Baltijos jūra

Geografinė padėtis ir dubens ypatybės

Baltija – viduržemyninė jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai. Baltijoje susikerta 60° š. pl. lygiagretė ir 20° r. ilg. dienovi- dinis. Išilginė jūros ašis driekiasi dienovidinio kryptimi, todėl nuo šiauriausio Bosnijos įlankos taško (65° 56′) iki piečiausio taško, esančio Oderio įlankoje, pagal dienovidinį susidaro apie 1300 km. Iš vakarų į rytus jūra tęsiasi nuo 9° 57′ r. ilg. prie Skageno kyšulio iki 30° 000′ r. ilg. taško, esančio prie Sankt Peterburgo, taigi pagal lygiagretę išvesta tiesi linija sudarytų apie 1070 km. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, tačiau pagal geografinę platumą ją labiau tiktų skirti prie šiaurinių. Tik apie 80 km. Baltiją skiria nuo šiaurės poliarinio rato, o mūsų jau minėta 60° š. pl. lygiagretė eina pietiniais Grenlandijos pakraščiais, kerta Hudzono įlanką, Labradoro ir Beringo jūras. Pagal hidroklimatines ypatybes visos minėtos jūros, be abejonės, yra poliariniai baseinai. Tačiau Baltija nepriskiriama atšiauriems poliariniams baseinams, nnes jos klimato ypatybes labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytinėje Atlanto vandenyno dalyje, kur Baltijos jūra tiesiogiai veikiama šiltosios Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėnesio oro temperatūra virš centrinės Baltijos tik -3°C, kai toje pat platumoje ties pietiniais GGrenlandijos krantais – net -10°C.

Baltija – labai jauna šelfinė Atlanto jūra. Jos istorija iš esmės prasideda maždaug prieš 13000 metų, kai ledynui traukiantis, susidarė Baltijos ledyninis ežeras. Po to Baltija perėjo dar keletą vystymosi stadijų. Jos lygis kilo ir žemėjo, o ji pati tai tapdavo ežeru, tai vėl įgydavo ryšį su Atlanto vandenynu. Apytikriai dabartinį dydį bei dubens bruožus Baltija įgijo Litorinos jūros stadijoje, prasidėjusioje prieš 7500 – 7000 m. šiuo laikotarpiu susiformavo ir esminiai Lietuvos krašto bruožai, susidarė Kuršių nerija bei marios.

Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J.S. Frolovo duomenimis, Baltijos jūros plotas be salų sudaro 4222700 km². Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis 48 km.), ji talpina tik 20300 km³ vandens. Mažesnis vandens tūris yra tik Azovo (290 km³), MMarmuro (3400 km³), Baltosios (6000 km³) Geltonosios (16000 km³) ir kai kurių kitų nedidelių jūrų. Pažymėtina, kad daugelio autorių duomenys apie jūros plotą, tūrį ir kt. kiek skiriasi. Tai suprantama, nes skaičiuojant plotą dažnai iškyla jūros ribų sampratos klausimas, būna abejonių dėl upių estuarijų, tikslinamas įvairių akvatorijų gylis.

Nedidelį plotą užimanti Baltija turi ilgą ir gana sudėtingą kranto liniją. Krantuose yra gausybė užutekių ir įlankų, iš kurių pačios didžiausios – Botnijos, Suomijos, Rygos. Botnijos įlanka ne tik didžiausia, bet ir giliausia. JJos vidutinis gylis – 55,1 m, t.y. labai artimas visos Baltijos vidutiniam gyliui. Kitos įlankos kiek seklesnės : Suomijos įlankos vidutinis gylis – 37,2 m, o Rygos – tik 22,7 m.

Baltijos jūros dugnas labai įvairus tiek savo uolienų sudėtimi, tiek reljefu. Čia yra ir kristalinių, ir nuosėdinių uolienų. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi varviniai moliai. Giliavandenėje jūros dalyje juos dengia žalsvi, rudi arba juodi dumbliai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyrai. Smėliai dažniausiai dengia seklumas.

