Oro tarša

Įvadas

Oras – dujų mišinys, esntis stratosferos sluoksnyje. Jį sudaro: 78% N

(azoto), 21% O2 (deguonies) ir 1% kitų dujų. Lietuvoje gyvena maždaug 3,5

milijono žmonių ir kiekvienas iš jų per parą perfiltruoja apie 12 kūbinių

metrų oro, todėl labai svarbu, kad jis būtų kuo mažiau užterštas.

Norint sumažinti taršą:

1. Elektrinės statomos su aukštesniais kaminais, nes tada gali išsklaidyti

vėjas;

2. Rengiami teršalų rinktuvai – filtrai;

3. Atliekos deginamos arba rūšiuojamos;

4. Žmonės renkasi modernesnes šildymo sistemas ir kt.

Kokie yra stacionarūs ir mobilūs taršos šaltiniai, kada susidaro palankios

teršalų kaupimuisi sąlygos, nuo ko priklauso oro kokybė, kokia yra tam

tikrų teršalų koncentracija ore įvairiuose miestuose, kas sudaro Vilniaus

miesto oro kokybės kontrolės automatizuotų stočių tinklą bei į daugelį kitų

klausimų padės atsakyti šis referatas.

1. ORO KOKYBĖ

1996 m. oro kokybė Lietuvoje nuolat stebėta 10 miestų ir pramonės

centrų, 22 stacionariose oro kokybės kontrolės stotyse. Spalio mėn.

Kėdainiuose pradėti oro užterštumo tyrimai antroje stotelėje Aristavoje.

Per metus išanalizuota daugiau kaip 76 tūkst. oro bandinių, išmatuota

pagrindinių oro priemaišų – dulkių, sieros dioksido, azoto dioksido,

anglies mmonoksido bei specifinių priemaišų – formaldehido, fenolo, azoto

monoksido, sulfatų, amoniako, sieros vandenilio, fluoro vandenilio

koncentracija miestų ore.

Oro kokybė Lietuvos miestuose priklauso nuo stacionarių ir mobilių

taršos šaltinių emisijos bei nuo meteorologinės sklaidos. Didžiuosiuose

miestuose (daug įvairių taršos šaltinių) palankios teršalų kaupimuisi

sąlygos susidaro, kkai orus lemia anticiklonas, gūbrys, mažagradientinis

barinis laukas. Tokiais atvejais paprastai vyrauja ramūs, be kritulių orai,

dažni rūkai, temperatūros inversija, trukdanti teršalams išsisklaidyti

aukštesniuose atmosferos sluoksniuose. Didžiuosiuose miestuose 1996 m.

dažniausiai blogos sklaidos sąlygos kartojosi kovo, balandžio, rugpjūčio,

spalio, gruodžio mėnesiais, rečiausiai – birželio ir liepos mėnesiais.

Mažesniuose pramonės centruose, kur oro kokybė labiausiai priklauso nuo

vieno stambaus teršėjo (Jonavoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose, Naujojoje

Akmenėje, Ventos gyvenvietėje), oro užterštumas mieste gali padidėti esant

tos krypties vėjui, kuris teršalus neša nuo gamyklos – teršėjos link

miesto. Sausio, kovo-gegužės, rugpjūčio mėn. Naujojoje Akmenėje, Jonavoje,

Kėdainiuose dažniau nei kitais mėnesiais pūtė rytų krypties vėjai ir

sklaidos sąlygos buvo blogesnės. Naujojoje Akmenėje kovo mėn. azoto

dioksido koncentracija buvo gerokai didesnė negu kitais mėnesiais, vidutinė

koncentracija siekė 0.05 mg/m3, maksimali – 0.32 mg/m3, 20 % per mėnesį

atliktų bandinių viršijo DLK. KKitais mėnesiais viršijimų nebuvo. Balandžio

mėn., kai sklaidos sąlygos taip pat buvo blogos, cemento dulkių vidutinė

koncentracija 2 kartus viršijo DLK, maksimali – beveik 3 kartus viršijo

DLK. Bandinių, viršijusių DLK, skaičius siekė 20 % (kitais mėnesiais iki 3

%). Nepastovūs orai Lietuvoje, dažna oro masių kaita yra palanki teršalų

sklaidai. Kituose pramonės centruose itin ilgų periodų, kai pūtė

nepalankios krypties vėjas, nebuvo.

