GEOGRAFIJAI NUDINGA

3 bilietas: ugdymo procesas

Pedagogikos mokslininkai įvairiai apibrėžia ugdymo sąvoką. Vieni joje labiau akcentuoja ugdytojo ir ugdytinio sąveiką, bendravimą kiti – ugdymo tikslus. Tačiau visi pripažįsta, kad ugdymas yra ypatingas procesas, tačiau jame bendravimas nėra savitikslis. Jis yra tikslingas ir vyksta ne bet kokių, bet kultūrinių vertybių pagrindu, o šios taip pat ne bet kokios, bet kruopščiai parinktos, atsižvelgiant į vaikų sambrandą bei ugdymo tikslus. Vadinasi, mokytojas turi gerai pažinoti vaiko prigimtį ir suvokti jo gyvenimo tikslus. Todėl nors ugdymas vyksta ddabartyje, bet savo tikslais jis visą laiką yra nukreiptas į ateitį ir dauguma pedagogikos mokslininkų pripažįsta, kad ugdymas yra jaunosios kartos rengimas gyvenimui.

Apibendrindami visą tai, galėtume teigti, kad ugdymas yra vykdoma dabartyje, bet visada orientuota į ateitį kryptinga mokytojo ir mokinio bendra veikla – specifiškai apibendrintos žmonijos istorinės patirties perteikimas, kurio siekiama perkeisti ir išskleisti vaiko prigimti bei tuo parengti jį savarankiškam gyvenimui.

Ugdymas yra grindžiamas specifiniais veiklos principais, būdais bei priemonėmis, kurias sąlygoja tuo momentu turimas tobulo žmogaus vaizdinys – uugdymo tikslas ir praktinės ugdomosios veiklos galimybės, kuriu dėka vaiko prigimtinės galios yra taip pat išvystamos, kad ugdytinis gali pradėti savarankišką gyvenimą.

Ugdymą galima suvokti ir kaip žmogaus prigimties ir gyvenimo tikslų darnos siekimą. Žmogaus prigimties bendrumai ir ypatumai lemia jo bbendruosius ir specialiuosius gyvenimo tikslus, o tie tikslai – ugdymo, kaip žmogaus prigimties perkeitimo, turinį ir formas. Taigi ugdymo – arba pedagoginio mąstymo (pedagoginės minties judėjimo) – logiką bendriausia prasme galėtume apibūdinti taip: nuo žmogaus prigimties ir gyvenimo prasmės pažinimo – prie ugdymo tikslų (pedagogikos, arba ugdymo mokslo, grindžiamo teorinių mąstymų, funkcija), nuo ugdymo tikslų – prie praktinio ugdymo (pedagogijos, arba ugdymo praktikos, grindžiamos praktinių mąstymų, funkcija), prie žmogaus prigimties perkeitimo ir išskleidimo.

Taigi ugdymą reikėtu suvokti kaip vientisą procesą sudarančių išorinių (organizuoja ir atlieka mokytojas) ir vidinių (mokinys suvokia, įsisavina ir išreiškia savo veikla bei elgesių) aktų grandinę: iš išorės (ugdymo procesas) – į vidų (interiorizacija ir internalizacija), iš vidaus (mokinio) – į išorę (mokinio elgesys, veikla).

Ugdymą galėtume suvokti kaip nnukreiptą į vaiko sąmonę specifiškai fokusuotą šviesos spindulį, kurį vaikas „sugeria“ ir akumulioja. Šis aktas trasformuoja vaiko sąmonę jis sąmonėja. Vadinasi, ugdymą galime suvokti kaip specifinį švietimą tačiau jis yra tiek specializuotas, kad tampa savarankiška veikla, savito turinio ir savitų formų, gerokai besiskiriantis nuo švietimo. Todėl galima ir reikia kalbėti apie įprastą ir specifinį švietimą. Specifinis švietimas ir yra ugdymas.

11 bilietas: Profilinis mokymas. Profilinio mokymo tikslai ir samprata

Mokymo diferencijavimo būdai, atsižvelgiant į diferencijavimo gilumą ir moksleivių grupavimo principus, skirstome įį dvi pagrindines grupes:

• Diferencijavimą lygmenimis;

• Diferencijavimą profiliais

Diferencijavimas profiliais sutrumpintai vadinamas profiliavimu.

