Švedija

Švedija – šiaurės Europos šalis, užimanti didesnę Skandinavijos pusiasalio

dalį ir per 20 tūkst. salų, salelių bei šcherų pakrantėje. Ribojasi su

Norvegija (1619 km) ir Suomija (586 km). Švedijos krantus skalauja Baltijos

jūra ir šios jūros Botnijos įlanka (3218 km). Švedijos plotas – 449 964 km2

(410 934 km2 – sausuma, 39 030 km2 – vandenys).

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau

maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai,

atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija:

Jotalandas – jotų žžemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė

pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų

valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei

jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno

vikingai.

Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri

nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos

pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais

siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir

dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai aatiteko

Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys. Po 1700—1721 m. Šiaurės

karo švedai iš Lietuvos buvo išvyti. Nuo 1814 m. Švedija nė karto

nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi. Nuo XVIII a.

vidurio Švedija garsėjo kaip metalurgijos, sunkiosios ir miško pramonės

kraštas. 1996 m. ŠŠvedija priimta į Europos Sąjungą.

Taip pat Švedija išsiskiria ypatingomis demokratijos tradicijomis.

Daugelis demokratinių įstatymų šioje šalyje priimti anksčiau nei kur kitur

pasaulyje. Jau XV amžiuje čia buvo įkurtas parlamentas (riksdagas), kuris

ribojo karaliaus valdžią.

Švedijos krantai šcheriniai, neaukšti.

Šcherai – tai uolėtos salelės. Kadaise ledynai stipriai ardė ir

gludino žemės paviršių. Minkštesnes uolienas ledynas sutrupino ir įšalusias

į ledą nuvilko tolyn. Kietesnes uolienas tik nugludino. Jas skandinavai

vadina “avinų kaktomis”. Ištirpus ledynui, žemiau jūros lygio buvusios

vietos atsidūrė po vandeniu, sudarydamos painų povandeninių uolų labirintą.

Kitos išliko virš vandens ir tapo šcherais.

Runos – senieji skandinavų rašmenys

Vakaruose Švedijai priklauso dalis Skandinavijos kalnų. Didžiausius

plotus užima lygumos ir plynaukštės. Didžioji dalis švedijos priklauso

Baltijos skydui. Smailių viršūnių nėra, nes jas nugludino slenkantys

ledynai. Botnijos įlanka slūgsta, taigi Švedijos plotas per 1100 metų

padidėja apie 1,5 m.

Žemiausia vieta – Baltijos jūra (0m virš jūros lygio), aukščiausia

viršukalnė – Kebnekaisė (2117 m).

Švedijos reljefas

Dėl šiltosios Golfo srovės Švedijos klimatas švelnesnis negu kitose

šiaurinėse valstybėse. Šalies sostinė Stokholmas yra tokioje pačioje

platumoje kaip ir pietinė Grenlandija, tačiau jo vidutinė liepos mėnesio

temperatūra yra +18oC. Žiemą temperatūra nukrenta šiek tiek žemiau nulio, o

sniego kiekis yra vidutinis. Šiaurinėje Švedijos dalyje žiemos ilgos ir

šaltos, o vasaros šviesios ir vėsios. Birželio ir liepos mėnesiais

nesutemsta ištisą parą.

Kritulių pasiskirstymą Švedijoje lemia SSkandinavijos kalnai. Jie

užstoja oro mases iš vakarų, taigi kritulių daugiau vakaruose (apie 600

mm/m), nei rytuose. Taip pat kritulių yra daugiau pietuose (apie 600 mm/m)

nei šiaurėje (apie 400-500 mm/m).

Švedijoje upių ir ežerų tinklas gana tankus. Beveik visos upės ir

ežerai Švedijoje susidarė slenkant ledynams. Didžiausia upė – Dalelvenas

(520 km). Upės sraunios. Nedaug jų tinkamos laivuoti. Didžiausias ežeras –

Venernas (5585 km2, didžiausias gylis – 100 m). Net 14% Švedijos ploto

užima pelkės. Jos susidarė todėl, kad dėl tam tikrų uolienų, žemė

nesugerdavo lietaus vandens, taigi daug vietovių užpelkėjo.

Didelėje Švedijos dalyje dominuoja spygliuočiai miškai (jaurinis

dirvožemis), pietinėje dalyje dažnai sutinkami tokie lapuočiai, kaip

beržas, drebulė. Lapuočiai miškai (ąžuolas, bukas) augo pietiniuose,

pietvakariniuose krantuose, tačiau buvo iškirsti, o jų vietose įsikūrė

ūkininkai arba buvo pasodinti spygliuočiai miškai. Bet šie ir kiti

kietmedžiai, tokie kaip liepa, guoba, klevas, randami nuo pietų švedijos

iki pat šiaurinės sienos.

Švedijos augalija susiformavo pasibaigus paskutiniąjam ledynmečiui.

Tačiau pastaruoju metu labai pasikeitė dėl žmogaus veiklos. Vilkams

neseniai grėsė išnykimas. Tai kelia konfliktus tarp gamtos mylėtojų ir

galvijų augintojų. Lokių ir lūšių populiacija taip nedidelė. Po visą šalį

paplitę elniai, stirnos, lapės, kiškiai. Medžioklė Švedijoje reguliuojama.

Daug gyvūnų rūšių yra saugomos. Švedijoje žiemoja nedaug paukščių, tačiau

vasarą daug jų sugrįžta iš šiltųjų kraštų.

Švedijoje žemės ūkyje naudojama apie 3 mln. ha, arba tik 7,5 pproc.

bendro šalies ploto. Daugiau kaip 2 ha dydžio ūkių yra 88,4 tūkstančio,

vyrauja palyginti nedideli šeimos ūkiai. 2-10 ha ūkiai sudaro 36 proc.,

10,1-20 ha – 19,8 proc., 20,1-30 ha – 12 proc., 30,1-50 ha – 13,9 proc.,

50,1-100 ha – 12,8 proc., 100,1 ha ir daugiau – tik 5,5 procento. Taigi

mūsų kai kurių specialistų tvirtinimai, kad nedideli ūkiai neturi

perspektyvos, Švedijos fermeriams būtų nesuprantami. Dauguma fermerių

(daugiau kaip 85 proc.) priklauso įvairiems gamybos, žemės ūkio produkcijos

perdirbimo ir realizacijos kooperatyvams, kurie savo ruožtu susijungę į

Švedijos fermerių federaciją. Nors žemės ūkyje dirba tik 3 proc. šalies

gyventojų, tačiau jų balsas girdimas ir Rikstage (Seime), ir Vyriausybėje.