Didelę reikšmę oro kokybei šalies miestuose turi azoto dioksidas,

kurio nemažai į atmosferą išmeta tiek stacionarūs, tiek mobilūs taršos

šaltiniai. 1996 m. vidutinė metinė NO2 kkoncentracija miestuose sudarė 0.02-

0.03 mg/m3 ir neviršijo vidutinės DLK – 0.04 mg/m3 . Maksimali šios

priemaišos koncentracija Vilniuje balandžio mėn. siekė 0.62 mg/m 3, t.y.

viršijo vienkartinę DLK (0.085 mg/m3) 7 kartus (1 pav.). Naujojoje Akmenėje

didžiausia koncentracija kovo mėn. siekė beveik 4 DLK, kituose miestuose

svyravo tarp 1-2.6 DLK, tik Kėdainiuose buvo mažesnė. Vilniuje

3

4.5% per metus atliktų NO2 bandinių viršijo leidžiamą dydį, kituose

miestuose tokie atvejai sudarė 1-2%. Daugumoje miestų didžiausi dydžiai

buvo nustatyti tomis dienomis, kai vyravo blogos teršalų išsisklaidymui

sąlygos. Per paskutiniuosius penkerius metus daugumos miestų ore NO2

koncentracija palaipsniui mažėjo, tik Panevėžyje ir Kėdainiuose pastebima

didėjimo tendencija, o Ventos gyvenvietėje beveik nesikeitė (2, 6, 10

pav.).

Dulkių koncentracijos vidurkis Lietuvos miestuose sudarė 0.1 mg/m3 ,

(DLK vid.= 0.15 mg/m3 ), o Panevėžyje ir Mažeikiuose buvo lygus analitiniam

nuliui. Didžiausi nustatyti dydžiai tik Klaipėdoje, Panevėžyje ir

Mažeikiuose buvo mažesni už vienkartinę DLK (0.5 mg/m3) , kituose miestuose

viršijo leidžiamą dydį 1.2 – 2.6 karto. Didesnė dulkių koncentracija už

leidžiamą randama retai – apie 1 % per metus atliktų bandinių. Lyginant su

1995 m. daugumoje miestų dulkių koncentracija sumažėjo (11 pav.). Naujosios

Akmenės ore cemento dulkių taip pat buvo mažiau: metinis vidurkis neviršijo

leidžiamo dydžio (DLK vid.=0.1 mg/m3), o maksimalus dydis viršijo

vienkartinę DLK (0.3 mg/m3) 2.7 karto, 1995 m. – beveik 8 kartus. Viršijimo

atvejų pasikartojimas ssumažėjo nuo 18% 1995 m. iki 3.5% 1996 m. Tačiau per

paskutiniuosius penkerius metus Naujojoje Akmenėje ir Ventos gyvenvietėje

nustatyta šios priemaišos koncentracijos didėjimo tendencija, kituose

miestuose užterštumas dulkėmis palaipsniui mažėjo, tik Vilniuje beveik

nesikeitė.

1.1 Oro priemaišų koncentracija kai kuriuose Lietuvos miestuose DLK dalimis

1pav.

2 pav.

[pic] [pic]

3 pav.

4 pav.

[pic] [pic]

5pav.

6 pav.

[pic] [pic]

7 pav.

8 pav.

[pic] [pic]

9 pav.

10 pav.

[pic] [pic]

Sieros dioksido vidutinė koncentracija Lietuvos miestuose svyravo nuo

0.001 iki 0.004 mg/m3, didžiausia – nuo 0.017 iki 0.085 mg/m3, o maksimali

koncentracija nustatyta kovo mėn. Vilniuje siekė 0.348 mg/m3. Kaip ir

ankstesniais metais, nė viename mieste SO2 koncentracija

neviršijo leidžiamų dydžių (DLKvid=0.05 mg/m3, DLKmax=0.5 mg/m3). Tačiau

per paskutiniuosius penkerius metus Vilniuje, Panevėžyje, Jonavoje ir

Ventos gyvenvietėje pastebima nors ir nedidelė, bet oro užterštumo sieros

dioksidu didėjimo tendencija. Kituose miestuose SO2 koncentracija

palaipsniui mažėjo arba nesikeitė (12 pav.). Tokius pokyčius kai kuriuose

miestuose iš dalies galima paaiškinti šaltomis paskutiniųjų metų žiemomis,

kai buvo sudeginama daugiau kuro šilumos gamybai ir kuro balanse sumažėjo

dujų bei padidėjo mazuto kiekis.

