Lietuvos nacionaliniai parkai

Raseinių „Žemaičio“ gimnazija

Referatas

Parengė: G. Padskočimas IIrh

Priėmė: F. Stulpinas

Raseiniai 2004

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Lietuviai nuo senų brangino gamtą, girias bei pavienius medžius. Ažvinčių senoji giria išliko rūpestingų miško sargų, sugebėjusių girią apsaugoti nuo caro, vokiečių, bolševikų, užsienio pirklių ar miško gaisrų, dėka. Ne visai teisūs būtume sakydami, kad nacionalinio parko istorija prasideda 1960 m., kai tuometinė šalies vyriausybė šiame krašte gimusio geografo prof. Česlovo Kudabos rūpesčiu dabartinio parko teritorijoje įsteigė Ignalinos kraštovaizdžio draustinį. Draustinio teritoriją sudarė 9030 ha. Įsteigimo ttikslas- apsaugoti Baluošo, Dringių, Lūšių, Asalnų, Ūkojo, Almajo ir kitų čia esančių ežerų miškingas ir kalvotas pakrantes, gyvūniją bei retųjų augalų augimvietes, suderinti ūkinę ir turistinę veiklą su gamtos apsaugos siekiais. Uždrausta keisti kraštovaizdį, naikinti augalų bendrijas, ganyti miške gyvulius, pradėti statybas nesuderinus su suinteresuotomis šalies organizacijomis. Kurtiniams, kai kurių rūšių ereliams, juodiesiems gandrams, lūšims ir kitai retai gyvūnijai apsaugoti greta Ignalinos kraštovaizdžio draustinio įsteigiamas Ažvinčių botaninis-zoologinis draustinis. Šis draustinis apėmė 34 Ažvinčių girios kvartalus.

Kaimyninių ir pasaulinių šalių patirtis rodo, kkad gamtos apsauga, turizmas, ūkinė veikla nacionaliniuose sėkmingai derinama. Todėl imta svarstyti, kaip administraciškai sutvarkyti, kad svarbiausios gamtos ir kultūros vertybės būtų vienoje valstybėje globojamoje teritorijoje.

Aukštaitijos nacionalinio parko tikslas, prižiūrėti, tvarkyti ir saugoti unikalią Rytų Lietuvos gamtą bei kraštovaizdį- KKirdeikių, Šiliniškių, Rypelialaukio kalvagūbrius, Pakaso-Ūkojo-Alksno-Lūšių ir tt.

Pagal dydį Aukštaitijos nacionalinis parkas antras šalyje, jis užima 30 tūkst. ha. Arba 70 proc. Parko teritorijos. Antrą pagal kraštovaizdžio dalį užima ežerai. Jeigu juos visus sujungtume į vieną, gautume 4,5 tūkst. ha. dydžio marias. Vandenys sudaro 15 proc. Parko ploto.Trečioje vietoje pagal užimamą plotą yra ariama žemė. Jos parke 2,4 tūkst. ha, arba 8 proc. Ūkininkavimo sąlygos nelabai palankios. Vyrauja smėlio ir priesmėlio rūgštūs dirvožemiai, paviršius kalvotas, dirvos akmenuotos. Pievų ir ganyklų parke apie 2,2 tūkst. ha. Daugiausia jų šiaurinėje parko dalyje. Didžiausia- Pliaušės pelkė, užimanti 270 ha, jos gylis- daugiau kaip 5 m. Šioje pelkėje susikaupė daug durpių. Paminėtinos Baltabiržio, Kūrinių, Katišiaus, Minčios pelkės, kiekviena jų yra daugiau kaip po 100 ha ddydžio.

Žemės ūkiui netinkamų naudmenų nedaug ir tai sudaro nedidelę parko dalį.

Nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Lietuvos teritorijoje. Čia gyvena etnine lietuvių grupė aukštaičiai. Aukštaičių gyvenamosios vietos yra į rytus nuo Dubysos ir į šiaurę nuo Nemuno bei Neries. Aukštaitija- geografinis pavadinimas aukštesnei, palyginti su jūros paviršiumi, Lietuvos teritorijai apibūdinti.

Aukštaičiai pasižymi svetingumu, lakia fantazija, kuklumu, polinkiu bendrauti. Plačiai žinomi savo dainomis, mįslėmis, gausia tautosaka. Čia kiekviena parapija turi savo šnektą ir šnektelę. Sodybas puošia medžiai, gėlių darželiai, sodai.

Parko aapylinkės, išsiskiriančios savo grožiu, puošia skaidrūs ežerų ir ežerėlių vandenys, nedidelės švarios upės. Kraštovaizdyje gražiai įsikomponavę nedideli etnografiniai kaimai ir atskiros sodybos.

Šiaurinėje parko dalyje eina Nemuno ir Dauguvos takoskyra. Iš dalies dėl to čia daug ežerų, nėra didesnių upių. Rytinėje parko pašonėje yra iš aukščiausių Lietuvos viršukalvių- Nevaišiai, didžiausias mūsų krašte ežeras Drūkšiai ir jau parko teritorijoje- giliausias šalyje Tauragno ežeras. Du trečdalius parko teritorijos dengia miškai. Juos prižiūri ir tvarko keturios girininkijos: Kaltanėnų, Minčiagirės, Palūšės ir Vaišniūnų.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas yra Pietryčių Lietuvoje. Čia gyvena lietuvių etninė grupė dzūkai.

Vakarinėje nacionalinio parko dalyje teka lietuvių apdainuotas, pasakomis ir legendomis padabintas Nemunas, jo krantuose rymo didingi piliakalniai. Šiaurinėje dalyje driekiasi Vinco Krėvės raštuose įamžintos Subartonių apylinkės. Pietinėje- bekraštė Dainavos giria, siekianti Baltarusiją. Girią išilgai kerta Vilniaus- Gardino geležinkelis su atšaka į Druskininkus, Vilniaus- Gardino, Vilniaus- Lazdijų, Kauno- Gardino plentai.

Dzūkijos nacionalinio parko tikslas, saugoti ir tvarkyti Dainavos krašto gamtos ir kultūros vertybes, t.y. Nemuno – Merkio – Ūlos – Skroblaus- Grūdos upių hidrografinį tinklą bei slėnius su jų augmenija, didžiausią Lietuvoje Dainavos girią, kontinentines kopas, Straujos ir Parykštės erozines geomorfologines teritorijas, Merkinės moreninį gūbrį, istorinius Merkinės ir Liškiavos urbanistikos paminklus, girinių ir panemunių dzūkų etnografinius kaimus, didžiojo dzūkų dainiaus V. Krėvės ggimtinę; sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, organizuoti gamtos ir etnokultūros paveldo mokslinius tyrimus, nuolatinius stebėjimus, kaupti informaciją, iškeldinti iš parko teritorijos gamybinius objektus, teršiančius aplinką, propaguoti tradicinius ūkininkavimo būdus. Skatinti kiekvieno parko gyventoją gaivinti ir saugoti vietines tradicijas, tvarkyti kultūros ir gamtos paminklų teritoriją, organizuoti kraštotyros ekspedicijas, rinkti vertingą kalbinę medžiagą, faktus apie gyvenimo būdą ir dorovę, tautosaką, tautodailės eksponatus, liaudies medicinos žinias, žinias apie agrotechniką, laidojimo tradicijas.

