Vilnius-Lietuvos sostinė

Geografinė padėtis

Vilniaus miestas išaugo tarp kalnų, slėnyje, lyg dideliame amfiteatre. Tame slėnyje yra išlikę Gedimino, Trijų Kryžių, Bekiešo, Bokšto ir Pogulianko kalnai. Kai kurių kalnų šlaitus plauna Neries ir Vilnelės upės, kurios susilieja ties Gedimino kalnu.

Miesto geografinė padėtis žymima 500411 šiaurės platumų ir 420571 rytų ilgumų nuo Fero; ji iškilusi 118,2 m. virš jūros paviršiaus.

Pats miestas užima apie 2000 ha plotą, o didžiojo Vilniaus plotas siekia 10.000 ha.

Didelė žemės dalis smiltinga, bet derlinga. Klimatas nepastovus. Pavasaris dažnai būna šaltas, bet rruduo šiltas.

Mikrorajonai

Antakalnis – yra seniausias Vilniaus priemiestis, nes jau Šventaragio laikais čia gyveno lietuviai. Priemiestis prasideda už Vilnelės upės ir eina tarp kalnų pagal Neries upę. Nuo Arsenalo gatvės iki šv. Petro ir Povilo bažnyčios eina Tado Kosciuškos gatvė.

Priešais Gedimino kalną, anapus Neries, stovi Adomo Mickevičiaus 12 m. aukščio futuristinis paminklas, kurį 1924 m. kariuomenės vadovybė pastatė iš lentų.

Einant šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, tuoj už Vilnelės upės, dešinėje pusėje, stovi ilgi namai, kurie XVIII a. viduryje priklausė Vilniaus vvaivadai Karoliui Radvilai.

Kiek toliau, kairėje gatvės pusėje, stovi vėlyvojo baroko stiliaus Sluškų rūmai, kurie yra dviejų aukštų ir stovi prie pat Neries kranto. Eidami Popų gatve, dešinėje pusėje, matome kūgio formos piliakalnį, kuris yra laikomas Gedimino kapu. Šv. Petro ir PPovilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla.

Ilga Antakalno gatvė eina per visą priemiestį ir baigiasi vieta, vadinama Paspieška. Nuo čia į kairę kelias veda prie Neries upės, kur netoli nuo kranto dar ir dabar galima matyti buvusiųjų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų likučiai. Ši vieta su visa apylinke buvo vadinama Viršupiu.

Šnipiškės – priemiestis buvo pavadintas turtuolio pirklio Šnipio vardu, kuriam didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas buvo dovanojęs už Neries upės didelius žemės plotus. Priemiestis sujungtas su miestu Žaliuoju tiltu. Kai 1703 m. buvo pastatyta Šnipiškėse šv. Rapolo bažnyčia ir prie jos jėzuitų vienuolynas, tuomet jėzuitai pastatė šiandieną stovinčią koplytėlę ir pas vieną dailininką užsakė šv. Jono figūrą.

Žvėrynas – šis priemiestis yra sujungtas su mmiestu 90 metrų ilgumo tiltu, pastatytu 1906 m. Žvėryno priemiestis tiktai 1901 m. buvo prijungtas prie miesto; prieš tai jis buvo už miesto ribų ir priklausė Vilniaus apskričiai. Tuo laiku Žvėryną rusai buvo pavadinę Aleksandrija, bet šis pavadinimas neprigijo.

Seniau šis priemiestis priklausė Radviloms, kurie čia buvo įtaisę žvėryną ir augino stirnas. Be to, čia buvo gražūs Radvilų rūmai.

Netoli nuo Žvėryno tilto aukštame Neries krante stovi Znamenskoji cerkvė, pastatyta 1903 m. Bizantijos stiliumi. Kairėje nuo tilto pusėje, Miesto gatvėje, stovi karaimų kkinesė, pastatyta 1913 – 1922 m. maurų stiliumi.

Užvingis – toje vietoje , kur Neris už miesto daro vingį, yra gražus miškas – vasarą vilniečių poilsio vieta. Šitoji vieta vadinasi Užvingis; veda į ją Užvingio gatvė.

Einant Užvingio gatve į Užvingio priemiestį, prie įėjimo dešinėje pusėje yra gražiai sutvarkytos vokiečių karių kapinės, įkurtos 1915 m. Prie kapinių stovi neoklasikinio stiliaus koplytėlė, kurią 1796 m. pastatė pirmasis Vilniuje rusų karo gubernatorius Repninas.

