KONSPEKTAS

2.Raidos ir pedagoginės psichologijos tikslai,objektas,pagrindinės problemos.Raidos psicholog.tikslas-suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi.Mėginama nustatyti kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą individą,stengiamasi numatyti kokia jo ateitis.Atliekant raidos psichologijos mokslinius tyrimus,sukaupta daug informacijos apie įprastą ir neįprastą elgesį,apie paveldėtas ir gyvenant įgytasypatybes,apie aplinkos įtaką individo raidai.Remiantis šia informacija, galima geriau suprasti žmogaus praeitį,dabartį ir tiksliau prognozuoti ateitį.Taigi raidos psichologija yra psichologijos šaka,tirianti,kaip žmonės ilgainiui keičiasi.Ji pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo,kalbos,emocijų,bendravimo ypatybių,fizinės žmogaus raidos tyrimu,rūpinimusi praktiniais jo poreikiais.Raidos psichologijos objektas-augantis žmogus.Pvz.nustačius,kad vaikai,kuriems anksti stimuliuojami pažintiniai sugebėjinai aar teigiamai vertinami jų pasiekti rezultatai,skatinamas smalsumas,geriau atlieka protines užduotis.Svarb.raidos psichologijos tikslas-aprasyti,ivertinti ir paaiskinti augancio vaiko elgesio ir sugebejimų pokyčius,įrodyti,kad tie pokyčiai būdingi visiems bet kurios kultūros vaikams.Brendimas ir mokymasis yra 2skirt.procesai,keičiantys atskiro individo raidą.Brendimas prikl.nuo augimo,o ismokstama per patyrimą.Brendimas yra vidinis autonominis procesas,priklausomas nuo biocheminės informacijos,užkoduotos žmogaus genuose.Tas procesas pats save reguliuoja ir nepriklauso nuo mokymosi.Išmokimas,priešingai,atspindi individo pokyčius,sukeliamus specifinės patirties(per matematikos pamoka 7 metų vaikas,naudodamas skaičiavimo pagaliuikus,pratybų sąsiuvinį,klausydamas mokytojo aiškinimo,gana greitai išmoksta sudėti).Psichologų nuomonės skirtingos klausimu “kas svarbiau individo rraidai-brendimas ar išmokimas?”Žymus psichologas J.B.Watsonas manė,kad vaikai “yra sukuriami,o ne gimsta”,A.Gesellis pabrėžė,kad biologinis augimas turi daug didesnę įtaką žmogaus raidai negu ugdymas šeimoje ar kultūros poveikis.Dauguma psichologų pabrėžia raidos vientisumą.Jie mano,kad nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos vyksta nenutrūkstama pažanga.Vieni psichologai vvaiko išmokimą kalbėti ir skaityti,t.p. perėjimą į paauglį ar suaugusį žmogų vertina kaip laipsnišką nenutrūkstamą vyksmą.Kiti psich-ai mano,kad yra kelios raidos stadijos,ir kiekv.stadijoje žmogui būdingi tam tikri tipiški sugebėjimai ir problemos.Eriksono nuomone,vaikai,išmokę vaikščioti ir bėgioti,pradeda kitaip bendrauti su kitais žmonėmis ir pakeičia nuomonę apie save.Prieš tai buvę priklausomi ir nuolaidūs,jie tampa nepriklausomi,išdidūs ir užsispyrę.Vaikas ne tik mąsto,suvokia pasaulį kitaip negu suaugęs,ne tik jo logika paremta kitokiais,savitais principais,bet ir pati jo kūno struktūra ir funkcijos skiriasi nuo suaugusiojo organizmo stuktūros ir funkcijų.Vaikystėje patirti įvykiai daro įtaką suaugusio žmogaus gyvenimui.

3.Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo metodai.Psichologai ne visada yra vienos nuomonės į ką ypač reikia kreipti dėmesį tiriant žmogaus raidą,tačiau jie visi pripažįsta mokslinių metodų svarbą.Visi metodai,taikomi raidai tirti,turi ir teigiamų,ir neigiamų ppusių.Metodo veiksmingumas ir validumas(t.y. ar jį naudojant gaunama reikšmingų rezultatų)priklauso nuo to,kaip tas metodas naudojamas.Prieš tyrimą susipažįstama su kitų autorių tos srities darbais,renkami pradiniai duomenys,numatoma tyrimo eiga.Mokslinį tyrimą paprastai sudaro 5 vienas po kito einantys etapai,tai atidus stebėjimas,hipotezės formulavimas,hipotezės tikrinimas,išvadų formulavimas,duomenų panaudojimas.:1.atidus stebėjimas-žiūrima,analizuojama,tariamasi su kitais tyrėjais.2.hipotezės formulavimas-mėginant atsakyti į klausimą,kuriama sava teorija ar spėjimas,po to formuluojama hipotezė,kuri vėliau tikrinama.3.hipotezės tikrinimas-panaudojami tam tikri metodai,pvz.laboratorinis eksperimentas arba natūralus stebėjimas,kuriais hipotezė patvirtinama arba atmetama.4.išvadų formulavimas-išvados grindžiamos atlikto tyrimo rezultatais.5.duomenų panaudojimas-detaliai aprašomas panaudotas tyrimo mmetodas ir gauti duomenys,kad kiti mokslini-ai galėtų įvertinti gautas išvadas arba pakartoti eksperimentą ir palyginti rezultatus.Raidos psichol-e tyrimo meto.skirst.p.tyrimo trukmę,tyrėjo aktyvumą(stebėjimas ir eksperimentas).Stebėjimas-kai tyrėjas sistemingai registruoja ir aprašo natūraliai vykstančius procesus,pats sąlygų nekeisdamas.eksperimentas-kai tyrėjas aktyviai veikia reiškinius,sudarydamas ir keisdamas įv.sąlygas.Natūralus stebėjimas-mokslin-as gali patikrinti savo iškeltą hipotezę,stebėdamas žmogų natūraliomis sąlygomis,įprastinėje žmogaus aplinkoje.Vaikas stebimas jo namuose,mokyk-e ir rūpestingai fiksuojama kas vyksta.Šį metodą dažnai naudojo Piaget.Natūralus stebėjimas turi daug pranašumų,nes leidžia apibūdinti žmogaus elgesį natūraliom.sąlygomis,tačiau turi ir 2trūkumus:1)negal.diferencijuoti kelių galimų elgesio paaiškinimų2)natūralus stebėjimas neleidžia atskirti priežasties nuo pasekmės.Eksperimentas-natūralus ir laboratorinis eksper.Natūralus-tikslingai sudarytos situacijos stebėjimasEksperimentatorius,tiriamajam nežinant,pakeičia natūralias aplinkos sąlygas,tikėdamasis,kad jomis pasireikš tam tikros tiriamojo asmens ypatybės.Laboratorinis eksperim.-kai mokslininkas registruoja kontroliuojamoje aplinkoje esančių žmonių reakcijas į specifines sąlygas ar poveikius.Laboratorinio eksperimento privalumas yra tas,kad leidžia mokslininkui manipuliuoti aplinka siekiant tiksliau patikrinti hipotezę.Juo galima tiksliau nustatyti ryšį tarp priežasties ir pasekmės,negu stebint tiriamąjį natūraliomis sąlygomis.Tačiau labort.eksperim.turi ir trūkumų,nes tiriamieji tokiomis sąlygomis elgiasi nenatūraliai.Natūralus stebėjimas ir laborator.eksperim.g.b.naudojami kartu,kaip papildantys vienas kitą.Psichologai informacijai gauti naudoja interviu,jie pateikia žmonėms klausimus tam tikra tema ir įvertina rezultatus.Didž.šio metodo trūkumas-žmogusgali ne visai atvirai ir sąžiningai atsakyti.Specifiniai raidos psichologijos meto.:longitudinis m-as-tiriama kaip žmogaus elgesys ilgainiui keičiasi.Šis metodas leidžia sužinoti kaip žmonės sprendžia dėl ankstyvojoje vaikystėje patirtų įvykių kilusias psichologines problemas.Longitudiniu tyrimu galima nnust.kokios žmogaus ypatybės(intelek,agresyvumas)nekinta visą gyvenimą,o kokios keičiasi.Šis tyrimas yra sudėtingas,reikalaujantis daug laiko ir išlaidų.Pvz.vaiko emocinei,socialinei,pažintinei raidai nuo jo pirmųjų gyvenimo dienų iki paauglystės ištirti prireiks ne mažiau kaip 12metų.Be to,gana daug žmonių persikelia gyventi į kt.vietas ar šalis,todėl psichologui sunku palaikyti ryšį su visais tiriamaisiais.Dienoraščio metodas-ilgai stebimas 1 asmuo.Psichologai kartais nagrinėja atskirą atvejį,ilgai aprašinėja vieną asmenį,analiz.ir daro išvadas.L.dažnai šių tyrimų subjektai būna pačių mokslininkų vaikai.Trūkumas-1-o asmens patirtis ir ja remiantis padarytos išvados gali netikti kitiems.Skersinio pjūvio metodas:tiriant lyginami skirtingo amžiaus,bet panašūs p.kt.svarbius požymius žmonės.Šis metodas ypač tinka suaugusiems žmonėms tirti,nes jie keičiasi l.lėtai.Naudojant šį metodą buvo nustatyta,kad ankstyvojo suaugusio amžiaus žmonių intelektas yra aukštesnis negu vidutinio amžiaus,o pastarųjų negu senų žmonių.Nustatyta,kad kelių kartų išsilavinimas yra skirtingas,nes pirmais.šio a.dešimt.-iais dauguma žmonių tiek ilgai ir tiek daug nesimokėkaip dabar.Šio tyrimo trūkumas-negal spręsti apie individualius asmens raidos pokyčius,nes tiriamas ne to paties individo keitimasis.