Dar ankstyvaisiais viduramžiais Baltijoje prasideda gana intensyvi laivyba, o kartu ir praktinis domėjimasis šios jūros gyliais bei dugno reljefu. XV a. pradėti reguliarus gylio matavimai kai kuriuose sąsiauriuose, uostų prieigose. Nepaisant to, tik XIX a. pradžioje buvo galutinai nustatytas svarbiausios dugno reljefo formos: pakilumos ir duburiai. Giliausia Baltijos vieta yra Landsorto įduboje – 459 m. Be jos, paliginti seklioje jūroje esama ir daugiau gilių duburių : Botino – 294 m, Gotlando – 249 m, Karkeno – 233 m ir kt. Gausios dugno pakilumos daugelyje vietų iškyla iš vandens, sudarydamos salas ir salynus. Salų skaičiumi nepralenkdamas Baltijoje yra Alandų salynas. Čia į paviršių iškildamas granitas Žemės plutos pagrindas sudaro apie 6500 įvairaus dydžio salų bei uolų. Didžiausia tarp jjų yra Alando sala, turinti 650 km² plotą. Pati didžiausia centrinės Baltijos dalies sala Gotlandas yra 2960 km² ploto. Kitos salos mažesnės : Sarema – 588 km², Riugenas – 926 km², Hyjuma – 965 km², Elandas – 1224 km², Bornholmas – 588 km². Pietinėje jūros dalyje tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių įsertupusi pati didžiausia visoje Baltijoje moreninė Zelandijos sala (7016 km²). Joje įsikūrusi Danijos sostinė Kopenhaga. Be salų, jūroje daug smėlingų bei akmeningų seklumų. Virš kai kurių iš jų visai maži gyliai : virš Adlerio – 5 m, virš Oderio – 6 m, virš Fingrundeto – 7 m, virš Slupsko – 8 m, virš Šiaurinės vidurio – 9 m, virš Pietinės vidurio – 10 m.

Krantai

Nepaprastai įvairūs Baltijos jūros krantai. Tose atkarpose, kurios sudarytos iš kristalinių arba kitų bangų poveikiui atsparių uolienų, susi daro fiordiniai arba fiardiniai krantai. Abu šie krantų tipai panašūs savo išvaizda ir geneze, tačiau fiardai daug mažesni už fiordus užtekliai. Nors ir stačiakrančiai, bet jų lygis būna tik nuo kelių iki kelių dešimčių metrų. Virš vandeniniai fiardų krantų šlaitai ne tokie aukšti, o ilgis dažniausiai apsiriboja keliais arba keliolika kilometrų. Šio tipo krantai supa Baltijos įlanką, jų yra Pietvakarių Švedijoje, Rytinėje Jutlandijos pakrantėje.

Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos jjūros dalyje ir kai kuriuose kitose vietose netoli kranto plyti daugybė didesnių arba mažesnių salelių ir uolų. Dažniausiai tai apsemtų „avinų kaktų“, kartais drumzlinų, ozų ir kitų ledyninių formų landšaftas. Tai šcheriniai mažai jūros pakeisti krantai.

Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Dažniausiai tai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta, vietomis padumblėjusi priekrantė. Daugelyje vietų tokio kranto atkarpos garsėja puikiais plačiais smėlio paplūdimiais. Vokietijoje šiam krantų tipui priskirtini ir pagal atvirą jūrą besidriekiantys odenai. Nors šie krantai susiformavo ne dėl bangų poveikio, bet šiandieniniai bangavimai jiems turi gana didelę įtaką : performuoja kyšulius ir užpildydami įlankėles.

Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai, kurie mums geriausiai pažįstami. Kuršių ir Aismarių nerijos yra tipiški ²²²²²krantai priklauso jau išlygintų ambrazinių tipui. Į šiaurę nuo Klaipėdos driekiasi išlyginti abraziniai – akumuliaciniai krantai, kur kaitaliojasi ardymą ir smėlio nešmenų sąnašavimą patiriančios atkarpos.

Ambraziniai ir abraziniai – akumuliaciniai įlankomis suskaidyti krantai yra gana paplitę Estijoje. Ten kranto linija sudaro nedideles lanko formos įlankėles, kurias vieną nuo kitos skiria kyšuliai. Tokiems krantams dažnai būdingi aukštesni ar žemesni aktyvūs klifai. Krantą neretai sudaro palyginti tvirtos, bet bangų abrazijai vis tiek pasiduodančios uolienos : skalūnai, klintis, ir kt.

Abraziniuose – akumuliaciniuose šio tipo krantuose paprastai ardomi kranto ruožai kaitaliojasi su smėlio nešmenimis padengtomis atkarpomis, kurios patiria daug mažesnį atviros jūros bangų poveikį.

Čia paminėti tipai tik labai paviršutiniškai atspindi Baltijos krantų įvairovę. Iš tiesų net kelių kilometrų ilgio kranto ruože kaitaliojasi abraziniai ir akumuliaciniai vienokiais ar kitokiais nešmenimis padengti krantai, vienšlaičiai arba dvišlaičiai paplūdimiai ir t.t. Baltijos krantų įvairovė atspindi nevienintelę krantų geografinę sąrangą, nevienodą hidrodinaminių procesų įtaką krantus sudarančius uolienos, nevienodą povandeninio šlaito morfologiją.