Ir tuo nereikia stebėtis. Naudodami palyginti nedidelį žemės plotą (gerokai

mažesnį nei mes Lietuvoje) Švedijos fermeriai sugeba aprūpinti šalies

gyventojus svarbiausiais maisto produktais – duona, bulvėmis, pienu, mėsa,

aliejumi, iš dalies vaisiais ir daržovėmis. O maistui Švedijoje skiriama

ypač daug dėmesio. Vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja 83,6

kg bulvių, 62,7 kg daržovių, 80,2 kg duonos ir kitų grūdų produktų, 89,4 kg

vaisių, 69,1 kg mėsos (kiaulienos, jautienos, paukštienos), 27,1 kg žuvies,

16,5 kg sūrio, 187,1 kg pieno ir kt. produktų. Per parą suvartojamo vieno

gyventojo maisto energetinė vertė sudaro 2898 kcal.

Dideli pokyčiai Švedijos žemės ūkyje prasidėjo nuo 1990 metų

įgyvendinant naująją agrarinę politiką. Jos leitmotyvas – žemės ūkis turi

būti llygiavertis kitų žemės ūkio šakų rinkos partneris. Pereinamajam

penkerių metų laikotarpiui valstybė skyrė daug lėšų augalų ir gyvulių

produktyvumui didinti, naujoms technologijoms kurti. Žemės ūkiui buvo

iškeltas uždavinys aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais,

sukaupti pakankamą jų kiekį krizių ir karų laikotarpiui. Vienas svarbiausių

naujosios agrarinės politikos akcentų buvo reikalavimas išsaugoti turtingą

niuansų Švedijos kaimo landšaftą, intensyvinant gamybą nepažeisti gamtinės

pusiausvyros.

Turėdami palyginti mažai dirbamos žemės, švedai ją labai brangina,

nuolat kultūrina. 1800 metais prasidėję melioracijos darbai ypač buvo

plėtojami po Pirmojo pasaulinio karo. Panašiai kaip ir pas mus, vandens

perteklius laukuose kasmet susidaro pavasarį tirpstant sniegui, dažnai ir

vasarą po didesnio lietaus. Švedijoje, kaip ir visoje Europoje, pagrindinis

sausinimo būdas – molinių ir plastmasinių vamzdžių drenažas. Tačiau matėme

ir grioviais sausinamų pievų bei ilgamečių ganyklų. Tai pigiau nei

drenažas, kurio įrengimas kainuoja apie 10 tūkst. kronų (apie 5 tūkst.

litų). Švedijoje nudrenuota 1,2 mln. ha dirbamos žemės. Upsalos

universitete prof. Harry Linner pasakojo, kaip nelengvai fermeriai,

pasitelkdami specialistus, kultūrino, sausino savo žemes. Nemažą dalį

išlaidų padengė valstybė per subsidijas ir lengvatinėmis paskolomis. Dabar

Švedijoje beveik visa buvusi užmirkusi dirbama žemė yra drenuojama ar

kitokiu būdu sausinama. Malonu buvo matyti profesoriaus demonstruotą

Baltijos šalių drenuotų žemių diagramą, kurioje Lietuva su 2,6 mln. ha

užima antrą vietą (pirmoje Lenkija – 4,4 mln. ha). Tačiau ir Švedijoje,

kaip ir pas mus, labiausiai fermerius ir specialistus

jaudinanti problema –

nepakankama melioracijos įrenginių priežiūra. Dėl žemės ūkio produkcijos

pertekliaus ir smukusių kainų labai sumažėjo fermerių pajamos, todėl mažiau

skiriama lėšų melioracijai. Iki 1990 m. Švedijoje kasmet buvo įrengiamas ar

rekonstruojamas drenažas 20 tūkst. ha, o 1999 m. – vos 2 tūkst. ha.

Panašios bėdos ir pas mus. Užtrukusi žemės reforma, nesusiformavęs ūkininkų

sluoksnis, labai sumažėjusi valstybės parama melioracijai – tai pagrindinės

priežastys, dėl ko nuolat blogėja melioracijos įrenginių būklė. Jau dabar

Lietuvoje 10 proc. drenuoto ploto drenažas silpnai veikia ar iš viso

neveikia.

Gana dideliame – aapie 100 tūkst. ha plote Švedijos pietinėje dalyje

drėkinamos daržovės, sodai, ganyklos, nes čia, kaip ir pas mus, dažnai dėl

vasaros kritulių netolygumo augalams trūksta drėgmės. Dažniausiai

lietinama, sudrėkinamas viršutinis dirvožemio sluoksnis iki 30 cm gylio.

Švedija turi savo drėkinimo įrenginių gamyklą. Važiuodami traukiniu iš

Stokholmo į pietus, dažnai laukuose matėme veikiančius lietinimo

įrenginius. Švedijoje pagamintą gana tobulą lietinimo mašiną apžiūrėjome

Balsgardo sodininkystės bandymų stotyje. Taigi ir privačiuose ūkiuose

drėkinimas, nors ir brangus, yra naudojamas. Lietuvoje sausringi vasaros

laikotarpiai pasikartoja gerokai dažniau nei Švedijoje, todėl sustiprėjus

mūsų ūkininkams daržovės, uogynai iir ganyklos, reikia manyti, bus

drėkinamos ir pas mus.

Laukų tręšimui sunaudodami visą organiką ir ribotai mineralines trąšas

bei chemikalus pasėlių priežiūrai, fermeriai gauna įspūdingus derlius.

Pietinėje Švedijoje vidutinis kviečių derlius didesnis kaip 5 t/ha.

J.Kristensonas, turintis 100 ha ūkį, mums parodė kviečių lauką, iiš kurio

tikisi gauti 10-13 t/ha. Su šypsena jis parodė kitoje kelio pusėje

kviečius, kur derlius bus tik apie 5 t/ha, nes kaimynas mėgsta “pamiegoti”.

Didelę dalį augalininkystės produkcijos J.Kristensonas sušeria savo

automatizuotoje paukščių fermoje, kurioje per metus išaugina 250 tūkst.

broilerių. Vienas didesnių jo rūpesčių – paukščių mėšlo utilizavimas. Pagal

griežtus aplinkosaugos reikalavimus paukščių mėšlas turi būti įterpiamas į

dirvą, todėl šaltuoju metų laiku jis turi būti kaupiamas uždaroje

mėšlidėje. Panašiai tvarkomos ir gyvulininkystės fermų nuotėkos.

Apie 70 proc. šeimos ūkių verčiasi ir miškų ūkiu, nes Švedijoje net 50

proc. visos teritorijos (22,5 mln. ha) apaugę mišku. Valstybei,

savivaldybėms, bažnyčioms priklauso 13 proc., miškininkystės bendrovėms 37

proc., o privatiems asmenims net 49 proc. visų miškų. Išplėtota miško

pramonė, popieriaus, kartono gamyba. Miško produkcijos eksportas sudaro net

17 proc. viso Švedijos eksporto. Metinis pprieaugis – 100 mln. ktm, kertama

apie 60 mln. ktm. Švedijoje brandus miškas daugiausia kertamas plynai

kombainais, kurie medį nupjauna, nubraukia šakas, supjausto reikiamais

sortimentais ir sudeda į “pradalges”. Mediena panaudojama visa, miške lieka

tik smulkios šakelės. Iš savininkų reikalaujama, kad plyname kirtime miškas

būtų atsodinamas per 1-2 metus. Nemažas pajamas miško savininkai gauna iš

medžioklės ūkio.