Gaivinti sunykusius ir pamirštus papročius. Mokytis vietinių tradicinių amatų: pynimo iš balanų, šiaudelių, šaknų, audimo, atgaivinti kalvystės darbus, keramikos meną. Organizuoti amatų dienas Merkinėje. Įtraukti visuomenę, ypač jaunimą, į paminklų apsaugos, kultūrinę veiklą laisvalaikiu, liaudies propagavimo darbą, etnografinius judėjimus, ugdančius pagarbą savo kultūrai. Remti tokios krypties veiklą kaimuose, mokyklose. Organizuoti gamtos tvarkymo, paminklų, etninės kultūros objektų atstatymo ir restauravimo darbus. Rūpintis folkloriniais ir etnografiniais ansambliais, steigti muziejus ir archyvus. Supažindinti su turima medžiaga gyventojus. Aprašyti kalendorines šventes.

Dzūkijos nacionalinis parkas Lietuvoje didžiausias Jo teritorija- 55 tūkst. ha. Iš šiaurės į pietus nusidriekia 39, o iš vakarų į rytus- 44 km. Miškais apaugę 50 tūkst. ha. plotas. Parko miškus prižiūri ir tvarko 11 girininkų. Vidutinis girininkijos plotas- 4,4 tūkst. ha.

Pagal svarbą ir paskirtį miškai suskirstyti į rezervatus, draustinius, apsauginius, rekreacinius ir ūkinės paskirties plotus. Rezervatai ir ddraustiniai sudaro apie 40 proc. Visų miškų. Maždaug po 5 proc. Miškų sudaro apsauginiai ir rekreaciniai, o ūkio reikalams tinka apie 50 proc. Parko miškų.

Žemės ūkio naudmenos sudaro apie 3 tūkst. ha. Taigi ariama žemė, pievos ir ganyklos. Ežerų ir ežerėlių- 150 ha. Visa kita teritorijos dalis išraižyta kelių, melioracijos trasų, nustatyta pastatais ir apsodinta sodais, per ją eina ryšių ir elektros linijos.

Iš archeologinių radinių galime spręsti, kad prie Nemuno ir Merkio žmonių gyventa nuo neatmenamų laikų. Prie Merkinės aptikta akmens amžiaus gyvenviečių, kuriose rasta vėlyvojo amžiaus akmeninių kirvių, akmeninis plaktukas, titnago ir kaulo dirbinių. Vėlesnieji radiniai žalvario amžiaus.

Dabar Merkinės miestelyje įsikūręs apylinkės centras, viena seniausių Lietuvoje Vinco Krėvės vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai, biblioteka, nacionalinio parko rekreacijos centras. Miestelis gerokai apleistas, netvarkomas. Merkinėje yra vertų dėmesio objektų- Merkinės piliakalnis, 2 miesto ribą žymintys mūriniai stulpai, namas, kuriame 1648 m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza.

1944 m. pastatytas paminklas rašytojui Vincui Krėvei, memorialas partizanų aukoms- Kryžių kalnelis

Žemaitijos nacionalinis parkas

Žemaitijos nacionalinis parkas yra Lietuvos šiaurės vakaruose, 45 km. Į rytus nuo Baltijos jūros. Čia gyvena žemaičiai- lietuvių etninė grupė, kalbanti žemaičių tarme.

Žemaičių žemė yra į vakarus nuo Dubysos. Laidojimo papročiai ir radiniai kapuose liudija, kad žemaičių žemė buvo

pastovus teritorinis vienetas. Šią išvadą patvirtina 1219 m. sudaryta 22 lietuvių kunigaikščių sutartis su Voline. Tarp lietuvių kunigaikščių buvę ir žemaičių kunigaikščiai Erdvilas bei Vykintas.

Žemaičių vardas yra kilęs jų gyvenamajai vietai krašte nurodyti. Žemaičių sodybos nuo seno, erdvios, apsodintos medžiais. Simonas Daukantas pastebi, kad žemaičio sodyba daugiau primena miškelį, gojelį negu gyvenamąją vietą

Dar ir dabar aukštaičiai ar dzūkai sunku suprasti greitakalbį žemaitį.Visa tai turtina lietuvių kalbą, jos gausų žodyną.

