Nafta

Geologijos ir geografijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, fizinių mokslų srities geologijos krypties habilituota daktarė, naftos geologijos sektoriaus vadovė. Gimė 1946 m. Kaišiadoryse. Naftos ir dujų telkinių paieškos ir žvalgybos specialybę įsigijo 1971 m. Maskvos naftos chemijos ir dujų pramonės Gubkino vardo institute. Tame pačiame institute apgynė geologijos-mineralogijos mokslų kandidato disertaciją (1983), o 2002 Vilniaus universitete – habilitacinį darbą. Paskelbusi virš 50 mokslinių straipsnių naftos geologijos ir jos cheminės sudėties tyrimų srityje yra vienos monografijos ir penkių kolektyvinių monografijų autorė ir bbendraautorė.

Lietuviška nafta yra geros kokybės, slūgso labai negiliai, klimatinės sąlygos ir naftos perdirbimo galimybės naftos verslą Lietuvoje daro labai patrauklų. Todėl palyginus nedidelėje teritorijoje dirba net keturios naftos kompanijos, jau išgavusios iš žemės gelmių apie 2,5 mln. tonų naftos. Pranešime supažindinama su prognoziniais naftos ir dujų ištekliais Lietuvos sausumoje ir jai priklausančioje Baltijos jūros ekonominėje zonoje bei problemomis iškylančiomis naftos paieškų, žvalgybos ir gavybos procese bei siūlomi jų sprendimo būdai. Analizuojama Respublikos įstatyminė bazė ir jos įtaka naftos verslo plėtrai LLietuvoje. Konstatuojama, kad Lietuvoje iki šiolei nėra nacionalinių ekspertų grupės, kuri galėtų vykdyti naftos išteklių naudojimo kontrolę. Tos funkcijos yra išbarstytos po atskiras ministerijas ir žinybas. Nors ir pavėluotai, bet tokia nacionalinių interesų gynimo kontrolės sistema, su teisiniu pagrindu tas ffunkcijas realiai vykdyti privalo būti sukurta. Respublika turi būti pajėgi suteikti tinkamą išsilavinimą ir remti naftos geologijos ir aplinkosaugos mokslinius tyrimus, jeigu nori išlaikyti nacionalinę šių išteklių priežiūrą, turėti ne tik naudą iš atrastų naftos telkinių, bet ir užtikrinti, kad visa tai niekada nepavirs kokia nors nelaime valstybei. Galimas žemės gelmių užterštumas nafta yra labai opi problema ateities kartoms.

LIETUVOS NAFTA

Mūsų šalyje naftą išgauna keturios privačios naftos gavybos ir paieškos bendrovės – AB „Geonafta“, UAB „Minijos nafta“, UAB „Genčių nafta“ ir UAB „Manifoldas“. Visos jos veikia Klaipėdos apskrityje. 2000 m. tarptautinio konkurso keliu privatizuotai „Geonaftai“ priklauso po 50% „Minijos naftos“, „Genčių naftos“ ir „Manifoldo“ akcijų paketai. Šiuo metu AB „Geonafta“ naftos gamybą vykdo Kretingos, Nausodžio ir Girkalių telkiniuose.

Būtent Klaipėdos rregione jau prieš 30 metų vidutiniškai dviejų kilometrų gylyje buvo surasti naftingi telkiniai. Tačiau pramoninu būdu eksploatuoti juos pradėta tik prieš kelerius metus. Aišku, išgaunant tiek nedaug naftos, šalies poreikiai nėra patenkinami, tačiau keli šimtai žmonių turi darbo, o šalies biudžetui mokami milijoniniai mokesčiai.

Mokslininkai, prognozuojantys, kokie yra lietuviškos naftos ištekliai, nėra vieningi. Pagal geologinius apskaičiavimus lietuviškos naftos atsargos sausumoje gali būti 55 mln. tonų, o jūros šelfe nuo 36 iki 72 mln. tonų. Tačiau šiuo metu išžvalgyti ir naudingųjų iiškasenų registre nurodyti pramoniniai naftos ištekliai Lietuvoje siekia viso labo 5 mln. tonų. Tačiau tai tik teoriniai apskaičiavimai. Pradėjus eksploatuoti išžvalgytus naftos telkinius, iš jų galima išgauti tik 25–35 % prognozuotų geologinių naftos išteklių. 2001 m. Lietuvoje išgauta 579 tūkst. kubinių metrų naftos. Per pirmąjį šių metų pusmetį 233,3 tūkst. kubinių metrų, arba 20% daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį, kai buvo išgauta 194,6 tūkst. kubinių metrų naftos.

Pasak „Geonaftos“ gamybos direktoriaus Kęstučio Ivanausko, lietuviška nafta nėra nei labai gera, nei labai bloga. Joje yra iki 50% šviesiųjų frakcijų, tai yra iš tonos naftos galima pagaminti 500 kg šviesiųjų naftos produktų. Tačiau Klaipėdos apskrityje išgaunamoje naftoje yra labai mažai sieros – 0,1–0,15 %. Rusiškoje naftoje jos yra kur kas daugiau – iki 1,5%.

