Kamanų rezervatas

Kamanų rezervatas – tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Jis buvo įkurtas 1979 metais. Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha) ir apypelkio miškus, visas plotas siekia iki

3 935 ha.

Paskutiniam ledynui traukiantis ledyno plaštaka tirpo daugybe atskirų etapų ir paliko koncentriškas pakraštinių moreninių darinių virtines. Vėliau gūbrius aplygino prieledyniniai baseinai. Tarpugūbriniuose pažemėjimuose užsimezgusios žemapelkės pamažu formavosi į aukštapelkę, peraugo gūbrius ir susiliejo į vientisą pelkinį masyvą. Buvusius gūbrius dabar žymi salos ir pusiasaliai. Vidutinis durpių klodo storis ppelkėje 3,8 m, didžiausias – 7,2 m. Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami sunkiai įžengiamų klampynių. Dvylikoje Kamanų klampynių telkšo daugiau kaip 120 ežerokšnių. Šiaurinėje pelkės dalyje yra tik vienas didesnis Kamanų ežeras (6,6 ha).

Kamanų pelkė susidariusi Ventos ir jos intako Vadaksties vandenskyroje. iš pietų pelkę drenuoja Pragalvis kartu su mažais dešiniaisiais Ventos intakais. iš vakarų – Ašva su Purvu. iš rytų duoklę ima Agluonos intakai.

Dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti buvo iškasti grioviai, kkurių tinklas vis tankėjo. XX amžiaus pradžioje iškasti kanalai iki pat Kamanų ežero, tada jis stipriai nuseko. Septintą, aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta daug naujų, mišką sausinančių kanalų. Jų bendras ilgis yra virš 12 km. Paskutiniuoju mmetu itin susirūpinta melioracinių kanalų įtaka ir siekiant atstatyti gruntinio vandens lygį, jie kai kur patvenkti.

Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampas, išsaugojęs savo prigimties primityvumą.

Pagal nuostatus Kamanų valstybinio rezervato paskirtis – išsaugoti didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvos molingų lygumų pelkinį kompleksą su jam būdingomis morfologinėmis formomis – augalija ir gyvūnija.

Rezervato teritorijoje yra draudžiama bet kokia veikla, galinti pažeisti natūralių gamtos procesų eiga ir neatitinkanti rezervato tikslo bei uždavinių, taip pat šioje teritorijoje be administracinio leidimo draudžiama pašaliniams asmenims važinėti ir vaikščioti. Tuo stengiamasi rezervate palaikyti rimtį, kad jame saugų prieglobstį rastų žvėrys, paukščiai ir kiti gyvūnai, kad negrėstų pavojus išnykti retiems rezervato augalams ir jų bendrijoms.

Gamtoje nieko nėra aautonomiško, absoliučiai izoliuoto nuo aplinkos. Didesnių gamtos pertvarkymų įtaka jaučiama gana toli. Neizoliuota nuo aplinkos ir rezervato teritorija: šalia jos vykstantys pakitimai gali stipriai atsiliepti pelkės hidrologiniam režimui, kitiems gamtos komponentams. Norint bent iš dalies to išvengti, aplink rezervatą sudaroma apsauginė zona. Čia irgi draudžiama sausinti miškus, naudoti aviaciją mineralinėms trąšoms, nuodingiems chemikalams barstyti bei purkšti, kovojant su žemės ūkio kultūrų bei miško kenkėjais, augalų ligomis ir piktžolėmis. Apsauginės zonos miškams taikomas pirmos grupės miškų tvarkymo režimas. Tik suderinus su rrezervato administracija, ten galima medžioti, sprogdinti, tyrinėti žemės gelmes. Steigti poilsio stovyklas, organizuoti sporto, turistinius bei kultūrinius renginius šalia rezervato nerekomenduojama.

Klimatas ties Kamanų rezervatu nėra niekuo ypatingas. Liepos mėnesio temperatūra būna +16 °C, sausio mėnesio temperatūra būna -5 °C.

