Vilniaus senamiestis

Tema:

• Šventos Onos ir Bernardinų architektūrinis ansamblis – vienas iš gražiausių vėlyvosios gotikos paminklų Vilniuje. Gynybinė gotika, aštuonbriaunis bokštas.

• A. Mickevičiaus paminklas.

• Pilies skersgatvis, jame esantys paminklai.

• Pilies gatvė – viena seniausių gatvių Vilniuje.

• Pilies gatvėje esantys Didikų rūmai.

• Pirmasis Vilniaus turgus.

• Pagoniška Ragučio šventyklos vieta Piatnickajos cerkvė.

• Amatininkų kvartalas.

• V. Krutulio skulptūra „Metraštininkas“.

• Prieškario žydų gyvenamasis kvartalas. Žydų gatvė – kelias į buvusią Sinagogą.

Adomo Mickevičiaus paminklas

A.Mickevičiaus paminklas stovi skvero, esančio tarp Vilnios upės bei Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, pietinėje dalyje. Paminklo aikštelė, grįsta bazalto trinkelėmis, yra ttruputį aukščiau skvero lygio. Į ją iš trijų pusių veda takai, granito laiptai. Paminklo kompoziciją sudaro monumentali, apskritų formų skulptūra ir neaukštas stačiakampis postamentas. Viskas padaryta iš rusvo granito. Skulptūra atgręžta į vakarus. Poetas vaizduojamas giliai susimąstęs, pasirėmęs į neaukštą horizontaliai perdalytą koloną. Veidas svajingas, mąslus, akys beveik užmerktos. Veidas atkurtas pagal poeto atvaizdus. Pozos dvasingumą paryškina iškilmingas, klostėmis krintantis žemyn drabužis. Paminklo kompozicijoje plastiškai reikšmingas elementas – kolona. Dvi jos dalys simbolizuoja poeto gyvenimą tėvynėje ir tremtyje, priklausomybę lenkų iir lietuvių kultūroms.

Skulptūra – 4,5 m aukščio, postamentas neaukštas – 0,57 m. Figūros pobūdis ir architektūrinis aplinkos sutvarkymas suteikia aukštam postamentui kameriškumo.

Skulptūrą 1980 m. Sukūrė skulptorius G. Jokūbonis. Paminklas pastatytas pagal architekto

V.Čekanausko projektą 1984 m.

Šv. Onos bažnyčia

Daili, grakšti ir elegantiška lyg mergina, kuria ant savo delno į Prayžiu nusinešti panorėjęs Napoleonas Bonapartas, yra žaismingiausia ir gracingiausia pasaulio bažnyčia. Smailių arkų langai, ažuriniai bokšteliai ir kt., pastatyti iš 33 rūšių plytų formų. Nežinomas architektas išnaudojo visas šios medžiagos galimybes.Tokio aukščio ir mažo pagrindo pastatas buvo drasus architekto žingsnis. Pasakojama, kad tas pats architektas buvo pastatęs rumus šalia Neries. Vieno pokylio metu jie yra sugriuvę, nes taip pat buvę labai nerealistiškai architekturos taisyklių požiuriu.

Susikertančios arkos, liauni bokšteliai sugriauna bet kokią plokštumos iliuziją, o vakaro metų fasade įspindusi saulė viską paverčia tarsi gyva laužo liepsna.

Tai nacionalinės reikšmės paminklas, jo svarbą bei turtingą istoriją pabrėžia būdingai susipynę trys architektūriniai stiliai – gotika, renesansas ir barokas. Bažnyčia užima svarbią vvietą architektūriniame komplekse, kurį sudaro buvęs pranciškonų vienuolynas (po Antrojo pasaulinio karo – Dailės institutas; dabar – akademija), vėlyvosios gotikos Šv. Onos bažnyčia ir buv. Bernardinų sodas (dabar – Sereikiškių parkas).

Spėjama, kad pirmąją (medinę) Šv. Onos bažnyčią pastatė XIV a. Vytauto Didžiojo žmona Ona. Pirmas istorinis paminėjimas apie Šv. Onos bažnyčią siekia 1394 m.