4.Piaget pažinimo raidos teorija.J.Piaget-vienas žymiausių 20a.raidos psichologų.Savo pirmajame kaip psichologo darbe Piaget uždavinėjo vaikams klausimus,tikėdamasis nustatyti,kokio amžiaus vaikai gali atsakyti į pateiktus klausimus teisingai.Jam kilo klausimas,kodėl vieno amžiaus vaikai negali atsakyti į tam tikrą klausimą,o teisingai atsako į jį vėliau,būdami vyresni.Jis priėjo išvados,kad tai,kaip vaikai mąsto,priklauso nuo jų protinių sugebėjimų,o ne nuo to,ką jie yra išmokę.Piaget sukūrė savo tyrimo būdą-klinikinį mmetodą.Tyrimai buvo skirti vaiko kalbai,priežastiniam mąstymui.Klinikinis tyrimo metodas-Piaget įrodė,kad vaikas nėra tik mažas suaugęs,kuris tiesiog mažiau žino,blogiau supranta įvykius negu suaugęs žmogus,kad vaikui būdinga ypatinga mąstymo logika,kuri kokybiškai skiriasi nuo suaugusiojo logikos.Piaget mokyklos psichologai laisvai kalbasi su vaiku.Piaget su vaikais visada stengėsi kalbėti jiems suprantama kalba.Tyrimams naudojama l.plastiška eksperimentinė medžiaga(skystis,plastilinas)kurią gal.pertvarkyti keičiant atskiras jos savybes.Piaget smulkiai aprašinėjo savo 3 vaikų intelektualinę raidą,kreipdamas dėmesį tiek į jos procesus,tiek į rezultatus.Jis aškino kas tai yra intelektas ir kaip jį galima matuoti.Jo nuomone,žinios padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos.Žinios yra įgyjamos ir mąstymas tampa sudėtingesnis.Piaget teorijos svarbiausia tezė yra ta,jog individas yra aktyvus,žingeidus ir išradingas visą savo gyvenimą.Pagrind.psichiniais procesais,lemiančiais vaiko pažintinę raidą,Piaget laiko adaptaciją,asimiliaciją,akomodaciją ir vyraujantį principą-pusiausvyrą.Žmonės svarbesnes savo mintis atskiria nuo mažiau svarbių,sujungia vienas su kitomis.Žmonės adaptuoja savo mąstymą,kad galėtų priimti naujas mintis.Asimiliacija-tai naujos probleminės situacijos įjungimas į kt.situacijas,kurias vaikas gali išspręsti.Akomodacija-turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti.Žmogui reikia tam tikros schemos,kuri sukurtų harmoniją tarp jo minčių ir jo patirties:1)nuo gimimo iki 2m-vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus(vaikas įsisamonina kad objektai egzistuoja ir tada,kai jis jų negali matyti);2)2-6m-vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą,t.p.ir kalbą.3)7-11m-vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti.(vaikas mokosi suprasti masės,svorio ir kt.sąvokas)4)nuo

12m-paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti,kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis(dėmesio centre dažnai būna etiniai,politiniai,socialiniai klausimai).Kūdikis turi čiulpimo schemą,griebimo shemą;suaugęs žmogus gali susidaryti schemą,jog žmogaus gyvybė yra didesnė vertybė nei bet koks materialus daiktas.Piaget mintis geriau suprasti gali padėti 1-as jo eksperimentas.Vaikams buvo rodomos 2vienodos stiklinės,kuriose buvo vienodai vandens.Po to vaikai perpildavo vandenį iš vienos stiklinės į trečiąją,kuri buvo siauresnė ir aukštesnė.Vaikų buvo klausiama,kurioje stiklinėje vand.yra daugiausia.Beveik visi vaikai iki 66m sakė,jog daug.vandens yra trečiojoje stiklinėje,nes ikimokyklinio amžiaus vaikai turi schemą,jog aukštesni daiktai yra didesni.Vyresni kaip 7m vaikai beveik visi suprasdavo,kad perpylus vandenį į aukštesnę stiklinę,vand.kiekis nepasikeičia.Abiem atvejais vaikų mąstymas yra pusiausvyras.Vieni įsiv.,kad kažkokiu stebuklingu būdu į siauresnę stiklinę pateko daugiau vandens.Kiti netgi pasako,kad aukštesnėje stiklinėje vandens yra mažiau,nes ji yra siauresnė.Visos šios reakcijos rodo,kad vaiko mąstymasyra praradęs pusiausvyrą dėl patirtos nesėkmės,nes jo turima schema nepatenkina jo naujo sugebėjimo suvokti ir prisiminti.

5.Eriksono epigenetinė asmenybės raidos teorija.Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai FFreudo teorijos teiginiai apie sąmonė ir pasąmonę, potraukius, teorinius asmenybės komponentus Id, Ego, Superego), psichoseksualinės raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologija. Jis praplėtė Freudo teoriją. Tam įtakos turėjo labai platus Eriksono patyrimas ir darbas su įvairių kultūrų žmonėmis. Eriksonas pasiūlė aaštuonias raidos stadijas, pabrėždamas, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras konfliktas, arba krizė, kuri turi būti įveikta. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja gyvenimo krize. Pozityviai įveikus krizę, padidėja individo jėgos, o patirta nesėkmė ją sprendžiant pasireiškia žmogaus elgesiu. Eriksonas teigė, kad sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais.Kalbėdamas apie raidos mechanizmus, Eriksonas teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą. Fizinė raida nustato pagrindines raidos laiko ribas. Pabrėždamas socialinių ir kultūrinių vieksnių poveikį žmogaus raidai, eriksonas savo teoriją pavadino žm raidos psichosocialine teorija. Jo nuomone, žm raidoje ir jos tyrimuose reikia skirti tris pagrindinius aspektus: somatinį, asmeninį ir socialinį. Somatinį asp. sudaro fizinės raidos stipriosios ir silpnosios pusės, asmeninį-žm gyvenimo istorija iir tos stadijos,kurioje tuo metu žmogus yra, analizė. Social. aspektas apima kultūrines, istorines ir visuomenines jėgas. Erik. teorijoje akcentuojama,kad vaikystė nėra viso gyv. pagrindas, asmenybė formuoj. visą gyvenimą, kiekviena fazė turi teigiamu ir neigiamu komponentų.Nuo gim. iki 1 m.-saugumas-nesaugumas-vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais, kurie rūpinasi jo svarb. poreikiais, pv. maitinimu, šiluma,švara, fiz. kontaktu.1,5-3m.-autonomiškumas-gėda vaik. pats mokosi pasirūpinti savimi: mok. naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais, formuojasi valia, turi pajausti savąjį aš.Negalima vaik. gėdyti. 4-6 m. iiniciatyvumas-kaltė vaik. nori atlikti daugelį veiksmų, kaip suaugę, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas, ir jaučiasi kaltas.Formuojasi sąžinė. 7-12 m. meistriškumas- menkavertiškumas vaik. intensyviai mokosi, siekia būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti. 12-19,20Paauglystė identiškumas-vaidmenų neaiškumas nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateitį 12-14m. sunegatyvi (ką sako tėvai viską neigia), 14-16m pozityvus (emocijų netikrumas, netiki išgyvent. emocijomis) 16-19,20m. minties netikrumas (nėra tikras ar gerai galvoja). 20-45,45Jaunystė intumumas-izoliacija jaun. suaugęs žm. siekia kito žm. meilės ir draugystės, arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Mokėti mylėti save, intymumas su kitais priklauso nuo intymumo sau. 40-60,65Vidutinis amžius generatyvumas-stagnacija suaug. yra produktyvus, dirba svarbų darbą puoselėję šeimą arba tampa sustingę, tuščio lizdo problema, rūpinimasis kitais. 60-65.Senatvė integracija-neviltis žm. stengiasi suprasti, ar jo gyv. buvo prasmingas, arba mato savo gyv. svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyv. tikslų.

6.Asmenybės moralinės raidos ypatumai ( Kolhberbas, Piaget). Kolhbergas remdamasis vaikų ir suaugusiųjų samprotavimais apie įsivaizduojamas moralines dilemas nustatė tris moralinių samprotavimų lygmenis, kiekvienam iš kurių būdingos dvi raidos stadijos. A-Prieškonvencinis lygmuo. Vaikas reaguoja į kultūros sukurtas gėrio ir blogio kategorijas, bet labiausiai orientuojasi į fizinį veiksmo rezultatą(malonumą , skausmą) arba į nustatančiųjų taisykles ffizinę jėgą. 1stad. Bausmės ir paklusnumo(asmuo mėgina išvengti bausmės it paklūsta nuomonei, kurios pusėje jėga.2stad. Sutartinė abipusė orientacija. Teisinga yra tai, kas pateisina mano, o kartais ir kitų poreikius. B-Konvencinis lygmuo. Pateisinti šeimos, grupės ar tautos viltis yra vertybė, nepaisant to, kokios bebūtų tiesioginės pasekmės.3stad. Tarpasmeninė ir atlikimo orientacija. Geras elgesys yra tas, kuris malonus arba padeda kitiems. 4stad. Autoritetų ir socialinės tvarkos orientacija. Teisingas elgesys ura pareigų vykdymas. C-pokonvencinis, autonomiškasis, arba principų, lygmuo. Stengiamasi nustatyti moralinius principus. 5stad. Socialinė sutartinė paklusnumo įstatymams orientacija. Kritiškai vertinamas įstatymų ir asmeninių teisių naudojimas. 6stad. Universalių moralinių principų orientacija. Teisingumą nustato sąžinė kartu su asmens pasirinktais kertiniais principais. Kohlbergo ir Piaget požiūriai į vystymąsi panašūs , ypač galvojimas, kad maži vaikai iš esmės nesugeba operuoti akštesnio lygmens ir kad norint pasiekti principingų samprotavimų lygmenį, būtina mąstyti formaliomis operacijomis. Piaget sutiko su kitais autoriais, kad daugiausia nekritiškai perimti suaugusiųjų nurodymai, bet jis pirmasis iškėlė mintį, kad visą moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie soc. susitarimus keičiasi, kartu keičiasi ir jo moralė, moralinės taisyklės priimamos kaip lanksčios, galimos keisti atsižvelgiant į žmonių poreikius. Remdamasis vaikų pasakojimais Piag. nustatė dvi moralės raidos stad.: 1. Heteronominės mor.(paklusimas kito autoritetui), arba moralinio realizmo sst. Būdinga 5-10 m. vaik., 5-6 m. vaik. prasideda moral. realizmo st., pradeda domėtis taisyklėmis, jas gerbti, bet priima kaip fiksuotas, sugalvotas suaug. Piag. nuomone, vaik. požiūris į taisykles, priklauso nuo 2 veiksnių: 1) prievarta palaikomas suaug autoritetas, remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaug.; 2) kognityvinis nesubrendimas taip pat ir vaik. egocentrizmas. 2. Autonominės moralės st., bendradarbiavimo moralė (būdinga 10 m. ir vyresn.), Vaik. išsilaisvina iš suaug. budrumo, bendrauja su bendraamžiais, dėl social. patirties. Bendraudamas su vienmečiais, išmoksta spręsti konfliktus abipusiai naudinga linkmę, pradeda suvokti abipusiškumą, kuris svarbus norint bendradarbiauti tarpusavyje. Piaget- suprastas abipusiškumas yra pereimo iš heteronominio į autonominį lygį pagrindas. Vaikas taisykl. prima kaip lanksčias, gali būti keičiamos, kad atitiktų daugumos norus. Ne visas suaugus. taisykles reikia priimti, vykdyti. Supratęs abipusiškumą, vaik. kitaip žiuri į bausmes, nemano kad už blogus veiksmus būtinai turi būti baudžiamas.

