Ispanija

Ispanijos valstybė (Estado Espano),valstybė Europos pietvakariuose, užima56 Pirėnų p-lio, Balearų salas Viduržemio j. Ir Kanarų salas Atlante, Š.rytuose ribojasi su Prancūzija ir Andora, vakaruose- su Portugalija, pietuose- su Gibraltaru, šiaurėje prieina prie Biskajos įl., š. vakaruose pietvakariuose- prie Atlanto, pietryčiuose ir rytuose- prie Viduržiemio j. Pietuose Ispaniją nuo Afrikos skiria Gibraltaro sąs. Plotas 504800 km2, 36,1 mln. gyventojų (1979).Valstybinė kalba- ispanų. Sostinė-Madridas. Administraciniu atžvilgiu Ispanija skirstoma į 50 provincijų,; iš jų 47 (esančios pusiasalyje) sudaro 13 ist. siryčių

VALSTYBINĖ SANTVARKA .Ispanija yyra nuo 1939 autoritetinė korporatyvinė valstybė. Jos galva yra Caudillo (vadas) genties Francesco Franco. Jis valstybės šefas, ministras pirmininkas, gynybos tarybos savininkas ir Falangos (žr) vadas.1942 paskelbtu įstatymu įsteigta tautos atstovybė- kortezų rūmai, bet jų nutarimus valstybės šefas gali vetuoti. Kortezų rūmus sudaro: ministrai, Falangos tarybos nariai (50), gubernatoriai, provincijų sostinių burmistrai, universitetų ir kitų aukštųtų mokyklų rektoriai, 50 valstybės šefo paskirtų narių, 50 savivaldybių rinktų atstovų ir profesinių organizacijų (korporacijų) atstovai, kurie sudaro trečdalį viso kortezų narių skaičius. 1947 ppaskelbtas valstybės šefo įpėdinystės įstatymas, kuriuo gen. Franco paliekamas ligi mirties valstybės šefu. Jam suteikiama teisė parinkti įpėdinį, kuris turi būti karališkos kilmės katalikas ir virš 30 metų amžiaus. Jis bus Ispanijos karalius ir turės valdyti pagal falangos principus. Tuo bbūdu gražinama (nominaliai) monarchinė sistema.

Regentų tarybą sudaro kortezų pirmininkas, kardinolas primas ir seniausias kariuomenės generolas. Ji turi teisę išrinkti įpėdinį, jeigu to nebūtų padaręs pats gen. Franco. Nuo 1945 Falangos vaidmuo valstybės vadovavime žymiai sumažintas. Sostinė Madridas. Karinė tarnyba privaloma 2 metams. Visas kraštas padalintas į 8 karines apygardas, kuriuose yra po korpusą kariuomenės, iš vis 25 divizijos. 1943 paleista falangistų milicija. Laivyne tarnauja apie 22 tūkstančius jūreivių.

MONARCHIJOS laikotarpis pradžia laikytina 1469, kada būsimoji Bastilijos valdovė (1474) Izabelė ištekėjo už Aragonijos princo Ferdinando, tapusio valdovu 1479. Vedybos abi valstybes sujungė, ir tuo būdu susidarė Ispanijos monarchija. Bet vedybomis sąjunga nebuvo numatyta, ir kiekvienas poros narys skyrium valdė savąją dalį. Energingoji ir sumanioji Izabelė sutramdė didikus, palenkė miestus, biokratiškai suorganizavo aadministraciją su valstybine mokesčių sistema ir valstybiniu mastu vykdomu teisingumu. Tuo būdu ji pagrindė absoliutizmą. Tuo tarpu Aragonijos Ferdinandas buvo įsivėlęs į kivirčus su Prancūzija, ypač dėl Sicilijos ir Neapolio. Du dideli laimėjimai, pasiekti tais pačiais 1492 metais, atnešė į Ispaniją galutinę vienybę ir pasaulinį viešpatavimą, būtent Granados nukariavimas ir Amerikos atradimas. Izabelė ir Ferdinandas, gavę iš popiežiaus katalikiškų valdovų titulus, rodė ispanams būdingą fanatizmą, įkūrė valstybinių mastų inkviziciją ir trėmė iš krašto žydus ir maurus. Inkvizicija daug padėjo tikybinę vvienybę išlaikyti ir būdama valstybiniu įrankiu, tapo absoliutizmo ramsčiu. Abu valdovai uoliai rūpinosi savo vaikų vedybomis. Lememos reikšmės vedybos buvo jų dukters Joanos, vadinamos Pamišėlės, su Habsburgu Pilypu, Burgubdijos ir Flandrijos valdovu. Iš šių vedybų gimęs Karolis 1 (imperatorius Karolis V) paveldėjo Izabelės ir Ferdinando kraštus (1516) ir tapo pirmuoju sujungtos Ispanijos valdovu.