5

Dėl prietaisų gedimų anglies monoksido koncentracija nuolat matuota

tik Kaune, o nuo rugpjūčio mėn. ir Klaipėdoje. Vidutinė CO koncentracija

šiuose miestuose svyravo nuo analitinio

nulio iki 1 mg/m3 (DLKvid=3mg/m3). Didžiausios koncentracijos Kaune retais

atvejais (0.1 % ištirtų bandinių) viršijo vienkartinę DLK (5 mg/m3) 1.8

karto, o Klaipėdoje svyravo iki leidžiamo ddydžio.

Specifinių priemaišų koncentracija Lietuvos miestų ore buvo nedidelė

ir neviršijo leidžiamų dydžių. Formaldehido vidutinės koncentracijos

Vilniuje ir Klaipėdoje svyravo tarp 0.002 – 0.003 mg/m3 (DLKvid=0.003

mg/m3), didžiausia – siekė 0.025 mg/m3 (DLKmax =0.035 mg/m3). Kaune šios

priemaišos buvo gerokai mažiau – per visus metus svyravo nuo analitinio

nulio iki 0.006 mg/m3. Per paskutiniuosius penkerius metus formaldehido

koncentracija palaipsniui mažėjo.

Amoniako, kurio matavimai atliekami Klaipėdoje, Jonavoje ir

Panevėžyje, vidutinės koncentracijos svyravo nuo analitinio nulio iki 0.01

mg/m3, didžiausios – nuo 0.07 iki 0.20 mg/m3 (Panevėžyje siekė 1 DLK) ir

taip pat turėjo mažėjimo tendenciją.

Kitų tiriamų specifinių priemaišų miestų ore taip pat buvo nedaug, jų

koncentracija nesiekė leidžiamų dydžių, o fenolo Vilniuje dažnai aptinkami

tik pėdsakai.

2. Dulkių koncentracija Lietuvos miestuose ir pramonės centruose

(mg/m3)

11 pav.

[pic]

1.3 Sieros dioksido (SO2) koncentracijos kaita didžiausiuose Lietuvos

miestuose

12 pav.

[pic]

2. Automatizuoti Vilniaus miesto oro kokybės tyrimai

Aplinkosaugos projektui “Oro kokybės valdymas Vilniaus mieste”

įgyvendinti bendromis Aplinkos apsaugos ministerijos ir Vilniaus

savivaldybės pastangomis 1994 m. lapkrityje buvo suburta Vilniaus m. oro

kokybės valdymo grupė. Įgyvendinant šį projektą 1995 m. kovo mėn. Vilniaus

oro uoste buvo pastatytas specialus meteorologinis bokštas, skirtas

svarbiems teršalų sklaidai meteorologiniams parametrams matuoti, 1995 m.

gruodžio mėn. automatizuotas oro užterštumo matavimo postas Žvėryne, o 1996

m. rugsėjo mėn. – Žirmūnuose (13 pav.). Pasinaudojus Vilniaus regiono

departamente sukauptais emisijos

į atmosferą duomenimis, buvo sukurta

išsami Vilniaus m. stacionarių emisijos šaltinių duomenų bazė. Pagal

projekto reikalavimus UAB “Territorium” atliko specialius tyrimus ir jų

pagrindu buvo sukurta Vilniaus m. kompleksinė autotransporto emisijos

duomenų bazė.

Duomenys iš matavimo stočių per telefonines linijas kas valandą

patenka į centrinį kompiuterį, dirbantį “Internet” tinkle

(http://vilnair.gamta.lt), todėl yra betarpiškai prieinami visuomenei.

Nenutrūkstamai atliekami meteorologinių parametrų bei oro teršalų (CO, NO,

NOx, NO2 , SO2 , O3) matavimai leidžia sekti oro užterštumo kitimo dinamiką

, o oro užterštumui viršijus leistinas normas, imtis priemonių teršalų

emisijai apriboti. RRemiantis sukurta emisijų ir meteorologinių duomenų baze

buvo sudaryti įvairių teršalų sklaidos žemėlapiai, kiekybiškai įvertintas

Vilniaus m. oro užterštumas bei pagrindiniai teršimo šaltiniai. Informacija

apie Vilniaus oro užterštumą kiekvieną trečiadienį pateikiama laikraštyje

“Vakarinės naujienos”.