7.Froido psichoseksualinės raidos teorija. Pagal Froidą raida susijusi su libido (seksualinę) energiją, raidos stadijos skiriamos atsižv. į tai, kurios kūno vietos tam tikro amž. žm. yra malonių pojūčių šaltinis oralinė st 0-1 m., malonumas išgyvenamas tenkinant oralinius potraukius (motinos krūtis-saugumas, pasitenkinimas, šiluma), oralinio įtraukimo iki 6 mėn., oralinio sadizmo nuo 6 mėn.gali formuotis charakterio bruožai: dosnumas, draugiškumaas. Analinė st 1-3m. dėmesys, pasitenkinimas-išmatų

sulaikymas, tuštinimasis, analinė anga-malonių kūno pojūčių šaltinis. Svarbu, kad išmoktų suderinti tuštinimąsi ir sulaikymą (tinkamoje vietoje). Form teigiami char. bruožai: pedantiškumas, tvarkingumas, užsispyrimas; priešingi: smulkmeniškumas, drovumas, žiaurumas. 3-5m. falinė st-dėmesys: lytiniai organai; form. char. bruožai: perdėtas pasitikėjimas, berniukai siekia tapatumo su motina, mergaitės-su tėvų, rungtyniavimas: berniuk. su tėvų-Edipo kompleksas, merg. Su motina-Elektros kompleksas. Konfliktas išsprendžiamas kai berniukai susitapatina su tėvų, mergaitės su motiną. Spartusis seksualinis vystymasis.6-11 latentinis per. Seksualiniai potraukiai nurimsta, susilpnėja, psich. energija nukrypsta į kitus žm. dėmesys į mmokymąsį, bendrauja su savo lyties atst.Paauglystė genetalinė stadija dėmesys į kitą lytį, domėjimasis erotiniais dalykais, būtinas meilės objektas:būdingi fizinis –jutiminis elementas,psicholog. elem; poreikis išskirti lytinį produktą, išgyventi fizinį pasitenkinimą (bern,); fizinis pasitenkinimas atpalaiduoti seksualinę įtampą (merg.) siekti švelnumo, emocinio pasit. Prasideda problemos su tėvais, vaikai nori būti savarankiški.. Froidas manė, kad genetalinė stadija trunką visą likusį gyvenimą, suaugusio žm. laimę lemia darbas ir meilė.Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireiškia fiksacija, vaikas priešinasi pareimui į kitą stadija. Fiksacija ggali pasireikšti jeigu tam tikroje raidos st. vaikas patiria per daug arba per mažai malonumo. Oralinės st. metu malon trūkumas gali pasireikšti jau suaugusiam žm-alkoholizmu, depresija, perdėtu optimizmu arba pesimizmu; analinėje st. –šykštumas, tvarkingumas, užsispirimas, falinė st,- pasipūtimas, gėrėjimasis savimi, ppagyruniškumas.

8. Prieraišumo samprata, psichologiniai mechanizmai, teorija. Kūdikis pradėjęs antrąjį pirmųjų gyvenimo metų pusmetį, stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių ir jį supančių daiktų. Prieraišumo jausmas savotiška meilės forma. Vieni mano, kad tai stiprus emocinis ryšys tarp kūdikio ir jo besirūpinančio asmens, kiti mano, kad priklausomybė dėl fizinių poreikių tenkinimo nėra svarbi, nes kūdikis yra natūraliai priklausomas nuo jo besirūpinančio asmens, kitaip jis neišgyventų. Tačiau ne visi vaikai vienodai prisiriša prie kitų žmonių. Ainsworth nuomone, žm. kurie jaučia prieraišumą vienas kitam, stengiasi būti arti vienas kito, bendrauti. Kūdikis prieraišumą išreiškia siekdamas artimumo: nuolat būna greta, seka iš paskos, kabinasi už drabužių. Prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbu didelis jautrumas vaiko poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti. Ainsworth pabrėžė, kad vaiko priežiūros kokybė, yypač motinos ir vaiko žaidimai, yra daug svarbesnis veiksnys. Galimas saugus ir nesaugus prieraišumas. Ainsworth nustatė, kad tie vaikai kurie buvo saugiai prisirišę prie motinos, labiausiai siekė tyrinėti aplinką ir galėjo daugiausiai išmokti, o kuriems būdingas nesaug. prier. jausmas, mažiausiai tyrinėjo aplinką. Jeigu vaik. tiek pat laiko praleidžia su abiem tėvais, prieraišumo jausmas susiformuoja abiems. Psichoanalitinė teorija – motinos ir vaiko ryšys pabrėžiamas instinktais. Freudas- motina savo vaikui būdama malonumo ir komforto šaltinis, tampa meilės objektas. Vaiko ryšys su motina ggali būti apibūdinamas, kaip prieraišumas. Eriksono nuomone, pirm, gyven metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema, ir naujas šios raidos fazės darinys yra pasitikėjimas ar nepasitikėjimas. Eriksonas teigė- kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Kognityvinė teorija- vaiko sąveiką su aplinką aiškina paties vaiko motoriniais ir pažintiniais sugebėjimais. Kognyt. kr. atstovai pririšimo jausmo atsiradimą aiškina vaiko pažintiniais sugebėjimais tyrinėti aplinką. Akcentuoja, kad svarbu suvokti objektų pastovumą, tik kai vaikas suvokia motina nuolat esančia, gali form. pririšimo jausmas (nors ir išėjus iš kambario ji yra).Bihevioristinė teor. remiasi sąlygojimo ir socialinio išmokimo principais, tiesiogiai pririšimo termino nevartoja, todėl jį galima vertinti pagal bendrus tų teorijų teiginius. Leidimas siekioti paskui motina yra paskatinimas, todėl prieraišumas tampa išmoktų įpročiu. Motinos vaizdas sutampa su maitinimo, lietimo, raminimo stimulais. Bihev. pabrėžia, kad didžioji dalis vaiko soc. elgesio gali būti išmokta ir keistis taikant įvairius pastiprinimus. Motinos svarbiausia funkcija yra teigti vaikui pozityvius paskatinimus ir vengti neigiamu. Kiekviena teorija pabrėžia, jog kūdikio psicholog poreikių tenkinimas ir jautrumas tiems poreikiams yra labai svarbus vaiko tolesnei emocinei ar pažintiniai raidai. Tačiau ne viena iš šių teorijų nėra visiems psichologams visiškai priimtina, galbūt ir todėl, kad jose nepakankamai įvertinamas tėvo vaidmuo, dažnai iignoruojami individualus skirtumai.

9.Prenetalinis periodas. Vaikui vystantis apimamos raidos: fizinė, kognityvinė, psichosocialinė. Apvaisinimo metu per 2 savaites 50-70% apvaisintų kiaušinėlių žūsta. Gemalo periodas. Nuo ląstelių susijungimo iki 2 sav. Vyksta ląstelių dauginimasis ir susiformuoja 3 gemalo lapeliai: utodermas (oda), endodermas (virškinimo, endoderinė sistema), mezodermas (raumenys, kraujotaka). Embriono stadija. 2-8 sav. Vystosi 3 gemalo lapeliai. 3-4 sav. pradeda plakti širdis, 4 sav (5 mm). susiformuoja akys, nugaros smegenys. 8 sav (2,5 cm) išsivysto visi pagrindiniai vidaus organai, išryškėja veidas: nosis turi galiuką, susiformavo šnervės, žandikaulio abi pusės susijungė ir sudaro burną. Jau yra liežuvis, formuojasi vidinės ausų dalys, yra placenta, kuri saugo nuo išorinių poveikių, susiformuoja virkštelė. Vaisiaus periodas. Nuo 3 mėn (6,5 cm, 18 gr)- judina galūnes, atsiranda pirštai, nagų užuomazgos, moka žįsti, ryja jį supantį skystį, šlapinasi, turi ausų spenelius. 4 mėn (16 cm, 135 gr) auga antakiai ir blakstienos, kūdikio veidukas ir kūnas padengti plonais ir švelniais plaukais (lagūnu); oda plonytė net permatoma; susiformavo rankų ir kojų sąnariai, pradeda augti kietieji kaulai; galima nustatyti lytį. 5 mėn (25 cm, 350 gr) – ant galvytės atsiranda plaukučiai; vystosi dantukai; susiformuoja verniksas – balta riebi vaškinė masė, sauganti kūdikio odą gimdoje; rankos ir kojos jau gerai išsivysčiusios; žarnyne susidaro mekonijus, mama ppradeda pajusti judesius. 6 mėn (33 cm, 570 gr)– dar neužaugo riebalinis sluoksnis; odoje formuojasi prakaito liaukos; kūdikis moka kosėti ir žagsėti; gerai išsivystę kojų ir rankų raumenys, visi organai. 7 mėn. (37 cm, 1 kg) – užsimerkia, atsimerkia, oda raudona, susiraukšlėjusi, bet po ja jau pradeda kauptis riebalai; stipriai vystosi smegenų dalis, lemianti mąstymą; kūdikis jaučia skausmą ir reaguoja panašiai kaip visiškai išsivystęs, turi daug daugiau skonio receptorių, negu turės gimdamas; nagai nesiekia pirštų galų, berniukų sėklidės nenusileidusios į kapšelį, plaučiai dar ne visai subrendę,dar turi susiformuoti medžiaga, vadinama surfaktantu, kuri neleidžia jiems subliukšti iškvėpus. 8 mėn (40 cm, 1,5 kg)– oda raudona su gyvaplaukiais, raukšlių mažėja, skiria šviesą ir tamsą. 9 mėn (46 cm, 2,5 kg) – oda lygi, rausva, nagai siekia pirštų galus.10 mėn (51 cm, 3,5 kg) – galva sudaro ¼ viso kūno; dauguma lagūno plaukelių jau išnyko, nors šiek tiek gali būti likę ant petukų, rankų, kojų; padengtas vaškine mase, arba jos pėdsakų likę odos raukšlėse; žarnyne susikaupia tamsi medžiaga – mekonijus, kuri išeis per pirmą tuštinimąsi gimus.. Anomalijos: galimos mutacijos, psichinės ligos, paveldimos ligos (dažniausiai paveldi berniukai), jeigu mama nėštumo metu vartoja alkoholį, vaistus, narkotines medž., padidėja apsigimimo galimybė.

