anykščiai

Anykščiai

Anykščių rajonas išsidėstęs rytinėje Lietuvos dalyje. Jis

yra vienas didžiausių šalies rajonų ir užima 1765 km² teritoriją. Ribojasi

su Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Utenos, Molėtų ir Ukmergės rajonais.

Rajone gyvena 38000 gyventojų. Rajono centras – Anykščiai – miestas,

įsikūręs dviejų upių – Šventosios ir Anykštos – santakoje. Mieste gyvena

13000 gyventojų. Anykščių vardas pirmą kartą paminėtas 1440 metų liepos 22

dieną. 1792 metų sausio17 dieną miestui suteiktos savivaldos teisės ir

herbas.

Rajone telkšo 76 ežerai, yra daugiau nei 250 kultūros

paminklų.

Anykščių architektūra

Anykščiuose dėl savo originalumo saugomi įdomios

architektūros pastatai, aikštės planas, miesto panorama ir gatvių tinklas.

Mieste susipina savitos raidos radialinio ir planingo stačiakampio plano

formos. Centro planas taip pat stačiakampis. Jis rekonstruotas 1780 metais.

Manoma, kad rekonstrukcijos autorius yra Stanislovas Maigys. Gatvių tinklas

darniai susijęs su kalvota ir raižyta vieta abipus Šventosios. 4- ių

pagrindinių gatvių sankryžoje yra trapecinė aikštė. Į rytus nuo aikštės –

didelė dvibokštė neogotikinė bažnyčia. Jos erdvinė kompozicija sudėtinga,

tapybiška.

▪Siaurasis geležinkelis. Siaurieji geležinkeliai pradėti

tiesti XIX a. pabaigoje. Jų paskirtis – aptarnauti platųjį geležinkelį.

Dabar siauruku vežiojami keleiviai, gabenamas kkvarcinis smėlis.

Atnaujintoje ir sutvarkytoje siaurojo geležinkeliostotyje

galima sužinoti, kuo skiriasi siaurasis ir platusis geležinkeliai,

apžiūrėti geležinkelių istorijai skirtą parodą, pamatyti veikiantį garvežio

modelį, pasivažinėti dviračiu ant bėgių.

▪ Rašytojos Bronės Buivydaitės namelis.

Bronė Buivydaitė daug metų gyveno ir rašė Anykščiuose.

Rašė ne tik vvaikams. Tai pirmoji lietuvių moteris lyrikė, publicistė ir

prozos kūrinių suaugusiems autorė.

Namelyje įrengta memorialinė ekspozicija, eksponuojami

rašytojos asmeniniai daiktai.

▪Šv. Mato bažnyčia Anykščiuose. Tai svarbiausias Anykščių

panoramos akcentas. Anykščių bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje. Pirmieji jos

bokštai buvo 84 metrų aukščio . Dabar bokštai siekia 79 metrus. Bažnyčioje

įrengtas stiklo blokų vitražas „Šv. Matas”, granitinis vyskupo A.

Baranausko biustas, iškalti kunigo K. Sirvydo biustas, kunigo K. Kairio

bareljefas. Bažnyčios šventoriuje galima pasigrožėti originaliomis dažyto

medžio kryžiaus kelio stotimis, stabtelėti ties paminklu žymiųjų anykštėnų

tėvams.

▪ Anykščių koplyčia. Tai originalus naujos ir senos

architektūros pastatas. Koplyčia statyta 1858 metais, stiklinis gaubtas –

1984 metais. Koplyčios salėje vyksta kameriniai klasikinės muzikos

koncertai, susitikimai su menininkais, eksponuojami dailės kūriniai.

▪ Anykščių šilelis. 1960 metais paskelbtas landšaftiniu

draustiniu. Šilelis užima daugiau nei 1800 ha plotą. Jo reljefas labai

įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių

šlaitai. Šileliu vingiuoja Šventojon upeliai – Marčiupys, Piktupis, Šlavė,

Išplėšt-ravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Paštupys ir

Limenė.