Diferencijuojant lygmenimis nustatome visiems privalomi minimalūs bendrojo išsilavinimo reikalavimai ir dar vienas ar keletas aukštesnių reikalavimų lygmenų. Moksleivis mokosi tam tikrų lygmeniu pagal savo gabumus, polinkius ir norus. Diferencijavimas lygmenimis yra palyginti negilus.

Diferencijuojant profiliais moksleiviai suskirstomi į gana pastovias grupes, atsižvelgiant į jų siekius bei pajėgumą, ir visą grupė mokosi to ar kito dalyko pagal vieną iš keleto alternatyvių skirtingo sudėtingumo programų, kurios tarp savęs skiriasi tikslai, turinių, mokymo metodais ir reikalavimais moksleivių pasiekimams. Savo ruoštu šiose grupėse galimas vidinis diferencijavimas lygmenimis. Diferencijavimas profiliais yra gilesnis už diferencijavimą lygmenimis. Mokant profiliuotai kai kurių mokomųjų dalykų galima visai nedėstyti.

Profiliavimas leidžia labiau individualizuoti mokymą, sudaryti moksleiviams sąlygas įgyti išsamesnių ir kryptingesnių žinių, išugdyti bendruosius bei specialiuosius gebėjimus, tikslingai orientuotis į pasirinktą profesines veiklos ar tolesnių studijų sritį, sparčiau socializuotis. Profiliavimas įgyvendinamas išskiriant moksleivių srautus ir diferencijuojant tų srautų mokymo programas ir metodus.

Profiliojant mokymą keliamas tikslas formuoti kryptingą tarp savęs integruotų žinių sistemą (nesitenkinant mechanišku pavienių, izoliuotų žinių kaupimų). Orientuojamasi į aktyvų žinojimą, kurį asmuo galėtu savarankiškai plėtoti visą gyvenimą. Kartu stengiamasi ugdyti moksleivio gebėjimus taikyti konkrečias žinias praktikoje.

Siekiant paspartinti moksleivio asmenybės brendimą ir padėti jam socializuotis, ugdymo procese profilinį mokymą būtina gerinti su kkryptingų moksleivių nuostatų formavimu ir bendrųjų gebėjimų ugdymų. Ypač svarbų ugdyti:

• Asmeninius gebėjimus, disponuoti savo prigimtomis ir išugdytomis asmens galiomis;

• Socialinius gebėjimus, bendrauti ir bendradarbiauti;

• Komunikacinius gebėjimus, naudotis įvairiomis komunikavimo formomis ir priemonėmis;

• Kritinio mąstymo bei problemų sprendimo gebėjimus;

• Bendruosius darbo ir veiklos gebėjimus

Vienas iš pagrindinio Lietuvos švietimo reformos prioritetu yra orientacija į moksleivio poreikius. Šiuo požiūriu svarbiausi mokymo profiliavimo uždaviniai yra padėti moksleiviui:

• Rinktis tinkamiausią, savo polinkius, interesus ir gabumus apliepianti ugdymosi kelią

• Stiprinti mokymosi motyvaciją, išvengti galimų mokymosi nesėkmių

• Įgyti popildomų žinių ir gebėjimų, išplečiančių atitinkamai veiklos sričiai reikalinga teorinį akiratį ir praktinę patirtį

• Susidaryti pagrįstą nuomonę dėl savo tinkamumo tam tikrai profesinės veiklos sričiai, apgalvotai rinktis būsimą profesiją

• Tinkamai pasiruošti tolesnėms studijoms bei mokymuisi visą gyvenimą

• Optimizuoti mokymosi krūvį, mažiau laiko skirti tiems bendrojo lavinimo dalykams, kuriems moksleivis neturi ryškesnių gebėjimų bei polinkių.