(plačiau) Mažiau kaip pusė apvaisintų kiaušinėlių,

vadinamų zigotomis, išgyvena ilgiau kaip savaitę Jei manytume, kad žmogaus gyvenimas prasideda apvaisinimu, tai dauguma jų miršta dar negimę. Iš pradžių buvo viena ląstelė, paskui pasidarė dvi, vėliau – keturios, ir kiekviena lygiai tokia pat kaip pirmoji. Paskui, pirmąją savaitę, besidalijančios ląstelės, sudarančios maždaug 100 ląstelių zigotą, pradeda skirtis – struktūros ir funkcijų atžvilgiu. Maždaug po dviejų savaičių besidauginančios ląstelės prisitvirtina prie motinos gimdos sieneles, ir taip prasideda apie 37 savaites trunkantis artimiausias žmogiškasis ryšys Išorinė zigotos dalis prisitvirtina prie ggimdos sienelės ir tampa placenta, pro kurią maitinamas vaisius. Vidinės ląstelės tampa embrionu. Per kitas 6 savaites embriono kūno organai pradeda formuotis ir funkcionuoti. Pradeda plakti širdis, o kepenys pradeda gaminti raudonuosius kraujo kūnelius. Embrionas su Y chromosoma pradeda išskirti testosteroną, suteikiantį jam vyriškąją lytį. Praėjus 9 savaitėms nuo apvaisinimo, embrionas įgauna žmogiškuosius bruožus ir tampa gemalu. Šeštojo mėnesio pabaigoje vidaus organai, pavyzdžiui, skrandis, jau yra pakankamai susiformavę ir funkcionuojantys, todėl net per anksti gimęs vaisius gali išgyventi. Kiekvienoje prenatalinėje sstadijoje raidą veikia genetiniai ir aplinkos veiksniai. Placenta saugo nuo daugelio žalingų medžiagų, o praleidžia maisto medžiagas ir deguonį. Tačiau kartu su maistu gali patekti ir žalingų medžiagų, vadinamų teratogenais, kurie gali sukelti tragiškų padarinių. Nėščioji rūko ar vartoja alkoholį nne viena. Išgertas alkoholis patenka į jos kraują ir į gemalą, todėl slopinama abiejų centrinės nervų sistemos veikla. Rūkančios motinos ir jos gemalo kraujyje mažėja deguonies, ir apsinuodijama nikotinu. Daug rūkančios motinos naujagimis greičiausiai per mažai svers, o tai kartais net pavojinga. Motinos, kuri vartoja heroiną, kūdikis irgi turės šį polinkį. Taip pat dažnai vaikas iš motinos perima ir AIDS virusą. Daug alkoholio vartojanti moteris rizikuoja, kad jos vaikas gims su ydomis ir protiškai atsilikęs. Kai kurie kūdikiai turi akivaizdžių požymių, vadinamų alkoholiniu vaisiaus sindromu. Tai neproporcingai maža galva ir visą gyvenimą neišnykstantys smegenų sutrikimai, dažnai pasireiškiantys protiniu atsilikimu. Jei motina vartoja narkotiką kreką, kūdikiui, įsčiose negaunančiam pakankamai deguonies ir maisto, gali grėsti apsigimimai ir sutrikti augi. 1990-ųjų pradžioje, kai ppirmoji „kreko vaikų“ karta pradėjo lankyti mokyklas, prireikė specialių lavinimo programų darbui su šiais atsiskyrusiais, impulsyviais, hiperaktyviais vaikais.

10.Fizinė ir psichosocialinė raida kūdikystėje. Psichosocialinė:1.psichosocialinis požiūris (akcentuoja vaiko emocijas, potraukius, refleksus, krizes, nagrinėja, kaip vaikas sugeba susidoroti u šiais veiksniais), 2.Išmokimo teorija, 3.Kognityvinis (pažintinis). Kūdikio prisitaikymas vyksta per 1 min, naujagimių elgesys yra numatomas, jis gali mokytis, reikalauti suaugusių dėmesio. Kai kurie kūdikių refleksai pradeda silpnėti, kiti stiprėti, vyksta adaptacija. Naujagimio galimybės. Naudodami naujausius kūdikių tyrimo metodus, tyrinėtojai nustatė, kad naujagimiai labai ddaug ką gali. Jie jau gimsta su jutimais ir refleksais, kurie padeda jiems bendrauti su suaugusiaisiais ir maitintis: jie greitai išmoksta atskirti savo motinos kvapą bei garsus, be to, jie galbūt net gali mėgdžioti paprastus judesius. Fizinė raida. Smegenų nervinės ląstelės formuojasi dar prieš gimimą. Po gimimo, veikiami patyrimo, ryšiai tarp jų plečiasi. Sudėtingesni kūdikių fiziniai gebėjimai – sėdėjimas, stovėjimas, vaikščiojimas – tobulėja visada ta pačia tvarka; jų faktiškas laikas priklauso nuo individualaus brendimo greičio. 3 mėn jau laiko galvą, 6 –sėdi, 7 mėn mažylis labai nori valgyti pats, bet jo judesiai dar ne tokie koordinuoti, kad visada pataikytų į burną Socialinė raida. Kūdikystės patirtis nėra sąmoningai prisimenama ir jos poveikį gali keisti vėlesnis patyrimas, tačiau ji gali turėti ilgalaikę įtaką socialinei raidai. Prieraišumo kūdikystėje būdas siejasi su tolesne socialine raida. Kūdikis prie motinos bei tėvo prisiriša ne tik todėl, kad šie patenkina biologinius poreikius, bet, svarbiausia, todėl, kad jie yra rūpestingi, artimi ir jautrūs. Netekę tokios globos, beždžionių ir žmonių kūdikiai tampa apgailėtinai atsiskyrę, nerimastingi ir kartais žiaurūs. Vaikai, kurių susiformavęs prieraišumas, atskirti nuo savo globėjų, tam tikrą laiką būna nuliūdę. Kūdikiai, kuriems būdingas saugus prieraišumas prie motinos, paprastai tampa socialiai išmanūs ikimokyklinukai.

(plačiau) Naujagimiai gimsta turėdami išgyvenimui būtinus refleksus. KKūdikis, vengdamas skausmo, gali atitraukti galūnę. Naujagimis, kuriam ant veido užmetama audeklo skiautė, trukdanti laisvai kvėpuoti, pradės sukioti galvutę į šalis ir stengsis išsivaduoti. Jaunus tėvus dažnai stebina suderinta refleksų, susijusių su maitinimusi, seka. Tai gali iliustruoti ieškojimo refleksas: kūdikis, kai kažkas prisiliečia prie jo skruostuko, išsižioja ir energingai ieško spenelio. Suradęs automatiškai sugriebia jį ir pradeda žįsti — tam reikia suderintų laižymo, rijimo ir kvėpavimo judesių. Nerandantis to, kas jį patenkintų, alkanas kūdikis pravirksta; tėvams labai nesmagu tai girdėti ir labai palengvėja, kai savo kūdikį nuramina. Turėdami akių judesių stebėjimo prietaisus, čiulptukus, sujungtus su elektroniniais įrenginiais, ir kitų įtaisų, tyrinėtojai atrado, kad vaiko pojūčiai yra naudojami socialiniams ryšiams palengvinti. Naujagimis pasuka galvutę į žmogaus balsą, bet to nedaro girdėdamas dirbtinį garsą. Jis ilgiau žiūri į žmogaus veido negu į šaudyklos taikinio piešinį; tačiau jis ilgiau žiuri į taikinį, kurio kontrastingi apskritimai panašesni į žmogaus akį negu į vienspalvį diską. Kūdikis daugiausia žiūri į daiktus, esančius už 20-30 centimetrų; nuostabiausia, kad maždaug toks yra atstumas tarp žindančio vaiko ir motinos akių. Matyt, kūdikis gimsta jau gebėdamas matyti savo motinos akis. Kūdikio suvokimo gebėjimai formuojasi pirmaisiais gyveninio mėnesiais. Pirmosiomis dienomis jis skiria savo motinos veido išraišką, kvapą ir balsą. Trijų savaičių kkūdikis gali ne tik matyti tai, ką jam reikia matyti, užuosti ir girdėti, bet ir naudoti savo jutiminius gebėjimus mokymuisi. Antrąją gyvenimo savaitę – o gal net pirmosiomis gyvenimo valandomis – naujagimis gali mėgdžioti veido išraišką, pavyzdžiui, iškišti liežuvį. Vieni naujagimiai yra išraiškingesni ir labiau linkę mėgdžioti negu kiti. Fizinė raida SMEGENŲ RAIDA. Dar prieš gimstant per minutę susiformuoja maždaug ketvirtis milijono nervinių ląstelių. Gimimo dieną turime tiek smegenų ląstelių, kiek jų turėsime visą laiką. Tačiau tik gimusio žmogaus nervų sistema yra nesubrendusi: nerviniai tinklai, kurie įgalina mus vaikščioti, šnekėti, prisiminti, dar tik formuojasi. Tai, kad neprisimename, kas įvyko iki trečiojo ar ketvirtojo gimtadienio, aiškinama nepakankamais nerviniais ryšiais. Nieko sąmoningai neprisimenama, tačiau kažkas vis tik pasilieka. Nuo gimimo (arba net anksčiau) kūdikis jau gali mokytis. ). Naujagimis, kurio liečiama kakta, gali išmokti pasukti galvą į dešinę ar į kairę, siekdamas saldinto vandens. Kai trijų mėnesių kūdikiui kartkartėmis primenama, kad, pajudinus kojytę, sujuda žaislelis, šią sąsają jis prisimins mažiausiai mėnesį.