Vienintelė, kuri gręžia gręžinius

„Geonafta“ vienintelė iš lietuviškų naftos gavybos bendrovių gręžia ir išbando gręžinius, teikia transporto, gręžinių remonto, matavimo paslaugas kitoms juodąjį auksą išgaunančioms bendrovėms. Kadangi Lietuvoje giluminiams gręžiniams išgręžti nėra gaminama nei grąžtų, nei kitos reikalingos įrangos, visus gręžimui reikalingus įrenginius ir daugelį medžiagų tenka įsigyti užsienyje. Dėl šios priežasties labai išauga gręžinių kaina. Ji svyruoja nuo 3 mln. iki 6 mln. Lt.

Nafta Lietuvoje aptinkama 1850–2000 metrų gylyje. K. Ivanausko teigimu, norint pasiekti naftinguosius klodus iir paruošti gręžinį gavybai, tenka dirbti du mėnesius po 24 valandas per parą.

Prieš trejus metus „Geonafta“, kaip gręžimo rangovas, išgręžė pirmąjį horizontalųjį gręžinį. Prieš produktyvųjį sluoksnį grąžtas pasukamas į šoną ir palaipsniui pereinama prie horizontalaus gręžimo naftingame sluoksnyje. Iš tokio gręžinio išgaunama daugiau naftos ir nereikia gręžti papildomų vertikalių gręžinių.

Telkinių ieškoma ir sprogdinant

Tinkamos struktūros naftai susikaupti po žeme aptinkamos seisminės žvalgybos būdu. Žemės paviršiuje sprogdinami tam tikro galingumo užtaisai arba naudojami virpesių generatoriai, iš kurių sklindančios į gelmes virpesių bangos atsimuša nuo žemės sluoksnių ir grįžta atgal į paviršių. Atspindžiai (seisminės bangos) fiksuojami žemės paviršiuje specialiais prietaisais ir tokiu būdu surandamos vietos, kuriose teoriškai galėtų būti randama naftos. Tačiau norint įsitikinti, ar aptiktoje struktūroje tikrai yra naftos, tenka gręžti gręžinius. O tai susiję su didelėmis išlaidomis.

Dėl šios priežasties K. Ivanauskas naftos paieškos darbus palygino su važiavimu automobiliu užsidengus visus langus ir orientuojantis tik pagal prietaisus. Tačiau pasaulyje nesugalvota geresnio būdo už seisminę žvalgybą potencialioms naftai kauptis struktūroms surasti. O ar surastose struktūrose tikrai yra naftos telkinių, paaiškėja tik išgręžus gręžinius. Visi dešimt šiuo metu Lietuvoje eksploatuojami naftos telkiniai atrasti dar iki 1992 m. Visos vėlesnės paieškos baigėsi nesėkmingai – nepavyko aptikti nė vieno naujo naftos telkinio.

Jūroje paieška nevyksta <

Naftos Lietuvoje išgaunama nuo 1990 m. „Geonafta“ nuo to laiko jau išgavo 390 tūkst. tonų juodojo aukso. Naftininkų duomenimis, sausumoje nafta dar gali būti išgaunama 6–10 metų. Besibaigiant juodojo aukso ištekliams žemyne, naftininkų žvilgsniai krypsta į jūrą.

Tačiau kol nėra specialių įstatymų ir kitų juridinių dokumentų, tol nė viena kompanija Lietuvos šelfe naftos negalės ieškoti ir išgauti. Pasak K. Ivanausko, visi paruošiamieji darbai šia linkme apsiriboja tik geologinės informacijos rinkimu, jos studijavimu ir kaupimu.

Žemės gelmėse po Baltijos jūra ties Lietuva yra struktūrų, kuriose galėtų kauptis nafta. Tai nustatyta seisminės žvalgybos būdu dar iki 1990 metų. Tačiau nuo to laiko Lietuvos šelfe jokie naftos paieškos ir žvalgybos darbai nebeatliekami.

Nafta šildoma kūrenant dujas

Gelmėse esančioje naftoje yra ištirpusių dujų. Naftai pakilus į viršų dujos išsiskiria ir jas tenka deginti. Dėl nedidelio dujų kiekio bei dėl nepastovaus debito pramoniniu būdu jas naudoti ekonomiškai nenaudinga. Tačiau šiemet „Geonafta“ iš naftos išsiskiriančias dujas pritaikė ir elektros energijai gaminti, ir naftos kokybei gerinti. Kretingos naftos telkinyje išbandytas dujomis kūrenamas katilas, šildantis išgaunamą naftą.

Prasidėjus žiemos šalčiams, iš gręžinių išgauta nafta žemės paviršiuje atšąla. Todėl nuo jos sunkiau atsiskiria kartu išgaunamas vanduo, nafta tampa ne tokia kokybiška kaip vasarą. „Dabar išsiurbtą naftą pašildome iki 250C, todėl lengviau

atskirti vandenį, ir gauname geresnę naftą“, – teigė K. Ivanauskas.