Užupis – šis priemiestis, Užupio vardu vadinamas, yra paminėtas jau XVI a. aktuose. Priemiestis yra anapus Vilnelės upės ir su miestu sujungtas trimis tiltais. Malūno gatvėje, netoli nuo Vilnelės upės, stovi ilgas namas, charakteringas tuo, kad beveik neturi išeinančių į gatvę langų. Tai yra namas, kuriame seniau buvo Užupio bernardinų vienuolynas, įkurtas 1496m.Eidami Užupio gatve į kalną prieisime šv. Baltramiejaus bažnyčią ir toliau aikštelę. Iš čia eina dvi gatvės: į kairę – Popų gatvė, iš kurios kiek toliau į dešinę išsiskiria Filaretų gatvė, o į dešinę nuo aikštelės eina į žavingą savo apylinkėmis Belmonto priemiestį Polocko gatvėje.

Įkūrimo istorija

Vilniaus istorijos pradžia siekia priešistorinius laikus, todėl nieko tikra apie ją nėra žinoma. Viena tik galima pasakyti, kad Vilniuje lietuvių gyventa daug ankščiau, negu kronikos pradėjo apie tai rašyti ir daug ankščiau, negu Gediminas pasirinko ššią vietą sostine.

Stryjkovskis savo kronikoje rašo, kad dabartinėje Katedros aikštėje XIII a. pusėje stovėjusi vyriausioji lietuvių stabmeldžių šventykla, kurią įkūręs kunigaikštis Šventaragis.

Sumanus politikas didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, įvertindamas Vilniaus savybes, perkėlė čia savo sostinę ir toje vietoje, kur įteka Vilnelė į Nerį, pastatė ant kalno pilį, kuri, pagal tų laikų strategijos reikalavimų, buvo apsupta dviejų eilių pylimu. Šitoji ant kalno pastatyta pilis buvo vadinama Aukštąja pilimi, o žemiau, pakalnėje, taip pat, rodos, Gedimino pastatyta pilis buvo vadinama Žemąja pilimi. Tuo būdu Šventaragio slėnis, kuris iki to laiko buvo tik dvasinis ir tikybinis lietuvių centras, dabar tapo viso politinio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo židiniu. Kiekvienam lietuviui gerai yra žinomas padavimas apie Gedimino sapną – ant aukšto Vilniaus kalno kaukęs geležinis vilkas. Šis padavimas aiškiai primena tebegyvuojantį žmonėse karštą troškimą Vilnių matyti garsų ir galingą miestą.

Norėdamas kultūriškai ir ekonomiškai pakelti ir sustiprinti naujai įkurtą sostinę, Gediminas 1323 metais – šie metai laikomi istorine Vilniaus pradžia – siunčia jau iš Vilniaus laiškus į Liubeką, Štetiną ir kitus V. Europos miestus, kviesdamas tų miestų amatininkus ir pirklius atvykti į Lietuvą, į Vilnių. Išplėtęs pramonę ir prekybą, Gediminas padarė Vilnių didžiausiu tuometinės Lietuvos miestu.

Nuo to laiko Vilnius buvo didžiausiu Lietuvos kultūros centru ir lietuvių dvasinio ggyvenimo svarbiausiu židiniu.

Štai čia yra keli piešiniai kaip tuo metu atrodė svarbiausi Vilniaus objektai.

Šiuo metu Vilnius yra Lietuvos respublikos sostinė. Šiuo metu jis yra didžiausias Lietuvos miestas. Čia gyvena 600.000 žmonių. Iš jų 52,8 % yra lietuviai, 19,2 % lenkai, 19,2 % rusai, 4,8 % baltarusiai, 0,7 % žydai, o likę 3,3 % – kitų tautybių atstovai.

Dabar Vilnius apima 392 kvadratinius kilometrus. 20,2 % miesto yra užstatyta, o likusią dalį užima žalieji plotai (43,9 %) ir vandenys (2,1 %).

Vilniuje yra 21 seniūnija. Tai sparčiai augantis ir modernėjantis miestas.

Vilnius miesto herbe yra pavaizduota Šv. Kristupas (Kristoforas), brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių Kūdikėlį Jėzų. Herbas miestui buvo suteiktas septintais gyvavimo metais, t.y. 1330 m.

