LIETUVOS GYVENTOJŲ KAITA
Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų, daug jų
žuvo, kariaudami caro armijoje, dalis gimtame krašte, o dalis, bėgdami nuo
artėjančios vokiečių kariuomenės, pasitraukė į Rusijos gilumą. Be to, daug
Lietuvos gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, mirė dėl epidemijų ir ligų.
1917 m. pradžioje vokiečių okupacinė valdžia pripažino, kad dėl pajėgiausių
darbininkų paėmimo daugelyje vietų derliui nuimti trūksta darbo jėgos.
Mirusiųjų žmonių skaičius viršija gimusiųjų. 1915 m. mirė 3.1 tūkst. žmonių
daugiau negu gimė. 1917 m. šis skaičius pasiekė apie 10 tūkst., o 1918 m. ––
12,5 tūkst.
1939 m. į Lietuvą buvo įvesta SSRS raudonoji armija, 1940 m. Lietuva
prieš tautos valią įjungta į SSRS sudėtį. Tokia padėtis tęsėsi net penkis
dešimtmečius. Lietuva 1940 m. tapo viena iš sąjungininkių respublikų,
praradusių nepriklausomybę ir valstybingumą. Jos vardas nyko iš pasaulio
žemėlapių, vis rečiau ji buvo minima politikoje. Visa tai neigiamai veikia
gyventojų socialinę ir tautinę raidą, gyventojų skaičiaus augimą. SSRS,
norėdama palaužti tautų nacionalinį išdidumą, jų pasipriešinimą politiniam
ir tautiniam pavergimui, pradėjo didžiausias pasaulyje gyventojų
deportacijas, t.y. iškėlimą iš nacionalinių žemių į tolimas ir atšiaurias
teritorijas. Jau turėdama nemažą to baisaus ištisų tautų perkėlimo ir
tremtinių patirtį, stalinistai Lietuvoje deportacijas pradėjo 1939 m., t.y.
vos grąžinus jai Vilniaus krašto dalį. Sovietų valdžia iš Vilniaus krašto
deportavo apie 25000 lenkų ir žydų. Deportacijos tęsėsi ir vėliau, t.y.
visą stalinį laikotarpį. KKai kuriais skaičiavimais vien tik 1939-1941 m. iš
Lietuvos buvo ištremta apie 65000 žmonių.
Ypač didelius nuostoliu padarė ir Vokiečių okupacija II pasaulinio
karo metais. 1942-1944 m. į Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta
apie 30000, o karo pabaigoje į Vakarus pasitraukė apie 60000 žmonių iš
Lietuvos ir apie 170000 žmonių iš Klaipėdos krašto. Apie 240000 Lietuvos
žydų buvo suvaryti į getus ir nužudyti ar išvežti svetur.
Deportacija tęsėsi ir pokario metais. Remiantis kai kuriais
skaičiavimais, 1945-1948 m. į Sibirą, europinę šiaurę ir kitas atšiaurias
SSRS teritorijas iš tikrųjų buvo deportuota apie 260000 Lietuvos gyventojų,
daugiausia ūkininkų ir inteligentų. Didelė dalis jų tremtyje žuvo, mirė nuo
ligų ar niekad nebegrįžo į Lietuvą.
Nors pokario metai turėjo būti “kompensaciniai”, t.y. per juos
turėjo labai padidėti gimstamumas. “Kompensacinį” laikotarpį Lietuvoje
sunkino keletas aplinkybių. Pirma, nugalėjus fašistinę Vokietiją,
Raudonojoje armijoje ne tik nebuvo masinės demobilizacijos, bet atvirkščiai
– daugelis lietuvių, atėjus į Lietuvą Raudonajai armijai, dar tebevykstant
karo veiks-mams, buvo priimti į armiją. Antra, didelė dalis jaunų žmonių
pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus partizanauti. Trečia, prasi-dėjo
Lietuvos gyventojų sovietinė deportacija. Visa tai turėjo tiesioginės
įtakos gimstamumui ir normaliai gyventojų reprodukcijai.