Pietiname šilelio pakraštyje telkšo ežerėlis. Žmonės jį

vadina Budragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus

pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje

sutyvuliavusį ežerą.

▪ Jono Biliūno sodyba-muziejus. J. Biliūnas – rašytojas

literatūros klasikas. Jo gimtinė – kairiajame Šventosios krante įsikūręs

Niūronių kaimas.

Senovinėje troboje eksponuojami Biliūnų šeimos daiktai,

rašytojo knygos.

▪Puntuko akmuo. Puntukas – antras pagal dydį Lietuvos

akmuo. Prieš 12-14 tūkstančių metų paskutinių ledynų atgabentas iš

Skandinavijos ir paliktas dabartiniame Anykščių šilelyje. Akmens aukštis

5,7 m., plotis 6,7 m., ilgis 6,9 m., svoris ~ 265 t. 1943 metais akmenyje

iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno, 1933 metais perskridusių Atlanto

vandenyną, bareljefai. Jie iškalti lakunų žuvimo dešimtųjų metinių proga.

Žmonės sako, kad velnias norėjęs sudaužyti šiuo akmeniu Anykščių bažnyčią,

tačiau užgiedojęs gaidys, ir velnias nusidaninęs pragaran, o akmuo kaip

nukrito, taip ir liko gulėti įsirėžęs į žemę.

▪ Arklio Muziejus. Įkurtas 1978 metų birželio 10 dieną

Lietuvos žemės ūkio akademijos profesoriaus P. Vasinausko iniciatyva.

Čia galima susipažinti su arklininkystės istorija,

apžiūrėti filatelijos parodą, kalvio įrankius, pamatyti iš visos Lietuvos

surinktus vežimus, lineikas, bričkas, ratus, arklus – susipažinti su

lietuvišku kaimu. Puiki galimybė pajodinėti, pasivažinėti karieta po

Niūronis.

Kasmet birželį rengiama sporto ir etnografinė šventė „Bėk

bėk, žirgeli!”

▪ Pats didžiausias ir gražiausias Anykščių rajono ežeras –

Rubikiai su 16 salų, pavadintų įdomiais vardais: Pertako, Aukštoji, Bučinė

ir kt. Ežero plotas 968 ha, giliausia vieta 16 metrų. Poilsiautojai gali

pasiirstyti valtele, paiškylauti, paplaukioti vandens dviračiu.

1960 metais Rubikių ežeras Paskelbtas landšaftiniu

draustiniu.

▪ Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis. XIII a. čia stovėjo

Karaliaus Mindaugo pilis, siejama su pirmąja Lietuvos valstybės sostine

Voruta.

▪ Jurgio Kazlausko drožinių muziejus Vosgėliuose. J.

Kazlauskas buvo ne tik drožėjas, bet ir kaimo filosofas. Muziejus

atidarytas 1992metais. JJame – drožinių ciklai apie duonos auginimą, žirgelį

– valstiečio palydovą, kaimo moters dieną.

▪ Didžiulių sodyboje Griežionėlių kaime galima susipažinti

su kultūros vikėjų Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bei jų vaikų gyvenimu

ir veikla. Lietuviško rašto draudimo laikais Didžiulių sodyba buvo šių

apylinkių spaudos platinimo centras.

▪ Skiemonių bažnyčia. Medinė švč. Marijos bažnyčia minima dar

1669 metais. 1884 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia.

▪ Akmuo – Puntuko brolis Pašventupio šile – antras pagal

dydį Anykščių rajono akmuo, kurio ilgis 6 m, plotis 4 m, aukštis 1,9 m.

Kalbama, jog kadaise gyvenę 2 broliai, kurie užsitraukė

Perkūno nemalonę. Perkūnas už tai juos akmenimis pavertęs, tik vieną jų

nudanginęs giliai į mišką, sunkiai randamon vieton.Pamiršo žmonės tą

akmenį, net jo vardo nežino.