Karolis 1, gimęs ir augęs Gente, buvo visai svetimas ispanams, net ispaniškai nemokėjęs. Neilgai jis pasiliko Ispanijoje, nes po senelio Maksimilijono mirties 1519 buvo išrinktas imperatoriumi ir gyveno daugiau Vokietijoj. Nuo to laiko Ispanija tapo milžiniškos Karolio imperijos dalimi ir savais kariais ir bažnyčia joje pirmavo. Karolio V gausinguose karuose, kuriuos jis vedė prieš prancūzų karalių, turkus ir Vokietijos protestantus, itin pasižymėjo ispanų pėstininkai, naudojami smogiamaisiais daliniais. Per karus su prancūzais ispanams teko, be jau turimo Neapolio, Milanas: ispanai ėmė pirmauti visame Apeninų pusiasalyje, ir jų kultūra paveikė Italijos renesansą. Kovoj su turkais Karolis nukariavo I. Tunisą. Su protestantais kovodamas ,jis rėmėsi ne tik Ispanijos kariais, bet ir jos bažnyčia, atstovaujama naujai Įsikūrusio jėzuitų ordino. Būdami pradžioj daugiausia ispanai, jėzuitai, visur plačiai skelbė ispaniškos formos katalikybę. Kontrreformacijos sąjūdyje pirmaeilį vaidmenį vaidino Ispanijos bažnyčia ir ji lėmė Tridendo susirinkimą (1545-63) bei jo nutarimus. O prašmatnūs Ispanijos kariai su vadais iir politikais įdiegė Europos valdantiems sluoksniams jų krašte kilusius subtilius etiketus su jų terminologija, don, dona, senor, majestad ir t.t. Šiuo metu prasidėjęs Ispanijos kūrimas Amerikoje, Azijoje, šiaurės Afrikoje ir jos europinė įtaka teisingai vadinama auksinio amžiaus vardu.

Karolio V, atsisakydamas sosto, Ispanijos ir Italijos žemėmis ir Niderlandais pavedė sūnui Pilypui II (1556-98), Ispanijoje gimęs ir išauklėtas, Pilypas gerai sutapo su jos tauta ir jos giliu religingumu. 1559 jis padarė taiką su Prancūzija, Ispanija pirmavo popiežiaus suorganizuotos šventosios lygos žygyje ir sumušė turkus jūros mūšyje ties Lepantu 1571. Pilypo tikybinis zelotizmas betgi sukėlė Niderlandus prieš jį ir davė pradžią ilgametėms kovoms, kurių dėlei šiaurinės, daugiausia protestantiškos, provincijos 1574 tapo savarankiškos. Didelis Pilypui smūgis buvo, kai jo suorganizuotas laivynas, vad., Nenugalimoji armada‘, pradžioj buvo smarkiai audros Lamanšo kanale apdraskytas ir vėliau judresnių Anglijos laivų galutinai sunaikintas. Nepaisant kai kurių nepasisekimų, Pilypas II laikomas protingu valdovu, ir jo metu Ispanija klestėjo, daugiausia kolonijų dėka (1580 Pilypas pasijungė ir Portugaliją su jos didelėmis kolonomis).