Pramonė ir ekonomika. Šio amžiaus pradžioje Švedijos ekonomika buvo

daugiausia agrarinė, ir ji buvo viena vargingiausių Europos šalių. Tačiau

turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius

bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus ddarbininkus, šalis greitai

išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe. Ekonomika

ypač greitai augo pokario laikotarpiu i

ki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai Švedijos eksporto pramonė buvo labai

konkurentiška. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų Švedijos BNP vienam

gyventojui tapo mažesnis negu EBPO šalių vidurkis. Antrojoje devintojo

dešimtmečio pusėje Švedijos ekonomika patyrė didėjantį makroekonominį

disbalansą, kuris sukėlė greitą kainų ir sąnaudų augimą bei didėjantį

valstybės biudžeto deficitą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo

pats didžiausias ekonomikos nuosmukis nuo ketvirtojo dešimtmečio. Sukurta

plati programa pakeitė valstybės bendrųjų finansų deficitą, kuris sudarė

daugiau negu 10% BNP 1994m., į beveik 2,5% perteklių 1998m.. Toks pokytis

neturi sau lygių EBPO šalyse. Po biudžeto konsolidacijos žymiai pagerėjo

visi makroekonominiai rodikliai. Pastaraisiais metais mažėja ilgalaikės

palūkanų normos. Palūkanų normų skirtumas, palyginus su euro zona, sumažėjo

maždaug 0,4%. Infliacijos lygis yra mažas ir stabilus, o darbo jėgos

našumas ir pramonės gamyba gerokai padidėjo nuo Švedijos kronos

devalvacijos 1992-aisiais. Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys

sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Darbo jėgos našumas

laikotarpiui nuo 1990 iki 1997m. padidėjo 60% daug žinių reikalaujančiose

pramonės šakose ir beveik 40% kapitaloimliose pramonės šakose. Dėl

sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20%

nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir

toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro

14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55%

sudaro pagaminti mmetalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių

gamybos grupių, kurias sudaro AGA, ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia,

Volvo ir SCA, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto.

Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas

didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir

plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir

plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir

popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę

Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų,

tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto

priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje

buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80%

tiesioginių finansinių investicijų pateko į ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė

pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės

finansinės investicijos šalyje, ir dabar balansas yra teigiamas.

Gamtiniai ištekliai

Švedija turtinga spygliuočių miškais, vandens energija, geležies rūda,

uranu ir kitomis naudingomis iškasenomis, tačiau neturi naftos ir anglies

išteklių. Geležies rūdos telkiniai yra toli šiaurėje. Rūdynų produkcija yra

daugiausia eksportuojama. Švedijos spygliuočių miškai teikia žaliavas labai

gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus masės, popieriaus ir baigtinių

medžio produktų gamybos įmonėms. Švedija yra svarbi miško produktų

eksportuotoja pasaulio rinkoje. Medžio pramonės produkcija 1997m. siekė 91

milijardą Švedijos kronų. Pigi hidroenergija buvo pagrindinis Švedijos

pramonės vystymosi veiksnys. Šiandien apie 15% šalyje sunaudojamos

energijos pagamina šalies hidroelektrinės, kurių dauguma yra pastatytos ant

šiaurinių upių. Daugiau negu 40% ŠŠvedijoje sunaudojamos energijos

pagaminama iš importinės naftos, 7% iš importuotos anglies ir kokso.

Dvylika Švedijos branduolinių reaktorių pagamina 15% visos energijos arba

50% elektros energijos. Likusi energijos dalis pagaminama iš biokuro,

durpių, atliekų ir t.t. Pradėta įgyvendinti plati energetikos politikos

programa ekologiškai ir ekonomiškai pastovioms energijos gamybos sistemoms

plėtoti. Programos tikslas – paskatinti elektros pasiūlos ir paklausos

pokyčius trumpu ir ilgu laikotarpiu, kad būtų restruktūrizuota energetikos

sistema. Ankstesnis sprendimas sustabdyti visus Švedijos atominius

reaktorius iki 2010 metų buvo anuliuotas, ir pirmojo Barseback atominio

reaktoriaus sustabdymas kol kas atidėtas.

Turizmas Švedijoje nėra itn išvystytas dėl klimato. Tačiau tarp

dviratininkų ši šalis labai mėgstama. Švedijoje yra dideli atstumai tarps

miestų, labai graži gamta (švedams nuo vaikystės „skiepijama“ meilė

gamtai), daug kur įrengti dviratinink takeliai.

Švedijoje yra be galo daug ežerų ir upių, taigi turistams siūloma

žvejyba.

Žuvų rūšys. Vakarinės Švedijos pakrantės vandenyse žvejojamos tipiškos

sūrių vandenų žuvys – menkės, skumbrės. Rytinėje Švedijos pakrantėje

Baltijos jūros vandenyse – didelės lydekos, sterkai bei ešeriai. Upėse

puiki lašišų, upėtakių, lydekų ir ešerių žūklė. Daugybėje Švedijos ežerų

galite išmėginti ne visai įprastą lydekų, ešerių, sterkų, upėtakių žvejybą

švarioje bei civilizacijos nepaliestoje aplinkoje

Žvejybos būdai. Žūklė iš valties dideliuose ežeruose ir upėse. Žvejojant

plėšrias žuvis – spiningu (populiariausia ir efektyviausia žūklė), mepsu ar

blizge. Švedijoje museline meškere gaudomi upėtakiai, kiršliai, lašišos,

jūros upėtakiai; rečiau – ešeriai, lydekos. Blizge dideliuose ežeruose

gaudomos

lašišos ir upėtakiai. Poledinė žūklė – žvejojama avižėle.

Žvejybos sezonai. Skirtingose šalies vietose nevienodas klimatas. Švedijos

šiaurėje tik kelis mėnesius per metus vandens telkiniai neaptraukti kad ir

plonu ledo sluoksniu. Pietinėse Švedijos vietovėse žvejojama visus metus.

Pavyzdžiui, lydekų ir upėtakių žūklė spiningaujant yra tinkamiausias

žvejybos būdas balandžio mėnesį pietuose, o šiaurėje – pats karščiausias

žūklės ant ledo sezonas.

Ryšiai su Lietuva.

Lietuviai Švedijoje

Emigrantų iš Lietuvos būta ir anksčiau, bet jokios jų statistikos nėra.

