DIDŽIŲJŲ GEOGRAFINIŲ ATRADIMŲ PERIODAS IR JŲ SOCIALINĖS, EKONOMINĖS PRIELAIDOS
DIDŽIŲJŲ GEOGRAFINIŲ ATRADIMŲ PERIODAS IR JŲ SOCIALINĖS, EKONOMINĖS PRIELAIDOS
Referatas
Turinys
Įvadas – 3 –
Didžiųjų geografinių atradimų žemėlapis – 4 –
Kristupas Kolumbas ir jo projektas – 5 –
Amerigo Vespučis – 7 –
Vasko Da Gama – jūrų kelio į Indiją atradėjas – 9 –
Magelano kelionė aplink pasaulį – 10 –
Piratų ekspedicijos: Frencis Dreikas ir jo kelionė aplink pasaulį – 12 –
Išvados – 20 –
Naudota literatūra – 21 –
Įvadas
Didieji geografiniai atradimai – tai trys žymiausi XV a. pab. – XVI a. vid. įvykiai:
• Amerikos atradimas;
• Jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas;
• Pirmoji kelionė aplink pasaulį.
Kapitalizmo formavimasis EEuropoje skatino ieškoti naujų prekybos kelių ir žemių.Didėjanti prekinė gamyba, žaliavų bei įvairių Rytų šalių prekių (prieskonių, cukraus, arbatžolių, nematytų šilko audinių bei žvėrių kailių, aukso, brangakmenių bei papuošalų ir t.t.) paklausa Europoje skatino ieškoti naujų jūrinių kelių ir užjūrio žemių.
Galingiausių jūrinių valstybių – Ispanijos, Portugalijos, Anglijos, Olandijos, Italijos jūreivių ir keliautojų svarbiausieji atradimai vyko 1480 – 1613 m.Šiuo laikotarpiu:
• Kristupas Kolumbas atrado Ameriką (1492 m. spalio 12d.);
• Vasko da Gama pirmasis nuplaukė iš Europos į Indiją aplink Afriką (1497 – 1498 mm.);
• Fernando Magelano ekspedicija pirmoji apiplaukė Žemę, atradusi jūrų kelią aplink pasaulį (1519 – 1522 m.).Pastarasis atradimas patvirtino, kad Žemė yra rutulio formos.
Didžiųjų geografinių atradimų žemėlapis
Kristupas Kolumbas ir jo projektas
Naujojo pasaulio atradėjas Kristupas Kolumbas (itališkai – CRISTOFORO COLOMBO, ispaniškai – CRISTOVAL CCOLON) gimė 1451 m. Genujoje, Italijoje.Kristupas buvo vyriausias iš 5 vaikų.Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo.Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.Užaugęs tapo laivo kapitonu ir gabiu jūrininku.Laikui bėgant jis garantavo, kad įmanoma rasti kelią į Rytų Aziją, plaukiant tiesiai į Vakarus per Atlanto vandenyną.Jam pavyko įkalbėti Kastilijos karalienę Izabelę I finansuoti jo kelionę. Jo laivai “Nina”, “Pinta” ir “Santa Marija” išplaukė iš Ispanijos, Paloso miesto uosto, 1492 m. rugpjūčio 3d.Pirmasis sustojimas buvo Kanarų salose.Rugsėjo 6 d. laivai paliko Kanarų salas ir išplaukė į vakarus.1492 m. spalio 12 d. jie pasiekė žemę. Tai buvo Bahamų salų grupės Vatlingo sala, kurią Kolumbas pavadino San Salvadoru.1493 m. kovo 115 d. Kolumbas grįžo į Ispaniją, kur buvo sutiktas su didžiausia pagarba. 1493 m. rugsėjo 25 d. iš Kadiso miesto uosto jis išplaukė į antrą kelionę iš kurios grįžo 1496 m. birželio 11 d. Į trečiąją kelionę Kolumbas išplaukė 1498 m. gegužės 30 d. iš Sevilijos miesto, grįžo 1500 m. spalio mėn. Į paskutinę savo kelionę, į naująjį pasaulį išplaukė 1502 m. gegužės mėn. iš San Lukaro miesto, į kurį grįžo 1504 m. lapkričio 1 d.
Karalienė Izabelė buvo žžadėjusi Kolumbui padaryti jį bet kokių jo atrastų žemių valdovu.Tačiau jis buvo nevykęs administratorius, ir galiausiai jį atleido iš pareigų.Gandas, kad Kolumbas mirė skurde, yra nepagrįstas. Mirdamas 1506 m. jis buvo gana turtingas. Kristupas Kolumbas mirė 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolido mieste, Ispanijoje, palikęs tris sūnus: Diegą, Ferdinandą ir Bartolomėjų. Tuo metu jam buvo 54 metai.Pirmieji ligos simptomai jam pasireiškė jau trečiosios kelionės metu, prieš 8 metus. Pasak sūnaus Ferdinando, jo mirties priežastis buvo podagra, tačiau tais metais šią ligą diagnozuodavo praktiškai visiems, nežinoma liga sergantiems, žmonėms.
Naujausi Džeraldo Veismano tyrimai rodo, kad greičiausiai Kolumbo mirties priežastis buvo reta tropinė liga – Reiterio sindromas, nors neatmetama versija, kad žymusis keliautojas buvo užsikrėtęs to meto nežinoma venerine liga – sifiliu. Manoma, kad Kolumbas ir jo jūrininkai atvežė šią ligą į Europą. Po mirties Kolumbas buvo palaidotas mažoje Valjadolido koplyčioje, kiek vėliau perkeltas į Seviliją. 1526 m. šalia jo buvo palaidotas ir jo vyriausias sūnus Diego. Diego našlei paprašius, abu kūnai buvo perkelti per Atlanto vandenyną ir palaidoti Haityje. Kristupas Kolumbas buvo palaidotas Santo Domingo katedros altoriaus dešinėje pusėje.