2.1 Vilniaus miesto oro kokybės kontrolės automatizuotų stočių tinklas

13 pav.

[pic]

7

Bendras teršalų emisijos kiekis į atmosferą 1996 m. Vilniaus m. sudarė

107.9 tūkst.t. Anglies monoksidas sudarė 77 % bendro kiekio. Pagrindinis

teršalų į atmosferą emisijos šaltinis yra autotransportas (skaičiavimai

atlikti naudojantis natūriniais autotransporto srautų tyrimais; 14 ir 15

pav.). Su išmetamomis automobilių ddujomis į atmosferą pateko 94.6 tūkst.t

teršalų, kurie bendrame emisijos balanse sudarė 88 %. Iš stacionarių

emisijos šaltinių į atmosferą pateko 13.3 tūkst.t teršalų (buvo naudojami

duomenys tiktai tų įmonių, kurios turi “Gamtos išteklių naudojimo leidimus”

ir pateikia statistines teršalų emisijos ataskaitas). Didžiausią dalį

stacionarių ttaršos šaltinių balanse sudarančio SO2 emisija buvo 8.3 tūkst.

t, o pagrindiniai emisijos šaltiniai Vilniaus elektrinės ir katilinės.

Vilniuje 1996 m. vidutinis vėjo greitis pagal meteorologijos duomenis

buvo 2.8 m/s, t.y. mažesnis negu vidutinis daugiametis, kuris Vilniaus

aviacijos meteorologijos stoties duomenimis, yra 4.1 m/s. Vyravo pietų,

pietryčių ir rytų vėjai, kurie paprastai yra silpnesni negu kitų krypčių

vėjai ir nepalankūs teršalų sklaidai. Vyraujant tokiems vėjams teršalų

koncentracijos būna didesnės miesto centre.

2.2 Pagrindinių teršalų emisija tūkst.t per metus į atmosferą Vilniuje iš

autotransporto ir stacionarių teršimo šaltinių

14 pav.

[pic]

2.3 Bendra pagrindinių teršalų emisija į atmosferą Vilniuje

15 pav.

[pic]

8

Nagrinėjant teršalų kitimą per parą ir lyginant su automobilių paros

eismo dinamika (16 ir 17 pav.), galime išskirti du pagrindinius teršalų

koncentracijų maksimumus, kurie paprastai sutampa su autotransporto eismo

intensyvumo padidėjimu ryte ir vakare. Rytinis oro užterštumo

maksimumas idealiai sutampa su autotransporto srauto maksimumu, tuo tarpu

vakarinis – šiek tiek pasislinkęs dėl anksti prasidedančių naktinių

temperatūros inversijų ir dėl to susidarančio teršalų kaupimosi. Apie

vidurdienį teršalai paprastai sklaidosi geriau dėl padidėjusio vėjo greičio

ir didesnių oro sūkurių bei šiek tiek sumažėjusio autotransporto srauto.

2.4 NO2 koncentracijų kitimas per parą

16 pav.

[pic]

2.5 Automobilių paros eismo dinamika darbo dienomis pagrindinėse Vilniaus

gatvėse

17 pav.

[pic]

Atmosferos teršalų metinį kitimą lemia šie pagrindiniai faktoriai –

emisijos kiekis, meteorologinės sąlygos ir miesto infrastruktūra.

Nagrinėjant pateiktus keturių pagrindinių atmosferos teršalų koncentracijų

kitimo grafikus (18, 19, 20, 21 pav.) matome, kad SO2 koncentracijos

padidėja šaltuoju metų laiku, o CO ir NO2 koncentracijų metinis kitimas

didele dalimi priklauso nuo autotransporto eismo dinamikos. 1996 m. spalio

mėnesį buvo stebimas ryškus NO2 koncentracijų maksimumas ypač nepalankiomis

teršalų sklaidai meteorologinėmis sąlygomis. Tada vidutinė spalio mėn. NO2

koncentracija buvo 72.7 mg/m3 (paros DLK 40 mg/m3), o didžiausia vidutinė

24 val. – 160.7 mg/m3 – absoliutus metų maksimumas. Ozono koncentracijų

9

metinė kaita išsiskiria ryškiu pavasariniu maksimumu, kurį lemia ypač

intensyvi pavasarinė Saulės radiacija, taip pat didelis maišymasis prie

žemės paviršiaus patenkančio stratosferinio ozono.