Nuo pokario metų iki pat 1953 m. gyventojų skaičius išaugo vos
100000, t.y. po 12-13 tūkst. žmonių kasmet. Tai rodo iš tikrųjų didelę
gyventojų deportaciją, kurią iš dalis slėpė į Lietuvą “broliškai pagalbai”
iš kitų sovietinių respublikų atvykdavę migrantai. Žymesnis gyventojų
skaičiaus augimas prasidėjo tiktai po Stalino mirties. Didžiausias
gimstamumas pokario metais buvo užregistruotas 1949 m., kai gimė 63 tūkst.
kūdikių. Vėliau gimstamumo lygis pradėjo
kristi, bet vėl padidėjo 1959-1961m., kai pradėjo gimdyti pokario metų
karta. Vėliau tokia gimstamumo bangų viršūnė, nors ir žemesnė, buvo
užregistruota 1985-1987. Toks gimstamumo “bangavimas” kas 20-23 metai
pastebimas visose šalyse, kurios patyrė didelius gyventojų nuostolius,
masinių epidemijų, stichinių nelaimių.
Padėtis iš esmės pasikeitė po 1956 m., kai į Lietuvą daugiausia dėl
įvairių pramonės įmonių statybų plūstelėjo didžiulė migrantų banga, tada
pradėjo į Lietuvą grįžti dalis tremtinių.
Nors gyventojų gimstamumas ir natūralusis prieaugis nuo 7-ojo
dešimtmečio pradžios pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius nuolat augo. Tą
augimą užtikrino vis didesnis gyventojų atvykimas į Lietuvą iš kitų
respublikų ir mažėjantis jų išvykimas iš Lietuvos.
1990 m. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyveno 3708,2
tūkst. žmonių. Vėliau, po 1992 m., skaičius pradėjo mažėti. 1992-1996 m.
jis sumažėjo 39,7 tūkstančio. Galima kalbėti apie tai, kad gyventojų
skaičius labai sumažėjo dėl gyventojų emigracijos, didesnės už imigraciją.
Ši emigrantų grupė gali būti apibūdinta ir kaip Rusijos piliečiai, panorę
dėl kurių nors priežasčių gyventi šalyje, pakeitę savo politinį statusą.
Mano išvada yra tokia: kaip jau aukščiau minėta, Lietuvos gyventojų
mažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija ir mažas gimstamumas.
Pažvelgę į migracijos lentelę, matome, kad migracinis saldo yra neigiamas,
bet kartu ir auga. Dėl mažo gimstamumo, manau, jog reikėtų sudaryti
geresnes ekonomines ir socialines sąlygas jaunoms šeimoms, nes kaip puikiai
žinome, dabartiniu laiku, kas antroje šeimose yra tik vienas vaikas, ir to
priežastys yra kaip jau minėjau socialinės ir ekonomines sąlygos.
———————–
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
|Metai |Gyventojų judėjimas |Migracinis|
| | |saldo |
| |Emigracija|Imigracija| |
|1990 |23592 |14744 |-8848 |
|1991 |20703 |11828 |-8875 |
|1992 |28855 |6640 |-22215 |
|1993 |15990 |2850 |-13140 |
|1994 |4246 |1664 |-2582 |
|1995 |3773 |2020 |-1753 |
|1996 |3940 |3025 |-915 |
Gyventojų migracija atkūrus nepriklausomybę.
Naudota literatūra:
1. S. Vaitekūnas, “Lietuvos teritorija ir gyventojai”, sp. “Alma litera”,
1998 m.
2. S. Vaitekūnas ir E. Valančienė, “Lietuvos geografija 9 klasei”, sp.
“Alma litera”, 1998 m. (Statistiniai duomenys)
3. J. Zagorskis, “Lietuvos socialinė geografija 9 klasei”, sp.
“Danielius”, 1997 m. (Statistiniai duomenys)
4. Statistikos departamentas, “Lietuvos gyventojai”, sp. “Mintis”, 1990 m.