Dar Lietuvai esant pagoniškai valstybei, t.y. iki XIV a. pabaigos, Vilniaus herbas vaizdavo senovės lietuvių pasakų galiūną Alkį, ant pečių nešantį per upę savo žmoną Janterytę.

Vilniaus herbas

Bažnyčios

Vilnius visada buvo atviras įvairioms kultūroms, papročiams ir tautoms. Tą puikiai atspindi Vilniaus bažnyčios, kurių be galo daug gražių yra sostinėje. Ne visos bažnyčios ir maldų namai veikia iki šiol. Vienos restauruojamos, kitos buvo smarkiai nuniokotos tarybiniais metais. Tačiau, kaip ir kiekviename viduramžių mieste, bažnyčios ir vienuolynai kūrė savitą miesto charakterį, bažnyčių bokštai – miesto nuotaiką.

Dekoratyvūs bažnyčių fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, puošdami Vilniaus siluetą.

Arkikatedra – bazilika

Katedra randasi Gedimino kalno. Tai pirmoji katalikiška bažnyčia Lietuvoje, statyta XIV a., Lietuvai priėmus krikščionybę. Daug kartų sudeginta ir vėl atstatyta, iki šių dienų ji išlaikė klasikinį stilių. Galima aplankyti Katedros požemius, kur savo artimuosius laidojo Lietuvos valdovai. Sienose išliko kai kurių požemio kapų epitafijų. Katedroje eksponuojama dalis vertingų Lietuvos dailės muziejaus paveikslų. Ši katedra yra svarbiausių ttautos įvykių liudininkė.

Katedros Varpinės bokštas statytas ant pilies apsauginės sienos pamatų. Pradėtas XIII a., galutinai baigtas XIX a. Bokšte yra didelis laikrodis, kuris muša valandas visam miestui.

(Vilniaus arkikatedra)

Šv. Onos bažnyčia

Baigta statyti Jogailaičių dinastijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) laikais. Šv. Onos bažnyčia yra nuostabiausias gotikinės architektūros kūrinys Lietuvoje. Pastato fasadui panaudotos skirtingos 33 profilių plytos. Susikertančios arkos, liauni bokšteliai sugriauna bet kokią plokštumos iliuziją, o vakaro metą fasade įspindusi saulė viską paverčia tarsi gyva laužo liepsna.

Bernardinų bažnyčia

Bažnyčia ir vienuolynas ppradėti statyti 1469 m. vienuolių bernardinų. Degę, perstatinėti ir besiplėsdami, bažnyčia ir vienuolynas beveik pasiekė Šv. Onos bažnyčią. Dabar restauruojama.

Aušros vartai

Aušros vartai – XVI a. renesanso paminklas. Aušros vartų koplyčia pastatyta ant vartų, seniau vadintų Aušros arba Medininkų vartais; tokių vvartų miesto mūre buvo net devyneri. XIX a. pradžioje miesto mūras ir vartai buvo nugriauti. Išliko tik dalis miesto sienos su koplyčia, garsia įspūdingu Dievo motinos Marijos paveikslu. XVII a. vietinio meistro auksakalio padengtas auksu Šv. Mergelės Marijos paveikslas laikomas stebuklingu ir pritraukia daug katalikų iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvusi meilės deivės Mildos šventykla. 1668 m. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas finansavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybą. Nors pastato išorė taip pat patraukli, jo vertę lemia bažnyčios vidus. Apie 2000 skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą.

Šv. Dvasios bažnyčia

Pastatyta XIV a. 1501 m. ji atiteko dominikonams, kurie šalia pasistatė vienuolyną. Po kkarų ir gaisrų atstatyta 1770 m. bažnyčia įgavo vėlyvojo baroko ir rokoko dekorą.