Šildymo įrenginiui kūrenti pakanka iš naftos išsiskiriančių dujų. Naujam įrenginiui pasiteisinus Kretingos naftos verslovėje, ketinama tokius dujų katilus statyti ir kitose „Geonaftos“ verslovėse.

Elektra verslovės poreikiams

Naftos šildymo katilas – jau antrasis bendrovėje įdiegtas dujų pritaikymo būdas. Nuo 2001 m. lapkričio Nausodžio naftos telkinyje dujomis gaminama elektra, kurios visiškai pakanka šios naftos verslovės poreikiams.

„Pastačius 22 kWh galingumo dujų generatorių, mums nebereikia pirkti elektros ir taip per metus sutaupome apie 15 tūkst. llitų“, – sakė gamybos direktorius.

„Geonafta“, stabiliai ir pelningai dirbanti kompanija, aktyviai plečia savo veiklą, investuoja į naujų naftos telkinių paieškas, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio giminingomis įmonėmis ir turi tvirtas ateities perspektyvas.

Po atliktos rekonstrukcijos ir modernizacijos, AB “KLAIPĖDOS NAFTA” eksploatuojamas naftos produktų krovos terminalas tapo vienu iš pačių moderniausių Europoje, lygiaverčiu konkurentu Pabaltijo terminalams.

Bendrovė teikia šias paslaugas:

 Perpila naftos produktus (mazutą, dyzelinį kurą, benziną, aviacinį kurą ir kt.) iš geležinkelio cisternų į tanklaivius ir priima naftos produktus iš tanklaivių į geležinkelio ccisternas

 Laikinai saugo (kaupia) naftos produktus

 Nustato naftos produktų kokybės parametrus

 Į naftos produktus įveda cheminius priedus, paruošia įvairių naftos produktų mišinius

 Priima naftos produktais užterštą vandenį iš laivų

 Aprūpina laivus kuru ir vandeniu

 Švartuoja laivus

Terminalo techniniai duomenys:

 Galingumas – 77,1 mln. tonų naftos produktų per metus

 Naftos produktai saugomi 30 talpyklų

 Bendra saugyklų talpa – 350 000 m³

 Saugyklų talpa – 5 000 m³, 10 000 m³, 20 000m³

 Dvi prieplaukos – 14 m gylio

 Pakraunami iki 100 000 tonų talpos tanklaiviai, kurių grimzlė – iki 12,5 m

 Pakrovimo galingumas – 4 000 m³/h

 Dviejų geležinkelio estakadų keturiuose keliuose iš karto galima iškrauti (pakrauti) 124 vagonus cisternas

Pauosčio geležinkelio stotyje, aptarnaujančioje naftos terminalą, iškrovimo (pakrovimo) vienu metu gali laukti 500 vagonų cisternų.

Kad jūros vartai vertųsi plačiau

Šiandieninę Lietuvos ir JAV akcinę bendrovę „Klaipėdos nafta“ sunku net lyginti su toje pat vietoje prieš rekonstrukciją veikusiu Klaipėdos naftos terminalu. Tačiau tokio palyginimo neturėtume vengti, norėdami geriau suvokti, kokį turtą ir ggalimybes turime savo šalyje.

1959 m. pastatytas Klaipėdos naftos terminalas buvo pritaikytas darbui tik su lengvaisiais mazutais. Prabėgus trims darbo dešimtmečiams senoji technologija atrodė beviltiškai atsilikusi, išaugo šviesių naftos produktų – benzino, dyzelinio kuro, vakuuminio gazolio paklausa. Bet terminale nebuvo tinkamos darbui su šviesiais naftos produktais įrangos. Net „Mažeikių naftos“ poreikį Klaipėdos terminalas neįstengė patenkinti, tad dyzelinį kurą ir benziną mažeikiečiai veždavo per Ventspilio uostą.

1989 m. gautas leidimas pradėti Naftos terminalo rekonstrukciją. Šiam tikslui buvo išskirta 800 tūkst. tt mazuto, kurį klaipėdiečiai turėjo nupirkti ir parduoti Vakarų pirkėjams. Iš Lietuvos pramonės ir statybos banko Klaipėdos naftos terminalas pasiskolino 35 mln. rublių, už kuriuos ir nupirko minėtą mazuto kiekį. Pardavus pasisekė uždirbti 95 mln. JAV dolerių ir atiduoti skolą. Pagal Tarybų Sąjungoje tuo metu galiojusią tvarką visa ta suma turėjo būti pervesta į sąskaitą „Vnešekonombanke“, kuriame tebėra ligi šiol. Atgauti pinigus nepasisekė. Tiesa, būta įvairių pasiūlymų, pvz., Rusija sutiktų atiduoti 14 mln. dolerių, bet apie likusius tektų pamiršti. Todėl Seimas, Vyriausybė, taip pat ir Prezidentūra buvo vieningos nuomonės, kad reikia laukti geresnių laikų, tikintis įšaldytas lėšas atgauti ateityje.