Vandens masės formavimosi ypatumai

Gėlo vandens bbalansas

Baltija – palinginti mažo tūrio jūra, turinti gana didelį 1721 tūkst. km² baseiną. Į ją įteka apie 250 labai skirtingo vandeningumo upių, kurių baseinai apie 4 kartus viršija pačios jūros plotą. Daugiausiai vandens į Baltiją per metus atneša Neva (83,5 km³), Vysla (30,4 km³), Nemunas (20,8 km³), Dauguva (19,7 km³). Skandinavijos pusiasalio upės kiek mažesnės, bet jų įteka labai daug ir jos gana vandeningos. Gėlas upių vanduo sudaro ženklią Baltijos jūros vandens balanso dalį – 440 km³ per metus. BBe to, į atskiras Baltijos dalis atnešamas labai nevienodas vandens kiekis. Šiuo požiūriu pirmauja Bosnijos įlanka, kuri priima net 184,9 km³ vandens per metus. Centrinei jūros daliai tenka apie 110 km³ gėlo vandens. Bendras atnešamo vandens kiekis atskirtas metais gali įįvairuoti tarp 400 –500 km³. Tai priklauso nuo konkrečių metų klimatinių sąlygų ir turi nemažos reikšmės visam jūros vandens balansui.

Reikia pabrėžti, kad reikšmingiausios Baltijos jūros teigiamo vandens balanso dalys yra upių vandens prietaka, krituliai, vandens prietaka iš Šiaurės jūros. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir požeminė prietaka, kurią nemažai tyrinėtojų priskiria prie upių atnešamo vandens. P. Hupferio nuomone, jos dalis niekada nesudaro daugiau kaip 5,5% visos Baltijos jūros vandens masės. Vandens netektį sudaro garavimas ir sąsiauriais ištekantis vanduo.

Klimatinės Baltijos sąlygos lemia palyginti nedidelį skirtumą tarp kritulių ir išgaravusio vandens kiekio. Lenkų hidrologas Z. Mikulskis šiais balanso dalis laiko vienodomis, t.y. po 172 km³. Kiti autoriai nedidelę pirmenybę (210 km³³ ir 185 km³) atiduoda krituliams.

Su Šiaurės jūra Baltija pirmiausiai jungia mmažo gylio, siaurais ir dėl to mažai pralaidžiais Danijos sąsiauriais, t.y. Didžiojo ir Mažojo Belto, Zundo (Eresūno) ir kt. Toliau už jų plytintys Skagerako ir Kategato sąsiauriai, būdami daug gilesni ir platesni, vandens apykaitos tarp gretimų jūrų beveik neriboja. Danijos sąsiaurių slenkstis labai aukštas, bet dėl siaurumo čia vis vien formuojasi dviluoksnė vandens cirkuliacija, kaip ir Gibraltaro arba Bab al Mandebo sąsiauriuose. Paviršiumi sluoksniu iš Baltijos plūsta gėlesnis ir mažesnio tankio vanduo, sudarantis apie 930 km³ per metus. Priedugnine sąsiaurių ddalimi į Baltiją per metus priteka 465 km³ druskingesnio Šiaurės jūros vandens. Vandens apykaitos intensyvumas tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų labai keičiasi per atskirus mėnesius, sezonus bei metus.

Gausi gėlo vandens prietaka, nedidelis garavimas ir gerokai apribotas ryšys su Pasauliniu vandenynu lemia palyginti mažą Baltijos viduržemyninės jūros vandens druskingumą.

Vandens temperatūra ir druskingumas

Baltijos jūra yra pereinamojoje zonoje tarp jūrinio ir žemyninio klimato rajonų. Dėl to jūros paviršiaus temperatūros patiria gana ryškius sezoninius svyravimus, kuriuos diktuoja oro temperatūrų kaita. Šalčiausią – vasario mėnesį oro temperatūros virš centrinės Baltijos būna apie -3°C, o Bosnijos įlankos šiaurinėje dalyje neretai siekia – 8°C. Vasaros metu oro temperatūra virš minėtų akvatorijų skiriasi kiek mažiau: centrinėje jūros dalyje būna 16-18°C, o Botnijos įlankos šiaurėje – 14-15°C.