1795m. Prancūzijai užgrobus Haitį palaikai buvo iškasti ir perkelti į Kubos sostinę Havaną.Praėjus šimtmečiui Kuba išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos, ir Kolumbo ppalaikai vėl buvo perkelti per Atlanto vandenyną, bei 1898 m. palaidoti Sevilijoje. Taigi, jei aplankysite Sevilijos soborą, rasite Kolumbo kapą.
Bet tai dar ne visa istorija. 1877 m. darbininkai restauruodami Santo Domingo katedrą, jos altoriaus kairėje pusėje aptiko kapą su žmogaus palaikais. Ant kapo buvo užrašytas Kolumbo vardas. Manoma, kad galėjo būti sumaišytos “kairė” ir “dešinė” pusės ir į Havaną 1795 m. buvo perkelti Kolumbo sūnaus Diego palaikai, o pats Kristupas Kolumbas liko Haityje. Taigi, jei lankysitės Santo Domingo katedroje, rasite antrą Kolumbo kapą. Yra ir dar keletas versijų. Vieni istorikai teigia, kad ne Kolumbo palaikai buvo perkelti iš Havanos į Seviliją, o kiti istorikai teigia, kad Kolumbo palaikai niekur nebuvo išgabenti, ir kad jis taip ir liko palaidotas Valjadolide.
K. Kolumbo atradimų reikšmė:
Kolumbo amžininkai nesuprato didžiulės atradimų reikšmės.Atrodo, kad ir jis pats nesuprato, nes iki paskutinių savo gyvenimo dienų vis dar tvirtino radęs naują kelią į turtingus Azijos kraštus: Indiją, Kiniją, Japoniją.
Vertinant Kolumbą, nereikia užmiršti, kad jis dažnai labai žiauriai elgėsi su atrastų kraštų gyventojais, daug jų išžudė užkariaudamas tuos kraštus, kitus pavertė vergais; jo palydovai niokojo ir plėšė rastąsias žemes, o ir jis pats siekė kuo daugiau tų kraštų turtų išgabenti i Europą.Po jo kiti tęsė tą darbą.
Kolumbas buvo ppirmasis europietis, perplaukęs Atlanto vandenyną subtropikų ir tropikų ruože; jis atrado Didžiųjų Antilų salas – Kubą, Haiti, Jamaiką ir Puerto Riko; jis plaukiojo Karibų jūra, rado daug Mažųjų Antilų salų.Kolumbas pirmasis įžengė į Pietų Amerikos žemyną.
Amerikos žemynas pradžioje buvo vadinamas Naujuoju Pasauliu; vėliau, kai jį labiau ištyrė ir savo raštuose aprašė jūrų keliautojas Amerigo Vespuči, šį žemyną imta vadinti jo vardu – Amerika.Kolumbo verdu buvo pavadinta tik nedidelė Naujojo Pasaulio sritis (Kolumbija).
Amerigo Vespučis
Amerigas Vespučis gimė 1454 m. Florencijojeir gyveno ten iki 40 metų amžiaus. 1499m., kai Ocheda suorganizavo ekspediciją, Vespučis buvo jos dalyvis. 1501m. jis persikėlė gyventi į Portugaliją ir iki 1502m. plaukiojo i naujai atrastas žemes portugališkais laivais.Vėliau persikėlė į Ispaniją ir 1508m. buvo paskirtas vyriausiuoju Kastilijos pilotu (egzaminuodavo šturmanus).Jis nebuvo nei ekspedicijos viršininkas, nei laivo kapitonas, tačiau jo vardu pavadintas Amerikos žemynas.Tam pasitarnavo du laiškai, parašyti 1503m. ir 1504m. Juose Vespučis aprašė keturias savo keliones.Į pirmą kelionę jis išplaukė 1497m. iš Kadiso uosto link Centrinės Amerikos krantų.Dėl šios kelionės buvo daug abejonių, ar tokai ekspedicija buvo iš tikrųjų.Tik XIXa. A.Humboltas ir brazilas A.Varnchagenas bandė įrodyti, kad Vespučis tikrai plaukiojo Amerikos pakrantėmis.Kiti tyrinėtojai tuo abejoja.
1499m. du laivai atsiskyrė nuo Ochedos ir, plaukdami į pietryčius, atrado dvi dideles upes: viena,kurios
plotis apie 30km, tekėjo iš vakarų (Amazonė), kita tekėjo iš pietų (Para).Okeano vanduo 45km atstumu nuo kranto buvo gėlas.Vespučis su 20-čia palydovų valtimis įplaukė į Amazonės žiotis (apie 100km) ir žavėjosi džiunglių harmonija.Toliau laivai plaukė pietų – pietryčių kryptimi, tačiau dėl labai stiprios priešpriešinės srovės nuplaukė tik 250km.taip buvo atrasta Gvianos srovė (Pietų pasatų atšaka), kurios greitis 3 km/h. Išplaukęs iš Gvianos srovės, jis išsilaipino Trinidado saloje.Čia susitiko su Ochedos laivais.Į Ispaniją jie sugrįžo 1500m.