17 bilietas: Svarbiausių mokymo būdų charakteristika

Piaget, Brunerio ir Vygotskio teorijos reikšmingos mokymui. Jos parodo, kaip svarbu yra suprasti vaikų mąstymą, mokant mažuosius naudoti medžiaginius dalykus, laikytis mokymosi nuoseklumo. Be to, jos padeda mums suprasti, kaip reikia pateikti naują medžiagą ir kaip nustatyti mokymosi tempą. Jos iškelia mintį apie socialinį išmokimo aspektą, turinį įtakos tiek pažinimo, tiek emocianiams procesams. Šie tyrimo metodai atkreipia dėmesį į mokinių klaidų nagrinėjimo ir aiškinimo svarbą.

• Konkrečios medžiagos naudojimas:

Priešmokyklinio amžiaus ir ppradinių klasių vaikai geriausiai išmoksta, dirbdami su konkrečiais daiktai, medžiagomis, reiškiniais. Žodžiai ir kitų rūšių simboliai mažiau efektyvūs šiame amžiuje. Galimybės manipuliuoti, veikti, liesti, matyti ir jausti daiktus žymiai geriau padeda vaikams suprasti sąvokas ir santykius nei abstraktūs mokymo būdai, kurie labai tinka antrojoje vaikystėje ir paauglystėje.

Tam tikra prasme vėlesniam, žodžiais ir simboliais pagrįstam supratimui, reikia ankstesnio supratimo, kuris remiasi tiek tiesiogine, tiek vidine manipuliacija objektais.

• Nuoseklus mokymas:

Pažinimo procesų vystymosi idėja yra reikšminga nuosekliam mokymui per trimestrą, semestrą ar net nedidelės mokymo atkarpos nuoseklumui. Manome, kad mokymą reikia pradėti nuo „maišaties“ stadijos, nuo tuo metu esančios stadijos, kurioje kuriami veiksmų atspindžiai.

Antrojoje nuoseklaus mokymo dalyje reikia stengtis sudaryti percepcinį aiškumą. Reikia nurodyti pagrindinius daiktų ir reiškinių bruožus, plačiai naudoti regimą ir girdimą informaciją ir pateikti konkrečius, paremtus paveikslais ir schemomis, o ne abstrakčius daiktų apibūdinimus. Šioje mokymo dalyje vaiko psichikoje kuriami vaizdų pavidalo atspindžiai, ir tai vyksta socialinėje aplinkoje, bendraujant su išmanančiais suaugusiais.

• Nauja patirtis:

Nauja patirtis, socialinė ir individuali, sąveikauja su pažinimo struktūromis ir sukelia susidomėjimą, plečia supratimą. Nauja patirtis turi šiek tiek atitikti tai, ką vaikas jau žino. Bet ji neturi atitikti visiškai, kad nebūtų suardyta pusiausvyra. Saikingas naujumas padeda, naujumo nebuvimas kelia nuobodulį, radikalus naujumas išmuša iš vėžių.

• Mokymosi tempas:

Mokiniams

reikia leisti nuosekliai vystytis beveik jų pačių tempų. Jiems reikia suteikti progą reguliuoti mokymąsi ir jo neforsuoti. Tai kreipia mūsų dėmesį į individualų mokymą, o ne į tokius metodus, kai visa mokinių grupė mokoma vienodu tempu. Kai kuriems vaikams reikia daugiau ir įvairesnės pagalbos, daugiau laiko savarankiškam darbui. Jiems reikia skirti laiko žinioms apgalvoti. Iš to seka išvada, kad vaikams labiau reikia „išmokimo progų“ nei formalaus mokymo. Norėdamas padėti vaikui suprasti, mokytojas turi nemažai padaryti, kad suteiktų šių progų, sudarytų aaplinką, parūpintų medžiagų.

• Socialinio išmokimo aspektas:

Mokytojas turi neignoruoti socialinio išmokimo aspekto. Sąveika su mokytojais ir kitais mokiniais turi ir pažintinių, ir emocinių pasekmių. Vaikai labai egocentriški. Šis egocentriškumas sumažėja, kai socialinės sąveikos metu vaikai susiduria su kitų žmonių požiūriais. Vaikai sužino, kaip kiti žmonės žiūri į dalykus. Norėdami apginti savo požiūrį nuo kitų žmonių klausimų, argumentų ir nuomonių, jie turi aiškiai reikšti savo mintis. Kiti nepakantesni vaikų prieštaravimams nei patys vaikai. Kadangi socialinės sąveikos visų pirma vyksta žodžiais, jų dėka vaiko ssupratimas pakyla iki verbalinio lygio, t.y. aukščiau už motorinį manipuliavimo bei intuityvųjį lygius.