Manoma, kad mūrinė bažnyčia pranciškonų pastangomis buvo pastatyta 1495 – 1500 m. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kuriam nedaug yra lygių pasaulyje. Beveik nepakitusi bažnyčia pasiekė mūsų ddienas ir tapo vienu Vilniaus simbolių.

Bažnyčiai skirta daug legendų. Populiariausias pasakojimas yra apie tai, kad Napoleonas, pamatęs Šv. Onos bažnyčią, panoro pasidėti ją ant delno ir perkelti į Paryžių.

Bažnyčia, pastatyta iš trisdešimt trijų rūšių plytų, štai jau penki amžiai stovi rūsčios bernardinų gotikos užuovėjoje, stebindama ją stačiusių meistrų drąsa ir sumanumu. Stebėtinai lengvas, darnus ir žaismingas pastatas pasižymi ritmiška vertikalių ir lenktų linijų kompozicija: viršum portalo visai nėra mūro plokštumų, tik piliastrai, liekni lazdelių ketvirtainiai, trijų rūšių arkos ir elegantiški bokšteliai, vainikuoti metaliniais kryžiais. Dailėtyrininko Vlado Drėmos tvirtinimu, fasado kompozicijoje išryškintas senasis Lietuvos herbas – Gedimino stulpai. Šoniniai fasadai ir presbiterija taip pat yra labai sudėtingi – su aukštais langais ir ažūriniais bokšteliais.

Šalia bažnyčios stovi architekto N. Čiagino suprojektuota neogotikinė varpinė (1873 m.), pastatyta vietoje buvusios klasicistinės.

Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios bei Bernardinų vienuolyno ansamblis

Tai vienas reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio architektūros akcentų. Ansamblis išsidėstęs Vilnios kilpoje, Maironio g. rytų pusėje. Svarbiausi komponentai – gotikinės Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus bažnyčios. Jos sujungtos, stovi viena už kitos. Netaisyklinga bažnyčių padėtis sudaro įdomias perspektyvas. Vienuolyno korpusai šiaurės pusėje juosia 2 vidaus kiemus. Pastaruosius kiemus jungia arkinė anga.

Ansamblis šalia Žemutinės pilies pradėjo formuotis XV a. pabaigoje, po to, kai 1462 į Vilnių aatsikėlė bernardinai. XVI a. iš esmės susiformavo raiškus gotikinis ansamblis iš 2 bažnyčių ir vienuolyno pastatų.

Ansamblio dominantė nedidelė puošni šv.Onos bažnyčia. Yra žymiausias Lietuvos vėlyvosios gotikos pastatas. Pasižymi sudėtinga kompozicija, neturinčia plytų gotikoje analogų. Fasadų plastika yra labai savita. Bažnyčia pailgo stačiakampio plano, 1 navos su trumpa presbiterija ir trisiene apsida. Sienos gelsvų plytų mūro. Puošybai panaudotos 33 rūšių profilinės plytos.

Profiliuotos bokštų briaunos, sudėtingais angokraščiais papuošti aukšti siauri langeliai, liepsninės arkos sudaro kilimo aukštyn įspūdį. Bokštų viršuje kyla go piešimo presbiterijos tinklinis skliautas. Vienaliai su pumpurais. Šoniniai fasadai taip pat sudėtingi. Interjere vyrauja vertikalios linijos. Sudėtingo piešimo presbiterijos tinklinis skliautas. Viena gražiausių interjero dalių – restauruotas vargonų choras. Mūrinė bažnyčia pastatyta XV a. pabaigoje.

1747 bažnyčios remontui vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. 1910-1970 pagal inžinierės Janinos Bartkienės projektą sutvirtinti yrantys pagrindinio fasado elementai.

Šv.Pranciškaus bažnyčia yra viena didžiausių Lietuvos gotikinių bažnyčių, XVII – XVIII a. įgijusi šiek tiek renesanso ir baroko(ypač interjere) bruožų.