Jei tokio mokymosi neatnaujinsime, jo rezultatai neišliks. Tačiau ankstyvas mokymasis gali parengti mūsų smegenis vėlesniam patyrimui, kuri mes prisimename. JUDĖJIMO RAIDA. Stiprėjant kūdikio raumenims bei tobulėjant nerviniams tinklams, formuojasi vis sudėtingesni įgūdžiai. Nors kiekvienas vaikas sėdėti, stovėti ir vaikščioti išmoksta sulaukęs skirtingo

amžiaus, bet tvarka, kuria vaikai pereina šias raidos pakopas, yra vienoda. Biologinis brendimas – apimantis ir sparčią smegenėlių, esančių smegenų užpakalinėje dalyje, raidą – sudaro sąlygas, sulaukus maždaug vienerių metų, mokytis vaikščioti. Patyrimo įtaka iki to laiko gana menka. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus fizinius įgūdžius, pavyzdžiui, tuštinimosi bei šlapinimosi kontrolę. Kol pakankamai nesubrendę raumenys ir nervai, joks įtikinėjimas, grasinimas ar baudimas negali išmokyti naudotis puoduku. Kai formuojasi smegenų asociacinės sritys, vaiko psichiniai gebėjimai gerokai šokteli. Smegenys ir ppsichika tobulėja kartu. Pažinimas apima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinojimu ir atmintimi.

11.Ankstyvosios vaikystės psichologinė charakteristika. (1-2 m) Sensomotorinės stadijos metu, nuo gimimo iki 2 metų, vaikai tiria pasaulį savo pojūčiais. Jie mėgaujasi beveik viskuo, kas patenka į rankas: kvapu, jutimu, skoniu. Po 18 mėnesių, pereidami į priešoperacinę stadiją, vaikai jau gali apsimetinėti. . Piaget teigė, kad iki dvejų metų vaikas negali mąstyti. Jis gali atpažinti daiktus, šypsotis jiems, ropoti jų link bei imti juos į rankas, bet jjis dar neturi sąvokų ir idėjų. Vaikai nemąsto apie gyvenimą, o gyvena jį. Vaikas vienodai gerai gali įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių tiek bendraudamas su bendraamžiais, tiek vien su suaugusiais žmonėmis. Mažas vaikas, žaisdamas su kitais vaikais, įgyja svarbios patirties, kkurios vėliau labai sunku įgyti padedant suaugusiesiems ar patiems. Vaikas, kurį tėvai dažnai kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat juo nepatenkinti, įgyja nepasitenkinimo savimi jausmą. Tiek instrumentinė, tiek į asmenį nukreipta agresija augant silpnėja. Ankstyvojoje vaikystėje vaiką supančio pasaulio ribos nuolat plečiasi. Iš pradžių vaikas gyvena namie ir tarp šeimos narių, bet pamažu jo patirtis didėja. Kiekvieną dieną vaikas sutinka nepažįstamus suaugusius žmones, stebi kitus vaikus, pamato daugybę naujų daiktų, atsiduria jam nežinomose situacijose ar aplinkoje, kurią galima tyrinėti ir daug įdomaus surasti. Vaikui mokantis džiaugtis kitais ir toleruoti jų elgesį, jo sąveika ir ryšiai su bendraamžiais tampa vis sudėtingesni. Patyrimas, įgytas žaidžiant kartu su . kaimynų vaikais ar darželio draugais, padeda įgyti daug naujų įgūdžių. Dėl tokios patirties vaikas išmoksta bendrauti ssu kitais ir veikti nepriklausomai nuo kitų. Žaisdamas vaikas mėgina sujungti mąstymą, kalbą ir vaizduotę. Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai: socialinis ir vaidmeninis žaidimas, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išmėgina save įvairiuose vaidmenyse.

12.Psichosocialinė raida 2-3 gyvenimo metais. Apie trečiuosius metus pradeda ryškėti, simbolinis mąstymas. Mėgsta veiklą, kur naudojama stambioji motorika. Didesnė dėmesio koncentracijos apimtis, daugiau atmena, dažnai šneka ką nors darydamas, ieško dingusių žaislų, gali atsiminti kas įvyko vakar, imituoja ką mato ir girdi, gali atitaikyti spalvas. OOrientuotas į save, egocentriškas, mieliau žaidžia nuošaliai, negu su kitais vaikais, slankioja be tikslo, nepaiso elgesio taisyklių, paklūsta vienareikšmėms komandoms, staigi nekontroliuojama bloga nuotaika, imituoja suaugusiųjų veiklą, išreiškia emocijas šokdamas, šokinėdamas, plodamas rankomis, šaukdamas ir garsiai juokdamasis. Trečiųjų gyvenimo metų krizė. Eriksonas teigė, kad žmogus save visiškai realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu išsprendžia tam tikras krizes ir pagrindines psichosocialinės problemas. Jo nuomone (antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais) priešpriešinami autonomiškumas ir gėda, abejojimas savimi, nes šiuo laikotarpiu vaiko autonomiškumui kyla pavojus. Autonomijai siekti turi įtakos nauji motoriniai ir protiniai sugebėjimai. Šio amžiaus vaikas gali ne tik vaikščioti, bet ir atidarinėti, uždarinėti, laipioti, mėtyti ir atlikti daugybę kitokių paprastų veiksmų. Jis didžiuojasi savo naujais sugebėjimais, todėl viską nori daryti pats – pats rengtis, pats valgyti pats išvynioti saldainį iš popieriuko ir kt. Jeigu tėvai supranta, kad vaikui yra būtina pačiam viską atlikti, yra pakankamai kantrūs, tai vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo raumenis, savo norus ir šiek tiek – jį supančią aplinką. Vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas. Vaikas, kurio tėvai yra labai nekantrūs, nuolat jį skubina, daro už jį tai, ką jis pats gali, skatina vaiką abejoti savimi ir stiprina jo gėdos jausmą. Vaikui, kuris šiuo metu neįgis autonomiškumo jausmo, bbus sunku paauglystėje ir vėliau, jeigu norės tapti autonomiškas, savarankiškas. Vygotskis, kalbėdamas apie trečiųjų gyvenimo metų krizę, teigė, jog pirmasis simptomas, kuriuo apibūdinama krizės pradžia, – pasireiškęs negatyvizmas. Negatyvizmas – kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį jam siūlo suaugęs, jeigu vaikas nenori ko nors daryti todėl, kad jam tai nemalonu (jis žaidžia, o jam liepia eiti miegoti, nors jis visai nenori miego), yra neklausymas, bet ne negatyvizmas. Negatyvizmas – kai vaikas nenori ko nors daryti tik todėl, kad tai pasiūlė suaugęs žmogus, t. y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą. Jis gali atsisakyti daryti net tai, ko jam labai norisi. Vaikas, kuriam yra ryški negatyvizmo forma, į bet kokį autoritetingu tonu pasakytą teiginį reaguoja priešingu. Negatyvizmas skiriasi nuo paprasto neklausymo dviem bruožais: 1) į pirmą vietą iškyla socialinis santykis su kitu žmogumi; 2) pasikeičia vaiko požiūris į savo afektus. Vaiko veiklai nebeturi įtakos tiesioginis afektas, jis elgiasi priešingai savo norui. Iki krizės pradžios vaikui buvo būdinga afekto ir veiklos vienybė, jis visada buvo valdomas afekto. Negatyvizmas yra tokia reakcija, kada motyvas yra už situacijos ribų. Antrasis krizės simptomas yra vaiko užsispyrimas. Tai nėra vaiko atkaklumas, kada jis siekia kokio nors daikto arba veiklos ir jam iš kkarto nepasiseka. Užsispyrimas – kai vaikas nori gauti tik todėl, kad tai jis pareikalavo. Jis griežtai laikosi savo nuomonės arba sprendimo. Pavyzdžiui, vaikas, kviečiamas eiti namo, atsisako tai daryti. Vėliau, nors suaugusieji jį įtikina, kad jis tai turi daryti, jis vis vien neina namo, nes jau atsisakė. Trečiasis simptomas – atžagarumas. Negatyvizmas visada nukreiptas prieš suaugusįjį, o atžagarumas daugiau nukreiptas prieš suaugusiojo pateikiamas vaikui elgesio normas, prieš tam tikrą gyvenimo būdą, kuris susiklostė iki trečiųjų gyvenimo metų. Jis reiškiasi savitu vaikišku nepasitenkinimu, iššaukiančiu „ai.“, „na jau ne.“. Vaikas tuo siekia išlaikyti savo autonomiškumą ir vadovautis savo norais. Iki to laiko vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, ir staiga jis tapo viskuo nepatenkintas, visą laiką priešinasi tam, kas su juo daroma. Ketvirtasis krizės simptomas – savivaliavimas – tai vaiko siekimas būti nepriklausomu, viską daryti pačiam. Būdingi dar trys krizės simptomai – protestas, nuvertinimas ir despotizmas, bet jų reikšmė antraeilė. Šie visi simptomai išreiškia vaiko siekimą emancipuotis, tapti nepriklausomu. Pasikeičia vaiko santykiai su aplinkiniais žmonėmis ir jo paties požiūris į save. Pasikeitus socialiniams santykiams ir afektyviai sferai viskam, kas brangu, vertinga, kas liečia stipriausius, giliausius išgyvenimus, vaikas patenka į daugelį išorinių ir vidinių konfliktų. Tai kartais sukelia neurozinius simptomus,

regresiją: naktinę baimę, neramų miegą, enurezę, kartais mikčiojimą, kritimą ant grindų (kai nėra patologinių simptomų) ir kt. Taigi nauji krizės bruožai visada yra susiję su tuo, kad vaikas pradeda motyvuoti savo poelgius ne pačios situacijos turiniu, bet savo santykiais su kitais žmonėmis. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių, motinos, tėvo autoriteto atžvilgiu, Taip pat vyksta asmenybės krizė (Aš), t. y. atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne su momentiniu noru.

21-24.Paauglys gali mmąstyti abstrakčiais terminais, jam nebūtinas ryšys su konkrečia realybe. Paauglys mėgsta kurti didžiules, idealizuotas visuomenes struktūros, religijos, filosofijos sistemas. Jis mano, kad tik įgyvendinus jo idealistine pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Kai prasideda formalaus operacinio mąstymo stadija, egocentrizmas paaugliui jau nebūdingas. Paauglys mano, kad aplinkiniai žmonės yra taip pat, kaip ir jis pats, susidomėję jo išvaizda, kad kiti žmonės labai daug apie jį galvoja. Net mokyklinio amžiaus vaikai, prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai, specialiai mokomi, gali sugebėti naudotis mmoksliniu, abstrakčiu mąstymu. Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu: daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei.

Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Pradėjęs llogiškai abstrakčiai mąstyti, paauglys labai daug laiko praleidžia mąstydamas ir konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija, etika ir kitais filosofiniais klausimais. Paauglių ir jaunų žmonių sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jiems būti idealistais ir visuomenės reformatoriais. Tačiau dėl ribotos gyvenimiškos patirties jų teorijos dažnai yra naivios ir nesudėtingos. Paauglys gerai supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę negu jis, ir žino, kad jo egzistavimas neveikia gamtoje vykstančių procesų. Vietoj minties, kad visas fizinis pasaulis sukasi apie jį, jis pradeda manyti, jog yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Jis mano, kad jo unikalias mintis visi palaiko ir, antra vertus, tik jis vienas gali suprasti žmonių išgyvenimus. Tačiau jis negali atskirti, kas jjo išgyvenimuose, mintyse yra iš tiesų unikalu, nauja visos žmonijos atžvilgiu, o kas yra nauja tik jam pačiam. D. Elkindas teigia, kad paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kai svarsto, kaip aplinkiniai galėtų reaguoti į jo išvaizdą ir elgesį. Ta įsivaizduojama publika atspindi paauglio tikėjimą tuo, kad aplinkiniai žmonės yra taip susidomėję jo išvaizda, kritiškai vertina jo elgesį kaip jis pats. Paauglys, būdamas tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti – juo labai susidomėję žiūrovai. NNors paauglys (tiek berniukas, tiek mergaitė) žino, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, negu jis pats, tačiau kartais labai apstulbsta supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja. Kiti autoriai nustatė, kad paauglys ypač siekia patraukti įsivaizduojamos auditorijos dėmesį pereinamuoju periodu pereinant nuo konkretaus operacinio prie formalaus operacinio mąstymo, po to jo egocentrizmas mažėja, vis labiau įsitvirtinant formaliam operaciniam mąstymui. Jie teigia, kad tai yra padidėjusio paauglių sugebėjimo suprasti kitų žmonių perspektyvą padarinys, jauni žmonės yra pernelyg susirūpinę tuo, ką kiti mano apie juos. Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikė gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės, kaip stresų ir audrų periodui. Jų nuomone, paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu. Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai įžiūrimi kiekvienam paaugliui ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti ssavo paties sugebėjimais.

Tapatumo raida Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda formuotis tapatumas. Kai sugeba abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas, ir socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešingos lyties aasmenimis. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai mano, kad paauglio elgesiui turi įtakos kitų asmenų elgesio modeliavimas. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.

Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11 ir 16 metų. Tai yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas. Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai: hipotetinis-dedukcinis ir propozicinis mąstymas. Hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai. Propozicinis mąstymas pasireiškia tuo, kad .-.pauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Piaget nuomone, formalaus operacinio mąstymo kokybinius pasikeitimui .lemia nauja intelektualinė struktūra, vadinamoji INRC (identiškumo, neigimo, reciprokinės ir koreliacijos) operacijų grupė. Ji leidžia paaugliui atlikti mąstymo operacijas dviem kryptimis. Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški. Tolesni formalaus operacinio mąstymo tyrimai rodo, kad nei paauglys, nei suaugęs žmogus nuolat nenaudoja formalaus operacinio mąstymo, nors jis jiems prieinamas. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas

mąstyti apie tai, kaip viskas turėtu būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės, reformatoriumi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre.

25. Psichines brandos samprata (Levinson). Brandaus zm amžius prasideda kai baigiasi paauglyste – 21-23 m. Levinson rase, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, viena era prasideda, o kkita baigiasi. Kiekvienas žmogus skirtingo amžiaus, bet tas skirtumas ne daugiau kaip 5-6 metai, pereina i viena ar kita stadija.Jis skyrė brandos laikotarpius: I. 22-40(45) m. – jauno suaugusio era, II. 40-60(65) m. – vid. amžiaus era, III. 60 ir daugiau m. – Seno suaugusio era. Raidos stadijos: 22-28m. – perėjimas i suaugusiųjų pasauli. Šiuo metu vyksta konfliktas tarp pasirinkimo galimybių ir pastovaus gyv. kūrimo būdu. Ar galiu vis dar apsisprendinėti, ką noriu veikti? 28-33m. pereinamasis laikotarpis, sulaukus 30m. Pervertinami ggyv. įsipareigojimai , gyv. tikslai vis dar tikrinami. Ar aš padariau teisinga pasirinkimą? 33-40m. Stabilizavimasis. Levensas sako:”tapk vieninteliu unikaliu zmogumi”. Tikslas – pasiekti stabilumą, saugumą, konfortą, surasti savo vieta pasaulyje. Kaip aš turėčiau gyventi, ką veikti? Jei čia nesusikuria gyvenimo, ttai po to sunkiau veikti .Ltu zm nuo 35m. pradedamas nurašyti, nors tai yra darbingiausias amžius. 40-45m. Gyvenimo vidurys. Įvertinami pasiekimai, kuriama kita gyv. struktūrą, gyv. stilius. Ko aš iš tiesu noriu?(ar pakeliaut, ar pakeist darbą.). 45-50m.perėjimas i vidutini amžių. Čia zm turėtų pagaliau suvokti, ką jis daro, kaip gyvena. Ar tai, ką aš pasiekiau yra gerai, ar niekas? 50-60m. Vidutinio amžiaus kulminacija. Saugumo ir savęs priėmimo metas. Arba susitari su savim, jautiesi saugus s vidaus, arba ne. Ar tuo, kuo aš tapau yra gerai? Jei taip, zm. patenkintas savo gyv. ir yra laimingas. 60-.m. perėjimas i seno suaug. era. pasitenkinimas pasiektu gyv. “Mano gyv. geras ir aš ji užbaigsiu gerai. Max zm. pajėgumas iki 30m. po to atsiranda klaidos, nnegalavimai. Po 40m. keičiasi lytines f-jos. Vyru smegenų svoris sumažėja 1/3. Karjera prasideda, pradėjus dirbti. Vedę laimingesni už nevedusius. Nelaimingi būna, išėję i pensija, o moterys nelaimingos motinystes laikotarpiu. Laimingiausi, kai vaikai palieka namus.

26.Brandos kriterijai. 1.Savarankiškas mąstymas. Brandi asmenybė kiekvienu klausimu turi savo nuomonę, pagrystą asmenine vertybių sistema. Ji, žinoma, gali tartis su kitais žmonėmis, tačiau nusprendžia pati. 2.Atsakomybė. Už savo poelgius atsako pats žmogus. Jeigu suklysta, tai dėl to kaltina savo trūkumus, o ne aplinkybes ar kitus žmones. 33.Baimės ir pykčio suvaldymas. Brandi asmenybė geba nepasiduoti panikai, neparodyti susierzinimo, nerimo, sulaikyti ašaras, pyktį. 4.Noras dirbti. Brandi asmenybė siekia finansinės nepriklausomybės, gerina savo materialinę padėtį, nori būti naudinga bendruomenei. 5.Pastovūs ir stiprūs santykiai su partneriu. Brandus žmogus moka išreikšti savo jausmus kitam žmogui ir suprasti kito žmogaus jausmus. Jo santykiai su kitu žmogumi yra gilūs ir artimi. 6.Gyvenimo filosofijos turėjimas. 7.Pasitikėjimas savimi. Brandi asmenybė jaučia savo vertę, nesiekia kokių nors privilegijų, nesitiki pagalbos iš kitų. 8.Savikontrolė. Brandus žmogus suteikia savo veiklai norimą kryptį, pasirenka tikslus, tinkamus veiksmus, kontroliuoja emocijas, impulsus, mintis. 9.Moralinė branda. Brandi asmenybė girdi sąžinės balsą ir jo paiso, renkasi gėrį o ne blogį. Jos elgesys pagrįstas moraliniais principais. 10.Jautrumas kitų žmonių poreikiams. Brandi asmenybė moka atspėti kito žmogaus poreikius. 11.Gebėjimas perduoti patirtį. Brandus žmogus gali verbalizuoti ir išreikšti patirtį (ypač emocinę).

26. Brandos kriterijai. Freudas teigė, kad subrendimas reiškia zm. sugebėjimą mylėti ir dirbti. Tai galima pasiekti tik galutinai išsprendus Edipo konfliktą, tik tada, kai sūnus giliai identifikuojasi su tėvu ar dukra su motina, taip pat, kai asmuo perkelia didele dalį libido ir jo Ego pasidaro labai stiprus. Adleris mane, kad psichologiškai sveikas yra tas asmuo, kuris turi išvystytą social. interesą. Subrendęs zm. yra labai suinteresuotas kitais zzm. ir jų gerove. Adleris vartojo “vyriško užsispyrimo” ir “menkavertiškumo jausmo” sąvokas. Jungas teigė, jog zm. natūraliai siekia save realizuoti. Tai apima visu asmenybes dimensijų susidarymą ir jų suderinimą. Kolektyvinėse pasąmonės gelmėse gludi visai žmonijai bendri archetipai. Viską integruojantis visiško savęs pajautimas pasireiškia antroje gyvenimo pusėje. Jungas skiria jauna amžių, senstanti zm., senatve. Zm. esminiai pasikeitimai, lūžiai vyksta apie 40-uosius gyv. metus. Eriksonas pirmasis sujungė visus zm. gyv. tarpsnius nuo gimimo iki senatvės i viena sistema. Zm., kuris sugeba intymiai bendrauti su kitais asm., pajunta, kad yra subrendęs. Ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarba sau ir kitiems yra visu aštuonių gyv. krizių pozityvaus įveikimo padarinys. Suaugęs vid. amžiaus zm., pozityviai įveikęs generatyvumo-stagnacijos krize, jaučiasi esąs produktyvus. Nusivylimo jausmą senatvėje patiria asmuo, kuris jaučiasi nepakankamai panaudojęs savo talentą. Rogerso nuomone, aukščiausią zm. raidos dimensiją sudaro natūralios zm. pastangos tobulinti savo gabumus, talentą ir viską savyje, kas yra humaniška, vertinga ir tikra. Jis teigia, kad visiškai funkcionuojanti asmenybe tobulėja toliau, siekia psichines sveikatos ir visapusiškai subręsti. Tokia asmenybe brangina aukščiausias vertybes ir idealus ir siekia juos įgyvendinti visuomenėje.