Ir po sukilimų, ypač 1863m., buvo patekęs į Švediją vienas kitas lietuvis,

bet dauguma jų buvo llaikomi lenkais. I Pasaulinio karo metu 1915m.

sudarytas švedų – lietuvių šelpimo komitetas, 1915m. ir 1917m. Stokholme

įvyko lietuvių konferencijos ir 1917m. sausį Stokholme įsteigta Lietuvių

Spaudos Biuras. Prieš II Pasaulinį karą Švedijos lietuvius sudarė Lietuvos

pasiuntinybės Stokholme nariai ir keletas lietuvių studentų, studijavusių

aukštosiose mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos laikais kaip valstybės

stipendijų laimėtojai yra studijavę šie lietuviai: Karolis Mekas

(archeologija Upsalos universitetas), Petras Tonkūnas ir Juozas Vilimas

Užbalis (Veterinarijos aukštojoje mokykloje), Juozas Lingis ir Juozas Juška

(etnologiją Stokholmo universitetas). Ir tik per II Pasaulinį karą,

bolševikams okupuojant Lietuvą, prasiveržė lietuvių ppabėgėlių banga į

Švediją. Tačiau ir ji, palyginti su pabėgėliais iš kitų Pabaltijo

valstybių, buvo labai menkutė — lietuvių šalyje buvo tepabėgę apie 400. Į

Švediją atbėgę lietuviai, perėję karantiną, buvo apgyvendinti stovyklose,

kur jų priežiūra buvo palyginti labai gera. Be to, jų dalią llengvino

Balfas. Paskui pamažu lietuvių pabėgėliai ėmė jungtis į švedų visuomenę

tiek savo fiziniu darbu, tiek kitais sugebėjimais. Dauguma jų dirbo

fabrikuose, gaudami tą patį atlyginimą ir naudodamiesi tomis pačiomis

teisėmis bei privilegijomis, kaip ir švedų darbininkai. Praktinių

specialybių žmonės gavo darbo savo srityse. Pabėgęs jaunimas, studijavęs

Lietuvos aukštosiose mokyklose ir ten savo studijų nebaigę, Lietuvių

komiteto pastangomis ir Balfo šelpiami buvo priimti į atitinkamas švedų

mokyklas, kur galėjo pradėtas studijas baigti. Kiek sunkiau buvo su

intelektualais – mokytojais, teisininkais, ekonomistais, karininkais bei

valdininkais. Savo specialybės darbo jie negalėjo gauti. Švedų valdžios

organai skyrė jiems archyvinį darbą – jie galėjo dirbti įvairiose mokslo ar

kitose savo specialybei artimesnėse įstaigose jiems pavesta darbą, už kurį

jie gaudavo archyviniams darbininkams valdžios nustatytą atlyginimą –

pragyvenimo minimumą. Prie archyvinių darbininkų pradžioje buvo prijungti

ir gydytojai, bet vėliau, perlaikę kkai kuriuos egzaminus, gydytojai gaudavo

darbo provincijoje. Dantų ir veterinarijos gydytojai darbą gaudavo iš

karto. Tačiau ir tų archyvinių darbininkų skaičių mažino – buvo palikti tik

senesnio amžiaus žmonės, o visiems kitiems surasti atitinkami darbai.

Lietuviai pabėgėliai, matydami, kad Švedija nebuvo lengvos sąlygos kiek

geriau įsikurti, pradėjo emigruoti, daugiausia į JAV ir Kanadą, todėl

1963m. jų liko apie 100. Juos daugiausia sudarė aukštuosius mokslus baigę

ir darbą gavę, bei tie, kuriems pavyko kiek geriau įsitaisyti arba kurie

šeimų sumetimais nusprendė pasilikti šalyje. Dauguma pasilikę lietuvių

dirbo pagal specialybę, didesnė jjų dalis tapo Švedijos piliečiai. Vietų,

kur būtų susispietė daugiau lietuvių, nėra — išsimėtę pavieniui įvairiose

krašto vietose. Daugiausia lietuvių yra susispietė Stokholme, kur ir

pasireiškė jų lietuviškas veikla.

Atbėgę lietuviai, nors jų buvo ir nedaug, stvėrėsi lietuviškos veiklos.

Dar prieš pabėgėlių didesnio kiekio atvykimą į Švediją. Stokholme susikūrė

Lietuvių komitetas, budėjęs daugiau opiųjų lietuviškų reikalų sargyboje. Iš

pradžių komitetą sudarė šalyje jau gyvenę, ar tuoj po pirmosios bolševikų

okupacijos į Švediją atvykę lietuviai, o paskui į komitetą buvo įtraukti ir

kiti lietuviai pabėgėliai. Komitetui vadovavo buvęs Lietuvos atstovas

Skandinavijai ministras Vytautas Gylys. Kiti nariai buvo rašytojas Ignas J.

Šeinius, buvęs pasiuntinybės sekretorius V. Žilinskas, Juozas Lingis,

Algirdas Vokietaitis, paskui dr. Petras Kazlauskas, kun. Juozas

Tadarauskas. Pabėgėlių padaugėjus, Lietuvių komitetui prisidėjo naujos

pareigos — rūpintis jų materialiniais, socialiniais, iš dalies ir

kultūriniais reikalais. Balfui ėmus šelpti pabėgėlius ir lietuvių šalpos

reikalus Švedijoje pavedus komitetui, jo svarbiausiu uždaviniu ir tapo savo

tautiečių šelpimas. Kilus komitete nesutarimams, Balfas šalpos reikalus iš

komiteto veikimo išjungė ir paskyrė savo įgaliotini. Balfo įgaliotiniais

yra buvę dr. Antanas Starkus, dr. Stasys Petrauskas, teisėjas Ignas

Kazlauskas, pik. Vincas Blažys. Buvo sudarytas ir Balfo komitetas vien tik

šalpos reikalams. Lietuvių komitetas, netekus jam šalpos pareigų, mėginta

perorganizuoti įvairių visuomeninių grupių pagrindu, tačiau mėginimai

didelių vaisių nedavė, ir nuo 1946m. vidurio Lietuvių komitetas nustojo

veikęs.

Norint suburti visus Švedijoje gyvenančius lietuvius tautiniam iir

kultūriniam darbui, 1946m. pradžioje įkurta Lietuvių draugija. 1947m.,

suvažiavus į Stokholmą didesnių lietuvių gyvenamų vietovių atstovams,

šalies sostinėje išrinkta draugijos centro valdyba. Draugija turėjo 5

skyrius ir buvo vienintelė gaji organizacija, vienijanti visus lietuvius.

Draugijai yra vadovavę dr. Petras Kazlauskas, V. Staneika, pik. V. Blažys.