Stačiakampė, halinė, 3 navų, 5 travėjų. Vid. nava dvigubai platesnė už šonines. Prie pietryčių kampo yra varpinės bokštas. Prie pietinės sienos glaudžiasi įvairaus dydžio renesansinė ir barokinė koplyčios, prie šiaurinės sienos – vienuolyno galerija. Puošybai naudotos profilinės plytos. Fasaduose vyrauja aukštų smailiaarkių langų ir lieknų kkontraforsų ritmas. Priekiniuose kampuose yra aštuonkampiai laiptų bokšteliai. Reljefiška, majolika papuoštas frizas skiria nuo sienos renesansinį banguoto kontūro frontoną. Jo plokštumą skaido braukos ir eilėmis išdėstytos, tapyba puoštos nišos. Centrą pabrėžia didelė arkinė niša.

Aukštą vidaus erdvę skaido 8 aštuonkampiai stulpai, papuošti vertikaliais velenėliais. Dalį šoninių navų dengia gotikiniai krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Visų skliautų raštas skirtingas. Navų sienas puošė unikali gotikinė polichrominė tapyba. Interjere gausu dailės kūrinių: antkapiai, barokiniai altoriai, sakykla.

Pagrindinio fasado frontone, pusapskritės arkos nišoje yra sienų tapybos kompozicija “Nukryžiuotasis” sukurta freskos technika. Plokščia, dekoratyvi tapyba dera prie architektūros, ryškina pagrindinio fasado ašį, yra ryškiausias spalvinis eksterjero akcentas. Freską apie 1846 nutapė dailininkas Kanutas Ruseckas. 1974 restauravo dailininkas Bronius Uogintas.

SENAMIESTIS

Kaip ir visi viduramžių miestai, Vilnius kūrėsi aplink miesto Rotušę. Pagrindinė gatvė – Pilies – jungė valdovų rūmus ir Rotušę. Kitos miesto gatvelės, kaip pavasariniai upeliukai, vingiavo atsitrenkdamos į didikų ir žemvaldžių rūmus, amatininkų dirbtuves. Siauros vingiuotos gatvės ir maži jaukūs kiemai sudarė radialinį viduramžių miesto planą.

Vilniaus senamiestis vienas didžiausių Rytų Europoje – jis užima 359 ha plotą. Jame persipina visi Senosios Europos architektūros stiliai: gotika, renesansas, barokas, klasika.

Pagrindiniai turistiniai maršrutai prasideda Arkikatedros aikštėje ir suka Pilies gatve link Aušros Vartų.

BAŽNYČIOS

Vilnius visada buvo atviras įvairioms kultūroms, papročiams ir tautoms. Tą puikiai atspindi Vilniaus bažnyčios, kurių gausybė yra sostinėje. Ne visos bažnyčios ir maldų namai veikia iki šiol. Vienos restauruojamos, kitos buvo smarkiai nuniokotos tarybiniais metais. Tačiau, kaip ir kiekviename viduramžių mieste, bažnyčios ir vienuolynai kūrė savitą miesto charakterį, bažnyčių bokštai – miesto nuotaiką. Dekoratyvūs bažnyčių fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, puošdami Vilniaus siluetą.

Vilniaus senamiestis kūrėsi ir fformavosi reto vaizdingumo kalvotoje vietovėje, paženklintoje upiu santaka ir vingiais . Tai amžiams bėgant susilydė į savitą ir darnų gamtos ir čia gyvenusių įvairių tautų žmonių, sukurtos kultūrinės aplinkos saskambį. Vilnius labiausiai į Rytus nutolęs Vidurio Europos miestas, kuriame vyko stipri rytų ir Vakarų kultūrų sąveika.

Kaip miestas ir valstybės sostinė, Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriuose jis kvietė amatininkus ir pirklius iš Vakarų Europos atvykti ir įsikurti. 14a. pirmoje pusėje į Vilnių atvykę vokiečiai apsigyveno mmiesto centre netoli rotušės, kaiminystėje prieglobstį surado žydų bendruomenė, kuri į Vilnių atvyko gelbėdamasi nuo Vokietijoje siautusio maro, o 14 a. pabaigoje prasidėjus nesutarimams Aukso ordoje atsikraustę totoriai pradėjo saugoti miesto prieigas.