Tais pačiais 1989 m. kreiptasi į Danijos firmą „Knut & Sorensson“, kad ši pateiktų priešprojektinius pasiūlymus dėl vietos terminalo rekonstrukcijai parinkimo. Nagrinėtos keturios vietovės – tarp pirmos ir antros Melnragės, Karklėje, Kopūstų kaime ir dabar esančio terminalo vietoje. Įdomu tai, kad visai nesvarstytas Būtingės variantas. Žalieji čia įžvelgia įvairias klastas, todėl „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Martinas Gusiatinas linkęs paaiškinti, kad šia tema nebūtų spekuliuojama. Vyriausybė labai aiškiai buvo apibrėžusi situaciją: Būtingėje terminalas negali būti statomas ir pramonės ten nenumatoma plėtoti, nes tai kurortinė zona – Šventoji, Palanga. Todėl Būtingės variantas ir nebuvo svarstomas.

Išnagrinėjus keturis minėtus variantus buvo pasirinkti du: dabar esama vvieta arba Karklė. Tačiau dėl Karklės užprotestavo Klaipėdos rajono valdžia, akcijas ėmė rengti žalieji. Šiuo metu buvusieji rajono vadovai jau lyg ir linkę sutikti, kad dėl savo kategoriškos nuostatos, galimas daiktas, suklydo. Išsikėlus pasieniečiams liko tuščias plotas, kurį buvo galima sutvarkyti, lėšų gauti ir kitiems gerbūvio dalykams. Žodžiu, buvo pasirinktas dabartinis terminalo išplėtimo variantas. Pasak generalinio direktoriaus, šis pasirinkimas nėra prastas – vietos pakanka, priešgaisrinės ir ekologinės problemos, statant naująjį terminalą, išspręstos. Dar daugiau: tai, ką baigia statyti klaipėdiečiai, pranoksta Olandijos, Belgijos naftos terminalų apsaugines priemones. Tokių modernių terminalų Europoje ne tiek jau daug. Lietuvos žalieji, statybos inspekcijos, priešgaisrinės apsaugos tarnybos darbuotojai, atrodo, išspaudė viską, ką tik galėjo. O kainavo, suprantama, „Klaipėdos naftai“. Dabar generalinis direktorius ir norėtų, kad žaliųjų lyderiai atvyktų, bet jiems, sprendžiant iš visko, šis objektas jau nebeįdomus.

Kaip pamename, iki rekonstrukcijos terminalas perkraudavo tik lengvuosius mazutus. Šių naftos produktų sąstingio temperatūra +5oC. Kitais žodžiais, esant tokiai temperatūrai mazutas tampa klampus kaip sviestas. Norint, kad suskystėtų, tenka šildyti. Šiuo metu lengvųjų mazutų paklausa gana menka ir “ Klaipėdos naftos“ perkraunamų produktų sąraše lengvieji mazutai sudaro tik dešimtadalį viso kiekio. Taigi terminalas rekonstruotas laiku, antraip su sena technologija dabar nebūtų turėjęs darbo.

Šiuo metu daugiau dirbama su mmazutu, kurio sąstingio temperatūra gali būti +35oC. Reikia naudoti daug įkaitinto garo, norint tą mazutą įšildyti, suskystinti ir išpilti iš cisternų. Šildant garu į mazutą patekdavo nemažai vandens – iki 5 proc. Klientams tai negalėjo patikti, nes vandens kiekis mazute normuojamas (pagal seniau galiojusius reikalavimus buvo leidžiama iki 2 proc., dabar – 1 proc. vandens). Reikėjo naujos technologijos, naujų rezervuarų.

Jei anksčiau turėta 100 tūkst. t talpos (20 rezervuarų po 5 tūkst. t), tai dabar – apie 400 tūkst. t. Pastatyta 12 rezervuarų po 20 tūkst. t – mazutui ir dyzeliniam kurui, 4 po 10 tūkst. t – dyzeliniam kurui. Nuo Naujųjų metų per šiuos rezervuarus bus pradėtas eksportuoti ir Mažeikių benzinas. Šiuo metu statomi 4 rezervuarai po 5 tūkst. t. bus pastatyti dar 4 po 30 tūkst. t.

Statomos naujos modernios estakados, kokių nėra ne tik Latvijoje ar Estijoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Todėl mūsų artimiausių kaimynų – latvių ir estų – technologai, mechanikai yra gana dažni „Klaipėdos naftos“ svečiai. Galimybė pasidalyti patirtimi visiems naudinga, nors pažangiausią technologiją įdiegusiam ir atrodo, kad jis daro paslaugą kaimynui.

Lankantis „Klaipėdos naftoje“ žvilgsnis krypsta į dvi 10,5 m gylio prieplaukas, prie kurių gali švartuotis iki 30 tūkst. t

talpos tanklaiviai. Šiuo požiūriu Talino ir Ventspilio uostų naftos terminalai pranašesni, nes ten gali švartuotis 100, net iki 110 tūkst. t, talpos tanklaiviai.