Pasaulinę šlovę Vespučis įsigijo plaukdamas trečią kkartą.Tada. 1501 – 1502m., jis dalyvavo portugalų ekspedicijose, kuriai vadovavo G.Kueljus.Apie penkis mėnesius jie plaukiojo prie Brazilijos krantų.Kelionės metu portugalų karininkai ekspedicijos vadovu paskyrė A.Vespučį.Nuo Brazilijos jis pasuko per vandenyną į pietryčius.Kilo audra.Po audros pasirodė nežinoma žemė, tačiau dėl rūko ir pūgos jūreiviai negalėjo išsilaipinti, todėl pasuko į šiaurę ir po 33 dienų pasiekė Sierą Leonę.1502m. du laivai grįžo į tėvynę.Savo laiškuose Amerigas vėliau rašė, kad atrastas žemes reikia laikyti Naujuoju Pasauliu, kadangi Pietų pusrutulyje yra žemynas,kuriame daug žmonių ir ggyvūnų.
Pavadinimo „Amerika“ atsiradimas.
Lotaringijoje XVI a.pr. susikūrė geografų būrelis, kuriam priklausė keli mokslininkai.Vienas iš jų, Martinas Valdzėmiuleris, parašė nedidelį traktatą :Įvadas į kosmografiją“, į kurį buvo įtraukti ir du Vespučio laiškai.Šiame traktate pirmą kartą pasirodė ir Amerikos pavadinimas.Traktate rašoma, kad žemė iiki šiol buvo dalinama į tris dalis, pavadintas moteriškais vardais: Europa, Azija, Afrika.Tačiau dabar Amerigas Vespučis atrado ketvirtąją dalį, todėl ją reikėjo pavadinti Amerigo arba Amerika.Tuo nenorėta sumažinti Kolumbo nuopelnų, kadangi to laikotarpio geografų įsitikinimu jie atrado naujas teritorijas skirtingose pasaulio dalyse.Jų manymu, Kolumbas tik plačiau ištyrė Senąjį Pasaulį – tropinę R.Aziją, o Vespučis atrado Naująjį Pasaulį, kuris tęsiasi abipus pusiaujo kaip ir Afrika.
Iki 1520m. pasirodė keletas žemėlapių, kuriuose Amerika vadinamas tik pietinis žemynas.Kad šiaurinis žemynas yra savarankiškas, suprasta tik po XVI a. trečiojo dešimtmečio.Pirmasis,kuris „Amerika“ pavadino ir šiaurinį žemyną, buvo Merkatorius (1538m. žemėlapyje).1541m. jis žodį „Amerika“ padalino į dvi dalis: šiaurinei daliai „Ame.“ , o pietinei „.rika“.Nuo XVI a. antrosios pusės pavadinimas „Amerika“ vartojamas daugelyje pasaulio žemėlapių ir ggaublių.
Vasko Da Gama – jūrų kelio į Indiją atradėjas
Kolumbo ekspedicijai atradus „Vakarų Indiją“, portugalams reikėjo skubėti atrasti R.Indiją.1497m. buvo parengta laivų eskadra ieškoti jūrų kelio iš Portugalijos aplink Afriką į Indiją.Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas mazai žinomas Vasko Da Gama.Jo žinioje buvo trys laivai ir vienas transporto laivas su maisto atsargomis (visą ekipažą sudarė apie 170 žmonių).1497m. birželio 8d. laivai išplaukė iš Lisabonos ir nuplaukė iki Sieros Leonės.Iš ten, norėdamas išvengti nepalankių vėjų ir srovių prie Ekvatorinės ir Pietų Afrikos, Vasko DDa Gama pasuko į pietvakarius, o už pusiaujo – į pietryčius.Tikslesnių žinių apie jo kelią per Atlantą nėra.
Beveik po keturių mėnesių portugalai rytuose pamatė žemę, o po trijų dienų įplaukė i platų užutėkį ir pavadino Šv.Elenos vardu.
1497m. gruodžio pabaigoje laivai jau plaukė rytinėmis Afrikos pakrantėmis.Vietiniai gyventojai palankiai sutiko portugalus.Pastarieji sausio 25d. pasiekė Zambezės upės žiotis, o vėliau ir Mozambiko uostą.Toliau lydimi vietinių locmanų, pasinaudoję palankiu musonu, gegužės 17d. pasiekė Indiją.1498m. gegužės 20d. sustojo prieš Kalikuto miestą.Prekyba sekėsi sunkiai, todėl nedaug pavyko įsigyti gvazdikų, cinamono ir brangakmenių.
Kelionė atgal buvo sunki ir tik 1499m. vasario 1d. du laivai pasiekė mozambiką.Laivuose buvo daug sergančių jūreivių.Sirgo ir Vasko Da Gamos brolis Paulas.Gama jį palaidojo vienoje iš Azorų salų.Tik rugpjūčio pabaigoje Gamos laivas įplaukė į Lisabonos uostą.Iš keturių laivų sugrįžo tik du, kuriuose buvo ne daugiau kaip pusė įgulos narių.
Gamos ekspedicija nebuvo labai sėkminga, tačiau išsiaiškinta, kokios pelningos prekybos galima tikėtis ateity.Jūrų kelio į Indiją atradimas buvo vienas didžiausių įvykių pasaulinės prekybos istorijoje.Nuo tada iki tol, kai buvo iškastas Sueco kanalas (1869m.), visi prekybos laivai i Indijos vandenyno šalis ir Kiniją plaukdavo aplink Gerosios Vilties kyšulį.Portugalija XVIa. tapo viena stipriausių pasaulio jūrinių valstybių.
