Baltijos JŪros tarša ir Jos ištekliai

1. Baltijos jūros tarša, susijusi su karine pramone.

Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių

sedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir

didelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį

žmogaus įsikišimą.

Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra

karinė veikla

Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos,

įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų

gamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma

nepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių

problemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bbei branduolinio ginklo

utilizavimą.

Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą.

Cheminis ginklas Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po

Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija

dalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750

tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko

įlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.

1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato

sąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų

buvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje

barstė cheminius ššaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos:

35 000 tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius

nuo Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų

sprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30

000 tonų – 114 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu.

Sprogmenys slūgso 70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė

gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).

1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių

cheminių medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas

2,5 jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo

bei Lenkijos vandenyse.

10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos –

ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano

rūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai.

Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių

medžiagų.

Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojus

turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėl

konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų į

vandenį gali būti išmesta apie 2002-2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūros

ištirtumo problemos 2000). Jei taip aatsitiktų, tai būtų pasaulinio masto

ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos

uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų

medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo

baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis

pakėlė iprito ir dumblo gumulus. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų

žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado

karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos

pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminių

medžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį ppo mokomųjų

bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo

gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.

2.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai

Atkreipsime dėmesį tik į svarbiausius pramoninių ir žemės ūkio

objektų antropogeninio poveikio bruožus Baltijos jūroje.

Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs

deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis,

kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir

mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje.

Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies

koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai

vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės

ir sieros vandenilinės situacijų kaita (2 pav.). Deguonies atsiradimas

apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais

Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.

Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos

fosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaip

fosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šios

maistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plinta

Baltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūroje

didėja nuo 7000 iki 20 000 tonų.

Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100

m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito ir

ištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiai

didelei jų masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėja

visos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandens

stagnacija jūros gelmėje. Tai vviena svarbiausių Baltijos jūros problemų.

Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį,

naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniams

reiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis.

Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros

taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova

jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras

– tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti

per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro

1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.

Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami

kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai

patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) –

su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip

transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis.

Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys.

Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti į

vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi

– svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g.

Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklę

taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitai

sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir

energetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems

organizmams.

Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 ttūkst. tonų

naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3

iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro

rezervuarų plovimo.

3. Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje

3.1.Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba.

Mažai druskinguose Baltijos jūros vandenyse yra ir jūrinių, ir

gėlavandenių žuvų rūšių. Atviruosiuose vandenyse dominuoja jūrinės rūšys,

tokios kaip silkė, kilkė, menkė. Pakrantės vandenyse yra ir jūrinių, ir

gėlavandenių žuvų rūšių. Per paskutiniuosius 50 metų pagaunamų žuvų kiekis

išaugo nuo keleto 100 000 t iki 1 000 000 t. Žuvų prieaugis Baltijos jūroje

buvo padidėjęs 1965-1975 metais. Silkė, kilkė ir menkė sudaro apie 90% visų

pagaunamų žuvų kiekio. Pagaunamų žuvų vertė, kurią šiandien sudaro apie 540

mln. ECU per metus, rodo gyvųjų išteklių ekonominę svarbą.