Lietuvos nafta ir dujos, jų panaudojimo galimybės

Nafta, palyginti su kitais gamtoje randamais organiniais junginiais, yra sudėtingiausia daugiakomponentė (joje vienu metu yra skystų, kietų ir dujinių sudėtinių dalių) sistema, sudaryta iš angliavandenilių, azoto ir deguonies junginių. Be to, naftoje randama mažiausiai 40 rūšių mikroelementų, kurių koncentracija maždaug prilygsta litosferos klarkui (skaičius, reiškiantis elemento paplitimą Žemės plutoje). Anksčiau manyta, kad nnaftoje yra visų teoriškai galimų angliavandenilių izomerų – molekulių, kurios susideda iš tokio pat skaičiaus vienodų atomų, bet turi skirtingą struktūrą ir savybes. Tyrimai, atlikti Amerikos, Rusijos ir Prancūzijos naftos institutuose, įrodė, kad naftoje gali būti šimtai ir net tūkstančiai cheminių junginių ir jų izomerų, tačiau jie sudaro tik nedidelį teoriškai galimų izomerų kiekį. Pvz., angliavandenilio C13H28 galimų izomerų yra 802, angliavandenilio C14H20 – jau net 1858.

Tankis, klampumas, optinis aktyvumas, benzino ir šviesiųjų frakcijų, taip pat kietų parafinų ir ssieros kiekis – tai pagrindiniai naftos fiziniai ir cheminiai parametrai, pagal kuriuos galima spręsti ne tik apie naftos kokybę, bet ir apie naftos telkinių formavimosi ypatybes, jos kilmę bei dabartines naftos slūgsojimo sąlygas. Naftos tankis gali kisti nuo 760 iki 11000 kg/m3, bet vadinamosios normalios, nepakitusios naftos tankis kinta kur kas mažesniu diapozonu, – nuo 800 iki 870 kg/m3. Kuo ilgesnį geologinį laikotarpį naftos sankaupos egzistuoja gamtoje, tuo didesnė tikimybė, kad pirminė naftos cheminė sudėtis, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams procesams, yra pasikeitusi. Šių procesų poveikis didėja arba mažėja, tai priklauso nuo tektoninio teritorijos stabilumo. Pvz., mažėjant telkinių slūgsojimo gyliui, nafta vis aktyviau yra veikiama oksidacijos ir bakterijų ardomojo poveikio procesų ir pagaliau gali būti visiškai suardyta. Teritorijai grimztant, paprastai didėja temperatūra ir slėgis, ir tai nulemia naftos krekingą, dėl to nafta tampa lengvesnė, joje nuolatos gausėja dujinių angliavandenilių. Naftos krekingo galutinėje stadijoje atsiranda dujinių angliavandenilių (daugiausia metano) ir pirobitumo. Temperatūros riba, iki kurios gali egzistuoti naftos telkiniai, yra laikoma 1150oC, nors kiekviename naftingame baseine ši riba gali šiek tiek skirtis. Vakarų Kanadoje ši temperatūros riba yra 93-104oC, Norvegijoje – 150oC, Kalifornijoje – 175-204oC.

Naftos telkinių išsidėstymas Lietuvos teritorijoje parodytas 1 pav. Pagal naftos pagrindinių uolienų, kolektorių, naftosparų bei naftos telkinių paplitimą Lietuvoje skiriami kambro, ordoviko ir silūro naftingieji kompleksai. Be to, šiek tiek naftos prietakų gauta ir iš devono bei išdūlėjusio kristalinio pamato nuogulų. Kambro naftingasis kompleksas yra pagrindinis Lietuvos teritorijoje, su juo susijusi didžioji dalis aptiktų naftos telkinių. ŠŠis naftingasis kompleksas yra sudarytas iš smiltainio sluoksnių, kurie yra atskirti argilito ir molio tarpsluoksnių, o jų storis kinta nuo 100 m Vidurio Lietuvoje iki 300 m – akvatorijoje. Kambro uolienų kraigas nugrimzdęs nuo -1400 m Vidurio Lietuvoje iki -2500 m akvatorijoje. Dauguma kambro uolienose esančių naftos telkinių yra išsidėstę siaurose 3–5 km, rečiau platesnėse juostose tektoninių pakopų pakeltose prielūžinėse zonose. Svarbiausios iš jų – Gargždų ir Telšių naftos susikaupimo zonos.

Ordoviko naftingąjį kompleksą sudaro karbonatinės seklaus šelfo nuogulos, kurių storis yra nuo 50 iki 60 m Vidurio Lietuvoje ir iki 200 m šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Ordoviko uolienų kraigas slūgso nuo -500 m iki -1050 m sausumoje ir iki -2300 m Baltijos jūros akvatorijoje. Surasta tik viena naftos sankaupa Kybartų plote.

Silūro naftingasis kompleksas vienas storiausių Baltijos įduboje, drauge ir Lietuvoje. Uolienų storis kinta nuo 300 m Vidurio Letuvoje iki 900 m Baltijos jūros akvatorijoje. Ta pačia kryptimi didėja ir jo kraigo absoliutiniai gyliai, nuo 500 m iki 1200 metrų. Gerų kolektorinių savybių uolienos paplitusios Vidurio Lietuvoje.