Magelano kelionė aplink pasaulį
Indijos ir Malakos ekspedicijose 1505 – 1511m. dalyvavo ir portugalas FFernandas Magelanas.Negavęs valdovų pritarimo kelionėms, jis išvyko į ispaniją.Jo nuomone, kelionėms į Molukus reikėjo atrasti sąsiaurį, jungiantį Atlanto vandenyną su Ramiuoju („Pietų jūra“).Jam pavyko įrodyti Karlui I, kad kelionė bus sėkminga ir duos didelę naudą Ispanijai.Buvo paruošti penki laivai ir aprūpinti produktais dvejiems metams.Magelanas plaukė „Trinidado“ laivu, o kiti laivai buvo pavadinti „San Antonio“, „Konsepsjon“, „Viktorija“ ir „Santjago“.
1519m. rugsėjo 20d. flotilė iš San Lukaro uosto, esančio Gvadalkivyro žiotyse.Rugsėjo 26d. laivai priplaukė Kanarų ss., lapkričio 29d. – Brazilijos pakrantę, o gruodžio 26d. – La Platos pakrantes, tačiau sąsiaurio į Ramųjį vandenyną nerado.Toliau buvo plaukiama tik dieną, labai arti pakrantės.Vasario 24d. jūreiviai atrado San Matijo įl. ir apiplaukė Valdeso p-lį.Plaukdami į pietus, pamatė didelę pingvinų ir jūrų dramblių koloniją.Čia papildė maisto atsargas ir, tyrinėdami pakrantes, plaukė toliau.Artėjo žiema, kovo 31d. vienoje iš įlankų nusprendė žiemoti.Trijuose laivuose prasidėjo maištas.Buvo reikalaujama plaukti prie Gerosios Vilties kyšulio ir jau žinomu keliu plaukti į Molukus.Maištą pavyko numalšinti, o jo vadovai buvo žiauriai nubausti.Spalio 18d. laivai tęsė kelionę į pietus ir atrado Bahija Grandės įl. Aplenkęs mergelių kyšulį, admirolas į žvalgybą išsiuntė du laivus.Po kurio laiko jie grįžo signalizuodami, kad atrado sąsiaurį.Laivai keletą dienų plaukė sąsiauriu, pakliūdavo į aklavietę, o atradę kitas atšakas plaukė toliau.“San Antonio“ laive kkarininkai suėmė ir surakino grandinėmis kapitoną, ir 1521m. kovo mėn. pabaigoje grįžo į Ispaniją.Dezertyravusio laivo komanda apkaltino magelaną išdavyste, todėl jo žmona ir du vaikai gretai mirė skurde.
Magelanas, plaukdamas Patagonijos sąs. (taip jį pavadino Magelanas), aplenkė Frovardo kyšulį ir dar penkias dienas plaukė į šiaurės vakarus siaura protaka – beveik kalnų tarpeklio dugnu.Tai buvo Patagonijos Kordiljeros pietinis galas.Naktimis jūreiviai matė laužų ugnį, ir Magelanas šią teritoriją pavadino „Ugnies Žeme“.Po 38 dienų jūreiviai pamatė Ramųjį vandenyną.Taip buvo atrastas kelias į kitą vandenyną ir sąsiauris pavadintas Magelano vardu.Jo ilgis – apie 550km.
1520m. lapkričio 28d. trys laivai pasuko i šiaurę, norėdami greičiau išplaukti į šiltesnius vandenis.Ekspedicijos dalyviai visą laiką matė aukštus Patagonijos Kordiljeros ir C.Kordiljeros kalnus.
Tris mėnesius ir 20 dienų laivai plaukė, neturėdami nei šviežio maisto, nei tinkamo gerti vandens.Beveik visa įgula sirgo Skorbutu, o 19 žmonių mirė.Laimei, oras buvo labai ramus, todėl Magelanas vandenyną pavadino Ramiuoju.Magelano laivai jo vandenimis nuplaukė apie 17 tūkst.km. Ir tiesiog neįtikėtina, kad jie nesurado salų.
1521m. kovo 6d. pasirodė dvi gyvenamos salos.Plaukdami į vakarus, jūreiviai pamatė kalnus.Tai buvo sala iš Filipinų salų grupės.Magelano kelionė įrodė, kad tarp Amerikos ir tropikų Azijos yra didelis vandenynas, gerokai didesnis už Atlanto vandenyną.Todėl ši kelionė padarė tikrą perversmą geografijos moksle.Paaiškėjo, kad Žemės
paviršiaus didesnę dalį užima ne sausuma, o vandenynas, ir vandenynas yra vientisas.
Laivai plaukė tarp Filipinų salų.Magelanas isikišo į Makfano salos valdytojų tarpusavio kivirčą ir žuvo 1521m. balandžio 27d. Vėliau žuvo dar keliolika jūreivių.Laivuose liko 115 žmonių.Valdyti trijų laivų nebuvo kam, todėl tarp Sebaus ir Baholio salų „Konsepsjonas“ buvo sudegintas.Mindanao saloje jie sužinojo apie didelę Lusono salą.Jie pirmieji iš europiečių pabuvojo Kalimantano saloje.Suradę vietinį jūreivį, nuplaukė į Molukus.Čia ispanai pigiai nusipirko prieskonių.Buvo nuspręsta, kad „Trinidadas“ po remonto plauks į Panamos įl., oo „Viktorija“ vakarų keliu plauks aplink Gerosios Vilties kyšulį.