Po Pilypo II prasidėjo nuosmukis, pirmiausia dėl netinkamų valdyti įpėdinių. Pasireiškę vidaus sutrikimai neigiamai atsiliepė Ispanijos pirmavimui Europoje. Ispanija galutinai neteko Niderlandų, Liuksemburgo ir kitų žemių; iš jos vėl išsiskyrė Portugalija su savomis kolonijomis (1665), Europoje Ispanijos turėją pirmenybę perėmė Prancūzija. BBaigiantis ispaniškajai Habsburgų dinastijai su paskutiniuoju jos valdovu Karoliu II (1665-1700), prancūzų Urbonai į sostą įsodino princą Pilypą d‘Anjou. Dėl to kil3s tarptautinis karas smarkiai nualino Ispaniją Pilypas V Utrechto taika 1713 pripažino anglams Gibraltarą (jų užimta 1704) ir Minoruos sala, o Rastatto taika 1714 su šv. Romos imperija atidavė Habsburgams Flandriją (Belgiją) ir ispaniškasItalijos sritis.

Burbonų viešpatavimo pirmas šimtmetis buvo Ispanijos gaivinimasis po patirtų smūgių. Netekę didelių plotų Europoje, jos valdovai atsidėjo vidaus reikalams ir pradėjo tada madingas šviečiamojo absoliutizmo dvasios reformas, naikindami buvusių sudėtinių valstybės dalių ištikusiais savivaldybes ir kurdami vienalytę absoliutinę monarchiją. Didžiausiais valstybės reformatorius buvo Karolis III (1759-1788) , suvalstybinęs bei supasaulietinęs švietimą bei auklėjimą ir ištrėmęs jėzuitus. Keldamas kašto ūkį, jis deklaravo darbo vertę, įpareigodamas dirbti net didikus. Jo plati ūkinė programa aprėpė žemės dalijimą ūkininkams, negyvenamų sričių kolonizavimą (net ateiviais buvarais), kelių tiesimą, pramonės kūrimą ir kt.

Naujoviško gyvenimo keliu ėmusią eiti Ispaniją smarkiai palietė Didžioji prancūzų revoliucija. Įtraukta į karą su Anglija, Ispanija pralaimėjo didelį Trafalgaro jūros mūšį 1805. Napoleonas okupavęs Portugaliją (1808), įsikišęs į dinastinius Ispanijos vaidus, paskelbė Karolis IV pašalintą ir sostą perdavė savo broliu Juozapui. Šiam vos įžengus į Madridą, prasidėjo sukilimas visame krašte, ir pats Napoleonas su didele armija turėjo įsikišti.

Jo pakartotinai į Madridą grąžintas Juozapas po kurio laiko vėl turėjo bėgti, ir kraštas virto žiaurių kovų lauku. Šiuo metu įvairiose krašto vietose organizavosi juntos (tarybos), ėjusios valdžios pareigas. Viena jų, Sevilijos junta, pasiskelbė aukščiausia ir paėmė krašto valdymą. Persikėlusi vėliau (1810) į Kadiksą, ji suorganizavo regentų tarybą. Tuo tarpu čia susirinko naujai išrinkti kortesai, kuriuose vyravo trečiasis luomas- miestelėnai, naujoviškų laisvės idėjų šalininkai, pasivadinę naujų liberalų vardu. Jų tarpe netrūko dvasininkų. Buvo priimta perdėm liberalinė konstitucija 1812 kur paskelbtas ttautos suverenitetas, reiškiamas per kortezus ir šiojo priklausomą karalių. Be to, panaikinta negrų bei moriskų vergija ir inkvizicija, paskelbta spaudos laisvė ir kitos liberalinės reformos.

KONSTITUCINĖ MONARCHIJA ir joje vykusios kovos tarp pažangiųjų ir konservatorių laikotarpio iki 1931 revoliucijos, davusios pradžią respublikai. Laikmečio pradžia laikytina 1814, kada iš Napoleono nelaisvės grįžo Ferdinandas VII, konstitucijos pripažintas teisėtu valdovu. Nors jis iš pradžių pripažino konstituciją, tačiau atsisakė nuo jos, pasišovė absoliutiškai valdyti ir ėmė grąžinti senus dalykus (pvz. atnaujino inkviziciją, įsileido jezuitus). 1820sukilimas pprivertė pripažinti 1812 konstituciją ir sudaryti liberalinę valstybę. Bet netrukus sekęs šv. Sąjungos įsikišimas padarė galą liberalinei valdžiai ir atstatė absoliutinę monarchiją. Prasidėjusi žiauru reakcija, kur 1812 konstitucijos šalininkams paskelbta mirties bausmė, suskaldė kraštą į dvi kovojančiais sroves. Priešingumus dar aaštrino Ferdinando įpėdinystės klausimas, nes jo įpėdinėms dukterims buvo ginčijama dėl paveldėjimo teisės. Į sostą pretendavo Don Karlos reakcionierių galva. Jo šalininkai pradėjo pilietinį karą prieš liberalams palankią karalienę.