Pradėjus organizuoti pasaulio lietuvius į bendrą Lietuvių Bendruomenę,

draugija 1950m. persiorganizavo į Lietuvių Bendruomenę Švedijoje, kuri

veikė kaip vienintelė lietuvių organizacija Švedijoje, kuriai tenka

atstovauti lietuvių reikalus švedų, kitų šalyje veikiančių pabėgėlių,

politinėse ir kultūrinėse organizacijose. Pirmąją LB tarybą sudarė teisėjas

Ignas Kazlauskas, pik. Juozas Narakas ir arch. Jonas Kriaučiūnas, o pirmąją

valdybą — Vytautas Staneika, inž. dr. Kazimieras Kraujelis ir inž. Bagdonas

Laucevičius. Paskui LB taryba buvo panaikinta.

Be minėtų organizacijų, kai dar didesnė lietuvių kolonijos dalis nebuvo

emigravus, veikė ir kitos organizacijos: ateitininkai, akademinio jaunimo

organizacijos Šviesos skyrius, Lietuvių studentų atstovybė sporto klubas

„Vytis“. Daug aktyvumo parodė ir 1947m. įsikūrusi Lietuvos antinacinės

rezistencijos politinių kalinių sąjungos Stokholmo seniūnija.

Nesvetima lietuviams buvo politinė veikla, ypač kad Švedijoje lietuviams

teko vaidinti dažnai tarpininko vaidmenį tarp rezistencijos Lietuvoje ir

svetur. Savo įgaliotinius čia turėjo ir Vlikas ir Vlakas, ir BDPS (Bendras

demokratinis pasipriešinimo sąjūdis), ir įvairios lietuvių politinės

partijos bei rezistenciniai sąjūdžiai. Švedijos lietuviai nebuvo pamiršę ir

savo spaudos. 1045 02 16 proga išleistas pirmasis Švedijos lietuvių

leidinėlis „Lietuvos keliu“. VIII 23 pradėtas leisti laikraštėlis „Svetur“.

Su didžiule lietuvių ppabėgėlių banga į Švediją atvyko palyginti labai

nedaug mokyklinio amžiaus vaikų, todėl steigti savosios mokyklos nebuvo

įmanoma. Tik kartą kapeliono J. Tadarausko rūpesčiu ir Balfui paremiant,

būrelis mokyklinio amžiaus vaikų buvo suvežti į Stockholmo seselių

vienuolių vadovaujamą katalikišką pradžios mokyklą, kur jiems buvo

pasamdytas ir lietuvių kalbos mokytojas.

Lietuvos ryšiai su Švedija

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Švedija pripažino ją 1991m. rugpjūčio

27d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991m. rugpjūčio 28d.

Atstovavimas

Nuo 2002.10.07 LR ambasadoriumi Švedijoje paskirtas Petras Zapolskas. 1999

spalio 7d. Švedijos ambasadoriumi Lietuvoje paskirtas Jan Palmstierna.

LR garbės konsulai Švedijoje:

Jarl Branting – nuo 2000.01.05 Vajö mieste su jurisdikcija Kronoberg

grafystėje

Lennart Svante Wilhelm Malmgren nuo 2000.01.05 – Kristianstad mieste su

jurisdikcija Skåne grafystės 12 municipalitetų ir Blekinge grafystėje

Ingmar Ingstad – nuo 1996.10.01 Malmö mieste su jurisdikcija Skåne

grafystės 21 municipalitete

Birgitta Lindh Johansson – nuo 2001.04.03 Västerås mieste su jurisdikcija

Vastmanland grafystėje

Ralph Spetz – nuo 2001.01.05 Jönköpings mieste su jurisdikcija Jönköpings

grafystėje.

Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimo teisiniai pagrindai

Sudarytos visos pagrindinės dvišalės sutartys.

Prekyba (2002m.)

Eksportas sudarė 849.9 mln. lt. (245.6 mln. EUR), palyginus su 2001m.

eksportas išaugo 27%. Švedija užima 6 vietą tarp eksporto partnerių (4.19%

bendro eksporto). Importas – 930.9 mln. lt. (269 mln. EUR), palyginus su

tuo pačiu pernai metų laikotarpiu importas išaugo 21%. Švedija yra 7

vietoje importo partnerių sąraše (3.3% viso importo). Prekybos balansas

išliko neigiamas ir sudarė 81 mln. t (23.4 mln.

EUR).

Švedijos investicijos Lietuvoje

Lietuvos statistikos departamento 2003 01 01 duomenimis, Švedijos

tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė 2016.3 mln. litų (15.3% nuo visų

investicijų). Pagal tiesiogines investicijas Švedija Lietuvoje užėmė 2

vietą (po Danijos).

Pagrindiniai investitoriai:

1. “Telia”, kartu su Suomijos “Sonera” įsteigusios konsorciumą “Amber

TeleHolding”, yra investavusios į Lietuvos Telekomą.

2. Partek Insulation, Finfund, Nefco ir EBRD (Švedijos, Suomijos ir JK

kompanijos) investavo į BĮ Partec-Paroc .

3. Osman Trading AB; Woodison Trading AB, Ferrous Investment Ltd, Distral

S.A. (kartu su Airija, D.Britanija ir Kolumbija) Klaipėdos Naftą

4. Svenska Petroleum Exploration (Švedija) į GGenčių Naftą.

Švedija ir ES

2003m. Švedijos prioritetai ES: darbas Konvente, Lisabonos sprendimų

įgyvendinimas, pasirengimas naujai finansinei perspektyvai. 2003.09.14

Švedijoje vyks referendumas dėl prisijungimo prie euro zonos.

Švedijos dvišalė pagalba Lietuvai

Pagalbą Lietuvai Švedijos Vyriausybė teikia nuo 1990m. Bendradarbiavimo su

Lietuva projektus koordinuoja Švedijos Vyriausybės įgaliota agentūra

Švedijos tarptautinės plėtros agentūros SIDA (Swedish International

Development Co-operation Agency) Rytų ir Vidurio Europos departamentas

(Sida-East).Artimiausias tikslas – harmonizuoti Lietuvos institucijų veiklą

pagal ES reikalavimus.

1990-2000m. Lietuvai pagalbos suteikta už 1,03 mlrd. Švedijos kronų

(daugiau kaip 111,58 mln. USD), didžioji dalis – Ignalinos AE saugumui

užtikrinti. 2001m. ppradėta projektų už 27 mln. Švedijos kronų (~2,7 mln.

USD). Švedija numato perpus sumažinti paramą RE šalims. Šiuo metu per Sida

finansuojama: apie 14 projektų teisingumo ir vidaus reikalų sektoriuje, 11

projektų aplinkos ir energetikos sektoriaus (Kauno, Šiaulių nuotekų ir

atliekų tvarkymas), apie 10 pprojektų iš socialinio/sveikatos sektoriaus, 6

saugumo politikos projektai ir kt. Pastaruoju metu aktyviai remiami lyčių

lygybės (moterų) projektai.