1522m. sausio pab. malajietis locmanas atplukdė „Viktoriją“ prie Timoro s. Ir vasario 13d. ji išplaukė Afrikos link.Gerosios Vilties kyšulį laivas pasiekė gegužės 20d., o rugsėjo 6d. parplaukė į Gvadalkivyro žiotis.Kelionei aplink pasaulį jie sugaišo 1081 dieną.Iš penkių laivų sugrįžo tik vienas, o iš 265 įgulos narių grįžo tik 18.Tačiau „Viktorija“ parvežė tiek prieskonių,kad lėšos, išleistos ekspedicijai, atsipirko.
„Trinidado“ remontas užtruko apie 3mėn.1522m. balandžio 6d. jis išplaukė į Panamą.Tačiau stiprūs nepalankūs vėjai privertė grįžti aatgal į Molukus.Čia jų laivą surado portugalai ir atėmė žemėlapius,kitas navigacines priemones,laivo žurnalą.Tuo ir paaiškinamos žinios apie Magelano ekspedicijos kelią ir žuvimo vietą.Iš viso „Trinidado“ ekipažo 1526m. į ispaniją grįžo tik 4 dalyviai.Tarp jų buvo ir Espinoza, vėliau taip pat kkeliavęs aplink pasaulį.
Piratų ekspedicijos: Frencis Dreikas ir jo kelionė aplink pasaulį
Piratai (lotyniškai – pirat, graikiškai – peirates nuo žodžio peiraomei, kas reiškia ieškoti nuotykių ir laimės jūroje).Piratai – plėšikai, puolantys laivus jūrose, bei atakuojantys taikinius, esančius krante, siekiant užgrobti krovinį. Žodis „piratas“ plačiai pradėtas vartoti tik XVIII a. Įvairiais laikais, priklausomai nuo šalies, nuo užimamų pareigų piratai buvo vadinami įvairiais vardais: viduramžiais piratai buvo vadinami korsarais (corsaire), Prancūzijoje piratai buvo vadinami filibusteriais (filibustiers), Anglijoje – bukanieriais (buccaneers).Kartais vyriausybė duodavo teisę piratams atstovauti jų šalį kare. Paprasčiausia būdavo duoti privatiems jūrininkams licensiją, kad šie galėtų pulti priešų laivus.Tokie piratai buvo vadinami kaperiais (privateer).
Žymiausi piratai:
• Notoriusas Lolonoisas (žiauriausias piratas.Hondūro įl. siaubas.Ispanai verčiau sutikdavo mirti negu pasiduoti jam į nelaisvę.Belaisvius jis kankindavo. O paskui ssukapodavo į gabalus.) apie 1666 m.
• Seras Henris Morganas (Johan, Harry) 1637-1688 m.
• Seras Frencis Dreikas (1540-1596 m.)
• Kapitonas Tomas Tevas (dingęs 1695 m.)
• Ilgasis Benas (Kapitonas Henris Everis) (dingęs 1696 m.)
• Majoras Stedas Bonnetas (apie 1718 m.)
• Piratas Edvardas Tyčas (Tatch, Drumond, Juodoji barzda) apie 1719 m.
• Kalikas Džekas – John Rackam apie 1720 m. (įguloje buvo 2 moterys – Anne Bonny & Mary Read)
• Kapitonas Bartolomėjus Robertsas (piratų meistras) apie 1722 m.
• Kapitonas Christoferis Kondentastas (apie 1720 m.)
• Kapitonas Edvardas Englandas (apie 1723 m.)
• Nikolajus Van Hornas & Lorencas dde Graffas (apie 1683 m.)
• Pytas Heinas
• Kapitonas Viljamas Kiddas
• Grace O’Malley, Airių piratė
Piratai savo veikloje naudojosi savo susikurtais kodeksais.Čia paminėtas kodeksas, kuris buvo naudojamas laive „Kerštas“, vadovaujant kapitonui Džonui Filipsui.
o 1-as skyrius
Kiekvienas vyras privalo paklusti įsakymams.Kapitonas nuo grobio gauna vieną ir dar pusę dalies, meistras, dailidė, bocmanas ir artileristas gauna vieną dalį ir ketvirtį.
o 2-as skyrius
Jei bet kuris vyras pasiūlo pabėgti, ar slepia kokią paslaptį nuo komandos, jis išlaipinamas negyvenamoje saloje su statine parako, statine vandens ir su nedideliu ginklu rankose.
o 3-ias skyrius
Jei kuris nors vyras pavagia bet kokį komandos daiktą, priklausomai nuo vagystės dydžio ir daikto svarbos, jis arba išlaipinamas negyvenamoje saloje arba nušaunamas.
o 4-as skyrius
Jei kuriuo metu, mes susitiktume su kitu išlaipintuoju saloje (jei jis piratas ) šis vyras gali būti priimtas atgal į komandą, jei kapitonas ir komanda pritaria.
o 5-as skyrius
Vyras, kuris sumušė kitą vyrą, kol galioja šis kodeksas, turi priimti Mozės bausmę (t.y. 40 kirčių rimbu per nuogą nugarą).
o 6-as skyrius
Vyras, kuris „paleido“ rankas, ar rūkė tabaką triume, buvo be kepurės, ar nešiojasi žvakes pasišvietimui be gaubto, turi iškęsti tą pačią, prieš tai nurodytame kodekse, bausmę.
o 7-as skyrius
Vyras, kurio rankos ir kūnas nešvarus, nesirūpina savo ddarbu, baudžiamas bausme, kurią sugalvoja kapitonas ir komanda.
o 8-as skyrius
Jei kuris vyras pavėluoja vykdyti ar netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, turi sumokėti 400 vienetų, pakartotinai nusižengus – 800 vienetų. (1 vienetas apie 0.96 $)
o 9-as skyrius
Jei bet kuriuo metu susitikus su moterimi, vyras paliečia ją be jos sutikimo, toks vyras pasmerkiamas mirti.