Lietuvos nafta, slūgsanti kambro, ordoviko ir silūro nuogulose, yra labai įvairi savo fiziniais ir cheminiais parametrais. Naftos tankis, vienas iš bendriausių fizinių parametrų, kinta nuo 810 iki 889 kg/m3. Naftos tankis mažėja, ddidėjant naftos slūgsojimo gyliui. Benzinų kiekis Lietuvos naftoje pakankamai didelis ir svyruoja nuo 8 iki 34 procentų. Visų telkinių naftai būdingas padidėjęs kietų parafinų kiekis, kuris vidutiniškai sudaro 2-3 procentus. Padidėjusį kietų parafinų kiekį paprastai turi paleozojaus nuogulose slūgsanti nafta, taip pat telkiniai, išsidėstę dideliame gylyje, aukštesnėje temperatūroje. Dervų ir asfaltenų esama nuo 3,1 iki 20,9 proc., naftos tankiui kintant nuo 810 iki 889 kg/m3. Ordoviko ir silūro uolienose esančios naftos sudėtyje yra nuo 11,3 iki 19,1 proc. dervų. Dažnai sekliai slūgsančių telkinių naftoje yra daugiau dervų – tai rodo jos oksidaciją. Lietuvos naftai būdingas mažas sieros kiekis. Daugiausia jos nustatyta Kybartų ploto ordoviko nuogulų naftoje – 0,4 procento. Kituose tirtuose naftos pavyzdžiuose sieros mažiau – 0,03-0,26 procento.

Pagal grupinę angliavandenilių sudėtį visos Baltijos įdubos telkinių naftai būdingas padidėjęs metaninių angliavandenilių kiekis. Metaniniai angliavandeniliai vidutiniškai sudaro 71,06 proc., nafteniniai – 20,0 proc., aromatiniai – 8,9 procento.

Mikroelementai naftoje yra susiję su dervomis ir asfaltenais, todėl, deginant daug mazuto, atsiranda aplinkos apsaugos problemų ir būtinybė apsaugoti nuo korozijos naudojamą įrangą. Dauguma šiluminių elektrinių, naudojančių sieringą mazutą, kartu su dūmais per parą į orą išmeta iki tūkstančio kilogramų vanadžio pentoksido (V2O5), o jų krosnių pelenuose vanadžio daugiau nei rūdose, turinčiose pramoninę reikšmę. MMikroelementų Lietuvos naftoje labai mažai, todėl jos produktų naudojimas nesukelia didesnių rūpesčių.

Naftos prietekos Lietuvoje gautos ne tik iš kambro, silūro ir ordoviko nuogulų, bet ir iš žemiau slūgsančių išdūlėjusių kristalinio pamato uolienų (gręž. Girkaliai-2). Ši nafta lengva (tankis 815–827 kg/m3), žemos virimo pradžios temperatūros (42oC) ir yra labiau pakitusi nei kambro uolienų nafta. Naftoje iš kristalinio pamato uolienų gausu asfaltenų – 8,8 procento.

Nedidelis nuosėdų klojimosi greitis visoje Baltijos įduboje, skirtingi Žemės plutos judesiai sudarė sąlygas lėtam naftos telkinių formavimuisi, o kartais ir anksčiau susidarusių naftos telkinių ardymui. Įrodyta, kad Lietuvoje rasti naftos telkiniai formavosi ilgą geologinį laikotarpį, pasipildydami naujomis naftos porcijomis per horizantalią migraciją ir vertikalius lūžius.

Kambro terigeninių darinių telkinių režimas yra vandens spūdinis, o naftos prietakos labai įvairios. Didžiausia naftos prietaka (128,7 m3 per parą) gauta Vilkyčių telkinyje. Kituose telkiniuose naftos prietaka kinta nuo 2,9 iki 45,9 m3 per parą. Sluoksnio slėgis visuose telkiniuose šiek tiek didesnis arba artimas hidrostatiniam. Sluoksnio temperatūra siekia 74,5-88oC. Ištirpusių dujų naftoje nedaug – 33,7-3,8 m3/t. Dujos, gaunamos kartu su nafta, daugiausia sudarytos iš angliavandenilių dujų, iš jų vyrauja metanas – 37 procentai. Kadangi naftos išgaunama tik kai kuriuose gręžiniuose, o naftos verslovė įrengta tik Genčių telkinyje, tai visos gaunamos dujos

yra deginamos fakeluose. Reikia tikėtis, kad ateityje Genčių verslovė apdoros daugiau iš Lietuvos gelmių išsiurbtos naftos ir drauge daugiau išgautų dujų bus panaudota.