Šv. Mykolo bažnyčia

Bažnyčia pastatyta 1594-1625 m. kaip kanclerio Leono Sapiegos šeimos mauzoliejus. Jos požemiuose įruošti rūsiai. Vyrauja gotikos ir renesanso stiliai. Prie didžiojo altoriaus (marmūrinio) yra Leono Sapiegos ir abiejų jo žmonų antkapis. Dabar čia įrengtas architektūros muziejus.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Muziejus įkurtas 1855 m. žymaus Lietuvos kultūros tyrinėtojo, kultūros istoriko, savo krašto patrioto, plačių mokslinių interesų ir kolekcininko Eustachijaus Tiškevičiaus(1814-1873) kaip senienų muziejus. 1846 m. jis savo namuose VVilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinių aspiracijų, todėl 1848 m. jis kreipėsi į carinę administraciją siūlydamas įsteigti Vilniuje muziejų. Muziejų įkurti pavyko tik po kelerių metų: 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos komisijos įkūrimo. Čia saugoma daugiau kaip 785 tūkst. eksponatų. Pastovioje ekspozicijoje unikalūs eksponatai chronologine tvarka atspindi Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją nuo 10 tūkst. m. prieš Kristų iki 1940 m. Pastoviai rengiamos teminės parodos.Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausias šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo šaltinis, sistemingai kaupiantis, saugantis, tiriantis, eksponuojantis ir populiarinantis valstybės istoriją ir kultūrą atspindinčius eksponatus. Tuo pačiu tai ir seniausias muziejus Lietuvoje, kurio ištakos – 1855 m. kultūros istoriko grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus senienų muziejus. Lietuvos nacionalinis muziejus atviras visiems norintiems giliau pažinti ir suprasti Lietuvos istoriją, kultūrą arba tiesiog pasigrožėti įstabiais protėvių dirbiniais.

Pagrindinės muziejaus ekspozicijos bei pats muziejus yra įsikūręs Lietuvos istoriniame centre – Vilniaus pilių komplekso pastatuose, greta Vilniaus arkikatedros.

Radvilų rūmai

XVII a. I pusėje šis renesansinės architektūros pastatas buvo kur kas puošnesnis ir didesnis – tai iš tiesų buvo rūmai. Juos pasistatydino Jonušas Radvila (1612-1655) – Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada. RRūmai puikavosi neilgai – XVII a. II pusėje prasidėję karai juos smarkiai nuniokojo. Pirmame muziejaus aukšte yra 165 kilmingos šeimos atstovų portretai, kitose salėse – XVI-XIX a. užsienio šalių dailė.

Taikomosios dailės muziejus

Pirmame aukšte eksponuojami XIII a. – XIX a. pab. vokiški bei prancūziški baldai ir porcelianas, antrame aukšte – 9-ojo dešimtmečio lietuviški audiniai bei keramika. Po pastatu atrastos pirmosios Vilniaus gyvenvietės liekanos.

Vilniaus televizijos bokštas

1991 m. sausio 13 d. sovietų tankai apsupo TV bokštą. Sūsidūrimo metu žuvo 14 nekaltų civilių žmonių. Dabar jų pavardėmis pavadintos gatvės Karoliniškėse, netoli šio bokšto. Aplink TV bokštą yra monumentai žuvusiems, o bokšto viduje – nedidelė fotografijų paroda. Saulėtomis dienomis nuo 165 m aukštyje esančios bokšto apžvalgos aikštelės matyti nuostabi Vilniaus panorama. Viso TV bokšto aukštis – 326.47 m.

Pagrindinis TV uždavinys visą laiką buvo tas pats – plėtoti radijo ir televizijos priemonių tinklą, kad radijo ir televizijos laidas girdėtų ir matytų kuo daugiau Lietuvos gyventojų.

Vilniaus TV bokštas – aukščiausias statinys Lietuvoje.

(Vilniaus TV bokštas)

Pirmas betono kubas į bokšto pamatus buvo supiltas 1974 m. gegužės 31 d, o Valstybinės komisijos priėmimo eksploatuoti aktas pasirašytas 1980 m. gruodžio 30 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba šį aktą patvirtino 1981 m. sausio 30 d.

Vilniaus TV bokšto statybos užbaigimas suteikė galimybes: <

a) padidinti vienu metu veikiančių teleprogramų skaičių iki keturių,

b) padidinti jų priėmimo aprėptį iki 80 km, žymiai pagerinti vaizdo priėmimo kokybę;

c) padidinti radiofonijos programų, transliuojamų ultratrumpųjų bangų diapazone, skaičių iki keturių, padidinti.

Valdžios institucijos

Lietuvos sostinėje Vilniuje gyvena apie 15 % šalies gyventojų. Čia yra Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, visos ministerijos, užsienio šalių ambasados ir konsulatai, Jungtinių Tautų atsstovybė, daug kitų svarbių valstybės įstaigų, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono valdybos.