Dvišalis bendradarbiavimas

Švedija su Lietuva glaudžiai ir aktyviai bendradarbiauja gynybos, aplinkos

apsaugos, branduolinės energetikos, vidaus reikalų, transporto, mokesčių,

teisingumo, švietimo,ir sveikatos apsaugos srityse.

Aukščiausių pareigūnų vizitai

2002 04 24 – LR Prezidentas V.Adamkaus dalyvavo 6-oje Baltijos jūros

saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje.

2002 05 2-3 – UR ministrė Anna Lindh dalyvavo Vilniuje vykusioje ET

Ministrų Komiteto 110-ojoje sesijoje.

2002 08 29-30 – LR UR ministras A.Valionis dalyvavo Regioninėje ES

Konferencijoje konfliktų prevencijos klausimais – “Partners in Prevention”,

vykusioje Helsingborge.

2002 09 20 – Lietuvoje lankėsi Švedijos karalienė Silvia, kuri pasakė

kalbą IV AIDS konferencijoje.

2003 04 07-08 – Lietuvoje lankėsi Švedijos gynybos ministrė L. Bjorklund.

2003-06-01 – Lietuvos UR ministras A. Valionis dalyvavo Šv. Birgittos

jubiliejiniuose renginiuose Vadstenos mieste.

2003-06-06 – LR UR mministras A. Valionis dalyvavo NB 6 premjerų

susitikime Stokholme (pavadavo LR premjerą A. Brazauską). Įvyko dvišalis

susitikimas su Švedijos parlamento spikeriu B. von Sydow.

2003-06-26 – Švedijos UR ministrės A. Lindh darbo vizitas į Lietuvą.

2003-07-06 – Švedijos Karalius Karlas XVI Gustavas ir Karalienė Silvia

lankėsi Vilniuje Mindaugo karūnavimo 750-jo jubiliejaus proga.

Tai įdomu

• Švedijoje gyvena 8,9 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies

pietinėje dalyje

• 85% tikinčiųjų yra liuteronai

• Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei

• Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, ŠŠvedijoje yra mažas

gimstamumas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje

jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja

• Amžiaus struktūra: 0-14m. – 18%, 15-64m. – 64%, 65m. ir daugiau – 18%

• Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82

metai

• Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių Skandinavijos

valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo

dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%

• Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų

grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai)

• Švedijos sostinėje Stokholme gyvena 1,3 mln žmonių

• Švedijos piniginis vnt. – Švedijos krona

• 99% 15 metų ir vyresni Švedijos gyventojai moka skaityti ir rašyti

• Švedai stengiasi išsaugoti daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra

įsteigta 20 nacionalinių parkų ir apie 1000 draustinių. Didžiausias

Europoje Sereko nacionalinis parkas taip pat yra Švedijoje

Samis

Grafikas, vaizduojantis vyrų ir moterų pasiskirstymą Švedijoje (2003 12 31)

Švedų asmeninis gyvenimas

Susitikimai su draugais.

Švedai griežtai atskiria asmeninius ir visuomeninius reikalus.

Asmeniniams priklauso – namai, visuomeniniams – darbas. Švedams namai –

tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia kaupia jėgas, kad galėtų

įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant namuose. Čia niekas

neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei pamatysite švedę su

kalendoriumi rankose ssu drauge besitariančią susitikti prie kavos puodelio.

Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų būrelį, kurį jie

nenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad moteris dirba visą

dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose tvarkytis ir

ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi nepriklausomai ir

privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas tuo, kad bijoma,

jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais, ir apskritai „kam

viso to reikia“?

Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai pažįsta.

Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit pakvies jus

į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą alaus.

Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –

tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas

nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo,

rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.

Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio

ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų

automobilių kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį

patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą „Ar jūs lengvai galite

ilgam išsiskirti ii draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo

gyventojų), bet tik 41% suomių. Kitas klausimas buvo toks: „Ar jums būna

liūdna išsiskirti su draugais?“ į jį neigiamai atsakė 70% švedų ir ttik 38%

suomių (Åke Daun, „Svensk Mentalitet“, 1989m., 84 psl.).

Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti

švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės

pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesų

ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne

taip noriai kaip amerikiečiai.

Permainos šeimoje.

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.

XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose

gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia

šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buities

klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas

nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –

ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.

viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų

ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims

lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti

mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.

1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir

teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies

industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug

žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą,

kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur

žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista

tapti

pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti

pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę

ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į

parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris

ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-

aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta

mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl

vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Atsitiktinumas?

Nors ŠŠvedija ir nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, Švedijos vyrai

tarnavo armijoje toli nuo namų. Kaip ir daugelyje kitų šalių, moterys

papildė darbo rinką, atliko vyriškus darbus. Karui pasibaigus, jos grįžo

prie savo šeimos židinio. Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų

ir moterų lygybę, šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu

reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajame

dešimtmetyje Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo

santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų

netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje

ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vvis daugiau jaunų ištekėjusių moterų,

turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų

darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį

(valstybinį) sektorių, kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausias

pasaulyje ir sunkiai slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.

Gana ilgai buvo mmanoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –

dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo

dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg,

rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija“ („Kvinnors

villkorliga frigivning“), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –

bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo

darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos

Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas

diskusijas.

Moterų politinės federacijos ėmė daryti spaudimą savo partijoms,

kurios staiga susidomėjo šais klausimais. 1971 metais moterys iškovojo

išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino „santuokos bausmę“- įstatymą, pagal

kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų.

Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.

Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos

manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų ddarbų, o vaikus ir senelius

prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo

lokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis

didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas

plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali

pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik

džiaugtis.

Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį

vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose

bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai

atsisakydavo savo įstatyminės teisės pprižiūrėti kūdikį ir vis tiek su

vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta,

tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas

įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio“.

Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą (giftorätt),

t.y. kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir

įgyto prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui

priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką

jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą

laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei

vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti

partnerio sutikimą.

Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.

Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas,

pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam

sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai

gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.

Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima

panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius

santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį (äktenskapsförord), kuriame

numatyta, kokia turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės

nuosavybės teisėmis. Toks dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme,

antraip jis negalioja.

Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo

nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis

ir vviengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.

Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai

dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra

grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti

konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu

nenusisekė, galima tiesiog nusirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje

labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476.

Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į

vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo

daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra

kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos

daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas

sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytis

nereikia.

Rengimosi maniera

Dažniausiai švedai rengiasi labai nerūpestingai, gal net netvarkingai.