• Klaidų analizė

21 bilietas: Vertinimo rūšys ir formos

mokymo rezultatų vertinimas mokiniams parodo jų darbo sėkmę. Drauge vertinimu mokytojas skatina mokinių mokymąsi, žinių, mokėjimų bei įgūdžių geresnį formavimąsi. Vertinimas yra pprocesas ir rezultatas. Kaip procesas, jis būtinai įeina į tikrinimą; kaip rezultatas, jis baigia tikrinimą. Vadinasi, tikrinimas yra vertinimo pagrindas. Vertinti galima vertinamuoju sprendimu, emociniu požiūriu ir pažymiu.

Neformaliu ir formaliu vertinimu jūs įvertinate, kaip mokiniai pasiekė tuos tikslus, kuriuos jūs jiems buvote iškėlę. Neformalus vertinimas, juo gaunamos tik bendriausios žinios apie mokinį. Ir formalus vertinimas – paprastai vertinami pažinimo srities mokslo rezultatai, ir šių vertinimų duomenys yra užrašomi. Daugiausiai yra vertinama mokantis, nors tai yra neformalūs vertinimai. Formalus vertinimas, paprastai testais, dažniausiai atliekamas po mokymo.

Neformalus vertinimas: tai nuomonės susidarymas ir vertinamas mokant. Abu šie būdai yra neformalūs, nes paprastai vertinimas nėra užrašomas.

• Nuomonės susidarymas: kai susidarome pirmąją nuomonę, turime žinoti vieną dalyką – pirmieji įspūdžiai neturi virsti nuolatiniu požiūriu, neturi formuoti pprognozės, kuri lemtų jos pačios išsipildymą.

• Vertinimas mokant:

Formalus vertinimas: vyksta periodiškai per visus mokslo metus. Mokiniai nuolat atlieka kokias nors užduotis – rašo rašinius, atlieka namų darbus, atlieka testus, kuria projektus, – ir vertinimas taip pat vyksta nuolat ir lieka ilgesniam laikui. Iš formalaus vertinimo gaunama informacija, pagal kurią mokiniai grupuojami, skirstomi į klases, keliami arba nekeliami į aukštesnę klasę.

• Tam tikros srities testai:iš kai kurių dalykų drąsiai galima sudaryti tam tikros išmoktinos srities schemą, pagal kurią bus vertinami mokymosi rezultatai.

• Specifikacijos lentelė: vveiklos testai, klausimai, reikalaujantys ilgų atsakymų ir klausimai, reikalaujantis trumpų atsakymų

Vertinimas pažymiais:

Pažymiai – tai apibendrinančio įvertinimo rūšis. Jie padeda nustatyti mokinio silpnąsias ir stipriąsias vietas, šiais įvertinimais mes galime pasinaudoti, kai reikia greitai ką nors nuspręsti, sudaryti ilgalaikius planus, susiplanuoti būsimą specialybę

20 bilietas: Vertinimo problema šiuolaikinėje pamokoje

kiekvienos mokinių vertinimo sistemos tikslas turi būti mokinių tobulėjimas.

24 bilietas: Mokyklos ir klasės bendruomenės įtaka asmenybei, santykiai grupėje

Mokyklos uždavinys – sudaryti sąlygas jaunam žmogui suvokti savo tikruosius troškimus bei sugebėjimus ir išmokyti išreikšti juos gyvenime. Žmogus turi išmokti būti autentiškas ir sąžiningas, jo kalba ir elgesys turi atspindėti jo tikruosius jausmus. Pažinti save, vadinasi, būti jautriam savo jausmams, vidiniams impulsams, jais pasitikėti ir remtis gyvenime.

Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokykla, į kurį turėtų būti nukreiptos mokytojų pastangos, – padėti vaikui pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią, parodyti vaikams, kad gyvenimas yra brangus. Mokyklos tikslas padėti jaunam žmogui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jame glūdinčias vidines galimybes. Mokytojai į vaiką turi žiūrėti kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą.

Geriau suprasti, kas yra klasė, padeda keturi svarbūs bruožai; klasės klimatas, klasės savybės, klasėje vykstantys procesai ir klasės struktūros. Klasės klimatas reiškia bendrąjį klasės etosą arba atmosferą. Klimatą formuoja individualių poreikių ir motyvų sąveika su atliekamais vaidmenimis ir llūkesčiai. Klasės savybės – tai tam tikros ypatybės, padedančios formuoti elgesį. Esama šešių svarbių klasės savybių: daugiamatiškumo, vienalaikiškumo, skubumo, nenuspėjamumo, viešumo ir istorijos. Klasės procesai apibudina klasės tarpasmeninių santykių bei grupės bruožus, kaip antai: lūkesčius, vadovavimą, patrauklumą, normas, bendravimą ir susitelkimą. Klasės struktūra yra pagrindas, lemiantis tam tikras pamokas ir elgesį per tas pamokas. Tokių struktūrų yra keturios: užduotis, tikslas, apdovanojimas ir dalyvavimas.

22 bilietas: Aktyvaus mokymosi metodai

Aktyviai mokantis ilgiau ir daugiau išlaikoma atmintyje negu pasyviai mokantis. Aktyvumas iškelia daugiau sąsajų, kuriomis koduojama įsimintina medžiaga, net ir tiesiogiai nesukoncentravus į ją dėmesio.

Atsakinėjimas. Kai mokymasis tylomis papildomas atsakinėjimu, geriau išmokstama ir informacija geriau atgaminama.

Fizinis aktyvumas.

Viršijantysis mokymasis

Mnemoninės priemonės

31 bilietas: Didaktika, jos raida. Bendrosios didaktinės nuostatos

Naujųjų laikų mokymo teorijos kūrėjas J. A. Komenskis genialiai apibendrino pažangias savo meto pedagogines mintis ir pedagoginę patirtį. Negausiose to meto mokyklose buvo mokoma skaityti maldas ir giesmes, kiti dalykai (gramatika, aritmetika, astronomija) buvo dėstomi dažniausiai dogmatiškai, t.y. mokiniai turėdavo tekstus įsiminti mechaniškai, daug kartų kartodami. Mokyta lotinų kalba, kurios atėję į mokyklas vaikai nemokėjo; prievarta buvo pagrindinis mokymosi stimulas. Tokia padėtis negalėjo patenkinti naujų gyvenimo reikalavimų.

Komenskis reikalavo mokyti visus vaikus, t.y. iškėlė visuotinio mokymo idėją. Kiekvienam vaikų ir jaunimo amžiaus tapsmui jis siūlė skirtingą mokyklos tipą ir savitą mmokymo turinį. Jo teigimu, mokymas turi būti universalus ir naudingas, „apimti visą mokslų enciklopediją“; kartu jis turi talkinti mokinių gebėjimų vystymuisi.

Mokymo teoriją Komenskis grindė materialistine sensualizmo filosofija. Jo nuomone, mokymą reikią pradėti daiktų stebėjimu, o ne žodiniu aiškinimu apie juos. Jis pabrėžė mokymo sąmoningumą, reikalavo mokyti prieinamai, nuosekliai, kad einamas dalykas visuomet remtųsi išeitu, o išeitąjį sutvirtintų einamas, tvirtai išmokti mokamąją medžiagą. Pratimai ir kartojimas turi skatinti mokinių sąmoningumą ir aktyvumą, padėti žinias gilinti ir jas taikyti praktiškai.

Pasak Komenskio, vaikui būdinga siekti žinių; todėl mokant negalima naudoti prievartos ir fizinių bausmių; mokymas turi būti lengvas ir malonus, skatinti mokinių norą mokytis. Jis moksliškai pagrindė ir praktiškai pritaikė naują mokymo organizavimą (klasės pamokos sistemą), pamoką laikė pagrindine mokymo forma.