Trumpas respublikos laikas buvo tiek audringas ir pilnas perversmų, kad per vienerius metus pasikeitė net 4 prezidentai. Iš suirutės išėjo laimėtojai monarchistai, paskelbę karaliumi Alfonsą XII, Izabelės II sūnų. Burbonų restauracija ir1876 konstitucijos priėmimu prasidėjo paskutinė konstitucinės monarchijos fazė, kada pradėjo veikti respublikonų ir socialistų partijos. Vadovaujamos reikšmės turėjo liberalai. Savo pamestais įstatymais jie liberalino monarchiją, bet nepakankamas Ispanijos masių politinis subrendimas leido sričių organams įvairiai aiškinti ir laikyti liberalinis nuostatus.

XIX a. didžiai smuko netekdama kolonijų N.Pasaulyje, Lotynų Amerikoje susikūrė šių dienų laisvos Pietų ir Vidurio Amerikos valstybės. Buvusios Ispanijos nuosavybės ššiauriniame Amerikos Žemyne (Kalifornija, Teksas, Florida) atiteko JAV, Ispanija paliko vien Kuba ir Portoriko. Filipinų sala Ispanija taip pat prarado po karo su JAV (1898). Skaudaus smūgio ištiktai Ispanijai vis dėlto pavyko gauti Auksinio Pakraščio ir Gvinėjos dalis Vakarinėje Afrikoje ir šiaurinis Maroko pakraštys.

Po jauno mirusio Alfonso XII kraštą valdė regentės teisėmis jo žmona Marija Kristina, kol los sūnus Alfonsas XIII tapo pilnametis. Per tą laiką kraštą vąiravo dvi tradicinės partijos konservatoriai ir liberalai. Šalia jų radosi daugiau regionalinio ir kklasinio pobūdžio partija, kurių rietenos kompromitavo krašto parlamentinę sistemą. Ypač veikli buvo Katalonijos partija, reikalavusi savo kraštui autonomijos. Ispanijos vidaus gyvenimą veikė dar Maroko vietinių sukilimas, prasidėjęs nuo krašto užėmimo. Svyruojančios krašto padėties nė kiek nepaveikė I pasulinis karas, kuriame Ispanija nedalyvavo. Jitik galėjo pasinaudoti juo ir kiek praturtėti. Partines kovas dar pagilino karaliaus Alfonso aiškus nukrypimas nuo jo anksčiau rodytų liberalinių polinkių . Įsibėgėjusioms partinėms rietenoms galą padarė Miguel Primo de Rivera, be šūvio įvykdęs puea ir, su karaliaus patvirtinimu, paėmęs valdžią 1923. Jo diktatūrinis rėžimas, trukęs 7 metus, tiesa, paleido kortezus, įvedė cenzūrą, tačiau įgyvendino krašte tvarką ir rimtį. Jo antras nuopelnas- Maroko pareifikacija (1926), nuslopinus rifkabilų sukilimą. Tačiau visuomenė nerimo dėl laisvių suvaržymo. Art4jenti pasaulin4 8kio kriz4 neigiamai atsiliep4 finansamas. Šiuo metu subruzdo karalienė, ir Princo de Rivera 1930 paliko kraštą.

Naujoji laikinoji vyriausybė rengiasi gražinti konstitucinę tvarką, bet krašte smarkiai augo respublikinis sąjūdis, vedamas revoliucinio komiteto. Kai vienur kitur spontaniškai susirinkusios respublikoniškos savivaldybės ėmė skelbti respublika, karalius, pilietiniam karui išvengti, 1931 IV14 paliko kraštą. Revoliucinis komitetas pasiskelbė laikine antrosios respublikos vyriausybe.

