Dubysos ištakos

Tema ,,Dubysos ištakos“

Darbą atliko Šiaulių ,,Aido“ vid. k – klos aplinkotyros būrelio nariai ir Šiaulių universiteto gimnazijos 1a klasės mokinys Andrius Caplevas vadovaujami mokytojų Danguolės Meškaitės, Birutės Starkuvienės, Dalios Užkuraitienės.

Įvadas

Šiaulių priemiestyje yra vienos gražiausių Žemaitijos upių – Dubysos – ištakos. Šaltiniuose (1, 2, 5) minima, kad upė, natūraliai ištekėjusi iš Raizgių ežero, džiuginusi vandens lelijomis, vėžiais ir unguriais, 1977 m. užtvenkus Jonelaičių ir Raizgių ežerus iš dalies buvo palaidota (kartu ir natūralios jos ištakos). Dabar Dubysos pradžia – iš Bubių ttvenkinio išeinantis betoninis vamzdis.

Darbo tikslas

Kompleksiškai ištirti Dubysos ištakas.

Uždaviniai:

1. Surinkti medžiagą apie natūralias upės ištakas;

2. Atlikti fizinius, cheminius, biologinius vandens tyrimus;

3. Įvertinti vandens kokybę.

Darbo metodika

Darbas buvo vykdomas 2003 – 2004 metais. Buvo renkama medžiaga apie natūralias upės ištakas, atliekami vandens tyrimai. Vandens kokybė buvo nustatoma naudojant knygoje ,,Prie upelio“ pateikta metodika.

Fizinio tyrimo maetu matuojamas upės plotis, gylis, upe judančio kūno kelias ir laikas, apskaičiuojamas upės tėkmės greitis ir vandens nuotėkis.

Cheminis vandens tyrimas atliekamas naudojant cheminius prietaisus ir indikatorius, nustatomas vandens eelektrinis laidumas (ištirpusių druskų kiekis), vandenilio jonų rodiklis (pH), deguonies koncentracija, fosfatų kiekis ir vandens temperatūra.

Vandens kokybę geriausiai atspindi zoobentosas. Jis renkamas tinkleliu, kurio anga atsukama prieš srovę. Tinklelis lėtai velkamas dugnu, o ištrauktas turinys išpilamas į baltą vonelę. Gyvūnėliai aapžiūrimi per padidinamąjį stiklą. Norint gauti tikslesnius rezultatus, iš tyrimo vietos imami 2 mėginiai.

REZULTATAI

Upės ištakos

Dubysa, kaip ir dauguma Lietuvos upių, keitėsi. Kito jos ištakos, vaga, vandens kokybė, augmenija ir gyvūnija, kartu ir žmonių požiūris į upę.

Bronius Kviklys enciklopedijoje ,,Mūsų Lietuva“ (1) apie Dubysos pradžią rašo: ,,4 kilometrus į šiaurtės rytus nuo Bubių telkšo Raizgių arba Balniaus ežerėlis; tik 8,7 ha ploto, tačiau jo gilumas iki 24 metrų. Jo pakrantės apaugusios meldais, abiejose pusėse šlaitai įgaubti, savo išvaizda kiek primena balną. Į ežerėlį įteka Genupis, o išteka iš pietvakarinės ežero dalies jau Dubysa. Kai oras ramus ir ežero paviršiuje nėra bangų, ,,ežerėlyje“ matyti sruvenanti juosta, rodanti, kad ežeras pratekamas. Seni žmonės pasakoja, kad senovėje Dubysa ištekėjusi iš kito ežero kkampo, tačiau gyventojai kažkuriais sumetimais supylę pylimą iki Alkos kalno ir tokiu būdu pakreipę Dubysos vagą“. 1939 metais Kaune išleistoje Lietuviškoje enciklopedijoje (2) tiksliau nurodomos upės ištakos: ,,Prasideda D., Genupio vardu, Leporų k. pievose, ties Gegužės dv. tarp Verduliukų vnk. ir Šlepikų k. a. 5 km į pietus nuo Šiaulių. D. versmes skiria nuo Rėkyvos ež. a. 1,5 km moreninių sąnašų kalvų eilė; seniau klaidingai buvo rašoma, kad D. išteka iš Rėkyvos ež. Ties Leporų k. perkirtęs Šiaulių – Tauragės pplentą, Genupis teka į p. vakarus. Nuo Pailių k. jis vadinamas Šventupiu; ties Raizgių k. jis įteka į Balniaus (Raizgių) ež., a. 400 m skersmens, iš kurio ištekėjęs vadinamas D.“