Baltijos jūros žuvų rūšinė įvairovė kinta. Nors silkės ir kilkės

rūšims sąlygos palankios net jas eksploatuojant, tačiau dvi menkės rūšys

(rytinė rūšis daugiau sunaikinta negu vakarinė) akivaizdžiai nyksta. Taip

yra dėl per paskutinį dešimtmetį menko šių dviejų žuvų rūšių natūralaus

prieaugio ir dėl to, kad jų daug sugaunama. Tarptautinė Baltijos jūros

žvejybos komisija nutarė gerokai sumažinti bendrą leidžiamą pagauti žuvų

kiekį Baltijos jūroje. Pakrantės vandenų teritorijos yra svarbios

žuvininkystei, nes jose neršia ir maitinasi kai kurios žuvų rūšys. HELCOM

surinko duomenis apie pakrantės vandenų būklę, pagrindinį dėmesį skirdama

eutrofizacijai ir užteršimui metalais. Eutrofizacijos poveikis yra

apribotas fitobentoso

tyrinėjimais. Išskiriami du procesai: pasikeitimas

rūšių sudėtyje ir priedugnio vegetacijos sričių apribojimas. Abu procesai

pakrantės vandenų žuvų populiacijoms turėjo neigiamą poveikį. Daugumoje

Baltijos jūros pakrančių yra problemų dėl eutrofizacijos ir/ar metalų.

Gėlavandenių žuvų rūšims, kurios daugiausiai aptinkamos archipelaguose,

tenka kur kas didesnis teršalų kiekis negu jūrinėms rūšims. Pakitimai

gėlavandenių žuvų rūšyse atitinka pakitimus, stebėtus eutrofizuotuose

ežeruose. Panašūs pakitimai taip pat buvo stebėti Stokholmo archipelage.

Lenkijos pakrantės vandenyse, kur deguonies kiekis dėl teršalų labai

smarkiai mažėja, nyksta menkės. Kai kuriose seklesnėse Lenkijos pakrantės

dalyse pastebėta, kad nyksta ir sykas. Daugumoje Baltijos jjūros baseino

upių išnyko lašišų rūšys.

Deguonies trūkumas priedugnio vandenyse vasarą ir rudenį paveikė

Norvegijos jūros vėžių rūšį Kategato sąsiauryje. Dėl deguonies stokos čia

taip pat galėjo pagausėti virusinių susirgimų populiacijoje.

Sunku nusakyti teršalų, žvejybos ir gamtinių veiksnių poveikį

žuvų rūšims atviroje Baltijos jūroje. Žinoma, kad žuvų populiacijas veikia

druskingumo pasikeitimas ir deguonies sąlygos giluminiuose vandenyse. Tai

ypač aktualu menkėms. Ši rūšis, neršianti Bornholmo jūros, Gotlando ir

Gdansko giluminiuose vandenyse, yra veikiama mažėjančio Baltijos jūros

druskingumo ir mažos deguonies koncentracijos priedugnio vandenyse. Jūros

menkių ikrams išgyventi būtinas minimalus 11 ‰‰ druskingumas ir mažiausiai 3

mg/l deguonies koncentracija. Šiuo metu tinkama vieta menkių nerštui yra

Bornholmo baseinas. Šioje srityje yra pakankamas druskingumas ir deguonies

kiekis.

Žemas pramonės plėtros lygis ir žemės ūkis centralizuotai

suplanuotoje ekonomikoje, leido pakrantės ekosistemose išlikti palyginti

didelei biologinei įvairovei. Tačiau dėl ddabar vykstančių ekonominių

reformų gali padidėti grėsmė pakrantės pelkių biologinei įvairovei ir jų,

kaip gamtinio filtro, svarbiam vaidmeniui.

3.2.Ruoniai ir paukščiai.

Amžiaus pradžioje Baltijos jūros ruonių populiacijose buvo

priskaičiuojama šimtai tūkstančių šių gyvūnų. Paskutiniaisiais

dešimtmečiais paprastųjų, žieduotųjų ir pilkųjų ruonių populiacijos ėmė

staiga mažėti. Be kitų priežasčių, šį beveik katastrofišką ruonių

populiacijų mažėjimą paskatino medžioklės ir modernūs žvejojimo reikmenys.

Tačiau aplinkosauginiu požiūriu, svarbiausia nykimo priežastis yra toksinės

medžiagos. Ruoniai yra aukščiausia grandis mitybos grandinėje, tad dėl

toksinių medžiagų akumuliacijos jų dauginimosi procesai sutrinka. Dabar

priskaičiuojama apie 3000 Baltijos pilkųjų ruonių, žieduotųjų ruonių – apie

5500-6000. Paprastieji ruoniai aptinkami tik vakarinėje Baltijos jūros

dalyje ir jų priskaičiuojama tik apie 200. Organinių chloro junginių kiekis

(DDT, polichlorinti bifenilai) ruoniuose vis dar didelis (didesnis nei

leidžiamas žuvyse, kurios gaudomos žmonių reikmėms).