Centrinės Baltijos dalies vandens paviršiaus žiemą atšąla iki 2°C, o įlankose gali nukristi iki 0°C. Rytinėje ir vakarinėje jūros dalyje paviršiaus temperatūra taip pat truputį skiriasi: kai ties Ventspiliu būna 0,7°C, prie vakarinių krantų – apie 1°C. Tai už Skandinavijos pusiasalį masyvesnio Europos žemyno šaldančios įtakos rezultatas.

Žiemą, atšąlant jūros paviršiui, vanduo maišosi konvektyviai, tačiau šis procesas apima tik viršutinį 50-60 m storio sluoksnį.

Paviršinis 20-30 m storio vandens sluoksnis vasarą įšyla, ir centrinėje jūros dalyje paviršiaus temperatūra nusistovi apie 15-16°C. Tiesa, visas jūros paviršius nniekada neįšyla tolygiai. Kadangi virš jūros vyrauja vakarinių rumbų vėjai, šiltesnį vandenį jie gena prie rytinių Baltijos krantų. Dėl to maždaug Klaipėdos platumos prie Švedijos krantų vandens temperatūra visada būna apie 1°C žemesnė negu prie Lietuvos. Aukštesnė temperatūra visada būna uždaresnėse bei seklesnėse įlankose. Pavyzdžiui, seklesnėse Suomijos įlankoje liepos – rugpjūčio mėnesiais vanduo įšyla iki 17°C, o gilesnėje, didesnėje ir toliau į šiaurę esančioje Bosnijos įlankoje – tik iki 12-13°C.

Vertikalus temperatūros pasiskirstymas Baltijos jūroje taip pat gana sudėtingas, nes vasarą įšilęs vandens sluoksnis neapima visos žiemą atšalusios storymės. Po įšilusiu vandeniu paprastai būna šalto vandens sluoksnis, kurio apatinė riba gali būti 60-70 m gylyje. Giliau šio sluoksnio vanduo vėl šiltesnis, bet druskingesnis. Tokie skirtingos temperatūros vandens sluoksniai savo savybes išlaiko ištisus metus.

Metų laikų kaita Baltijos jūroje gerai atsispindi cikliškais vandens temperatūros kaitos svyravimais. Kai kuriais metais jie gali apimti temperatūros intervalą beveik nuo užšalimo taško iki 20°C. Kaip matome iš Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos sudarytų, aukščiausia vandens temperatūra paviršiuje būna rugpjūčio mėnesiais. Dugno link temperatūros pasiskirstymo kreivės viršūnė laipsniškai pasistumia rudens link. Maždaug 60 km gylyje sezoninė temperatūros kaita jau vos pastebima. Gilesnių vandens horizontų temperatūros svyravimai labiau susiję su paros temperatūros kaitos sąlygojama konvekcija. Jie apima tik paviršutinį vandens sluoksnį iir dažniausiai apsiriboja 0,5-1°C amplitudėmis. Atsiradus naujoms matavimo metodikoms, jūros paviršiuje išryškėjo labai netolygus temperatūrų pasiskirstymo laukas. Tik per kelis kilometrus viena nuo kitos nutolusiose vietose buvo užfiksuoti 7-8°C temperatūros skirtumai. Tokie skirtumai dažniausi vasaros metu. Jie siejami su mikromasteliniais ir mezomasteliniais sūkuriais, kuriais iš gelmių vanduo kartais pakyla net į paviršių. Priekrantės zonos temperatūros kaitos amplitudės paprastai siekia 3-5°C, o išimtiniais atvejais ir dvigubai daugiau. Šie procesai ryškiausi vasarą, kai prie kranto įšilęs vanduo, pasikeitus vėjui, nuvaromas į atvirą jūrą. Tada priekrantėje į paviršių iškyla šaltesnis giluminis vanduo. Tokie temperatūros pokyčiai labai įprasti ir prie Lietuvos krantų.

Kadangi į Baltija suplūsta daug gėlo vandens, jos druskingumas nedidelis. Didžiausiu druskingumu pasižymi Kategatas ir kiti Danijos sąsiauriai, nes jais atiteka druskingesnis Šiaurės jūros vanduo. Dėl to nuo 30 – 32%o iki 7 -8 %o. Suomijos ir Bosnijos įlankų paviršiuje druskų kontrakcija tesiekia 4 ir net 2,5%o, o kai kuriuose sąsiauriuose bei užutekiuose vanduo visai gėlas. Piečiau esančioje Rygos įlankoje druskingumas kiek didesnis ir Dauguvos žiočių kryptimi mažėja nuo 6 iki 3,5%.

Paviršinio vandens sluoksnio druskingumą per metus šiek tiek reguliuoja gėlo vandens pritakos sezoninė kaita.

informacija is : R.Žaromskis “ okeanai jūros estuarijos“