Visiems gerai žinomas lėtas, tačiau tvirtas žemaičių būdas, užgrūdintas šimtamečiais trukusiose kkovose su kryžiuočiais, kalavijuočiais ir kitais įvairiais atėjūnais.

Šviesaus atminimo žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, vyskupas Giedraitis, Laurynas Ivinskis, Jurgis Pabrėža, Žemaitė, Povilas Višinskis ir daugelis kitų garsino žemaičių kraštą, puoselėjo lietuvių kalbą ir kultūrą.

Žemaitijos vakarinį kraštą skalauja Baltijos jūra. Sausumos reljefas susiformavo daugiai kai prieš 10 tūkst. metų, po to, kai nuslinko ledynai. Keliaujant nuo jūros rytų link reljefas aukštėja ir sudaro vadinamąją žemaičių aukštumą. Platelių apylinkės kalvos siekia iki 200 m aukštį. Didžioji nacionalinio pparko dalis kalvota.

Žemaitijos nacionalinio parko tikslas saugoti ir tvarkyti ypač vertingas Žemaitijos gamtos ir kultūros vertybes; takoskyrinį Platelių ežerą su didžiausiu šiame krašte Platelių ežeru, Laumalenkos, Babrungo hidrografinį tinklą, Šarnelės, Mikytų, Varduvos, Metsėdžių, Liepijos geomorfologinius darinius, charakteringus Vakarų Lietuvai Plokštins bbei Paplatrlės miškus ir t.t.

Propaguoti žemaičių materialinę ir dvasinę etnokultūrą šeimose, mokyklose, visuomenėje kaip vientisą pasaulėjautos, elgesio ir papročių visumą. Gaivinti šeimos, kalendorines ir darbo šventes, žodinį, muzikinį bei kitos rūšies folklorą, tradicinius verslus, amatus, menus. Atskleisti ilgaamžę parko teritorijos protėvių patirtį, būdingąsias vertybes. Rinkti, saugoti, tyrinėti ir populiarinti visas dar išlikusias etninės kultūros formas. Grąžinti nykstančias etninės kultūros vertybes į visuomenės gyvenimą. Bendradarbiauti ir palaikyti ryšius su kitomis šalies ir užsienio organizacijomis, siekiančiomis puoselėti etninę kultūrą, rinkti informaciją apie vykstančius įvairius etninės kultūros renginius ir pagal išgales juose dalyvauti.

Plėtoti rekreacinę veiklą tam skirtose vietose, pirmumą teikiant pažintiniam turizmui. Atkurti ir palaikyti tradicines ūkininkavimo formas draustiniuose bei kaimiškose rekreacijos teritorijose. Sudaryti tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas vietos gyventojams.

Žemaitijos nacionalinio parko pplotas užima 20 tūkst. ha. Didžioji parko dalis yra Plungės rajone, mažesnė- Skuodo. Miškai dengia 3 tūkst. ha. Ariamos žemės parke yra apie 6 tūkst. ha. Ji nėra derlinga, dirvos akmenuotos, reljefas kalvotas. Ariamasis sluoksnis rūgštokas, nemažai jaurinių pelkinių dirvožemių. Žemės blogesnės nei vidutiniškai Plungės rajone.

Vandenys užima apie 1,9 tūkst. ha. Ežerų ir ežerėlių yra apie 26.

Pagrindinę hidrografinio tinklo dalį sudaro Platelių ežerynas, Babrungo ir Varduvos upės. Parko teritorijoje įregistruoti 65 upeliai. Be miškų, ariamos žemės, vandenų, visa kita teritorijos ddalis yra pievos, ganyklos, pelkės. Viena didžiausių- Liberijos pelkė. Dalį teritorijos užima keliai, kelių parko teritorijoje daug. Asfaltuotų- 23 km. Tai respublikinės reikšmės keliai, darantys teigiamą įtaką parko gyvenimui; plėtoti ūkinę veiklą sąlygos parke palankios.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Nacionalinis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, nerijos pusiasalyje. Jo rytinius krantus skalauja marios, o vakarinius- gintaringa Baltija.