15 a Vilnius, didžiausios to meto Europos valstybės, LLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė , tapo visoms tautoms ir religijoms atviru miestu, bei turėjo įtaką viso regiono (Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos) kultūros vystymuisi ir sklaidai. Vilniuje buvo išspausdintos pirmosios knygos latvių ir senąja slavų kalbomis. Šis miestas tapo svarbiu žydų ir karaimų kultūrų centru. Čia 1579m. buvo įkurtas pirmasis universitetas Šiaurės rytų Europoje. Visi architektūros stiliai, įkūnyti italų, prancūzų, lenkų , rusų, lietuvių ir kitų tautybių architektų suprojektuotose pastatuose įgijo savitų bruožų. Tačiau iki mūsų dienų Vilniaus senamiestis išsaugojo charakteringą viduramžių gatvių tinklo struktūrą.

Dėl šių universalių bruožų Vilniaus senamiestis 1994m. buvo įrašytas į UNESCO globojamą Pasaulio paveldo sąrašą.

1994 m. Gruodžio mėnesį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis yra didžios kultūrinės bei istorinės vertės miesto formavimosi pavyzdys iir tarptautiniu, ir nacionaliniu mastu. Vilniaus senamiestis gali tapti pagrindiniu į Lietuvą atvykstančių turistų traukos, aptarnavimo sferos bei paties miesto ekonominės plėtros centru. Šiandien istorinis Vilniaus centras apima pilies teritoriją bei aplinkinę miesto dalį, vėlyvaisiais viduramžiais apjuostą miesto siena. Jis yra radialinio plano, gatvės atsišakoja nuo pilies teritorijos. Gatvių audinys būdingas viduramžiams – siauros gatvelės suraižo miestą į netaisyklingus kvartalėlius; yra ir didesnių kvartalų, įsiterpusių vėlesniais amžiais. Istoriniai pastatai įvairių architektūrinių stilių. Beveik 40 proc. šių statinių aukščiausios architektūrinės bei iistorinės vertės. Jie susipina į labai turtingą ir įvairų, tačiau sykiu harmoningą miestovaizdį.

1323 m., valdant didžiąjam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius pirmą sykį paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kaip Lietuvos valstybės sostinė.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Bažnyčia pastatyta 1594-1625 m. kaip kanclerio Leono Sapiegos šeimos mauzoliejus.

Tai vienintelis Vilniuje renesansinių pastatų ansamblis, įspūdingai derantis prie šalia esančių gotikinių Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių.

Bažnyčios interjeras labai turtingas ir vis dėlto pasižymintis rimtimi. Didysis jos altorius yra vėlyvojo renesanso stiliaus, iš juodo, raudono, rudo ir tamsiai žalio marmuro, dekoruotas baltu alebastru; šoniniai altoriai yra rokoko stiliaus. Prie didžiojo marmurinio altoriaus yra Leono Sapiegos ir abiejų jo žmonų antkapinis paminklas. Tai didžiausias Lietuvoje memorialinis statinys, turintis baroko ir manierizmo bruožų. Nuo 1972 m. bažnyčioje veikia Architektūros muziejus.

Atskirai stovinti barokinė varpinė pastatyta XVIII a. pradžioje. Jos viršūnėje yra geležinė vėtrungė, vaizduojanti Šv. Arkangelą Mykolą, pamynusį velnią.

Renesansinės-manieristinės architektūros Šv. Mykolo bažnyčia pastatyta 1594-1625 m. kaip Leono Sapiegos šeimos mauzoliejus ir moterų bernardinių observančių vienuolyno bažnyčia.

Pastato išorėje persipina gotikos, renesanso ir baroko bruožai. Pagrindinį fasadą, suskaidytą plačiais piliastrais, formuoja santūrūs, į priekį išsišovę neaukšti bokšteliai, užsibaigiantys grakščiomis barokinėmis viršūnėmis, ir dvitarpsnis frontonas su voliutomis. Šoninių fasadų sienas skaidantys piliastrai primena gotikai būdingus kontraforsus. Tarp masyvių piliastrų išdėstyti aukšti arkiniai llangai.

Interjere dominuoja renesansinis cilindrinis skliautas su liunetėmis. Puošnaus, gėlių pynių, rozečių, žvaigždučių lipdiniais išraizgyto skliauto centre pavaizduotas Sapiegų herbas “Lapė”.