2.6 Pagrindinių oro teršalų koncentracijų kitimas 1996 m. :

18 pav. 19 pav.

[pic] [pic]

20pav.

21 pav.

[pic] [pic]

2.7 Pagrindinių oro teršalų koncentracijos ir kiti rodikliai (1996 m.) :

|. |%|Cv|Cmax/1|Cmax/24|C98 |h |p |

|NO2|9|42|359.6 |160.7 |136.|828 |162|

| |7|.3| | |1 | | |

|O3 |8|34|163.6 |109.5 |104.|1 |163|

| |7|.3| | |1 | | |

|SO2|9|12|393.6 |97.8 |47.4|0 |5 |

| |9|.7| | | | | |

|CO |9|2.|16.5 |6.4 |6.1 |313 |52 |

| |9|1 | | | | | |

Sutartiniai ženklai:

% – sukaupta matavimo duomenų procentais;

Cv – vidutinė metų koncentracija (mg/m3 );

Cmax/1 – didžiausia 1 val. koncentracija (mg/m3 );

Cmax/24 – didžiausia 24 val. koncentracija (mg/m3 ));

C98 – 98 procentilės, apskaičiuota per 1 val. matavimo reikšmių

(mg/m3 );

h – valandų skaičius, kai buvo viršyta vienkartinė DLK;

d – parų skaičius, kai buvo viršyta paros DLK;

CO – koncentracijos, mg/m3.

Išvados ir siūlymai

Atmosferos teršimas sukelia lokalinio, regioninio ir globalinio masto

ekologines problemas. Nors Lietuvoje atmosferos teršimas ir sumažėjo,

tačiau problemos, su kuriomis susiduria daugelis Europos valstybių, taip

pat būdingos ir Lietuvai.

Valstybinės atsiskaitomybės duomenimis, 1996 m. kaip ir ankstesniais

metais, iš stacionarių taršos šaltinių į atmosferą daugiausiai pateko

sieros dvideginio (SO2) – 63 tūkst.t., anglies viendeginio (CO) – 26.2

tūkst.t. ir azoto oksidų (NOx) 13,9 tūkst.t.

Lietuvos pramonės įmonėse į valymo įrenginius patekę teršalai (pvz.:

aliuminio fluoridas, amofosas ir t.t.) yra apvalomi iki 98%. Tačiau dar ir

dabar daugeliui teršalų, išsiskiriančių gamybos procesų metu, apskritai

nėra valymo įrangos, ypač dujinių ir skystų fazių teršalams. Valymo

įrenginiuose yra apvaloma tik 47,9% bendro išsiskiriančių teršalų kiekio,

todėl, mano manymu, reiketų kurti ir tokius valymo įrenginius, kurie

dujinius bei skystų fazių teršalus galėtų apvalyti bent iki 80(.

Šiaulių regione yra tokios stambios pramonės įmonės, kaip Mažeikių AB

„Nafta“, Akmenės AB „Akmenės cementas“, kurios į atmosferą išmeta

atitinkamai 28.9 ir 5.8 tūkst.t. teršalų, todėl galima teigti, kad šio

regiono teršalų emisija sudaro net 40% bendro Respublikos kiekio.

Teršalų emisijos pasiskirstymas atskiruose regionuose:

21 pav.

[pic]

Teršalų emisijos sumažėjimas iš esmės buvo dėl gamybos apimčių

mažėjimo. Pvz.:Vilniaus AB „Silikatas“ buvo nutraukta akmens vatos dirbinių

gamyba, sumažėjo 30% plytų gamybos apimtys, AB „Ignalinos keramika“ nedirbo

keramzito cechas, Klaipėdos AB „Sirijus“ nedirbo šarminių elementų gamybos

cechas.

Alytaus AB „Astra“ ir Marijampolės rajoninė katilinės dujofikuotos, taip

pat buvo panaudota daugiau dujinio kuro Mikoliškio (Pasvalio raj.)

rajoninėje katilinėje.