Piratų apgyvendintos vietovės:
– Port Rojalis, Jamaika
– Tortugos sala
– New Providencas, Bahamai
– Karolinos pakrantė
– Naujoji Anglija
– Madagaskaras
– Šiaurės Afrika
– Taivanis / Pietų Kinija
– Vakarų Indija
Piratų naudotų laivų tipai:
Vienstiebis burlaivis – mėgstamiausias, nedidelis Karibų ir Atlanto piratų laivas.1600 m. pabaigoje buvo gaminamas Jamaikos meistrų.
Škuna (dvistiebis laivas)- kitas Karibų ir Atlanto piratų favoritas.Pradėtas gaminti 1700 m.
Brigantina- mažos gramzdos, labai manevringas laivas.
Fasteris- prekybinis laivas. Laive išdėstyta 16 patrankų.
Fateris- olandų piratų laivas su 12 patrankų.
Monstras- dvigubai didesnis už faterį.
Galionas (ispanų burinis laivas)- su 2 ar net 3 deniais, kuriuose išdėstyta virš 70 patrankų.
Galera- naudotos piratų viduramžiais, iki 1500 m. Galera buvo pagaminta ir kapitonui Viljamui Kiddui 1695 m.
Džonka (kinų burlaivis)
Be išvardintų tipų piratai naujo ir įvairius perdirbtus, iš ispanų pagrobtus llaivus.
Ginkluotė:
Patrankos (buvo naudojami sviediniai su įvairiais užpildais – metaliniais šratais, stiklu, metalo atraižomis ir t.t.).
Bombos- geležinis kamuoliukas prikištas parako su įtaisytu degikliu.
Metalo juostos (naudojamos mėtant į puolamo laivo denyje esančius žmones).
Bolos – pora mažų metalinių rutulių sujungtų grandine (mėtomi į puolamo laivo denyje esančius žmones).
Muškietos
Pistoletai
Trumpi kardai
Durklai ir peiliai
Puolimo kabliai
Puolimo kirviai
Tomahaukai
Žeberklai
Piratų eros pabaiga
Laikui bėgant, piratavimas tapo praktiškai nekontroliuojamas.Piratai užpuldinėdavo ne tik krovininius, bet ir keleivinius bei kitus laivus. Laivai būdavo tiesiog užpuolami, išžudoma įgula ir nuskandinami. Pasibaigus 30 metų karui, visa armija ir laivynas buvo sutelktas kovai su piratavimu. 1700 m. piratai buvo išstumti iš Karibų, 1710 m. – iš vakarų Afrikos ir š.Amerikos, 1720 m. iš Indijos vandenyno. Gerai žinomi piratai buvo paskelbti už įstatymo ribų ir jų likučiai išsislapstė po visą pasaulį. Henriui Morganui gavus riterio titulą ir tapus Jamaikos gubernatoriumi, likę gyvi piratai galėjo lengviau atsikvėpti, nes jų persekiojimas buvo nutrauktas.
Šiuolaikiniai piratai
Šiuo metu piratavimas pastebimas pietų ir pietryčių Azijoje (pietų Kinijos jūra), dalyje pietų Amerikos vandenų, ir Raudonosios jūros pietuose. Šiuolaikiniai piratai, turintys nedidelius greitaeigius katerius, bei nedideles
įgulas, užpuldinėja modernius laivus.Daugeliu atvejų šiuolaikiniai piratai nesidomi kroviniu.Turėdami išankstinės informacijos jie pagrobia seifuose esančius pinigus bei brangenybes.2003 m. per 6 mėn. periodą, užfiksuoti 234 piratų antpuoliai, kurių metu žuvo 16 ir buvo sužeisti 52 žmonės.
Frencis Dreikas ir jo kelionė aplink pasaulį.
Iki 1587m. pavasario ispanų valdžia buvo priversta laikyti Dreiką paprasčiausiu piratu: karalienės Elžbietos rūmų kanceliarija kiekvieną kartą pareikšdavo, jog seras Frencis Dreikas veikia neturėdamas jokių oficialių igaliojimų ir Anglija negali atsakyti už jo veiksmus.
1587m. vasario mėn. anglų ir ispanų ssantykiai paaštrėjo ligi kraštutinumo.Anglijos feodalų teismas nuteisė mirti Škotijos karalienę Mariją Stiuart, kuriai buvo nukirsdinta galva, karalienei Elžbietai patvirtinus nuosprendį.Po Škotijos karalienės egzekucijos abiejų šalių priešiškumas pasidarė akivaizdus.
Seras Frencis Dreikas ėmėsi rengtis i naują avantiūristinę kelionę.Savo lėšomis jis parengė keturis laivus; pirmasis admiraliteto lordas (Anglijos karinių pajėgų vyriausias vadas) atidavė jo žinion savo paties didelį karinį laivą ir greitaeigį kurjerinį laivą.Prie „privačios eskadros“ prisijungė ir dar keturios pirmos klasės korvetės bei du lengvi karalienės laivyno burlaiviai.Be to, Dreikas gavo leidimą ppriimti po savo vėliava kelis Londono pirklių bendrovės laivus.Taigi Plimuto uoste greta Dreiko flagmano „Elžbieta Bonaventūra“ išsirikiavo nemažos jūrų pajėgos.Ši Frencio Dreiko ekspedicija buvo gerai aprūpinta, be to, jis buvo gavęs įsakymą iš karalienės kanceliarijos:
„Sutrukdyti ispanų laivyno rengimąsi puolimui, neleisti iispanų jūtų pajėgoms susitelkti apie Lisaboną!“
Šis įsakymas „privatų sumanymą“ pavertė karine operacija; piratų kapitonas – dabar jau oficialiai – tapo Anglijos karalystės kareiviu.