27.Vėlyvosios brandos psichologine charakteristika. Raidos psichologai nustatė, kad daugeliui zm. su amžiumi gyv. atrodo vis geresnis. G. Vaillantas nustatė, kad vyresni kaip 35m. zm. linkę nnaudoti brandesnius gynybos mechanizmus negu jauni. (sprendžia problemas juokaudami, ignoruodami, nenaudoja represijų, fantazijų, neneigia, kad tos problemos egzistuoja. N. Haan nustatė, kad daugelis 40m. vyr ir mot yra patikimesni, produktyvesni negu jaunesni. Moterys yra mažiau linkusios laikytis sutartiniu dalyku, ir jų siekimu lygis aukštesnis, negu kai jos buvo paaugles. Daugumai zm. pavyksta geriau pasiekti seksualini pasitenkinimą. Nes suaugę įgyja patyrimo. Jie lengviau kreipiasi pagalbos dėl seksualiniu problemų. Tėvais ar seneliais, vaikams augant, būna vis maloniau. Problemos: daugelis patiria stresus keisdami darbą, persikraustydami. Jie kuria seimas, o tai savaime stresas. Tačiau zm. sukūrę seimas jau vid. ir vėlyvojo amžiaus yra laimingesni, nei vieniši, kurie yra laimingesni už išsiskyrusius. Tėvams daug problemų kelia vaiku augimas, jų priežiūra, atsakomybe už juos, ypač pirmaisiais gyv. metais. taigi suaugę susiduria su daug problemų, nauja patirtimi. Social. parama, draugai, šeima gali daug padėti. Tačiau čia padidėja savižudybių tikimybe. Dažniausiai linkę žudytis 40-59m. zm. Bendri visuomenes uždaviniai (nepriklausomybes siekimas) mažina savižudybių skaičių.

28.Senatvės psichologine charakteristika. Paskutinioji gyv. era kartais prasideda jau po 55m., tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Vyresni m. tiksliau, rūpestingiau viską apgalvoja. Protiniai sugebėjimai, kuriem reikia greitos reakcijos, atminties, su amžiumi silpnėja, tačiau kiti, kuriems reikia apmastymu, pasiryžimo priimti sprendimus ir bendru

žinių, išlieka stabilus. Antrieji sugebėjimai, kuriu negalima nustatyti tiriant intelektą testais, išlieka stabilus. Dauguma filosofu, istoriku, politiku pasižymėjo 60-70m. daugelis rašytojų, dailininku, sulaukę 70-80m. vis dar aktyviai kuria. Psichologai Freudas, Piaget, Eriksonas rase ir spausdino savo knygas 75m. ir vyresni. Gera sveikata ir pakankamos pajamos ypač svarbios senatvėje. Su amžiumi chroniškai sergančių zm. daugėja; ir per ekonomines krizes seni zm. praranda savo santaupas, atsiduria žemiau skurdo ribos, Tuo galima paaiškinti, kodėl 65m. padaugėja savižudybių. Bet daugelis senu zm. gyvena sėkmingai, nnors ir skaičiuoja kiek jiems liko gyventi, o ne metus nuo gimimo. Ypač daug drąsos ir pasitikėjimo jiems suteikia žinojimas, kad jie jau pragyveno ilgiau, negu vid gyv trukme, ir kai mato, kad vyresni už juos žmonės vis dar laimingi ir aktyvus

31.Mokymo tikslai. Klasifikavimas. Pedagoginės psichologijos atstovai siaurąja prasme mokymosi procese išskiria pažinimo, psichomotorinės ir emocinės sričių tikslus. Žinios ir žinojimas leidžia formuoti pažinimo srities tikslus. Žinojimas kaip atlikti veiksmus ir įgyti praktinių įgūdžių, apibūdina psichomotorinės veiklos tikslus. Emocijų ir jjausmų raiška, nuostatos, vertybės, nusakančios moksleivio požiūrį į tam tikrus įvykius, nusako emocinės srities tikslus. Šios 3 mokymosi sritys gali būti įvairių lygių. Klasifikacijos lygius vadiname taksonomijomis. Jomis remiantis pagal išorinius požymius galima: apibūdinti ir aprašyti moksleivio elgesį; nustatyti ir aaprašyti kokie ugdymo tikslai yra keliami; vertinti moksleivių mokymą (-si) pagal iškeltus tikslus. Kognityvinė (pažinimo): Įvertinimas (reiškinys, dalykas vertinamas remiantis kriterijais, standartais ar pan.), sintezė (struktūrinės dalys sujungiamos į vieną), analizė (informacija struktūruodama, skaidoma į dalis), taikymas (atliekant užduotis skaitoma, rašoma, naudojamasi įranga, taikomi dėsniai, metodai, remiamasi idėjomis ir pan.), supratimas (informacija suvokiama, interpretuojama, naudojama, nusakoma savais žodžiais, apibendrinama), žinojimas (informacija atpažįstama, atgaminama, įsimenama). Psichomotorinė: natūralumas, automatizmas (atliekami natūralūs ir automatizuoti veiksmai), suderinamumas, harmoningumas (elementai jungiami į veiksmus, pasiekiamas jų suderinamumas), tikslumas (atliekami tikslūs veiksmai, jų atlikimas nepriklauso nuo pradinio šaltinio), manipuliavimas (judesiai demonstruojami pagal instrukciją dažniau negu stebimi), imitavimas (judesiai stebimi, mėginama juos pakartoti). Emocinė: apibūdinimas (elgesys atitinka vertybes, kurios yra moksleivio savastis), organizavimas (moksleivis savo elgesį grindžia susiformuotomis vvertybėmis, kurioms teikia tam tikrą reikšmę vertybių sistemoje), įvertinimas (moksleivis suvokia arba siekia įgytinam tikros patirties, susiformuoja elgesio įpročius ir požiūrį į situaciją, kurioje nedalyvauja), reagavimas (moksleivis reaguoja į stimulą: atsiranda naujos elgesio apraiškos, kurias lemia patirtis.), priėmimas (moksleivis atkreipia dėmesį į stimulą, pvz.: girdi, mato).

32. Bihevioristinis požiūris į ugdymą. 1.Dėmiasys turi būti skiriamas stebimam elgesiui, bet ne nematomiems psichiniams procesams; 2.Dalyvauti mokymo procese yra geriau negu pasyviai stebėti, svarbu yra mokytis patirties; 3.Mokymąsi galima pastiprinti, jeigu grįžtamasis ryšys pateiktas ppagal schemą: mokymasis- pateikiama grįžtamoji informacija apie pažangą- korekcija prieš tai, kai klaida kartojama- pratybos. 4.būtina pastiprinti mokymąsi, siekiant, kad programa būtų išmokta; 5.kiekviena mokymosi proceso dalis turi būti trumpa ir susijusi su anksčiau išmoktu elgesiu. Pedagogo vaidmuo: naudoti pastiprinimą, siekiant paskatinti moksleivį tinkamai elgtis (naudoti įvairius paskatinimo būdus, skatinti teigiamą ir ignoruoti neigiamą elgesį, mokantis faktinę medžiagą, greitai ir periodiškai suteikti grįžtamosios informacijos), mokymo procese teikti pirmenybę skirtingiems paskatinimo būdams (naudoti fiksuotus pastiprinimo intervalus, skatinti išbandyti naujus mokymosi būdus, tačiau vėliau paremiant jį ne taip dažnai kaip iš pradžių), aprašyti, kokių mokymosi rezultatų, grįžtamojo ryšio tikimasi, kaip bus organizuojamas mokymo(-si) procesas (pamokos pradžioje tiksliai suformuluoti moksleiviams, ko iki pamokos pabaigos norima išmokyti, suklasifikuoti medžiagą, pateikti grįžtamosios informacijos apie atliktus tam tikrus veiksmus, paskatinant ir pakoreguojant moksleivių atsakymus), moksleiviui praradus mokymosi motyvaciją, naudoti įvairius paskatinimo būdus ir formas (sudaryti kontraktą su moksleiviu dėl konkretaus jam užbaigus darbą, dažnai naudoti trumpalaikius, tiesioginius paskatinimus ir apdovanojimus).

33. Kognityvinis požiūris į ugdymą. Tiria kaip apdorojama, laikoma ir atkuriama informacija bei kaip ja naudojamasi protaujant ir sprendžiant problemas. Teigiama: moksleiviams reikia padėti atgaminti medžiagą; būtina siekti, kad dalyko turinys būtų prasmingas; būtina padėti moksleiviams efektyviai įsiminti mokymo medžiagą, siekiant, kad ji būtų suprasta ir išgirsta; mmokymosi procese būtina vadovautis bendrais principais ir formuoti moksleivių bendruosius gebėjimus; moksleiviai gali efektyviai mokytis bandydami ir klysdami, vadovaudamiesi bendrais principais specifinėse veiklos srityse; nustatyti individualūs skirtumai: dalis moksleivių mokosi besiremdami konkrečiais faktais, kiti – abstrakčiomis to paties dalyko sampratomis. Pedagogo vaidmuo: atkreipti dėmesį į dalyko struktūrą ir kaip pateikiama mokymo medžiaga; padėti moksleiviams spręsti problemas, kurios jiems svarbios, siekti jos su besimokančiam svarbia situacija; organizuoti mokymąsi taip, kad moksleivis pats atrastų; diskusija turi remtis specifiniais klausimais; organizuoti diskusiją kaip galima dažniau, sudaryti sąlygas moksleiviams prisiimti atsakomybę už vadovavimą jai.