Vienuolyno teritorija prieš tiesiant naują gatvę buvo išplitusi iki pat Vilnios. Dabar vienuolyno namai susideda iš keturių dviaukščių korpusų. Namai ir bažnyčia išdėstyti aplink uždarą kvadratinį kiemą. Pastatų suplanavimas pakitęs, tačiau išlikę keletas vienuolyno laikus menančių elementų: Sapiegų herbu ir reljefiniu ornamentu puoštu skliautu perdengtas refektorius, vienoje patalpoje tebestovinti unikali didžiulė krosnis.

Bažnyčios architektūros formos tebėra mažai pakitę. Atkreiptinas dėmesys į gražų skliautą, kurį puošia iškilios braukos, sukurtos iš tinko masės ir suformuotos į aštuonkampių, žvaigždžių, širdžių, įgaubtų keturkampių formos rėmus, kuriuose nulipdytos įvairių formų ir dydžių rozetės, centre įkomponuotas fundatoriaus L. Sapiegos herbas. Nors netekęs paveikslų, išliko retas Lietuvoje renesansinių formų altorius iš juodo, raudono, rudo, žalsvo marmuro ir alebastro (sukurtas XVII a. I-oje pusėje). Bene vertingiausia, kas išliko iš kadaise puošnaus interjero-antkapiniai Sapiegų paminklai: fundatoriaus Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų (E. Radvilaitės ir D. Firlėjūtės) antkapinis paminklas, pastatytas apie 1633-1636 metus (greičiausiai skulptoriaus S. Salės dirbtuvėje); marmurinis Jono Stanislovo Sapiegos paminklas, sujungtas su zakristijos portalu, sukurtas 1638-1643 metais; prie pietinės sienos nuo XVII a. 4-ojo dešimtmečio buvusi marmurinė Kristupo Sapiegos epitafija po Antrojo pasaulinio karo perkelta įį laiptus, vedančius iš vienuolyno į vargonų chorą. Tai vieni vertingiausių antkapinių paminklų Lietuvoje. Bažnyčios kriptoje iki dabar ilsisi daugelio Sapiegų, tarp jų ir vienuolyno fundatoriaus, palaikai.

Garsusis „Sapiegų Madonos” paveikslas, negandų metus išgulėjęs muziejaus saugykloje, kol kas glaudžiasi Vilniaus katedroje. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose yra keletas Šv. Mykolo bažnyčios altorinių paveikslų („Šv. Klara”, „Šv.Mykolas”).

Po bažnyčia yra 5 rūsiai. Keturiuose mažesniuose rūsiuose buvo laidojamos vienuolės, o didžiajame, po presbiterine dalimi, – Sapiegų šeimos nariai. Karstai ir įkapės dažniausiai būdavo brangūs, tačiau mūsų dienų nesulaukė – Sapiegų kripta buvo apiplėšta 1655 m., pirmosios Vilniaus okupacijos metais (karstai, įkapės išvogti, palaikai išniekinti). Nuo to laiko mirusiųjų palaikai ilsisi kukliuose ąžuolo karstuose, kuriuos parūpino vienuoliai.

Paskutinį kartą Sapiegų mauzoliejus tvarkytas 1933 m., minint Leono Sapiegos 300-ąsias mirties metines.

Po pirmojo bažnyčios uždarymo (1888 m.), tikintiesiems Šv. Mykolo bažnyčia atvira buvo tik 1923-1946 m.

Iki 1971 m., kol čia buvo įkurtas Architektūros muziejus, bažnyčia neteko XVII a. II p. statytų baroko altorių, paveikslų, brangenybių.

1983-1987 m., vadovaujant architektams A. Kunigėliui ir G. Budreikai, bažnyčia restauruota, sutvarkytas vidaus kiemas, fasadai, restauruotas interjeras.

Nuo 1993 m. birželio 23 d. Šv. Mykolo bažnyčia priklauso Vilniaus arkivyskupijos kurijai.

Literatūra:

„Dešimt Šventaragio mįslių“ pagal Vilija Tūrienė, 1993m.

http://www.vilnius.lt/turizmas/kult_pal.htm_baznycios

http://www.kpc.lt/viln3.html

http://muziejai.mch.mii.lt/Vilnius/Architekturos_muziejus.htm_Mykolo

http://www.vsaa.lt/anotacija_parodai.htm