Dreikas parengė savo laivyną neįprastai greitai; per kokias dvi savaites visi pasiruošimai buvo baigti, ir balandžio 2 dieną laivai paliko Plimuto įlanką.
Tačiau karas kol kas dar nebuvo paskelbtas, ir karalienės Elžbietos įgaliotiniai vedė derybas su Pilypo II atstovu hercogu Parma: abi pusės norėjo išlošti laiko.Tad karalienė, norėdama parodyti savo pastangas išlaikyti taiką, pasiuntė įkandin Dreiko laivyno papildomą įsakymą, pakeičiantį pirmąjį:
„.Susilaikykite nuo įsiveržimo į bet kokį minimo karaliaus (Pilypo II) uostą, nuo bet kokio jo miesto ar uoste stovinčio laivo užpuolimo.Kita vertus, karalienės noras toks: jeigu jūs sutiksite minimo karaliaus arba jo pavaldinių laivus atviroje jūroje, užgrobkite juos, vvengdami, pagal galimybes, nereikalingo kraujo praliejimo.“
Savo ir Britų imperijos laimei, Dreikas gavo šį įsakymą labai pavėluotai. (Teisybė,karalienė Elžbieta pati šiek tiek prie to prisidėjo: antrąjį įsakymą ji pasirašė, praėjus lygiai savaitei po laivyno išplaukimo.Taigi ji padariusi viską, kas tik įmanoma, kad išsaugotų taiką.).
Sero Frencio Dreiko laivynas paėmė kursą tiesiai i Kadisą, didžiausią ispanų karinį uostą.Priartėjęs prie jo, Dreikas nė akimirką nesudvejojo, nesiėmė jokių triukų ar karinių gudrybių – jo laivai su iškeltomis kovinėmis vėliavomis, nuo flagmano denio gaudžiant trimitams, kkautynių ragams ir būgnams, įplaukė į uostą.Ir tučtuojau karinio orkestro garsus pakeitė patrankų griaudėjimas.Po šio efektingo įsiveržimo į Kadisą uoste užvirė žūtbūtinė kova.Pusantros paros virė jūros mūšis Kadiso įlankoje (naktį ūmai stojo visiškas štilis, ir dvylika valandų burlaiviai buvo nejudrūs).Visos aplinkybės buvo palankios anglams: netikėtas užpuolimas, Dreiko narsa ir sumanumas, geresnis anglų jūreivių pasirengimas, tobulesnė artilerija.Anglai pasiekė visišką pergalę prieš ispanus Kadise, nepaisant to, kad šie gynėsi savo uoste, ir juos rėmė kranto artilerija.Dreikas neprarado nė vieno laivo, nedaug prarado ir žmonių.Anglų laivynas, beveik nepatyręs nuostolių, nuskandino, pavertė šipuliais, padegė arba užgrobė daugiau nei 30 ispanų laivų, tarp jų kelias didžiules galeras.Dar reikšmingesnis už materialinius nuostolius buvo priešo įbauginimas: gandas apie netikėtą ir drąsų antpuolį žaibo greičiu pasklido po Ispanijos karalystę bei sukėlė didžiulį nerimą.Jūra ir sausuma į Kadisą plūstelėjo pastiprinimas, tačiau kai karo laivai bei sausumos kariuomenė atsidūrė ten, Dreiko laivynas buvo jau toli.
Jis ėmė plaukioti išilgai Ispanijos ir Portugalijos pakrančių.(Tuo metu Portugalija priklausė Ispanijos karlystei.) Dreikui plaukiojant pakrantėmis, atrodė, tarytum jam būtų visiškai nerūpėjęs pelnas.Jis neužgrobė beveik jokio vertingesnio grobio ir atrodė, kad nesirengia to daryti.Laivyno karininkai pradėjo murmėti.Jiems nepatiko, kad seras Frencis Dreikas šį kartą primenybę teikia karo veiksmams.
Kartą laivynas užgrobė apie 1700 tonų lankų ir lentų sstatinėms – šį vertingą krovinį teko sudeginti krante, nes tokio didelio krovinio nebuvo įmanoma parsigabenti į Angliją.Dreikas suskaičiavo ispanų nuostolius: jeigu mediena būtų panaudota pagal paskirtį, išeitų daugybė statinių, kuriose tilptų 25 – 30 tūkst. tonų krovinio.Tokios statinės buvo nepakeičiamas dalykas laivuose: jose buvo laikomas geriamas vanduo, vynas, sūdyta mėsa, džiuvėsiai, džiovinta žuvis ir kt produktai.Vadinasi, statinių medžiagos sunaikinimas sustabdė ispanų karinius pasirengimus, tačiau anglai iš to neturėjo nė penso pelno.Pirato Dreiko širdis turėjo būti apsipylusi krauju, tačiau seras Frencis Dreikas, Jos didenybės karalienės kapitonas, buvo patenkintas.