Lietuvoje nafta ir jos produktai yra viena importuojamo kuro rūšių. Tik nedidelę kuro balanso dalį pastaruoju metu sudarė mūsų šalyje pradedama eksploatuoti nafta. Naftos paieškos giliaisiais gręžiniais buvo pradėtos vykdyti jau 1958 m., o pirmasis pramoninis naftos telkinys (Pietų Šiūparių) buvo aptiktas prieš 30 metų. Nuo to laiko iki šiol Vakarų Lietuvoje surasta 15 naftos telkinių kambro nnuogulose, iš kurių 10 yra naftos telkinių balanse. Trys nepramoniniai naftos telkiniai yra aptikti silūro rifogeninėse uolienose ir vienas ordoviko uolienose. Išgaunamų naftos išteklių suma atrastuose telkiniuose sudaro 5,1 mln. t naftos, o tai sudaro 6–8 proc. prognozinių naftos išteklių sausumoje ir akvatorijoje. Pagal paskutinį Geologijos instituto naftos geologijos skyriaus darbuotojų įvertinimą (1997 01 01) sausumoje suminiai prognoziniai naftos ištekliai sudaro apie 64 mln. t išgaunamos naftos, o jūroje – apie 81 mln. t išgaunamos naftos.

Pagrindiniai naftos ištekliai – 553 proc. aukščiau minėtųjų prognozuojami kambro smiltainiuose, mažiau – 41 proc. silūro rifogeniniuose ir karbonatiniuose dariniuose, dar mažiau – 6 proc. ordoviko klintyse. Reikia pažymėti, kad jūroje jau surasta 8,2 mln. t išgaunamos naftos struktūroje D6, kuri yra apie 23 kkm į pietvakarius nuo Nidos – Rusijos Baltijos jūros šelfo dalyje. Naftos išteklių kiekis Lietuvos akvatorijoje priklausys nuo to, kaip bus nustatytos ribos su Rusija ir Latvija. Latvijos ir Lietuvos akvatorijos zonoje yra struktūra E24. Latvių specialistai prognozuoja, kad joje galėtų būti aptikta nuo 2,4 iki 30 mln. m3 naftos išgaunamų išteklių. Mūsų nuomone, naftos ištekliai neturėtų būti dideli.

Naftos bandomasis eksploatavimas Lietuvoje buvo pradėtas 1990 metais. Šiuo metu naftos darbus Lietuvoje vykdo AB “Geonafta” bei dvi UAB. Tai bendra įmonė su Švedijos naftos kompanija “Svenska Petroleum Exploration”, vadinama “Genčių nafta”, kuri vykdo naftos gavybą Genčių telkinyje, ir bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta”. Ši įmonė eksploatuoja Vilkyčių ir Pietų Šiūparių telkinius. UAB “Minijos nafta”, be jau minėtų eksploatuojamų ttelkinių, dar priklauso Pocių, Dieglių ir Sakučių telkiniai. Visos šios trys įmonės buvo pavaldžios Energetikos ministerijai, o šiuo metu yra pavaldžios Ūkio ministerijai. Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos įmonė “Manifoldas” 1998 m. gavo licenciją Klaipėdos plotui su teise eksploatuoti Vėžaičių naftos telkinį. Visa geologinė informacija yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o ja disponuoja Lietuvos Geologijos tarnyba, priklausanti Aplinkos ministerijai. Pastaroji taip pat kuruoja visus gamtosaugos klausimus. Naftos telkinių paplitimo dėsningumų tyrimą, išteklių prognozavimą ir naujų telkinių paieškos mokslinį pagrindimą atlieka GGeologijos instituto naftos geologijos sektoriaus kolektyvas.

AB ”Geonafta” 1997 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įtraukta į privatizuojamų įmonių sąrašą skelbiant tarptautinį konkursą. Privatizavimo parengiamieji darbai vyksta, bet galutiniai sprendimai dėl bendrovės privatizavimo, matyt, bus priimti šių metų ketvirtame ketvirtyje. AB ”Geonafta” nedidelė, bet patraukli, vakarietiško tipo naftos kompanija, turinti gerus specialistus ir neblogą gręžimo įrangą. 2 pav. apačioje parodyta naujai įsigytos “Cooper” firmos gręžimo staklės LTO-600 SD, kurios labai paspartino gręžinių gręžimo darbus ir gerokai sumažino jų kainas.

Lietuvoje metinė naftos gavybos apimtis 1998 m. siekė 335,5 tūkst. t naftos, o iš viso iki 1999 m. pradžios buvo išeksploatuota apie milijoną t naftos. Naftos gavybos plėtrą Lietuvoje nulems tolesnių paieškinių-žvalgybinių darbų efektyvumas. Naftos paieškos darbų intensyvumas per pastaruosius 3–4 metus yra labai mažas. Viena pagrindinių problemų yra investicijų stoka. Ieškoti naftos Lietuvoje yra palyginti sunku, nes kaupvietės labai mažos. Naftos telkinių plotas dažnai tik kelių, retai keliolikos kvadratinių kilometrų, o struktūrų, kuriose randama naftos, amplitudė būna tik 15-20 m, retai 50 ir daugiau metrų. Tokiose mažose struktūrose tenka tankinti seisminių darbų tinklą, taigi detaliau tyrinėti. Tam reikia daug lėšų ir laiko, todėl sunku efektyviai dirbti. Neieškant ir neišžvalgant naujų telkinių, po kelerių metų naftos gavyba, pasiekusi maksimumą 450–550 ttūkst. t per metus, negalės išsilaikyti tokio lygio ilgiau nei 5–6 metus ir pradės mažėti.