34. Humanistinis požiūris į ugdymą. Moksleivis mokosi to, ko jam reikia, ir to ką jis nori žinoti; noras mokyti ir žinojimas , kaip mokytis, – svarbiau už žinias; savo mokymosi rezultatų vertinimas – prasmingo darbo rodiklis; mokėjimas jausti taip pat svarbus, kaip ir mokėjimas mąstyti; moksleivis mokosi tik tada, kai nejaučia baimės, todėl svarbi savimoka; moksleivis turi pasirinkti, ko jis mokysis. Pedagogo vaidmuo: Sudaryti sąlygas moksleiviams rinktis, vadovauti bei kontroliuoti savo mokymąsi; individualizuoti mokymąsi, suprasti, kad mokymąsi sudaro susitarimai, ir atsakomybės prisiėmimas už jų laikymąsi; kurti šiltą, teigiamą priimtiną atmosferą (žinoti moksleivių vardus, parodyti, kad domina tai, kas vyksta grupėje); kviečiant moksleivius mokytis, būti jų pagalbininkais, bet nebūti diktatoriais ir manipuliatoriais; pparodyti, kad esi realus asmuo, turintis jausmus(nenukreipti pykčio į moksleivius, komentuoti situaciją, bet ne moksleivio asmenybės savybes); daryti viską, kad moksleiviai viens kitam puoselėtų teigiamus jausmus. Būti jautriems jų poreikiams ir jausmams. Rodyti teigiamus pavyzdžius.

35. Mokymosi sunkumai ir negalės. Dažniausia tokiems v-ams būdinga: trumpalaikė atmintis, lengvai išblaškomas dėmesys, raidžių sukeitimas vietomis, lengvai išsiblaško, nesugeba perteikti informacijos, teisingai nurašyti nuo lentos, maišo panašius žodžius, laiku neatlieka užduočių, silpna regimoji atmintis, sunkiai skiria garsus, sunkiai įskaitoma rašysena, impulsyvūs. Dirbant su tokiais mokiniais reikia pelnyti jų pasitikėjimą, trumpinti ir konkretinti užduotis, skirti daugiau laiko užduočiai atlikti, viešai girti, naudoti vaizdines priemones, būti nuosekliu, pamažu pereiti nuo konkrečių pav iki abstrakčių, iš anksto supažindinti su sunkesniais žodžiais, aiškintis viską kartu su mokiniu, parodyti kad juo rūpinamasi. Nuolat pripažinti mokinio pasiekimus

36. Mokymosi motyvacijos ypat. Žadinimo būdai. Motyvacijos yra dvi: vidinė ir išorinė. Vidinė tai noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos, poreikis būti priimtam draugų ir mokytojų, poreikis laimėti siekiant tikslo, poreikis vadovauti, kontroliuoti, tapti lyderiu. Išorinė tai noras atlikti veiksmus dėl atlygio ar vengiant gresiančios bausmės. Žmogų motyvuoja: malonumas, laimėjimas, pasitenkinimas, netinkamos veiklos sustabdymas, sėkmė. Žadinimo būdai:pradedant reikia pateikti reikšmingus argumentus, kelti trumpalaikius tikslus, skatinti naudoti tai ką išmoko, naudoti pagyrimus, mažinti

konkurencija tarp besimokančių, skatinti grupės darbą, gerinančios nuotaiką aplinkos sukūrimas. norint padidinti besimokančiųjų motyvaciją, reikia rodyti domėjimąsi veikla, tema, įvertinti ir greičiau suteikti žinių apie atliktą darbą, priimti besimokančius kaip individualybes, skatinti gerą mokymąsi, elgesį.

37.Gabių vaikų psich char ir ugdymas. Tai toks mokinys, kuris gerokai anksčiaunei bendraamžiai pradeda giliau domėtis tam tikra mokslo, technikos ir meno sritimi bei atkakliai, sistemingai, kryptingai dirbdamas pasiekia didesnių nei vidutiniai rezultatų. Išskyrimo požymiai: lengviau ir greičiau supranta ir išmoksta; be didelės pagalbos iš ššalies susidaro reikalingus įgūdžius; anksti susidomi mechanizmais, reiškiniai ar dktais; originalus; nevengia rizikos, nepasiduoda kt v-ų spaudimui;polinkis į darbštumą, darbingumą. Waitas pastebėjo, kad 3-iais gyv m v-as jau gali pastebėti kelis įvykius, gabieji pasižymi smalsumu, jų puiki atmintis, geba klasifikuoti, pasižymi atkaklumu.Spartinimas ir turtinimas pagr būdai gabiems mokiniams ugdyti. Spartinimas užkerta kelią nuoboduliui, sustiprina motyvaciją. Turtinimas tai papildomas mokymas, suteikiantis daugiau patirties. Gab v-ai perkeliami į vyresnę kl, tačiau ne visada pritampa. Fiziniu ir psichi vystymusi jis skiriasi. Greičiau atlikdami uužduotis jie gali sukelti aplinkinių v-ų nepasitenkinimą. Neigiamo nuostatos išvengti galima organizuojant gr-io mokymo lygiateisiškumo bendradarbiavimo situacijas. Tokioj sistemoj v-as išmoksta ne tik triumfuoti, bet ir prisidėti prie kitų geros savijautos.

37. Gabaus vaiko psichosocialinės raidos ypatybės Gabaus vaiko psichosocialinei raidai, kkaip nurodo C. Takacs, būdingos tam tikros ypatybės. Pirmiausia gabiam vaikui būdingas stiprus teisingumo jausmas, pasireiškiantis labai anksti. Takacs pateikia pavyzdį apie trejų metų berniuką, kuris, grįžęs iš mokyklos, kur buvo pasakojama apie Nojaus laivą, pareiškė, kad Dievas yra neteisingas, nes jis įspėjo žmones, kas jų laukia, jeigu jie blogai elgsis, tačiau neįspėjo gyvūnų, ir tie turėjo mirti. Mažiems gabiems vaikams taip pat būdinga labai plati asmeninių vertybių sistema. Jie labai aštriai priima visuomeninę neteisybę, kelia sau ir aplinkiniams labai didelius reikalavimus ir labai gyvai reaguoja į teisybę, teisingumą, harmoniją ir gamtą. Vaikai, pažiūrėję laidas apie tolimosiose šalyse žūstančius iš bado žmones, reikalauja, kad jų tėvai ką nors dėl jų padarytų, o ir patys pasirengę atiduoti savo sutaupytus pinigus. Paprastai 22-5 metų vaikai, ypač gabūs, kaip jau buvo minėta, nelabai gerai skiria tikrovę nuo fantazijos. Gabus vaikas labai detaliai nupasakoja savo fantazijas, su jomis susigyvena, jomis tiki. Dėl to kartais tėvai ir mokytojai labai susirūpina, kad vaikas nesugeba atskirti tikrovės nuo fantazijos. Ši labai išlavėjusi vaizduotė sukuria vaikui neegzistuojančius draugus, norimą turėti broliuką arba sesutę ir fantastinį gyvenimą, turiningą ir ryškų. Praėjus daugeliui metų, toks asmuo ir darbe, ir gyvenime išlaiko žaidimo elementus, išradingumą ir kūrybingumą. Vienas svarbiausių gabaus vaiko rraidos bruožų yra gerai išlavėjęs humoro jausmas. Vaikas labai mėgsta žodžių žaismą, įvairiausias subtilybes, nevienareikšmius žodžius ir labai dažnai įžiūri humorą ten, kur kiti jo bendraamžiai nemato. Humoras gali būti gera jautrios psichikos apsauga nuo skausmingų smūgių, pateikiamų mažiau suvokiančių asmenų. Gabus vaikas nuolat stengiasi išspręsti problemas, kurios dar yra ne jo jėgoms. Raidai tokie mėginimai yra naudingi. Gabus vaikas kai kuriose srityse pasiekia gerų rezultatų, nepasiekiamų daugeliui jo bendraamžių, todėl vaiko tėvai o ir jis pats linkęs laukti tokio pat pasisekimo visose srityse. Per didelius suaugusiųjų lūkesčius Takacs vadina „aureolės efektu“, ir teigia, kad, dirbant su bet kurio amžiaus gabiais vaikais, ta aureolė visada pastebima. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ankstyvoje vaikystėje gabus vaikas yra taip pat emociškai priklausomas, nekantrus ir emociškai nesubalansuotas kaip įr jo bendraamžiai. Toks vaikas kartais sugeba labai išraiškingai kalbėti, moka save išreikšti, todėl suaugę pradeda netinkamai vertinti jo emocinį subrendimą, ir tai kelia įvairias problemas. Taip pat gabiam vaikui būdingas padidėjęs baimės jausmas, nes jis gali įsivaizduoti daugybę pavojingų pasekmių. Labai dažnai gabus vaikas yra labai pažeidžiamas, nes jo jautrumas yra padidėjęs. Toks vaikas viską suvokia ir į viską reaguoja, jo normalus egocentrizmas lemia tai, kad jis visa, kas vyksta, priima kaip nukreiptą įį jį. Kartais jis jaučia kaltę, net kai jo niekas nekaltina, jaučiasi atstumtas, nors su juo kalbantis asmuo nenorėjo nieko blogo jam pasakyti. Neutralią repliką toks vaikas gali suvokti kaip jo kritiką. Todėl jam kartais sunku bendrauti su bendraamžiais, kartais jo bendraamžiai nepriima, atstumia, todėl gabus vaikas pradeda save negatyviai vertinti.

38 Vertinimo samprata ped psich. Vertinimas tai informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtu padaryti sprendimą. Vertinimas ir pažymys nėra tapačios sąvokos. Vertinimas rodo išmokimo lygį. Jis turi būti motyvuotas. Neformalaus vertinimo yra 2 būdai: nuomonės susidarymas, kai vertinimas teikia žinių apie mokinių pažintiniu, emocinius ir psichomotorinius sugebėjimu, vertinimas mokant, t, y per sąveiką. Mokytojas vertina savo veiklą ir galvoja kaip priima mokiniai. Vertinant reikia įtraukti daugiau mokinių į kontrolinę grupę, stengtis įvertinti išmokimą, ome dėmesingumą, neformalų vert papildyti formaliomis priemonėmis. Formalus vertinimas vyksta per visus mokslo metus. Daugiausiai vertinama pažinimo sritis. Atliekami n darbai, testai, rašiniai, projektai. pažymys l svarbus. Jis turi žadinti sėkmę, geresnių rezultatų siekimą.vertindami mok turi būti kuo mažiau šališki. Objektyviai vert trukdo mokytojo požiūris į vertinimą, jo nuostata mokiniui (simp, antisimp), mokyt būklė, nuotaika, dėmesingumas ir tt. Formalūs įvertinimai. Pažymys – tai apibendrinančio įvertinimo rūšis. Jis padeda nustatyti silpnąsias ir stipriąsias mokinio vietas. PPas mus naudojama 10 balė sist. Neformalus įvertinimas padės pažinti mokinį, todėl reikia vesti užrašus, žymėtis pastabas. Vert principai: objektyvumas, individualus priėjimas prie mokinių.