1979 m. užpildytas Bubių tvenkinys pakeitė natūralias upės ištakas. Dabartinės upės ištakos – betoninis kanalas. Juo Dubysa išteka iš tvenkinio. Bubių tvenkinys pakeitė ne tik natūralias upės ištakas, bet ir jos vandens kokybę. Goriškės kaimo gyventojas Stasys Balčiūnas teigia, kad, kol nebuvo tvenkinio, upė buvo vandeningesnė ir sraunesnė. Jos srovė išnešiodavo patekusius teršalus, todėl Duvysa buvo žuvinga. Prieš 30 metų buvo galima pagauti lydekų, raudžių, karpių, šamų, ungurių, vėgelių. Dabar vanduo nebešvarus, todėl niekas nebežvejoja. Tvenkinys dalį vandens nukreipia į Vijolę, todėl Dubysa yra sekli. Anksčiau upė taip ištvindavo, kad grįždavo į savo senvagę. Didlaukės kaime gyvenanti Teodora Tuzinaitė pasakoja: ,,Anksčiau ištvinusi Dubysa buvo tokia gili, kad net karvė galėjusi nuskęsti“. Žalpelių kaimo gyventojas Jonas Marcinkevičius upės užakimo priežastis irgi sieja su Bubių tvenkinio atsiradimu.

Bubių tvenkinys pradėjo pildytis 1977 m., baigė – 1979 m. Jo plotas 419 ha, tūris – 21,2 mln. m3 . Tvenkinys turėjo patenkinti augančio pramoninio Šiaulių miesto poreikius, jo vandenį planuota panaudoti ir laukams drėkinti. Anksčiau tvenkinio vandenį naudojo dauguma miesto pramonės įmonių. Dabar jis tiekiamas ttik ,,Stumbrui“.

Tvenkinys pakeitė ne tik upės, bet ir prie Raizgių, Jonelaičių ežerų gyvenusių žmonių gyvenimus. Raizgių kaimo gyventoja Bronislava Donkienė – Petrulytė sako, kad šiuos ežerus užtvenkus, vanduo užliejo daug derlingų žemių. Pailių, Raizgių, Jakštaičių, Jakštaičiukų, Jonelaičių kaimų gyventojai buvo iškeldinti į Šiaulius arba į naujas gyvenvietes.

Vacys Jankus gimęs Biručių kaime, vaikystę ir jaunystę praleidęs prie Jonelaičių užero pasakoja: ,,Tvenkinys visiškai pakeitė kraštovaizdį. Vaizdingas gilus Dubysos kolonis buvo palaidotas. Vanduo užliejo beveik visą Jonelaičių piliakalnį, žymėtąjį akmenį su pėda, labai gražią lelijų salą, brandžius miškus. Pykome matydami, kad pjauna medžius, o kelmus palieka. Kemsynams atsidūrus po vandeniu tvenkinys pradėjo pelkėti.

Vandens tyrimai

Atlikus vandens tyrimus paaiškėjo, kad upės vandens kokybė jos ištakose yra patenkinama, nors cheminių medžiagų kiekis neviršija leistinų normų, tačiau vandenyje gyvena taršai atsparios gyvūnų rūšys: vandens asiliukai, uodo trūklio lervos. Upės dugne rastas storas dumblo sluoksnis rodo ankstesnę upės taršą. Dumblo neišnešioja vandens srovė, kuri šioje vietoje yra menka.

Tyrimų duomenys

Tyrimų rušis Tyrimas Tyrimo duomenys

Fiziniai

Plotis 3,7 m

Skerspjūvio plotas 1,02 m2

Srovės greitis 0,07 m/s

Vandens nuotėkis 0,0741 m3/s

Cheminiai

Laidumas 0,34 g/l

pH 7,8 (8,0)

Deguonies koncentracija 11,1 mg/l

Fosfatai 0,07 mg/l

Nitritai 0,05 mg/l

Nitratai 10 mg/l

Bendras kietumas 3,5 mmol/l

Laikinas kietumas 4,5 mmol/l

Temperatūra 15 Cº

Biologiniai

Upės dugnas dumblas

augalai Plūdena, nertis, balinis asiūklis, maurakulis

gyvūnai Vandens asiliukas, sukutis, uodo trūklio lerva, kūdrinukė, vandeninė erkė

Išvados

1. Dubysos ištakos – betoninis vamzdis išeinantis iš Bubių tvenkinio.

2. Upės vandens kokybė ppatenkinama.

3. Storas dumblo sluoksnis rodo ankstesnę upės taršą.

Naudota literatūra

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija

2. Lietuviškoji enciklopedija

3. Galkutė L. Prie upelio. V., 1997

4. Gecevičiūtė S., Lukšėnas J. Lietuvos gėlųjų vandenų bestuburiai. V., 1978