Kritulių čia gerokai mažiau negu Žemaičių aukštumos vakariniuose šlaituose – drėgnais metais jų būna tik 650-680, sausais – tik 400-450 mm. Tad vidutinis kritulių kiekis Kamanų pelkyne ir apylinkėje – 540-550 mm. Labiausiai lietingas būna rugpjūtis. Žiemą sniego iškrenta nedaug – 15-16 cm.

Visą pavasarį ir vasarą Ventos žemumoje viešpatauja cikloniniai vakarų vėjai. Rudenį ir žiemą dažnai pučia ir pietvakarių vėjai.

Beveik iš visų pusių Kamanas supa miškai. Siauriausia miško juosta yra iš šiaurės nuo Latvelių kaimo pusės, o prie pietrytinės Briedaulio bei pietinės Daubiškių įlankos šliejasi gerai drenuoti laukai. Ilguose rytiniuose pusiasaliuose visur stūkso tamsūs eglynai, įsigalėję čia per paskutinius 2000 metų, pietiniuose papelkiuose beveik ištisai – beržynai su pušimis, kai kur gryni beržynai ar paįvairinti lazdynų. Prieš 3000 metų čia būta ir plačialapių gojų su ąžuolais.Vakarinio pakraščio pusiasaliuose randama grynų eglynų, pušynų ir beržynų, bet dažniausiai užeinami eglynai su pušimis ir pušynai su eglėmis. Smėlingasis pietvakarinis pelkyno kampas išsiskiria plačiais ir brandžiais pušynais. Kamanų pelkėje auga tik trys rūšys spygliuočių –– paprastoji pušis, paprastoji eglė ir paprastasis kadagys.

Be medžių Kamanose auga ir begalės rūšių žemesnių augalų. Tarp jų bakterijos, dumbliai, gleivagrybiai, grybai, keletas rūšių kerpių, serpsamanių augančių tik Kamanose ar kitose nedaugelyje vietų, tai tarpinė cefalozija, skiautenė, papartinė kalipogėja.

Keleriopai daugiau negu kerpsamanių Kamanų pelkėse auga lapuotojų samanų rūšių, o iš jų labiausiai paplitę kiminai, jų yra aptikta 18 rūšių – ilgieji, magelaniniai, smailialapiai, rudieji, smailiašakiai, garbanotieji, Varnstorfo, žalieji, centriniai, lieknieji, vandeniniai, plokščialapiai, dailieji, baltiniai, didieji ir dar kelios rūšys kiminų.

Žalialapės samanos Kamanose užima mažesnį plotą negu kimininės, bet jų rūšinė įvairovė kur kas didesnė: čia apytikriais duomenimis jų auga 45 rūšys.

Sporinių induočių flora Kamanų pelkėje negausi, jai atstovauja po keletą papartinių, asiūklinių ir pataisinių rūšių.

Kamanų rezervato teritorijoje suskaičiuojama apie 240 rūšių gaubtasėklių augalų. Ne visi jie yra pelkių ar pelkėtų miškų augalai; į sąrašą pateko daugelis pelkei nebūdingų rūšių, augančių rezervate už pelkės ribų mineraliniuose dirvožemiuose

Rezervato teritorijoje auga pustrečios dešimties įvairių varpinių žolių rūšių, kurių dauguma – tai pakraščio pievų, Avino ir Sadalų salų augalai. Pelkei vienas būdingesnių varpinių augalų atstovas yra Paprastoji nendrė.

Viksvų Kamanose yra aptinkama per 30 rūšių. Iš būdingesnių pelkinių viksvų čia auga: žiloji, apvalioji, gelsvoji, pelkinė, šeriuotoji, snapuotoji.

Kūlingių mūsų respublikoje auga dvi rūšys –– alpinė ir kupstinė. Abi jos auga ir Kamanų pelkėje.

Lelijiniai, vilkdalginiai ir orchidiniai yra laikomi gražiausiais mūsų respublikos laukinės floros augalais. Deja, pelkėse jų niekada nebūna daug. Ne išimtis ir Kamanų rezervatas.