Nors įgyvendintos ne visos numatytos gamtosaugos priemonės, tačiau kai

kuriose pramonės įmonėse pradėta eksploatuoti oro teršalų valymo įranga,

kuri leido sumažinti taršą. AB „Utenos elektrotechnika“ įdiegtas įrengimų

kompleksas, skirtas dažymui milteliniais dažais elektrokinetiniu būdu.

Įdiegus minėtą priemonę sumažėjo dažų aerozolio ir lakių organinių junginių

išmetimai.

Panevėžio AB „Ekranas“ pastatyti du filtrai IF-10 – fluoro vandeniliui

valyti, du ciklonai metalo dulkėms sulaikyti, absorberis azoto rūgšties

garams sugaudyti.

Kai kuriose įmonėse teršalų emisija į atmosferą padidėjo dėl gamybos

apimčių išplėtimo, tarp jų – Kauno AB „Dirbtinis pluoštas“, AB „Panevėžio

Aurida“, AB“Ekranas“ ir kitose.

Buvę pagrindiniai OAM vartotojai AB „Vilniaus buitinė chemija“ ir

AB“Snaigė“ gamyboje nenaudojo CFC-11 ir CFC-12. Pakeista aerozolių gamybos

technologija AB „Vilniaus buitinė chemija“ naudojant neardantį ozono

sluoksnį suskystintą azotą (vietoj CFC-11 ir CFC-12). AB „Snaigė“ vietoje

CFC-11 izoliacinių plokščių gamyboje naudoja nekenksmingą putodaros agentą

HFC-141b ir ciklopentaną, o vietoje šaldymo agento CFC-12 naudoja HFC-134a.

Kompresorių gamykla „Oruva“ nenutraukė CFC-113 panaudojimo valymo tikslais,

tačiau pradėjo gaminti naujo tipo kompresorius, skirtus šaldymo agentams,

kurie nepavojingi ozono sluoksniui. Bendras OAM

suvartojimas 1995 metais

buvo 648,3 t. (arba 428.6 OAP – ozoną ardančio potencialo), o 1994 metais –

859.5 t. (675.6 OAP). Stebimas gerokas 1,11 – trichloretano ir anglies

tetrachlorido vartojimo sumažėjimas. Tai sąlygojo gamybos apimčių

sumažėjimas.

Galima padaryti ir tokią išvadą, kad pagrindinis rūgštinantis

atmosferą komponentas mūsų šalyje yra sulfatai, t.y. SO2 darinys ir jų

kritinių apkrovų viršijimas ekosistemoms, netgi neįvertinus iš kitų šalių

atnešamos taršos, yra gana ryškus. Tai pirmiausia Mažeikių, Marijampolės,

Naujosios Akmenės, Utenos, Varėnos, Rokiškio, Kupiškio, Vilniaus rajonai.

Turinys

1. Oro kokybė…………………………2

1.1 Oro priemaišų koncentracija kkai kuriuose Lietuvos miestuose DLK

dalimis……..3

2. Dulkių koncentracija Lietuvos miestuose ir pramonės

centruose………..5

3. SO2 koncentracijos kaita didžiausiuose Lietuvos

miestuose………….5

1. Automatizuoti Vilniaus miesto oro kokybės tyrimai……………….6

2.1 Vilniaus miesto oro kokybės kontrolės automatizuotų stočių

tinklas………..6

2. Pagrindinių teršalų emisija tūkst. t. per metus į atmosferą Vilniuje

iš autotransporto ir stacionarių teršimo

šaltinių……………………..7

3. Bendra pagrindinių teršalų emisija į atmosfera

Vilniuje…………….7

4. NO2 koncentracijų kitimas per parą…………………..8

5. Automobilių paros eismo dinamika darbo dienomis pagrindinėse Vilniaus

gatvėse….8

6. Pagrindinių oro teršalų kkoncentracijų kitimas 1996 m…………… 9

7. Pagrindinių oro teršalų koncentracijos ir kiti

rodikliai…………….9

Išvados ir siūlymai…………………………

Literatūra…………………………

Literatūra

1. http://vilnair.gamta.lt

2. www.orotarsa.lt

3. Stravinskienė V. Ekologijos įvadas, KTU, 2001