Nerija jungiasi su Sembos pusiasaliu ties Šarkuva Karaliaučiaus srityje, o ties Klaipėda atskirta nuo žemyno vos 0,5 km pločio sąsiauriu. Nedidelėje Nerijos teritorijoje susiklostė skirtingo reljefo ruožai: saulėtas jūros paplūdimys, žmonių mechaniškai suformuota priėškopė, arba pajūrio apsauginis kopagūbris, toliau kauburiuota, o kartais plokščia lyguma marių link tęsiasi palvė ir kupstynė, apaugusi žole, krūmais ar medžiais, dar toliau matyti svarbiausias nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris, apželdintas ar pustomas, o už jo- pamario palvė ir marių paplūdimys

Geomorfologiniai procesai tebevyksta ir šiandien. Didžiausios kopos žemėja ir plokštėja, bangos ardo nerijos krantus. Per pastaruosius dešimt metų nerija sumažėjo 10 ha.

Klimatas jūrinis. Nešaltos žiemos, vėsūs pavasariai, nekarštos vasaros. Užtat šilti ir ilgi rudenys. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis, vidutinė jo temperatūra apie 17 C, o šalčiausias- vasaris, apie- 3 C šalčio. Šalčiai prasideda gruodžio viduryje. Visą žiemą sniego danga pastovi neišsilaiko, nes dažni atodrėkiai. Žiemą nerijoje oras labai drėgnas, pavasarėjant sausėja. Kritulių daugiausia iškrenta rrudenį. Lietingiausias mėnuo- rugpjūtis. Nerijoje, o ypač Nidoje daugiau nei kur kitur Lietuvoje esti giedrų saulėtų dienų. Rudenį ir žiemą pasitaiko labai stiprių audrų, kurios padaro daug žalos miškams ir išardo prieškopę.

Nacionalinio parko tikslas išsaugoti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį su pustomomis kopomis, pilkosiomis kopomis Avilos- Naglių ruože, senomis parabolinėmis kopomis prie Juodkrantės, pajūrio ir pamario palves, palaidotus senuosius miško dirvožemius, apsauginį pajūrio kopagūbrį, nerijos augaliją ir gyvūniją, etninės kultūros palikimą; etnografines žvejų sodybas, senąsias poilsio vilas Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Smiltynės gyvenvietėse, paminklus, išlaikyti nepakitusią ekologinę sistemą, organizuoti gamtos ir paminklų apsaugos, socialinius, ekologinius, rekreacijos mokslinius tyrimus, propaguoti gamtosaugos idėjas, Kuršių nerijos gyventojų dvasinį ir materialinį paveldą, sudaryti palankias darbo, buities sąlygas gyventojams, plėtoti tradicinę ūkinę veiklą: žuvininkystę, poilsiautojų aptarnavimą, miškų ūkį, nepakenkiant minėtiems tikslams, demilitarizuoti nacionalinio parko teritoriją.

Nacionalinis parkas užima apie 24,6 tūkst. ha, iš to ploto nerijos sausumos- apie 9,7 tūkst. ha, vandenų- 16,7 tūkst. ha, Jūros vandenų parko teritorijai priskiriama 12,5 tūkst. ha ir per 4,2 tūkst. ha marių. Likusi nerijos sausumos dalis priklauso Karaliaučiaus sričiai.

Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą planavimo schemą parengtą iki 2005 m. Darbo grupės vadovas V. Stauskas.

Pirmieji nerijos gyventojai, sprendžiant iš archeologinių iškasenų, apsigyveno akmens amžiuje. SSenųjų gyvenviečių liekanų rasta prie Nidos, Juodkrantės, Alksnynės, Grobšto rago, Rasytės