Švietimo įstaigos

Vilnius – svarbiausias Lietuvos kultūros židinys. Čia sutelkta daugiausia aukštųjų mokyklų (Vilniaus universitetas, Technikos ir Pedagogikos universitetai, Dailės, Muzikos akademijos ir kt., mokslinio tyrimo institutų, veikia Mokslų akademija. Daug žiūrovų sutraukia Vilniaus teatrai (dramos, operos ir baleto, jaunimo ir kt.).Veikia nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis, Lietuvos dailės, Taikomosios dailės ir kiti muziejai.

Vilniaus universitetas

Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Per daugiau nei 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimą, smukimą, atgijimą ir uždarymą. Universiteto istorija labai turtinga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius.

1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė

Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M.K.Sarbievijus , žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 1753 m. įkuriama Astronomijos observatorija, seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje.

1773 m. panaikinus jėzuitų oordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas „imperatoriškojo “ titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas , istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas.

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 mm. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919 – 1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo ppertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.

Pramonė

Pramonė , atsiradusi ir susiformavusi vėliau negu žemės ūkis, dažnai vadinama antrine ūkio šaka. Pramonė skirstoma į tris grupes: 1) kasybos, arba gavybos, 2) apdirbamąją, 3) elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo.

Kasimo pramonė – apima visų naudingujų iškasenų gavybą (kasimą siurbimą) ir pirminį apdirbimą (sodrinimą rūšiavimą).

Smėlio išteklių yra beveik visuose lietuvos rajonuose. Silikatinėms plytoms, statybiniam skiediniui gaminti smėlis kasamas Pagirių (Vilniaus raj.), ir kt. Žvyras gelžbetoniui gaminti ie keliams tiesti kasamas KKaišialakių (prie Vilniaus) ir kt. Karjeruose.

Vilniuje gaminami ir maisto produktai: majonezas, actas, saldainiai, vaisių ir daržovių koncervai, alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai.

Daugiausia Lietuvoje išaudžiama medvilninių audinių, nors jiems reikia įvežtinių žaliavų – medvilnės arba jos verpalų. Vilniaus audimo fabrike AB ,,Audėjas”, įdiegus pažangias vakarietiškas technologijas, gaminami aukštos kokybės audiniai baldams, automobiliams (gobelenas, pliušas), audiniai užuolaidoms. Atskira tekstilės pramonės veiklos rūšis yra trikotažo gamyba. Daugelis trikotažo gaminių yra aukštos kokybės, gero dizaino. Kojinių fabriko AB ,,Sparta” (Vilniuje) megztos kojinės tyri paklausą daugelyje EEuropos šalių.

Vilnius yra svarbus pramonės ir prekybos centras, didžiausias šajyje transporto mazgas. Jame gaminamos metalo pjovimo staklės, elektros matavimo ir kiti prietaisai, suvirinimo įrengimai, baldai, plastikiniai dirbiniai, audžiami audiniai, siuvami drabužiai, išdirbami kailiai ir odos. Mieste yra dideli mėsos ir pieno kombinatai, saldainių fabrikas, daug kitų gamyklų.

Paslaugos – automagistralės, geležinkeliai, oro linijos Vilnių jungia su Kaunu, Klaipėda, Šiauliais, Panevėžiu, kitais didesniais Lietuvos, daugeliu užsienio šalių miestų. Yra didžiausias Lietuvoje oro uostas.

Galerijos, parodų salės ir muziejai: Lietuvos parodų centras LITEXPO, šiuolaikinio meno centras, galerija ,,Vartai’’, Galerija ,,Arka’’, Lietuvos fotomeninikų sąjunga, Savicko paveikslų galerija, medalių galerija, galerija ,,Stiklo karoliukai’’, Lietuvos aido galerija, juodosios keramikos galerija, galerija ,,Amatų gildija’’, galerija ,,Kairė – dešinė’’.

Plėtros perspektyvos

Vilnius 2020 vizija: Vilnius – Lietuvos sostinė, moderniausias Vidurio ir Rytų Europos miestas, tarptautinis politikos, verslo, mokslo ir kultūros centras.

Vilniaus miesto plėtrą apsprendžia miesto vizija. Vizijos ir miesto strateginių tikslų įgyvendinimas siejamas su miesto didžiausio potencialo išsaugojimu ir sustiprinimu: tarptautinio vaidmens didinimu, žinių ekonomikos plėtra, pažangios visuomenės kūrimu ir susiekimo infrastruktūros plėtra.

Naudota literatūra:

• Interneto psl. www.google.lt;

• Iliustruota vaikų enciklopedija;(Margi raštai,Vilnius 2000m.) psl. 282;