RESPUBLIKOS NESĖKMĖS IR AUTORITETINIS RĖŽIMAS Ispanės iš tradicijos linkusios maištauti ir tamsios, nebuvo pribrendusios respublikinei santvarkai. Dvasininkų įžeidinėjimai, bažnyčių puolimai ir net jų deginimai davė progos atsigriebti kkonservatyvioms srovėms. Bet 1931 dar vyravo kairieji, kaip rodo birželyje įvykę rinkimai, davę jiems dauguma. Jie pravedė naują konstituciją, paskelbdami ispanai, visų klasių darbininkų respublika. Radikaliai pakeista bažnyčios padėtis, suvaržytos vienuolijos ir numatytas jų panaikinimas. Jėzuitų ordinas 1932 pradžioj uždarytas. Prasidėjusiose radikalų ir konservatorių tarpusavio rungtynėse pamažu šie paskutinieji ėmė gausėti, kaip parodė daliniai savivaldybių rinkimai 1933 pradžioje. Konservatorių augimas privertė vyriausybę paleisti kortezus ir paskelbti naujus rinkimus. Nauji kortezai, susirinkę 1933 XI, davė jau dešiniesiems persvarą. Šieji, drauge su centru, valdė kraštą ir panaikino kai kurias kairiųjų reformos, bet tai tik padidino suirutę krašte, ir valdžia beveik neteko kontrolės. Šiuo maišaties metu išaugo falangistų partija ir kairysis liaudies frontas, apjungęs partijas nuo respublikonų iki anarchistų. Liaudies frontas1936 laimėjo trečiųjų kortezų rinkimus ir jo vardas M. Azana buvo išrinktas respublikos prezidentu (pirma juo buvo N. Aleala Zamora). Vėl prasidėjusios reformos, bažnyčių puolimai, nekaltų žmonių žudimai skatino fašistų falangistų veikla. Pagaliau monarchistų vado Calvo Sotelo savavalis nužudimas, įvykdytas uniformuoti monarchistų, o vėliau ir Ispanijos miestų įgulos sukilo prieš anarchiją. Tik Madrido ir Barselonos įgulų ištikimybė leido vyriausybei organizuoti pasipriešinimą ir pradėti pilietinį karą.

Pilietinis karas truko 33 mėn., buvo itin žiaurus, lydimas masinių žudynių. Ypač nukentėjo dvasininkai, vienuoliai ir šiaip tikintieji, kuriems rrespublikos dalyse net pamaldos buvo uždraustos, žiaurus karas, pradžioje buvęs grynai vidaus, virto tarptautiniu, kai Italija ir Vokietija ėmė remti sukilėlius. Respublikonams padėti vyko tarptautinės brigados, kurių pirmoji išgelbėjo Madridą ir tuo būdu užtęsė pilietinį karą. Respublikonai ypač daug tikėjosi iš Sovietų Rusijos ir todėl net pasidavė jos kontrolei. Tuo būdu viršų gavo komunistai, ir tik nacionalistų laimėjimo dėka Ispanija nevirto pirmuoju satelitu Europos pietvakariuose

Po pilietinio karo valdžią paėmė gen. Fr. Franco ir įkūrė autoritetinį rėžimą su viena falangistų partija. Nauja vyriausybė gerbė ispaniškas tradicijas, grąžino bažnyčiai turėtą vaidmenį ir atsidėjo krašto atstovai. Nors karo nualintas kraštas labai reikalavo svetimos ūkinės paramos, tačiau politiškai Ispanija stengėsi išsilaikyti savarankiška ir II pasaulinio karo metu išliko neutrali. Tačiau nelaiminga vakariečių, pirmiausia amerikiečių, sąjunga su Sovietais nemaloniai palietė ir Ispaniją. Po karo kilo audra prieš jos rėžimą ir buvo net ginkluotas prieš jį pasikėsinimas. Jungtinės Tautos 1946 priėmė rezoliucija, patariančią valstybėms nutraukti diplomatinius santykius su Ispaniją. Sąjunga virto Šaltuoju karu, ir Ispanija buvo grąžintas jos respektas. Jungtinės Tautos atšaukė Ispanijos smerkusią revoliuciją, o po kelerių metų ir JAV sudarė su Ispanija sutartį, gaudamos už finansinę paramą teisę statydintis bazės jos teritorijoje. Vakarinės valstybės atnaujino diplomatinius santykius, ir tuo būdu buvo grąžinta Ispanijai priderama

vieta Vakarų bendruomenės tarpe.