Scholastinį viduramžių auklėjimą, vaiko asmenybės slopinimą kritikavo Ž. Ž. Ruso. Jis rekomendavo mokyti vaiką to, kas naudinga jo amžiui. Todėl, jo nuomone, spartus protinis lavinimas galimas tik nuo 12 metų, kai vaikas fiziškai sustiprėjęs; šio amžiaus vaikams reikalingos ir naudingos žinios apie gamtą, skaitymas, rašymas, aritmetika ir geometrija. Ruso buvo už glaudų mokymo ryšį su gyvenimu. Vaiko aktyvumui ugdyti, jo nuomone, pagrindinis stimulas – ne suaugusiųjų autoritetas, ne bausmės ar skatinimai, o paties vaiko interesai.

Šveicarų

pedagogas J. H. Pestalocis tvirtino, kad mokymas yra reikalingas pažinimo gebėjimams plėtoti. Jo nuomone, ypatingos reikšmės turįs mokymo vaizdumas, kuris esąs pažinimo pagrindas. Tiesa, jutimo organais gauti išorinio pasaulio vaizdiniai iš pradžių būną pakriki, neapibrėžti ir neaiškūs. Todėl nuo stebėjimų ir bandymų reikią eiti prie apibendrinimų ir išvadų. Kartu jis pasisakė prieš žodinį, scholastinį mokymą, kuris neišsprendžia pagrindinio uždavinio – neduoda vaikams to, ko reikės gyvenime. Reikalaudamas naujos, liaudiškos darbo mokyklos, kuri rengtų vaiką gyvenimui ir plėtotų jo kūrybinius gebėjimus, PPestalocis siūlė praplėsti pradinio mokymo turinį – įvesti matavimą, piešimą, gimnastiką, jungti mokymą su darbu.

Pestalocis padarė išvadą, kad mokymas turi auklėjamąjį pobūdį, ugdo ne tik mąstymą, bet ir dorovines savybes.

Reikšmingų didaktikos idėjų pasiūlė J. Herbartas. Jis tvirtino, kad be mokymo nėra auklėjimo. Pasak Herbarto, mokymas turi būti grindžiamas daugiapusiu interesu, todėl reikia ugdyti bei palaikyti interesą ir dėmesį.

Herbarto mokymo pakopų teorija, kuria jis bandė atskleisti mokymo proceso struktūrą.

• Aiškumas – mokinių supažindinimas su nauja medžiaga.

• Asociacija – naujų vaizdinių siejimas ssu ankščiau įgytomis žiniomis.

• Sistema- apibendrinimas.

• Metodas – žinių taikymas.

Ši mokymo struktūros schema vadinama formaliąja, nes ji nepriklauso nuo mokinių amžiaus, mokomosios medžiagos pobūdžio, mokymo tikslų. Nors kai kurie jos elementai apibūdina mokymo esmę, tačiau netikslinga laikyti šią schemą universalia.

XIX a. vviduryje pažangias idėjas mokymo klausimais skelbė A. Distervegas. Jis tvirtino, kad svarbiausias mokymo uždavinys yra plėtoti pažinimo galias bei gebėjimus. Gamtos ir matematikos mokslai, jo nuomone, labai svarbūs mokiniams lavinti protiškai ir rengti jiems praktinei veiklai.

Viena iš svarbiausių jo susiformuluotų mokymo taisyklių reikalauja skatinti mokinį savarankiškai ieškoti tiesos.

Didaktikos plėtotei daug nuveikė K. Ušinskis. Pažinimas, jo manymu, – objektyvios tikrovės atspindys žmogaus sąmonėje, o žinių šaltinis – patirtis, perduodama mums per išorinius pojūčius. Todėl Ušinskis pagrindiniu tikrovės pažinimo būdu laikė indukciją, t. y. pažinimą nuo stebėjimų prie apibendrinimų ir išvadų.

