vadinamos Livingstono kriokliais). Taigi beveik 400 metų didžioji upė didžiajai pasaulio daliai buvo nežinoma. Iš pradžių ši upė vadinta Zairu, o XVII a. europiečiai tyrinėtojai ją perkrikštijo Kongu – kongo tautos vardu. 1971 m. priklaususio Belgijai Kongo ir upės pavadinimas pakeistas Zairu. Nuo 1997 m. šaliai ir upei grąžintas Kongo pavadinimas.

Kongo ištakos vadinamos Lualaba, tik atskiros jos dalys tinkamos laivybai. Iš pradžių ji siaurais uolėtais tarpekliais teka į šiaurę, paskui, nuvingiavusi per nendrynų apsuptas pelkes ir balas, įteka į Kisalės ežerą. Ties Kongolo miestu vis spartėjanti upės tėkmė išsiplečia šešiskart (iki 500 m); čia ją kerta plento ir geležinkelio tiltas, vienintelis 2800 km ilgio upės atkarpoje. Anapus driekiasi skardingas

tarpeklis su kriokliais ir kunkuliuojančiais verpetais – Pragaro vartai (Portes d’Enfer). Toliau, iki Njangvės, yra kelios laivybai tinkamos atkarpos su sraunesniais ruožais, o ten upė neria į bauginančią tankmę. Čia yra Bojomos kriokliai, kurių debitas didžiausias iš visų pasaulio krioklių – apie 166.850 t/s.

Nuo Kisanganio lankstą į vakarus darantis Kongas yra pagrindinis transporto kelias į Kinšasą, valstybės sostinę, įsikūrusią už 1600 km žemupyje. Pakeliui upė suka į pietvakarius ir vingiuoja per tankią drėgną atogrąžų girią, sklidiną beždžionių spygavimo ir spalvotų ppaukščių čerškėjimo. Šiame ruože į Kongą įteka dar intakų, tarp jų Lomamis, Aruvimis, Cuapa, Ubangis ir Sanga – jie papildo ir taip didžiulę upę.

Į vakarus nuo Kisanganio, kur įteka Aruvimis, upė platėja, paskui didžiuliu lankstu pasiekia Mbandaką. Už Mbandakos miškas praretėja ir upė vėl įsismagina prieš galutinį ruožą jūros link: supama neaprėpiamų pelkių, išsiplečia iki 16 km. Prie Kinšasos ji jau tokia plati, kad vadinama Malebo baseinu. Ramūs baseino vandenys – tik tyla prieš audrą. Tuo už Kinšasos Kongas pradeda ppaskutinį – įspūdingų Livingstono krioklių – etapą ir visai nebetinka laivybai. Upė ritasi per didesnius ir mažesnius slenksčius, srauniai dunda per gilų Kristalinių kalnų tarpeklį – 350 km ruože ji nusileidžia 260 m. Kriokliai baigiasi apie 145 km nuo jūros.