Toje epochoje buvo įprasta, kad laivai panorėję galėdavo palikti eskadrą.Nusivylę Londono pirklių bendrovės laivai paliko admirolą ir grįžo į Angliją dar prieš pasibaigiant grandiozinei karinei operacijai.Kapitonams įkyrėjo klajoti jūromis ir negauti progos prisiplėšti grobio; jie susitarė tarpusavyje ir atsiskyrė nuo Dreiko laivyno.Už tai jiems negrėsė jokia bausmė.
Tačiau į žygio pabaigą ir pats Dreikas neatsispyrė pagundai.Jis sužinojo, kad išilgai Afrikos krantų į Ispaniją plaukia didžiulis ispanų laivas „San Felipė“, grįžtantis iš Prieskonių salų.Dreikui pasitaikė galimybė po sėkmingų karinių operacijų dar ir prisiplėšti grobio: pelnyti sau bei karalienei ne tik šlovę, bet ir didelius turtus.Greitai apsisprendęs, jis leidosi prie Azorų salų, užkirto kelią ispanų laivui, užgrobė jį ir nutempė buksyru į Plimuto uostą drauge su aukso, ssidabro, pipirų, gvazdikėlių, šilko, dramblio kaulo ir kitokių vertybių kroviniu.
O dar prieš šį apiplėšimą nutiko kai kas, kam Dreikas ir jo žmonės neteikė jokios reikšmės.Patruliuodami pakrantėmis jie apiplėšė Sagrišą, buvusią Henriko Jūrininko pilį; tas kitados garsėjęs mokslinių tyrimų centras dabar buvo tik užmiršta gynybinė pilis.Keliuose užrakintuose pilies kambariuose dūlėjo ir trūnijo puikaus jūreivystės knygų rinkinio likučiai.Dreiko dėmesį patraukė tik šešios patrankos, kurias jis nusprendė pasiimti, o pilį įsakė padegti.
Dūmų debesėlis, iškilęs virš Sagrišo 1587m. gegužės mėn., simbolizavo didžiųjų atradimų epochos pabaigą.
Seras Frencis Dreikas, pirmasis anglas, apiplaukęs aplink pasaulį, buvo kitos epochos žmogus ir tikriausiai nė nenumanė, ką daro, įsakydamas sudeginti Sagrišo pilį.Jis nežinojo, – tai jo nė kiek ir nedomino, – kad Sagrišo mokslininkų buveinė buvo lopšys visų didžiųjų geografinių atradimų, padarytų per pusantro amžiaus; vieta, kur buvo padėti moksliniai pagrindai ispanų ir portugalų viešpatavimui jūrose.Todėl simbolinę reikšmę įgyja faktas, jog Henriko Jūrininko darbų paminklus sunaikino anglų jūrininkas, atstovas šalies, įsigalėjusios jūrose.
Išvados
Geografinių atradimų priežastys:
• reikėjo rasti jūrų kelią i turtingas Rytų šalis (Indiją), nes sausumos kelias buvo nesaugus;
• trūko aukso ir sidabro Europoje (ypač pinigų kalimui);
• siekta rasti krikščionišką šalį Rytuose, valdomą vyskupo Jono.
Geografinių atradimų prielaidos:
• kompaso naudojimas Europoje;
• geografinių žinių plitimas dėl knygų spausdinimo;
• šaunamojo ginklo sukūrimas Europoje;
• musulmonai kontroliavo pagrindinius sausumos kelius;
• karą prieš krikščionis
pradėjo osmanai;
• tikėta, jog kažkur Rytuose ar Afrikos gilumoje yra krikščioniškų valstybių;
• išmokta statyti tobulesnius burlaivius – karaveles. Portugalija, XIII a. išsivadavusi iš arabų valdžios – pirmoji pasaulyje tautinė valstybė.
Geografinių atradimų padariniai:
• krito pinigų vertė;
• sumažėjo prekybinių miestų Genujos ir Venecijos reikšmė;
• iškilo prie Atlanto vandenyno prieinančios valstybės;
• iš Amerikos į Europą atvežti nauji augalai (bulvės, kakava, kukurūzai, tabakas, cukranendrės), iš Europos į Ameriką – naminiai gyvuliai (arklys, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai) .
• susidarė sąlygos krikščionybei ir Europos kultūrai plisti;
• spartėjo geografijos ir kitų mokslų raida, pasidarė platesnis iir atviresnis tautų bendravimas;
• europiečių skverbimasis atnešė nelaimes Amerikos, Azijos ir Afrikos tautoms, griovė jų kultūrą, iškreipę natūralią jų visuomenės ir ūkio raidą;
• išsiplėtė žmonių akiratis ir pasaulio ribos;
• prasidėjo pasaulinė prekyba;
• buvo sunaikintos Senosios civilizacijos.
Naudota literatūra
1. Stasys Vaitiekūnas „Enciklopedinis geografinis žodynas“ , Kaunas: „Šviesa“ 1994m.
2. Rimutė Morozovienė „Lietuvos ir pasaulio istorijos lentelės“ , Vilnius: „Vaga“ 2003m.
3. Liudvikas Lukoševičius „Vidurinių amžių istorijos atlasas“ , Vilnius: „Rosma“ 1997m.
4. K.V.Ceramas „Pirmasis amerikietis“ , Vilnius: „Mokslas“ 1986m.
5. T.Šuravinas „Kristupas Kolumbas“ , Vilnius: „Politinės ir mokslinės literatūros leidykla“ 1959m.
6. Kęstutis ŠŠvedas „Geografinių atradimų istorija“ , Vilnius: „Leidybos centras“ 1997m.
7. http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=18&KL_KODAS=29
http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=14&KL_KODAS=12