Šį švedų charakterio bruožą pastebi daugelis užsieniečių, bet ypač

vokiečiai, japonai, prancūzai, ispanai ir danai. Vienas prancūzas, dirbęs

Švedijos produkcijos pardavimo agentu, pasakojo::

„Aš jį pasitikau oro uoste. Apsiavusį medinėmis klumpėmis, vilkintį

aksominėmis kelnėmis ir labai ryškiais marškiniais, kurie visiškai nederėjo

prie kelnių. Atrodė panašus į jūrų plėšiką. Mane ištiko šokas! Švedijoje

niekas niekada nekreipė dėmesio į tai, kaip žmonės rengiasi. Bet kadangi

čia, Prancūzijoje, niekas su juo rimtai nebendrautų, aš buvau priverstas

atidėti visus paskirtus susitikimus su potencialiais pirkėjais“ (Phillips-

Martinsson, 11991, 74 psl.).

Dauguma švedžių taip pat rengiasi bet kaip (jos tai vadina

„praktiškai“) – Švedijoje labai retai sutiksi elegantiškai apsirengusią

arba išpuoselėtą moterį.

– Nieko nesuprantu, nusivylusi pastebėjo mano baltarusė, pirmą kartą

atvažiavusi iš Minsko į Švediją paviešėti. – Juk mūsų baltarusės moterys

gyvena daug sunkiau nei švedės, toli gražu ne kiekviena šeima turi

automobilį, labai reta kuri – indaplovę, skalbimo mašiną ir mikrobangų

krosnelę, o ir šiaip jau patogus būstas vis dar tebėra daugelio šeimų

svajonė. Tad kodėl mūsų moterys atrodo daug gražesnės už švedės, kaip joms

pakanka jėgų ir laiko dirbti, rūpintis vyru ir vaikais ir dar prižiūrėti

savo veidą ir tvarkyti drabužius?

Tam yra daug priežasčių. Pirmiausia švedai tiesiog laiko drabužius ir

išvaizdą kažkokiu neesminiu dalyku, o antra, kad ir geros kokybės

drabužiai, ir kosmetikos procedūros labai brangiai kainuoja ir toli gražu

ne visiems pagal kišenę, trečia, 82% Švedijos moterų dirba visą darbo

dieną, ir tai aukščiausias rodiklis visame pasaulyje. Ketvirtoji svarbi

priežastis yra ta, kad pagal statistiką Švedijoje vyrų yra daugiau nei

moterų – 1988 metais 1000 moterų teko 1024 vyrai. Tiesa tai bendras

rodiklis visoms amžiaus grupėms, o disproporcija vyrų naudai yra tik iki 65

metų. Taigi, dailiajai lyčiai nėra ko stengtis patraukti vyrų dėmesį savo

išvaizda ir kam nors patikti – vis tiek daugeliui moterų nėra sunku sutikti

gerą partnerį ar vyrą.

Penkta, menkas dėmesys drabužiams – viena iš kovos

dėl vyrų ir moterų lygių teisių pasekmių. „Kodėl mes, moterys, turime

stengtis gražiai atrodyti, – sakė švedės, – jei vyrai beveik nekreipia

dėmesio į savo išvaizdą? Beje, argi jūs nežinote – mūsų šalyje yra lygybė“.

Bet kova dėl lygių teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti

moteris. Pavyzdys – prancūzės, kurios, nepaisant sėkmingos kovos dėl lygių

teisių su vyrais, išlaikė, užsieniečių žodžiais tariant, ir joms būdingą

moteriškumą, ir mokėjimą rengtis elegantiškai ir skoningai.

Šventės

Viduramžiais Švedija buvo neišsivysčiusi šalis su ggausiais gamtos

ištekliais, kuriems eksploatuoti reikėjo užsienio kapitalo įplaukų. Kalnų

pramonę kūrė Valonijos, t.y. prancūziškai kalbančios Belgijos dalies

angliakasiai ir Pietų Vokietijos darbininkai, prekybos plėtojimo ir miestu

savivaldos organizavimo nuopelnai priklauso išeiviams iš Hanzos sąjungos

pietų Vokietijos miestų. Švedijoje gyvenantys vokiečiai padarė didelę įtaką

formuojant švedų tautos tradicijas. Iš Vokietijos atkeliavo žalioji

lygiadienio kartis ir Kalėdų eglutė, Valpurgijos naktis ir Velykų zuikis,

Šv. Liucijos ir Šv. Martino šventės.

XIX amžiuje škotai ir anglai daug prisidėjo prie geležinkelių pramonės

vystymo, tačiau tik mūsų laikais Švedija pajuto tokią stiprią anglų ir

saksų įįtaką savo kultūrai – imta švęsti Šv. Valentino dieną, atsirado nauja

tradicija minėti Visų Šventųjų dieną, beje, nepasižyminti subtiliu skoniu.

Senojoje valstiečių visuomenėje svarbus buvo kaimo vaidmuo. Jo

socialiniame fone gimė švenčių papročiai, susiję su žmogaus gyvenimo

laikotarpiais ir metų laikų kaita. Būtent kkonservatyviame kaime su jo

griežta kasmetinių darbų seka buvo išsaugota ištikimybė liaudies

tradicijoms – valstiečiai kartu dirbo ir kartu linksminosi. XIX amžiuje

priėmus įstatymą dėl žemės reformos, valstiečiai išsiskirstė po vienkiemius

naujose žemėse, atmatuotose jiems vietoje ankstesnių rėžių. Taip nutrūko ne

tik socialiniai ryšiai, bet ir daugelis tradicijų, kurioms kaimas buvo

tinkama terpė.

Anksčiau švenčių papročius formavo bažnyčia. Beveik visos šiuolaikinės

šventinės tradicijos turi religinį pagrindą ir, įdomu pastebėti, kad

daugelio jų šaknys siekia Viduramžių katalikybę, kurią kitose srityse

beveik visiškai išgyvendino reformacija. Pavyzdys – Velykų žalios šakelės

ir margučiai, džiovinta žuvis (lutfisk) per Kalėdas ir Užgavėnių bandelė

(semla). Tik dvi šventės – Gegužės pirmoji ir vasaros lygiadienis yra

pasaulietiškos, ne bažnytinės kilmės.

Šiandien visuomenės gyvenimui didelį poveikį turi žiniasklaida, o

pirmiausia televizija, – būtent jos niveliuoja senus papročius ir kuria

naujus. Liaudies tradicijos kkinta – kai kurios nuolat keičiasi arba

pamirštamos, jeigu jų socialinė arba emocinė funkcija išsisemia.

Švedai švenčia tokias šventes kaip šeimos, krikštynos, sutvirtinimo

sakramento, mokyklos baigimo, vestuvių, laidotuvių, Advento, Kalėdų,

Naujuosius metus, Šv. Valentino dienos, Balandžio pirmosios, Velykos, Šv.

Valpurgijos dienos, Gegužės pirmosios, Šeštinių, Sekminių, Tautos dienos,

Joninės, Vėžiavimo sezono atidarymas, Sūdytų strimelių, Visų Šventųjų

dienos, Šv. Martyno dienos, Liucijos.