Toksinės cheminės medžiagos ir naftos išsiliejimai &– kita taršos

rūšis, veikianti gyvuosius išteklius. Svarbiausias žinomas poveikis,

pastebėtas 7-ajame dešimtmetyje – dėl DDT ir tam tikro kiekio polichlorintų

bifenilų Baltijos jūroje – plonėja paukščių, mintančių žuvimis ir

moliuskais, kiaušinių lukštas. Naftos išsiliejimai ir nutekėjimai ypač

pavojingi pakrantės vandenyse, kur srovės ir bangavimas yra silpni ir nafta

akumuliuojama. Paukščiai labiausiai pažeidžiami, kai jų plunksnos

pasidengia nafta. Todėl, netgi esant nedideliam naftos išsiliejimui, gali

žūti daugybė paukščių.

3.3.Žuvininkystė.

Tai tokių vandens organizmų, kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai

ir vandens augalai, ūkis. Svarbiausi ūkininkavimo objektai Baltijos jūros

šalyse yra lašišų ir uupėtakių ūkiai, išsidėstę upėse, ežeruose ir pakrantės

vandenyse. Žuvų produkcija gėlame vandenyje apima: 1) jaunų žuvų, kurios

vėliau perkeliamos į pakrantės ūkius ir ten intensyviau maitinamos, kad

pasiektų prekinį dydį, auginimą; 2) mažesnių žuvų produkciją skirtą

prekybai. Kol žuvininkystė veikiama pakrantės vandenų teršalų, tol ji pati

gali būti taršos šaltinis. Žuvininkystės intensyvinimas kai kuriuose

pakrantės regionuose sąlygojo tokį poveikį aplinkai, kaip eutrofizacija bei

pakitimai pakrantės ekosistemose. Bet koks aplinkos pakitimo tipas ir

mastas susijęs su žemės ūkio veikla pakrantėje (priklauso nuo ūkininkavimo

būdo), produkcija ir biologinėmis, cheminėmis bei fizinėmis pakrantės

vandenų charakteristikomis.

Žuvų ūkio, kaip biogeninių medžiagų šaltinio Baltijos jūrai,

reikšmė nedidelė. Bendra metinė produkcija yra mažesnė nei 50000 tonų. 1989

m. žuvų ūkis apėmė 1.5% bendrojo fosforo ir 0.4% bendrojo azoto apkrovų,

esančių Baltijos jūroje ir Skagerako sąsiauryje. Nors Baltijos jūrai

poveikis mažas, tačiau atsiranda nepalankūs veiksniai vietiniu mastu. Dėl

žuvų ūkio veiklos išleidžiami į aplinką tokie teršalai, kaip organinės ir

biogeninės medžiagos. Nors atvirųjų pakrantės vandenų užteršimas

biogeninėmis medžiagomis ir eutrofizacija mažai tikėtina, tačiau tai gali

įvykti pusiau uždarose pakrantės srityse (fiorduose, siaurose įlankose,

lagūnose ir archipelaguose), kuriuose yra ribota vandens kaita.

Taip pat nustatyta, kad ištirpusių organinių junginių

išsiskyrimas kartu su kitais maistiniais komponentais, pvz., vitaminais,

turi įtakos fitoplanktono atskirų rūšių augimui ir toksiškumui. Manoma, kad

farmacijos priemonių ir antibiotikų vartojimas žuvų ūkiuose sukelia

nepageidaujamas pasekmes už ūkio ribų. Ežerų iir pakrantės žuvų ūkiuose

buveinės dažnai valomos pesticidais. Kai kurie iš jų turi junginių,

galinčių daryti žalingą poveikį aplinkai.