Kamanose nemažai aptinkama karklų, gluosnių, daug daugiau varnauoginių, erikinių bei kriaušlapinių šeimų augalų.

Kamanų pelkėse aptinkamos ir dvi saulašarinių, dar vadinamų „vabzdžiaėdžiais“ augalų rūšių – tai skritalapė ir ilgalapė.

Taip pat auga plėšrių augalų grupei priklausantis skendeninių šeimos augalas paprastoji tuklė. Jis yra randamas Avino saloje.

Kamanų pelkės raistuose, ežerėliuose auga dar du plėšrūs augalai – mažasis ir balinis skendeniai. Tai vandens augalai, jie gaudo smulkius vandens gyvūnus.

Kiekvienas Kamanų kampelis – tai vienokių ar kitokių gyvūnų kampelis. Čia jų yra begalės rūšių.

Kamanų rezervate daugiausia yra įvairių rūšių bestuburių.

Gausu yra dieninių ir naktinių drugių rūšių. Vieni retesnių drugių visoje Lietuvoje, aptinkami Kamanose yra admirolas, machaonas, dilgėlinis bei gyslotinis lokiukai, sprindis, margutis, saturnija.

Žuvims pelkėje tinkamų gyvenimo sąlygų beveik nėra, tačiau čia puikiai yra prisitaikę varliagyviai. Kamanose dažniausiai sutinkama smailiasnukė varlė, paprastoji ir nendrinė rupūžės.

Taip pat aptinkama uodeguotųjų varliagyvių – paprastųjų tritonų.

Kamanose yra sutinkamos 5 roplių rūšys. Dažniausiai sutinkami vikrieji driežai ir gyvavedžiai driežai.

Kamanose gyvena ir labai reta „gyvatė“ – gluodenas. Žmonės, kurie nepažysta gluodenų labai klaidingai juos laiko gyvatėmis ir

netgi labai pavojingomis. Todėl jas visai be reikalo naikina.

Nereta Kamanose yra ir margoji gyvatė.

Taip pat rezervato sausesniuose miškuose yra aptinkamas į raudonąją knygą įrašytas lygusis žaltys.

Gausu yra sausumos, kiek mažiau vandens paukščių rūšių. Čia aptinkama juodųjų gandrų, kurie įrašyti į raudonąją knygą. Jerubių, putpelių, tetervinų, pilkųjų gervių, pempių, perkūno oželių, bėgikų, tulikų, tilvikų, slankų. Gausiai peri gulbės, žąsys, antys.

Didesniuose miškų masyvuose yra daug senų medžių, kuriuose lizdus suka nemažai plėšriųjų paukščių – tai Lietuvoje retesnės javinės lingės, mažieji ereliai rėksniai. KKiek dažnesni pelėsakaliai, vakariniai suopiai, startsakaliai, juodieji pesliai, sketsakaliai, vištvanagiai, naminės pelėdos, mažieji apuokai, balinės pelėdos.

Kamanų rezervate gyvena keletas karvelių rūšių.

Rezervatas gana turtingas žinduolių ir graužikų rūšimis. Kur gausu lazdynų yra aptinkamas vienas rečiausių ir mažiausių rezervato žvėrelių – lazdyninė miegapelė, ji taip pat reta ir visoje Lietuvoje. Čia dar gyvena keletas vilkų, šermuonėlių, žebenkščių, barsukų, o taip pat vienas plėšriausių gyvūnų – lūšis.

Kamanų rezervate vos kelios rūšys atstovauja porakanopių būriui. Labai nevienodas atskirų rūšių gausumas. Didžiausia – tai šernų kkaimenė. Atskirais metais šernams nenusileisdavo ir stirnos. Neretas miškų gyventojas čia pasidarė ir briedis. O apie 1960 metus Kamanų miškuose apsigyveno ir taurieji elniai.

Naudota literatūra:

K.Balevičius, A.Krasauskas,R.Kunskas “Po Kamanų rezervatą”

Internetas