Mokymu, pasak Ušinskio, sprendžiami du pagrindiniai uždaviniai: mokiniams suteikiama mokslo žinių sistema ir ugdomi jų protiniai gebėjimai. Todėl reikią išmokti dalyką giliai ir tvirtai, o tai pasiekiama sistemingai kartojant medžiagą.

Ušinskio nuomone, kkiekviena pamoka turi turėti aiškų tikslą ir kartu auklėti.

Pažangūs praeities pedagogai pateikė daug vertingų didaktinių idėjų. Mokymas, jų nuomone, pagrindinė vaikų ugdymo priemonė, todėl reikia plėsti lavinimo turinį, plėtoti vaikų protines galias, ugdyti jų savarankiškumą. Jie pabrėžė vaizdumo reikšmę, formulavo kitus mokymo principus bei sėkmingo mokymo sąlygas, reikalavo gerbti vaiką, remtis jo patirtimi, skatinti jo domėjimąsi mokslu.

Vokiečių pedagogas A. Lajus pasiūlė vadinamąją veiksmo pedagogiką. Pasak jo, mokymui būdingos trys pakopos – suvokimas, perdirbimas ir išreiškimas.

Vokiečių pedagogas G. Keršenšteineris ssusiformulavo „darbo mokyklos“ idėją, pagrįstą „pilietinio auklėjimo“ teorija.

15 bilietas: Pamoka. Geros pamokos požymiai. Pamokos tobulinimo būdai.

Pamoka – baigtas, laiko apribotas mokymo vienetas. Kiekvienos pamokos tikslai, turinys, struktūra, metodai yra skirtingi, mokytojo ir mokinių veikla bei jų santykiai vis kitoki, jos būna labai įvairios. Tačiau per kiekvieną pamoką mokiniai turi teisingai suprasti mokomąją medžiagą, suvokti, kas svarbiausia, pagrindinius, esminius dalykus jie turi išmokti per pamoką.

Pamokai keliami reikalavimai

• Aiškus pagrindinai didaktinia pamokos tikslai

• Lavinamųjų ugdomųjų ir auklėjamųjų tikslų vienovė.

• Mokomosios medžiagos kiekvienai pamokos dalai parinkimas

• Pamokos ryšys su ankstesnėmis ir busimomis pamokomis

• Racionalus pamokos laiko naudojimas

• Tikslingas mokymo metodų ir metodinių būdų parinkimas

• Maksimalus pagrindinės medžiagos išmokimas per pamoką

• Savarankiško mokinių darbo organizavimas

• Aprūpinimas vaizdinėmis ir techninėmis mokomosiomis priemonėmis

• Mokinių kolektyvinių santykių plėtotė

• Nuolatinis mokomosios medžiagos kartojimas

• Sisteminga mokymo rezultatų kontrolė

• Pamokos baigtumas, teigiami jos rezultatai.

27 bilietas: klasės auklėtojo pagrindinės veiklos sritys

Mokytojo vaidmuo yra sudėtingas, tai lėmė istoriniai ir dabarties veiksniai. Su mokytojais siejami lūkesčiai keitėsi: XIX amžiuje pirmiausia rūpintasi mokytojo dorinėmis savybėmis, o dabar svarbesni mokytojo pedagoginiai sugebėjimai.

Iš mokytojų vis labiau reikalaujama gero pasirengimo ir perteikti tiek dėstomojo dalyko, tiek pedagogikos žinias.

Veiksmingai dirba tie mokytojai, kurių žinios grindžiamos su mokiniu mokymu, atitinka geriausių mokymo būdų repertuarą, turi būtinų nuostatų bei įgudžių problemoms spęsti ir apmąstyti ir mano, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą.

Mokytojo darbą ggalima aiškinti, remiantis trimis funkcijomis: vadovaujamosiomis, sąveikos ir organizavimo. Mokymo funkcijos susijusios su tam tikrais veiksmais, atliekamais vadovaujančiųjų mokytojų per pamokas. Sąveikos funkcijos susijusios su metodais ir procesais, mokytojo naudojamais kasdien mokant mokinius. Organizacinėms funkcijoms priskiriama mokytojo veikla mokyklos bendruomenėje apima darbą su bendradarbiais, tėvais ir mokyklos vadovais.