Bendravimo su užsienio partneriais praktika rodo, kad nenorima rizikuoti investuojant pinigus į naftos paieškas, kadangi šalia esančioje Rusijoje yra daug jau išžvalgytų telkinių. Be to, labai staigus naftos kainų sumažėjimas pasaulinėje rinkoje sumažino naftos kompanijų pelną ir galimybes investuoti į naftos paieškas. Vertinant Lietuvos šelfo geologinį ištirtumą, galima teigti, kad regioniniai seisminiai darbai yra baigti, tyrimų tinklo tankumas bei rezultatų kokybė gera. Todėl racionaliai vykdant naftos paieškas jūroje, jau pirmose 8–10 išgręžtų struktūrų gali būti surasta iki trijų ketvirtadalių akvatorijoje prognozuojamų naftos išteklių. Baltijos akvatorijoje naftingumo perspektyvos padidėja dviejų priešingos krypties lūžių susikirtimo zonose. Todėl akvatorija į pietus nuo Liepojos, Papės ir Telšių lūžių susikirtimo zonų yra perspektyviausia naftingų struktūrų paieškoms. Perspektyvus naftos paieškoms ir Telšių naftos susikaupimo zonos tęsinys jūroje, kur pakilusioje pakopos dalyje numatomas didžiausias prognozinių geologinių naftos išteklių tankis – 78–82 tūkst. t/km2.

Kiekvienos šalies ekonomika labiau susijusi su nafta nei su kitais gamtos ištekliais. Didžiausia pasaulyje išsiurbiamos naftos dalis (80–90 proc.) perdirbama į įvairaus tipo kurą ir tepalus, ir tik apie 8 proc. naudojama organinėje sintezėje. Lietuvoje, turinčioje ne itin gausius naftos išteklius, ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas racionalaus jos panaudojimo pproblemoms spręsti. Norint išsiaiškinti rentabiliausią Lietuvos naftos panaudojimo variantą, reikėtų turėti respublikos aprūpinimo nafta ir jos produktais 10-20 metų programą. Jeigu ir toliau Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje bus naudojama lengva, mažai sieros turinti Vakarų Sibiro nafta arba įvežama lengva Vakarų Europos nafta, tai Lietuvos nafta gali būti perdirbama savarankiškai, pagal poreikius ir galimybes atitinkančias technologijas. Jeigu bus įvežama sunki Kuveito nafta arba eksploatuojama sunki silūro nuogulų nafta (Vidurio Lietuvoje), tai kambro nafta turėtų būti naudojama jai praskiesti.

Lengvos naftos kiekis pasaulyje nuolat mažėja, nes jos gavybos ir perdirbimo kaštai yra mažesni. Be to, naftą eksportuojančios šalys vis daugiau naftos stengiasi perdirbti pačios, todėl ateityje galima tikėtis sunkios naftos arba netgi naftos produktų importo. Reikėtų nepamiršti ir to fakto, kad Skandinavijos šalys turi išplėtotą tepalų gamybos pramonę. Taigi racionalus Lietuvos naftos panaudojimas gali būti sprendžiamas tik atsižvelgus į visas minėtąsias problemas.

Nafta, gauta iš kambro, ordoviko ir silūro uolienų, gali būti perdirbama kartu, nes yra labai panašios cheminės sudėties. Lietuvos nafta yra lengva, mažai sieringa, turi žemą virimo temperatūrą, daug metaninių ir mažai aromatinių angliavandenilių, todėl tiesioginė naftos distiliacija duos daug dujų, o gautas benzinas turės žemą oktaninį skaičių. Todėl verslovėse naudoti daugumos firmų siūlomas nedideles perdirbimo gamyklėles su paprasta destiliacija

mūsų naftai netinka.

Iš lietuviškos naftos galima gauti reaktyvinį TS-1 markės kurą, žieminį ir vasarinį dyzelinius kurus, mažai sieros turintį 40 ir 100 markės mazutą.

Esant reikalui ir įvertinus ekonominę situaciją, iš lietuviškos naftos aliejinių frakcijų gali būti gaminami baziniai tepalai, kurių išeiga galėtų sudaryti 25–33 procentus. Tepalų gamyba yra pati brangiausia naftos perdirbimo pramonės sritis, todėl ekonominį efektą galima gauti perdirbant ne mažiau kaip 1,5–2 mln. t naftos per metus.

Iš lietuviškos naftos gali būti gaminama etilenas, propilenas, butadienas iir benzolas – pagrindinė žaliava chemijos pramonei. Naudinga būtų pastatyti etileno gamybos liniją, kur kaip žaliava galėtų būti naudojama ne tik žemos temperatūros naftos frakcijos, bet ir naftos stabilizacijos dujos bei gamtinių ir spūdinių dujų etanas. Etano kiekis gamtinėse dujose gali sudaryti 7 proc., o spūdinėse dujose ir stabilizuojant naftą gaunamose dujose – iki 15 procentų. Iš silūro naftos dar gali būti gaunamas kelio bitumas.