Švedijos valstybiniai simboliai

Švedijos vėliava

Tikslus Švedijos vėliavos amžius nežinomas, tačiau seniausi

piešiniai, vaizduojantys geltoną kryžių mėlyname fone, pasiekė mus iš XVI

amžiaus. 1569m. karaliaus įsaku Švedijos karo vėliavose turėjo bbūti

vaizduojamas geltonas kryžius, nes valstybės

herbas – tai auksiniu kryžiumi į keturias dalis padalintas mėlynas

fonas. Manoma, kad Švedijos vėliavos dizainas sukurtas pagal Danijos

vėliavą, o mėlyna ir geltona spalvos paimtos iš herbo. Tačiau tik 1620-

aisiais, t.y. valdant Gustavui II Adolfui, užfiksuoti patikimi faktai,

kurie patvirtina, kad Švedijos laivuose plevėsavo mėlynai geltonos

vėliavos. Kaip nurodyta seniausiame išlikusiame vėliavos įstatyme (jis

paskelbtas 1663m.), visi privalo naudoti triuodegę vėliavą; išimtį sudarė

prekybiniai laivai, kuriems leista kelti keturkampio formos vėliavas.

Šiandien triuodegę vėliavą naudoja tik Karališkoji šeima ir ginkluotosios

pajėgos. Karališkoji šeima taip pat gali papuošti savo vėliavas Mažesniuoju

arba Didesniuoju herbais, kurių vieta – kryžiaus centre. Nuo 1916m.

birželio 6d. švenčiama Švedijos vėliavos diena. 1983m. ši diena paskelbta

Švedijos valstybine švente. Tokia data pasirinkta dėl dviejų priežasčių:

1523m. birželio 6d. išrinkus Gustavą Vazą Švedijos karaliumi padėti

savarankiškos Švedijos valstybės pamatai; tą pačią dieną 1809m. Švedija

priėmė naują Konstituciją, kuri įteisino pilietines teises ir laisves.

Vėliavos spalvos ir dizainas apibrėžiami 1982m. Vėliavos įstatyme. Vėliava

pakeliama 8 val. (kovo 1 – spalio 31d.) arba 9 val. ryte, o nuleidžiama

tuomet, kai leidžiasi saulė. Jeigu vėliava apšviesta, jos nebūtina nuleisti

po saulėlydžio. Švedijoje yra maždaug 15 oficialių vėliavos iškėlimo dienų,

tarp jų – ypatingos Karališkosios šeimos šventės, Gegužės 1d., rinkimų

dienos, Jungtinių Tautų diena (spalio 24d.) ir Nobelio diena (gruodžio

10d.). Vėliavą galima iškelti ypatingomis vietinių ššvenčių ar šeimos

progomis

Valstybiniai herbai

Valstybinio herbo įstatymas, priimtas 1982m., įteisina du Švedijos

herbus – Mažesnįjį ir Didesnįjį. Mažesnysis herbas – jis

naudojamas dažniau – sudarytas iš mėlyname fone pavaizduotų trijų auksinių

karūnų, kurios išdėstytos dvi viršuje ir viena apačioje. Virš jų ant herbo

skydo uždėta uždara karūna, kuri kartais apjuosiama Serafimo Ordino

grandine. (1748m. įsteigtas Serafimo Ordinas yra garbingiausias Švedijos

ordinas.) Trijų karūnų ženklas kaip Švedijos simbolis naudojamas jau nuo

1336m., kai jis buvo žinomas kaip „Trijų išmintingų karalių“ simbolis.

Viena teorija teigia, kad karalius Magnusas Eriksonas (1319-64m.) šį ženklą

pasirinko žymėti savo titulą -„Švedijos, Norvegijos ir Skanijos Karalius“.

Didesnysis herbas simbolizuoja monarchą, ir vyriausybė bei parlamentas

naudoja jį ypatingomis progomis. Herbo struktūra atsirado ir išliko iki

mūsų dienų nuo 1440-ųjų – tai buvo karaliaus Karlo Knutsono Bonde

antspaudas. Herbo skydas padalintas į keturias dalis, kuriose pavaizduotos

trys

karūnos ir Folkunga liūtas, t.y. Švediją valdžiusios giminės herbas (1250-

1364m.). Centre – šiuo metu karaliaujančios giminės herbas. Tokį herbą XIX

a. pradžioje pasirinko į sostą įžengęs naujasis kronprincas prancūzų

maršalas Žanas Baptistas Bernadotas, kuris karūnuotas karaliumi Karlu XIV

lohanu. Herbas kilęs iš Vazų šeimos ir simbolizuoja Vazų dinastiją (1523-

1654m.), o tiltas nurodo į Ponte Corvo kunigaikštystę Italijoje (1806m.

imperatorius Napoleonas padovanojo ją Bernadotams). Šiuos simbolius papildo

napoleoniškasis erelis ir septynios žvaigždės

Švedijos valstybinis himnas

Himno „Du gamla, du fria“ tekstą parašė folkloro tyrinėtojas iir baladžių

kūrėjas Richard Dybeck (1811-77m.); jis taip pat pritaikė XIX a. vidurio

liaudies melodiją iš Vastmanland srities. Amžių sandūroje himnas vis labiau

paplito, ir ilgainiui buvo pripažintas Švedijos valstybiniu himnu.

Du gamla, du fria

Du gamla, du fria, du fjällhöga Nord, du tysta, du glädjerika sköna! Jag

hälsär dig, vänaste land uppå jord, din sol, din himmel, dina ängder

gröna, din sol, din himmel, dina ängder gröna.

Du tronar på minnen från fornstora dar, då ärat ditt namn flög över

jorden. Jag vet, att du är och du blir vad du var. Ja, jag vill leva, jag

vill dö i Norden! Ja, jag vill leva, jag vill dö i Norden!

Švedijos valstybinio himno vertimas

Sena ir laisva kalnuotoji Šiaure,

Ramybe, džiaugsmu ir grožiu mus keri.

Tau aš lenkiuosi, tu man brangiausia,

Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma,

Su savo saule, dangumi ir pievų žaluma.

Iškelta ant sosto šlovingų dienų,

Tu plačiai išgarsėjai pasauly.

Žinau, tu išliksi tokia kaip anksčiau,

Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti,

Tik Šiaurėje noriu gyventi ir mirti.

Naudota literatūra:

http://www.abacci.com/atlas/history3.asp?countryID=332

http://geography.about.com/library/cia/blcsweden.htm

http://www.urm.lt/data/5/LF611114144_SVEDIJA_2003.htm

http://encarta.msn.com/encyclopedia_761563138_2/Sweden.html

http://www.davidrumsey.com/maps348.html

http://www.sweden.se/templates/FactSheet____2802.asp

http://www.rootsweb.com/~swewgw/Geogr/thGeoFacts.htm

http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/Lt-SV.html

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1sv.html

Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna. EUROPA. Vadovėlis 8 klasei. Briedis,

1999m.